Civilinė byla Nr. e2A-660-381/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02469-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A/S „Liepajas autobusu parks“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-961-590/2017 pagal ieškovės A/S „Liepajas autobusu parks” ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A/S „Liepajas autobusu parks“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – viešąjį pirkimą vykdanti perkančioji organizacija) ir savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – SĮ „Susisiekimo paslaugos“), kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis ir panaikinti tarptautinio viešojo pirkimo „Vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste paslaugos“, pirkimo Nr. 172998 (toliau – viešasis pirkimas) sąlygas:
1. kvalifikacijos reikalavimų 12.5 punkte numatytą sąlygą turėti teisę verstis keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais veikla, taip pat šios sąlygos išaiškinimus, pateiktus perkančiosios organizacijos 2016 m. spalio 26 d. rašto Nr. A39-867/16(3.10.15-UK) atsakymuose į 1-4 klausimus;
2. kvalifikacijos reikalavimų 12.11 ir 12.12 punktuose numatytas sąlygas, kuriose reikalaujama pagrindines autobusų, įrangos ir infrastruktūros įsigijimo ar nuomos sutartis pateikti perkančiajai organizacijai iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo;
3. įpareigoti perkančiąją organizaciją nutraukti viešojo pirkimo procedūras arba pakeisti 12.5 punkto kvalifikacinį reikalavimą, nustatant vežėjui pareigą pateikti licencijos kopiją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla per ne trumpesnį nei 90 dienų terminą nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos;
4. įpareigoti perkančiąją organizaciją nutraukti viešojo pirkimo procedūras arba pakeisti 12.11 bei 12.12 punktuose nustatytą terminą „iki sutarties sudarymo“ į ne trumpesnį nei 90 dienų terminą nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos.
2. Ieškovė nurodė, kad susipažinusi su viešojo pirkimo sąlygose nustatytais kvalifikacijos reikalavimais, nustatė, jog 12.5 punkte nustatytas reikalavimas vežėjui turėti teisę verstis keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais veikla. Šiam reikalavimui pagrįsti tiekėjas turi pateikti profesinių ar veiklos tvarkytojų, valstybės įgaliotų institucijų pažymas, kaip yra nustatyta toje valstybėje narėje, kurioje vežėjas registruotas, ar priesaikos deklaraciją, liudijančią vežėjo teisę verstis keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais veikla. Lietuvos Respublikoje registruotas vežėjas turi pateikti: valstybės įmonės Registrų centro išduotą juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą arba trumpąjį išrašą ir įstatus (aktualią įstatų redakciją), asmuo, besiverčiantis veikla turint verslo liudijimą, – verslo liudijimą. Nurodytas dokumentas turi būti išduotas ne anksčiau kaip 300 dienų iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. Jei dokumentas išduotas anksčiau, tačiau jo galiojimo terminas ilgesnis nei pasiūlymų pateikimo terminas, toks dokumentas yra priimtinas. Vežėjas turi pateikti licencijos kopiją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla.
3. Ieškovė 2016 m. gegužės 13 d. ir 2016 m. birželio 10 d. pateikė perkančiajai organizacijai prašymus paaiškinti/patikslinti kai kurias nesuprantamas jai pirkimo sąlygas, tarp jų ir pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytą kvalifikacijos reikalavimą dėl keleivių vežimo licencijos pateikimo. Perkančioji organizacija 2016 m. birželio 16 d. informavo tiekėjus, kad viešojo pirkimo procedūros sustabdytos vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-4637-345/2016. Gavusi perkančiosios organizacijos pranešimą ieškovė išsiaiškino, kad atsakymai į jos paklausimus dėl pirkimo sąlygų patikslinimo/paaiškinimo bus pateikti įsiteisėjus teismo sprendimui minėtoje civilinėje byloje.
4. Perkančioji organizacija 2016 m. spalio 11 d. raštu pateikė atsakymus į ieškovės klausimus su priedais – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos raštais, kuriais nurodė ieškovei vadovautis aiškinant pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytą kvalifikacijos reikalavimą. Kadangi nei perkančiosios organizacijos atsakymuose į klausimus, nei minėtuose institucijų raštuose nebuvo pateikti atsakymai kaip aiškintinas ir taikomas pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytas kvalifikacijos reikalavimas ir kokia licencija būtų priimtina perkančiajai organizacijai, ieškovė 2016 m. spalio 17 d. raštu pateikė perkančiajai organizacijai papildomą prašymą paaiškinti kvalifikacijos reikalavimo, numatyto pirkimo sąlygų 12.5 punkte, turinį, atsakant į klausimus, ar 12.5 punkte nustatytas reikalavimas be valstybėje narėje išduodamų teisės verstis veikla patvirtinimų pateikti licencijos kopiją yra savarankiškas reikalavimas, ar bendrijos licencija netinkama (ir kokia yra tinkama) ir ar licencija turi būti pateikta po sutarties sudarymo per 30 d. ar iki pasiūlymų pateikimo termino. Perkančioji organizacija 2016 m. spalio 26 d. raštu išaiškino, kad: a) be teisės verstis veikla dokumentų, išduodamų kilmės valstybėje, tiekėjas privalo pateikti ir vietinę licenciją dėl keleivių vežimo, kurios pateikimo reikalavimas yra savarankiškas; b) kitos turimos licencijos nepriimtinos ir priimtina tik Lietuvos savivaldybės vykdomosios institucijos išduodama licencija, suteikianti teisę verstis keleivių vežimu vietinio susisiekimo maršrutais; c) nepaisant to, kad pagal pirkimo sąlygų 10 punkto bei techninės specifikacijos 5 punkto reikalavimus sutartį laimėjęs tiekėjas turės pradėti teikti paslaugas ne vėliau kaip po 300 d. nuo sutarties pasirašymo dienos, keleivių vežimo licencija turi būti pateikta kartu su konkursiniu pasiūlymu iki pasiūlymų pateikimo termino.
5. Ieškovė, susipažinusi su perkančiosios organizacijos išaiškintu pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytu kvalifikacijos reikalavimu, 2016 m. lapkričio 5 d. CVP IS priemonėmis mėgino pateikti pretenziją, kurioje ginčijo 12.5 punkte nustatytą kvalifikacijos reikalavimą ir prašė pakeisti minėtą reikalavimą bei pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose numatytus reikalavimus, tačiau ieškovės darbuotojas dėl kalbos skirtumų per apsirikimą pateikė perkančiajai organizacijai ne 2016 m. lapkričio 5 d. skenuotą pretenzijos dokumentą, bet savo ankstesnį 2016 m. spalio 17 d. raštą dėl pirkimo sąlygų paaiškinimo. Praėjus Viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – VPĮ) nustatytam pretenzijų išnagrinėjimo terminui, 2016 m. lapkričio 14 d. ieškovė pradėjo aiškintis, kodėl negautas atsakymas į pretenziją ir CVP IS sistemoje pasitikrinusi susirašinėjimą suprato, kad vietoj 2016 m. lapkričio 5 d. pretenzijos buvo išsiuntusi ankstesnį savo paklausimą dėl pirkimo sąlygų išaiškinimo, todėl nedelsiant 2016 m. lapkričio 14 d. CVP IS priemonėmis pateikė perkančiajai organizacijai prašymą atnaujinti pretenzijos padavimo terminą bei išnagrinėti kartu su prašymu teikiamą 2016 m. lapkričio 5 d. pretenziją. Perkančioji organizacija 2016 m. lapkričio 17 d. raštu atsisakė ieškovei atnaujinti pretenzijos pateikimo terminą, tuo pačiu sprendimu tenkino pretenziją iš dalies, pakeisdama su 12.11 ir 12.12 punktais susijusias pirkimo sąlygas ir suteikdama tiekėjams papildomą laikotarpį po laimėtojo išrinkimo pateikti pagrindines sutartis dėl vežėjo valdymo centro, aikštelių ir remonto dirbtuvių įsigijimo ar nuomos bei autobusų įsigijimo ar nuomos, atmetė pretenzijos reikalavimą dėl pirkimo sąlygų 12.5 punkte nustatyto kvalifikacijos reikalavimo panaikinimo. Ieškovė išnaudojusi galimybes ikiteismine tvarka išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, pateikė ieškinį teismui.
6. Viešojo pirkimo sąlygų 12.5 punkte nustatytas kvalifikacijos reikalavimas neteisėtas, nes;
1. jame nustatytas reikalavimas ir jo aiškinimas, pagal kuriuos tiekėjas, norintis pateikti konkurencingą pasiūlymą, privalo įsisteigti Lietuvoje ir gauti Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimo veiklai vykdyti, prieštarauja VPĮ 5 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, jog: „Jei kandidatai ar dalyviai pagal valstybės narės, kurioje jie įsteigti, įstatymus, turi teisę teikti tam tikrą paslaugą, tiekti prekę ar atlikti darbus, jie neturi būti atmesti remiantis vien tik tuo, kad pagal valstybės narės, kurioje sudaroma pirkimo sutartis, įstatymus yra reikalaujama, jog jie turi būti fiziniai ar juridiniai asmenys.<„.>“ ir pamatinėms laisvės teikti paslaugas, įsisteigimo laisvės ir nediskriminavimo taisyklėms, nustatytoms sutartyje dėl E. S. veikimo.
2. reikalavimas gauti ir kartu su konkursiniu pasiūlymu pateikti Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimui prieštarauja VPĮ 34 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, jog tiekėjas teisę verstis veikla gali įrodyti pateikdamas dokumentus ar pažymas, kaip yra nustatyta toje valstybėje narėje, kurioje tiekėjas registruotas, arba priesaikos deklaraciją. Šis įstatymo reikalavimas nesuteikia teisės perkančiajai organizacijai reikalauti teisės verstis veikla įrodymų, būtinų perkančiosios organizacijos valstybėje, nenumato atitinkamos alternatyvos.
3. reikalavimas gauti ir kartu su konkursiniu pasiūlymu pateikti Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimui taip pat prieštarauja VPĮ 34 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, jog paslaugų pirkimo atveju, jeigu tiekėjo kilmės šalyje yra reikalaujami leidimai teikti paslaugas, tai perkančioji organizacija gali iš tiekėjo pareikalauti tokių leidimų. Šis reguliavimas nenustato perkančiosios organizacijos teisės reikalauti iš tiekėjo pateikti kitose, t.y. ne kilmės valstybėse narėse ar perkančiosios organizacijos valstybėje, išduodamų leidimų.
4. perkančioji organizacija nepateikė jokių pagrįstų ar įtikinamų motyvų, kuo šis viešasis pirkimas yra išskirtinis ar specifinis, kodėl šiame pirkime neturėtų būti vadovaujamasi imperatyviais VPĮ reikalavimais ir dėl ko kvalifikacijos vertinimo tikslais kitų valstybių narių tiekėjų turimos bendrijos licencijos, išduotos tiekėjo kilmės (įsisteigimo) valstybėje, šiame pirkime negali būti laikomos pakankamu teisės verstis veikla įrodymu.
5. reikalavimas kartu su pasiūlymu pateikti Lietuvoje išduotą licenciją keleivių vežimo paslaugoms teikti (ar Lietuvos savivaldybės išduotą licenciją keleivių vežimo vietinio susisiekimo maršrutais) pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą abipusio pripažinimo principą, kadangi pagal perkančiosios organizacijos pateiktus ginčo pirkimo sąlygos išaiškinimus, perkančioji organizacija nepripažįsta kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo turimos teisės verstis keleivių vežimo veikla bendrijos licencijos, išduotos pagal 1073/2009 reglamentą (toliau – Bendrijos licencija), ir reikalauja privalomai gauti Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimo paslaugoms teikti.
6. ginčo sąlyga diskriminuoja užsienio tiekėjus, t. y. pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą nediskriminavimo/lygiateisiškumo principą, kadangi iš kitoje valstybėje narėje teisėtai įsisteigusio ir veikiančio subjekto reikalauja patirti pakartotinio (dvigubo) įsisteigimo ir licencijavimo (t.y. tiek kilmės valstybėje, tiek Lietuvoje) sąnaudas, kas didina pasiūlymo kaštus ir kainą, kas atitinkamai ieškovės pasiūlymą darytų mažiau konkurencingu, lyginant su Lietuvoje įsisteigusiais ir veikiančiais vietiniais vežėjais, kuriems nekeliami pakartotinio licencijavimo reikalavimai, kadangi šie, vykdydami nuolatinę veiklą Lietuvoje, yra įsisteigę ir įsigiję vietinę licenciją ir atitinkamus kaštus yra padengę iš vykdytos veiklos.
7. ginčo sąlyga taip pat pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą proporcingumo principą, kadangi, vien tik tam, kad tiekėjas galėtų pateikti konkurencingą pasiūlymą paskelbtame viešajame pirkime, iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo reikalaujama dar iki pasiūlymų pateikimo termino įsisteigti Lietuvoje, atlikti investicijas į vežėjo valdymo centro įkūrimą, licencijavimo procedūras ir su tuo susijusių reikalavimų išpildymą, nors pasiūlymo pateikimo metu nėra aišku, ar tiekėjas, patyręs atitinkamas sąnaudas, bus pripažintas laimėtoju ir tokios investicijos atsipirks teikiant paslaugas.
8. atsižvelgiant į pirkimo sąlygų 10 punkte, techninės specifikacijos 5 punkte nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos paslaugų teikimo pradžia visais maršrutais numatoma ne vėliau kaip po 300 (trijų šimtų) kalendorinių dienų, ginčijama pirkimo sąlyga siekiamas tikslas – užtikrinti, kad sutartinė keleivių vežimo veikla būtų vykdoma tik turint tam būtiną keleivių vežimo licenciją galėtų būti pasiektas ir mažiau konkurenciją varžančiomis priemonėmis t.y., pirkimo sąlygose – analogiškai kaip ir pirkimo sąlygų 12.11 bei 12.12 punktuose nustatant, jog atitinkamą vietinę vežėjo licenciją tiekėjas įgytų ir pristatytų perkančiajai organizacijai per protingą terminą (pvz. per 90 dienų) po laimėtojo išrinkimo ar sutarties su laimėtoju sudarymo, kadangi paslaugos bet kokiu atveju galės būti pradėtos teikti tik sutarties kontrahentams tinkamai pasirengus per ne ilgesnį nei 300 d. laikotarpį.
7. Viešojo pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12. punktuose nustatyti reikalavimai, apibrėžiantys ginčo kvalifikacijos reikalavimo įvykdymo terminą (pagrindinės transporto priemonių ir kitos paslaugų teikimui būtinos infrastruktūros pirkimo ar nuomos sutartys turi būti pateiktos perkančiajai organizacijai ne vėliau kaip „iki sutarties sudarymo“, arba vadovaujantis 50 punkto išlyga – ne vėliau kaip per 10 darbo dienų po atidėjimo termino pabaigos), neteisėtos, nes:
1. tokie trumpi terminai, per kuriuos turi būti pateiktos pagrindinės autobusų, jų įrangos ir infrastruktūros įsigijimo ar nuomos sutartys, atsižvelgiant į itin ilgą pirkimo sąlygose nustatytą paslaugų teikimo pradžios atidėjimo laikotarpį (300 dienų) bei kitas pirkimo sąlygas, neatitinka VPĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto proporcingumo principo ir varžo tiekėjų galimybes tiek geriausiomis sąlygomis užsitikrinti transporto priemonių įsigijimui reikiamą finansavimą, tiek palankiausiomis sąlygomis susiderėti su autobusų gamintojais ir kitos infrastruktūros tiekėjais. Dėl aptariamų neproporcingai trumpų pagrindinių sutarčių sudarymo ir pateikimo perkančiajai organizacijai terminų tiekėjai priversti prisiimti didesnę nepalankių sąlygų susiderėjimo riziką ir dėl to didinti konkursinio pasiūlymo kainą. Dėl atitinkamų priežasčių ieškovė negali užtikrinti, kad pasiūlymą pateiks taikydama palankiausias ekonomines sąlygas. Tokiu būdu perkančioji organizacija aptariamomis sąlygomis riboja galimybes pasiekti VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tikslą – racionaliai panaudoti paslaugų pirkimui skirtas lėšas.
2. perkančioji organizacija nepateikė jokių motyvų ar objektyvių paaiškinimų, kodėl jai nedelsiant ar per itin trumpą laiką po laimėtojo išrinkimo, t.y. dar iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo reikia gauti pagrindines autobusų, įrangos bei infrastruktūros įsigijimo ar nuomos sutartis ir kam ji gautąsias sutartis naudos, taip pat, kodėl tokių sutarčių pateikimas iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo perkančiajai organizacijai yra būtinas ar kokiais objektyviais skaičiavimais remiantis perkančioji organizacija daro prielaidą, jog tiekėjas, nepateikęs minėtų sutarčių ginčijamais terminais, nespės pradėti teikti paslaugų per 300 dienų nuo viešojo pirkimo sutarties sudarymo dienos.
3. pirkimo sąlygų 50 punkto korekcijos, kokias atliko perkančioji organizacija sprendime dėl pretenzijos išnagrinėjimo, neturi teisinės reikšmės, kadangi, atsižvelgiant į tai, jog pagrindines sutartis dėl autobusų įsigijimo ar nuomos tiekėjas turi pateikti iki viešojo pirkimo sutarties pasirašymo, o kai kurie techninės specifikacijos reikalavimai (pvz, autobusų kėbulo dažų danga) bus nurodyti teikėjui viešojo pirkimo sutarties pasirašymo metu, ginčijamomis pirkimo sąlygomis bet kokiu atveju faktiškai reikalaujama pagrindines autobusų, įrangos bei infrastruktūros įsigijimo ar nuomos sutartis pateikti nedelsiant pasirašant viešojo pirkimo sutartį. Tokiu būdu tiekėjui faktiškai nesuteikiamas joks proporcingas bei protingas laikotarpis prisitaikyti prie viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu galutinai specifikuojamo autobusų, įrangos bei infrastruktūros užsakymo.
4. nustatytos pirkimo sąlygos, viena vertus, diskriminuoja ieškovę vien tik dėl jos turimo teisinio (įmonės su valstybiniu kapitalu) statuso ir jos atžvilgiu taikytinų privalomų teisės aktais nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos ji turi atlikti viešojo pirkimo procedūras, kai tuo tarpu tiekėjai, kurių kapitalas privatus, neprivalo atlikti jokių būtinųjų pirkimo procedūrų, t.y. ginčijamais pirkimo sąlygose nustatytais terminais šiems tiekėjams faktiškai yra suteikta daugiau teisių ir palankesnės sąlygos išpildyti nustatytus reikalavimus. Kita vertus, atitinkamos diskriminacijos perkančioji organizacija galėtų išvengti apskritai panaikindama nustatytuosius terminus arba nustatydama mažiau varžančius reikalavimus terminams, per kuriuos visi – tiek privatų, tiek viešąjį kapitalą turintys tiekėjai vienodomis sąlygomis galėtų sudaryti autobusų, įrangos bei infrastruktūros įsigijimui bei nuomai reikalingas sutartis.
5. nustatytų 12.11 ir 12.12 punktų bei patikslinto 50 punkto reikalavimų visuma, viena vertus, neatitinka VPĮ 24 straipsnio 9 dalies reikalavimo pirkimo dokumentus parengti tiksliai, aiškiai ir be dviprasmybių, kadangi lieka neaišku, kuriuo terminu tiekėjas turi vadovautis. Kita vertus, aptariamas 50 punkto patikslinimas keičia 12.11 bei 12.12 punktų kvalifikacinių reikalavimų, nustatytų pirkimo skelbime, įvykdymo sąlygas bei tiekėjų, siekiančių atitikti šiuos reikalavimus, teisių ir pareigų apimtį. Dėl atitinkamos išlygos atsiradimo gali keistis ne tik šiuo metu pirkime apsisprendusių dalyvauti tiekėjų padėtis, bet ir potencialių tiekėjų pozicija dėl galimybės dalyvauti ginčo pirkime, todėl atitinkamos pirkimo skelbime nustatytų kvalifikacinių reikalavimų išlygos turi būti keičiamos skelbimu, kaip to reikalauja VPĮ 23 straipsnio 4 dalis bei 2011 m. gruodžio 13 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. 1S-184 11 punktas, o ne atsakymu į pretenziją, su kuria negali susipažinti visi potencialūs tiekėjai.
8. Perkančiosios organizacijos sprendimas atsisakyti ieškovei atnaujinti terminą pretenzijai pateikti, neteisėtas, nes:
1. terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovės darbuotojas dėl kalbos skirtumų per apsirikimą CVP IS priemonėmis pateikė ne 2016 m. lapkričio 5 d. skenuotą pretenzijos dokumentą, bet savo ankstesnį 2016 m. spalio 17 d. raštą dėl pirkimo sąlygų paaiškinimo.
2. perkančioji organizacija nors ir sprendė, kad pretenzijos pateikimo termino atnaujinimo priežastys nėra svarbios ir dėl jų nesutiko atnaujinti pretenzijos pateikimo termino, tačiau savo sprendimu iš esmės išnagrinėjo pretenzijos motyvus dėl ginčo pirkimo sąlygų panaikinimo ir iš dalies tenkino pretenziją, todėl pretenzijos pateikimo terminas faktiškai buvo atnaujintas, o jo praleidimas šioje proceso stadijoje tapo teisiškai nereikšmingu.
3. perkančioji organizacija nepagrįstai sprendė, kad visus dokumentus CVP IS priemonėmis teikė lietuvių kalbą suprantantis ieškovės atstovas, dėl ko nepagrįstai pretenzijos pateikimo termino praleidimo priežastis pripažino nesvarbiomis ir nepagrįstai atsisakė atnaujinti pretenzijos pateikimo terminą.
4. atsižvelgiant į ginčo dalyko sudėtingumą (t.y. į tai, jog pati perkančioji organizacija dėl ginčo pirkimo sąlygų aiškinimo neturėjo savo pozicijos, kreipėsi į valstybės institucijas ir net gavusi jų išaiškinimus ilgą laiką nesugebėjo pateikti aiškios pozicijos) terminas praleistas nežymiai, todėl jo praleidimas neturėjo įtakos perkančiosios organizacijos teisėms ir pareigoms bei procedūrų eigai.

9. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti arba civilinę bylą nutraukti, nes ieškovė nesilaikė privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.
10. Atsakovė nurodė, kad viešojo pirkimo sąlygų teisėtumas jau buvo patikrintas Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4637-345/2016 pagal ieškovės UAB „Edineras“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo panaikinimo ir pirkimo sąlygų pakeitimo. Nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje 2016 m. liepos 1 d. teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas. Teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Viešojo pirkimo sąlygos taip pat buvo tikrinamos Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri 2016 m. liepos 20 d. vertinimo išvadoje jokių VPĮ pažeidimų nenustatė bei neprieštaravo, kad viešojo pirkimo procedūros būtų tęsiamos.
11. Ieškovė pretenziją pateikė 2016 m. lapkričio 14 d. pasibaigus pretenzijos pateikimo terminui, likus savaitei iki vokų atplėšimo procedūros, o ieškinį pateikė likus dienai iki vokų su pasiūlymais atplėšimo, kas rodo ieškovės piktnaudžiavimą savo teisėmis ir leidžia manyti turint interesą sutrukdyti tęsti ginčijamo viešojo pirkimo procedūras. Perkančioji organizacija 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu atsisakė atnaujinti ieškovei praleistą terminą pretenzijai pateikti, motyvuodama tuo, kad ieškovę atstovauja ir pretenziją pateikė kvalifikuotas advokatas, mokantis valstybinę kalbą, ieškovė su įgaliotosios perkančiosios organizacijos pateiktais atsakymais susipažino 2016 m. spalio 26 d. 12:02, t. y. tą pačią dieną, kai perkančioji organizacija įkėlė pranešimą į CVP IS sistemą, todėl turėjo pakankamai laiko pateikti pretenziją nepraleisdama jos pateikimo termino.
12. Ieškovės argumentai dėl keleivių vežimo veiklos ir vežėjų parinkimo teisinio reguliavimo yra nepagrįsti. Viešasis pirkimas turi būti organizuojamas ir vykdomas remiantis VPĮ nuostatomis ir jų nepažeidžiant, tačiau šiuo atveju negalima nesilaikyti specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių keleivių vežimo veiklą, kad būtų nupirktos reikalingos paslaugos. Keleivių vežimo autobusais vietiniais maršrutais veikla yra licencijuojama veikla, todėl, remiantis teismų praktika, net jeigu viešojo pirkimo sąlygose nebūtų reikalavimo pateikti licencijos, tiekėjas, norėdamas dalyvauti viešajame pirkime ir sudaryti pirkimo sutartį, privalėtų įrodyti, kad turi teisę verstis ta veikla, šiuo atveju, turi atitinkamą licenciją, leidžiančia užsiimti keleivių vežimu autobusais vietiniais maršrutais Vilniaus mieste.
13. Nepagrįsti ieškinio argumentai, kad pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytas kvalifikacijos reikalavimas prieštarauja VPĮ 5 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, taip pat 3 straipsnio 1 dalyje numatytiems principams. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti skirtumus tarp Bendrijos licencijos ir savivaldybės vykdomosios institucijos išduodamos licencijos verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 4 straipsnio 1 dalį keleivių vežimas tarptautiniais maršrutais tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais vykdomas turint valstybės narės, kurioje vežėjas yra įsisteigęs, kompetentingų valdžios institucijų išduotą Bendrijos licenciją. Pagal šio straipsnio 8 dalį valstybės narės gali nuspręsti, kad Bendrijos licencija taip pat galioja atliekant vidaus vežimo operacijas. Taigi, valstybėms narėms yra palikta diskrecijos teisė pačioms apsispręsti, ar Bendrijos licencija galioja atliekant vidaus vežimo paslaugas. Lietuvos Respublikos sprendimas, kad Bendrijos licencija galioja atliekant vidaus vežimo operacijas, yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 patvirtintų Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių (toliau - Licencijavimo taisyklės) 4.1 punkte, pagal kuriuos Bendrijos licencija suteikia teisę vežti keleivius autobusais tarptautiniais maršrutais Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2016 m. birželio 22 d. rašte nurodytus išaiškinimus ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 18 d. rašte nurodytus išaiškinimus tiekėjas, turintis Bendrijos licenciją, gali teikti tik kabotažo paslaugas, nurodytas Reglamento (EB) Nr. 1073/2009) V skyriuje „Kabotažas“, tačiau negali teikti keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo maršrutais paslaugų. Bendrijos licencija apima tik kabotažo paslaugas ir nesuteikia tiekėjui teisės teikti keleivių vežimo autobusais vietiniais maršrutais paslaugų, atskirai nuo tarptautinio keleivių vežimo. Licencijavimo taisyklių 16.8 punkte numatyta, kad vežėjas, pageidaujantis gauti licenciją arba pratęsti jos galiojimą, be kitų išvardintų dokumentų, turi pateikti licencijas išduodančiai institucijai: teisę į vežėjo valdymo centrą patvirtinančius dokumentus, jeigu vežėjo valdymo centras nesutampa su buveine. Taip pat, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 5 straipsnio reikalavimus, vežėjas privalo turėti nuosavybės teise arba valdyti kitais teisėtais pagrindais buveinę su vežėjo valdymo centru arba buveinę ir vežėjo valdymo centrą (Licencijavimo taisyklių 29 punktas). Pagal CK 2.49 straipsnio 1 dalį juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiekėjas, norintis teikti keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais paslaugas, turi gauti savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą licenciją ir turėti nuosavybės teise arba valdyti kitais teisėtais pagrindais buveinę, kas iš esmės reiškia, kad juridinis asmuo turi būti įsteigtas Lietuvos Respublikoje.
14. Ieškovė negali pateikti Latvijos Respublikos institucijų išduotos licencijos teikti keleivių vežimo autobusais paslaugas vietiniais maršrutais, nes tokia licencija galiotų tik Latvijos Respublikos teritorijoje.
15. Savivaldybė nediskriminuoja užsienio tiekėjų, bet įgyvendina tai, kas yra reglamentuota Reglamente (EB) Nr. 1071/2009 ir Vyriausybės nutarimu patvirtintose Licencijavimo taisyklėse. Nėra pagrindo konstatuoti, kad perkančioji organizacija apribojo konkurenciją ir suteikė pirmenybę vietos tiekėjui, kadangi pirkimo sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos, tiekėjui buvo nurodyta institucija licencijai gauti.
16. Perkančioji organizacija taip pat neriboja galimybės tiekėjams jungtis į ūkio subjektų grupes, kaip ir nurodyta pirkimo sąlygų 15 punkte. Taigi šiuo atveju užsienio tiekėjai, nenorėdami įsisteigti Lietuvoje ir gauti savivaldybės vykdomosios institucijos licencijos, gali jungtis į ūkio subjektų grupes su vietiniais tiekėjais. Ginčo viešajame pirkime kai kurie iš tiekėjų, pateikusių pasiūlymus, būtent taip ir padarė.
17. Nepagrįsti ieškinio argumentai, kad pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose, taip pat 50 punkte nustatytas kvalifikacinių reikalavimų įvykdymo terminas yra neproporcingas, neatitinka VPĮ 24 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir diskriminuoja valstybinio kapitalo turinčius tiekėjus.
18. Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 5 punkte numatytas 300 kalendorinių dienų terminas nuo sutarties pasirašymo yra maksimalus terminas, per kurį vežėjas turi pradėti teikti paslaugas. Kaip numatyta šio punkto antroje dalyje, tiksli data bus nustatyta sudarant sutartį su laimėjusiu dalyviu, nes perkančiosios organizacijos tikslas, kad tiekėjai paslaugas pradėtų teikti kuo greičiau. Pirkimo sąlygų 44 punkte numatyta, kad neatmesti pasiūlymai kiekvienoje pirkimo objekto dalyje bus vertinami pagal ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų ir paslaugų teikimo pradžia yra vienas iš vertinamųjų kriterijų. Šiuo atveju, tiekėjai tarpusavyje konkuruoja, kuris iš jų galės pradėti kuo greičiau teikti paslaugas, todėl perkančiajai organizacijai nėra tikslo nustatyti papildomų terminų tam, kad tiekėjas pateiktų pagrindines sutartis dėl transporto priemonių ir kitos paslaugų teikimui būtinos infrastruktūros.
19. Ieškovės siūlymas, kad tiekėjas tik laimėjęs viešąjį pirkimą pradėtų organizuoti viešuosius pirkimus dėl autobusų ir kitos infrastuktūros, kelia didelę riziką, jog paslaugos nebūtų pradėtos teikti net pasibaigus maksimaliam pirkimo sąlygose nustatytam 300 dienų terminui. Ieškovė, siūlydama tokį variantą, niekaip negali garantuoti, kad laiku pradėtų teikti paslaugas, kad yra pajėgi jas teikti ir prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus.
20. Byloje yra neginčijamas faktas, kad A/S „Liepajas autobusu parks” 2016 m. birželio 9 d. sudarė atstovavimo sutartis su Advokatų profesinės bendrijos VETO LT advokatu M. M., o 2016 m. liepos 8 d. su Advokatų profesinės bendrijos FORT advokatu M. M.. Ieškovė yra atstovaujama profesionalaus teisininko. Aplinkybė, kad viešojo pirkimo dokumentus perkančiajai organizacijai pateikė ieškovės darbuotojas R. L., o ne advokatas, reiškia paties ieškovės pasirinkimą, todėl tai nėra objektyvi priežastis pretenzijos pateikimo termino atnaujinimui. Perkančioji organizacija atsakyme į ieškovės pretenziją aiškiai nurodė, kad nesutinka atnaujinti pretenzijos pateikimo termino. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, jei perkančioji organizacija pretenziją atmeta ne tik dėl, jos manymu, nepagrįstų tiekėjo argumentų, bet ir dėl praleisto pretenzijos pateikimo termino, laikytina, kad tokie jos veiksmai de jure nelemia pretenzijos pateikimo terminų atnaujinimo, o tokia situacija patenka į CPK 4232 straipsnio 3 dalies reguliavimą dėl atsisakymo nagrinėti tiekėjo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Tais atvejais, kai byloje nustatoma, kad perkančioji organizacija atsisakė nagrinėti tiekėjo pretenziją, šie jos veiksmai atlikti laikantis įstatymų reikalavimų, o ieškovo pateiktos priežastys, dėl kurių jis nesutinka su tokiu jos sprendimu, nepagrįstos ir nepakankamos pateisinti termino praleidimą, teismai privalo spręsti dėl ieškovo veiksmų, kuriais nesilaikyta išankstinės ginčų sprendimų ne teisme tvarkos, padarinių taikymo (CPK 293 straipsnio 2 punktas), išskyrus atvejus, kai nustatomas pagrindas dėl ieškovo iškeltų reikalavimų ar kitų šalių teisinių santykių aspektų spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015, 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 466-969/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 27 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A- 897-943/2016).
21. Atsakovė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ iš esmės palaikė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentus, prašė nutraukti civilinę bylą, o teismui nusprendus bylą nagrinėti – ieškinį atmesti

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

22. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
23. Teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, nustatė:
1. Perkančiosios organizacijos SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įgaliotoji perkančioji organizacija Vilniaus miesto savivaldybės administracija atviro konkurso būdu vykdo vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste pirkimą (pirkimo Nr. 172998), apie kurį CVP IS buvo paskelbta 2016 m. balandžio 5 d. Techninės specifikacijos projektas paskelbtas 2016 m. vasario 26 d. CVPP (Centriniame viešųjų pirkimų portale) Nr. 274968. Išankstinis informacinis skelbimas apie šį pirkimą buvo 2013 m. lapkričio 13 d. skelbtas E. S. oficialiajame leidinyje (OJ TED) Nr. 2013/S 220-383268.
2. Viešojo pirkimo tikslas – parinkti vežėją (-us), kuris (-ie) teiktų paslaugas perveždami keleivius vietinio (Vilniaus miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais transporto priemonėmis, atitinkančiomis techninėje specifikacijoje nurodytus reikalavimus ir pritaikytomis vežti keleivius miesto sąlygomis. Paslaugų apimtis – preliminari dvylikos mėnesių rida 6 748 260 km, paskirstoma į dvi pirkimo objekto dalis (dviem maršrutų grupėms). Sutarties terminas – 7 metai nuo sutarties pasirašymo dienos. Sutarties terminas galės būti pratęstas vieną kartą ne ilgesniam kaip trijų metų laikotarpiui. Bendras sutarties terminas negali būti ilgesnis nei dešimt metų. Paslaugų teikimo pradžia visais maršrutais numatoma ne vėliau kaip per 300 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo datos. Tiksli data bus nustatyta sudarant paslaugų sutartis su vežėjais, kurie bus pripažinti atitinkamos pirkimo objekto dalies laimėtojais. Sutartis baigiasi pasibaigus paslaugų teikimo terminui, jei jis nebuvo pratęstas, kai perkančioji organizacija ir viešąjį pirkimą laimėjęs vežėjas tinkamai įvykdo visas iš sutarties kylančias prievoles arba kol sutaria sutartį nutraukti, arba sutartis nutraukiama įstatymų ar sutartyje nustatytais atvejais. Trišalę sutartį pasirašys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ bei vežėjas.
3. Ieškovė AS „Liepajas autobusu parks” 2016 m. gegužės 17 d. pranešimu Nr. 4292285 ir 2016 m. birželio 10 d. pranešimu Nr. 4364257 pateikė perkančiajai organizacijai paklausimus dėl pirkimo sąlygų išaiškinimo. Į šiuos paklausimus įgaliotoji perkančioji organizacija pateikė atsakymus 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. A39-833/16(3.10.15-UK).
4. Ieškovė 2016 m. spalio 17 d. pateikė perkančiajai organizacijai paklausimą, prašydamas patikslinti 2016 m. spalio 11 d. raštu pateiktus atsakymus į 2, 26 ir 30 klausimus. Įgaliotoji perkančioji organizacija atsakymą į nurodytą ieškovės paklausimą pateikė 2016 m. spalio 26 d. raštu Nr. A39-867/16(3.10.15-UK).
5. Ieškovė dėl perkančiosios organizacijos 2016 m. spalio 26 d. atsakymo 2016 m. lapkričio 14 d. CVP IS sistemoje pateikė pretenziją kartu su prašymu atnaujinti pretenzijos pateikimo terminą.
6. Įgaliotoji perkančioji organizacija 2016 m. lapkričio 17 d. raštu atsisakė ieškovei atnaujinti pretenzijos pateikimo terminą, pretenziją išnagrinėjo ir ją iš dalies patenkino – atmetė pretenzijos reikalavimus dėl pirkimo sąlygų 12.5, 12.11 ir 12.12 punktų panaikinimo ir/ar pakeitimo, atsižvelgusi į ieškovės prašymą pakeisti 12.11 ir 12.12 punktuose nustatytą terminą „iki sutarties sudarymo“, patikslino pirkimo sąlygų 50 punktą.
24. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė praleido VPĮ 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą 15 dienų terminą, nes pretenziją dėl perkančiosios organizacijos 2016 m. spalio 26 d. atsakymo pateikė 2016 m. lapkričio 14 d. Tuo pačiu teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, jog nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo laikomasi VPĮ nustatytos privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, nes perkančioji organizacija, nors atsakyme į pretenziją ir nurodė, kad nesutinka su ieškovės prašymu dėl termino pretenzijai pateikti atnaujinimo, pretenziją išnagrinėjo visa apimtimi ir ją iš dalies patenkino. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad perkančioji organizacija priimdama pretenziją ir ją išnagrinėdama pati atnaujino terminą pretenzijai pateikti, todėl nebeliko priežasčių tokį terminą atnaujinti teismo tvarka.
25. Teismas sprendė, kad nepagrįsti ieškovės argumentai, jog pirkimo sąlygų 12.5 punkto reikalavimas gauti ir kartu su konkursiniu pasiūlymu pateikti tik Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimui, nepripažįstant kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo turimų teisės verstis keleivių vežimo veikla dokumentų (Bendrijos licencijos, išduotos pagal 1073/2009 reglamentą), prieštarauja VPĮ 34 straipsnio nuostatoms. Teismas sutiko su atsakovių argumentais, kad pagal teisinį reguliavimą keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo maršrutais paslaugas Lietuvos Respublikoje gali teikti tik tiekėjai, turintys Lietuvos atitinkamos savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą licenciją, o Bendrijos licencija, išduota pagal 1073/2009 reglamentą tokios teisės nesuteikia.
26. Teismas nurodė, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009) 1 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas tarptautiniam keleivių vežimui tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais bendrijos teritorijoje, kuriuo verčiasi už atlygį dirbantys vežėjai arba vežėjai savo sąskaita, įsisteigę valstybėje narėje pagal jos įstatymus ir naudojantys toje valstybėje narėje registruotas transporto priemones, kurios pagal savo konstrukciją ir įrangą yra tinkamos vežti daugiau kaip devynis asmenis bei yra tam skirtos, įskaitant vairuotoją, ir su tokiu vežimu susijusių tokių transporto priemonių važiavimui be keleivių, pagal 4 dalį šis reglamentas taikomas vidaus keleivinio kelių transporto paslaugoms, kurias už atlygį, laikinai teikia vežėjas nerezidentas, kaip nustatyta šio reglamento V skyriuje „Kabotažas“. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 4 straipsnio 1 dalį keleivių vežimas tarptautiniais maršrutais tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais vykdomas turint valstybės narės, kurioje vežėjas yra įsisteigęs, kompetentingų valdžios institucijų išduotą Bendrijos licenciją. Pagal šio straipsnio 8 dalį valstybės narės gali nuspręsti, kad Bendrijos licencija taip pat galioja atliekant vidaus vežimo operacijas. Taigi valstybėms narėms yra palikta diskrecijos teisė pačioms apsispręsti, ar Bendrijos licencija galioja atliekant vidaus vežimo paslaugas.
27. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalyje ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių 10 punkte numatyta, kad licencijas verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, suteikiančias teisę vežti keleivius autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, kai maršruto pradžia arba pabaiga yra licenciją išdavusios savivaldybės teritorijoje, ir jų kopijas išduoda, savivaldybės vykdomosios institucijos. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse nėra numatyta, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 1073/2009) išduota Bendrijos licencija galioja ir suteikia teisę vežti keleivius autobusais vietinio susisiekimo maršrutais savivaldybės teritorijoje, todėl nagrinėjamo pirkimo atveju pirkimo sąlygų 12.5 punkto reikalavimus atitinka tik tas tiekėjas, kuris turi savivaldybės, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės, vykdomosios institucijos išduotą licenciją.
28. Teismas konstatavo, kad licencijas, kurios suteikia teisę verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, reglamentuoja teisės aktai. Perkančioji organizacija neturi teisės pakeisti teisės aktais nustatyto teisinio reguliavimo ir pirkimo sąlygose nustatyti kitokią tvarką, kuri pirkime leistų dalyvauti tiekėjams, neturintiems teisės aktuose nustatytų licencijų. Todėl ieškovės reikalavimas panaikinti pirkimo sąlygų 12.5 punktą nepanaikintų tiekėjo pareigos pateikti teisės aktų nustatyta tvarka reikalaujamą licenciją ir nesuteiktų perkančiajai organizacijai teisės iš tiekėjo priimti kitokias licencijas, nei nustatyta teisės aktuose.
29. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas pakeisti pirkimo sąlygų 12.5 punktą taip, kad tiekėjui licenciją galima būtų pateikti per ne trumpesnį nei 90 dienų terminą nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos prieštarauja VPĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatoms, įpareigojančioms perkančiąją organizaciją išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, nes tokiu atveju pirkimo laimėtoju perkančioji organizacija paskelbtų tiekėją, neturintį teisės teikti perkamas paslaugas. Teismas konstatavo, kad pirkimo sąlygose negali būti nustatyta galimybė tiekėjui teisę verstis licencijuojama veikla patvirtinantį dokumentą pateikti ir po sutarties sudarymo, nes perkančioji organizacija neturi teisės sudaryti paslaugų pirkimo sutartį su tiekėju, kuris neturi teisės teikti perkamų paslaugų. Tokiu atveju nebūtų realizuotas pirkimo tikslas - pirkimo sutarties sudarymas, kas prieštarautų VPĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
30. Teismas sprendė, kad nepagrįsti ieškovės argumentai, jog pirkimo sąlygų 12.5 punktas riboja tiekėjų konkurenciją, diskriminuoja užsienio tiekėjus ir suteikia pirmenybę vietos tiekėjams. Teismas pažymėjo, kad pagal aukščiau minėtus teisės aktų reikalavimus perkamas keleivių vežimo paslaugas gali teikti tik tiekėjai, turintys savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą licenciją. Ginčijamos pirkimo sąlygos nėra diskriminuojančios ar varžančios konkurenciją, nes pirkimo sąlygose negali būti nustatyti kitokie reikalavimai keleivių paslaugas teikiantiems vežėjams, nei tokius reikalavimus nustato vežėjų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo viešojo pirkimo atveju tiekėjai turėjo realias galimybes ir pakankamai laiko iš anksto susipažinti su Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, numatyti ir įsivertinti savo išlaidas ir riziką rengiant ir teikiant pasiūlymą, nes, kaip minėta, išankstinis skelbimas apie šį pirkimą buvo skelbtas E. S. oficialiajame leidinyje dar 2013 m. lapkričio 13 d.
31. Teismas, pasisakydamas dėl pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose nustatyto kvalifikacijos reikalavimų įvykdymo termino „iki sutarties sudarymo“, nustatė, kad remiantis pirkimo sąlygų 12.11 punktu vežėjas privalo nuosavybės teise turėti arba turėti galimybę nuomotis (ar kitais pagrindais naudoti): vežėjo valdymo centrą, garažus ar specialiai įrengtas stovėjimo aikšteles perkamų paslaugų teikimui naudojamų transporto priemonių laikymui, remonto dirbtuves, specialias plovyklas, skirtas paslaugų teikimui naudojamoms transporto priemonėms. Jei su pasiūlymu bus pateiktos preliminariosios sutartys, iki sutarties sudarymo vežėjas įgaliotajai perkančiajai organizacijai turi pateikti pagrindines sutartis. Pirkimo sąlygų 12.12 punkte nurodyta, kad vežėjas turi nuosavybės teise turėti arba nuomotis (ar kitais pagrindais naudoti) pirkimo sutarčiai vykdyti reikiamą kiekį transporto priemonių skaičių ir pateikti sutartis, preliminariąsias sutartis ar kitus galimybę naudotis patvirtinančius dokumentus. Jei su pasiūlymu bus pateiktos preliminariosios sutartys, iki sutarties sudarymo vežėjas turi įgaliotajai perkančiajai organizacijai pateikti pagrindines sutartis. Pirkimo sąlygų 50 punktas numato, kad pirkimo sutartis turi būti sudaroma nedelsiant, bet ne anksčiau negu pasibaigė atidėjimo terminas (15 dienų laikotarpis nuo pranešimo apie sprendimą sudaryti sutartį išsiuntimo dienos). Jei techninio pajėgumo minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai buvo grindžiami preliminariomis sutartimis, pagrindinės sutartys turi būti pateiktos įgaliotajai perkančiajai organizacijai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo atidėjimo termino pabaigos. Atidėjimo terminas gali būti netaikomas, kai vienintelis suinteresuotas dalyvis yra tas, su kuriuo sudaroma pirkimo sutartis. Pirkimo sąlygų techninės specifikacijos 5 punkte numatyta, kad paslaugų teikimo pradžia visais maršrutais numatoma ne vėliau kaip po 300 (trijų šimtų) kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo datos. Tiksli data bus nustatyta sudarant paslaugų sutartis su vežėjais, kurie bus pripažinti atitinkamos pirkimo objekto dalies nugalėtojais.
32. Teismas sprendė, kad nepagrįsti ieškovės argumentai, jog pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose nustatyti terminai, per kuriuos turi būti pateiktos pagrindinės autobusų, jų įrangos ir infrastruktūros įsigijimo ar nuomos sutartys, yra per trumpi, atsižvelgiant į itin ilgą pirkimo sąlygose nustatytą paslaugų teikimo pradžios atidėjimo laikotarpį ir neatitinka VPĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto proporcingumo principo bei varžo tiekėjų galimybes tiek geriausiomis sąlygomis užsitikrinti transporto priemonių įsigijimui reikiamą finansavimą, tiek palankiausiomis sąlygomis susiderėti su autobusų gamintojais ir kitos infrastruktūros tiekėjais. Teismas pažymėjo, kad remiantis pirkimo sąlygų 44 punktu tiekėjų pasiūlymai kiekvienoje pirkimo objekto dalyje bus vertinami pagal ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų ir paslaugų teikimo pradžia yra vienas iš vertinamųjų kriterijų. Pagal pirkimo sąlygas tiekėjai tarpusavyje konkuruoja, kuris iš jų galės pradėti kuo greičiau teikti paslaugas, todėl pagrindinių sutarčių pateikimo terminą nustačius ne mažesnį nei 90 dienų nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos, būtų apribota tiekėjų galimybė konkuruoti dėl ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo ir perkančiosios organizacijos pagrįstas interesas gauti geriausią pasiūlymą, pagal kurį keleivių vežimo paslaugos būtų suteiktos ne per maksimalų 300 (trijų šimtų) kalendorinių dienų, bet per trumpiausią terminą.
33. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktų reikalavimus tiekėjui suteikta teisė pagrindines sutartis pateikti iki sutarties sudarymo, tais atvejais, kai tiekėjas jų negali pateikti kartu su pasiūlymu. Tačiau pagal ginčijamas pirkimo sąlygas tiekėjas su pasiūlymu turi pateikti bent preliminarias sutartis. Tiekėjas pasiūlymo pateikimo dieną turi atitikti pirkimo sąlygose nustatytus kvalifikacijos reikalavimus, būti pasirengęs sudaryti pirkimo sutartį ir ją vykdyti, o perkančioji organizacija dar iki pirkimo sutarties sudarymo turi įsitikinti, kad pirkimo sutartis bus įvykdyta. Teismas sprendė, kad ieškovės siūlomi pirkimo sąlygų pakeitimai, kad pagrindinės sutartys būtų pateiktos per ne mažesnį nei 90 dienų nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos, sukeltų perkančiajai organizacijai nepagrįstą riziką, kad net ir pasibaigus maksimaliam 300 dienų terminui tiekėjas dar nebus pasirengęs suteikti perkamas paslaugas bei pradėti vykdyti pirkimo sutartį.
34. Kita vertus, teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė argumentų ir įrodymų, jog tiekėjui, sudariusiam preliminarias sutartis, būtų sudėtinga per ginčijamose pirkimo sąlygose nustatytą terminą iki pirkimo sutarties sudarymo sudaryti ir pateikti perkančiajai organizacijai pagrindines sutartis. Teismas sutiko su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentais, kad iki pirkimo sutarties sudarymo pateikti pagrindines sutartis negalėtų tik toks tiekėjas, kuris neturi pirkimo sąlygose reikalaujamų kvalifikacinių pajėgumų ir juos ruošiasi įgyti po pirkimo sutarties sudarymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

35. Ieškovė A/S „Liepajas autobusu parks“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl pirkimo sąlygų 12.5, 12.11 ir 12.12 punktuose numatytų reikalavimų pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
36. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovei nebuvo aiškus aptariamo pirkimo sąlygų 12.5 punkte nustatyto kvalifikacijos reikalavimo turinys dėl priimtinų teisės verstis veikla įrodymų. Perkančiosios organizacijos paklausimai Lietuvos susisiekimo srities reglamentavimu užsiimančioms institucijoms (Susisiekimo ministerijai ir Valstybinei kelių transporto inspekcijai) ir iš jų gauti atsakymai įrodo, kad dar 2016 m. vasarą perkančiajai organizacijai taip pat nebuvo aiškus ginčijamo kvalifikacinio reikalavimo turinys ir nebuvo aišku kaip galėtų būti taikomas bei vertinamas teisės verstis veikla įrodymas, išduotas tiekėjui kitos valstybės narės pagal Reglamentą 1073/2009. Galutinius išaiškinimus dėl pirkimo sąlygų 12.5 punkte nustatytų teisės verstis veikla reikalavimų turinio perkančioji organizacija ieškovei pateikė 2016 m. spalio 26 d. Todėl skundžiamo sprendimo išvados, kad tiekėjai turėjo realias galimybes ir pakankamai laiko iš anksto susipažinti su Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, nusimatyti ir įsivertinti savo išlaidas ir riziką rengiant ir teikiant pasiūlymą, neparemtos jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje esantiems (aukščiau aptartiems) įrodymams, pagal kuriuos ginčo reikalavimo turinys realiai buvo atskleistas tik 2016 m. spalio 26 d.
2. Reikalavimas tiekėjui turėti teisę verstis veikla, reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti yra teisėtas, kadangi pagrindą nustatyti atitinkamą reikalavimą numato VPĮ ir juo įgyvendinamos viešųjų pirkimų direktyvos. Tačiau ginčas nagrinėjamu atveju yra ne dėl to, kad perkančiosios organizacijos turi pagrindą reikalauti iš tiekėjų įrodyti teisę verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti, o dėl to, jog pirkimo sąlygų 12.5 punkto reikalavimas kartu su jo išaiškinimais, pateiktais 2016 m. spalio 26 d. rašte, pažeidžia imperatyvius VPĮ reikalavimus, nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo, proporcingumo principus, sutartyje dėl E. S. veikimo nustatytas pamatines laisves - laisvę teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvę.
3. Viešojo pirkimo sąlygų 5 punktas nustato, kad pirkimas vykdomas vadovaujantis VPĮ ir Reglamentu EB Nr. 1370/2007. Reglamente EB Nr. 1370/2007 nustatyta, kad keleivinio transporto viešąsias paslaugas kompetentinga institucija gali teikti pati, suteikti išimtines teises teikti paslaugas vidaus sandorių būdu arba sudarydama viešąsias paslaugų sutartis. Reglamento EB Nr. 1370/2007 (20) konstatuojamojoje dalyje yra nustatyta jog: „Jei valdžios institucija nusprendžia bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos teikimą patikėti trečiajai šaliai, viešųjų paslaugų operatorių ji turi pasirinkti laikydamasi bendrijos teisės aktų viešųjų pirkimų ir koncesijų srityje, kaip nustatyta sutarties 43–49 straipsniuose, ir skaidrumo bei vienodų sąlygų taikymo principų.“ Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad ginčo viešajame pirkime perkančiajai organizacijai nusprendus vežėją parinkti viešųjų pirkimų procedūros būdu, jai privaloma laikytis Viešųjų pirkimų direktyvos Nr. EB 2004/18 ir ją įgyvendinančio VPĮ reikalavimų, o susisiekimo sritį reguliuojančių teisės aktų reikalavimai neturi prieštarauti VPĮ reguliavimui. VPĮ ir keleivių vežimą reglamentuojančių teisės normų tarpusavio santykis yra analogiškai išspręstas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014, kurioje išaiškinta, kad Reglamente Nr. 1370/2007 atskirai įtvirtintas jo ir viešųjų pirkimų direktyvų santykis <...> Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ, į kurį taip pat inkorporuotas E. S. viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos).
4. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad specialusis atitinkamos ūkio srities reguliavimas „nėra specialiosios teisės normos VPĮ atžvilgiu, sprendžiant dėl užsienio tiekėjo teisės vykdyti <...> veiklą įgijimo momento <...>“, kadangi atitinkamą ūkio sritį reguliuojančiose normose <...> nėra reguliuojami užsienio tiekėjų pasiūlymų, pateiktų viešojo pirkimo konkursuose, atitikties iškeltiems reikalavimams vertinimo klausimai <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016). Todėl ginčijamo 12.5 punkto sąlygos, jų aiškinimas ir taikymas tiekėjų kvalifikacijos patikrinimo procedūroms, nepaisant egzistuojančio keleivių vežimo veiklos reglamentavimo, negali prieštarauti VPĮ reguliavimui.
5. Skundžiamame teismo sprendime nėra jokių motyvų, kodėl VPĮ 34 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, kaip lex specialis, netaikytinos ginčo santykiui, o prioritetine tvarka taikytinos subsidiarios susisiekimo sritį reglamentuojančios ES ir nacionalinės teisės normos, nustatančios pareigą paslaugų teikėjams pakartotinai licencijuotis Lietuvoje. Teismas, motyvuotai neišsprendęs (apskritai nesprendęs) teisės normų konkurencijos klausimo ir priimdamas sprendimą, paremtą subsidiariu susisiekimo sritį reguliuojančiu teisiniu reguliavimu, pirma, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus motyvuoti sprendimo išvadas ir nurodyti argumentus, dėl ko vieni ar kiti šalių įrodymai bei motyvai atmestini, antra, netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl teismo sprendimas naikintinas CPK 330 straipsnio pagrindu.
6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytas reikalavimas neprieštarauja VPĮ 34 straipsniui, yra teisiškai nemotyvuota, prieštarauja VPĮ 34 straipsnyje expressis verbis nustatytam teisiniam reguliavimui. Nėra ginčo, kad Bendrijos licencija, išduota pagal 1073/2009 reglamentą bei kitus susisiekimo sritį reglamentuojančius teisės aktus, tiesiogiai nesuteikia teisės vykdyti keleivių vežimo veiklos kitoje valstybėje narėje, tačiau Bendrijos licencija suteikia teisę verstis atitinkama keleivių vežimo veikla tiekėjo kilmės valstybėje narėje. Ieškovė kartu su paklausimais dėl pirkimo sąlygų paaiškinimų pateikė duomenis, kad turi teisę verstis keleivių vežimo veikla savo kilmės valstybėje narėje. Kilmės valstybėje narėje teisę verstis atitinkama veikla suteikianti Bendrijos licencija privalo būti pripažįstama kaip pakankamas teisės verstis veikla atitikties įrodymas. Priešingas reguliavimas neatitinka tiekėjų lygiateisiškumo ir abipusio pripažinimo principų bei iš esmės reiškia kitų šalių ūkio subjektų diskriminaciją kilmės pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016).
7. Skirtingai nei statybų sektoriaus teisiniame reguliavime, kuriuo sureglamentuota kitų valstybės narės tiekėjų turimos teisės verstis atitinkama veikla, pripažinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016), jokių panašių ar analogiškų procedūrų susisiekimo srities teisės aktai nenustato. Todėl, pirma, iš užsienio tiekėjų, kurių atžvilgiu nėra iš anksto nustatyti jokie specialūs jų turimos teisės pripažinimo reikalavimai, nėra pagrindo reikalauti, jog tokie užsienio tiekėjai atitinkamus teisės pripažinimo reikalavimus išpildytų iki pasiūlymų pateikimo termino. Antra, iš kitos valstybės narės kilmės tiekėjo, kilmės valstybėje narėje turinčio teisę verstis atitinkama veikla, reikalinga pirkimo sutarčiai vykdyti, nėra pagrindo reikalauti pakartotinai atlikti licencijavimo procedūras, nes toks reikalavimas prieštarauja Paslaugų įstatymo 6 straipsnio 3 daliai. Trečia, skirtingai nei atliekant pripažinimo procedūras, kuomet patikrinami tik teisės verstis veikla kilmės valstybėje suteikimo dokumentai ir faktinės veiklos vykdymo įrodymai, pakartotinio licencijavimo procedūra, reikalinga teisei verstis keleivių vežimo veikla, gerokai labiau suvaržo užsienio tiekėjų galimybes konkuruoti perkančiosios organizacijos valstybėje ir pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą proporcingumo principą, kadangi pagal nacionalinį reguliavimą, tokią licenciją turi teisę įgyti tik Lietuvoje įsisteigęs ūkio subjektas, turintis kvalifikuotą transporto vadybininką, vežėjo valdymo centrą, kuriame saugomi veiklos dokumentai ir kt. (žr. skundo 24, 25 punktuose pristatytus reikalavimus dėl teisės įgijimo), kas reiškia, jog vien tik dėl kvalifikacijos patikros procedūros užsienio tiekėjui būtų privalomos tiek investicijos į žmogiškuosius išteklius, tiek investicijos į vežėjo valdymo centro įkūrimą bei kito turto įsigijimą, kas didina pasiūlymo kaštus ir kainą todėl ieškovo pasiūlymą darytų mažiau konkurencingu lyginant su Lietuvoje įsisteigusiais ir veikiančiais vietiniais vežėjais, kuriems nekeliami pakartotinio licencijavimo reikalavimai, kadangi šie vykdydami nuolatinę veiklą Lietuvoje yra įsisteigę ir įsigiję vietinę licenciją ir atitinkamus kaštus yra padengę iš vykdytos veiklos. Ketvirta, ginčo pirkimo sąlygą vertinant sistemiškai, kitų pirkimo sąlygų (pvz. nustatytų 12.11 ir 12.12 punktuose) kontekste, Lietuvos vežėjams, kurie veikia Lietuvoje ir turi keleivių vežimo veiklos licencijas, perkančioji organizacija sudaro palankesnes sąlygas taupyti investicijas ir išlaidas pirkimo procedūrų metu – t.y. minėtuose kvalifikaciniuose reikalavimuose įtvirtintų sąlygų reikalavimais atsakovai suteikia galimybę tokiems vežėjams išlaidas autobusų įsigijimui ar nuomai, vežėjo valdymo centro, aikštelių, remonto dirbtuvių įsigijimui ar nuomai patirti tik po sužinojimo apie laimėtojo išrinkimą, o aiškindami ir taikydami 12.5 punkto reikalavimus užsienio vežėjams tokių sąlygų atsakovai nesudaro – t. y. reikalaudami pateikti vietinę keleivių veiklos licenciją atsakovai kartu reikalauja, kad investicijas į įsisteigimą, licencijavimą bei tam būtiną infrastruktūrą užsienio vežėjai patirtų dar iki pirkimo – t. y. atlikdami licencijavimo procedūras vietinei licencijai gauti. Todėl atitinkamas 12.5. punkto reikalavimas, kaip jį aiškino atsakovas, pažeidžia ne tik proporcingumo, bet ir VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą nediskriminavimo kilmės pagrindu ir lygiateisiškumo principus.
8. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo pateiktas vertinimas, kad perkančioji organizacija neturi teisės pakeisti teisės aktais nustatyto teisinio reguliavimo ir nustatyti tvarką, kuri pirkime leistų dalyvauti tiekėjams, neturintiems teisės aktuose nustatytų licencijų. Ieškovė turi licenciją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo veikla kilmės valstybėje, todėl šios teisės įgyvendinimas, siekiant išvengti VPĮ 34 straipsnio bei proporcingumo ir nediskriminavimo principų pažeidimų gali ir turi būti nustatytas pirkimo sąlygose įtvirtinant tiekėjo teisę pateikti kilmės valstybės narės išduotą licenciją bei pareigą vėliau (po pasiūlymų vertinimo ar sutarties su tiekėju sudarymo) atlikti nacionalinės teisės reglamentuojamas procedūras, reikalingas sutarčiai vykdyti.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad reikalavimas panaikinti 12.5 punktą neturėtų įtakos tiekėjo pareigoms dėl vertimosi veikla licencijos privalomumo pagal nacionalinį reguliavimą. Tuo atveju, jeigu pirkimo sąlygose nebūtų konkurenciją ribojančio 12.5 punkte nustatyto kvalifikacijos reikalavimo ir jo išaiškinimų, tiekėjas pagrįstai vadovaudamasis VPĮ 34 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis galėtų savo teisę verstis veikla įrodyti kilmės valstybėje narėje išduota Bendrijos licencija arba priesaikos deklaracija, kad turi teisę verstis keleivių vežimo vietinio susisiekimo maršrutais veikla, o reikalaujamus perkančiosios organizacijos valstybėje nustatytus privalomus leidimus pateiktų iki paslaugų teikimo pradžios (t.y. po laimėtojo išrinkimo ar sutarties su laimėtoju sudarymo).
10. Skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų dėl 12.5 punkte numatyto ginčo kvalifikacijos reikalavimo prieštaravimo VPĮ 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams, todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra be motyvų (CPK 270 straipsnio 4 dalis), neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalyje keliamų sprendimo pagrįstumo reikalavimų.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio argumentai dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto proporcingumo principo pažeidimo ir konkurencijos varžymo nepagrįsti dėl to, jog, pirma, nustačius ilgesnį pagrindinių sutarčių pateikimo terminą, būtų apribotos tiekėjų galimybės konkuruoti dėl trumpesnio paslaugų teikimo pradžios termino ir antra, ieškovės siūlomi pakeitimai pagrindines sutartis pateikti per ne mažesnį nei 90 d. terminą nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo pagrindinės sutarties sudarymo dienos sukeltų nepagrįstą riziką, kad pasibaigus maksimaliam 300 dienų paslaugų teikimo pradžios terminui tiekėjas dar nebus pasirengęs suteikti perkamas paslaugas. Šie skundžiamo sprendimo motyvai nepagrįsti arba neparemti įrodymais. Pirma, jeigu ginčo kvalifikacijos reikalavimuose būtų nustatyta ieškovės siūlyta išlyga – pagrindines autobusų, jų įrangos ir infrastruktūros įsigijimo ar nuomos sutartis pateikti per 90 dienų nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo viešojo pirkimo sutarties sudarymo dienos, tai tiekėjams, konkuruojantiems dėl trumpesnio paslaugų teikimo pradžios termino (ir geresnio ekonominio naudingumo rodiklio) nebūtų apribotos galimybės pagrindines sutartis pateikti ir paslaugas pradėti teikti per trumpesnį nei ieškovo siūlytą 90 dienų terminą (pvz. per 5 ar 10 dienų, kurių laikotarpis taip pat patenka į terminą „per 90 dienų“). Kita vertus, jeigu paslaugų teikėjai gali konkuruoti dėl paslaugų teikimo pradžios momento, tai nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama, kodėl ginčijamuose 12.11, 12.12 kvalifikaciniuose reikalavimuose būtina kažkokiais terminais riboti tiekėjo teisę pateikti pagrindines sutartis dėl transporto ir kitų paslaugų teikimui būtinos infrastruktūros pasitelkimo – juk tiekėjai tokiu atveju turėtų turėti galimybę patys pasirinkti, ar prarasti dalį iš 10 ekonominio naudingumo balų vėliau pradėjus teikti paslaugas ir galbūt pasiūlyti mažesnę kainą, kuri sudaro 75 proc. ekonominio naudingumo svorio, ar atvirkščiai – konkuruoti dėl paslaugų teikimo pradžios momento ir prisiimti didesnę pagrindinių sutarčių nepalankių sąlygų susiderėjimo riziką.
12. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad pagrindinių autobusų ir infrastruktūros sutarčių pateikimas per 90 dienų perkančiajai organizacijai sukeltų nepagrįstą riziką dėl paslaugų teikimo pradžios. Viena vertus, tai faktais ir įrodymais nepagrįstos prielaidos, kuriomis teismo sprendimas negali būti grindžiamas (CPK 178 straipsnis), kita vertus, nepagrįstos ir dėl pirkimo sąlygose nustatytų rizikos prevencijos priemonių, t. y.: 1) tiek pasiūlymo galiojimas, tiek sutarties vykdymas yra užtikrinamas atitinkamai 50 000 ar 250 000 Eur sumai kiekvienai pirkimo daliai (pirkimo sąlygų 33., 37 punktai), todėl neegzistuoja jokia reikšminga sutarties nesudarymo ar neįvykdymo rizika; 2) bet kuris pelno siekiantis ūkio subjektas, sužinojęs apie laimėtą pelningą sutartį ir į pirkimą investavęs nurodyto dydžio užtikrinimo sumą, būtų objektyviai suinteresuotas sudaryti autobusų pirkimo ir infrastruktūros įsigijimo sutartis nedelsiant, kadangi vėlavimas ar sutarties pažeidimas nepradedant paslaugų teikti per nustatytą paslaugų teikimo pradžios terminą, viena vertus, reikštų sutartinę atsakomybę ir suteiktų teisę perkančiajai organizacijai reikalauti 250 000 Eur užtikrinimo sumos kiekvienai pirkimo daliai, kita vertus, keltų riziką tiekėjui būti įtrauktam į nepatikimų tiekėjų sąrašus, todėl nei vienas reikalaujamus kvalifikacijos ekonominius rodiklius atitinkantis ir sukauptą patirtį turintis tiekėjas būtų nesuinteresuotas delsti ar rizikuoti nepradėti paslaugų teikimo laiku.

37. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
38. Atsakovės atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė neturėjo realios galimybės ir pakankamai laiko iš anksto susipažinti su Lietuvoje galiojančiais teises aktais, kadangi ginčo pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatyto reikalavimo turinys realiai buvo atskleistas tik 2016 m. spalio 26 d. Ieškovė paklausimą dėl pirkimo sąlygų 12.5 punkte įtvirtinto reikalavimo pateikė perkančiajai organizacijai 2016 m. gegužės 17 d. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. viešasis pirkimas buvo sustabdytas ir jokios procedūros nebuvo vykdomos. Ginčijamas kvalifikacijos reikalavimas per visą laiką keičiamas nebuvo, jis suformuluotas aiškiai, kitiems užsienio subjektams klausimų dėl jo aiškinimo nekilo. Siekiant visiškai pagrįsti savo poziciją perkančioji organizacija kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl išaiškinimų ir juos gavusi, atnaujinusi pirkimo procedūras pateikė išsamų atsakymą apeliantei, kartu pateikdama ir kompetentingų institucijų išaiškinimus.
2. Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad susisiekimo sritį reguliuojantys teisės aktų reikalavimai neturi prieštarauti VPĮ reguliavimui ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014. Šią kasacinio teismo nutartimi apeliante rėmėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Perkančioji organizacija neneigia, kad pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką viešųjų pirkimų teisiniai santykiai turi būti reguliuojami specialiojo įstatymo, o kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu. Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas.
3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nei bendrijos viešųjų pirkimų direktyvos, nei VPĮ 34 straipsnis nenustato jokių išimčių susisiekimo srities pirkimams, todėl pirkimo sąlygų teisėtumas vertintinas pagal VPĮ reikalavimus, o ne pagal susisiekimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Reglamento EB Nr. 1073/2009 preambulės 12 punkte nurodyta, kad „reglamentuojant reguliarias paslaugas, vežėjams nerezidentams turėtų būti leidžiama teikti tik reguliarias paslaugas, kaip reguliaraus tarptautinio vežimo sudedamąją dalį, išskyrus susisiekimo miesto ir priemiesčio maršrutais paslaugas, laikantis tam tikrų sąlygų, visų pirma, priimančioje valstybėje narėje galiojančių teisės aktų. Taigi, vežėjas nerezidentas negali teikti keleivių vežimo vietinio (Vilniaus miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais transporto priemonėmis paslaugų, nes jos patenka į Reglamente nurodytą išimtį. Vežėjas nerezidentas gali teikti tik reguliarias paslaugas, kaip reguliaraus tarptautinio vežimo sudedamąją dalį.
4. Apeliantė taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, tačiau ši nutartis tik patvirtina, kad be VPĮ nuostatų yra taikytinos ir ginčui aktualios specialiųjų teisės aktų nuostatos. Be to, nurodytoje kasacinio teismo byloje ginčas kilo ne dėl ginčui taikytinos teisės, bet dėl užsienio tiekėjo kvalifikacijos – teisės verstis atitinkama veikla – įgijimo momento. Nurodytoje nutartyje yra kalbama apie statybos teisinius santykius. Tuo tarpu keleivių vežimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė pripažinti užsienio subjektų turimas jų kilmės valstybėje išduotas licencijas teikti keleivių vežimo autobusais vietiniais maršrutais paslaugas, todėl ši nutartis negali būti tiesiogiai taikoma šioje byloje, nes joje išskirtinai yra analizuojami statybos teisiniai santykiai, o ne apskritai specialiųjų teisės normų taikomas vykdant viešuosius pirkimus.
5. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamame teismo sprendime nėra jokių motyvų, kodėl VPĮ 34 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, kaip lex specialis, netaikytinos ginčo santykiui. Pirmosios instancijos skundžiamame teismo sprendime nėra padaryta tokia išvada. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad nepagrįsti ieškovės argumentai, kad pirkimo sąlygų 12.5 punkto reikalavimas gauti ir kartu su konkursiniu pasiūlymu pateikti tik Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimui, nepripažįstant kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo turimų teisės vertis keleivių vežimo veikla dokumentų, prieštarauja VPĮ 34 straipsnio nuostatoms. Tai nereiškia, kad VPĮ 34 straipsnis yra netaikytinas, o reiškia, kad 12.5 punkto reikalavimas jam neprieštarauja.
6. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nėra pagrindo reikalauti pakartotinai atlikti licencijavimo procedūrą, nes toks reikalavimas prieštarauja Paslaugų įstatymo 6 straipsnio 3 daliai. Paslaugų įstatymo nuostatose perkelta E. P. ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bet kokiu atveju iš Statybos įstatymo ir STR 1.02.07:2012 nuostatų negalima spręsti, kad jomis, inter alia, reguliuojami užsienio tiekėjų pasiūlymų, pateiktų viešojo pirkimo konkursuose, atitikties iškeltiems reikalavimams vertinimo klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016). Taigi, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išsakyta pozicija, matyti, kad Paslaugų įstatymas nėra taikomas vertinant tiekėjų kvalifikacijos atitiktį viešojo pirkimo sąlygose nustatytiems kvalifikaciniams tiekėjų reikalavimams, todėl apeliantės teiginys, kad reikalavimas turėti Lietuvoje išduotą licenciją prieštarauja Paslaugų įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, atsižvelgus į Bendrijos licencijos ir vietinės licencijos skirtumus, negalima traktuoti, kad užsienio subjektas turi pakartotinai licencijuotis Lietuvoje. Užsienio subjekto turima Bendrijos licencija, išduota jo kilmės valstybėje, neapima galimybės teikti keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo reguliariais maršrutais paslaugas Lietuvoje, todėl toks subjektas turi licencijuotis Lietuvoje norėdamas teikti tokias paslaugas.
7. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad perkančioji organizacija apribojo konkurenciją ir suteikė pirmenybę vietos tiekėjui, kadangi pirkimo sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos, tiekėjui buvo nurodyta institucija licencijai gauti, išankstinis skelbimas apie šį pirkimą buvo skelbtas E. S. oficialiajame leidinyje (OJ TED) 2013 m. lapkričio 13 d. Nr. 2013/S 220-383268. Pirkimo sąlygų projektas su priedais CVP IS sistemoje buvo paskelbtas 2016 m. vasario 26 d. Tai rodo, kad tiekėjai turėjo realias galimybes ir pakankamai laiko iš anksto susipažinti su Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, numatyti ir įsivertinti savo išlaidas ir riziką rengiant ir teikiant pasiūlymą.
8. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų panaikinimo.
9. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad tiekėjai patys turėtų turėti galimybę nuspręsti, kada pateikti pagrindines sutartis dėl transporto ir kitos infrastruktūros, taip pasirinkdami, ar prarasti dalį 10 ekonominio naudingumo balų vėliau pradėjus teikti paslaugas. Paslaugų teikimo pradžia ir tiekėjų kvalifikacija yra du skirtingi dalykai. Tiekėjams palikta diskrecijos teisė pirkimo sąlygų numatytose ribose siūlyti paslaugų teikimo pradžią, t. y. ne vėliau kaip per 300 kalendorinių dienų. Vadinasi, tiekėjai gali siūlyti tik trumpesnį laikotarpį taip konkuruodami tarpusavyje. Tuo tarpu minimalių kvalifikacijos reikalavimų prasmė yra visai kitokia. Perkančiosios organizacijos turi pareigą visapusiškai išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas (VPĮ 32 straipsnio 1 dalis), šią pareigą perkančioji organizacija įgyvendina, inter alia, pagal tiekėjų kvalifikacijos sąlygas, kurios įtvirtintos VPĮ 34-37 straipsniuose. Tai objektyviais, aiškiais ir tiksliais kriterijais pagrįsti reikalavimai skirti sudaryti sąlygas konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo tiems tiekėjams, kurie pajėgūs įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, ir apriboti galimybę patekti tiems tiekėjams, kurie reikiamos kompetencijos neturi.
10. Perkančioji organizacija nustatė protingumo ir racionalumo principus atitinkančius kvalifikacijos reikalavimus, nurodydama, kad tiekėjai grįsdami savo kvalifikaciją gali pateikti preliminarias sutartis taip apsaugodama ir savo interesus, ir tiekėjų, nes nelaimėjus viešojo pirkimo ir nepasirašius pagrindinės sutarties preliminarioji sutartis neįsigaliotų ir tiekėjai nepatirtų papildomų nuostolių. Apeliantės siūlymas nustatyti 90 dienų terminą po viešojo pirkimo sutarties sudarymo pagrindinėms sutartimis pateikti yra susijęs tik su tuo, kad ji dabartiniu momentu negali pagrįsti savo kvalifikacijos.

39. Atsakovė VĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
40. Atsakovės VĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamame teismo sprendime nėra pasisakyta dėl pirkimo sąlygų 12.5 punkte nustatyto kvalifikacijos reikalavimo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir neatskleidus bylos esmės (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 330 straipsnis).
2. Apeliaciniame skunde neteisingai aiškinama, kad viešajame pirkime kvalifikacijos tikrinimo tikslais turi pakakti licencijos, suteikiančios teisę teikti keleivių vežimo paslaugas tiekėjo kilmės valstybėje, o perkančiosios organizacijos valstybėje nustatytus privalomus leidimus tiekėjas turėtų pateikti iki paslaugų teikimo pradžios, po laimėtojo išrinkimo ar sutarties sudarymo. Toks aiškinimas neatitinka VPĮ ir teismų praktikoje nustatytos kvalifikacijos tikrinimo tvarkos, numatančios, kad kvalifikacija tikrinama pasiūlymo pateikimo momentui. Be to, toks aiškinimas neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos teisės normų. Apeliantė nepagristai remiasi Reglamentu EB Nr. 1370/2007 ir viešųjų pirkimų direktyvomis, kadangi Reglamente EB Nr. 1370/2007 ir direktyvoje Nr. 2014/24/ES pateikiama aiški nuoroda į nacionalinių keleivių vežimo (Reglamento preambulės 12 punktas) ir viešųjų pirkimų normų taikymą (Direktyvos 26 straipsnio 1 dalis). Aiškinant pirkimo sąlygų 12.5 punkto kvalifikacinį reikalavimą taikomos nacionalinės viešųjų pirkimų ir keleivių vežimą reglamentuojančios normos, kurios sistemiškai nustato imperatyvų reikalavimą tiekėjams būti licencijuotiems keleivių vežėjams Lietuvos Respublikoje vidaus maršrutais.
3. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, kad nacionalinis teisinis reguliavimas nustato pareigą perkančiajai organizacijai pareikalauti teisės verstis veikla įrodymų, kurie nustatomi pagal imperatyvias nacionalinės teisės normas, ir perkančioji organizacija neturi teisės savo sprendimu pakeisti imperatyvių teisės normų.
4. Įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Nagrinėjamu atveju bylos esmė buvo atskleista ir byla buvo išspręsta teisingai, net ir neatsakius detaliai į kiekvieną ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą argumentą, o skundžiamas sprendimas motyvuotas pakankamai, kad leistų šalims jį suprasti ir pasinaudoti savo teise į apeliaciją.
5. Apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K- 3-546-469/2016 nėra tinkamas precedentas nagrinėjamoje byloje, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Nurodytoje byloje tiekėjas turėjo teisę eiti ypatingo statinio rangovo pareigas kilmės valstybėje ir dar iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos buvo pateikęs Lietuvos Respublikos įgaliotai institucijai prašymą dėl šios teisės pripažinimo Lietuvos Respublikoje, t.y. turimos kvalifikacijos patvirtinimo, o ne jos suteikimo, kaip numato statybų teisės normos. Tačiau analogiškos pripažinimo procedūros nenumato keleivių vežimą reglamentuojančios teisės normos.
6. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirkimo sąlygose nustatyti pagrindinių sutarčių pateikimo terminai yra pertekliniai, neproporcingai trumpi bei ribojantys tiekėjų konkurenciją, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, kadangi yra subjektyvaus pobūdžio ir išreiškia tik ieškovės nuomonę apie tai, kaip perkančioji organizacija turėtų organizuoti savo veiklą ir užtikrinti viešąjį interesą gauti kokybiškas keleivių vežimo paslaugas.
7. Momentas, kada perkančioji organizacija gali pareikalauti pateikti pagrindines sutartis, nėra tiesiogiai reglamentuotas VPĮ, tačiau pirkimo sąlygose nustatytas pagrįstai ir atsižvelgiant į rizikos, kad pirkimo sutartis bus sudaryta su netinkamos kvalifikacijos tiekėju, sumažinimą. Toks reikalavimas negali varžyti konkurencijos, kadangi 12.11 ir 12.12 punktuose reikalaujama tiekėjo kvalifikacija turėjo būti įgyta jau pasiūlymo pateikimo momentu, t y. sudarant preliminarias sutartis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

41. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, aprašytas šios nutarties 23 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl tų faktinių aplinkybių, kurios tiesiogiai susijusios su byloje keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškinyje buvo keliamas klausimas dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti ieškovės prašymą atnaujinti jai terminą pretenzijai pateikti teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad perkančioji organizacija, priimdama ieškovės pretenziją ir ją išnagrinėdama iš esmės, atnaujino terminą pretenzijai pateikti, todėl vien formalus atsisakymas atnaujinti terminą pretenzijai pateikti nesudaro pagrindo tokį terminą atnaujinti teisme. Perkančioji organizacija (atsakovė) apeliacine tvarka neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies šiuo klausimu. Nurodytas klausimas taip pat nėra keliamas ieškovės apeliaciniame skunde.
44. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju perkančiosios organizacijos valia atnaujinti ieškovei praleistą pretenzijos pateikimo terminą, inter alia aiškiai išreikšta jos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendime, kuriuo ji ne tik priėmė ieškovės pavėluotai pateiktą pretenziją, bet ir išnagrinėjo ją iš esmės bei iš dalies ją patenkino. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl perkančiųjų organizacijų veiksmų peržiūros procedūros, todėl šalims nekeliant šio klausimo apeliacine tvarka, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015; 2015 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015 ir kt.).
45. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos ribas sudaro klausimai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai vertino pirkimo sąlygų 12.5 papunktyje numatyto kvalifikacijos reikalavimo dėl teisės verstis pirkimo sutarties įvykdymui būtina veikla turėjimo ir pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų įvykdymo termino teisėtumą VPĮ bei specialiųjų (keleivių vežimo veiklą reglamentuojančių) teisės aktų santykio aspektu.

Dėl viešųjų pirkimų principų užtikrinimo, perkančiajai organizacijai sudarant pirkimo dokumentus ir vertinant tiekėjų pasiūlymų atitiktį šiuose dokumentuose nustatytiems reikalavimams

46. Vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvioji pareiga užtikrinti, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. Viešųjų pirkimų principų kontekste vertinama dauguma viešųjų pirkimų proceso elementų, jais galima tiesiogiai remtis siekiant apginti tiekėjų pažeistas teises viešojo pirkimo srityje. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia konkrečią elgesio taisyklę nustatančia teisės norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį, šių principų taikymas rationae temporis apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo pradžios iki pabaigos, t. y. nuo pirkimo paskelbimo iki laimėtojo nustatymo ar viešojo pirkimo sutarties sudarymo arba viešojo pirkimo pasibaigimo kitu įstatyme nustatytu pagrindu (VPĮ 7 straipsnis). Lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo, abipusio pripažinimo ir skaidrumo principų laikymasis garantuoja, kad bus pasiekti viešojo pirkimo tikslai ir išvengta galimų nesąžiningos konkurencijos prielaidų viešojo pirkimo procedūrose. Taigi, viešųjų pirkimų principų tinkamas taikymas nėra tik besąlyginė VPĮ 3 straipsnio nuostatų laikymosi pareiga, bet yra ir viešųjų pirkimų tikslų pasiekimo garantas.
47. VPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjams nustatyti ne siekiant atlikti formalias procedūras tam, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, o tam, jog šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų (turiningieji) tikslai. Viešojo pirkimo teisinių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti viešųjų pirkimų tikslų ir nepažeidžia viešųjų pirkimų principų. Dėl tiekėjo veiksmų bei perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo sprendžiama pagal turiningąjį vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011), kuris, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus (turinio viršenybės prieš formą principas). Turiningojo vertinimo kriterijus taikomas, laikantis inter alia aktualių teisės normų bei nepažeidžiant viešųjų pirkimų principų, taip pat vertinant tiekėjų kvalifikaciją ir pasiūlymus (VPĮ 3, 32, 39 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012).

Dėl perkančiosios organizacijos teisės pasirinkti, kokius minimalius tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus nustatyti pirkimo sąlygose

48. Perkančiosios organizacijos turi pareigą visapusiškai išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas (VPĮ 32 straipsnio 1 dalis). Šią pareigą perkančioji organizacija įgyvendina inter alia pagal tiekėjų kvalifikacijos sąlygas, kurios įtvirtintos VPĮ 34–37 straipsniuose (teisė verstis tam tikra veikla, ekonominis, finansinis, techninis, profesinis pajėgumas, tam tikrų kokybės vadybos sistemų įdiegimas ir pan.). Tai objektyviais, aiškiais ir tiksliais kriterijais pagrįsti reikalavimai, skirti sudaryti sąlygas konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo tiems tiekėjams, kurie pajėgūs įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, ir apriboti galimybę patekti tiems tiekėjams, kurie reikiamos kompetencijos neturi.
49. Kasacinio teismo pažymėta, kad perkančiųjų organizacijų pareiga patikrinti tiekėjų kvalifikaciją išplaukia ir iš racionalaus lėšų panaudojimo principo (VPĮ 3 straipsnis). Nors įstatyme konkrečiai nenurodyta, kokius minimalius kvalifikacinius reikalavimus perkančioji organizacija turi nustatyti konkretaus pirkimo atveju – tai, įvertinusi pirkimo pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes, sprendžia pati perkančioji organizacija, tačiau bet kokiu atveju pirkimo sąlygose nustatyti minimalūs tiekėjo kvalifikacijos reikalavimai turi atitikti esminį kriterijų – jie turi būti pakankami tam, kad perkančioji organizacija galėtų būti užtikrinta tiekėjo pajėgumu įvykdyti pirkimo užduotį. Dėl perkančiosios organizacijos pareigos nustatyti pirkimo pobūdį atitinkančius tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus ir pagal juos įvertinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktį sprendžiama pagal pirkimo sąlygas, VPĮ nuostatas ir kitus pirkimui reikšmingus dokumentus (pvz., perkančiosios organizacijos supaprastintų pirkimų taisykles, rekomendacinio pobūdžio Viešųjų pirkimų tarnybos metodinę medžiagą ir pan.) bei įprastinę atitinkamų reikalavimų taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012).
50. Perkančiosios organizacijos, įgyvendindamos pareigą patikrinti tiekėjų kvalifikaciją, privalo nepažeisti viešųjų pirkimų principų. Tai, visų pirma, reiškia aiškių ir nedviprasmiškų tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų nustatymą, jų aiškinimą ir taikymą taip, kaip juos suprastų kiekvienas rūpestingas asmuo, taip pat draudimą nustatyti perteklinius, neproporcingus, su pirkimo objektu ir kitais teisės aktais nesuderinamus reikalavimus. Dėl to VPĮ 32 straipsnyje įtvirtinta būtent „minimalių“ tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų sąvoka, suponuojanti atitinkamos (pakankamos pirkimo sutarčiai įvykdyti) kvalifikacijos tiekėjams lygias galimybes dalyvauti pirkime.
51. Tai, ar atitinkamas kvalifikacijos reikalavimas nepažeidžia VPĮ įtvirtinto reikalavimo užtikrinti lygias sąlygas visiems tiekėjams dalyvauti pirkimo procedūrose, draudimo juos diskriminuoti ar riboti konkurenciją, sprendžiama, atsižvelgiant inter alia į teisėtus perkančiosios organizacijos interesus ir pirkimo objekto poreikį.
52. Konkurenciją riboja pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010). Pagrindžiant aukštų arba specifinių kvalifikacijos reikalavimų nustatymo tikslingumą, ypač tais atvejais, kai dėl tokių reikalavimų nustatymo kyla ginčų arba abejonių, perkančioji organizacija privalo patikimai ir įtikinamai įrodyti jos nustatyto kvalifikacijos reikalavimo ir kandidato ar dalyvio gebėjimo įvykdyti sutartį priežastinį ryšį. Tokiu įrodymu gali būti ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifinė paskirtis (VPĮ 36 straipsnio 1 dalis, 1 dalies 5 punktas), arba tai, kad aukštą kvalifikacinį reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008).  

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo pirkimo sąlygose nustatyti minimalų kvalifikacijos reikalavimą tiekėjams turėti teisę verstis veikla, reikalinga viešojo pirkimo sutarčiai įvykdyti, teisėtumo

53. Pirkimo sąlygų 12 punkte perkančioji organizacija nustatė tiekėjams minimalius kvalifikacijos reikalavimus, tarp kurių 12.5 papunktyje reikalavimą vežėjui turėti teisę verstis keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais veikla. Šiam kvalifikacijos reikalavimui pagrįsti perkančioji organizacija pareikalavo pateikti šiuos dokumentus: (1) profesinių ar veiklos tvarkytojų, valstybės įgaliotų institucijų pažymą, kaip yra nustatyta toje valstybėje narėje, kurioje vežėjas registruotas, (2) ar priesaikos deklaraciją, liudijančią vežėjo teisę verstis keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais veikla, (3) Lietuvos Respublikoje registruotas vežėjas pateikia: valstybės įmonės Registrų centro išduotą juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą arba trumpąjį išrašą ir įstatus (aktualią įstatų redakciją), asmuo, besiverčiantis veikla turint verslo liudijimą, – verslo liudijimą. Nurodyti dokumentai turi būti išduoti ne anksčiau kaip 300 dienų iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. Jei dokumentas išduotas anksčiau, tačiau jo galiojimo terminas ilgesnis nei pasiūlymų pateikimo terminas, toks dokumentas yra priimtinas. Taip pat perkančioji organizacija nustatė, kad vežėjas turi pateikti licencijos kopiją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla.
54. Viešojo pirkimo metu perkančioji organizacija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pateiktais išaiškinimais, papildomai išaiškino tiekėjams, kad pirkimo sąlygų 12.5 papunktyje numatytas kvalifikacijos reikalavimas vežėjui pateikti licencijos kopiją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla, yra savarankiškas reikalavimas; pretendentas, ketinantis teikti keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo maršrutais paslaugas, numatytas pirkimo dokumentuose, turi turėti Lietuvoje savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą licenciją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1434 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ aktualioje redakcijoje, bei reikalaujamus kvalifikacijos kriterijus pagrindžiančius dokumentus pateikti kartu su pasiūlymu iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos.
55. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, kurią palaiko ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kad pirkimo sąlygų 12.5 papunktyje nustatytas kvalifikacijos reikalavimas pateikti licencijos kopiją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla, neteisėtas, nes: (1) prieštarauja VPĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms; (2) pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą abipusio pripažinimo principą, kadangi pagal perkančiosios organizacijos pateiktus ginčo pirkimo sąlygos išaiškinimus, perkančioji organizacija nepripažįsta kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo turimų teisės verstis keleivių vežimo veikla dokumentų  ir reikalauja privalomai gauti Lietuvoje išduodamą licenciją keleivių vežimo paslaugoms teikti; (3) pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą nediskriminavimo/lygiateisiškumo principą, kadangi iš kitoje valstybėje narėje teisėtai įsisteigusio ir veikiančio subjekto reikalauja patirti pakartotinio (dvigubo) įsisteigimo ir licencijavimo sąnaudas, kas didina pasiūlymo kaštus ir kainą bei atitinkamai ieškovės pasiūlymą daro mažiau konkurencingu, lyginant su Lietuvoje įsisteigusiais ir veikiančiais vietiniais vežėjais, kuriems nekeliami pakartotinio licencijavimo reikalavimai, kadangi šie, vykdydami nuolatinę veiklą Lietuvoje, yra įsisteigę ir įsigiję vietinę licenciją ir atitinkamus kaštus yra padengę iš vykdytos veiklos; (4) pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą proporcingumo principą, kadangi, vien tik tam, kad tiekėjas galėtų pateikti konkurencingą pasiūlymą paskelbtame viešajame pirkime, iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo reikalaujama dar iki pasiūlymų pateikimo termino įsisteigti Lietuvoje, atlikti investicijas į vežėjo valdymo centro įkūrimą, licencijavimo procedūras ir su tuo susijusių reikalavimų išpildymą, nors pasiūlymo pateikimo metu nėra aišku, ar tiekėjas, patyręs atitinkamas sąnaudas, bus pripažintas laimėtoju ir tokios investicijos atsipirks teikiant paslaugas.
56. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo pirkimo sąlygų 12.5 papunktyje numatyto kvalifikacijos reikalavimo teisėtumą, pritarė perkančiosios organizacijos pozicijai, kad toks kvalifikacijos reikalavimas ir jo išaiškinimas atitinka E. S. ir Lietuvoje esantį teisinį reglamentavimą keleivių vežimo srityje, remiantis kuriuo keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo maršrutais paslaugas Lietuvos Respublikoje gali teikti tik tiekėjai, turintys Lietuvos atitinkamos savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą licenciją.
57. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti dėl pirkimo sąlygų 12.5 papunktyje numatyto kvalifikacijos reikalavimo teisėtumo VPĮ bei specialiųjų (keleivių vežimo veiklą reglamentuojančių) teisės aktų santykio aspektu, kadangi tuo iš esmės ir grindžiama ieškovės pozicija. Nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu atskirai nepasisakė, tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą, kadangi skundžiamame teismo sprendime teisingai pritaikytos nagrinėjamai bylai aktualios teisės normos, kuriomis remiantis įvertintas ginčijamo pirkimo sąlygų kvalifikacijos reikalavimų teisėtumas.
58. Kasacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje inter alia išaiškinta, kad sprendžiant ginčus dėl perkančiųjų organizacijų sprendimų teisėtumo, kai yra teisinis pagrindas taikyti VPĮ ir kitas teisės normas, pirmiausia taikomos VPĮ nuostatos (įskaitant ir dėl tiekėjų kvalifikacijos), o kitos teisės normos taikomos tiek, kiek atitinkamo teisinio santykio VPĮ nereguliuoja arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos; VPĮ nuostatos (įskaitant dėl tiekėjų kvalifikacijos) aiškintinos ir taikytinos taip, kad nebūtų nukrypta nuo kitų teisės aktų imperatyviųjų normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas; VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų santykis ir šių teisės normų tinkamas taikymas svarbus dėl to, kad tai tiesiogiai susiję su vienu iš viešųjų pirkimų principų – skaidrumo – laikymusi; perkančiosios organizacijos, tiek rengdamos konkurso dokumentus, tiek vertindamos tiekėjų pasiūlymus, privalo nepažeisti kitų teisės aktų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2010).
59. Kvalifikacijos atitiktis viešojo pirkimo sąlygoms, atitinkančioms VPĮ 34 straipsnio nuostatas, įrodinėtina specialiaisiais teisę verstis atitinkama veikla suteikiančiais dokumentais (jei pagal pirkimo paskelbimo metu galiojančius Lietuvos teisės aktus jie reikalingi), kurie kompetentingų Lietuvos ar užsienio institucijų privalo būti išduoti iki perkančiosios organizacijos nustatyto galutinio pasiūlymų pateikimo termino.
60. Lietuvos Aukščiausias Teismas vienoje naujausių savo nutarčių patikslino kasacinio teismo praktiką, aiškinančią teisės normas dėl perkančiųjų organizacijų teisės nustatyti reikalavimus tiekėjams verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti (VPĮ 34 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017) bei išaiškino, kad:
1. viešojo pirkimo nuostatų proporcingumas ir bendroji perkančiųjų organizacijų pareiga nustatyti minimalias dalyvių kvalifikacijos sąlygas (VPĮ 32 straipsnio 1 dalis) reiškia, kad tiekėjų teisės verstis veikla, reikalinga viešojo pirkimo sutarčiai įvykdyti (VPĮ 34 straipsnis), reikalavimai turi būti nustatomi ir atitiktis jiems vertinama tik pagal specialiuosius teisės aktus, kuriuose reglamentuojama tam tikros specifinės teisės įgijimo, suteikimo ir naudojimosi tvarka ir sąlygos;
2. reikalavimų tiekėjų teisei verstis veikla nustatymui ir atitikties jiems vertinimui negali daryti įtakos perkančiosios organizacijos poreikiai, pirkimo objekto specifika ir kitos panašios priežastys; perkančiosios organizacijos privalo patikrinti, ar tiekėjų pagal specialiuosius teisės aktus įgyti atestatai (jei jie reikalingi) ar kiti teisę veikti suteikiantys dokumentai pakankami ir leistini tiekėjo kvalifikacijos atitikčiai įrodyti;
3. viešųjų pirkimų sąlygos, dėl kurių tiekėjas negali pagrįsti teisės sudaryti ir vykdyti viešojo pirkimo sutarties, nors tokia jo teisė išplaukia iš bendrųjų ar specialiųjų teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo, ex lege (pagal įstatymą) neteisėtos, neproporcingos, nepateisinamos jokiais pagrindais; teismai turėtų spręsti dėl tokių pirkimo sąlygų teisėtumo ex officio.
61. Remiantis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais teisėjų kolegija sprendžia, kad, perkančiajai organizacijai perkant licencijuojamas paslaugas, privaloma laikytis ne tik VPĮ nuostatų, bet ir su perkamomis paslaugomis susijusių specialiųjų teisės aktų reikalavimų.
62. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal VPĮ 34 straipsnio nuostatas vertinant užsienio subjektų teisę verstis veikla, reikalinga viešojo pirkimo sutarčiai įvykdyti, būtina atskirti tokių tiekėjų teisę verstis tam tikra veikla kilmės valstybėje ir jų galimybe šia teise naudotis Lietuvoje. Vienintelė aplinkybė, kad užsienio ūkio subjektas turi teisę savo kilmės valstybėje verstis atitinkama specialia veikla ir tai gali įrodyti jam išduotų dokumentų pagrindu (atestatu, sertifikatu, pažymėjimu), savaime nereiškia, jog jis šią teisę besąlygiškai galės realizuoti Lietuvoje.
63. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju keleivių vežimo teisiniams santykiams aktualios E. S. antrinės teisės normos – 2009 m. spalio 21 d. E. P. ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/2009 „Dėl bendrųjų patekimo į tarptautinę keleivių vežimo tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais rinką taisyklių, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 561/2006“, nuostatos (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1073/2009). Šis reglamentas taikomas tarptautiniam keleivių vežimui tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais E. S. teritorijoje, kuriuo verčiasi už atlygį dirbantys vežėjai arba vežėjai savo sąskaita, įsisteigę valstybėje narėje pagal jos įstatymus ir naudojantys toje valstybėje narėje registruotas transporto priemones, kurios pagal savo konstrukciją ir įrangą yra tinkamos vežti daugiau kaip devynis asmenis bei yra tam skirtos, įskaitant vairuotoją, ir su tokiu vežimu susijusių tokių transporto priemonių važiavimui be keleivių (1 straipsnio 1 dalis). Reglamentas taip pat taikomas vidaus keleivinio kelių transporto paslaugoms, kurias už atlygį laikinai teikia vežėjas nerezidentas, kaip nustatyta V skyriuje (1 straipsnio 4 dalis).
64. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 4 straipsnio 1 dalį keleivių vežimas tarptautiniais maršrutais tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais vykdomas turint valstybės narės, kurioje vežėjas yra įsisteigęs, kompetentingų valdžios institucijų išduotą Bendrijos licenciją. Pagal šio straipsnio 8 dalį valstybės narės gali nuspręsti, kad Bendrijos licencija taip pat galioja atliekant vidaus vežimo operacijas. Sisteminis šių teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 4 straipsnio 8 dalį valstybė narė gali nuspręsti, kad Bendrijos licenciją turinčiam užsienio valstybės vežėjui suteikiama teisė vykdyti vidaus vežimo operacijas, neišduodant papildomos nacionalinės licencijos vidaus vežimui. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad valstybėms narėms yra palikta diskrecijos teisė pačioms apsispręsti, ar Bendrijos licencija galioja atliekant vidaus vežimo paslaugas.
65. Lietuvos Respublikos sprendimas dėl Bendrijos licencijos galiojimo ribų, atliekant vidaus vežimo operacijas, yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 patvirtintų Licencijavimo taisyklių 4.1 punkte. Pagal šiuos teisės aktus Bendrijos licencija suteikia teisę vežti keleivius tik autobusais tarptautiniais maršrutais Lietuvos Respublikos teritorijoje.
66. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 14 straipsnį bet kuriam vežėjui, teikiančiam keleivinio kelių transporto paslaugas už atlygį ir turinčiam Bendrijos licenciją, leidžiama pagal V skyriuje nustatytas sąlygas ir nediskriminuojant vežėjo dėl nacionalinės priklausomybės arba įsisteigimo vietos vykdyti kabotažo operacijas, kaip nurodytą 15 straipsnyje. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 2 straipsnio 7 dalį kabotažo operacijos – tai arba vidaus keleivinio kelių transporto paslaugos, kurias už atlygį vežėjas laikinai teikia priimančiojoje valstybėje narėje, arba keleivių įlaipinimas iš išlaipinimas toje pačioje valstybėje narėje, teikiant įprastines tarptautines paslaugas pagal šio reglamento nuostatas, jei tai nėra pagrindinis šios paslaugos tikslas. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 15 straipsnio c punktu, kabotažo operacijos yra leidžiamos reguliarioms paslaugoms, kurias priimančiojoje valstybėje narėje teikia vežėjas nerezidentas, teikiantis reguliarią tarptautinę paslaugą pagal šį reglamentą, išskyrus transporto paslaugas, kuriomis patenkinami miesto centro ar aglomeracijos poreikiai arba susisiekimo tarp miesto centro ir aplinkinių rajonų poreikiai. Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 preambulės 12 punkte numatyta, kad, reglamentuojant reguliarias paslaugas, vežėjams nerezidentams turėtų būti leidžiama teikti tik reguliarias paslaugas, kaip reguliaraus tarptautinio vežimo sudedamąją dalį, išskyrus susisiekimo miesto ir priemiesčio maršrutais paslaugas, laikantis tam tikrų sąlygų, visų pirma, priimančiojoje valstybėje narėje galiojančių teisės aktų. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant šias teisės normas, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje vežėjas gavo Bendrijos licenciją, vežėjas turi teisę vykdyti kabotažo operacijas, kurios negali būti atliekamos atskirai nuo keleivių vežimo tarptautiniais susisiekimo maršrutais. Taigi, tiekėjas, turintis Bendrijos licenciją gali teikti tik kabotažo paslaugas, tačiau negali teikti keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo maršrutais paslaugų. Norėdamas teikti šias paslaugas, tiekėjas turi turėti licenciją, suteikiančią teisę vežti keleivius autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, išduotą atitinkamos savivaldybės teritorijoje. Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir pati ieškovė, kuri savo procesiniuose dokumentuose neginčija fakto, kad Bendrijos licencija, išduota pagal 1073/2009 reglamentą bei kitus susisiekimo sritį reglamentuojančius teisės aktus, tiesiogiai nesuteikia teisės vykdyti keleivių vežimo veiklos kitoje valstybėje narėje bei suteikia teisę verstis atitinkama keleivių vežimo veikla tik tiekėjo kilmės valstybėje narėje.
67. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje licencijas verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, kai maršruto pradžia arba pabaiga yra licenciją išdavusios savivaldybės teritorijoje, ir jų kopijas išduoda savivaldybės vykdomosios institucijos (Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalis, Licencijavimo taisyklių 10 punktas). Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse ir Licencijavimo taisyklėse nėra numatyta, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 1073/2009 išduota Bendrijos licencija galioja ir suteikia teisę vežti keleivius autobusais vietinio susisiekimo maršrutais savivaldybės teritorijoje. Licencijavimo taisyklių 16.8 punkte numatyta, kad vežėjas, pageidaujantis gauti licenciją arba pratęsti jos galiojimą, be kitų išvardintų dokumentų, turi pateikti licencijas išduodančiai institucijai: teisę į vežėjo valdymo centrą patvirtinančius dokumentus, jeigu vežėjo valdymo centras nesutampa su buveine. Esant tokiam teisiniam reguliavimui ginčijamą pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytą kvalifikacijos reikalavimą atitinka tik tas tiekėjas, kuris turi savivaldybės, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės, vykdomosios institucijos išduotą licenciją.
68. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad perkančioji organizacija, vykdydama viešąjį pirkimą dėl licencijuojamų paslaugų pirkimo, pagrįstai vadovavosi perkamų paslaugų teikimą reguliuojančiais specialiaisiais teisės aktais, kuriuose reglamentuojama tam tikros specifinės teisės (keleivių vežimo autobusais vietiniais maršrutais paslaugų teikimo) įgijimo, suteikimo ir naudojimosi tvarka ir sąlygos.
69. Padarytos išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad remiantis naujausia kasacinio teismo praktika atitinkamos ūkio srities reguliavimas „nėra specialiosios teisės normos VPĮ atžvilgiu, sprendžiant dėl užsienio tiekėjo teisės vykdyti <...> veiklą įgijimo momento <...>“, kadangi atitinkamą ūkio sritį reguliuojančiose normose <...> nėra reguliuojami užsienio tiekėjų pasiūlymų, pateiktų viešojo pirkimo konkursuose, atitikties iškeltiems reikalavimams vertinimo klausimai <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016).
70. Pirmiausia, pažymėtina, kad nurodytos kasacinio teismo bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos. Kasacinio teismo byloje pagrindinis šalių nesutarimo objektas buvo ne ginčas dėl taikytinos teisės, o ginčas dėl užsienio tiekėjo kvalifikacijos – teisės verstis atitinkama veikla – įgijimo momento, t. y., ar tiekėjas savo kvalifikaciją įgijo ne vėliau kaip galutinę pasiūlymų pateikimo dieną. Antra, apeliaciniame skunde ieškovė selektyviai atrenka kasacinio teismo praktikos atskiras teisės aiškinimo taisykles bei nepagrįstai jų pagrindu konstatuoja išvadą, kad ginčijamo 12.5 punkto sąlygos, jų aiškinimas ir taikymas tiekėjų kvalifikacijos patikrinimo procedūroms, nepaisant egzistuojančio keleivių vežimo veiklos reglamentavimo, negali prieštarauti VPĮ reguliavimui. Konstatuotina, kad atitinkamos ūkio srities reguliavimas nėra specialiosios normos VPĮ atžvilgiu, jos nereglamentuoja viešųjų pirkimų teisinių santykių, o VPĮ nereglamentuoja reikalavimų verstis tam tikra veikla. Šios teisės nuostatos nekonkuruoja tarpusavyje, nes reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Todėl sprendžiant, ar tiekėjas atitinka tam tikrus reikalavimus kvalifikacijai, keliamus viešojo pirkimo sąlygose, subsidiariai turi būti vadovaujamasi tą veiklos sritį reguliuojančiais teisės aktais. Trečia, nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo aiškinami statybos teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, kuriuose užsienio valstybių tiekėjams nėra numatyta atskiros atestacijos, todėl jie privalo tik deklaruoti apie turimą teisę, bet ne iš naujo ją įgyti Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu keleivių vežimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė pripažinti užsienio subjektų turimas jų kilmės valstybėje išduotas licencijas teikti keleivių vežimo autobusais vietiniais maršrutais paslaugas, todėl nurodytas išaiškinimas nagrinėjamai bylai nėra aktualus.
71. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant pirkimo sąlygų 12.5 punkte numatytą tiekėjų kvalifikacijos reikalavimą, perkančioji organizacija nepažeidė VPĮ 34 straipsnio 1 ir dalių nuostatų. Priešingai, tuo buvo siekiama kuo aiškiau apibrėžti reikalavimus teisei verstis specifine, licencijuojama veikla, nes atitinkamos teisės neturėjimas ateityje galėtų būti pripažįstamas kliūtimi sudaryti viešojo pirkimo sutartį.
72. Tai, kad viešojo pirkimo metu perkančioji organizacija tikslino ir teikė išaiškinimus dėl ginčijamo minimalaus kvalifikacijos reikalavimo, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti atitinkamą šios procedūros ir tiekėjų teisių pažeidimą. Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad perkančioji organizacija atitinkamus pirkimo skelbime nustatytų kvalifikacinių reikalavimų išaiškinimus turėjo skelbti, kaip to reikalauja VPĮ 23 straipsnio 4 dalis bei 2011 m. gruodžio 13 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. 1S-184 11 punktas. Nei VPĮ, nei ieškovės minimas 2011 m. gruodžio 13 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. 1S-184, kurio 11 punkte numatyta galimybė perkančiosioms organizacijos pakeisti ar papildyti jau paskelbtą E. S. oficialiajame leidinyje pirkimo skelbimą arba skelbimą apie pirkimo procedūras, pasibaigusias nesudarius sutarties, nenumato, jog pirkimo sąlygų išaiškinimai turi būti skelbiami ta pačia tvarka, kaip ir skelbiant apie viešuosius pirkimus. Priešingai, VPĮ ir teismų praktika numato, kad visi viešojo pirkimo sąlygų išaiškinimai yra laikomi sudėtine pirkimo dokumentų dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009).
73. Teisėjų kolegijos vertinimu, perkančiosios organizacijos veiksmai nustatant pirkimo sąlygose reikalavimą tiekėjams pateikti licencijos kopiją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla, nepažeidžia tiekėjų lygiateisiškumo ir abipusio pripažinimo principų. Lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai reiškia pareigą tapačius reiškinius vertinti vienodai, bet nevertinti vienodai skirtingų situacijų, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (E. S. T. T. 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje A. A., C-434/02). Skirtingas tiekėjų traktavimas savaime nereiškia diskriminacijos. Diskriminacijai pripažinti būtina nustatyti, ar galima atitinkamas situacijas lyginti. E. S. T. T. pripažįsta diskriminuojančiomis nacionalinės teisės priemones kitų valstybių narių tiekėjų atžvilgiu – atitinkamas teisės normas ar sprendimus – atsižvelgdamas į jų tiesioginę ir netiesioginę apraiškos formas (T. T. 2005 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Coname, C-231/03). E. K. aiškinamajame komunikate dėl Bendrijos teisės, taikomos sudarant sutartis, kurioms netaikomos arba tik iš dalies taikomos viešųjų pirkimų direktyvos (OL C 179, 2006, p. 2), nurodyta, kad terminas kvietimui teikti paraišką ir pasiūlymus turėtų būti pakankamas, kad įmonės iš kitų valstybių narių spėtų įvertinti savo galimybes ir parengti pasiūlymą. Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija, vadovaudamasi E. P. ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatomis dėl išankstinio skelbimo apie numatomą pirkimą, išankstinį skelbimą apie ginčo viešąjį pirkimą paskelbė E. S. oficialiajame leidinyje (OJ TED) dar 2013 m. lapkričio 13 d. Viešojo pirkimo sąlygų projektas su priedais CVP IS sistemoje buvo paskelbtas 2016 m. vasario 26 d. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad laikotarpiu nuo išankstinio skelbimo apie ginčo viešąjį pirkimą paskelbimo (2013 m. lapkričio 13 d.) iki pirkimo sąlygų paskelbimo (2016 m. vasario 26 d.) tiekėjai, tarp jų ir iš kitų valstybių narių, turėjo pakankamai laiko įvertinti savo galimybes, susipažinti su perkančiosios organizacijos keleivių vežimo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, numatyti ir įsivertinti savo išlaidas ir riziką rengiant ir teikiant pasiūlymą bei parengti pasiūlymą.
74. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ginčo reikalavimas, remiantis kuriuo iš užsienio tiekėjų reikalaujama pakartotinai atlikti licencijavimo procedūrą, prieštarauja Paslaugų įstatymo 6 straipsnio 3 daliai. Paslaugų įstatymo nuostatose perkelta E. P. ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bet kokiu atveju iš Statybos įstatymo ir STR 1.02.07:2012 nuostatų negalima spręsti, kad jomis, inter alia, reguliuojami užsienio tiekėjų pasiūlymų, pateiktų viešojo pirkimo konkursuose, atitikties iškeltiems reikalavimams vertinimo klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016). Taigi, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išsakyta pozicija, matyti, kad Paslaugų įstatymas nėra taikomas vertinant tiekėjų kvalifikacijos atitiktį viešojo pirkimo sąlygose nustatytiems kvalifikaciniams tiekėjų reikalavimams, todėl apeliantės argumentai, kad reikalavimas turėti Lietuvoje išduotą licenciją prieštarauja Paslaugų įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, atsižvelgus į Bendrijos licencijos ir vietinės licencijos skirtumus, negalima traktuoti, kad užsienio subjektas turi pakartotinai licencijuotis Lietuvoje. Užsienio subjekto turima Bendrijos licencija, išduota jo kilmės valstybėje, neapima galimybės teikti keleivių vežimo autobusais vietinio susisiekimo reguliariais maršrutais paslaugas Lietuvoje, todėl toks subjektas turi licencijuotis Lietuvoje norėdamas teikti tokias paslaugas.
75. Tai, kad ginčo viešajame pirkime nėra pažeidžiami tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai, patvirtina pirkimo sąlygose įtvirtinta galimybė tiekėjams jungtis į ūkio subjektų grupes (15 punktas). Vežėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgdamas į tai, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais. Šiuo atveju vežėjas privalo įrodyti perkančiajai organizacijai, kad vykdant pirkimo sutartį tie ištekliai jam bus prieinami per visą sutartinių įsipareigojimų vykdymo laikotarpį. Tokiomis pačiomis sąlygomis ūkio subjektų grupė gali remtis ūkio subjektų grupės dalyvių arba kitų ūkio subjektų pajėgumais. Tokiu būdu, užsienio tiekėjams, nenorintiems ar neturintiems galimybės įsisteigti Lietuvoje ir gauti savivaldybės vykdomosios institucijos licenciją, sudaryta galimybė jungtis į ūkio subjektų grupes su vietiniais tiekėjais, turinčiais reikalaujamą teisę verstis veikla, būtina pirkimo sutarties įvykdymui. Pažymėtina ir tai, kad vietiniams tiekėjams pirkimo sąlygose taip pat numatytas reikalavimas pateikti licenciją, suteikiančią teisę verstis keleivių vežimo autobusų maršrutais veikla, todėl pastariesiems taip pat tenka patirti tam tikras išlaidas, susijusias su reikalaujamos licencijos gavimu, nepriklausomai nuo to, ar šios išlaidos buvo patirtos įgyjant licenciją iki pasiūlymų viešajame pirkime pateikimo. Todėl atmestini, kaip nepagrįsti, apeliantės argumentai, kad dėl pirkimo sąlygose nustatytos kvalifikacijos patikros procedūros užsienio tiekėjai privalo investuoti į pakartotiną licencijavimą, kas didina jų pasiūlymo kaštus ir kainą bei atitinkamai jų pasiūlymą daro mažiau konkurencingu, lyginant su Lietuvoje įsisteigusiais ir veikiančiais vietiniais vežėjais, kuriems nekeliami pakartotinio licencijavimo reikalavimai, kadangi vykdydami nuolatinę veiklą Lietuvoje, jie yra įsteigti ir įsigiję vietinę licenciją ir atitinkamus kaštus yra padengę iš vykdytos veiklos.
76. Kaip jau buvo minėta, perkančiosios organizacijos gali tik tikrinti tiekėjų teisę verstis veikla, kaip nustatyta kituose specialiuosiuose teisės aktuose (atsižvelgiant į tai, kad VPĮ materialioji šio aspekto pusė nereglamentuojama), tačiau negali sukurti kokybiškai naujų reikalavimų – nei šios teisės susiaurinti, nei praplatinti. Dėl to, inter alia, atsižvelgiant į VPĮ subsidiaraus taikymo kitų teisės aktų atžvilgiu taisyklę, pirkimo sąlygomis negalima paneigti atitinkamam tiekėjui teisės aktais reikalaujamos turėti teisės verstis atitinkama veikla. Todėl teisiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirkimo sąlygose užsienio valstybių tiekėjams turėjo būti numatyta galimybė pateikti kilmės valstybės narės išduotą licenciją bei pareiga po pasiūlymų vertinimo ar sutarties su tiekėju sudarymo atlikti nacionalinės teisės reglamentuojamas procedūras, reikalingas sutarčiai įvykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantės pasiūlymas ne tik neužtikrintų jokių garantijų, kad sudarius viešojo pirkimo sutartį tiekėjas įsigytų teisę verstis veikla, būtina pirkimo sutarčiai įvykdyti, tačiau ir užkirstų perkančiajai organizacijai galimybę iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos tinkamai įvertinti viešajame pirkime dalyvaujančių tiekėjų kvalifikaciją ir jų galimybes tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį.

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo pirkimo sąlygose nustatyti kvalifikacijos reikalavimų įvykdymo terminą „iki sutarties sudarymo“ (12.11 ir 12.12. punktai) teisėtumo

77. Pirkimo sąlygų 12.11 punkte perkančioji organizacija nustatė reikalavimą vežėjui turėti nuosavybės teise arba galimybę nuomotis (ar kitais pagrindais naudoti): (1) vežėjo valdymo centrą; (2) garažus ar specialiai įrengtas stovėjimo aikšteles perkamų paslaugų teikimui naudojamų transporto priemonių laikymui; (3) remonto dirbtuves, specialias plovyklas, skirtas paslaugų teikimui naudojamoms transporto priemonėms. Šiam reikalavimui pagrįsti perkančioji organizacija pareikalavo pateikti sutartis, preliminariąsias sutartis ar kitus galimybę naudotis nurodytais objektais patvirtinančius dokumentus. Jei su pasiūlymu bus pateiktos sutarčiai vykdyti reikalingų vežėjo valdymo centro, transporto priemonėms laikyti garažų ar specialiai įrengtų stovėjimo aikštelių, remonto dirbtuvių, specialių plovyklų naudojimosi preliminariosios sutartys, iki sutarties sudarymo vežėjas perkančiajai organizacijai turėjo pateikti dokumentus (pagrindines sutartis), įrodančius vežėjo teisę sutarties galiojimo laikotarpiu naudotis sutarčiai įvykdyti reikalingomis transporto priemonėms laikyti garažais ar specialiai įrengtomis stovėjimo aikštelėmis, remonto dirbtuvėmis, specialiomis plovyklomis, vežėjo valdymo centru.
78. Pirkimo sąlygų 12.12 punkte perkančioji organizacija nustatė reikalavimą vežėjams turėti nuosavybės teise arba nuomotis (ar kitais pagrindais naudoti) pirkimo sutarčiai vykdyti reikiamą kiekį transporto priemonių skaičių. Šiam kvalifikacijos reikalavimo pagrindimui vežėjas turėjo pateikti sutartis, preliminariąsias sutartis ar kitus galimybę naudotis transporto priemonėmis patvirtinančius dokumentus. Jei su pasiūlymu bus pateiktos preliminariosios sutartys, iki sutarties sudarymo vežėjas turėjo perkančiajai organizacijai pateikti pagrindines sutartis.
79. Pirkimo sąlygų 50 punkte numatyta, kad pirkimo sutartis turi būti sudaroma nedelsiant, bet ne anksčiau, negu pasibaigė atidėjimo terminas (15 dienų laikotarpis nuo pranešimo apie sprendimą sudaryti sutartį išsiuntimo dienos). Jei techninio pajėgumo minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai buvo grindžiami preliminariomis sutartimis, pagrindinės sutartys turi būti pateiktos perkančiajai organizacijai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo atidėjimo termino pabaigos. Atidėjimo terminas gali būti netaikomas, kai vienintelis suinteresuotas dalyvis yra tas, su kuriuo sudaroma pirkimo sutartis.
80. Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 5 punkte numatyta, kad paslaugų teikimo pradžia visais maršrutais numatoma ne vėliau kaip po 300 (trijų šimtų) kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo datos. Tiksli data bus nustatyta sudarant paslaugų sutartis su vežėjais, kurie bus pripažinti atitinkamos pirkimo objekto dalies nugalėtojais.
81. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, kurią palaiko ir apeliacinės instancijos teisme, kad pirkimo sąlygų 12.11 ir 12.12 punktuose nustatytas kvalifikacijos reikalavimų įvykdymo terminas, apibrėžtas įvykiu „iki sutarties sudarymo“, yra neproporcingas, neatitinka VPĮ 24 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir diskriminuoja valstybinio kapitalo turinčius tiekėjus. Ieškovės teigimu, perkančioji organizacija turėjo atlikti šių terminų pakeitimus, nustatydama, kad pagrindinės sutartys turi būti pateiktos per ne trumpesnį nei 90 dienų nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos terminą.
82. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ginčo viešajame pirkime tiekėjų pasiūlymai bus vertinami pagal ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų, o paslaugų teikimo pradžia yra vienas iš vertinamųjų kriterijų, padarė išvadą, jog sutrumpinus pagrindinių sutarčių pateikimo terminą būtų apribota tiekėjų galimybė konkuruoti dėl ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo, o atlikus ieškovės siūlomus pirkimo sąlygų pakeitimus (kad pagrindinės sutartys būtų pateiktos per ne trumpesnį nei 90 dienų nuo laimėtojo paskelbimo arba nuo sutarties sudarymo dienos terminą) perkančiajai organizacijai atsirastų nepagrįsta rizika, kad net ir pasibaigus maksimaliam 300 dienų terminui, tiekėjas dar nebus pasirengęs suteikti perkamas paslaugas bei pradėti vykdyti viešojo pirkimo sutartį.
83. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokia pirmosios instancijos teismo išvadai.
84. Kaip matyti iš pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 5 punkto, jame numatytas 300 kalendorinių dienų terminas nuo sutarties pasirašymo yra maksimalus terminas, per kurį vežėjas turi pradėti teikti paslaugas. Tiksli data bus nustatyta sudarant sutartį su atitinkamos pirkimo objekto dalies laimėtoju. Pirkimo sąlygų 44 punkte numatyta, kad neatmesti tiekėjų pasiūlymai kiekvienoje pirkimo objekto dalyje bus vertinami pagal ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų. Paslaugų teikimo pradžia (T1) yra vienas iš vertinamųjų kriterijų, kurio lyginamasis svoris ekonominio naudingumo įvertinime (Y) sudaro 10 balų.
85. Pagal VPĮ 39 straipsnio 4 dalį perkančioji organizacija pasiūlymus vertina remdamasi šiais kriterijais: ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo, kai pirkimo sutartį sudaro su dalyviu, pateikusiu perkančiajai organizacijai naudingiausią pasiūlymą, išrinktą pagal jos nustatytus kriterijus, susijusius su pirkimo objektu, – paprastai kokybės, kainos, techninių privalumų, estetinių ir funkcinių charakteristikų, aplinkosaugos charakteristikų, eksploatavimo išlaidų, veiksmingumo, garantinio aptarnavimo ir techninės pagalbos, pristatymo datos, pristatymo laiko arba užbaigimo laiko; arba mažiausios kainos. Taigi, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas, kurį sudaro įvairių kokybinių ir kiekybinių veiksnių visuma, gali apimti įvairiausius su sutartimi susijusius elementus (E. B. T. T. 1985 m. kovo 28 d. sprendimas komisija prieš Italiją, 274/83, rink. 1985, p.1077). Iš šių įstatymo nuostatų ir teismų praktikos matyti, kad perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę, nustatant ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo subkriterijus, atsižvelgti į perkamą objektą ir, kiek tai susiję su pagrindiniu viešojo pirkimo tikslu, išrinkti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą.
86. Nagrinėjamu atveju pirkimo sąlygose nustatytas pasiūlymų vertinimo subkriterijus – paslaugų teikimo pradžia - yra tiesiogiai susijęs su pirkimo objektu bei nustatytas siekiant objektyviai palyginti tiekėjų pateiktus pasiūlymus pagal jų ekonominį naudingumą bei išrinkti naudingiausią pasiūlymą. Taigi ginčo viešajame pirkime tiekėjai tarpusavyje konkuruoja ne tik pagal mažiausią pasiūlytą pirkimo kainą, bet ir pagal tai, kuris iš jų galės pradėti kuo greičiau teikti perkamas paslaugas. Esant tokiai situacijai, perkančioji organizacija neturi jokio pagrindo nustatyti papildomus terminus tam, kad tiekėjas pateiktų pagrindines sutartis dėl transporto priemonių ir kitos paslaugų teikimui būtinos infrastruktūros.
87. Be to, ginčo viešojo pirkimo tikslas – užtikrinti visuomenės interesus tenkinančių viešųjų keleivinio transporto paslaugų tęstinumą ir nenutrūkstamumą vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutuose, sudaryti galimybę vežėjams teikti keleivių vežimo paslaugą ne senesnėmis nei 2015 m. transporto priemonėmis, skaičiuojant terminą nuo transporto priemonės pirmos registracijos dienos, kurios turi būti sertifikuotos ne žemesniam kaip Euro 6 taršos emisijos standartui visą sutarties galiojimo laikotarpį, dirbant bendroje bilietų sistemoje, maksimaliai užtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvę, sudarant galimybę pritraukti naujus vežėjus, kartu mažinant 1 km savikainą maršrutuose ir keliant viešojo transporto paslaugų kokybę Vilniaus mieste. Taigi šio pirkimo rezultatas - visuomenės poreikio gauti kasdien reikalingą vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste paslaugą, kuri turi būti nenutrūkstama, saugi, kokybiška ir už proporcingą kainą. Ginčo viešasis pirkimas laikytinas turinčiu viešąjį interesą, kuris valstybės turi būti ginamas ir negali būti pažeidžiamas siekiant apsaugoti pavienių ūkio subjektų finansinį interesą – siekį gauti pajamų.
88. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepateisinamos situacijos, kai tiekėjas, neturintis kvalifikacinių pajėgumų vykdyti viešojo pirkimo sutartį, per kvalifikacijos reikalavimų įvykdymo terminą siekia įsigyti būtinus kvalifikacijos pajėgumus viešojo pirkimo sutarties įvykdymui. Kaip jau buvo minėta, perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sutartį pasiūlymo pateikimo metu, o ne sudarant viešojo pirkimo sutartį, juo labiau - ne po viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Pasiūlymų vertinimo objektyvumas, kaip lygiateisiškumo principo įgyvendinimo viešuosiuose pirkimuose išraiška, reiškia perkančiosios organizacijos pareigą (priklausomai nuo konkurso sąlygose nurodytų tiekėjų vertinimo kriterijų) laimėtoju pripažinti kompetentingą tiekėją, pasiūliusį mažiausią kainą arba ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, kad tiekėjo teisę įgyti vietinę licenciją po viešojo pirkimo pasiūlymų įvertinimo ar viešojo pirkimo sutarties sudarymo užtikrina piniginė tiekėjo pateikiama garantija. Tokios tvarkos įtvirtinimas neužtikrintų tinkamo VPĮ 32 straipsnio reikalavimų įgyvendinimo bei pažeistų visuomenės interesus.

Dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvavimo

89. Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl teisėjų kolegija atskirai pasisako dar ir šiuo aspektu.
90. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-387/2014).
91. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių faktinių ir teisinių aspektų. Kaip minėta, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl VPĮ bei specialiųjų (keleivių vežimo veiklą reglamentuojančių) teisės aktų santykio nagrinėjamoje byloje, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą, kadangi skundžiamame teismo sprendime teisingai pritaikytos ir išaiškintos nagrinėjamai bylai aktualios teisės normos, remiantis kuriomis įvertintas ginčijamų pirkimo sąlygų kvalifikacijos reikalavimų teisėtumas.
92. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

93. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
94. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantei (ieškovei) nepriteisiamas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                            Artūras Driukas

Gintaras Pečiulis

Egidija Tamošiūnienė