Civilinė byla Nr. e2A-17-450/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00578-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.4;
3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Romiris“ ieškinį atsakovams R. S., R. S. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Romiris“ pateikė ieškinį teismui, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. S., R. S. 110 055,60 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad bankrutavusi UAB (toliau – BUAB) „Mevex“ 2018 m. birželio 26 d. buvo išregistruota iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 pripažino BUAB „Mevex“ bankrotą tyčiniu, nustatė, kad abu atsakovai buvo faktiniai įmonės vadovai ir dėl jų neteisėtų veiksmų įmonė buvo privesta prie bankroto. BUAB „Mevex“ bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės BUAB „Vevira“ finansinis reikalavimas 110 055,60 Eur sumai, kurį 2018 m. kovo 19 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 18-03–19/01 iš BUAB „Vevira“ įsigijo ieškovė. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 kreditorė BUAB „Vevira“ bankroto byloje buvo pakeista jos teisių perėmėja – UAB „Romiris“. Ieškovės UAB „Romiris“ reikalavimas BUAB „Mevex“ bankroto byloje nebuvo patenkintas.
3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartyje dėl tyčinio bankroto konstatavo, jog atsakovai faktiškai valdė BUAB „Mevex“ bei nevykdė jiems, kaip vadovams, įstatymais nustatytų pareigų, netinkamai valdė įmonę bei nuostolingai organizavo jos veiklą; bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės apskaitos dokumentai ir turtas pagal įmonės balansą; buvę įmonės vadovai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, 2009 m. rugpjūčio 10 d. R. S. BUAB „Vevira“ vardu pasirašė vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, kuria BUAB „Vevira“ 380 000 litų skolą R. S. perleido BUAB „Mevex“, kurią atstovavo direktorė R. S., ir BUAB „Mevex“ šią skolą sumokėjo. Todėl, pažeidžiant kitų kreditorių interesus, buvo atsiskaityta tik su atsakovu R. S.. BUAB „Mevex“ buvusi vadovė R. S., pažeisdama reikalavimus elgtis atstovaujamos įmonės atžvilgiu teisėtai ir sąžiningai, atskirti bei nepainioti savo asmeninių ir įmonės interesų, sudarydama įmonės vardu įskaitymo sandorį su BUAB „Vevira“ vadovu R. S., ne tik atsiskaitė su įmone susijusiu asmeniu, taip pažeisdama kitų kreditorių interesus, bet ir sukėlė įmonės nemokumą, sumažino įmonės turtą, paneigiant galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais (ir ieškove).
4. BUAB „Mevex“ tyčinio bankroto byloje konstatuoti atsakovų neteisėti veiksmai ir kaltė (prejudiciniai faktai), o priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra preziumuojamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei UAB „Romiris“ solidariai iš atsakovų R. S. ir R. S., 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei iš kiekvieno atsakovo po 1 196 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad BUAB „Mevex“ bankrutavo ir 2018 m. birželio 26 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi BUAB „Mevex“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl atsakovų veiksmų, nustačius, kad abu atsakovai buvo faktiniai įmonės vadovai. BUAB „Mevex“ bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės BUAB „Vevira“ finansinis reikalavimas 110 055,60 Eur sumai, kurį 2018 m. kovo 19 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 18-03–19/01 įsigijo ieškovė. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi kreditorė BUAB „Vevira“ BUAB „Mevex“ bankroto byloje buvo pakeista jos teisių perėmėja – ieškove. Ieškovės finansinis reikalavimas bankroto byloje nebuvo patenkintas.
7. Ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš buvusių BUAB „Mevex“ vadovų grindžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalies nuostata, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl neįvykdytos kreditoriui(- iams) prievolės turi atlyginti asmuo(-ys), dėl kurio(-ių) veikimo ar neveikimo bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
8. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartyje, pripažindamas bankrotą tyčiniu, konstatavo, kad BUAB „Mevex“ faktiškai valdė abu atsakovai, kurių sprendimais įmonės turtas buvo perleistas susijusiems asmenims, dėl ko įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma ir priimami akivaizdžiai nenaudingi įmonei sprendimai. Vadovai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo buvo pažeisti įmonės kreditorių teisėti interesai. Teismas nustatė, kad atsakovai neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto. Be to, 2009 m. rugpjūčio 10 d. R. S. BUAB „Vevira“ vardu pasirašė vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, kuria BUAB „Vevira“ 380 000 Lt skolą R. S. perleido BUAB „Mevex“, kurią atstovavo direktorė R. S., ir kurios pagrindu iš esmės buvo sumažintas BUAB „Vevira“ įsiskolinimas pačiam R. S., BUAB „Mevex“ prisiimant 380 000 Lt įsiskolinimą. Tokiu būdu R. S. patenkino savo, kaip BUAB „Vevira“ kreditoriaus, reikalavimą. Šia sutartimi BUAB „Vevira“ turtas buvo perleistas sutuoktinės vadovaujamai įmonei BUAB „Mevex“ už bendrą 380 795,44 Lt sumą, tačiau nėra duomenų, jog minėtą turtą BUAB „Mevex“ būtų faktiškai gavusi, kadangi bankroto administratoriui jis nebuvo perduotas.
9. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi yra nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai (nepagrįsti ir nenaudingi įmonei sprendimai, kuriais įmonės turtas buvo perleistas susijusiems asmenims, dėl ko įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma) bei kaltė (prejudiciniai faktai), žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos prezumpcija, kaip civilinės atsakomybės ieškovei pagal jos reikalavimą sąlygos. Nagrinėjamoje byloje atsakovai nepaneigė nurodytų prezumpcijų, t. y. neįrodinėjo ir neįrodė, kad BUAB „Mevex“ nebūtų pajėgi atsiskaityti su BUAB „Vevira“ (kurios reikalavimą perėmė ieškovė). Kadangi ieškovės 110 055,60 Eur reikalavimas BUAB „Mevex“ bankroto byloje nebuvo patenkintas, teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstas, įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).
10. Atsakovės argumentus, kad jai negalioja Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje nustatytos prejudicijos ir prezumpcijos, nes ji nebuvo bylos dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu dalyve, jai nebuvo pranešta apie šią bylą, apie ją atsakovė sužinojo tik 2021 metais, atmetė. BUAB „Mevex“ bankroto bylos duomenys patvirtina, kad abu atsakovai buvo dalyvaujančiais byloje asmenimis, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsakovams buvo siunčiami procesiniai dokumentai. Apie teismo posėdį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo paskelbta pagal įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 133 straipsnio 3 dalies) reikalavimus. Teismo vertinimu, atsakovams galioja nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos prezumpcijos. Be to, sutikus su atsakovės pozicija, kad ji nebuvo įtraukta į nurodytą procesą, nutartis dėl BUAB „Mevex“ tyčinio bankroto yra sprendimas dėl faktų pripažinimo, todėl sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
11. Bylos duomenys patvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. R. S. BUAB „Vevira“ vardu pasirašė vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, kuria BUAB „Vevira“ 380 000 Lt skolą R. S. perleido BUAB „Mevex“, kurią atstovavo direktorė R. S., ir kurios pagrindu iš esmės buvo sumažintas BUAB „Vevira“ įsiskolinimas pačiam R. S., BUAB „Mevex“ prisiimant 380 000 Lt įsiskolinimą. Šia sutartimi BUAB „Vevira“ turtas buvo perleistas atsakovės vadovaujamai įmonei BUAB „Mevex“ už bendrą 380 795,44 Lt sumą, tačiau nėra pateikta duomenų, jog minėtą turtą BUAB „Mevex“ būtų faktiškai gavusi. Kaip konstatuota 2017 m. liepos 26 d. nutartyje dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto administratoriui toks turtas nebuvo perduotas. Nors BUAB „Mevex“, vadovaujama atsakovės, atsiskaitė pagal skolą atsakovui (ją sumokėdama šio reikalavimo įgijėjui V. P.), tokiu būdu atsakovai, negalėdami patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik R. S. reikalavimą, tuo pačiu pažeisdami kreditorės BUAB „Vevira“ (kurio teises perėmė ieškovė) interesus. Teismo vertinimu, atsakovų atsakomybė ieškovei kyla ir dėl tiesioginės individualios žalos BUAB „Mevex“ kreditorei BUAB „Vevira“ padarymo, įvykdant 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį (toliau – ir Sutartis) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis).
12. Nors nurodyta Sutartis nėra pripažinta negaliojančia (šio reikalavimo nagrinėjimas pasibaigė taikos sutartimi – Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016), tačiau, teismo nuomone, įvertinant aplinkybę, kad Sutarties neteisėtumas, o tuo pačiu ir atsakovo neteisėti veiksmai, ją sudarant, yra konstatuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 (kuriuo atsakovas nuteistas už tai, kad be kita ko, sudarydamas Sutartį, patenkino tik keleto UAB „Vevira“ kreditorių reikalavimus, tuo pažeisdamas kitų kreditorių interesus), tai nesudaro pagrindo nepripažinti, jog atsakovams, sudarant ir įvykdant Sutartį (BUAB „Mevex“ turtą perleidžiant susijusiam asmeniui), buvo pažeisti BUAB „Vevira“ interesai, tai tiesioginės individualios žalos BUAB „Vevira“ padarymu. Teismo vertinimu, būtent BUAB „Vevira“ interesų pažeidimą nurodyta Sutartimi patvirtina bankroto administratorių pasirašyta taikos sutartis, patvirtinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016, kuria pripažintas BUAB „Vevira“ reikalavimas BUAB „Mevex“.
13. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovės reikalaujama žala priteista iš atsakovo baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, patenkinant BUAB „Vevira“ pareikštą civilinį ieškinį 275 116,66 Eur sumai. Teismo vertinimu, kadangi BUAB „Vevira“ baudžiamojo proceso metu buvo įgijusi bankrutavusios įmonės statusą, laikytina, kad žala priteista įmonės kreditoriams (kurių interesai iš esmės ir buvo ginami baudžiamojoje byloje), bet ne pačiai įmonei. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016 buvo patvirtintas BUAB „Vevira“ (ne jos kreditorių) reikalavimas BUAB „Mevex“, kurio pagrindas yra sutartis. Skiriasi šių prievolių (pagal 2015 m. sausio 9 d. nuosprendį ir 2016 m. gegužės 5 d. nutartį) atsiradimo laikas (nusikalstamų veikų padarymo laikas ir 2016 m. gegužės 5 d. taikos sutarties patvirtinimas), skolininkai (atsakovas ir BUAB „Mevex“), kreditoriai (BUAB „Vevira“ kreditoriai ir pati BUAB „Vevira“) bei iš dalies pagrindas (baudžiamojoje byloje atsakovas nuteistas ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl kitų veiksmų). Nors 2018 m. kovo 19 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartyje Nr. 18-03–19/01, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimą į BUAB „Mevex“, nurodoma, kad perleidžiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, tačiau, ieškovei pagal šią sutartį perdavus reikalavimo dokumentaciją, buvo perduota Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016 (ne baudžiamosios bylos dokumentai (vykdomasis raštas ar kt.)). Teismo nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė antrą kartą reikalauja jau priteistos žalos baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015.
14. BUAB „Mevex“ 2018 m. birželio 26 d. buvo išregistruota, todėl teismas vertino, kad būtent nuo šio momento ieškovė sužinojo, jog jos reikalavimas BUAB „Mevex“ bankroto byloje nebus patenkintas ir jai atsirado teisė į žalos atlyginimą. Su ieškiniu į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2021 m. gegužės 25 d., nepraleidusi ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Atsakovė R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, bei remiantis CPK 182 straipsnio 2 dalimi bei 279 straipsnio 4 dalimi, prejudiciniais faktais gali būti laikomos kitoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai tik tuo atveju, jeigu tai buvo nustatyta kitoje byloje, kurioje asmuo dalyvavo. Todėl būtina nustatyti, ar atsakovė dalyvavo civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas tyčinio bankroto klausimas. Pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje esančius įrodymus ir jais nustatytinas aplinkybes, kurios patvirtina, kad atsakovė tyčinio bankroto byloje nedalyvavo.
15.2. Atsakovė R. S. apie nutartį pripažinti bankrotą tyčiniu sužinojo ir su šia nutartimi susipažino tik 2021 m. birželio 11 d., gavusi teismo pranešimą šioje civilinėje byloje kartu su ieškovės UAB „Romiris“ ieškiniu bei jo priedais, tarp kurių buvo ir nutartis dėl tyčinio bankroto.
15.3. Susipažinusi su nutartimi, atsakovė R. S. Vilniaus apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje atsisakė jį priimti, be kita ko, nurodant, kad „įstatymas nenumato pareiškėjai subjektinės teisės paduoti atskirąjį skundą dėl teismo procesinio sprendimo, priimto byloje, kurioje ji nėra pripažinta dalyvaujančiu asmeniu“. Be to, tyčinio bankroto klausimą nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad „aplinkybė, kad ji buvo nurodyta kaip atsakovė pareiškime dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu, neturi reikšmės, nes pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nėra keliami materialiniai teisiniai reikalavimai, todėl atsakovo tokio pobūdžio bylose negalėjo būti.“ Nutartis yra įsiteisėjusi, joje pripažinta, kad R. S. civilinėje byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nedalyvavo jokiu teisiniu statusu ir nebuvo pripažinta byloje dalyvaujančiu asmeniu.
15.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kad galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad R. S. dalyvavo byloje nagrinėjant tyčinio bankroto klausimą, prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 12 d. nutartyje padarytoms išvadoms.
15.5. Bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1310-881/2021 konstatavo, kad „priėmęs pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas apeliantei (atsakovei R. S.) skirtus procesinius dokumentus išsiuntė prašyme nurodytu apeliantės adresu, tačiau jie grįžo į teismą neįteikti (ant voko nurodyta „persikraustė“). Byloje nėra duomenų, kad teismas siuntė apeliantei skirtus procesinius dokumentus kitais žinomais adresais“. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad R. S. skirti procesiniai dokumentai bei teismo pranešimai nebuvo įteikti ir viešo paskelbimo būdu, teismas padarė išvadą, jog „<..> procesiniai dokumentai civilinėje byloje dėl UAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu – R. S.) nebuvo įteikti“. Asmuo, kuriam procesiniai dokumentai nebuvo įteikti, negali būti laikomas dalyvaujančiu byloje asmeniu.
15.6. Teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendime nurodė, kad nutartis dėl tyčinio bankroto yra sprendimas dėl pripažinimo, todėl sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tačiau ir šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti, kadangi sprendimas dėl pripažinimo teisinius padarinius sukelia tik ta apimtimi, kiek yra pripažįstama tokiu sprendimu (pvz., ginčo atveju BUAB „Mevex“ tyčinio bankroto faktas), bet ne šioje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai, dėl kurių, kaip ir nurodyta aukščiau, atsakovė R. S. dėl pažeistos teisės būti išklausytai negalėjo pasisakyti.
15.7. Teismas, priteisdamas žalą iš atsakovės R. S., skundžiamame sprendime nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos sprendžiant klausimą dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurios būtų susijusios su atsakovės R. S. konkrečiais neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.
15.8. Siekiant įvertinti priežastinį ryšį (paneigti prezumpciją dėl priežastinio ryšio egzistavimo) būtina nustatyti momentą, kada atsirado kreditoriaus, reiškiančio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, reikalavimas ir šio reikalavimo pagrindą. 2018 m. kovo 19 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 18-03-19/01, kurios 1 punktas numato, kad šioje sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pradinis kreditorius perleidžia naujam kreditoriui 110 055,60 Eur žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, ieškovė UAB „Romiris“, nebuvo įpareigota teismo bei nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimo atlyginti žalą ir procesines palūkanas teisę į BUAB „Mevex“.
15.9. Iš Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygų neįmanoma nustatyti, kokiu pagrindu ir nuo kada yra atsiradęs pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimas į BUAB „Mevex“ 110 055,61 Eur sumai, kuris įtrauktas į BUAB „Mevex“ kreditorių sąrašą. Pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimas atsirado 2016 metais, įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarčiai, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, t. y. po bankroto bylos BUAB „Mevex“ iškėlimo (2015 m. sausio 22 d.) ir po to, kai atsakovė R. S. nebuvo BUAB „Mevex“ direktore (R. S. UAB „Mevex“ direktore buvo iki 2013 m. lapkričio 30 d.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovės UAB „Romiris“ atstovas pripažino, kad pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimas atsirado tik 2016 metais.
15.10. Aplinkybė, kad pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimas atsirado tik 2016 metais BUAB „Mevex“ bankroto administratoriui taikos sutartimi sutikus, jog BUAB „Vevira“ būtų įtraukta į BUAB „Mevex“ kreditorių sąrašą, paneigia bet kokį priežastinį ryšį tarp atsakovės R. S. veiksmų ir pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimo. Juolab kad pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimas nebuvo įtrauktas į BUAB „Mevex“ apskaitą, nebuvo vertinamas iškeliant bendrovei bankroto bylą, atitinkamai – nesusijęs su BUAB „Mevex“ bankroto bylos iškėlimu.
15.11. Pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimas atsirado tik 2016 metais, tai leidžia teigti, kad UAB „Mevex“ iki bankroto bylos iškėlimo neturėjo pareigos atsiskaityti su BUAB „Vevira“. Iki bankroto bylos iškėlimo BUAB „Mevex“ už dar 2009 metais įsigytas prekes su BUAB „Vevira“ buvo pilnai atsiskaičiusi vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi, kuri yra galiojanti.
15.12. Ieškovė UAB „Romiris“ turėjo pareigą įrodyti, o teismas nustatyti, kad atsakovė R. S., būdama BUAB „Mevex“ vadove, padarė tiesioginę žalą pradinei kreditorei BUAB „Vevira“. Atsakovė R. S., kuri neužėmė BUAB „Mevex“ direktorės pareigų, objektyviai negalėjo savo veiksmais padaryti kokią nors tiesioginę žalą. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis sudaryta 2009 metais ir jos įvykdymas pradinei kreditorei negalėjo padaryti žalos.
15.13. BUAB „Mevex“ už parduotas prekes pradinei kreditorei BUAB „Vevira“ buvo skolinga 380 000 Lt., BUAB „Vevira“ atsakovui R. S. buvo skolinga 397 346,00 Lt. Po vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties, dalis BUAB „Vevira“ skolos (380 000 Lt) R. S. buvo perkelta BUAB „Mevex“, užskaitant BUAB „Mevex“ skolą BUAB „Vevira“. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi buvo atlikta trijų šalių tarpusavio įsipareigojimų atsiskaityti užskaita ir joks turtas nebuvo perleistas. Pirmosios instancijos teismo keliamos abejonės dėl turto neperdavimo yra nepagrįstos.
15.14. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi nebuvo pažeisti pradinės kreditorės interesai, kadangi tapačia suma sumažėjo BUAB „Vevira“ debitorinis reikalavimas R. S., sumažėjo kreditorinis reikalavimas BUAB „Mevex“, t. y. pradinės kreditorės turtinė padėtis po atlikto įskaitymo nepasikeitė (įsipareigojimo R. S. dydžiu sumažėjo reikalavimas BUAB „Mevex“).
15.15. Atsakovės R. S. vadovaujama BUAB „Mevex“, perėmusi skolą R. S., visus įsipareigojimus įvykdė, sumokėjo skolą reikalavimą perėmusiam V. P.. Atsakovė R. S. neatliko neteisėtų veiksmų pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ atžvilgiu.
15.16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 pripažino kaltu R. S., padarius nusikaltimą pagal BK 208 straipsnio 1 dalį („Skolininko nesąžiningumas“). Atsakovas R. S. buvo nuteistas, be kita ko, ir už tai, kad, sudarydamas vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, patenkino savo, kaip BUAB „Vevira“ kreditoriaus, interesus. Dėl BUAB „Vevira“ kreditorių interesų pažeidimo atsakovui buvo taikyta atsakomybė ir priteista žala (nuosprendžiu pradinei kreditorei BUAB „Vevira“ buvo priteista 275 116,66 Eur arba 949 922,80 Lt dydžio žala).
15.17. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu buvo konstatuoti atsakovo R. S. neteisėti veiksmai. Nuosprendžiu, priešingai nei nurodė Panevėžio apygardos teismas, vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties neteisėtumas nebuvo pripažintas. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis yra galiojanti, teisėta ir sukelianti jos šalims teisines pasekmes ir nepažeidžia pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ interesų.
15.18. Dėl ieškinio senaties: vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovė UAB „Romiris“ pareiškė ieškinį teismui 2021 m. gegužės 25 d., praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Net jeigu vertinti, kad pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ reikalavimą įgijo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016 (kaip nurodyta skundžiamame sprendime), ieškovės ieškinys teismui pareikštas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
15.19. Tuo atveju, jei BUAB „Vevira“ buvo padaryta individuali žala (su kuo nesutinka), ieškovė apie teisių pažeidimą sužinojo vėliausiai 2016 m. gegužės 5 d., kai teismo nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp BUAB „Vevira“ ir BUAB „Mevex“ bankroto administratorių, todėl ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį.
15.20. Dėl esminio procesinės teisės normų pažeidimo: civilinė byla buvo išnagrinėta žodiniame teismo posėdyje, kuris vyko 2022 m. vasario 23 d. Išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, teismas, vadovaudamasis CPK 269 straipsnio nuostatomis, nutarė sprendimą priimti ir paskelbti 2022 m. kovo 15 d., 15.30 val. Iki sprendimo priėmimo ir paskelbimo, Panevėžio apygardos teismas 2022 m. kovo 14 d. visą BUAB „Mevex“ bankroto bylos Nr. B2-2682-340/2018 (ankstesnis bylos Nr. B2-2121-340/2017) medžiagą, kartu su Panevėžio apygardos teismo lydraščiu Nr. SD-456 „Dėl civilinės bylos siuntimo“ išsiuntė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą civilinėje byloje priėmė ir paskelbė, neturėdamas ir negalėdamas įvertinti esminių bylos įrodymų, kurie paties pirmosios instancijos teismo dar iki sprendimo priėmimo ir paskelbimo buvo išsiųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neturėjo galimybės priimti teisingą sprendimą, kadangi bylos įrodymai, kurie turėjo būti vertinami priimant sprendimą, dar iki sprendimo priėmimo ir paskelbimo, buvo išsiųsti kitam teismui.
15.21. Dėl neišnagrinėtų reikalavimų: CPK 265 straipsnio 2 dalis imperatyviai numato, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Atsakovė R. S. 2021 m. rugsėjo 28 d. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė nusprendus tenkinti ieškovės UAB „Romiris“ ieškinį – įskaityti (sumažinti) ieškovės UAB „Romiris“ reikalavimą atsakovės R. S. reikalavimo pradinei kreditorei BUAB „Vevira“ suma – 75 590,82 Eur. Atsakovės prašymas buvo grindžiama CK 6.107 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai ir paaiškinimai, kad atsakovė R. S. 2008 m. lapkričio 24 d., 2009 m. vasario 2 d. ir 2009 m. balandžio 2 d. Paskolų sutarčių pagrindu paskolino pradinei kreditorei BUAB „Vevira“, iš viso 261 000 Lt (75 590,82 Eur), kuriuos BUAB „Vevira“ grąžino atsakovei 2009 m. rugpjūčio 25 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 061. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 2009 m. rugpjūčio 25 d. kasos kvitas Nr. 61, kurio pagrindu atsakovei buvo grąžinta 75 590,82 Eur paskola, buvo pripažintas negaliojančiu ir buvo taikyta restitucija. Dėl šios priežasties atsakovė R. S. turi teisę reikalauti iš pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ grąžinti 75 590,82 Eur dydžio paskolą.
15.22. Atsakovė teismo prašė tenkinant ieškinį dėl žalos atlyginimo 75 590,82 Eur dydžio reikalavimą įskaityti į ieškovės UAB „Romiris“ reikalavimą atlyginti žalą (CK 6.130 straipsnis) ir(ar) ieškovės reikalavimą atlyginti žalą mažintini nurodyta paskolos suma (CK 6.253 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys).
16. Ieškovė UAB „Romiris“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pareiškime dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu, šalių procesiniuose dokumentuose abu atsakovai nurodyti byloje dalyvaujančiais asmenimis. Teismas lydraščiu siuntė byloje procesinius dokumentus R. S. bei R. S., nurodydamas juos atsakovais bei siūlydamas pateikti atsiliepimus. Dėl atsakovų vengimo priimti procesinius dokumentus, šie nebuvo įteikti bei atsakovai nepareiškė nuomonės dėl pareiškimo pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau tai nereiškia, kad pastarieji nežinojo apie procesą, negalėjo jame dalyvauti, ar pareikšti prieštaravimus.
16.2. Atsakovė R. S. buvo įtraukta į BUAB „Mevex“ bankroto bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu byloje asmeniu, tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjos – atsakovės R. S. – pareiškimas dėl proceso atnaujinimo byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
16.3. Teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje apeliantė neįrodė, jog BUAB „Mevex“ nebūtų pajėgi atsiskaityti su BUAB „Vevira“ (kurios reikalavimą perėmė ieškovė).
16.4. Ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo.
16.5. Apeliantė R. S., kaip BUAB „Mevex“ vadovė, pažeidžiant kreditorių interesus, veikdama neteisėtai ir nesąžiningai, sumokėjo iš įmonės turto skolą sutuoktiniui R. S. (tenkinant V. P. reikalavimą, kurį pastarasis perėmė iš R. S.), tokiu būdu sumažino įmonės turtą, kuriuo galima buvo atsiskaityti su kreditoriais, bei padarė tiesioginę žalą ieškovei (kaip BUAB „Vevira“ teisių perėmėjai).
16.6. Ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą. Ieškovė 2018 m. gegužės 28 d. (išregistravus BUAB „Mevex“) sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, ieškinį teismui pateikė 2021 m. gegužės 25 d.
16.7. Apeliantė nenurodė argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas pripažinti bylą nagrinėjant padarytą esminį procesinių teisės normų pažeidimą(-us).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir žalos atlyginimo iš buvusių vadovų
18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Romiris“ perėmusi reikalavimą iš pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ skolininkės BUAB „Mevex“ atžvilgiu, kuris nebuvo patenkintas skolininkės bankroto byloje, prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. S. ir R. S., kaip buvusių BUAB „Mevex“ vadovų, kurios bankrotas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 pripažintas tyčiniu ir kuri yra likviduota bei 2018 m. birželio 26 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, 110 055,60 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
19. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 (tyčinio bankroto byloje) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, be kita ko, nutartyje nustatytais atsakovų neteisėtais veiksmais (priimti nepagrįsti ir nenaudingi įmonei sprendimai, kuriais įmonės turtas buvo perleistas susijusiems asmenims, dėl ko įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma) bei kalte, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos prezumpcija, pripažino, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstas (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis), todėl ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei UAB „Romiris“ solidariai iš atsakovų R. S. ir R. S. 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
20. Apeliantė R. S. nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje iš jos kaip atsakovės solidariai priteista žalos atlyginimas bei procesinės palūkanos ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, apsiribodamas argumentu, jog atsakovės atžvilgiu neteisėti veiksmai nustatyti BUAB „Mevex“ tyčinio bankroto byloje. Apeliantė apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia klausimą dėl tinkamo procesinių dokumentų įteikimo ir informavimo apie teismo procesą pažeidimo išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje ji nors ir buvo įtraukta dalyvaujančiu byloje asmeniu, tačiau nebuvo tinkamai informuota apie šios bylos procesą, todėl negalėjo pateikti bei pasisakyti dėl nutartyje, kuria BUAB „Mevex“ pripažintas tyčiniu, nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais.
21. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei civilinės bylos Nr. B2-2682-340/2018 (tyčinio bankroto byla) duomenų nustatyta, kad R. S. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu; atnaujinus procesą prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė pripažinti BUAB „Mevex“ bankrotą tyčiniu, arba iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti argumentus, kuriais buvusi BUAB „Mevex“ vadovė R. S. pripažinta atsakinga už BUAB „Mevex“ tyčinį bankrotą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 22 d. nutartimi, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi) R. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino. Teismai, spręsdami proceso civilinėje byloje atnaujinimo klausimą, pripažino, kad R. S. buvo įtraukta į bylos dėl BUAB „Mevex“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą dalyvaujančiu byloje asmeniu, nors apeliacinės instancijos teismas ir nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. S. procesiniai dokumentai byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei pranešimai apie teismo posėdį buvo įteikti viešo paskelbimo būdu 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 29 d.
22. Išnagrinėjęs bylą dėl proceso atnaujinimo kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-1075/2022, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 22 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartį bei nutraukė procesą pagal R. S. prašymą dėl proceso BUAB „Mevex“ tyčinio bankroto byloje atnaujinimo. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „Mevex“ išregistravimas iš Juridinių asmenų registro reiškia, jog neliko vienos iš šalių, vadinasi, procesas pagal R. S. prašymą atnaujinti byloje procesą yra pradėtas nepagrįstai, todėl procesą nutraukė. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties 33 punkte pažymėjo, kad toks proceso pagal R. S. prašymą atnaujinti byloje procesą nutraukimas nereiškia, jog jos interesai negalėtų būti apginti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, žalos atlyginimo byloje teikiant argumentus dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Be to, priešingai nei nagrinėjamoje byloje nusprendė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad šiuo atveju negali būti taikomos teismo sprendimo prejudicialumo savybės atsižvelgiant į tai, jog nors R. S. ir buvo įtraukta į tyčinio bankroto procesą, tačiau nebuvo apie jį tinkamai informuota. Iš paminėtų kasacinio teismo išaiškinimų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei UAB „Romiris“ solidariai iš atsakovės R. S. 110 055,60 Eur žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nepagrįstai išimtinai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais ir nevertino būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Be kita ko, po šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties priėmimo apeliantė nagrinėjamoje byloje 2022 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą (DOK-4915), kuriame remdamasi jau minėtais kasacinio teismo išaiškinimais prašė tenkinti jos apeliacinį skundą.
23. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tai patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
24. Šios nutarties 21–22 punktuose nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl žalos ieškovei priteisimo iš atsakovės R. S. panaikinti. Tačiau įvertinus tai, kad ieškinyje nurodytas aplinkybes pirmą kartą reikėtų aiškintis visa apimtimi (vertinti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas), sudaryti galimybes šalims pateikti papildomą įrodomąją medžiagą apeliacinės instancijos teisme, todėl tokia situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, priimtą apeliantės R. S. atžvilgiu, dėl netinkamai nustatytų ir įvertintų bylos aplinkybių, susijusių su civilinės atsakomybės taikymo atsakovei R. S. sąlygų nustatymu (neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio), byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015). Analogiška praktika taikoma bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, priėmus sprendimą dėl bylos dalies grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, šiuo klausimu turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Romiris“ priteista solidariai iš atsakovės R. S. 110 055,60 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 196 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Aldona Tilindienė