Civilinė byla Nr. e2A-65-945/2019
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00498-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1;
1.3.5.4; 1.3.5.5; 1.3.5.10; 1.3.9.4
(S)
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės, Izoldos Nėnienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ieškinį atsakovui D. B. dėl atsakovo reikalavimų priteisti iš darbo santykių kylančias sumas ir baudą pripažinimo nepagrįstu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu (e. b. l. 1–10) prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2018 m. sausio 18 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-112-24503/2017. Ieškovė nurodė, kad DGK išnagrinėjo ginčą, nepriskiriamą jos kompetencijai, netinkamai kvalifikavo ginčo santykį, selektyviai ir tendencingai vertino įrodymus, sudarė sąlygas atsakovui nepagrįstai praturtėti įmonės sąskaita. Atsakovas su ieškove 2014 m. rugsėjo 12 d. sudarė darbo sutartį Nr. 141, kuria atsakovui, kaip biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo padalinio mechanizatoriui–mašinistui, buvo nustatytas darbo užmokestis – 14,02 Lt (4,06 Eur) valandinis darbo įkainis. Ieškovės 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-119 atsakovui buvo nustatytas 15 procentų pareiginio atlyginimo priedas. Ieškovės direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-172 atsakovui už neatvykimą į darbą 2016 m. rugpjūčio 26 d. be pateisinamos priežasties buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas ir nutarta nemokėti jam pareiginio atlyginimo priedo iki 2017 m. sausio 1 d. Atsakovo prašymu DGK 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. DGKS-5119 panaikino darbdavio 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. V-172 dalį dėl priedo nemokėjimo. Nesutikdama su šiuo DGK sprendimu ieškovė 2016 m. gruodžio 14 d. pateikė ieškinį teismui. Atsakovas 2017 m. sausio 26 d. pasiūlė ieškovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nuo 2017 m. sausio 27 d., išmokant penkių mėnesių vidutinį darbo užmokestį, kurį sudaro valandinis atlygis, numatytas darbo sutartyje, ir 15 procentų priedas. Ieškovės direktorius 2017 m. sausio 27 d. atsakovą raštu informavo, kad sutinka nutraukti darbo sutartį nuo 2017 m. sausio 27 d., išmokant darbuotojui penkių mėnesių darbo užmokesčio, nustatyto darbo sutartyje, išeitinę išmoką. Ieškovė ir atsakovas 2017 m. sausio 27 d. pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Susitarimu darbuotojas patvirtino pretenzijų darbdaviui neturintis. Susitarimu prisiimtus įsipareigojimus ieškovė įvykdė. Po darbo sutarties nutraukimo buvo tęsiamas ginčo dėl darbdavio įsakymo nemokėti darbuotojui priedo nagrinėjimas ir Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, darbdavio įsakymą pripažindamas teisėtu. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ginčą išsprendė iš esmės – ieškinį atmetė. Priėmus šį sprendimą įsiteisėjo DGK 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas, kuriuo panaikinta darbdavio 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. V-172 dalis dėl priedo nemokėjimo. Atsakovas 2017 m. gruodžio 7 d. pateikė DGK prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo ir su juo susijusių klausimų sprendimo. DGK 2018 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo priteisė atsakovui iš ieškovės 574,20 Eur darbo užmokesčio skirtumą už 2016 m. rugpjūčio – 2017 m. sausio mėn., 35,39 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 489,30 Eur išeitinės išmokos, iš viso 1098,89 Eur, taip pat paskyrė ieškovei 24 Eur per savaitę baudą už šešių mėn. laikotarpį už ankstesnėje byloje priimto teismo sprendimo nevykdymą. Šis DGK sprendimas yra neteisėtas. Klausimas dėl teismo sprendimo vykdymo turėjo būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatyta tvarka ir nepriklauso DGK kompetencijai. Nebuvo pagrindo priteisti atsakovui su darbo santykiais susijusias sumas, kadangi nutraukdamos darbo sutartį bendru sutarimu šalys susitarė, kokios išmokos atsakovui bus mokamos. Atsakovui buvo sumokėta didelė išeitinė išmoka, teisės reikalauti papildomų sumų jis atsisakė.
2. Atsakovas atsiliepimu (e. b. l. 30–32) prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškovė pati pripažino, jog nevykdė Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimo. Nagrinėjant ankstesnį darbo ginčą nebuvo sprendžiamas piniginių lėšų priteisimo klausimas, tebuvo vertinamas darbdavio įsakymo teisėtumas. Įsakymą pripažinus neteisėtu, atsakovas iniciavo kitą darbo ginčą dėl jam priklausančių sumų priteisimo. Ieškinyje nėra argumentų, kurie paneigtų atsakovo reikalavimo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį pagrįstumą. Ieškovės argumentai dėl to, kad atsakovui išmokėta didelė išeitinė išmoka, nepaneigia atsakovo pateikto išeitinės išmokos skaičiavimo tinkamumo. Tarp šalių nekilo ginčo dėl sutartos penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. DGK išsiaiškino faktines aplinkybes, lėmusias tokio dydžio išeitinės išmokos nustatymą – tiek mėnesių atsakovui buvo likę iki senatvės pensijos. Ieškovė visiškai įvykdė DGK 2018 m. sausio 18 d. sprendimą ir pervedė į atsakovo sąskaitą pinigus, atskaičiusi mokesčius, tokiais savo veiksmais iš esmės pripažindama atsakovo reikštų ir DGK patenkintų reikalavimų pagrįstumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu (e. b. l. 75–82) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Teismas nustatė, kad ginčas dėl ieškovės direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo teisėtumo teismuose buvo nagrinėjamas po to, kai šalys 2017 m. sausio 27 d. nutraukė darbo sutartį. Nežinodamos, kaip ginčas bus išspręstas, šalys susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo negalėjo išspręsti klausimų, susijusių su šiuo ginču. Pasirašydamos susitarimą šalys tarėsi dėl jame nurodytų konkrečių sumų, o ne dėl sumų, dėl kurių dar tik vyko teisminis procesas. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė ieškovės argumentus, kad visi šalių tarpusavio klausimai buvo išspręsti atsakovą atleidžiant iš darbo.
5. Teismas sprendė, kad, teismine tvarka nuginčijus darbdavio įsakymo dėl priedo nemokėjimo teisėtumą, ieškovė turėjo sumokėti atsakovui neteisėtai nemokėtą darbo užmokesčio dalį. Didesnio darbo užmokesčio priskaičiavimas turėjo įtakos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžiui. Teismas nenustatė atsakovo pateiktų darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimo trūkumų, todėl atsakovo reikalavimą dėl šių sumų priteisimo pripažino pagrįstu.
6. Teismas taip pat konstatavo, kad pagal šalių sudarytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovė įsipareigojo išmokėti atsakovui penkių mėnesių pareiginio darbuotojo darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu, šalių valia nustatomas ir išmokos dydis. Apskaičiuojant šią išmoką nebuvo įtrauktas 15 proc. dydžio darbo užmokesčio priedas. Nurodytą aplinkybę teismas pripažino pagrindu tenkinti atsakovo reikalavimą dėl išeitinės išmokos skirtumo priteisimo.
7. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad DGK turėjo atsisakyti nagrinėti atsakovo prašymą dėl darbo byloje priimto sprendimo nevykdymo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 232 straipsnyje įtvirtinta DGK kompetencija spręsti klausimą dėl sankcijos darbdaviui taikymo už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą. Teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgdamas į šalių teisinę, finansinę, turtinę padėtį, sprendė, kad DGK nustatytas baudos dydis yra adekvatus. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu atsiskaitė 2018 m. vasario 6 d., todėl padarė išvadą, jog DGK sprendimas nebuvo vykdomas dar 16 dienų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu (e. b. l. 86–97) ieškovė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Atsakovo prašymo DGK turinys, taip pat DGK 2018 m. sausio 18 d. sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas kėlė ginčą dėl 2017 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos teismo sprendimo įvykdymo, todėl DGK turėjo atsisakyti nagrinėti prašymą, nes reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas jos kompetencijai. Šis klausimas turėjo būti sprendžiamas CPK nustatyta tvarka.
1.2. Papildomai priskaičiuodami atsakovui darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išeitinę išmoką tiek DGK, tiek ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo turinį, iš jo kylančias tarpusavio teises ir pareigas. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta jam itin palankiomis sąlygomis, atsižvelgus į darbuotojo interesus, įvertinus darbuotojo reiškiamas pretenzijas. Būtent atsakovas siekė nutraukti darbo santykius, nes jis būtų turėjęs tęsti darbą mažiau apmokamose atliekų rūšiuotojo pareigose. Ieškovė aiškiai įvardijo darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo apėmė ir rašytinę, ir nerašytinę šalių valią dėl darbo santykių nutraukimo sąlygų.
1.3. Bauda ieškovei paskirta netinkamai aiškinant ir taikant DK 232 straipsnį. Nagrinėjant ankstesnį ginčą priimtais sprendimais buvo panaikintas darbdavio įsakymas, nebuvo nustatyta konkreti prievolė, nebuvo nurodyti atliktini veiksmai, įpareigojimai, sprendimo įvykdymo tvarka, konkretus terminas, per kurį turi būti įvykdytas įpareigojimas (sprendimas), todėl darbdavys neprivalėjo atlikti jokių vykdymo veiksmų. Skundžiamame teismo sprendime nenurodyti darbdavio veiksmai, už kuriuos paskirta bauda.
1.4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad ankstesnį ginčą nagrinėję teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo ginčo santykiui taikytinų teisės normų turinio aiškinimo. Būtent ši aplinkybė ir nulėmė ieškovės sprendimą nemokėti atsakovui darbo užmokesčio priedo.
9. Atsakovas atsiliepimu (e. b. l. 103–107) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad ieškovė neįvykdė teismo sprendimo dėl nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies net ir po atsakovo pateiktos pretenzijos. Tiek klausimas dėl baudos paskyrimo, tiek ir ginčas dėl nesumokėtų sumų priteisimo yra priskiriamas DGK kompetencijai. Nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu nebuvo pripažinta ieškovės pareiga sumokėti darbo užmokesčio priedą, nes vyko ginčas teisme. Ieškovė iš esmės nepripažino šios savo pareigos. Dėl to ieškovė nepagrįstai nurodo, kad priedą geranoriškai įskaičiavo į išeitinės išmokos sumą. Įstatymai tiesiogiai nereguliavo išeitinės išmokos dydžio nutraukiant sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, nes išmokos dydis yra susitarimo dalykas, todėl spręsti, kad išmoka yra didelė, nėra pagrindo. Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovė pagrįstai išmoką skaičiavo pareiginio atlyginimo dydžio pagrindu. Toks skaičiavimas yra netinkamas, nes DK 140 straipsnyje buvo numatyta, kad darbuotojui išmokama išeitinė išmoka siejama su vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Darbo sutartį su atsakovu siekė nutraukti ieškovė, kadangi neliko jo pareigų, o į kitas pareigas pereiti atsakovas nesutiko. Ieškovė neginčija nei vienos atsakovui priteistos 1 098,89 Eur sumos sudedamosios dalies, neįrodinėja, jog jam priteistos ir ieškovės sumokėtos pinigų sumos apskaičiuotos neteisingai. Ieškovė pervesdama pinigus pagal DGK 2018 m. sausio 18 d. sprendimą iš esmės pripažino šio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakovo nuomone, ieškovei bauda buvo paskirta pagrįstai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl ginčo pobūdžio ir taikytinos teisės
11. Kaip matyti iš į bylą surinktų įrodymų, atsakovas 2014 m. rugsėjo 12 d. darbo sutarties (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 23) pagrindu dirbo biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo padalinio mechanizatoriumi–mašinistu. Darbo sutartimi atsakovui nustatytas darbo užmokestis – 14,02 Lt (4,06 Eur) per valandą. Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 5–9) konstatuota, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu atsakovui nustatytas 15 proc. pareiginio atlyginimo priedas, jog šio priedo mokėjimas nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. atsakovui atšauktas 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu, kartu paskiriant drausminę nuobaudą už neatvykimą į darbą. Dėl šio įsakymo dalies, kuria nuspręsta nemokėti atsakovui priedo prie darbo užmokesčio, atsakovas iniciavo darbo ginčą. Už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. atsakovui už dirbtą laiką buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis be priedo (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 28–30, 32–37, 66–68). 2017 m. sausio 27 d. darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 25–27). Po darbo santykių nutraukimo tarp šalių tęsėsi teisminis ginčas dėl 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo dalies, kuria nuspręsta nemokėti atsakovui priedo prie darbo užmokesčio, teisėtumo, ši įsakymo dalis buvo panaikinta Kauno apygardos teismui 2017 m. rugsėjo 1 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 5–9).
12. Po Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimo priėmimo atsakovas iniciavo dar vieną darbo ginčą. Kaip matyti iš atsakovo DGK pateikto 2017 m. gruodžio 7 d. prašymo turinio (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 1–3), atsakovas akcentavo, kad darbdavys nevykdo pareigos sumokėti darbo užmokesčio priedą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki atsakovo atleidimo iš darbo 2017 m. sausio 27 d., taip pat neperskaičiuoja atleidžiant iš darbo apskaičiuotų kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos sumų. Tokį darbdavio elgesį atsakovas vertino kaip teismo sprendimo nevykdymą. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad DGK nebuvo suteikta kompetencija spręsti tokius atsakovo reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka.
13. Kaip matyti tiek iš DGK 2018 m. sausio 18 d. sprendimo (e. b. l. 12–22), tiek ir iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, atsakovo prašymą darbo ginčą nagrinėję subjektai įvertino kaip savarankišką reikalavimą priteisti su darbo santykiais susijusias sumas. Ginčo nagrinėjimo metu galioja 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK. 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-2603) 6 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta procesinių normų, reglamentuojančių darbo ginčų nagrinėjimą, įsigaliojimo taisyklė, pagal kurią iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normos taikomos ginčams, inicijuotiems iki 2017 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje prašymas DGK pateiktas 2017 m. gruodžio 7 d. (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 1–3), t. y. jau galiojant 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK, todėl ginčo nagrinėjimui turi būti taikomos procedūrinės (procesinės) naujojo DK nuostatos. Vadovaujantis šio redakcijos DK 216, 220 straipsniuose apibrėžta darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencija, darbo ginčas dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo yra priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, todėl DGK pagrįstai vertino aptariamo atsakovo prašymo pagrįstumą.
14. Be to, atsakovo prašymą darbo ginčą nagrinėję subjektai įvertino ir kaip reikalavimą taikyti darbdaviui sankciją už darbo byloje priimto sprendimo nevykdymą. Ieškovė nurodo, kad teismo sprendimo nevykdymo klausimai turi būti sprendžiami CPK nustatyta tvarka, bet ne kreipiantis į DGK. 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK 232 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, darbdaviui nevykdant darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo, darbuotojo prašymu darbo ginčų komisija priima sprendimą skirti darbdaviui iki 500 Eur baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo sprendimo priėmimo dienos iki įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už 6 mėnesius, baudą paskirdama darbuotojo naudai. Šia norma buvo įtvirtinta speciali su darbo bylose priimamų sprendimų vykdymu susijusi taisyklė bendrųjų vykdymo procesą reglamentuojančių normų atžvilgiu (nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančias redakcijos DK 3 straipsnio 2 dalis), todėl išspręsdama aptariamą klausimą jai suteiktos kompetencijos ribų DGK neperžengė.
15. Papildomai pasisakydama dėl ginčui taikytinos teisės teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-2603) 6 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog iki 2017 m. liepos 1 d. inicijuota darbo sutarties nutraukimo procedūra turi būti užbaigta taikant nuostatas, galiojusias iki naujos redakcijos DK įsigaliojimo. Be to, vadovaujantis 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK 7 straipsniu, naujojo DK nuostatos negali būti taikomos darbo santykiams, susiklosčiusiems iki kodekso įsigaliojimo. Dėl nurodytų priežasčių, skirtingai nei nutarties 13–14 punktuose aptartu procedūrinių (procesinių) normų taikymo atveju, darbdavio veiksmų mokant darbuotojui darbo užmokestį už laikotarpį iki 2017 m. sausio 27 d. ir atsiskaitant su darbuotoju po darbo santykių nutraukimo 2017 m. sausio 27 d. teisėtumas turi būti vertinamas taikant materialiąsias teisės normas, galiojusias iki 2017 m. liepos 1 d.
Dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo
16. Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovė, nutraukdama darbo santykius su atsakovu, tinkamai su juo atsiskaitė. Atsakovas nurodo, kad jam mokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2017 m. sausio mėn., taip pat atleidžiant iš darbo išmokėtos kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka turi būti perskaičiuoti, atsižvelgiant į darbdavio pareigą mokėti atsakovui darbo užmokesčio priedą. Ieškovė pažymi, kad dėl su darbo santykiais susijusių išmokų šalys susitarė nutraukdamos darbo sutartį, todėl jokios papildomos sumos atsakovui nepriklauso.
17. Vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 186 straipsnio 1–2 dalimis, darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad darbo sutartyje ar kituose įmonės dokumentuose esant numatytam priedų (priemokų, premijų) mokėjimui, būtina nustatyti, ar tai yra skatinimo priemonė, kurios mokėjimas priklauso išskirtinai nuo darbdavio valios, ar tai yra darbo užmokesčio sudedamoji dalis, kurią darbdavys privalo išmokėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu atsakovui nustatytas 15 proc. pareiginio atlyginimo priedas yra sudėtinė atsakovo darbo užmokesčio dalis, yra konstatuota įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 5–9), todėl pakartotinai neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
18. Kaip nurodyta nutarties 11 punkte, darbo užmokesčio priedas atsakovui laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 27 d. nebuvo skaičiuojamas ir mokamas. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Priedo nemokėjimo pagrindu darbdavys įvardijo 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą, kuriuo atsakovui paskirta drausminė nuobauda ir nuspręsta dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo sustabdyti priedo mokėjimą. Šio įsakymo dalis, kuria nuspręsta nemokėti atsakovui priedo prie darbo užmokesčio, panaikinta DGK 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. DGKS-5119, o ieškovo nesutinkant su tokia DGK išvada pateiktas ieškinys atmestas Kauno apygardos teismui 2017 m. rugsėjo 1 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 5–9). Tokia darbo ginčo baigtis lėmė, kad išnyko priedo, kaip darbo užmokesčio dalies, nemokėjimo pagrindas. Kadangi ieškovė neturėjo teisės nemokėti atsakovui darbo užmokesčio priedo, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai konstatuotas pareigos tinkamai atsiskaityti su atsakovu už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 27 d. pažeidimas. Kaip matyti iš DGK 2018 m. sausio 18 d. sprendimo (e. b. l. 12–22) turinio, darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs dėl ieškovės atsakovui neskaičiuoto priedo už aptariamą laikotarpį (574,20 Eur (suma neatskaičius mokesčių)), buvo nustatytas pagal atsakovo pateiktą detalų apskaičiavimą (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 53), parengtą įvertinus darbdavio pateiktus duomenis apie atsakovo ginčo laikotarpiu dirbtą laiką ir jam apskaičiuotas pareiginio darbo užmokesčio sumas (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 28–30, 32–37, 66–68). Neišmokėtos darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo teisingumo apeliaciniu skundu ieškovė neginčija (CPK 320 straipsnis).
19. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo ieškovė nurodo, kad sudarydamos susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalys aptarė visas ieškovės atsakovui išmokamas sumas, atsakovas patvirtino jokių pretenzijų ieškovei neturintis, todėl negali reikalauti papildomų sumų priteisimo. Šį skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą.
20. Vadovaujantis ginčo santykiams taikomo iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 101 straipsniu, iš darbo santykių kylančių susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į šių santykių teisinio reglamentavimo principus, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas teisingo apmokėjimo už darbą principas, jį aiškinant kartu su DK 93 straipsnyje nustatyta darbdavio pareiga mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį bei DK 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu draudimu nustatyti darbuotojo padėtį pabloginančias darbo sąlygas, paneigia susitarimo, kuriuo darbuotojas atsisakytų teisės reikalauti iš darbdavio sumokėti jam darbo užmokestį, teisėtumą.
21. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2017 m. sausio 26 d. pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, ieškovės 2017 m. sausio 27 d. sutikimo ir tos pačios dienos susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 25–27) turinys neleidžia spręsti, jog šalys tarėsi dėl atsakovui išmokamo darbo užmokesčio dydžio. Visuose nurodytuose dokumentuose šalys įvardijo savo poziciją klausimais, tiesiogiai nurodytais iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 125 straipsnio 1 dalyje – susitarė dėl kompensacijų bei nepanaudotų kasmetinių atostogų. Jokių papildomų sąlygų šalys neaptarė, nesprendė klausimo dėl darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio sumų, nekoregavo iš darbo sutarties ir teisės aktų (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 206 straipsnio) reikalavimų kylančios darbdavio pareigos mokėti darbo užmokestį apimties.
22. Reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir nutarties 11 punkte nurodytą aplinkybę, kad, tuo metu, kai šalys tarėsi dėl darbo sutarties nutraukimo, vyko teisminis ginčas dėl 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo dalies, kuria nuspręsta nemokėti atsakovui priedo prie darbo užmokesčio, teisėtumo, DGK 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. DGKS-5119 ši įsakymo dalis buvo panaikinta, bet sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, nes ieškovė buvo pateikusi ieškinį teismui. Jeigu šalys susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo siekė išspręsti ir ginčą dėl to, koks darbo užmokestis atsakovui priklausė, jos turėjo aiškiai tai įvardinti bei, savo valią įgyvendindamos, inicijuoti civilinės bylos nutraukimą, tačiau to nepadarė. Po darbo santykių nutraukimo šalys tęsė ginčą, kuriame buvo sprendžiamas darbdavio pareigos mokėti darbuotojui darbo užmokesčio priedą egzistavimo klausimas.
23. 2017 m. sausio 27 d. susitarimo (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 27) 4 punkte nurodyta, kad darbuotojas patvirtina, jog jis darbdaviui neturi jokių prašymų, pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su jo darbo santykiais ar tokių santykių nutraukimu, įskaitant (bet neapsiribojant) reikalavimus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, kompensacijos už asmenines priemones, naudotas darbui ar bet kokio pobūdžio turtinių ar neturtinių reikalavimų. Įvertinusi šią sąlygą teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl darbuotojui priklausančių sumų išmokėjimo nėra įtrauktas į šalių pateiktą klausimų, kuriais yra susitariama, sąrašą. Šalys nenurodė, kad darbuotojas atsisako jau pareikštų pretenzijų, dėl kurių yra kilęs teisminis ginčas, todėl nutarties 19 punkte aptartų taisyklių, kad darbuotojo padėtį bloginančios susitarimų sąlygos negalioja, o visos neaiškios sąlygos yra vertinamos darbuotojo naudai, kontekste aptariama sąlyga aiškintina kaip neįtakojanti atsakovo teisės reikalauti iš ieškovės atsakovui priklausančios darbo užmokesčio dalies.
24. Apibendrindama nutarties 20–23 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys negalėjo susitarti ir nesusitarė dėl atsakovo teisių į jam priklausančio darbo užmokesčio dalį atsisakymo, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino atsakovo teisę reikalauti iš ieškovės 574,20 Eur (suma neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio.
25. Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus dėl patenkinto atsakovo reikalavimo priteisti jam iš ieškovės 35,39 Eur (suma neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Imperatyvi darbdavio pareiga sumokėti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, jeigu atostogos nesuteikiamos atleidžiant iš darbo, įtvirtinta iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 175, 177 straipsniuose. Vadovaujantis DK 176 straipsnio 1 dalimi, atlygiui už kasmetines atostogas apskaičiuoti buvo taikomas vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio dydis, kuriam apskaičiuoti, vadovaujantis DK 204 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 7.1 punktu, naudojamas darbuotojo darbo užmokestis, gautas per tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki darbuotojo atleidimo iš darbo. Kadangi darbdavys 2016 m. spalio – gruodžio mėn. nepagrįstai nemokėjo atsakovui darbo užmokesčio priedo, kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo apskaičiuota ne nuo visos atsakovui priklausiusios darbo užmokesčio sumos (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 31). Dėl nurodytos priežasties susidariusį 35,39 Eur skirtumą DGK priteisė atsižvelgdama į atsakovo pateiktą išsamų apskaičiavimą (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 53), kurio trūkumų ieškovė neįrodinėjo. Šios sumos apskaičiavimo pagrįstumo apeliaciniu skundu ieškovė neginčija (CPK 320 straipsnis).
26. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 27) šalys susitarė tik dėl to, jog atsakovui bus išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, taip pat dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmės, tačiau nesitarė nei dėl kompensacijos dydžio, nei dėl to, kad kompensacija bus skaičiuojama kitaip, nei numato teisės aktai. Dėl nurodytų aplinkybių, tais pačiais pagrindais, kaip ir vertinant darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo klausimą (nutarties 20–24 punktai), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino atsakovo teisę reikalauti iš ieškovės 35,39 Eur (suma neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
27. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo reikalavimų dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo tenkinimas lems jo nepagrįstą praturtėjimą, kadangi atsakovui buvo išmokėta didelė išeitinės išmokos suma. Vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 125 straipsnio 1 dalimi, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu darbuotojui mokamos išeitinės išmokos dydis priklausė išskirtinai nuo šalių valios, išdėstytos susitarime. Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nepateikė jokių šalių valios susitarti dėl konkrečios išeitinės išmokos sumos priežastį patvirtinančių įrodymų. Ieškovės pozicijos nenuoseklumą patvirtina tai, kad šalims tariantis dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovė nebuvo pripažinusi atsakovo teisės į darbo užmokesčio priedą, šią teisę ginčijo teismine tvarka. Susiklosčius nurodytai situacijai, nėra pagrindo spręsti, kad šalys nustatydamos išeitinės išmokos dydį atsižvelgė į darbdavio pareigą mokėti darbuotojui darbo užmokesčio priedą. Be to, nors ieškovė nurodė, kad darbo sutarties nutraukimą iniciavo atsakovas, į bylą pateikti duomenys apie atsakovui fiksuotą prastovą ir ieškovės atsakovui teiktą siūlymą dėl darbo sąlygų pakeitimo, su kuriuo atsakovas nesutiko (e. b. l. 34–36), leidžia spręsti, kad darbo santykių nutraukimu buvo suinteresuota ir ieškovė.
28. Kita vertus, teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria išspręstas klausimas dėl išeitinės išmokos priteisimo. Tiek DGK, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui priklausanti išeitinė išmoka, kaip ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, turi būti perskaičiuojama taikant patikslintą atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydį. Kaip minėta nutarties 27 punkte, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu darbuotojui mokamos išeitinės išmokos dydis priklausė išskirtinai nuo šalių valios. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 140 straipsnis, kuriame buvo apibrėžti vidutiniais darbo užmokesčiais skaičiuojami išeitinės išmokos dydžiai, buvo taikomas darbo sutartis nutraukiant kitais pagrindais. Sudarydamos susitarimą šalys galėjo išeitinės išmokos dydį nurodyti absoliučiu dydžiu (konkrečia suma) arba nustatyti jos apskaičiavimo taisykles. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad atsakovui bus mokama 5 pareiginio darbo užmokesčio dydžių išeitinė išmoka. Išmokos apskaičiavimo tvarką šalys susiejo ne su vidutiniu darbo užmokesčiu, ne su darbo užmokesčiu, į kurį įeitų pareiginis atlyginimas ir jo priedas, bet būtent su pareiginiu darbo užmokesčiu. Pareiginis atsakovo darbo užmokestis buvo įtvirtintas darbo sutartyje. Kaip nurodyta Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 5–9), 15 proc. priedas atsakovui buvo skaičiuojamas būtent nuo jo pareiginio darbo užmokesčio. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad ieškovės pareigos mokėti darbo užmokesčio priedą nustatymas turi įtakos išeitinės išmokos dydžiui, nebuvo pagrindo.
29. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teikdamas darbdaviui pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 25) atsakovas aiškiai įvardijo pageidaujantis gauti 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, apskaičiuotą atsižvelgiant į darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį ir atskiru įsakymu patvirtintą darbo užmokesčio priedą. Atsakovas taip pat nurodė, kad išeitinė išmoka turės būti perskaičiuota įsiteisėjus DGK sprendimui. Tačiau pateikdamas sutikimą su darbuotojo prašymu (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 26) darbdavys nurodė, kad darbuotojui bus išmokėta 5 mėnesių darbo užmokesčio, numatyto darbo sutartyje, išeitinė išmoka. Toks darbdavio elgesys vertintinas kaip nesutikimas su darbuotojo pateiktu pasiūlymu ir savarankiško pasiūlymo pateikimas, kurį darbuotojas priėmė pasirašydamas susitarimą (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 27). Susitarime numatyta sąlyga dėl išeitinės išmokos dydžio neatitinka atsakovo pasiūlymo, bet atitinka nurodytąją ieškovės sutikime. Susitarime nėra atsakovo siūlytos sąlygos, kad išeitinės išmokos suma turėtų būti apskaičiuojama atsižvelgiant į atsakovui mokėtiną darbo užmokesčio priedą, dėl kurio kilęs teisminis ginčas. Į susitarimą nebuvo įtraukta ir sąlyga dėl išmokos perskaičiavimo priklausomai nuo teisminio ginčo dėl priedo mokėjimo baigties. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad susitarimo sąlyga dėl išeitinės išmokos dydžio ir apskaičiavimo tvarkos neatitiko atsakovo tikrosios valios.
30. Apibendrindama nutarties 28–29 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio dalis, kuria prašoma netenkinti atsakovo reikalavimo priteisti papildomą 489,30 Eur (suma neatskaičius mokesčių) išeitinės išmokos sumą, atmesta nepagrįstai, savo sutartinę pareigą sumokėti atsakovui išeitinę išmoką ieškovė įvykdė tinkamai.
Dėl savalaikio neatsiskaitymo pasekmių
31. Pripažinusi, kad ieškovė su atsakovu po atleidimo iš darbo tinkamai neatsiskaitė, DGK pritaikė ieškovei nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 232 straipsnyje įtvirtintą sankciją – baudą už teismo sprendimo nevykdymą. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 ieškovei nebuvo nustatyti jokie įpareigojimai, todėl DK 232 straipsnyje įtvirtinta sankcija negalėjo būti taikoma. Teisėjų kolegija tokį skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.
32. Vadovaujantis nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 232 straipsnio 1 dalimi, bauda darbdaviui gali būti taikoma tik už darbo ginčų komisijos ar teismo nustatyto įpareigojimo nevykdymą. Nagrinėjamu atveju nei DGK 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. DGKS-5119, nei Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1664-480/2017 ieškovei jokie įpareigojimai nebuvo nustatyti. Nurodytoje darbo byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų atsakovui iš ieškovės priteisimo. Be to, darbo ginčą nagrinėję subjektai patys pripažino negaliojančiu darbdavio įsakymą, nenustatydami jam pareigos atlikti kokį nors administracinio – organizacinio pobūdžio veiksmą. Atsakovo teisės buvo apgintos CK 1.138 straipsnio 2 punkte nurodytu būdu – atkuriant iki pažeidimo buvusią padėtį. Tai, kad darbdavys geranoriškai nevykdė pareigos atsiskaityti su darbuotoju po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kaip minėta nutarties 13 punkte, sąlygojo atsakovo teisę inicijuoti savarankišką ginčą dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo, bet nesukūrė pagrindo spręsti, jog ieškovė nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo.
33. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje buvo sprendžiamas reikalavimas dėl sankcijos darbdaviui taikymo už konkretų darbuotojo teisių pažeidimą – vėlavimą su darbuotoju atsiskaityti po jo atleidimo iš darbo. Vadovaujantis nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalimi, už tokį pažeidimą darbdaviui taikoma sankcija – pareiga mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip šešių. Vadovaujantis CPK 417–418 straipsnių nuostatomis, šį klausimą DGK ir pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti savo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai tiek DGK, tiek ir pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyrę ir įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė dėl byloje nagrinėto reikalavimo taikyti darbdaviui sankciją tenkinimo, tačiau parinko netinkamą teisinį reikalavimo tenkinimo pagrindą, vietoje DK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų netesybų skirdami DK 232 straipsnyje numatytą baudą.
34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatyme yra įtvirtintas toks pats maksimalus laikotarpis, už kurį gali būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalyje ir DK 232 straipsnyje įtvirtintos sankcijos – 6 mėnesiai. Be to, DGK sprendime nurodyti sankcijos dydžio nustatymo motyvai nėra nesuderinami su kasacinio teismo praktikoje nurodomais DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų netesybų mažinimo pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015 ir kt.). Kadangi atsakovas neteikė skundo dėl sankcijos dydžio pagrįstumo, jo didinimas nėra galimas (CPK 313 straipsnis), o spręsti, kad pritaikyta sankcija yra nepagrįstai didelė, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
35. Apibendrindama nutarties 31–34 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad sankcija už vėlavimą atsiskaityti darbdaviui pritaikyta pagrįstai, tik parinktas netinkamas teisinis jos taikymo pagrindas.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Vadovaujantis nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 231 straipsnio 3 dalimi, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos objektas (DK 231 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimui įsiteisėjus jis netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad darbo ginčą dėl teisės išnagrinėjęs teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti, kaip išsprendė tarp šalių kilusį ginčą iš esmės.
37. Nagrinėjamu atveju DGK sprendimu tenkino atsakovo prašymą ir priteisė atsakovui iš ieškovės 1 098,89 Eur (suma neatskaičius mokesčių) išmokų, susijusių su darbo santykiais, 470 Eur baudą ir po 24 Eur baudos už kiekvieną savaitę nuo 2018 m. sausio 19 d. iki sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. kovo 1 d. Darbdaviui pateikus ieškinį, pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė ieškinį atmetantis, tačiau nenurodė, kaip išsprendžia ginčą. Įsiteisėjus teismo sprendimui DGK sprendimas neteks galios, todėl neliks galiojančio vykdytino dokumento, kurio pagrindu galėtų būti vykdomas priteistos sumos išieškojimas. Dėl nurodytos priežasties išnagrinėjus bylą priimtame teismo procesiniame sprendime turi būti nurodoma, kokios sumos atsakovui iš ieškovės priteisiamos išsprendus atsakovo DGK pareikštus reikalavimus.
38. Šia nutartimi konstatuota, kad atsakovui iš ieškovės buvo pagrįstai priteista 574,20 Eur (suma neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio, 35,39 Eur (suma neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taip pat 470 Eur netesybos ir po 24 Eur netesybų už kiekvieną savaitę nuo 2018 m. sausio 19 d. iki sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. kovo 1 d., taip pat nuspręsta, jog DGK ir pirmosios instancijos teismas be pagrindo tenkino atsakovo reikalavimą dėl 489,30 Eur (suma neatskaičius mokesčių) išeitinės išmokos priteisimo.
39. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad vykdydama DGK sprendimą ieškovė su juo visiškai atsiskaitė. Atsakovas pateikė duomenis (e. b. l. 37–38), kad antstolė pervedė jam iš ieškovės gautas sumas, skirtas priteistoms su darbo santykiais susijusioms sumoms ir netesyboms apmokėti, taip pat vykdymo išlaidoms atlyginti. Nurodyta aplinkybė lemia, kad išnagrinėjus bylą teisme pagrįsta pripažinta atsakovo piniginių reikalavimų ieškovei dalis yra įvykdyta, todėl pakartotinai priteisti atsakovui iš ieškovės su darbo santykiais susijusias sumas ir netesybas nėra pagrindo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad buvo įvykdyta ir DGK sprendimo dalis dėl 489,30 Eur (suma neatskaičius mokesčių) išeitinės išmokos priteisimo, teismui pripažinus, kad šis atsakovo reikalavimas buvo nepagrįstas, vadovaujantis nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 233 straipsniu, CPK 760 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi, taikomas sprendimo vykdymo atgręžimas, atsakovas įpareigojamas grąžinti ieškovei DGK sprendimu priteistą išeitinės išmokos sumą. Ši suma neatskaičius mokesčių sudaro 489,30 Eur. Kaip matyti iš 2017 m. sausio mėn. darbo užmokesčio žiniaraščio (DGK darbo byla Nr. APS-112-24503/2017; b. l. 30), darbdavys išskaičiavo darbuotojui 6 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką, 3 proc. dydžio valstybinio socialinio draudimo įmoką ir, įvertinęs nurodytą mėnesį apskaičiuotas sumas, 15 proc. dydžio gyventojų pajamų mokestį už visą apskaičiuotą sumą. Mokesčiai už papildomą sumą turėjo būti skaičiuojami tokia pačia tvarka, t. y. iš viso 24 proc. (6 proc. + 3 proc. + 15 proc.) arba 115,27 Eur (480,30 Eur * 24 proc.) mokesčių. Vadovaujantis šiuo skaičiavimu, atsakovui buvo išmokėta 365,03 Eur (480,30 Eur – 115,27 Eur) išeitinės išmokos. Šią sumą atsakovas ieškovei privalo grąžinti.
40. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Nors pirmosios instancijos teismas priėmė ieškinį, už kurį nebuvo sumokėtas žyminis mokestis, ir žyminio mokesčio priteisimo klausimo neišsprendė bylą išnagrinėjęs iš esmės, dėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti apeliacinį skundą pateikusio asmens atžvilgiu blogesnį sprendimą teisėjų kolegija šio klausimo taip pat nesprendžia. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė pateikė duomenis apie turėtas 943,80 Eur atstovavimo išlaidas (e. b. l. 66–69). Kadangi buvo patenkinta 30,6 proc. (480,30 Eur / (1 098,89 Eur + 470 Eur) * 100 proc.) ieškinio reikalavimų, ieškovė turi teisę į 288,80 Eur (943,80 Eur * 30,6 proc.) atstovavimo išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Atsakovas pateikė duomenis apie turėtas 300 Eur atstovavimo išlaidas (e. b. l. 63–65). Atsakovas turi teisę į atmestiems ieškinio reikalavimams proporcingos 208,20 Eur (300 Eur * (100 proc. – 30,6 proc.)) atstovavimo išlaidų dalies atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Vadovaujantis ekonomiškumo principu, priešpriešines bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas įskaičius tarpusavyje, iš viso ieškovei iš atsakovo priteisiama 80,60 Eur (288,80 Eur – 208,20 Eur) atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimo.
41. Atsakovas taip pat pateikė duomenis apie 150 Eur atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (e. b. l. 108). Vadovaujantis nutarties 40 punkte nurodyta proporcija, atsakovui iš ieškovės priteisiamas 104,10 Eur (150 Eur * (100 proc. – 30,6 proc.)) atstovavimo išlaidų atlyginimas.
42. Vadovaujantis CPK 96 straipsniu, iš ieškovės valstybei priteisiamas žyminis mokestis už atmestus apeliacinio skundo reikalavimus. Ieškovas nepagrįstai siekė išvengti 1 088,59 Eur (1 098,89 Eur – 480,30 Eur + 470 Eur) turtinės prievolės. Už tokio dydžio turtinį reikalavimą, pareikštą elektroninėje byloje, mokamas 24 Eur (1 088,59 Eur * 3 proc. * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 7 dalis). Iš ieškovės valstybei taip pat priteisiama atmestai apeliacinio skundo daliai proporcinga teismų turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, dalis – 5,15 Eur (7,42 Eur * (100 proc. – 30,6 proc.)). Bendra priteisiama suma – 29,15 Eur (24 Eur + 5,15 Eur).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 762 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti nepagrįstu atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) reikalavimą priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 489,30 Eur (suma neatskaičius mokesčių) išeitinės išmokos.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 80,60 Eur (aštuoniasdešimties eurų 60 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Taikyti Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 18 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-112-24503/2017 dalies dėl išeitinės išmokos priteisimo įvykdymo atgręžimą ir įpareigoti atsakovą D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vykdant sprendimą atsakovui išmokėtą išeitinės išmokos sumą – 365,03 Eur (tris šimtus šešiasdešimt penkis eurus 3 ct).“
Priteisti atsakovui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 104,10 Eur (šimto keturių eurų 10 ct) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 29,15 Eur (dvidešimt devynis eurus 15 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Nijolia Indreikienė
Izolda Nėnienė