Civilinė byla Nr.2A-1865-619/2013
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00465-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 95.6.2; 35.3.6; 43.2; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. liepos 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Loretos Lipnickienės
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB ,,Modernizacijos finansavimo fondas“, atstovaujamos UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“ ieškinį atsakovui R. L. dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė teismo iš atsakovo priteisti 77 760,00 Lt be pagrindo įgytų lėšų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-2). Ieškinyje nurodė, kad yra ieškovo bankroto administratorius. BUAB ,,Modernizacijos finansavimo fondas“ buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad atsakovas R. L. yra skolingas įmonei 77 760 Lt sumą, kuri jam buvo pervesta 2010-11-23, tačiau nerasta jokių dokumentų, kurie patvirtintų šios sumos teisinį pagrindą.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad 2010-03-22 jis suteikė 75 000 Lt paskolą ieškovo direktoriui ir vieninteliam akcininkui G. M., kuris įsipareigojo ją priimti ir naudoti įmonės tikslais, jos veiklos reikmėms. Paskola turėjo būti grąžinta iki 2010-09-20. 2010-11-23 ieškovas į jo sąskaitą sumokėjo 77 760 Lt skolą, nurodydamas, kad grąžina paskolą. Šį banko pavedimą patvirtino vienintelis ieškovo akcininkas ir direktorius G. M., kuris atsakovui nurodė, kad tai daro teisėtai, o visus susijusius dokumentus su įmone tarpusavyje susitvarkys. Nurodė, jog jam grąžinta paskola negali būti išreikalaujama kaip be teisinio pagrindo gauta suma. Šią sumą atsakovas banko pavedimu gavo įstatyminiu pagrindu (CK 6.50 str. 1 d.), kaip trečiojo asmens (ieškovo) už skolininką (G. M.) įvykdytą prievolę sumokėti jam pradelstą sugrąžinti paskolos sumą su palūkanomis.
II. Teismo priimto procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino pilnutinai. Teismas priteisė iš atsakovo R. L. ieškovui BUAB ,,Modernizacijos finansavimo fondas“ 77 760 Lt skolos, 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2012-02-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendime konstatavo, kad iš pateiktos 2010-03-22 paskolos sutarties, nustatyta, kad atsakovas R. L. suteikė G. M., kaip UAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ akcininkui ir direktoriui 75 000 Lt skolą UAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ veiklos reikmėms, paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą kartu su palūkanomis, viso 77 760 Lt. Teismo vertinimu, ši paskolos sutartis sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų. Vertindamas 2010-03-23 paskolą, sudarytą tarp G. M. ir UAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ dėl 75 000 Lt paskolos įmonei suteikimo, teismas konstatavo, kad akivaizdu, kad jokių šios realios sutarties egzistavimo patvirtinimo įrodymų byloje nėra, nes liudytojas pateikia teismui paskolos sutartį niekaip tai neatsispindėdamas juridinio asmens dokumentuose, kas eliminuoja šią sutartį vertinti kaip realiai buvusią. Teismo vertinimu, 2010-03-23 G. M. atliktas UAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ 11 000 eurų pavedimas kaip akcininko įnašas paneigia atsakovo ir šio liudytojo paaiškinimus dėl skolos gavimo ir pervedimo pinigų bendrovei. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė savo argumentų ir buvusių faktinių aplinkybių, nes atsakovas gavo pinigus iš ieškovo neturėdamas jokių paskolinių santykių su juridiniu asmeniu; pinigų atsakovas negrąžino ieškovui gavęs iš G. M. mokėjimo pavedimą. Konstatavo, kad atsakovas gavo pinigus dėl sąmoningo skolininko veiksmo – G. M. pervedė asmeninę savo skolą kaip įmonės skolą, kas akivaizdžiai padarė žalą pačiai bendrovei, tokiu būdu skolininkas ir kreditorius elgėsi nesąžiningai. Pažymėjo, jog patenkinus ieškinį, faktiniai santykiai tarp pirminio kreditoriaus – atsakovo ir skolininko G. M. neišnyks.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai.
Atsakovas R. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą naujam nagrinėjimui bei išreikalauti iš ieškovo kreditorių ir skolininkų sąrašus bei didžiąją buhalterinę knygą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas nurodė, kad ieškovo veiksmai pervedant jam pinigus nepažeidė jokių CK nuostatų, o iš byloje esančių įrodymų visumos teismas privalėjo pripažinti, kad pinigai jam buvo sumokėti LR CK 6.50 str. pagrindu, kaip paskolos grąžinimas už G. M. pagal 2010-03-22 paskolos sutartį. Liudytojas G. M. pats asmeniškai patvirtino, kad pinigus iš atsakovo gavo ir juos įnešė per kelis kartus ieškovui tarp G. M. ir ieškovo sudarytos paskolos pagrindu. Tuo tarpu ieškovas byloje neįrodė (nepateikė jokių duomenų), o teismas nebandė aiškintis ir sprendime nenurodė, kokiu pagrindu ieškovas gavo iš G. M. 11 000 Eur. Tokiu būdu teismas vadovavosi niekuo nemotyvuotomis prielaidomis. Pažymėjo, jog ieškovo direktoriui ir akcininkui atsakovas suteikė tikslinę paskolą, todėl pinigus iš ieškovo gavo įstatyminiu pagrindu (CK 6.50 str. 1 d.). Todėl ieškovui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką G. M., pereina visos jo kaip kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku G. M.. Byloje nėra duomenų, kad G. M. būtų pranešęs jog prieštarauja, kad jo prievolės įvykdymą priimčiau iš ieškovo ir būtų negalėjęs jos priimti. Kad tokie reikalavimai buvo įskaityti, patvirtina ir tai, kad G. M. nėra patvirtintų ieškovo kreditorių sąraše pagal jo ir ieškovo sudarytą 2010-03-23 Paskolos sutartį ir jos pagrindu atliktus mokėjimus.
2. Nepagrįsti teismo argumentai, susiję su atsakovo ir G. M. nesąžiningumu, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Atsakovo skolininkas G. M., kaip ieškovo kreditorius, galėjo ieškovui nurodyti, kad šis prievolę įvykdytų už jį.
3. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 329 str. 2 d. 2 p., nes nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismas, spręsdamas šalių ginčą, sprendime konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tarp atsakovo ir G. M. sudarytos paskolos sutarties realų egzistavimą, laikė, kad pervesta G. M. 11 000 Eur suma ieškovui nepatvirtina, kad jis šiuos pinigus gavo iš atsakovo sudarytos su juo sutarties pagrindu ir juos pervedė ieškovui. Taigi, teismas neteisėtai sprendė ir civilinių teisinių santykių, susiklosčiusių ne tik tarp šalių, bet ir tarp G. M. ir ieškovo, bei G. M. ir apelianto. Šiuo atveju teismui nusprendus, kad ieškovas nepagrįstai sumokėjo jam pinigus, atsakovas įgytų teisę reikalauti pinigų tiesiogiai iš G. M.. Tokiu būdu teismas nusprendė dėl G. M. teisių ir pareigų, jis negalėjo apsiginti nuo tokio ieškinio ir teismo sprendimo pagrindu atsirasiančio jo teisių pablogėjimo.
4. Teismas bylą nagrinėjo neobjektyviai, netyrė reikšmingų bylai aplinkybių, neišreikalavo jo įrodinėjamoms aplinkybėms patvirtinti reikalingų įrodymų, visiškai šių prašymų nemotyvuodamas. Todėl teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 12 str., 14 str., 42 str., 198 str., 260 str., 263 str. reikalavimus.
Ieškovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti (b.l. 83-84) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Nurodė, kad bendrovės administratoriui dokumentus perdavė buvęs įmonės vadovas G. M., šiais dokumentais ieškovas ir remiasi, jokių kitų dokumentų, liečiančių apeliantą, nėra. Apeliantas prašo išreikalauti rašytinius įrodymus, tačiau pats nebuvo atvykęs susipažinti su dokumentais, nėra pateikęs tokio prašymo. Įvertinus ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktus tuometinio bendrovės vadovo, nustatyta, kad G. M. ieškovo lėšomis dengė savo asmenines paskolas, taip pat bendrovės lėšas naudojo savo ir savo šeimos poreikiams tenkinti.
2. Apeliantas patvirtino, kad sudarydamas sutartį su G. M. suprato, kad jį sieja paskoliniai santykiai tarp fizinių asmenų, todėl nėra teisinio pagrindo G. M. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu. Taigi, apeliantas priėmė pinigus iš asmens, su kuriuo jo nesiejo jokie santykiai.
3. Pažymėjo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių 75 000 Lt G. M. sumos ieškovui perdavimo faktą, neva paskolinta suma nėra apskaityta bendrovės dokumentuose. Teigia, jog yra visos sąlygos byloje taikyti apelianto atžvilgiu CK 6.237 str. 1 d., 6.240 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Faktiniais bylos duomenimis nustatytos šios aplinkybės: 2010-03-22 tarp atsakovo ir G. M. sudaryta paskolos sutartis (b.l. 21), remiantis kuria atsakovas paskolino G. M. kaip UAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ įmonės akcininkui ir direktoriui 75 000 Lt, o paskolos gavėjas ją priima ir naudos UAB „Modernizacijos finansavimo fonas“ veiklos reikmėms. 2010-03-23 G. M. suteikia paskolos gavėjui UAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ 75 000 Lt paskolą, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti suteiktą paskolą iki 2010-09-20 kartu su palūkanomis, numatytomis 2010-03-22 paskolos sutartyje, sudarytoje tarp G. M. ir R. L.. Ieškovas 2010-11-23 tarpbankiniu pavedimu grąžino atsakovui paskolą su palūkanomis 77 760 Lt (b.l. 5). Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodo, kad pinigai ieškovo jam buvo sumokėti LR CK 6.50 str. pagrindu, kaip paskolos grąžinimas už G. M..
Dėl CPK 329 str. 2 d. 2 punkto pažeidimo
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas byloje nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t.y. dėl G. M. teisių ir pareigų, kad sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Pažymėtina, kad civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas- užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis) turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004). Aptartos įstatyminės ir teismų praktikos nuostatos reiškia ir tai, kad spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms.
Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-159-2007). Tai savo ruožtu reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį CK 6.237 str. pagrindu, teismo sprendime konstatavo, kad nėra byloje patikimų įrodymų, kad egzistavo realiai 2010-03-23 paskolos sutartis tarp G. M. ir UAB „Modernizavimo fondas“, nes nėra jokių įrodymų, patvirtinančių realų šios paskolos sutarties egzistavimą. Teismas, įvertinęs liudytojo G. M. pateiktą įrodymą, konstatavo, kad 2010-03-23 G. M. bankiniu pavedimu pervedė ieškovui tik 11 000 Eurų akcininko įnašą, kuris paneigia atsakovo ir liudytojo paaiškinimus dėl skolos gavimo ir pervedimo pinigų bendrovei. Konstatavo, kad grąžindamas skolą G. M. ir atsakovas elgėsi nesąžiningai, G. M. savo valiniu sprendimu pervedė atsakovui savo asmeninę skolą kaip įmonės skolą, kas akivaizdžiai padarė žalą pačiai bendrovei. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime nusprendė dėl G. M. teisių ir pareigų, pasisakydamas dėl jo sutartinių santykių su ieškovu bei atsakovu, vertino, jog G. M. veiksmais ieškovui buvo padaryta žala. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo įtakota neįtraukto į teismo procesą G. M. teisinė padėtis. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime prašė teismo patraukti trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų G. M. (b.l.40), tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė iš esmės jo nemotyvuodamas (b.l. 45).
Nustačius šį procesinį pažeidimą, dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl nurodyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Teisėjai Andrutė Kalinauskienė
Loreta Lipnickienė
Andžej Maciejevski