Baudžiamoji byla Nr. 1A-308-654/2020

Proceso Nr. 1-01-1-57333-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.8.1.2; 1.1.8.7.11; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam A. T.,

nuteistojo gynėjui advokatui DimitrijuiFomkinui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. (A.T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 3 d.

Patvirtinta civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir civilinio atsakovo A.T. sutartis dėl žalos atlyginimo Nr. 2786, kuria A.T. įsipareigojo atlyginti žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 2 806,39 per 36 mėnesius. Procesas dėl civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos byloje pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       A.T. 

2.       Vilniaus apygardos teismas, surinkęs ir ištyręs įrodymus, nustatęs kitas bylos aplinkybes, 2020 m. birželio 8 d. nuosprendyje konstatavo, kad A.T. 2018 m. gruodžio 2 d. padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, požymius.

II.                      Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

3.       Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.         

3.1.                      Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausme, ginčija nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei. Savo kaltę jis pilnai pripažino, atlygino nukentėjusiajam 12000 Eur turtinę ir neturtinę žalą, su nukentėjusiuoju susitaikė, atsiprašė, jis jam atleido. Jis sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo su Vilniaus teritorine ligonių kasa, kuri dalyvavo byloje kaip civilinis ieškovas, ir jai padarytą žalą privalo atlyginti per 36 mėnesius. Teismų praktikoje pasisakoma, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens savo veiksmų vertinimas, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo yra svarbus sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad ateityje asmuo elgsis tinkamai, laikysis įstatymų reikalavimų ir daugiau nenusikals. Kaltininko kritinis požiūris į savo veiksmus, nevengimas už juos gresiančios atsakomybės, pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius leidžia teismams spręsti ne tik apie jo nuoširdų gailėjimąsi dėl įvykio, bet ir pagrįstai manyti, jog ir ateityje galima tikėtis įstatymus atitinkančio nuteistojo elgesio. Šiuo aspektu reikšminga yra ir nukentėjusiojo pozicija, išreikšta teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad dėl patirto sužalojimo jam nuoskaudos neliko, nukentėjusysis jam atleido.

3.2.                      Apeliantas nurodė, kad kaip ne kartą pažymėjo kasacinis teismas, individualizuojant bausmę turi būti atkreiptas dėmesys ir į aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę. Jis yra neįgalus, dirba, yra vedęs, augina mažametį vaiką. Paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę jis negalės atlyginti civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinio numatytais terminais. Be to, jis savo būsto neturi, todėl nuomoja butą, o jam pradėjus vykdyti laisvės atėmimo bausmę, šeima gali likti be gyvenamosios vietos.

3.3.                      Nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis yra recidyvistas, t. y. anksčiau teistas už nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tačiau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo šioje byloje jis bausmę pagal ankstesnį nuosprendį atliko, 2020 m. gegužės 18 d. buvo išbrauktas iš Vilniaus APTR Vilniaus miesto ir rajono savivaldybės įskaitos. Kasacinis teismas šiuo klausimu taip pat yra pasisakęs, kad ankstesnis teistumas nesudaro absoliutaus pagrindo atsisakyti taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, juolab, kad asmens pavojingumą apibūdina ne vien teistumo faktas, bet ir jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų ir (ar) kitų teisės pažeidimų pobūdis. Anot apelianto, jis niekada nebuvo teistas už smurtines veikas, buvo teistas už nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai. Paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, nukentės jo šeimos interesai. Todėl, skiriant bausmę, turi būti žiūrima ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę.

3.4.                      Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei. Jis nuteistas už tai, kad nukentėjusiajam G. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šio straipsnio objektyviosios pusės kvalifikacinis požymis yra sunkios pasekmės, todėl papildomai kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė jos neinkriminuojamos. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo gyvybei buvo kilusi reali grėsmė. Teisme apklaustas specialistas J. M. P. parodė, kad nukentėjusiajam sunkus kūno sužalojimas buvo kvalifikuotas tik dėl to, kad pastarajam lūžo kaukolė, jei lūžio nebūtų, būtų nesunkus sveikatos sutrikdymas. Visi nukentėjusiojo veide padaryti kaulų lūžiai galėjo atsirasti ir nuo vieno stipraus smūgio kumščiu į veidą. Dėl nukentėjusiojo komos specialistas parodė, kad ji galėjo būti ir dėl nukentėjusiojo pavartoto alkoholio. Tą patį parodė ir liudytoja traumatologė J. G., kuri paaiškino, jog nukentėjusiajam operacijos dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju dangalu nereikėjo, užteko medikamentinio gydymo, jo neblaivumas skausmo pojūtį mažino.

4.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

5.       Nuteistojo A. T. skundas tenkinamas iš dalies.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, sutinka su juridiniu padarytos veikos vertinimu, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

7.       Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į saugomos vertybės svarbą ir veiksmų pavojingumą, sankcijoje nustato griežtesnes ar švelnesnes bausmes, parenka galimų skirti bausmių rūšis ir jų dydžius. Baudžiamojo įstatymo sankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą, padarytų veiksmų pavojingumą atitinkančią bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

8.       BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

9.       Prieš taikant BK 54 straipsnio 3 dalį teismas pirmiausia turi įvertinti teisingos bausmės paskyrimo galimybę taikant BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei BK 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, rodanti daug mažesnį asmenybės ir veikos pavojingumą ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, teismas gali pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, nors formaliai ir atitinkantis visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslis, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015).

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2008). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

11.       Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas, formuodamas sankcijas už nusikaltimo padarymą, įvertina ginamos vertybės svarbą ir veiksmų ją pažeidžiant pavojingumą. Sankcijoje nustatydamas tik griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą ir pakankamai griežtą iki 10 metų jos terminą, taip pat patalpindamas nusikaltimus žmogaus sveikatai BK specialiosios dalies pradžioje, įstatymo leidėjas įvertino žmogaus sveikatą kaip labai svarbią vertybę, kurią ėmėsi ginti griežtomis priemonėmis. Todėl skirdamas pernelyg švelnią bausmę, išeidamas už įstatymo leidėjo nustatytų ribų be pakankamai įtikinančių argumentų teismas tuo pačiu nuvertintų saugomos vertybės svarbą, tiek pačiam asmeniui, tiek kitiems žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad darant net sunkius nusikaltimus galima sulaukti švelnios bausmės, todėl neveiktų nei individuali, nei bendroji prevencija.

12.       A. T. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savanoriškas žalos atlyginimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija ypač pabrėžia žalos atlyginimą, kaip labai svarbų aspektą, vedantį teismą prie šiame nuosprendyje daromos išvados apie galimybę mažinti nuteistajam bausmę. Savanoriškai ir pilnai atlyginta pakankamai didelė 12 000 eurų žala, kas būna retoje byloje, labai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį. A. T. atsakomybę sunkina tai, kad veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad A. T. nusikalto ne pirmą kartą, praeityje vieną kartą buvo teistas, ne kartą baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visetą, už inkriminuoto nusikaltimo padarymą A. T. paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

13.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su A. T. apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi bausmės rūšies parinkimo taisyklių. Kaip jau minėta, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybės, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį A. T. padarytos nusikalstamos veikos ar nuteistojo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. T. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. A. T. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – jis turi šeimą, mažametį vaiką, turi legalų darbą – nėra kuo nors išsiskiriančios, jos yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su A. T. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. T. aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas reikštų teisingumą. Kaip tik, kolegijos vertinimu, vienintelė sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė už sunkų sveikatos sutrikdymą yra tinkama bausmė tokį nusikaltimą padariusiam nuteistajam.

14.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su skundo argumentais dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkto netinkamo taikymo ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat neteisingai įvertino atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nusikaltimą padarė recidyvistas įtaką A. T. paskirtos bausmės dydžiui.

15.       Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti atsakomybę. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas daugeliu atvejų nulemia griežtesnės bausmės paskyrimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šių aplinkybių sunkumo laipsnis nėra visuomet vienodas, kiekvienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės įtaką kaltojo asmens atsakomybei nustato teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Jei dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymį – padarinius. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažįstami tik tie sunkūs padariniai, kurie gerokai viršijo įstatymo numatytus kaip neišvengiamus nusikalstamos veikos padarinius. A. T. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė G. M. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Sunkus kito asmens sveikatos sutrikdymas yra vienas iš būtinų objektyviųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Sunkių padarinių sukėlimas teismo pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik tuomet, jeigu sunkūs padariniai nėra inkriminuoto nusikaltimo sudėties dalis ar jį kvalifikuojantis požymis. Todėl, remiantis išdėstytomis nuostatomis, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. T. kaltu sunkiai sutrikdžius G. M. sveikatą, nepagrįstai konstatavo, kad nuteistojo atsakomybę sunkina dar ir tai, jog dėl jo padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusiojo asmens gyvybei bei šią aplinkybę be pagrindo pripažino A. T. atsakomybę sunkinančia.

16.       Pagal BK60 straipsnio1 dalies 13 punktą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Recidyvisto sąvoka yra BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.). Joje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27  straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

17.       Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, A. T. sunkiai sutrikdė G. M. sveikatą būdamas 2016 m. kovo 14 d. teistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymą (turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą), t. y. būdamas recidyvistu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino sunkinančia nuteistojo atsakomybę. Tačiau į atsakomybę sunkinančią aplinkybę turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jos reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Nusikalstama veika, už kurios padarymą A. T. buvo nuteistas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir už kurią neišnykus ir nepanaikinus teistumo A. T. padarė naują tyčinį nusikaltimą (sunkiai sutrikdė G. M. sveikatą), nėra smurtinio pobūdžio, tai yra nusikalstama veika ekonomikai ir verslo tvarkai. Byloje nėra duomenų, kad po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo A. T. būtų padaręs naujus teisės pažeidimus. A. T. turi šeimą, mažametį vaiką, darbą. Be to, nuteistasis atlygino gana didelę 12000 eurų neturtinę žalą nukentėjusiajam, taip pat susitarė ir įsipareigojo atlyginti žalą Valstybinei ligonių kasai, kas patvirtina, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi atlyginti ir pašalinti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Įvertinus išdėstytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetą kartu su byloje nustatytomis dviem nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, ir viena atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kuri šioje byloje nustatytų kitų faktinių aplinkybių kontekste iš esmės yra labiau formali, nei parodanti tuos neigiamus momentus, kurie didina A. T. padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą ir leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. T. paskirta bausmė yra per griežta. Todėl, nuteistajam A. T. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtoji laisvės atėmimo bausmė švelninama, bausmės dydį nustatant artimą BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumui.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

18.       BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Ši nuostata reiškia, kad teismas nuosprendyje turi nurodyti, kokias aplinkybes jis nustatė ištyręs įrodymus ir dėl kokių veiksmų jis pripažįsta asmenį kaltu. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė A. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios buvo išdėstytos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės teismui pateiktame pakeistame kaltinime (t. 4, b. l. 176), t. y. nurodė, jog A. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose. Išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą ir ištyręs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė kitas bylos aplinkybes ir konstatavo, kad A. T. 2018 m. gruodžio 2 d. padaryta veika prieš nukentėjusįjį G. M. atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau nuosprendyje įrodyta pripažintų minėtos nusikalstamos veikos aplinkybių, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, neišdėstė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis turi trūkumų, tačiau šie trūkumai nėra esminiai ir nėra pagrindas pripažinti, jog tuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. T. teisės ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas ištaisomas, nustatant, kad: A. T. (A. T.) 2018 m. gruodžio 2 d., apie 23 val., kieme, prie pastato (duomenys neskelbtini), priėjo prie K. G. „BMW“ markės automobilio, pripurškė į jo vidų atsineštu dujų balionėliu, po ko iš automobilio išlipusiam (iki tol jame miegojusiam) nukentėjusiajam G. M. rankomis, kojomis bei nenustatytu daiktu sudavė pastarajam nenustatytą skaičių smūgių į galvą, tuo padarė jam muštines kaktos, dešinio antakio žaizdas ir daugybines poodines kraujosruvas veide, akių vokuose ir daugybinius veido kaulų lūžius: skeveldrinius kaktikaulio ančio išorinės sienelės, dešinės akiduobės vidinės sienelės, dešinio žandinio ančio priekinės sienelės, akytkaulio ir gaidžio skiauterės bei skeveldrinius nosies kaulų ir pertvaros lūžius, nuo smūgių kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu smegenų dešiniojo pusrutulio kaktinės, smilkininės ir momeninės skilčių paviršiuje bei po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairės kaktinės skilties paviršiuje. Šie sužalojimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu, A. T. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. M. sveikatą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo A. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusiojo asmens gyvybei.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo ir A. T. paskirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitoje dalyje palikti nuosprendį nepakeistą.

Teisėjai                 Albinas Bielskis

                                                                                 Alenas Piesliakas

                                                                                  Linas Šiukšta