Civilinė byla Nr. 3K-3-554/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
27.3.2.2; 27.3.2.8; 30.8
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Januškienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės
mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 3 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. ir Č. A. pareiškimą
suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai,
Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas –
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Vilniaus apskrities
valstybinei mokesčių inspekcijai, žemės ūkio bendrovei „Naujoji Rudamina“ dėl
nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai prašė nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į
namą, esantį Vilniaus rajone, Rudaminos seniūnijoje (duomenys neskelbtini),
pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjai susituokė 1992 m., tuo metu jie
abu dirbo ŽŪB „Naujoji Rudamina“. Anot
pareiškėjų, kadangi jie neturėjo savo būsto, tai 1993 m. kovo 12 d. bendrovės
valdybos posėdyje buvo nutarta pareiškėjui lengvatinėmis sąlygomis parduoti
namą; sprendimas buvo priimtas žodžiu, todėl nutarime nebuvo nurodyta nei namo
kaina, nei konkreti įsigijimo ar priėmimo-perdavimo data, kitos sąlygos. Po šio
nutarimo priėmimo pareiškėjai atsikėlė gyventi į namą ir gyvena jame iki šiol.
Namo įsigijimo dokumentų nebaigta tvarkyti. Anot pareiškėjų, buvo žinoma, kad
iki 1990 m. namas priklausė kolūkiui „Kovo 8-oji“, tačiau, jį
privatizavus, kolūkio turtas, įskaitant ir namą, perėjo bendrovei. Bendrovės
balanse nebeliko įrašų apie namą. Pareiškėjų teigimu, namas stovi ant jiems suformuoto,
bet dar iki galo neįteisinto ir neįregistruoto žemės sklypo. Iš viso sąžiningas
namo valdymas trunka jau penkiolika metų; ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 2008 m.
sausio 17 d. pareiškime nurodė, kad bendrovė neturi jokių pretenzijų į
namą. Aplinkybę, kad namas nepriklausė valstybei ar savivaldybei, taip pat patvirtina
ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pranešimas apie ketinimą
kreiptis į teismą dėl namo pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perėmimo
savivaldybės nuosavybėn.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio
20 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Nustatęs, kad namas statytas
1917 metais, 1989 m. kovo 26 d. buvo kolūkio „Kovo 8-oji“
balanse; ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 1993 metais valdybos posėdyje nutarta
šį namą parduoti pareiškėjui, kuris tais pačiais metais įsikūrė ir šeima ten
gyvena iki šiol; namo būklės palaikymui pareiškėjas atlieka smulkų remontą,
teismas konstatavo, jog pareiškėjai valdė namą
daugiau kaip 10 metų, t. y. nuo 1993 metų kovo mėnesio, tačiau namą
valdė nebūdami namo savininkai, atvirai, kaip savą, nesislapstydami. Nurodęs, kad
pareiškėjai sąžiningai įgijo galimybę valdyti namą, teismas konstatavo, jog
nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai šį daiktą valdė teisėtai: pareiškėjas,
suprasdamas, jog namas turėjo būti nustatyta tvarka
privatizuotas ir išpirktas, nedarė nieko, kad
privatizuotų namą pagal įstatymą, o po to dar devynis metus nedarė nieko, kad
sukurtų nuosavybės teises į namą, taigi neatliko jokių veiksmų, kad ŽŪB „Rudamina“
įvykdytų savo įsipareigojimą leisti įsigyti namą. Teismo vertinimu, suinteresuotas
asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pagrindė, kad
ginčo namas buvo valstybės, o ne ŽŪB „Rudamina“ nuosavybė, kuri buvo
privatizavimo objektas, dėl kurio nebuvo atlikti privatizavimui reikalingi veiksmai.
ŽŪB ,,Naujoji Rudamina“ 1993 m. kovo 12 d. valdybos posėdžio
išrašas neįrodo nuosavybės teisių, o įrodo tik bendrovės ketinimus, kurie
įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pradėti ir užbaigti, nes šis pastatas tuo metu
net nebuvo įtrauktas į bendrovės balansą. Mokėjimo pranešimas dėl perkamo
2,05 ha žemės sklypo nepatvirtina, kad pareiškėjas nuo 1996 metų
nežinojo apie kliūtis įsigyti jam nuosavybėn ir ginčo namą, ir žemę, nes
pareiškėjas žinojo, jog turi išsipirkti namą, pradėjo inventorizaciją, bet
nebaigė. Teismas konstatavo, kad pagal 1964 m. CK nuostatas turtą,
priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms
valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos,
kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Kadangi pastatų
savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai
nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Tai, kad pagal VĮ Registrų
centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu,
nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu
atveju būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų
apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio
20 d. sprendimą ir pareiškimą patenkino: nustatė faktą, kad
pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą įgijo pagal įgyjamąją senatį. Kolegija
nurodė, kad pareiškėjai gyvenamąjį namą valdo atvirai, nepertraukiamai nuo 1993 m.,
t. y daugiau kaip 10 metų, ir šis terminas suėjo iki CK 4.22 straipsnio,
4.27 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo, todėl jų valdymo teisė viešame
registre neprivalėjo būti registruota. Faktą, kad šį gyvenamąjį namą pareiškėjai
valdo atvirai, patvirtina tai, jog pareiškėjams buvo suformuotas namų valdos
žemės sklypas, šiame name jie deklaravo savo gyvenamąją vietą, atsiskaitinėjo
už suvartotą elektros energiją, taip pat moka žemės nuomos mokestį. Kolegija
nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nėra sąžiningi
namo valdytojai. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai domėjosi,
tačiau ŽŪB „Naujoji Rudamina“ atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį
remdamasi tuo pagrindu, kad gyvenamasis namas nėra įtrauktas į jų balansą ir
šiai bendrovei nepriklauso. Pareiškėjai į gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi
sąžiningai ir teisėtai, nes po ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 1993 m. kovo 12 d.
valdybos sprendimo jie pagrįstai buvo įsitikinę, kad bendrovė kaip teisėta
savininkė leido jiems gyventi šiame name. Be to, valdymo sąžiningumas ir teisėtumas
yra preziumuojami, kol nenuginčyti; kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų,
paneigiančių pareiškėjų valdymo sąžiningumą ir teisėtumą. Nustačiusi, kad
pareiškėjų valdomas namas buvo įtrauktas į Kovo 8-osios kolūkio balansą,
kad reorganizuojant kolūkį „Rudamina“ į ŽŪB „Naujoji Rudamina“ šis namas
pagal 1992 m. rugpjūčio 1 d. aktą nebuvo perduotas bendrovei, kolegija
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad namas nepriklauso ŽŪB „Naujoji
Rudamina“, tačiau, kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai pripažino, jog namas
priklauso nuosavybės teise valstybei. Padariusi išvadą, kad gyvenamasis namas
priklausė kolūkiui, kolegija konstatavo, kad pagal 1964 m. CK (redakcija,
galiojusi iki 1994 m.) 95 straipsnį buvo skiriamos savarankiškos
valstybinė ir kolūkių nuosavybės rūšys, t. y. kolūkis buvo savarankiškas
nuosavybės teisės subjektas, nuosavybės teise valdęs jam priklausantį turtą ir
šiuo turtu disponuoti galėjo tik kolūkis (1964 m. CK 102 straipsnis);
taigi namas priklausė nuosavybės teise kolūkiui, o ne valstybei. Pažymėjusi,
jog byloje nėra įrodymų, kad namas iš kolūkinės nuosavybės buvo perduotas
valstybės nuosavybėn, jog valstybės institucijos buvo pradėjusios pareiškėjų
valdomo namo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, kolegija konstatavo,
kad aplinkybė, kuriam kolūkiui namas priklausė nuosavybės teise, neturi
teisinės reikšmės, nes po nagrinėjamos bylos iškėlimo niekas pretenzijų į namą
nepareiškė, išskyrus suinteresuotą asmenį Vilniaus apskrities valstybinę
mokesčių inspekciją, teigiančią, kad namas priklauso valstybei. Padariusi
išvadą, kad pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas neturi savininko, kolegija
konstatavo, jog pareiškėjai sąžiningai užvaldė gyvenamąjį namą, pagrįstai
galėjo tikėtis, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į namą, nes po pareiškėjų
įsikėlimo į namą ŽŪB „Naujoji Rudamina“ nurodė, kad šis namas bendrovei
nepriklauso. Duomenų, kad pareiškėjams būtų žinoma apie kokias nors kliūtis
nuosavybės teisei įgyti, nėra. Per visą pareiškėjų valdymo laikotarpį joks
savininkas nepasinaudojo teise įgyvendinti nuosavybės teises į pareiškėjų
valdomą namą.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 3 d. sprendimą ir palikti
galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasacinio teismo praktika dėl valstybės ir savivaldybės turto perleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus
knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v.
UAB „Vengrobalt-K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005), kasatoriaus manymu,
leidžia daryti išvadą, kad valstybės turto administravimas kaip specifinio
turto valdymo veikla pripažįstama susijusi su viešuoju interesu – turto
valdymu visuomenės ir valstybės viešųjų poreikių tenkinimui. Anot kasatoriaus,
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu
registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nustatant tokio
turto priklausomybę, reikia sistemiškai ir išsamiai analizuoti kitus teisės
aktus, kurie reglamentuoja tokio turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo. Šioje
byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad gyvenamasis namas priklausė kolūkiui,
jis nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei. Taigi kyla šio turto vertinimo
aspektas – ar kolūkio turtas yra valstybės turtas.
1.1. Į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir
gyvenamosios patalpos kituose statiniuose priklausančiuose kolūkiams ir kitoms
kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms
visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas) (Butų kodekso 5 straipsnio
1 dalies 2 punktas, 1982 m. gruodžio 2 d. redakcija, galiojusi
iki 1998 m. birželio 30 d.). Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (1991 m. vasario 28 d.
redakcija, galiojusi iki 1997 m. spalio 30 d.) nustatė, kad žemės ir
kitų gamtos išteklių, žemės ūkio, miškų ūkio, ryšių įmonių ar jų turto,
valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų. privatizavimo tvarką ir sąlygas
nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, anot kasatoriaus, įstatymų
leidėjas įtvirtino bendrąją nuostatą, kad valstybinio ir visuomeninio butų
fondas yra privatizavimo objektas, tačiau gyvenamųjų namų, butų ir kitų objektų
priklausančio tokiam fondui perleidimo tvarką nustato kiti įstatymai. Butų
privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustatė, kad
pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo
gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (1991 m.
gegužės 28 d. redakcija, galiojusi iki 1993 m. liepos 27 d.). Butų
privatizavimo įstatymas buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau gyvenamųjų
patalpų privatizavimo procesas tam tikromis sąlygomis yra tęsiamas Valstybės
paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti
(modernizuoti) įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai
analizuojant nurodytas teisės normas, galima daryti išvadą, kad įstatymų
leidėjas įtvirtino imperatyviąją nuostatą, jog kolūkiui priklausantys
gyvenamieji namai yra sudedamoji visuomeninio butų fondo dalis ir yra
privatizavimo objektas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įmonių ir
įstaigų valdomos gyvenamosios patalpos, kaip asmens ir jo šeimos poreikiams
tenkinti skirti objektai, buvo atskirti nuo tų pačių organizacijų valdomo
gamybinio-technologinio turto.
1.2. Anot kasatoriaus, specialusis
Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš
valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną
gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo
įstatymo 4 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-192/2008). Butų fondui nepriklausė tik gyvenamųjų namų
negyvenamosios patalpos, skirtos prekybos, buitiniams ir kitokiems nepramoninio
pobūdžio reikalams (Butų kodekso 4 straipsnio 1 dalis). Butų
privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad privatizuotinas visas valstybinis ir visuomeninis
butų fondas; šios bendrosios taisyklės išimtys buvo suformuluotos tik Butų
privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje ir jų, keičiant bei papildant
įstatymą, mažėjo. Pagal įstatymo turinio sisteminę analizę tai reiškia, kad,
jei nėra įstatymo nustatytos išimties, visos kitos butų fondų gyvenamosios
patalpos yra privatizavimo objektas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1996 m. gegužės 22 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 2 punktas).
Anot kasatoriaus, teismų formuojama praktika taip pat pabrėžė, kad į
visuomeninį butų fondą įeina kolūkiams priklausantys gyvenamieji namai. Nurodęs,
kad: 1) gyvenamieji namai, priklausantys
kolūkiams, sudaro visuomeninį butų fondą; 2) visas visuomeninis butų
fondas yra privatizavimo objektas, išskyrus tam tikras išimtis;
3) gyvenamųjų patalpų, tarp jų ir kolūkiams priklausančių gyvenamųjų namų,
privatizavimo tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti
valstybės turtą privačion nuosavybėn; 4) gyvenamųjų patalpų kaip
valstybinio turto statusą ir privatizavimą reglamentuoja specialūs teisės aktai,
kasatorius teigia, jog nurodytos nuostatos patvirtina, kad kolūkiui
priklausantys gyvenamieji namai yra valstybės nuosavybės objektas, todėl
apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, jog kolūkio turtas nėra valstybės nuosavybės
objektas, prieštarauja Butų kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Valstybinio turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnio
2 dalies, Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies
nuostatoms ir teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas apskritai
neanalizavo kolūkių gyvenamųjų namų statuso reglamentuojančių teisės normų,
nesigilino į tokių namų privatizavimo instituto esmę ir paskirtį, nors,
atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, privalėjo aiškinti ir taikyti Butų
kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1982 m. gruodžio 2 d.
redakcija), Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio
2 dalį (1991 m. vasario 28 d. redakcija), Butų privatizavimo
įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (1991 m. gegužės 28 d., 1993 m.
liepos 15 d. redakcija).
2. Socialistinė nuosavybė yra:
valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė;
profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė (1964 m. CK 95 straipsnio
1 dalis, 1964 m. liepos 7 d. redakcija, galiojusi iki 1994 m.
birželio 10 d.). Kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos; jų
susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir
disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais). Teisė disponuoti
turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų
nuosavybė, priklauso išimtinai patiems
savininkams (1964 m. CK 102 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m.
liepos 7 d. redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.).
Taigi planinėje ekonomikoje buvo pripažįstama viena iš nuosavybės formų –
kolūkinė-kooperatinė nuosavybė. Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 26 d.
nutarimo Nr. 1-415 „Dėl Lietuvos ekonomikos reformos“ 3 punktu
uždraudė dalyti valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių turtą naudojant
akcijas bei pavedė Vyriausybei imtis priemonių, kad būtų nutrauktas valstybinių
įmonių, kolūkių, tarybinių ūkių, valstybinių-kooperatinių ir kitokių
valstybinio pobūdžio įmonių turto pasidalijimas, pardavimas bei kitoks
perdavimas, ir pripažinti negaliojančiais visus neįstatyminius bei įstatymą
pažeidusius veiksmus, padarytus iki šio nutarimo priėmimo. Aukščiausioji Taryba
1990 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1-881 „Dėl Lietuvos
Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos ekonomikos reformos“
3 punkto išaiškinimo“ papildomai nustatė, kad draudimas dalyti naudojant
akcijas valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių turtą priimtas, siekiant
nutraukti prasidėjusį priešlaikinį valstybinio turto privatizavimą, todėl šis
nutarimas nedraudžia juridinių aktų, susijusių su valstybinio bei visuomeninio
kooperatinio turto pardavimu ar kitokiu perdavimu kitoms valstybinėms įmonėms,
kolūkiams bei savivaldybėms. Taigi, kasatoriaus teigimu, Aukščiausioji Taryba
nustatė, kad kolūkio turtas yra valstybės nuosavybės objektas, todėl sandoriai
dėl jo galimi tik su kitomis valstybinėmis organizacijomis, joks kolūkio turto
išvalstybinimas negalimas nesant organizacinio pasirengimo ir teisinių pagrindų.
Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 1-1223
„Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“ 1 dalies
2 punkte (taip nurodyta skunde) nustatė, kad kolūkiai ir valstybiniai
ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal
įstatymus. Plečiant agrarinę reformą, 1991 m. lipos 30 d. buvo priimtas
Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas, kuris ir nustatė kolūkių ir
tarybinių ūkių turto perleidimo privačion nuosavybėn tvarką. Taigi, kasatoriaus
teigimu, įstatymų leidėjas pripažino, kad pagal faktinę situaciją sovietinėje
planinėje ekonomikoje kolūkis buvo valstybės administraciniais sprendimais
sukurta institucija, o jo turtas buvo valstybės nuosavybė; siekiant įdiegti
rinkos santykius žemės ūkyje, toks turtas, įvardytas žemės ūkio įmonių turtu,
buvo pradėtas perleisti privačion nuosavybėn kaip steigiamų žemės ūkio
bendrovių ir ūkininkų ūkių pagrindas. Darytina išvada, kad kolūkio turtas
traktuojamas kaip valstybės nuosavybė, kuri gali būti privatizavimo objektas.
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išsamiai neanalizavo kolūkio turtą
reglamentuojančių teisės normų, neįsigilino į kolūkinės kooperatinės nuosavybės
instituto esmę ir paskirtį planinėje ekonomikoje.
3. Anot kasatoriaus, teismas
pažeidė CPK 531 straipsnio 1 punktą pats už pareiškėjus suformuluodamas
reikalavimą. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Z. M. ir kt. v. Kauno miesto
savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-164/2007, išdėstytus
išaiškinimus, kasatorius teigia, kad teikdamas pareiškimą dėl nuosavybės teisės
įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu pareiškėjas privalo aiškiai suformuluoti
savo reikalavimą – išsamiai apibūdinti daiktą, kad būtų aiškus tiek
teismui, tiek byloje dalyvaujantiems asmenims, dėl kokio objekto statuso
nagrinėjama byla. Kasatorius pažymi, kad būtent pareiškėjui, o ne teismui,
tenka pareiga tinkamai suformuluoti reikalavimą; įgaliojimų už pareiškėją
formuluoti reikalavimą suteikimas teismui keltų abejonių jo nešališkumu
sprendžiant klausimą dėl pareiškimo (ieškinio) pagrįstumo. Tinkamo reikalavimo
formulavimas turi būti sprendžiamas per trūkumų šalinimo institutą nurodant
pareiškėjui pateikti įstatymo keliamus reikalavimus atitinkantį procesinį
dokumentą (CPK 138 straipsnis). Tinkamai aiškinant ir taikant teisės
normas, reglamentuojančias pareiškimo reikalavimo formulavimą (CPK 531 straipsnio
1 dalis), apeliacinis skundas negalėjo būti patenkintas.
Suinteresuotas
asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu prisidėjo
prie kasacinio skundo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija
2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo
V. A. atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK nustatytų
reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kolūkio ir
valstybės nuosavybės teisių
Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio
1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija,
galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio
9 d.) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir
kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės
organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų
susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką
balansą. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d.
įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d.
iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra:
valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė;
profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių
kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame
102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija,
galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai,
kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės
teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus
(nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių
organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems
savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo
skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų
susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos.
Iš pirmiau nurodytų
materialiosios teisės normų matyti, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės
teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi
kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Šiuo
aspektu apeliacinės instancijos teismas tinkamai atribojo kolūkio ir valstybės
nuosavybės teises į namą iki atsirandant privatizacijos santykiams ir,
skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo,
jog (iki prasidedant privatizacijos procesui) gyvenamasis namas nuosavybės
teise priklausė kolūkiui, o ne valstybei. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija
atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad
kolūkiui priklausantys gyvenamieji namai esą buvo valstybės nuosavybės objektas,
kad kolūkio turtas, kaip toks, savaime yra valstybės turtas ir pan.
Dėl gyvenamojo
namo, kaip kolūkio nuosavybės objekto, (ne)privatizavimo teisinių padarinių
Po Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti
pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius
teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius
reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto
privatizavimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo nuostatos kolūkio turto
privatizavimo aspektu šioje byloje nagrinėjamų santykių kontekste vertintinos
kaip specialiosios normos bendrųjų – kasaciniame skunde nurodomų
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo, Butų privatizavimo įstatymo –
normų atžvilgiu ir vadovaujantis būtent Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo
įstatymo nuostatomis spręstina dėl gyvenamojo namo, kaip kolūkio nuosavybės,
privatizavimo ar neprivatizavimo teisinių padarinių. Tai konstatavusi, teisėjų
kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kurie
grindžiami Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo, Butų
privatizavimo įstatymo nuostatomis.
Žemės ūkio
įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą
savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems
asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės
administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo
12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos
tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo
privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba
reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos
funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m.
balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių
turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po
1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m.
birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems
asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis
įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo
Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip
pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624
redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu
nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.
lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei
priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota
žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio
įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu
įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės
pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba
disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės
nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės
nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies
bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių
įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d.
nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio
18 d.) – valstybei priklausančio pajaus dalis gali būti mažinama
privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių
turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522.
Nurodytas teisinis
reglamentavimas teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos
teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog, gyvenamojo namo, kaip kolūkio
nuosavybės, 1992 m. rugpjūčio 1 d. aktu neperdavus žemės ūkio
bendrovei, toks namas laikytinas kolūkio nuosavybe. Jau minėta, kad, vadovaujantis
Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (1993 m.
balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo
1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m.
liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m.
gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos
savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi gyvenamasis
namas, kaip kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo
likti kolūkio nuosavybė. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos
bylos prieštaringus duomenis dėl gyvenamojo namo privatizavimo ar
neprivatizavimo aplinkybių: a) kolūkio namas 1992 m. rugpjūčio
1 d. priėmimo-perdavimo aktu nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei, tačiau
bendrovės valdyba 1993 m. kovo 12 d. sprendimu vis dėlto nutarė
parduoti pareiškėjui namą; b) anot suinteresuoto asmens ŽŪB „Naujoji
Rudamina“ atstovų paaiškinimų, gyvenamasis namas (reorganizavus kolūkį į žemės
ūkio bendrovę) nebuvo įtrauktas į bendrovės balansą, tokių į balansą neįtrauktų
objektų yra ir daugiau – apie 17, 18 (b. l. 112), tuo tarpu
namas (jeigu jis nebuvo iš viso privatizuotas) taip pat nebuvo ir vis dar nėra
apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės.
Nagrinėjamu
atveju kasatoriaus pozicija grindžiama iš esmės tuo, kad gyvenamasis namas yra
valstybės nuosavybė ir (todėl) į tokį daiktą negali būti įgyjama nuosavybės
teisė įgyjamąja senatimi (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant
dėl šios teisės normos taikymo (ar netaikymo), būtina nustatyti teisiškai reikšmingą
aplinkybę: kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės –
nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 1993 metais valdyti (įsikėlė
gyventi) pareiškėjai. Tuo tarpu bylos duomenys dėl šios teisiškai reikšmingos aplinkybės,
minėta, nėra vienareikšmiški: anot pareiškėjų, privatizavus kolūkį, namas
perėjo bendrovei, tačiau bendrovės administracijai nepavyko rasti jokių
dokumentų, patvirtinančių namo priklausymą bendrovei (b. l. 29); anot
kasatoriaus, po kolūkio reorganizacijos bendrovė administravo į jos balansą įtrauktą
gyvenamąjį namą, kuris buvo valstybės turtas (b. l. 37, 113); bendrovės
atstovai nurodė, kad namas neįtrauktas į balansą, tokių objektų yra ir daugiau
(b. l. 112). Nurodyti bylos duomenys neteikia pagrindo nei išvadai,
kad namas buvo privatizuotas (bendrovės nuosavybė), nei kad nebuvo privatizuotas
(ir tapo valstybės nuosavybė). Dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo
išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė CK
4.69 straipsnio 3 dalį, nepažeidė šios materialiosios teisės normos. Kasacinis
teismas nenagrinėja fakto klausimų, o sprendžia tik teisės klausimus, yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios, kaip
nagrinėjama, kategorijos bylose teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad
būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio
8 dalis). Kadangi nurodytoms aplinkybėms išaiškinti bei CK
4.69 straipsnio 3 daliai tinkamai taikyti šioje byloje reikia, be
kita ko, tirti, nustatyti ir vertinti faktines aplinkybes, tai apskųstas
apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis) ir byla
grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija
nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos apskųsto
sprendimo teisėtumui ir nereikšmingų vienodos (nuoseklios) teismų praktikos
formavimui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos
teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Antanas Simniškis
Česlovas Jokūbauskas