Civilinė byla Nr. e2S-1236-855/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37917-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.14.; 3.3.2.5(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) M. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos A. C. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. C. ir M. C. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. C. kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-23300-1094/2020, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo ir tolesnio jo naudojimo klausimo, kompensacijos už vienai šaliai tenkančią didesnę turto dalį ir jos mokėjimo tvarkos bei terminų, įsipareigojimų AB SEB bankui vykdymo (toliau – Taikos sutartis). Prašymą (patikslintą) grindė šiais argumentais:
1.1. Suinteresuotas asmuo M. C. tinkamai nevykdo 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo nutarties, t. y. iki 2021 m. vasario 18 d. (po pareiškimo teismui dėl vykdomojo rašto išdavimo) nebuvo pilnai atsiskaitęs su pareiškėja – iš 30 000 Eur suinteresuotas asmuo pareiškėjai nebuvo sumokėjęs 22 000 Eur, t. y. iki 2021 m. vasario 18 d. M. C. nebuvo įvykdęs Taikos sutarties 2 punkte numatyto įsipareigojimo (2. Už M. C. tenkančią didesnę bendro turto dalį, M. C. įsipareigoja sumokėti A. C. – 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) Eur kompensaciją: iš kurių 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur turi būti sumokėta per 1 (vieną) darbo dieną nuo Taikos sutarties įsigaliojimo dienos, o likusius 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur – ne vėliau kaip per 4 (keturis) mėnesius nuo Taikos sutarties įsigaliojimo dienos. Kompensacija mokama banko pavedimu į A. C. atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke).
1.2. Teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta Taikos sutartis, įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 28 d. (įskaitytinai), todėl terminas įvykdyti Taikos sutarties 2 punktą suėjo 2020 m. sausio 28 d. (įskaitytinai). Atitinkamai, pagal Taikos sutarties 3 punktą (3. M. C. vėluojant sumokėti Taikos sutarties 2 punkte nustatytą kompensaciją (ar jos dalį) ilgiau kaip 3 darbo dienas, visi mokėjimo terminai laikomi suėjusiais, o M. C. įsipareigoja mokėti A. C. 0,05 proc. delspinigius nuo pradelstos mokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną) suinteresuotas asmuo privalėjo sumokėti pareiškėjai 0,05 proc. delspinigius nuo vėluojamos sumokėti sumos (22 000 Eur) už 15 dienų (nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2021 m. vasario 18 d.) vėluojamą atsiskaitymą, tačiau šių delspinigių (165 Eur) M. C. nėra sumokėjęs.
1.3. Suinteresuotas asmuo taip pat dar nėra įvykdęs Taikos sutarties 7 punkte nustatyto įsipareigojimo (7. M. C. įsipareigoja ne vėliau kaip per 4 (keturis) mėnesius nuo Taikos sutarties įsigaliojimo dienos savo sąskaita ir jėgomis atlikti visus veiksmus tam, kad arba (i) būtų pakeista AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) taip, kad vieninteliu skolininku pagal ją liktų M. C., arba (ii) asmeninėmis ar skolintomis lėšomis būtų pilnai padengtas (refinansuotas) įsiskolinimas pagal AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl to A. C. nebebūtų skolinga nei pagal šią sutartį, nei pagal refinansavimo sandorius (jei tokie būtų sudaromi)), kurio savalaikis vykdymas buvo ir yra itin svarbus pareiškėjai ir su ja gyvenantiems nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjos turimais duomenis, prašymo pateikimo dieną būsto kredito likutis yra 69 531,51 Eur. Pagal Taikos sutarties 8 punktą M. C. taikomi 0,05 proc. delspinigiai nuo nepadengtos kredito pagal AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sumos už kiekvieną uždelstą dieną.
2. Suinteresuotas asmuo M. C. pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštu prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo nesutiko ir prašė atleisti jį nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktų sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) tokiam laikotarpiui, kuriam Lietuvos Respublikos teritorijoje yra įvestas karantinas (nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki karantino pabaigos dienos); pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmesti; ir priteisti iš pareiškėjos suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Suinteresuotas asmuo sąžiningai ir visomis išgalėmis vykdo Taikos sutartį: teikia nepilnamečiams vaikams išlaikymą; sumokėjo (su minimaliu vėlavimu) pareiškėjai visą Taikos sutarties 2 punkte nustatytą 40 000 Eur kompensaciją; suteikė pareiškėjai teisę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo veikia sąžiningai ir deda visas pastangas, kad Taikos sutartis būtų vykdoma, o pareiškėja nepatirtų jokių neigiamų pasekmių ir nepatogumų.
2.2. Taikos sutarties 7 punkto įvykdymas susijęs su ne nuo jo priklausančiomis nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybėmis. Taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo metu (2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn.) Lietuvoje nebebuvo jokių suvaržymų ir apribojimų, susijusių su COVID-19 pandemija. 2020 m. pavasarį galiojęs karantinas buvo atšauktas. Atrodė, kad gyvenimo, verslo sąlygos normalizuojasi, tačiau, netikėtai prasidėjus antrajai COVID-19 epidemijos bangai, Lietuvoje nuo 2020 m. lapkričio 7 d. (2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“) vėl buvo įvestas karantinas, įsigaliojo griežti apribojimai, stabdantys verslo santykius, asmenų judėjimą. Sudarydamas Taikos sutartį suinteresuotas asmuo planavo, kad dirbs naujoje Lietuvoje įsteigtoje (kaip užsienio įmonės padalinys ar dukterinė įmonė) įmonėje ir gaus pajamas Lietuvoje. Būtent šių Lietuvoje gaunamų pajamų (bent 6 mėn. atlyginimas) buvimas yra pagrindinė ir esminė sąlyga tam, kad bankas sutiktų modifikuoti kredito sutartį, visą įsipareigojimą perkeliant suinteresuotam asmeniui. Taigi atsakovas iš esmės ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių negali įvykdyti Taikos sutarties 7 punkto sąlygos dėl paskolos sutartyje numatytų įsipareigojimų perkėlimo jam asmeniškai, todėl mano, kad būtų neteisinga reikalauti mokėti nepaprastai dideles palūkanas (jų suma sudarytų apie 1 500 Eur per mėnesį), kas jį įstumtų į nepaprastai sudėtingą turtinę padėtį, suinteresuotas asmuo taptų nepajėgus vykdyti kitus įsipareigojimus ir galimai prarastų jam priklausantį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjos A. C. patikslintą prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tenkino ir išdavė pareiškėjai vykdomąjį raštą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-23300-1094/2020, dėl neįvykdytų Taikos sutarties 3, 7 ir 8 punktuose nurodytų sąlygų.
4. Teismas kritiškai vertino suinteresuoto asmens nurodytus teiginius, jog 2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, kai tarp šalių buvo sudaryta Taikos sutartis, nebuvo galima numatyti antrosios COVID-19 bangos, vertindamas priešingai, kad antrąją bangą buvo galima protingai numatyti.
5. Teismas nurodė, kad nenugalima jėga negalima laikyti aplinkybės, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, todėl sprendė, kad aplinkybė, jog paskolos fiziniams asmenims, neturintiems stabilių pajamų Lietuvoje, nėra suteikiamos, arba suteikiamos žymiai griežtesnėmis sąlygomis, kurių suinteresuotas asmuo M. C. neatitinka, nesudaro force majeure aplinkybių. Taip pat teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo nėra pateikęs pareiškėjai pranešimo apie nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimą ir jos įtaką Taikos sutarties vykdymui.
6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, kad pagal įstatymą gali būti pakeista tik taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarka, nekeičiant šalių susitarimo esmės, ir įvertinęs Taikos sutarties 3, 7-8 punktuose nurodytas Taikos sutarties sąlygas, šalių nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad tenkinus suinteresuoto asmens prašymą atleisti jį nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktų sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) tokiam laikotarpiui, kuriam Lietuvos Respublikos teritorijoje yra įvestas karantinas, būtų iš esmės pažeisti pareiškėjos interesai ir jos teisėti lūkesčiai dėl 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo nutarties privalomumo ir vykdytinumo.
7. Teismas pažymėjo, kad šalys po vykdomojo rašto išdavimo turi galimybę tarpusavyje tartis dėl vykdymo tvarkos ir sąlygų, t. y., siekdamos kitokio teisių ir pareigų įgyvendinimo, nei nustatyta teismo patvirtintoje Taikos sutartyje, gali pasinaudoti vykdomąjį procesą reglamentuojančių teisės normų suteiktomis teisėmis: jos gali sudaryti naują taikos sutartį, kuri Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 595 straipsnyje nustatyta tvarka tvirtinama teismo; šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo stadijoje ir (ar) išieškotojas turi teisę atsisakyti išieškojimo (CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 639 straipsnio 4, 8 punktai, 641 straipsnis, 643 straipsnio 7 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskiruoju skundu apeliantas (suinteresuotas asmuo) M. C. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo ir atleisti apeliantą nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktų sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) tokiam laikotarpiui, kuriam Lietuvos Respublikos teritorijoje yra įvestas karantinas (nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki karantino pabaigos dienos); priteisti iš pareiškėjos apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovas pagrįstai negalėjo numatyti naujojo karantino įvedimo (ir dar tokio griežto), kadangi Taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo metu (2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn.) Lietuvoje praktiškai nebuvo jokių suvaržymų ir apribojimų, susijusių su COVID-19 ligos pandemija, atrodė, kad visos gyvenimo bei verslo sąlygos normalizuojasi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ginčo nutartyje nenurodo, iš kokių aplinkybių ir kaip galima buvo numatyti antrosios COVID-19 bangos atėjimą ir antrojo karantino įvedimą.
8.2. Teismo argumentas, kad nenugalima jėga negalima laikyti tai, kad Taikos sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, yra klaidingas, kadangi Taikos sutarties neįvykdymui esminę reikšmę turėjo ne apelianto lėšų neturėjimas, o dėl įvesto karantino apribotos galimybės apeliantui įsidarbinti ir tuo pačiu gauti naują (kitą) kreditą. Nagrinėjamu atveju apelianto įsidarbinimas, stabilių pajamų gavimas buvo būtina sąlyga, siekiant gauti kredito refinansavimo pasiūlymą iš banko, todėl šiuo atveju Taikos sutarties neįmanoma vykdyti būtent dėl aplinkybių, kurių apeliantas negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
8.3. Teismo argumentas, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio 3 dalis įpareigoja sutarties neįvykdžiusią šalį pranešti kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimą ir jos įtaką sutarties vykdymui, nėra esminis, kadangi kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, jog nepranešus kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybę ir jos įtaką sutarties įvykdymui nereiškia, kad stichinį (ekstremalų) reiškinį patyrusi šalis negali būti atleista nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą dėl nenugalimos jėgos.
8.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra jokių galimybių atleisti nuo Taikos sutarties vykdymo ar sustabdyti vykdymą, kadangi ji yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja nenugalimos jėgos buvimą patvirtinančios aplinkybės). Taikos sutartis yra viena iš sutarčių, numatytų CK, rūšių, todėl jai taikytinos visos kitos CK nuostatos, pvz., ji gali būti pripažinta negaliojančia, atitinkamai jai turi būti taikytinos ir dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos aplinkybių nuostatos.
8.5. Apeliantas nereikalauja keisti šalių susitarimo turinio, o prašo atleisti nuo šio susitarimo vykdymo nenugalimos jėgos veikimo (karantino) laikotarpiu. Spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių Taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką, nustatant tam tikrą jos vykdymo atidėjimą.
8.6. Pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kaip būtų pažeisti pareiškėjos interesai, atleidus suinteresuotą asmenį nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktų sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) tokiam laikotarpiui, kuriam Lietuvos Respublikoje yra įvestas karantinas. Pareiškėjos interesai dėl Taikos sutarties vykdymo niekaip nėra pažeidžiami: suinteresuotas asmuo yra sumokėjęs (su minimaliu vėlavimu) pareiškėjai visą 40 000 Eur piniginę kompensaciją; nors paskolos sutartis iki šiol yra solidari, tačiau pareiškėjai nereikia mokėti jokių įmokų pagal nurodytą sutartį, visas jas laiku apmoka apeliantas; pareiškėjos žinioje yra apeliantui nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėja naudojasi be jokių suvaržymų.
8.7. Netesybų mokėjimas iš esmės keičia apelianto turtinę padėtį ir jo kreditingumą, kadangi jis, net ir įsidarbinęs, bus nepajėgus atitikti banko reikalavimų refinansavimui, tokiu būdu gyvenamuoju namu pareiškėja nemokamai naudosis neterminuotai ilgai ir dar, nemokamai juo besinaudodama, kas mėnesį gaus apie 1 500 Eur delspinigių. Todėl akivaizdu, kad tokia Taikos sutartis yra aiškiai nesąžininga, sukelianti nepagrįstai sunkias pasekmes apeliantui.
2. Pareiškėja pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė suinteresuoto asmens atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties panaikinimo ir 2020 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi patvirtintos Taikos sutarties vykdymo pakeitimo atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą; priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Taikos sutarties nevykdymas negali būti pateisintas force majeure aplinkybėmis, nes apeliantas neįrodė visų CK 6.212 straipsnio sąlygų, o Taikos sutartis neįvykdyta dėl paties apelianto nerūpestingumo. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįvykdė pareigos įrodyti, kad sudarant 2020 m. rugsėjo 11 d. Taikos sutartį, COVID-19 pandemijos ir su ja susijusių ribojimų nebuvo ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; taip pat neįrodė, kad per Taikos sutartyje numatytą 4 mėnesių nuo Taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos būtent dėl COVID-19 pandemijos objektyviai nebuvo galima įvykdyti Taikos sutarties 7 punkto; apeliantas ne tik nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę padėtį (ar jos pablogėjimą dėl COVID-19 pandemijos), bet nepateikė ir jokių duomenų apie tai, kad iš viso siekė kokiais nors būdais vykdyti Taikos sutarties 7 punkto įsipareigojimus. Dar daugiau, apeliantas nepateikė jokių duomenų apie realų ir objektyvų COVID-19 pandemijos poveikį jo darbinei veiklai arba, kad konkrečiai jo vykdoma veikla būtų buvusi apribota dėl pandemijos valdymo priemonių, kurių jis nebūtų galėjęs kontroliuoti.
9.2. Taip pat apeliantas neįvykdė imperatyviai CK 6.212 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos pranešti apie force majeure aplinkybes. Šis pranešimas nėra vien tik formalumas, tačiau yra būtinas siekiant užtikrinti sunkumus patiriančios šalies kontrahentams prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių bei atitinkamai planuoti savo veiksmus. Toks pranešimas yra vienas iš esminių priemonių, užtikrinančių sutartinių santykių stabilumą bei šalių kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigos vykdymo išraiška.
9.3. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pareiškėjos interesai dėl savalaikio Taikos sutarties vykdymo nėra pažeidžiami ir netgi priešingai – dėl to gaunama papildoma pareiškėjai nauda. Savalaikis Taikos sutarties vykdymas turi esminės reikšmės ne tik pareiškėjos, bet ir prioritetiniams nepilnamečių dukrų interesams. Šalių sudarytos Taikos sutarties esmė buvo, (i) kad suinteresuotas asmuo sumoka kompensaciją (Taikos sutarties 2 punktas), pakankamą pradiniam įnašui, pareiškėjai užtikrinant alternatyvų šeimos gyvenamosios vietos įsigijimą; (ii) suinteresuotas asmuo atlaisvina pareiškėją nuo registruoto įsipareigojimo AB SEB bankui (Taikos sutarties 7 punktas) tam, kad pareiškėja turėtų realią galimybę gauti kreditą alternatyviam šeimos gyvenamosios vietos įsigijimui. Tik apeliantui įvykdžius abi esmines Taikos sutarties 2 ir 7 punktuose numatytas sąlygas, pareiškėja turės realią galimybę ieškoti kitos šeimos gyvenamosios vietos. Tuo tarpu apeliantui įvykdžius tik vieną įsipareigojimą – sumokėjus Taikos sutarties 2 punkte nustatytą kompensaciją (kuri, beje, taip pat buvo sumokėta po kreipimosi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo), neužtikrina pareiškėjai galimybių ieškoti alternatyvios šeimos gyvenamosios vietos, kadangi pareiškėja neturi galimybės atlikti jokių realių veiksmų (sudaryti preliminarias sutartis, prašyti kredito ir pan.) tol, kol apeliantas neperėmė pilnai AB SEB banko įsipareigojimo, kaip yra nustatyta Taikos sutarties 7 punkte. Užsitęsus apelianto įsipareigojimų vykdymui ir dėl to pareiškėjai netekus realios galimybės įgyti kitą šeimos gyvenamąją vietą, būtų iš esmės apribotos pareiškėjos galimybės užtikrinti šalių nepilnamečių dukrų teisę į gyvenamąsias patalpas ir į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jų fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam bei doroviniam vystymuisi.
9.4. Apeliantas nepagrindė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Deklaratyvūs ir nepagrįsti apelianto argumentai, kad Taikos sutarties nevykdymas susidarė išimtinai dėl COVID-19 pandemijos, vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika teisme, siekiant išvengti sutartinės atsakomybės dėl nevykdomų prievolių, kurių vykdymo rizika teko išimtinai suinteresuotam asmeniui M. C.. Taikos sutartis buvo ruošta intensyvių ir sąžiningų derybų metu, suinteresuotam asmeniui naudojantis advokato pagalba, tačiau ji yra neįvykdyta dėl paties apelianto nerūpestingo požiūrio į prisiimtus įsipareigojimus. Be to, suinteresuoto asmens prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo bei įstatymo reikalavimo teismo sprendimą vykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Pareiškėjos esminį lūkestį ir esminę reikšmę turi visų Taikos sutarties sąlygų vykdymas ne tik dėl asmeninių, bet svarbiausia – dėl nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimo.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
4. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties, kuria teismas patenkino pareiškėjos A. C. patikslintą prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir išdavė pareiškėjai vykdomąjį raštą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-23300-1094/2020, dėl neįvykdytų Taikos sutarties 3, 7 ir 8 punktuose nurodytų sąlygų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
6. CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų, tačiau spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2015). Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatą, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, reikalinga nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti, jog taikos sutarties sąlygos neįvykdytos (nevykdomos) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1387-370/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016).
7. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią (CK 6.985 straipsnis) ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013).
8. Byloje kilo ginčas dėl to, kad suinteresuotas asmuo M. C. tinkamai, t. y. laiku, neįvykdė Taikos sutarties 2 punkto:
2. Už M. C. tenkančią didesnę bendro turto dalį, M. C. įsipareigoja sumokėti A. C. – 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) Eur kompensaciją: iš kurių 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur turi būti sumokėta per 1 (vieną) darbo dieną nuo Taikos sutarties įsigaliojimo dienos, o likusius 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur – ne vėliau kaip per 4 (keturis) mėnesius nuo Taikos sutarties įsigaliojimo dienos. Kompensacija mokama banko pavedimu į A. C. atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke.
bei nevykdo Taikos sutarties 7 punkto:
7. M. C. įsipareigoja ne vėliau kaip per 4 (keturis) mėnesius nuo Taikos sutarties įsigaliojimo dienos savo sąskaita ir jėgomis atlikti visus veiksmus tam, kad arba (i) būtų pakeista AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) taip, kad vieninteliu skolininku pagal ją liktų M. C., arba (ii) asmeninėmis ar skolintomis lėšomis būtų pilnai padengtas (refinansuotas) įsiskolinimas pagal AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl to A. C. nebebūtų skolinga nei pagal šią sutartį, nei pagal refinansavimo sandorius (jei tokie būtų sudaromi).
9. Iš Taikos sutarties turinio matyti, kad suinteresuotam asmeniui nevykdant/netinkamai vykdant 2 bei 7 punkto sąlygų, pastarasis privalo mokėti pareiškėjai delspinigius:
3. M. C. vėluojant sumokėti Taikos sutarties 2 punkte nustatytą kompensaciją (ar jos dalį) ilgiau kaip 3 darbo dienas, visi mokėjimo terminai laikomi suėjusiais, o M. C. įsipareigoja mokėti A. C. 0,05 proc. delspinigius nuo pradelstos mokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną.
8. M. C. vėluojant įvykdyti Taikos sutarties 5 ar 7 punktuose nustatytus įsipareigojimus ilgiau kaip 3 darbo dienas, M. C. įsipareigoja mokėti A. C. 0,05 proc. delspinigius nuo nepadengtos kredito pagal AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sumos už kiekvieną uždelstą dieną, o 10–11 punktuose nustatytas terminas A. C. perduoti Gyvenamąjį namą (arba mokėti kompensaciją) yra pratęsiamas tiek pat, kiek M. C. vėluoja įvykdyti Taikos sutarties 5 ar 7 punktuose nustatytus įsipareigojimus.
10. Anot pareiškėjos, šalių sudarytos Taikos sutarties esmė buvo šalių laisva valia pasiektame susitarime, kad (i) atsakovas sumokėtų kompensaciją, pakankamą pradiniam įnašui ieškovei užtikrinant alternatyvų šeimos gyvenamosios vietos įsigijimą (Taikos sutarties 2 punktas); bei (ii) kad atsakovas atlaisvintų ieškovę nuo registruoto įsipareigojimo AB SEB bankui tam, kad ieškovė turėtų realią galimybę gauti kreditą alternatyviam šeimos gyvenamosios vietos įsigijimui (Taikos sutarties 7 punktas). Kaip nurodo pareiškėja, tik suinteresuotam asmeniui įvykdžius Taikos sutarties abi esmines 2 ir 7 punktuose numatytas sąlygas, ji turės realią galimybę ieškoti kitos šeimos gyvenamosios vietos.
11. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija aplinkybės, kad neįvykdė laiku Taikos sutarties 2 punkte numatyto įsipareigojimo, o taip pat neįvykdė nei vieno iš Taikos sutarties 7 punkte numatytų alternatyvių įsipareigojimų nei per Taikos sutartyje nustatytą 4 mėnesių terminą, nei vėliau, nei iki šiol, tačiau nurodo, kad antrojo karantino paskelbimas šalyje pastarajam buvo netikėtas, kadangi Taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo metu (2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn.) Lietuvoje praktiškai nebuvo jokių suvaržymų ir apribojimų, o netikėtai įvestas karantinas turėjo esminę reikšmę apelianto sutartinių įsipareigojimų pareiškėjai vykdymo negalimumui, o būtent – karantino įvedimas iš esmės apribojo jo galimybes įsidarbinti, dirbti bei gauti darbo užmokestį, atitinkantį banko reikalavimus, t. y. dėl nuo jo nepriklausomų aplinkybių (force majeure) jis negali vykdyti įsipareigojimų ir prašo atleisti atsakovą nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktų sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) tokiam laikotarpiui, kuriam Lietuvos Respublikos teritorijoje yra įvestas karantinas (nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki karantino pabaigos).
12. Taigi, Taikos sutarties nevykdymą/netinkamą įvykdymą apeliantas iš esmės grindžia vieninteliu argumentu – force majeure aplinkybe, t. y. netikėtu antrojo karantino režimo įvedimu.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad karantino režimas per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių.
14. Force majeure institutas įtvirtintas CK šeštosios knygos XVII skyriuje „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“, CK 6.212 straipsnyje. Šio instituto vieta CK normų sistemoje svarbi aiškinant jo turinį. Force majeure teisinė reikšmė sutartinių prievolių nevykdymo atveju įvardyta CK 6.212 straipsnio 1 dalyje: šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. teismų praktikos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo apžvalgoje Nr. AC-49-1nurodyta, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje jau yra išaiškinta, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020).
15. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012, kurioje nagrinėti klausimai dėl ekonominės krizės pripažinimo nenugalimos jėgos aplinkybe, nurodyta, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Tai inter alia reiškia ir tai, kad nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne ekonominės krizės situacija per se, o tam tikros konkrečios krizės aplinkybės, susijusios su sutarties šalies veikla, objektyviai darančios sutarties vykdymą negalimą.
16. Taigi, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent dėl jos. Nors dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) susiklosčiusi epideminė situacija, šios infekcijos tolesnio plitimo grėsmė galėtų būti laikomi force majeure aplinkybe, kurios sutarties šalis negali kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir negali užkirsti kelio šios aplinkybės ar jos pasekmių atsiradimui, tačiau pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalies nuostatas teisinę reikšmę ši aplinkybė gali įgyti tik tada, kai šalis įrodo, kad sutartis neįvykdyta būtent dėl šios aplinkybės.
17. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas nurodo, jog sudarant Taikos sutartį COVID-19 pandemijos ir su ja susijusių ribojimų nebuvo galima protingai numatyti, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais negali sutikti.
18. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 dėl COVID-19 viruso visoje Lietuvos teritorijoje paskelbė karantiną, kuris truko nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. Šalyje blogėjant epidemiologinei situacijai dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos), 2020 m. lapkričio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 buvo paskelbtas antras karantinas. Kaip matyti, šalių Taikos sutartis sudaryta pasibaigus pirmojo karantino periodui, t. y. 2020 m. rugsėjo 11 d., tačiau negalima sutikti, jog tuo metu nebuvo galima protingai numatyti COVID-19 situacijos ir antrojo karantino įvedimo. Pažymėtina, kad tiek pasauliniu mastu, tiek Lietuvoje 2020 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais buvo registruojamas augantis naujų užsikrėtimų skaičius, kuris rugsėjo mėnesį viršijo skaičius, dėl kurių 2020 m. kovo mėnesį buvo įvesti pirmieji ribojimai, be to, žiniasklaidos priemonės skelbė apie artėjančią šios pandemijos „antrąją bangą“. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas neabejotinai turėjo galimybę įvertinti jau tuo metu esamą koronaviruso įtaką savo finansiniams pajėgumams vykdyti Taikos sutarties sąlygas, atitinkamai derėtis dėl vienokių ar kitokių Taikos sutarties sąlygų (įskaitant prisiimamų įsipareigojimų įvykdymo terminus, teisinių pasekmių juos praleidus ir pan.), ir būdamas protingas bei apdairus asmuo (bonus pater familias) aspsispręsti dėl vienokių ar kitokių Taikos sutarties sąlygų jam priimtinumoKita vertus, kaip jau buvo minėta, nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui iš esmės nepateikė jokių konkrečių duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių nurodomas aplinkybes, kaip koronavirusas įtakojo apelianto veiklą, įsidarbinimo ir mokumo galimybes, t. y., kad dėl COVID-19 pandemijos atsiradusių nepalankių ekonominių aplinkybių jis negalėjo kontroliuoti ar užkirsti joms kelią. Apeliantas, gindamas savo poziciją, neįvykdė CPK 12, 178 straipsniuose numatytos pareigos įrodyti, kad per Taikos sutartyje numatytą 4 mėnesių terminą nuo Taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos būtent dėl pandemijos apeliantas objektyviai negalėjo įvykdyti Taikos sutarties 7 punkto, kuriuo šalys susitarė dėl prievolės kreditoriui AB SEB bankui. Apeliantas ne tik nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę padėtį (ar jos pablogėjimą dėl COVID-19 pandemijos), tačiau taip pat nepateikė ir jokių duomenų bei juos pagrindžiančių įrodymų apie tai, kad iš viso siekė kokiais nors būdais vykdyti Taikos sutarties ginčo sąlygas: kad būtų kreipęsis į AB SEB banką dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar į kitus bankus dėl šio kredito refinansavimo; kredito įstaigų atsisakymų, atsisakymų priežasčių ir pan.; kad būtų ėmęsis kokių nors veiksmų surasti darbą, gauti pajamas, atsižvelgiant tiek į turimą išsilavinimą, tiek ir nekvalifikuotą darbą ar pan. Sutiktina, kad karantino įvesti suvaržymai apsunkina verslo, judėjimo galimybes, tačiau tai nereiškia, kad apskritai joks darbas, verslas ar veikla yra negalimi, kad visose ekonominės, ūkinės veiklos srityse veikla yra sustabdoma ir paralyžiuojama.
19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tik apeliantas vienas žinojo savo finansines galimybes, darbinės veiklos planus Taikos sutarties sudarymo ir tvirtinimo metu ir tik jis pats galėjo kontroliuoti savo veiksmus, vykdant Taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, be to nepateikė teismui jokių duomenų apie realų ir objektyvų COVID-19 pandemijos poveikį jo darbinei veiklai arba, kad konkrečiai jo vykdoma veikla būtų buvusi apribota dėl pandemijos valdymo priemonių, kurių jis nebūtų galėjęs kontroliuoti, todėl vien deklaratyvūs apelianto teiginiai apie nepalankią epideminę situaciją ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ir jos sukeltą ekonominę krizę bei poveikį jo asmeninei finansinei padėčiai nesudaro pagrindo pateisinti Taikos sutarties nevykdymo.
20. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad jis nereikalauja keisti šalių susitarimo turinio, o prašo apskritai atleisti jį nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktuose esančių sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiui (nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki karantino pabaigos).
21. Jau minėtas kasacinio teismo išaiškinimas, kad pagal teisinį reglamentavimą vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų. Teismo gali būti keičiama tik šių sąlygų, nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, vykdymo tvarka (CPK 284 straipsnio 1 dalis, 646 straipsnio 3 dalis). Pasisakydamas dėl taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarkos keitimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu galima išspręsti procesinius šio sprendimo vykdymo klausimus, tačiau ne įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-528-706/2015 ir kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktą vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014).
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad patvirtintos taikos sutarties vykdymo tvarkos sąlygas teismas pakeičia vadovaudamasis sprendimo (nutarties) vykdymo tvarkos pakeitimo instituto nuostatomis (CPK 284 straipsnio 1 dalis), pagal kurias taikos sutartyje nurodytų mokėtinų sumų mokėjimas gali būti išdėstytas ar atidėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-528-706/2015). Tuo tarpu iš atskirojo skundo turinio ir suformuluoto reikalavimo matyti, kad apeliantas siekia būti atleistas nuo Taikos sutarties 3 ir 8 punktuose esančių sąlygų vykdymo (delspinigių mokėjimo) Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiui (nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki karantino pabaigos), kas yra nesuderinama su CPK 284 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu ir savaime nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė apelianto (taip pat ir abiejų šalių) alternatyvių veiksmų galimybes susiklosčiusioje situacijoje – šalys, siekdamos kitokio teisių ir pareigų įgyvendinimo, nei nustatyta teismo patvirtintoje Taikos sutartyje, gali pasinaudoti vykdomąjį procesą reglamentuojančių teisės normų suteiktomis teisėmis: jos gali sudaryti naują taikos sutartį, kuri CPK 595 straipsnyje nustatyta tvarka tvirtinama teismo; šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo stadijoje ir (ar) išieškotojas turi teisę atsisakyti išieškojimo (CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 639 straipsnio 4, 8 punktai, 641 straipsnis, 643 straipsnio 7 punktas). Tai reiškia, kad ir po vykdomojo rašto išdavimo šalys turi galimybę tarpusavyje tartis dėl vykdymo tvarkos ir sąlygų.
24. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su vykdomojo rašto išdavimu, o priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, pareiškėjai A. C. priteistinos jos procese patirtos 963 Eur dydžio išlaidos advokato teisinei pagalbai, kuri apėmė prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo bei atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą, kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais bei kurių dydis neviršija maksimaliai rekomenduojamų priteisti už tokio pobūdžio teisinę pagalbą sumų (CPK 93 str., 98 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Apelianto M. C. atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai A. C. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš suinteresuoto asmens - apelianto M. C. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 963 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Renata Volodko