Civilinė byla Nr. e2-157-854/2026

        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11426-2025-2

        Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.2;

        3.4.4.5.1.

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2026 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditoriaus A. P. finansinio reikalavimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Procar LT“ bankroto byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Procar LT“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta L. B., nutartis įsiteisėjo 2025 m. spalio 9 d.

2.       Civilinė byla, iškelta pagal ieškovo A. P. ieškinį, kurį patikslinęs jis prašė priteisti iš bendrovės 16 800 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartimi sustabdyta ir perduota bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui, kuris 2025 m. lapkričio 5 d. nutartimi atnaujino šios bylos nagrinėjimą. 

3.       A. P. nurodė, kad 2025 m. balandžio 2 d. automobilio „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonės identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė bendrovei automobilį už 16 800 Eur. Tą pačią dieną automobilis perduotas bendrovei ir įregistruota bendrovės nuosavybė akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Regitra“. Sutartimi šalys sulygo atsiskaityti banko pavedimu, tačiau bendrovė iki šiol nėra sumokėjusi sutartos kainos. Sutarties sudarymo dieną bendrovė, neatsiskaičiusi su pardavėju, automobilį pardavė kitam pirkėjui – AB „SEB bankas“, o šis su kitu fiziniu asmeniu sudarė ginčo automobilio lizingo sutartį. 2025 m. gegužės 3 d. A. P. buvo informuotas, kad bendrovė inicijuoja nemokumo bylą. Kreditoriaus manymu, bendrovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, sąmoningai neketino vykdyti įsipareigojimų ir nesąžiningai įgijo ieškovui priklausiusį automobilį. Dėl galimai nusikalstamų bendrovės atsakingų asmenų veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. P. pripažintas nukentėjusiuoju.

4.       Bendrovės nemokumo administratorė su A. P. reikalavimu sutiko iš dalies. Nurodė, kad iš jai perduotų dokumentų nustatyta, jog bendrovė kreditoriui yra skolinga 15 885,24 Eur. Pinigų srautų ataskaitoje nurodytų sumų (16 800 Eur ir 15 885,24 Eur) skirtumas, kurį sudaro 914,76 Eur, laikytinas komisiniu mokėjimu pagal 2025 m. balandžio 15 d. UAB „Procar LT“ A. P. išrašytą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Nr. SR 3599.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi kreditoriaus A. P. prašymą dėl finansinio reikalavimo patenkino iš dalies ir patvirtino jo 17 275,58 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje.

6.       Teismas pažymėjo, kad kreditorius nepateikė argumentų ir įrodymų, kuriais būtų paneigta nemokumo administratorės pozicija bei jos pateikti rašytiniai įrodymai dėl 914,76 Eur finansinio reikalavimo dalies. Nors kreditorius pats pateikė bendrovės direktoriaus pranešimą jam apie 15 885,24 Eur skolą, ieškinyje bei jį patikslinęs kreditorius nepagrindė, kad skolos dydis yra 16 800 Eur, taip pat neginčijo nemokumo administratorės pateiktų įrodymų. Byloje nesant duomenų, leidžiančių abejoti nemokumo administratorės pateiktais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad pagrįstu laikytinas 15 885,24 Eur kreditoriaus pagrindinis finansinis reikalavimas.

7.       Teismas kreditoriaus naudai iš bendrovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo ieškinio priėmimo dienos (2025 m. balandžio 23 d.) iki nutarties iškelti nemokumo bylą bendrovei įsiteisėjimo dienos (2025 m. spalio 9 d.) – 366,24 Eur. Taip pat, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteisė jam iš bendrovės 1 024,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

8.       Kreditorius A. P. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartį pakeisti, patvirtinti jo reikalavimą visa apimtimi, t. y. priteisti iš bendrovės 16 800 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Skundžiama nutartimi kreditoriaus finansinis reikalavimas nepagrįstai sumažintas 914,76 Eur, remiantis vien nemokumo administratorės teiginiu ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) Išmaniosios sąskaitų faktūrų sistemos (toliau – i.SAF) duomenimis apie tariamus komisinius pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. SR 3599. Apeliantas šios sąskaitos nėra gavęs, ji nėra pateikta į bylą, taip pat nėra pateikta paslaugų (komiso ar tarpininkavimo) sutartis, paslaugų suteikimo įrodymai, susiję su ginčo automobiliu. Vien sąskaitos deklaravimas i.SAF sistemoje savaime neįrodo apelianto piniginės prievolės.

8.2.                      Paslaugų teikimo sutartis su bendrove buvo sudaryta dėl kito automobilio, kuris nebuvo parduotas, jis atsiimtas apelianto ir registruotas jo vardu. Nesuteikus paslaugų šiam automobiliui, nebuvo pagrindo išrašyti sąskaitos ar reikalauti komisinių.

8.3.                      Apeliantas iš bendrovės yra gavęs tik vieną 60 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. SR3491, susijusią su ginčo automobiliu (dėl „Autoplius talpinimo“ ir „Saugojimo aikštelėje“), kurią yra apmokėjęs. Ši sąskaita neturi sąsajų su 16 800 Eur bendrovės skola apeliantui.

8.4.                      Be to, reikalavimo sumažinimas faktiškai prilygsta įskaitymui, kurio taikymo faktas ir sąlygos byloje neįrodyti.

8.5.                      Apelianto 16 800 Eur reikalavimas kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties ir nėra paneigtas, o teismo išvada dėl apelianto pasyvumo įrodinėjant, kad 914,76 Eur jis bendrovei neskolingas, pažeidžia rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas A. P. finansinis reikalavimas bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „Procar LT“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

 

Dėl naujų įrodymų

 

11.       Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė skundžiamos nutarties kopiją, savo ieškinio, teikto pirmosios instancijos teismui, kopiją, taip pat 2024 m. lapkričio 26 d. paslaugų teikimo sutartį, apelianto sudarytą su bendrove, dėl tarpininkavimo parduodant automobilį „(duomenys neskelbtini)“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2025 m. kovo 22 d. bendrovės apeliantui išrašytą 60 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. SR3491 ir įrodymus apie jos apmokėjimą, 2025 m. liepos 24 d. nutarimą pripažinti apeliantą civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini).

12.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

13.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek skundžiama nutartis, tiek apelianto ieškinys yra byloje, dėl to jų pakartotinis priėmimas būtų perteklinis. Įvertinusi kitų įrodymų turinį, jų sukūrimo datą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šie įrodymai ne tik galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ir neturi esminės reikšmės ginčui pagal jo apibrėžtas ribas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti, todėl juos atsisakoma priimti.

 

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos ribų

 

14.       2025 m. balandžio 2 d. A. P. ir bendrovė sudarė transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilis parduotas bendrovei už 16 800 Eur. Tarp šalių nėra ginčo, kad bendrovė neatsiskaitė su apeliantu pagal minėtą pirkimo–pardavimo sutartį.

15.       2025 m. balandžio 2 d. AB „Regitra“ pranešimas patvirtina, kad 2025 m. balandžio 2 d. panaikintas transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), savininko deklaravimo kodas, A. P. pateikus automobilio perleidimo deklaraciją.

16.       2025 m. balandžio 2 d. pirkimo pardavimo sutartimi bendrovė pardavė transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), AB „SEB bankas“, o šis sudarė lizingo sutartį, kurios pagrindu perdavė minėtą automobilį naudoti ir valdyti trečiajam asmeniui. Šalys neginčija šios aplinkybės.

17.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta L. B., nutartis įsiteisėjo 2025 m. spalio 9 d.

18.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad nemokumo administratorė 2025 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į bendrovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą, nurodydama, kad bendrovės bankroto byloje yra tvirtintinas A. P. II eilės I etapo 15 885,24 Eur finansinis reikalavimas (DOK-40785). Taip pat nustatyta, kad nemokumo administratorė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui raštu paaiškino, jog 2025 m. balandžio 15 d. bendrovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. SR 3599 A. P. 914,76 Eur sumai, kaip komisinį mokestį, nes bendrovė A. P. automobilį 2025 m. balandžio 2 d. pardavė AB „SEB bankas“. Nemokumo administratorė nurodė, kad minėtai aplinkybei pagrįsti prideda PVM sąskaitą faktūrą Nr. SR 3599, tačiau tokios sąskaitos nei šioje, nei bendrovės bankroto byloje nėra, į bylą pateikti tik i.SAF duomenys (DOK-43576).

19.       Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 914,76 Eur sumažino jo finansinį reikalavimą, kylantį iš bendrovės neatsiskaitymo pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, remdamasis vien nemokumo administratorės teiginiais ir i.SAF duomenimis, nors į bylą nebuvo pateikti įrodymai, pirminiai dokumentai, pagrindžiantys tokio sumažinimo teisėtumą. Atsižvelgdama į atskirojo skundo ribas, toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl apelianto nurodomų galimo pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo aspektų.

 

Dėl finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

 

20.       Kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) 41–42 straipsniuose. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020). Šiuo atveju civilinė byla pagal A. P. ieškinį bendrovei buvo pradėta dar iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o šią bylą perdavus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, ginčas kilo dėl dalies pagrindinio reikalavimo (914,76 Eur) bei atitinkamo susijusių reikalavimų (palūkanų, bylinėjimosi išlaidų) dydžio.

21.       Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1004-934/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

22.       Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl kreditoriaus 16 800 Eur reikalavimo pagrindo (būtent tokios šalių sutartimi suderėtos sumos bendrovė kreditoriui nesumokėjo, dėl to ginčo nėra), ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas šią sumą sumažinti nemokumo administratorės nurodomais 914,76 Eur.

23.       Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020).

24.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai).

25.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

26.       Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).

27.       Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022). Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

28.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, įvertinusi skundžiamos nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, taip pat byloje nustatytus faktinius duomenis ir joje surinktų rašytinių įrodymų turinį bei apimtį, konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. P. finansinio reikalavimo tvirtinimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas sumažinti tvirtintiną kreditoriaus reikalavimą 914,76 Eur suma, nes kreditorius nepaneigė nemokumo administratorės nurodytų duomenų (kad ši suma yra kreditoriaus bendrovei mokėtinas komisinis mokestis už automobilio pardavimą), kuriuos teismas laikė teisingais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neteisingai paskirsčius įrodinėjimo naštą bylos šalims ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

29.       Pažymėtina, kad šioje byloje būtent nemokumo administratorei, teigiančiai, jog bendrovė neturi pagrindo kreditoriui sumokėti visos suderėtos automobilio kainos, teko našta leistinais įrodymais pagrįsti finansinio reikalavimo mažinimui reikšmingų aplinkybių egzistavimą (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas turėjo pateikti argumentus ir įrodymus, kurie paneigtų nemokumo administratorės poziciją dėl 914,76 Eur finansinio reikalavimo dalies, laikytina nepagrįsta ir neatitinkanti rungtyniško proceso esmės – įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, pirmiausia turėjo visapusiškai įvertinti nemokumo administratorės pateiktus įrodymus ir nuspręsti dėl jų įrodomosios reikšmės, pakankamumo bei pagrindo, jais remiantis, apelianto finansinį reikalavimą mažinti.

30.       Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorės pateikti i.SAF duomenys apie PVM sąskaitą faktūrą Nr. SR 3599, nėra pakankami pagrįsti nei aplinkybę, kad tokia sąskaita buvo kreditoriui pateikta (juolab – jo priimta), nei kad šalys sutarė dėl 914,76 Eur komisinio mokesčio už ginčo automobilio pardavimą.

31.       Pažymėtina, kad išvestiniuose dokumentuose duomenys yra įrašomi remiantis konkrečiais pirminiais apskaitos dokumentais, kurie ir yra piniginių prievolių atsiradimo ar pasibaigimo pagrindai. Todėl siekiant įsitikinti išvestiniuose dokumentuose padarytų įrašų teisingumu (prievolių kilimo faktu ir dydžiu), juridiniam asmeniui, įrodinėjančiam kito ūkio subjekto prievolės buvimą, būtina pateikti pirminius dokumentus, pagrindžiančius realiai įvykusias ūkines operacijas. Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo administratorė PVM sąskaitos faktūros Nr. SR 3599 į bylą nepateikė (nors nurodė, kad ją prideda, faktiškai pridėdama tik i.SAF duomenis), nepateikti jokie pirminiai dokumentai, patvirtinantys komisinio mokesčio atsiradimo pagrindą ir dydį (pavyzdžiui, paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu bendrovė būtų suteikusi apeliantui paslaugas, susijusias su ginčo transporto priemone, minėta PVM sąskaita faktūra ar kiti įrodymai, kurie patvirtintų, kad apeliantas yra skolingas bendrovei 914,76 Eur).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad į bylą pateiktame vieninteliame rašytiniame įrodyme, išvestiniame dokumente – i.SAF išraše, yra nurodyta kreditoriaus bendrovei tariamai mokėtina 914,76 Eur suma, negalėjo lemti ginčą nagrinėjančio teismo išvados, jog apeliantas yra skolingas bendrovei, juolab konstatuoti tokios skolos atsiradimo pagrindo, nes bendrovės nemokumo administratorės teiginys, kad tai yra kreditoriaus bendrovei mokėtinas komisinis mokestis, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

33.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorei pateikus tik apibendrintus, suvestinius duomenis ir nepatvirtinus jų pirminiais faktų šaltiniais, juolab kad pirminių įrodymų nebuvimo klausimą byloje apeliantas kėlė, teigdamas, jog nėra gavęs PVM sąskaitos faktūros Nr. SR 3599, ji nėra pateikta byloje, taip pat nėra pateikta galiojantis paslaugų (komiso ar tarpininkavimo) sutartis, paslaugų suteikimo įrodymai, susiję su ginčo automobiliu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas mažinti apelianto finansinį reikalavimą nemokumo administratorės nurodoma suma byloje nebuvo įrodytas.

34.       Jau minėta, kad tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Kadangi bendrovės nemokumo administratorė pakankamais įrodymais nepagrindė reiškiamo finansinio reikalavimo sumažinimo pagrindo, taikytinas neigiamos įrodinėjimo naštos aspektas – neįrodytos aplinkybės vertintinos bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, kuriai priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

35.       Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama įskaityti reikalavimus, išskyrus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kurie tenkina abi šias sąlygas: atsirado iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos ir toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Aptariamoje teisės normoje tiesiogiai įvardinta, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas tik pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Bendrovės ir apelianto tarpusavio prievolės nebuvo susijusios su mokesčių į valstybės biudžetą sumokėjimu, todėl nemokumo administratorė nepagrįstai prašo, atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, sumažinti tvirtintiną kreditoriaus finansinį reikalavimą. Įrodymų, kad įskaitymo sandoris buvo atliktas anksčiau, į bylą nėra pateikta.

36.       Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymą šioje byloje, nenustačius aplinkybių, kurios lemtų pagrindą nesutikti su apelianto atskirajame skunde argumentais, kad bendrovės nemokumo administratorė neįrodė finansinio reikalavimo mažinimo pagrindo, šio kreditoriaus 16 800 Eur reikalavimas, kilęs iš bendrovės neįvykdytos sutartinės prievolės, laikomas pagrįstu bei įrodytu visa apimtimi, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta kitaip, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

37.       Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad pagrįstu laikytinas 16 800 Eur apelianto finansinis reikalavimas, atitinkamai perskaičiuojamas jo prašomų priteisti palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų dydis.

38.       Apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 1 078 Eur bylinėjimosi išlaidų. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas apelianto naudai priteisė 366,24 Eur palūkanas ir 1 024,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

39.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi ginčui taikytinas specialusis nemokumo procesus reglamentuojantis įstatymas – JANĮ – palūkanų skaičiavimui aktualus minėto įstatymo 28 straipsnio 1 dalies punktas, kuriame įtvirtintas draudimas skaičiuoti palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Dėl to apelianto reikalaujamos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos skaičiuojamos nuo apelianto ieškinio priėmimo dienos 2025 m. balandžio 23 d. iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos 2025 m. spalio 9 d., sudaro 388,93 Eur (16 800 Eur x 5 proc. / 365 d. x 169 d.).

40.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą (nutartį) arba priima naują sprendimą (nutartį), jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

41.       Apelianto už teiktą ieškinį sumokėtas žyminis mokestis jam buvo grąžintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartimi. Į bylą pateikta 2025 m. birželio 17 d. sąskaita faktūra Nr. JC-46 ir 2025 m. liepos 8 d. sąskaita faktūra Nr. JC-51 bei apelianto „Luminor“ banko išrašas už laikotarpį nuo 2025 m. birželio 2 d. iki 2025 m. liepos 9 d., kurie patvirtina apelianto patirtas 700 Eur išlaidas už suteiktas teisines paslaugas rengiant ieškinį.

42.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kadangi apelianto prašoma priteisti suma už ieškinio parengimą neviršija Rekomendacijose, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatyto maksimalaus dydžio (8.2 papunktis), apeliantas, kurio reikalavimas patenkintas, iš bendrovės jos reikalauja pagrįstai.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

43.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, neteisingai taikė ir aiškino civiliniame procese galiojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, dėl to nepagrįstai nepatvirtino dalies (apelianto) kreditoriaus reikalavimo bendrovės bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas apelianto atskirąjį skundą tenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti – patvirtinti A. P. 18 286,93 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 16 800 Eur skola, 388,93 Eur palūkanos ir 700 Eur bylinėjimosi išlaidos, BUAB „Procar LT“ bankroto byloje.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patvirtinti A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 18 286,93 Eur (aštuoniolikos tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų ir 93 ct) finansinį reikalavimą, susidedantį iš 16 800 Eur (šešiolikos tūkstančių aštuonių šimtų eurų) skolos, 388,93 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų 93 ct) palūkanų ir 700 Eur (septynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Procar LT“, juridinio asmens kodas 305364466, bankroto byloje.“ 

 

 

Teisėjai                                                                                Giedrė Čėsnienė

 

 

                                                                                                        Neringa Švedienė

 

 

                                                                                                        Tomas Venckus