Civilinė byla Nr. e2A-930-803/2020

Teisminio proceso Nr.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VDE Transport“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Delamode Baltics“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VDE Transport“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ 9 756,11 Eur skolą, 441,03 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. balandžio 26 d. buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis Nr. 76, pagal kurią ieškovė teikė atsakovei transportavimo paslaugas, o atsakovė ieškovei įsipareigojo už paslaugas mokėti kainą, paskaičiuotą pagal nuvažiuotus kilometrus, už 1 km mokant 0,95 Eur be PVM. Sutarties vykdymo metu šalys susitarė, jog atsakovei bus mokama ir už nenuvažiuotus kilometrus, neviršijant 500 kilometrų atstumo; taip pat buvo susitarta padidinti įkainį už 1 kilometrą iki 0,97 Eur be PVM. Ieškovės teigimu, iš pradžių atsakovė savo įsipareigojimus vykdė ir mokėjo ieškovei ir už nenuvažiuotus kilometrus, tačiau 2018 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 790 iš viso 5 331,29 Eur sumai bei 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 817 iš viso 4 424,85 Eur sumai, išrašytas už nenuvažiuotus kilometrus, atsisakė apmokėti, teigdama, kad sutinka apmokėti tik pusę sumos. Ieškovė taip pat prašė priteisti įstatymines 6 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. sausio 30 d., kurios iš viso už 275 praleistas atsiskaityti dienas sudaro 441,03 Eur.

2.       Atsakovė UAB „Delamode Baltics“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei pritaikius ieškinio senatį. Nurodė, kad tarp šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutarties Nr. 76 sąlygų 25 punkte buvo numatyta, kad bet kokie sutarties pakeitimai turi būti įforminami raštu; tuo tarpu ieškovė nepateikė įrodymų, kad šalys būtų raštu susitarusios dėl sutarties pakeitimo, atsakovei prisiimant papildomus įsipareigojimus ieškovės atžvilgiu. Atsakovės teigimu, šalys kiekvieną mėnesį atskiru sutarimu derindavo atsakovės ieškovei suteiktas paslaugas ir atsakovė kiekvienu atveju vienašališkai priimdavo sprendimą sumokėti ieškovei kompensaciją (netesybas). Be to, atsakovė prašė taikyti 6 mėnesių senaties terminą, dėl netesybų (kompensacijos) priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 9 756,11 Eur skolą, 434,48 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (10 190,59 Eur), skaičiuojama nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 1 110,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

4.       Teismas, įvertinęs 2017 m. balandžio 26 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 76 dalyką bei esmines ieškovės ir atsakovė sutartines pareigas, sprendė, kad sutartis kvalifikuotina kaip vežimo organizavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei pastoviai bei neterminuotai pagal ieškovės pareikalavimą teikti vežimo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už šias paslaugas mokėti kainą, paskaičiuotą už kiekvieną nuvažiuotą atsakovės kilometrą mokant po 0,95 Eur.

5.       Teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visetą, vadovaudamasis CK 1.73 straipsnio 2 dalimi, 6.192 straipsnio 2, 4 dalimis, sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. balandžio 26 d. sudaryta rašytinė vežimo organizavimo sutartis (pavadinta Bendradarbiavimo sutartimi Nr. 76) du kartus buvo pakeista raštu dalyje dėl kainos už vežimo paslaugas nustatymo, šalims dėl to susitarus elektroniniais laiškais. Pirmą kartą sutartis buvo pakeista 2017 m. birželio 12 d., kuomet atsakovė elektroniniu laišku patvirtino, kad už vežimus konkrečiose Europos šalyse ieškovei bus mokama kaina už kiekvieną dieną už kiekvieno iš dviejų vilkikų mažiausiai 500 nenuvažiuotų kilometrų. Antrą kartą sutartis buvo pakeista 2017 m. spalio 12 d., kuomet atsakovė elektroniniu laišku patvirtino, kad nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. ieškovei už kilometrą bus mokamą po 0,97 Eur.

6.       Teismas sprendė, kad ieškovei ir atsakovei susitarus raštu dėl vežimo organizavimo sutarties pakeitimo – kompensacijos už kiekvieno vilkiko mažiausiai 500 nenuvažiuotų kilometrų per dieną mokėjimo, ieškovė pagrįstai pareikalavo iš atsakovės apmokėti kainą už 2018 m. vasario ir kovo kiekvieną dieną abiejų vilkikų nenuvažiuotus mažiausiai 500 kilometrų, kuri iš viso pagal 2018 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 790 ir 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 817 sudaro 9 756,11 Eur sumą.

7.       Teismas nustatęs, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl sutartyje nurodytos kainos pakeitimo, o ne dėl netesybų išmokėjimo, atmetė kaip nepagrįstą atsakovės reikalavimą taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį dėl netesybų priteisimo.

8.       Tarp šalių nesant ginčo dėl sąskaitų tinkamo įteikimo būdo ir termino bei esant byloje atsakovės patvirtinimui, kad šias sąskaitas atsakovė gavo, teismas sprendė, kad sutartyje įtvirtintas 30 dienų terminas 2018 m. kovo 29 d. PVM sąskaitai-faktūrai Nr. VDE 790 apmokėti suėjo 2018 m. balandžio 30 d., o 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitai-faktūrai Nr. VDE 817 apmokėti suėjo 2018 m. gegužės 9 d. Atitinkamai atsakovės pradelstas atsiskaityti su ieškove laikotarpis iki 2019 m. sausio 30 d. pagal 2018 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 790 sudaro 275 dienas, o pagal 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 817 sudaro 266 dienas. Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, 6.261 straipsniu, ieškinio reikalavimą dėl 6 procentų dydžio įstatyminių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, tai yra ieškovei iš atsakovės priteisė 241,00 Eur (5 331,26 Eur x 6 proc. /365 d. x 275 d.) palūkanų už pradelstą apmokėti 2018 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 790 ir 193,48 Eur (4 424,85 Eur x 6 proc./365 d. x 266 d.) palūkanų už pradelstą apmokėti 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VDE 817, kas iš viso sudaro 434,48 Eur (241,00 Eur + 193,48 Eur) palūkanų.

9.       Tenkinęs ieškinio turtinius reikalavimus dėl skolos ir įstatyminių palūkanų priteisimo, teismas, vadovaudamasis CPK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą bendrą 10 190,59 Eur (9 756,11 Eur + 434,48 Eur) sumą, skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

10.       Teismas, vadovaudamasis CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, sprendė, kad ieškinys iš esmės tenkintas visiškai, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 230,00 Eur žyminis mokestis ir 880,00 Eur išlaidos, patirtos dėl advokato padėjėjos teisinės pagalbos apmokėjimo.

11.       Teismas sprendė, kad atsakovės pateikti nauji įrodymai pateikti teismui baigus nagrinėti bylą ir išėjus priimti galutinio teismo sprendimo, nesudaro pagrindo bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimui, todėl atsakovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo netenkino ir naujus įrodymus atsisakė priimti kaip pateiktus nesavalaikiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12.       Atsakovė UAB „Delamode Baltics“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, taikyti ieškinio senatį ieškovės UAB „VDE Transport“ ieškinio reikalavimui dėl kompensacijos už nenuvažiuotus kilometrus priteisimui ir ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos esminius argumentus:

1.1.                      Bendradarbiavimo sutarties 16 punktu, bylos šalys labai aiškiai susitarė, už kokias paslaugas ir kaip jas atlikus ieškovė turės teisę į atlyginimą – už nuvažiuotus kilometrus nuo pirmo pasikrovimo taško iki paskutiniojo išsikrovimo taško. Šios rašytinės sutarties sąlygos šalys nepakeitė ir dėl to ginčo nėra;

1.2.                      byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalis siejo du skirtingi susitarimai – susitarimas dėl atsiskaitymo už faktiškai suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, kurias patvirtindavo Bendradarbiavimo sutartimi reikalaujami pateikti dokumentai, ir atsakovės ieškovei pateiktas pasiūlymas dėl galimos kompensacijos už dėl atsakovės kaltės nenuvažiuotus bendrai 500 km per darbo dieną, kurios mokėtiną dydį šalys derindavo kiekvienu atveju atskirai, įvertindamos ar tie kilometrai buvo nenuvažiuoti dėl atsakovės, ar dėl pačios ieškovės kaltės. Ieškovė nepaneigė, kad niekada nesiekė šio atsakovės pasiūlymo dėl kompensacijos už nenuvažiuotus kilometrus mokėjimo įforminti raštu. Nesiūlė atsakovei sudaryti Bendradarbiavimo sutarties pakeitimą. Todėl nepagrįstas pirmos instancijos teismo sprendimo argumentas, kad bylos šalys raštu sudarė Bendradarbiavimo sutarties pakeitimą;

1.3.                      šalių elgesys visą bendradarbiavimo laikotarpį ir dokumentų turinys aiškiai rodo, kad abi šalys žinojo ir suprato, kad nėra ir negali būti laikoma suteikta paslauga tai, ko ieškovė faktiškai neatliko, t. y. kompensacija už nenuvažiuotus kilometrus savo esme negali būti laikoma užmokesčiu už darbą, nes ji mokama tada, kai darbas nepadarytas, ir nepadarytas ne dėl ieškovės kaltės. Kompensacijos už nenuvažiuotus kilometrus mokėjimo esmė buvo išsiaiškinti ir derybų būdu suderinti, dėl kieno kaltės tie kilometrai nenuvažiuoti, ir paaiškėjus, kad ieškovė paslaugos negalėjo atlikti dėl atsakovės kaltės, atsakovė išmokėdavo derybų metu aptartą kompensaciją. Todėl nepaisant to, kad ieškovė reikalaujamą priteisti iš atsakovės 9 756,11 Eur sumą savo ieškinyje įvardino kaip skolą, tačiau ieškinio pagrindas - PVM sąskaitos – faktūros Nr. VDE 790 ir Nr. VDE 817  aiškiai rodo, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra kaip netesybos, kurių, kaip civilinės atsakomybės formos, iš atsakovės reikalauja ieškovė;

13.1.                      byloje nėra ginčo, jog ieškovė atsakovei nesuteikė krovinių pervežimo paslaugų už 9 756,11 Eur, t. y. nepasikrovė krovinių ir nenuvežė jų krovinių gavėjams, todėl nepagrįstai pirmos instancijos teismas ieškovės reikalaujamą priteisti 9 756,11 Eur sumą įvardino kaip kainą už nenuvažiuotus kilometrus ir vertino ją kaip kainą už ieškovės suteiktas paslaugas;

13.2.                      ieškovė įrodinėja, kad šalys papildomai susitarė ir dėl kitų sąlygų, kurios turėjo būti svarbios vykdant sutartines prievoles – t. y. ieškovė turėjo nuvažiuoti 500 km per darbo dieną, o nenuvažiavus jų ne dėl ieškovės kaltės, ji turi teisę į nenuvažiuotų kilometrų (nesuteiktų paslaugų) kompensaciją. Tokia sąlyga kaip kompensacijos mokėjimas, kai jos taikymas susietas su pagrindinės prievolės – sudaryti sąlygas nuvažiuoti 500 km per darbo dieną, pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia užsakovo nubaudimo forma jei jis nepateiks vežėjui tų užsakymų, kuriuos įsipareigojo pateikti (užsakyti), o tai atitinka baudos (netesybų), kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos šalių bendravime pavadintos kompensacija, nesikeičia; 

13.3.                      teismas turėjo teisinį pagrindą ieškovės reikalaujamą priteisti 9 756,11 Eur sumą, vertinti kaip netesybas. Ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas ieškinio senatis terminas. Atsakovei nesumokėjus ieškovei jos reikalaujamos kompensacijos pagal jos pateiktas 2018 m. kovo 29 d. ir 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitas – faktūras sužinojo atitinkamai 2018 m. balandžio 30 d. ir 2018 m. gegužės 10 d., ir norėdama pasinaudoti teise reikalauti iš atsakovės netesybų, turėjo teisę per 6 mėnesių senaties terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netesybų (kompensacijos) priteisimo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teismas turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį ieškovės ieškinio reikalavimui dėl 9 756,11 Eur kompensacijos už nenuvažiuotus kilometrus priteisimo ir tokį ieškovės ieškinio reikalavimą atmesti;

13.4.                      teismo sprendimo argumentai, kad šalys niekada nederino kompensacijos mokėjimo prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir jų turiniui.

2.                      Ieškovė UAB „VDE Transport“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo priimtą sprendimą palikti nepakeistą, atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

14.1.                      atsakovė nepagrįstai klaidina teismą teigdama, kad bendradarbiavimo sutarties sąlygų šalys nepakeitė. Kadangi byloje yra pateikti įrodymai įrodantys, kad šalys bendradarbiavimo sutarties sąlygas, o būtent mokėjimą už atsakovės teikiamas paslaugas ieškovei, šalys raštiškai keitė net du kartus, t.y. 2017 m. birželio 12 d. apelianto įgaliotas atstovas D. K. elektroniniu laišku pateikė pasiūlymą ieškovei dirbti Vokietijoje, Prancūzijoje, Beneliukso sąjungos šalyse ir Čekijoje, garantuojant apmokėjimą už 500 kilometru nėr diena (įkainis 0,95 Eur). 2017 m. rugsėjo 18 d. sutartas įkainis padidintas už vieną kilometrą iki 0,97 Eur kaina. Šių papildomų bendradarbiavimo susitarimo sąlygų abi šalys pradžioje laikėsi tinkamai. Pastarąją aplinkybę patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. PVM sąskaitą-faktūra Nr. VDE777 išrašyta 4 058,34 Eur sumai pagal susitarimą apmokėti už nenuvažiuotus kilometrus bei 2018 m. balandžio 25 d. mokėjimas, kuris patvirtina, kad atsakovė apmokėjo pagal minėtą susitarimą už ieškovės paslaugas. Abi šalys, dėl papildomo apmokėjimo susitarimo, suprato prisiimamas sąlygas ir įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu, vykdė prisiimtus įsipareigojimus, todėl bylą nagrinėjantis teismas iš byloje esančių įrodymų ir šalių pateiktų paaiškinimų teisingai konstatavo esant bendradarbiavimo sutarties sąlygos dėl papildomo apmokėjimo sąlygos pakeitimo;

14.2.                      nei viena iš šalių neginčijo sutarto mokėjimo, t. y. už nenuvažiuotą kilometrą 0,97 Eur. Sutartas įkainis visuomet sutikslinus nenuvažiuotų kilometrų sumą, buvo naudojamas skaičiuojant atlygiui ieškovei pagal susitarimą. Tarp šalių buvo derintas apmokėjimas tikslintina informaciją dėl dienų skaičiaus, nenuvažiuotų kilometrų skaičiaus ir kt. Kiekvienas mėnesis turi skirtingą darbo dienų skaičių, todėl jau vien dėl to šalys buvo priverstos suderinti šią aplinkybę, bet tai nereiškia, kad šalys aplamai derėjosi kaip dėl tokio mokėjimo fakto – pareigos;

14.3.                      apeliantė klaidingai interpretuoja ieškovės nurodymą, kad ieškovė nesiūlė atsakovei sudaryti bendradarbiavimo sutarties pakeitimo. Ieškovė pažymi, kad jai atsakovės siūlymas, kuris buvo raštiškai pateiktas ir vėliau šalių vykdomas, atrodė priimtinas ir vien formalus sutarties pakeitimas neatrodė esminis dalykas šioje dalyje. Be to, vėlesnis atsakovės elgesys dėl papildomo susitarimo rodė, kad ji šio susitarimo sąlygų laikosi ir tokiu veiksmu patvirtino esant realiai egzistuojant sutarties pakeitimo sąlygas;

14.4.                      apeliantės interpretacijos, kad susitarimas atitinka CK 6.71 straipsnio nuostatas yra niekuo neparemtas, kadangi šalys susitarė dėl papildomo apmokėjimo už nenuvažiuotus kilometrus. Kuomet vyko tarp šalių derybos, niekuomet minėtas susitarimas (mokestis), nebuvo įvardintas kaip bauda. Kilus ginčui tarp šalių dėl susidariusio mokėjimo niekuomet nei ieškovė, nei apeliantė nurodyto susitarimo nevertino kaip baudos (netesybų) susitarimu. Šį susitarimą apeliantė pradėjo vertinti bauda, tik tuomet kai ginčas pasiekė teismą, tuomet apeliantė susitarimą pradėjo traktuoti kaip netesybų susitarimą, siekiant taikyti minėtam susitarimui ieškinio senatį. Toks apeliantės elgesys ieškovės atžvilgiu yra neteisingas ir nesąžiningas, nes ieškovė nuo pat susitarimo pradžios tikėjosi gauti mokestį pagal susitarimą už nenuvažiuotus kilometrus. Ieškovė nesutinka, jog papildomas susitarimas dėl paslaugų apmokėjimo turi būti traktuojamas kaip bauda (netesybos). Byloje pateikta rašytinė medžiaga ir šalių duoti paaiškinimai rodo, kad tarp šalių sudarytas papildomas susitarimas dėl paslaugų apmokėjimo neatitinka CK 6 .71 straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl pateiktų rašytinių įrodymo apeliacinėje instancijoje priėmimo

3.                      Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui baigus nagrinėti bylą 2019 m. lapkričio 7 d. ir išėjus priimti galutinio teismo sprendimo, atsakovė 2019 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir ištirti rašytinius įrodymus – 2018 m. vasario-kovo mėnesiais atsakovės atstovo susirašinėjimą su ieškovės vairuotojais trumposiomis žinutėmis dėl krovinių gabenimo/nuvažiuoto kelio bei ieškovės atstovo 2018 m. gegužės 3 d. elektroninį laišką atsakovės atstovui, kuriame nesutinkama su atsakovės paskaičiuotomis baudomis už 2018 m. vasario mėnesį. Teismas, įvertinęs tai, kad pastarieji įrodymai pateikti nesavalaikiai, o atsakovei nebuvo jokių kliūčių šiuos įrodymus pateikti dar teikiant atsiliepimą į ieškinį arba bent jau iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, atsisakė juos priimti, išaiškindamas atsakovei teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu.

4.                      Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą priimti minėtus įrodymus.

5.                      Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas.

6.                      Įvertinant, kad apeliantė pateiktais įrodymais siekia pakeisti faktinės bylos aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, atsisakoma priimti rašytinius įrodymus.

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir jų pakeitimo teisinio kvalifikavimo

7.                      Byloje kilo ginčas dėl sutarties sąlygos aiškinimo, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovės minimalus pervežimo paslaugų užsakymo kiekis – ne mažiau 500 km per darbo dieną nuvažiuotas atstumas.

8.                      Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Delamode Baltics“ ir ieškovė UAB „VDE Transport“ 2017 m. balandžio 26 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. 76 (tomas I, b.l. 15 – 17), pagal kurią ieškovė, kaip vežėjas, įsipareigojo organizuoti krovinių pervežimą pagal atsakovės pateikiamus užsakymus, o atsakovė, remiantis Bendradarbiavimo sutarties 16 punktu, įsipareigojo apmokėti visus ieškovės nuvažiuotus kilometrus nuo pirmo pasikrovimo taško iki paskutiniojo išsikrovimo taško, sumokant po 0,95 Eur/km be PVM. Remiantis tos pačios sutarties 17 p., 30 kalendorinių dienų sąskaitų apmokėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo CMR važtaraščių ir kitų pervežimo dokumentų originalų gavimo dienos.

9.                      Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl sutarto minimalaus 500 km per darbo dieną nuvažiuoto atstumo grindė PVM sąskaitomis – faktūromis Nr. VDE 790 ir Nr. VDE 817 (tomas I, b.l. 20, 21), kuriose nurodyta, kad sąskaitų išrašymo pagrindas „kompensacija už nenuvažiuotus kilometrus“. Apeliantė (atsakovė) įrodinėja, kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo sąlygos dėl mokėtinos kompensacijos, tačiau pripažįsta, kad tai atsakovės pasiūlymas dėl kompensacijos už nenuvažiuotus kilometrus mokėjimo, kuris nebuvo įformintas raštu. Be to, ieškovė nesiūlė atsakovei sudaryti Bendradarbiavimo sutarties pakeitimą.

10.                      CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį, sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

11.                      Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje šios kategorijos bylose, išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

12.                      Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. balandžio 26 d. sudaryta rašytinė vežimo organizavimo sutartis (pavadinta Bendradarbiavimo sutartimi Nr. 76) du kartus buvo pakeista raštu dalyje dėl kainos už vežimo paslaugas nustatymo, šalims dėl to susitarus elektroniniais laiškais.

13.                      Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad 2017 m. balandžio 26 d. sudarytoje Bendradarbiavimo sutartyje Nr. 76 nėra sąlygos dėl 500 km per darbo dieną nuvažiuoto atstumo. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Bendradarbiavimo sutarties Nr. 76 25 punkte šalys susitarė, kad sutartis gali būti keičiama abiejų šalių raštišku susitarimu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tokiam raštiškam susitarimui yra prilyginamas bet koks informacijos apsikeitimas telekomunikaciniais galiniais įrenginiais (įskaitant elektroninį paštą), jeigu galima užtikrinti teksto apsaugą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis, 4 dalis).

14.                      Byloje iš šalių atstovų rengtų elektroninių laiškų turinio galima spręsti, kad jų pagrindu įvyko Bendradarbiavimo sutarties Nr. 76 sąlygų pakeitimas, nes 2018 m. gegužės 4 d. atsakovės įgaliotas atstovas D. K. elektroniniame laiške nurodo, jog abipusiu šaliu susitarimu yra derinama ieškovei kompensuojama suma už nenuvažiuotus kilometrus; atstovas teigia, kad ši nusistovėjusi kompensacijos derinimo tvarka už kiekvieną mėnesį matoma iš pridedamų laiškų (tomas I, b.l. 40).Atsakovės įgaliotas atstovas D. K. 2018 m. gegužės 4 d. elektroniniame laiške nurodo, kad už minimus mėnesius garanto derinimas už nenuvažiuotus kilometrus vis dar vyksta (tomas I, b.l. 42). Taip pat atsakovės įgaliotas atstovas D. K. 2018 m. gegužės 9 d. elektroniniame laiške nurodo, kad garantas derinamas abipusiu susitarimu, kaip ir buvo daroma iki šiol (tomas I, b.l. 44), o 2017 m. birželio 12 d. elektroniniame laiške minėtas asmuo nurodo, kad siunčia pasiūlymą ieškovei dirbti Vokietijoje, Prancūzijoje, Beneliukso sąjungos šalyse ir Čekijoje, garantuojant apmokėjimą už 500 kilometrų per dieną, bei paaiškinta pagal kokią formulę bus paskaičiuotas apmokėjimas už mažiausiai 500 nenuvažiuotų kilometrų per dieną; atsakovė reikalavo, kad ieškovė pastoviai užtikrintų dviejų vilkikų buvimą (tomas II, b.l. 7). Taip pat 2017 m. rugsėjo 12 d. atsakovės įgaliotas atstovas D. K. elektroniniame laiške patvirtina, kad nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. už vieną kilometrą nustatoma 0,97 Eur kaina (tomas II, b.l. 9).

15.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė, gavusi apeliantės atstovo siūlymą dėl ieškovės darbo Vokietijoje, Prancūzijoje, Beneliukso sąjungos šalyse ir Čekijoje, kuriame buvo aiškiai ir apibrėžtai nurodyta, kad atsakovė garantuoja apmokėjimą už 500 kilometrų per dieną, išrašė PVM sąskaitas – faktūras Nr. VDE 790 ir Nr. VDE 817 (tomas I, b.l. 20, 21). Vadinasi, ieškovė akceptavo atsakovės ofertą.

16.                      Pagal CK 6.167 straipsnio dalį pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas (CK 6.16 straipsnio dalis). Pagal CK 6.173 straipsnio 1 dalį akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas.

17.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas, nustačius, kad ieškovė išrašydama sąskaitas priėmė atsakovės siūlymą dėl įsipareigojimo apmokėti už 500 kilometrų per dieną atstumą, yra teisinis pagrindas pripažinti kaip sudarytą susitarimą pakeisti 2017 m. balandžio 26 d. Bendradarbiavimo sutartį Nr. 76. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas, jog Bendradarbiavimo sutartis Nr. 76 nebuvo pakeista, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

18.                      Apeliantė taip pat nepagrįstai nurodė, kad šalių elgesys visą bendradarbiavimo laikotarpį ir dokumentų turinys aiškiai rodo, kad abi šalys žinojo ir suprato, kad nėra ir negali būti laikoma suteikta paslauga tai, ko ieškovė faktiškai neatliko, t. y. kompensacija už nenuvažiuotus kilometrus savo esme negali būti laikoma užmokesčiu už darbą, nes ji mokama tada, kai darbas nepadarytas, ir nepadarytas ne dėl ieškovės kaltės.

19.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai nurodytas apeliantės teiginys prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms.

20.                      Pagal kasacinio teismo praktiką esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

21.                      Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pateiktu kasacinio teismo išaiškinimu, nurodo, kad, vertindama atsakovės (apeliantės) atstovo D. K. 2017 m. birželio 12 d. elektroniniame laiške nurodytą pasiūlymą ieškovei dirbti Vokietijoje, Prancūzijoje, Beneliukso sąjungos šalyse ir Čekijoje, garantuojant apmokėjimą už 500 kilometrų per darbo dieną, sprendžia, kad laiške esanti užmokesčio už paslaugą formulė, kurioje kaip dedamosios nurodytos darbo dienos, jas padauginant iš 500 kilometrų per darbo dieną, reiškia konkretų susitarimą dėl pastovaus užmokesčio. Taip pat pažymi, kad ieškovei išdėstytas reikalavimas pastoviai užtikrinti 2 (dviejų) vilkikų buvimą (tomas II, b.l. 7), prilygsta susitarimai dėl apmokėjimui už darbą darbo dienomis ieškovės turimomis priemonėmis pervežant krovinius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo susitarta dėl 0,97 Eur kainos už vieną kilometrą.

22.                      CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, be kita ko, reiškia, kad asmenys laisvi ne tik sudaryti sutartį ar jos nesudaryti, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, sutartimi sukuriamų teisių ir pareigų. Šalys turi teisę sudaryti sutartis, nenustatytas CK normų, taip pat sutartis, turinčias kelių sutarčių rūšių elementų, jei tai neprieštarauja įstatymams. Taigi sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisva valia susitarti dėl sutarties ir jos sąlygų, jei sutartis ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, gerai moralei, viešajai tvarkai ar teisės principams.

23.                      Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos dalyvių sudarytos Sutarties pakeitimo sąlygos neprieštarauja imperatyvioms sutarčių teisės normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai.

24.                      Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad susitarimas dėl apmokėjimo už 500 kilometrų per darbo dieną tarp šalių atsirado dėl to, kad būtent apeliantei susidarė poreikis iš ieškovės gauti papildomą vilkiką pervežimas vykdyti. Ieškovė turėjo tik vieną vilkiką iki papildomo susitarimo ir tik po papildomo susitarimo kuomet buvo susitarta, kad nepriklausomai nuo to ar vilkikas važiuos ar ne, jei jis nenuvažiuoja per diena numatytų kilometrų skaičiaus bus mokamas papildomas mokestis, t. y. 0,97 Eur už kiekvieną nenuvažiuotą kilometrą. Kaip nurodė ieškovė, dažniausia vilkikai viršydavo pravažiuotų kilometrų skaičių, o kartais būdavo, jog ir nepasiekdavo numatyto susitarimo. Todėl tai, jog apeliantė prašė visuomet pateikti du vilkikus važiavimui (jie iš ieškovės pusės ir būdavo pateikti), apeliantė ir įsipareigojo mokėti sutartą mokestį.

25.                      Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Bylos šalių ginčas dėl apeliantės (atsakovės) pareigos apmokėti po 0,97 Eur garantuotą sumą už 500 kilometrų per darbo dieną negali būti sprendžiamas pažeidžiant sudarytų susitarimų sąlygas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pirmą kartą Bendradarbiavimo sutartis buvo pakeista 2017 m. birželio 12 d., kai atsakovė elektroniniu laišku patvirtino, kad už vežimus konkrečiose Europos šalyse ieškovei bus mokama kaina už kiekvieną dieną už kiekvieno iš dviejų vilkikų mažiausiai 500 nenuvažiuotų kilometrų. Antrą kartą Bendradarbiavimo sutartis buvo pakeista 2017 m. spalio 12 d., kai atsakovė elektroniniu laišku patvirtino, kad nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. ieškovei už kilometrą bus mokamą po 0,97 Eur. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškovė įrodė Bendradarbiavimo sutarties pakeitimo faktą, atmetamas apeliantės teiginys, kad ji, vadovaujantis Bendradarbiavimo sutarties 16 punktu, neturi pareigos sumokėti ieškovei sutartą atlyginimą ne tik už jos nuvažiuotus kilometrus nuo pirmo pasikrovimo taško iki paskutiniojo išsikrovimo taško (CK 6.38 straipsnis).

26.                      Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad kiekvieną mėnesį tarp šalių vyko atskiros derybos dėl ieškovės teisės gauti kompensaciją už nenuvažiuotus 500 kilometrų. Tiek ieškovės, tiek atsakovės tarpusavio susirašinėjimas elektroniniais laiškais įrodo (tomas I, b.l. 13-59), kad tarp šalių vykdavo derybos, siekiant išsiaiškinti, kokius nuostolius patyrė atsakovė ar/ir kokias baudas atsakovė turi teisę taikyti ieškovei dėl netinkamo ieškovės vairuotojų darbo ir tarpusavio šalių sutarimu kiekvieną kartą buvo sutariama, kiek ieškovė sutinka sumažinti jai mokėtiną kainą už nenuvažiuotus 500 kilometrų. Atsižvelgiant į tai, atmetamas apeliantės argumentas, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl netesybų priteisimo, o ne apmokėjimo už sutartą paslaugą pagal susitarimų sąlygas (CPK 12, 178 straipsniai).

27.                      Apeliantė įrodinėja, kad tokia sąlyga kaip kompensacijos mokėjimas, kai jos taikymas susietas su pagrindinės prievolės – sudaryti sąlygas nuvažiuoti 500 km per darbo dieną, pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia užsakovo nubaudimo forma, jei jis nepateiks vežėjui tų užsakymų, kuriuos įsipareigojo pateikti (užsakyti), o tai atitinka baudos (netesybų), kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį.

28.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau paminėtą argumentą dėl netesybų apeliantė paneigia kitu argumentu, kad šalių susitarimo dėl kaip nuvažiuotų kilometrų esmė – kompensacinė. Pati apeliantė pabrėžia, kad iš šios sumą taip pat buvo numatytas vairuotojų klaidų įskaičiavimas į garantą.

29.                      Pagal CK 6.813 straipsnį už krovinių, keleivių ir bagažo vežimą imamas užmokestis, kurį nustato šalys susitarimu, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Vežimo užmokestis už krovinių, keleivių ir bagažo vežimą viešuoju transportu nustatomas pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus. Darbai ir paslaugos, kuriuos atlieka vežėjas krovinio siuntėjo prašymu, apmokami šalių susitarimu, jeigu nėra nustatyti tų darbų ar paslaugų tarifai.

30.                      Taigi vežimo sutartį reglamentuojančios normos sudaro galimybę šalims laisvai susitarti dėl paslaugos apmokėjimo. Tuo tarpu netesybos savo prigimtimi yra prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybas ir palūkanas reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, kad šalys susitaria dėl netesybų siekdamos keleto tikslų: pirma, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais; tokiu atveju netesybų tikslas – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą, reikalaujant atlyginti nuostolius; antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma; trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31.                      Vadinasi, pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, apeliantės argumentas, jog jos nurodytas įsipareigojimas sumokėti ieškovei po 0,97 Eur garantuotą sumą už 500 kilometrų per darbo dieną, yra netesybos, atmetamas kaip neįrodytas, nes neatitinka netesybų sampratos (CK 185 straipsnis).

32.                      Atmetus apeliantės argumentą, kad ieškovės reikalaujamą priteisti 9 756,11 Eur sumą reikia vertinti kaip netesybas, atmetamas jos prašymas taikyti sutrumpintą ieškinio senatis terminą pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

Dėl bylos procesinės baigties

33.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34.                      Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35.                      Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.S. v. K.M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).

36.                      Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

37.                      Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

38.                      Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės UAB „VDE Transport“ patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, 8.11 punkte (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio, ieškovei iš atsakovės priteisiama 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

39.                      Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

n u t a r i a :

apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VDE Transport“ (juridinio asmens kodas: 304057521) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ (juridinio asmens kodas: 300614485) 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                Vaclovas Paulikas

                                                                                              Rūta Petkuvienė

                                                                                                 Inga Staknienė