Administracinė byla Nr. I-5921-644/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01351-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. Š. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2016 m. spalio mėn. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 22 būryje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jis buvo laikomas ankštoje gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 46-44 dviaukštės lovos, gyveno iki 100 nuteistųjų, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Patalpoje trūko spintelių, todėl asmeninius daiktus laikė po lova. Patalpoje nuo sienų byrėjo tinkas, buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, ant sienų buvo pelėsis. Būrio sanitariniame mazge neužtikrinamas privatumas, kadangi klozetus skiria tik sienelės, o langai nėra uždengti. Dėl minėtų aplinkybių jautė pažeminimą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus.
Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 57-58) nurodė, kad atsakovas pateikė pažymas ir nuotraukas ne to laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas būryje. Tvirtino, kad atsisakė gyventi 22 būryje dėl to, kad jame buvo laikoma labai daug nuteistųjų. Gyvenamoji patalpa buvo perpildyta baldais. Į pareiškėjo prašymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo reaguojama, skundai buvo išmetami, jam grasinta susidorojimu.
Atsakovo atstovas atsiliepimu, kurį patikslino (b. l. 7-12, 38-41) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas į 22 būrį buvo paskirtas laikotarpiu nuo 2016-03-22 iki 2016-10-25. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2016-09-06 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta pora mėnesių. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose nuteistieji turi teisę laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas. Marijampolės pataisos namuose gyvenamosios patalpos yra įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 ir aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas teisingumo ministro 2017-06-07 įsakymu Nr.V-245. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Marijampolės pataisos namų patalpos yra nuolatos tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus. Būrio sanitarinis mazgas yra trečiame aukšte, todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo neįrengus užuolaidų ant lango yra abstraktaus pobūdžio. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 22 būryje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje gyvenamojoje patalpoje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į 22 būrį buvo paskirtas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016-03-22 įsakymu Nr. 7/07-98 (b. l. 13). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nuo 2016-09-06 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, todėl daroma išvada, kad 22 būryje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-03-22 iki 2016-09-06 (ginčo laikotarpis) (b. l. 14, 15-16).
Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės pataisos namų 22 būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas - 201,7 kv. m. 2016 m. I ketv. 22 būryje buvo laikoma iki 55 nuteistųjų, 2016 m. II ketv. - iki 53 nuteistųjų; 2016 m. IV ketv. - iki 78 (b. l. 17). Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas atsiliepime neginčija aplinkybės, kad 22 būrio gyvenamosios patalpos buvo perpildytos porą mėnesių dėl sudėtingo nuteistųjų paskirstymo proceso. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu iš viso 68 paras (nuo 2016-07-01 iki 2016-09-06)) pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi gyvenamojoje patalpoje jam teko nuo 2,58 kv. m (201,7/78) ploto.
Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo laikoma iki 100 nuteistųjų, įrengta iki 46 dviaukščių lovų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo laikoma daugiau asmenų nei įrengta miegamųjų vietų, ar, kad nuteistieji nebūtų turėję miegamosios vietos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie būrio nuteistųjų skaičių, gyvenamųjų patalpų plotus, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl patalpoje laikytų asmenų ir įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamosios patalpos dalį užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti.
Teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013-03-16 sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 111.1. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas tvirtino, kad patalpoje nuo sienų byrėjo tinkas, buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, ant sienų buvo pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc., oro temperatūra 18 - 28 °C (HN 134:2015 16 punktas). Laisvės atėmimo vietos įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus (b. l. 43-50). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpose formuojasi pelėsis, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (b. l. 21-23). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namus reguliariai tikrina Visuomenės sveikatos centras ir šių patikrinimų metų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad pataisos namai užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą, oro temperatūrą. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad gyvenamosios patalpos apšvietimas ar temperatūra neatitiko reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių. Byloje taip pat nėra duomenų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Pažymėjo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniu mazgu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-19 sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-10-09 sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015-03-10 sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Bylos duomenys patvirtina, kad būrio sanitarinio mazgo tualetai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas pažymi, kad sanitarinio mazgo tualeto langas buvo be užuolaidų ir neužtikrino privatumo, tačiau, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, patvirtinta 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo norma) (akto redakcija nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) nenumatė užuolaidėlės įrengimo sanitarinio mazgo patalpoje.
Pareiškėjas pažymėjo, kad asmeninius daiktus laikė po lova, nes gyvenamojoje patalpoje trūko spintelių.
Remiantis Aprūpinimo norma, bendrabučio tipo patalpoje, be kita ko, vienam asmeniui turi būti įrengta spintelė prie lovos (1 vnt.). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų spintelių paneigia į bylą pateiktos gyvenamosios patalpos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad spintelės prie lovų yra įrengtos. Kita vertus, pareiškėjas pats sau prieštarauja skunde nurodydamas, kad patalpa buvo apstatyta pertekliniais baldais, dėl ko nebuvo galimybės judėti, tačiau tuo pačiu metu pažymi, kad trūko spintelių. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių. Kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo, jei pareiškėjas turėjo daug asmeninių daiktų, jis galėjo juos laikyti sandėlyje arba pasimatymo metu perduoti artimiesiems. Taigi teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų, o jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybėmis dėl pareigūnų netinkamo elgesio. Pažymėjo, kad į jo prašymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo reaguojama, skundai buvo išmetami, jam grasinta susidorojimu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo ir nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009+11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namai ginčo laikotarpiu 68 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 68 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,0 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgus į šių pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 550 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjas Audrius Grauželis