Civilinė byla Nr. e2A-1720-794/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38310-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1; 2.6.29.4; 3.2.6.1; 3.3.1.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

 (S)

VILNIAUS apygardos teismas

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriais teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Ingos Staknienės ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) UAB „Viteska“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4034-960/2020 pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei UAB „Viteska“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

0       I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas V. A. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Viteska“ 20 350 EUR skola, 4 839,23 EUR palūkanas, 11,89 procentų palūkanas nuo negrąžintos skolos, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos iki skolos visiško grąžinimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jį ir atsakovę siejo paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas atsakovei paskolino pinigines lėšas – iš viso 71 922,86 EUR. Atsakovė dalį iš ieškovo pasiskolintų pinigų grąžino (51 572,86 EUR), tačiau tebėra skolinga ieškovui 20 350 EUR. Ieškovas paaiškino, kad atsakovei paskolintą sumą pagrindžia dokumentai: 2014 m. gegužės 5 d. paprastasis vekselis, 2015 m. vasario 24 d. skolos raštelis bei avansinė apyskaita. Nurodė, kad ne kartą kreipėsi į atsakovę, kad ši grąžintų skolą, tačiau atsakovė skolos negrąžino, nurodydama, kad su ieškove yra atsiskaičiusi.

2.       Atsakovė UAB „Viteska“ atsiliepimu i ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodydama, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti. Atsakovė paaiškino, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia 2014 m. gegužės 5 d. paprastuoju vardiniu neprotestuotinu vekseliu ir 2015 m. vasario 24 d. skolos rašteliu. Apie prievolių, kylančių iš vekselio ir skolos raštelio, įvykdymą liudiją atsakovės atlikti 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymai, kuriais ieškovui pervesta atitinkamai 15 000 EUR ir 5 000 EUR sumos. Nurodė, kad savo ieškinio reikalavimą ieškovas grindžia reikalavimais, kurie atsakovės jau yra įvykdyti, ir nepateikia dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti 20 350 EUR reikalaujamą sumą. Pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktos finansinės apyskaitos matyti, jog atsakovė buvo skolinga ieškovei 51 572,86 EUR, kuriuos vėliau ieškovei ir grąžino, todėl ieškovo reikalavimas papildomai sumokėti atsakovei 20 350 EUR sumą, kuri nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, nurodė aplinkybę, kad ieškovas iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Viteska“ užėmė vyriausiojo finansininko pareigas, todėl visa buhalterinė apskaita buvo ieškovo žinioje. Ieškovas pats įtraukė jam mokėtinas sumas į atsakovės buhalterinę apskaitą, o atsakovės mokėtinos sumos ieškovui buvo pervestos į ieškovo banko sąskaitą.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu ieškovo V. A. ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 20 350 EUR skolą, 1 392 EUR palūkanas, 2,68 procentų metines palūkanas nuo gruodžio 19 d. iki skolos visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 637,43 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš ieškovo priteisė 74,50 EUR bylinėjimosi išlaidų.

4.       Teismas iš surinktų duomenų nustatė, kad ieškovas atsakovei paskolino 79 519,86 EUR, o atsakovė grąžino 51 572,86 EUR, todėl, neperžengdamas ieškinyje pareikšto reikalavimo, laikė pagrįstu reikalavimą dėl 20 350 EUR skolos priteisimo.

5.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo ir jų dydžio, todėl rėmėsi CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatančia palūkanų dydžio apskaičiavimo tvarką pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią sutarties sudarymo metu. Nors ieškovas prašė priteisti palūkanas pagal 11,89 procentų dydžio metinių palūkanų normą, taikomą vartojimo sutartims, teismas sprendė, kad šalių nesiejo vartojimo teisiniai santykiai, todėl ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismas laikė pagrįstu tik dalyje dėl 2,68 procentų metinių palūkanų, t. y. dėl palūkanų normos dydžio, taikomo įmonėms.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6.       Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) UAB „Viteska“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naudą sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

7.       Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės vienu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą spręsdamas, jog ieškovas pagal vekselį, patvirtinimą apie gautus pinigus (skolos raštelį) bei mokėjimo pavedimus perdavė paskolos pagrindais apeliantei iš viso 79 519,86 EUR (15,349,86 EUR + 5 000 EUR + 59 170 EUR). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 9.870 straipsnio 2 dalis). Apeliantės teigimu, pinigų perdavimo faktą byloje įrodo tik ieškovo pateikti mokėjimo nurodymai, o pinigų grąžinimo faktą pagrindžia apeliantės pateikti duomenys apie atliktus mokėjimui ieškovui. Priešingai nei nustatė teismas, byloje nėra duomenų, įrodančių grynųjų pinigų pagal vekselį ir skolos raštelį (15 349,89 EUR ir 5 000 EUR) perdavimo apeliantei faktą. Kadangi ieškovas neįrodė, kad perdavė apeliantei grynuosius pinigus, teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo teisės apeliantei, priėmė nepagrįstą sprendimą.

8.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V. A. prašo apeliantės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisit iš apeliantės ieškovo naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9.        Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad 2014 m. gegužės 5 d. vekselyje ir 2015 m. vasario 24 d. dokumente, kuriame apeliantė patvirtina pinigų gavimo faktą, nurodyti pinigai buvo sumokėti ne grynaisiais pinigais, o mokėjimo pavedimais, laikytinomis nepagrįstomis, nes vekselyje nurodyta skolos grąžinimo data – 2014 m. liepos 5 d., kai iki pastarosios datos nebuvo atlikta jokių ieškovo mokėjimo pavedimų atsakovei. Pirmasis bankinis pavedimas buvo atliktas 2015 m. vasario 24 d., t. y. jau pasibaigus skolos pagal vekselį grąžinimo terminui.

9.2.       2015 m. vasario 24 d. patvirtinime apie pinigų gavimą nurodyta, kad pinigai – 5 000 EUR - atsakovės vadovui perduoti grynaisiais. Be to, bankinio pavedimo, kurio suma atitiktų patvirtinime nurodytą sumą (5 000 EUR), atlikta nebuvo.

9.3.       Tai, jog atsakovės grynaisiais gauti pinigai nebuvo nurodyti atsakovės buhalterinės apskaitos dokumente, nepaneigia pinigų perdavimo fakto, nes atsakovės nurodoma avansinė apyskaita yra išvestinis finansinis dokumentas, kuriame dėl įvairių priežasčių gali būti įtrauktos ne visos finansinės operacijos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą atsakovės UAB „Viteska“ apeliacinio skundo ribose, teismas sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

12.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo (apelianto) apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

14.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovo V. A. ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės UAB „Viteska“. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės skolą, t. y. patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimus dėl skolos bei kitų su skolos grąžinimu susijusių reikalavimų (palūkanų) patenkinimo ir tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

15.       2019 m. gruodžio 12 d. gautas ieškovo ieškinys, kuriuo ieškovas prašė priteisti iš atsakovės (apeliantės) 20 350 EUR skolą, 4 839,23 EUR palūkanas, 11,89 procentų palūkanas nuo skolos, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos iki skolos visiško grąžinimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 5 d. tarp buvo pasirašytas paprastasis vekselis, pagal kurį apeliantė (vekselio davėja) besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui 53 000 LT (15 349,86 EUR). Vekselis turėjo būti apmokėtas 2014 m. liepos 5 d. (ieškinio priedas Nr. 1). 2015 m. vasario 24 d. šalys sudarė dokumentą, pavadintu „Patvirtinimas“, kuriame nurodyta, apeliantė gavo 5 000 EUR grynųjų pinigų iš ieškovo, o ieškovas šiuos pinigus apeliantei davė (ieškinio priedas Nr. 2).

16.       Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovas bankiniais mokėjimo nurodymais atliko tokius pinigų pervedimus: 2015 m. vasario 24 d. – 15 000 EUR; 2016 m. sausio 12 d. – 5 500 EUR; 2016 kovo 19 d. – 200 EUR; 2016 m. balandžio 8 d. – 500 EUR; 2016 m. balandžio 12 d. – 70 EUR; 2016 m. balandžio 21 d. – 1 000 EUR; 2016 m. gegužės 3 d. – 35 000 EUR; 2016 m. birželio 20 d. – 650 EUR; 2016 m. birželio 22 d. – 150 EUR; 2016 m. birželio 29 d. – 500 EUR; 2017 m. gegužės 17 d. – 500 EUR; 2017 m. gegužės 18 d. – 100 EUR (b. l. 3-12, 15-161). Visa ieškovo pervesta apeliantei suma – 59 170 EUR. Sprendžiant iš atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų (atsiliepimo į ieškinį priedas, 8 psl.), laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pagal avansinę apyskaitą užfiksuota 51 572,86 EUR ieškovui mokėtina suma. Apeliantė šią sumą ieškovui pervedė keturiais bankiniais pinigų pavedimais: 2017 m. liepos 26 d. – 15 000 EUR; 2017 m. rugpjūčio 17 d. – 14 000 EUR; 2017 m. spalio 17 d. – 5 000 EUR; 2017 m. gruodžio 29 d. – 17 572,86 EUR (atsiliepimo į ieškinį priedas, psl. 9-12). Iš viso apeliantė pervedė ieškovui - 51 572,86 EUR.

Dėl ieškovo keliamų reikalavimų pagrindo

17.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą spręsdamas, jog ieškovas vekselio ir skolos raštelio pagrindais, o taip pat mokėjimo pavedimais, paskolino apeliantei 79 519,86 EUR (15,349,86 EUR + 5 000 EUR + 59 170 EUR). Apeliantės teigimu, byloje nėra duomenų, įrodančių grynųjų pinigų pagal vekselį ir skolos raštelį (15 349,89 EUR ir 5 000 EUR) perdavimo apeliantei faktą. Kadangi ieškovas neįrodė, kad perdavė apeliantei grynuosius pinigus, apeliantės vertinimu, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo teisės apeliantei egzistavimo.

18.       Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu asmeniškai apklaustas ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovės vadovo buvo susiklostę draugiški santykiai, ieškovas dirbo įmonės UAB „Viteska“ vyriausiuoju finansininku, o pinigus jis skolino apeliantės verslui plėsti. Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 5 d. apeliantė pasirašė vekselį, kurį apeliantė apmokėjo tik 2017 m. liepos 26 d., pervesdama ieškovui 15 000 EUR. Ieškovas paaiškino, kad pinigus apeliantei perdavė grynaisiais pinigais, o kadangi pats vadovas buvo atsakingas už pinigų įnešimą į kasą ir įmonės finansinę apskaitą, pinigai apeliantės apskaitoje nurodyti nebuvo. Taip pat nurodė, kad 2015 m. vasario 24 d. apeliantės vadovas buvo atvykęs į ieškovo namus, kur iš ieškovo pasiskolino 5 000 EUR grynaisiais pinigais, ką įrodo šalių sudarytas skolos raštelis, kuriame nurodyta, kad ieškovas pinigus grynaisiais paskolino, o apeliantė – juos priėmė. Pastarieji pinigai taip pat nebuvo užfiksuoti įmonės finansiniuose dokumentuose. Vėliau ieškovas atliko mokėjimo pavedimus į įmonės apeliantės sąskaitą. Ieškovo teigimu, iš viso apeliantei paskolos pagrindais buvo perduota 79 519,86 EUR, 59 170 EUR paskolinant bankiniais pavedimais, o likusią sumą – grynaisiais pinigais, sandorius įforminant vekseliu ir skolos rašteliu. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje ginčas kyla dėl to, kokią sumą ieškovas perdavė apeliantei ir kokia yra ieškovo reikalavo teisė apeliantei.

Dėl iš vekselio sudarymo atsirandančių teisinių santykių

19.       Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 5 d. apeliantė pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo apeliantė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti vekselio gavėjui 15 349,49 EUR sumą. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad vekselis sudarytas paprastąja rašytine forma, tačiau sandorio sudarymo metu šalys neturėjo pareigos laikytis įstatyme privalomos notarinės formos (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 77 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip 3 000 EUR, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles, įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).

20.       Vekselis yra piniginis vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekselio turėtojui), turinčiam teisę gauti vekselyje nurodytą pinigų sumą (CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalys, 1.105 straipsnis). ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateikta paprastojo vekselio sąvoka – tai vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vekselio turėtojui ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikusiam apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

21.       Byloje nėra ginčo, kad vekselį pasirašė apeliantės atstovas, taip pat nėra ginčijamos kitokios sandorio sudarymo aplinkybės. Tačiau pastebėtina, kad teismas neturi duomenų apie tai, kad suėjus vekselyje nurodytam mokėjimo terminu (2014 m. liepos 5 d.), vekselis būtų buvęs pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti ir dėl jo nėra išduoto notaro vykdomojo įrašo, tai savaime nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios – tokiu atveju vekselio turėtojas praranda teisę kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, tačiau jam išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais.

22.       CK 6.878 straipsnyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos skyriaus, reglamentuojančio paskolos teisinius santykius, normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kadangi ieškovas per įstatyme nustatytus terminus nepasinaudojo galimybe ne ginčo tvarka kreiptis į notarą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, byloje esantis dokumentas, šalių vadinamas vekseliu, galėtų būti pripažintas paskolos rašteliu, o šalių santykiai turi būti aiškintini pagal nuostatas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius.

23.       CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos suma) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).

24.       CK 6.871 straipsnio 3 dalis numato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), įrodymų naštos paskirstymo suponuoja, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-187/2008). Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti ieškovo pinigų perdavimo apeliantei faktas. Jeigu pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Šiuose dokumentuose turi būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintomis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-430/2013).

25.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad ieškovas būtų perdavęs apeliantei paskolos objektą – 53 000 LT (15 349,86 EUR) sumą būtent grynaisiais pinigais, kaip tai nurodo ieškovas. Bendroji įrodinėjimo pareiga apima šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima būtų spręsti apie grynųjų pinigų perdavimo apeliantei faktą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas, nurodydamas, jog iš viso paskolino apeliantei 79 519,86 EUR, paskolos dalyje dėl 15 349,86 EUR sumos neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą.

Dėl iš skolos raštelio kylančios reikalavimo teisės

26.       Teismas nustatė, kad šalys 2015 m. vasario 24 d. pasirašė skolos dokumentą, pavadintą „Patvirtinimas“, kuriame nurodė, apeliantė gavo 5 000 EUR grynųjų pinigų iš ieškovo, o ieškovas šiuos pinigus apeliantei perdavė (ieškinio priedas Nr. 2). Ieškovo vertinimu, šiame skolos dokumente nurodyta 5 000 EUR suma yra viena iš sumų, sudarančių 79 519,86 EUR apeliantei paskolintą sumą, o pati 5 000 EUR suma apeliantei buvo perduota grynaisiais pinigais, su kuo apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka.

27.       CK 6.871 straipsnio 4 dalyje (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Kadangi nagrinėjamu atveju skolos dokumentas buvo sudarytas paprastąja rašytine forma, o skolos dokumente nurodyta suma viršija tris tūkstančius eurų, konstatuotina, kad šalys nesilaikė įstatyme reikalaujamos sandorio formos, dėl ko aptartini reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo teisiniai padariniai.

28.       CK 1.93 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys nesilaikė CK 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu notarinės sandorio sudarymo formos, todėl, šalims nesilaikant įstatymo leidėjo nustatyto sandorio formos reikalavimo, toks sandoris nesukėlė ir negali sukelti prievolinių teisinių padarinių (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Pastebėtina, kad nors ieškovas teigia, kad grynųjų pinigų apeliantei perdavimo faktą įrodo apeliantės atstovo rašytinis patvirtinimas ant skolos dokumento apie pinigų gavimo faktą, teisėjų kolegija pastebi, kad pripažinus patį skolos dokumentą negaliojančiu, pastaroji aplinkybė negali turėti teisinės reikšmės, nes patvirtinimas apie pinigų gavimą yra vienašalis sandoris, o patvirtinti galima tik galiojantį ar nuginčytiną sandorį (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).

29.       Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytinos įstatyme nustatytos sandorio negaliojimo pasekmės. Kaip antai CK 1.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais. Tačiau, nagrinėjamu atveju ieškovui neįrodžius pinigų perdavimo apeliantei fakto, pagrindo taikyti restituciją ir apeliantei grąžinti ieškovui 5 000 EUR nėra.

30.       Apeliantė pripažino aplinkybę, kad buvo skolinga ieškovui 51 572,86 EUR sumą, kurią keturiais bankiniais pavedimais ieškovui grąžino (žr. 16 punktą). Bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantė teigė, kad visas lėšas, kurias jai yra paskolinęs ieškovas, gavo tik bankiniais pavedimais. Teismas pastebi, kad nors apeliantė ir buvo nurodžiusi, kad savo atliktais bankiniais pavedimais įvykdė iš vekselio ir skolos raštelio kylančias prievoles (ieškinio priedas Nr. 5), pastaroji aplinkybė neįrodo fakto, kad apeliantė yra gavusi iš ieškovo paskolas grynaisiais pinigais. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad duomenų apie tai, jog ieškovas būtų perdavęs apeliantei paskolos objektą grynaisiais pinigais, byloje nesurinkta, o atsakovė mokėjimus sutapatina iš vien kartu su visa buvusia skola ieškovui (CPK 178 straipsnis).

31.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad tarp šalių buvo susiklostę glaudūs bendradarbiavimo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, ieškovas nuo 2013 iki 2017 metų UAB „Viteska“ užėmė vyriausiojo finansininko pareigas. Teismo duomenimis, per 2015-2017 metų laikotarpį ieškovas į apeliantės banko sąskaitą atliko 12 bankinių pavedimų. Ieškovas teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad pinigus apeliantei skolino verslo tikslais, už gautas lėšas apeliantė plėtė verslą, pirko motorines transporto priemones, mokėjo įmokas valstybės institucijoms ir kt., tačiau iš ieškovo atliktų mokėjimo pavedimų nėra aišku, kokių sandorių pagrindu lėšos apeliantei buvo skolinamos. Kaip antai, mokėjimo pavedimų paskirtyje ieškovas nurodydavo, kad pervedami pinigai yra „pagal avanso apyskaitą“, „papildymas“, „sąskaitos papildymas“, o kartais nebūdavo nieko nurodoma (b. l. 3-12).

32.       Nors apeliantė ir nurodo grąžinusi pinigus pagal vekselį ir skolos raštelį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš atliktų bankinių pavedimų negalima suprasti, iš kokių konkrečių sandorių kylančias prievoles ieškovas ir apeliantė, atlikdami bankinius pavedimus, vykdė. Todėl teismas, įvertindamas, kad tarp šalių nėra ir nebuvo ginčo dėl apeliantės turėtos 51 572,86 EUR skolos ieškovui, konstatuoja, kad pastaroji suma ieškovui yra grąžinta (žr. 16 punktą), o teismui neturint duomenų apie 20 350 EUR sumos grynaisiais pinigais perdavimą apeliantei, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo teigta aplinkybė, jog jis paskolos pagrindais perdavė apeliantei iš viso 71 922,86 EUR sumą (vėliau šią sumą patikslino į 79 519,86 EUR, nors ir ieškinio reikalavimų nepadidino), yra neįrodyta ir ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas. Atmetus reikalavimą dėl skolos priteisimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas.

Dėl bylos procesinės baigties

33.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino civilinėje byloje surinktus duomenis, nevisapusiškai ištyrė įrodymus, neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei netinkamai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, įstatymų reikalaujamos notarinės sandorio formos nesilaikymo teisines pasekmes. Dėl šių priežasčių apeliantės UAB „Viteska“ apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 8. sprendimas naikintinas ir klausimas spręstinas iš esmės, kuriuo ieškovo ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34.       Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

36.       Byloje nustatyta, kad ieškovo pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas sudarė 567,00 Eur žyminis mokestis, 1.330,00 Eur išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, o atsakovės – 907,50 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, todėl atsakovei iš ieškovo priteisė 74,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės UAB „Viteska“ 1.637,43 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui V. A.. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovo priteistina 907,50 Eur (100 procentų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnis). Teismas pažymi, jog visos nurodytos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijų 8.2, 8.19, 9 punktuose nustatytų maksimalių dydžių už procesinių dokumentų paruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose dydžių, todėl atsižvelgiant ir į bylos apimtį bei sudėtingumą, šių išlaidų mažinti pagrindo nėra (CPK 98 straipsnis).

37.       Tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančio 2020 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovas į valstybės biudžetą sumokėjo 567,00 Eur žyminį mokestį už teismui teikiamą apeliacinį skundą ir 907,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą, todėl ši suma priteistina atsakovui iš ieškovo, iš viso 1.474,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

38.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Apeliantės UAB „Viteska“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. A. ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Viteska“ iš ieškovo V. A. 907,50 Eur (devyni šimtai septyni eurai 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei UAB „Viteska“ iš ieškovo V. A. 1.474,50 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt keturi eurai 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Vaclovas Paulikas

Inga Staknienė

Rūta Petkuvienė