Civilinė byla Nr. 2A-347-124/2015

                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00866-2014-1

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 11.5.6; 121.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1002-674/2014 pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovui UAB „Distancija“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos priteisimo, nuobaudos  panaikinimo, ir

n u s t a t ė:

                    I. Ginčo esmė

Ieškovė D. Ž. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti darbo sutarties Nr. 159 nutraukimą neteisėtu ir pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš LR Darbo kodekso  107 str.  1  d. (išbandymo laikotarpiu) į LR Darbo kodekso 127 str. 2 d. (dėl darbuotojo ligos), priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, panaikinti drausminę nuobaudą - papeikimą, paskirtą UAB „Distancija” direktoriaus 2014-06-25 įsakymu Nr. 132.

Nurodė, kad 2014 m. birželio 18 d. su darbdaviu UAB „Distancija” ieškovė sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 159, kuria ieškovė buvo priimta dirbti kavinėje „A” padavėja, nustatant trijų mėnesių išbandymo laikotarpį. Ieškovės darbas buvo patiekti kavinės klientams maistą, nurinkti nuo stalų ir nunešti į virtuvę nešvarius indus, skusti bulves, rinkti šiukšles lauke aplink kavinę, plauti indus, valyti grindis tualete ir pan., tačiau darbo sutartimi su darbdaviu susitarė tik dėl padavėjos darbo, t.y. patiekti klientams maistą, nurinkti nešvarius indus nuo stalų ir nunešti juos į virtuvę. 

Ieškovė nurodo, kad kavinėje ji dirbo birželio 18, 20, 22 ir 23 dienomis. 2014 m. birželio 23 d. kavinės direktoriaus žmona R. J. liepė ieškovei išplauti tualete grindis, o ieškovei nepaklusus – išvarė ją iš darbo. Ieškovė nurodė, kad darbo sutarties nutraukimas pagal DK 107 str. 1 d. yra neteisėtas, nes buvo pažeista atleidimo iš darbo procedūra. Atleidžiant iš darbo bandomuoju laikotarpiu, apie atleidimą atsakovas turėjo  ieškovę įspėti prieš tris darbo dienas, kaip tai numato DK 107 str. 1 d., tačiau tai nepadarė. Ieškovė įspėjimo negavo, buvo atleista be jokių motyvų, nors atleidimo iš darbo bandomuoju laikotarpiu pagrindas yra nepatenkinami bandymo rezultatai.

Kavinėje ieškovė dirbo be privalomos sveikatos patikros, atlikus sveikatos patikrinimą paaiškėjo, kad dirbti su rizikos faktoriumi – drėgme, ieškovė laikinai negali dėl alerginio odos dermatito. Ieškovė  apskritai negalėjo būti priimta į darbą, tačiau taip atsitiko dėl to, kad direktorius nevykdė pareigos – pasiųsti darbuotoją pasitikrinti  sveikatos, taip kaip numato LR DK 265 str. 3 dalis. Kadangi alerginiu odos dermatitu ieškovė  sirgo dar prieš įsidarbindama, todėl mano, kad iš darbo turėjo būti atleista  dėl ligos. Pakeitus darbo sutarties pagrindą į DK  127 str. 2 d., atsakovas turi pareigą išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kaip tai numato DK 140 str. 3 d.

2014-06-25 direktorius įsakymu Nr. 132,  ieškovei skyrė papeikimą už ignoravimą paklusti tiesioginės viršininkės nurodymams. Papeikimas skirtas neteisėtai ir nepagrįstai, nes buvo grubiai pažeista drausminės nuobaudos skyrimo tvarka, numatyta DK 240 str. 1 d., nes direktorius nereikalavo pasiaiškinti nei žodžiu, nei raštu, nebuvo įteiktas direktoriaus raštiškas reikalavimas pasiaiškinti.

Atsakovas UAB „Distancija“ atsiliepime į ieškinį (68–74 b. l.) prašė ieškinį dalyje dėl nuobaudos panaikinimo palikti nenagrinėtu, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad jis pripažino, jog skirdamas drausminę nuobaudą nesilaikė įstatyme  nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, todėl sutiko su ieškovės reikalavimu panaikinti drausminę nuobaudą ir ją panaikino,  priimdamas  atitinkamą sprendimą. Dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo atsakovas nurodė, kad ieškovė ir atsakovas savo valios išraišką įformino 2014-06-17 darbo sutartyje, t. y. atliko įrašą apie darbo sutarties nutraukimą, vadovaujantis DK 107 str. 1 d. Atsakovo nuomone, tokia šalių valios išraiška, apskritai galėtų būti vertinama kaip darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu.  Kadangi šalių valios išraiška, t. y. susitarimas dėl darbo santykių nutraukimo yra galiojantis ir nėra nuginčytas, ieškovė tokio reikalavimo ieškinyje net nereiškia, todėl pripažinti 2014-06-17 darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, esant galiojančiam susitarimui, nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo atsakovas nurodė, jog 2014-06-24 pasirašydamos susitarimą abi šalys aiškiai susitarė ir išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį LR DK 107 str. 1 d. pagrindu, atsakovas nepažeidė LR DK 107 str. l d.  įtvirtinto reikalavimo raštu įspėti  darbuotoją prieš tris  dienas, ieškovė pateikė išrašą apie savo sveikatos būklę tik 2014-06-25 d., po to, kai sutarties šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, ieškovės sveikatos išvadoje nurodyta liga “alerginis odos dermatitas” nėra užkrečiama liga ir nėra nurodyta užkrečiamų ligų sąraše, kuriomis sergant darbuotojas negalėtų dirbti su maisto produktais.

                 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu (80–86 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės D. Ž. atsakovo UAB „Distancija” 1663,75 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad D. Ž. buvo priimta dirbti padavėjos pareigose UAB „Distancija„ kavinėje „A“, 2014-06-17 su ja pasirašyta terminuota darbo sutartis, nustatytas 3 mėn. bandomasis laikotarpis. Ieškovė dirbti pradėjo 2014-06-20, atleista iš darbo 2014-06-28, su ja už dirbtą laiką pilnai atsiskaityta. Po konflikto su technologe R. J. 2014-06-23 D. Ž. anksčiau išėjo iš darbo vietos, o sekančią dieną, tai yra 2014-06-24 atvykusi į darbą pranešė direktoriui, kad toliau ji nebenorinti dirbti. Abiejų šalių susitarimu buvo sutarta darbo sutartį nutraukti pagal DK 107 str. 1 d., tai yra bandomuoju laikotarpiu ir atleidimas nukeltas 3 dienom, t.y.  iki 2014-06-28.

Teismas konstatavo, kad nors darbdavys ir neįteikė įspėjimo kaip atskiro dokumento, tačiau su įsakymu dėl atleidimo iš darbo D. Ž. buvo supažindinta pasirašytinai, taip pat pasirašė ir savo darbo sutarties egzemplioriuje. Be to, nors ji ir nedirbo, jai darbdavys sumokėjo už visą laiką iki atleidimo dienos (iki 2014-06-28). Todėl teismas laikė, kad D. Ž. iš darbo atleista teisėtai.

Teismas konstatavo, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, nepranešdama apie savo ligą darbdaviui. Darbdavys taip pat elgėsi neapdairiai, leisdamas pradėti dirbti  be sveikatos pažymėjimo. Teismas  laikė, kad nėra pagrindo pakeisti D. Ž. atleidimo iš darbo pagrindo iš 107 str. 1 d.  į 127 str. 2 d. – dėl darbuotojo ligos ir priteisti  dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Su reikalavimu panaikinti drausminę nuobaudą – papeikimą atsakovas sutiko, pateikė teismui 2014-06-25 įsakymo Nr. 131 dėl D. Ž. nuobaudos paskyrimo kopiją, iš kurios matyti, kad  2014-10-16 D. Ž. paskirta nuobauda panaikinta direktoriaus R. J. rezoliucija.

              III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (93–97 b. l.) ieškovė D. Ž. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. DK 107 str. 1 d. nustato, kad jei darbdavys pripažino, jog rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos. Remiantis šia teisės norma atleidžiant darbuotoją iš darbo išbandymo laikotarpiu yra būtinos dvi sąlygos: 1) darbuotojo neigiami išbandymo rezultatai ir 2) darbuotojo įspėjimas apie atleidimą raštu prieš tris darbo dienas. Atleidžiant ieškovę iš darbo nebuvo įgyvendinta nė viena iš paminėtų būtinų sąlygų, todėl atleidimas iš darbo DK 107 str. 1 d. pagrindu yra neteisėtas. Aplinkybę, kad nebuvo nustatyti neigiami ieškovės darbo rezultatai, patvirtino atsakovo atstovas direktorius R. J. 2014-11-14 teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas padarė esminę DK 107 str. 1 d. taikymo klaidą, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, taikant ir aiškinant DK 107 str. 1 d.

2. Atleidžiant darbuotoją iš darbo DK 107 str. 1 d. pagrindu, yra būtinas darbuotojo įspėjimas raštu prieš tris dienas apie būsimą atleidimą. Iš darbo ieškovė buvo atleista be jokių motyvų, nebuvo tinkamai įspėta. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad įspėjimas ieškovei nebuvo įteiktas, tačiau ieškovė nesutinka, kad supažindinimas su įsakymu dėl atleidimo iš darbo yra tinkamas įspėjimas. Įsakyme nurodytas tik atleidimo iš darbo pagrindas ir data, nenurodant priežasčių ir motyvų, kodėl ieškovė  atleidžiama iš darbo. Pagal DK 130 str. 2 d. nuostatas, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastys ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, atleidimo iš darbo data ir atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka.

3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią bylos aplinkybę, kad į darbą kavinėje padavėjos pareigoms ieškovė buvo priimta be privalomos sveikatos patikros, neįvertino, kad darbdavio pareiga yra užtikrinti, kad darbuotojai pradėtų dirbti tik pasitikrinę sveikatą ir pateikę teigiamą gydytojo išvadą. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė buvo nesąžininga prieš įsidarbindama nepranešusi darbdaviui apie savo ligą.

4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad darbo sutarties nutraukimas DK 127 str. 2 d. pagrindu galimas ne tik dėl ligos, bet ir dėl to, kad darbdavys pažeidinėja įstatymus. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo nesąžininga, nepranešdama darbdaviui apie savo ligą, tačiau neįvertino darbdavio nuolatinių įstatymų pažeidinėjimų ir baustumo administracine tvarka už šiuos pažeidimus.

5. Atsakovas su ieškiniu dalyje dėl drausminės nuobaudos panaikinimo sutiko ir drausminę nuobaudą panaikino, uždėdamas rezoliuciją ant įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laiko, kad tai yra tinkamas papeikimo panaikinimas. Drausminė nuobauda turėtų būti panaikinta tokia pačia forma, kokia ir buvo paskirta, t. y. direktoriaus įsakymu.

6. Teismo nustatytos kai kurios aplinkybės neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Teismas nebuvo aktyvus, nesiekė objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybių, nes į teismo posėdį liudyti iškvietė tik R. J., tačiau neiškvietė ir neapklausė kitų darbuotojų, pasak, R. J. mačiusių ir girdėjusių ieškovės ir R. J. pokalbį, taip pat darbuotojų L. Z. ir K. B., kurios pasirašė ant R. J. pranešimo dėl ieškovės elgesio.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (102–107 b. l.) atsakovas UAB „Distancija“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti 435,60 EUR bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad tiek atsakovas, kaip darbdavys, išreiškė valią nebetęsti darbo santykių su ieškove dėl to, jog jos atliekamas darbas jo netenkino, tiek ir ieškovė, kaip darbuotoja, pati išreiškė valią nebedirbti pas atsakovą (ką patvirtino bylos nagrinėjimo metu). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė ir atsakovas savo valios išraišką įformino 2014-06-17 darbo sutartyje. Ieškovė išrašą apie savo sveikatos būklę pateikė tik 2014-06-25 d., tai yra jau po to, kai darbo sutarties šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir šį susitarimą tinkamai įformino. Ieškovės pateiktame medicininiame išraše apie ieškovės sveikatos būklę yra nurodyta, kad darbo su rizikos veiksniais ieškovė negali dirbti laikinai. Nėra aišku, su kokiais rizikos veiksniais ieškovė dirbti negali ir kokio „nurodyto darbo” ji dirbti negali. Kokiu būdu buvo įformintas drausminės nuobaudos panaikinimas nebeturi jokios esminės reikšmės, nes ji yra panaikinta, be to, darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo yra nutrūkę. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą visapusiškai ir išsamiai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, ištyręs visas reikšmingas bylai aplinkybes. Ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis ir šios aplinkybės turi būti įvertintos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

                     Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės D. Ž. apeliacinio skundo ribose. Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad apeliantė 2014m. birželio 17 d. terminuota darbo sutartimi Nr.159 priimta dirbti atsakovo įmonėje kavinė „A“ padavėja, numatant darbo sutarties terminą iki 2004m rugsėjo 30 d.(6 b.l.) Darbo sutarties 4 punktu buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Darbo sutartis su apeliante nutraukta 2014m birželio 24 d. įsakymu  nuo 2014m. birželio 28 d.  DK 107 str. 1 d. pagrindu (8 b. l.). Apeliantė prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, argumentuoja, kad buvo pažeista atleidimo iš darbo tvarka šiuo DK pagrindu, nes nebuvo įgyvendinta nei viena atleidimo iš darbo išbandymo laikotarpiu būtinų sąlygų, t.y. darbdavys jos raštu neįspėjo prieš tris dienas apie atleidimą šiuo pagrindu, o taip pat nebuvo nustatyti jos neigiami darbo rezultatai. Mano, kad faktinis atleidimas iš darbo įvyko 2014m.birželio 23 d., kai ją įmonės direktoriaus žmona R. J. liepė išeiti iš kavinės, kadangi ji  neklausė pastarosios liepimo pakartotinai plauti tualeto grindis.

Išbandymas yra tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad galimos dvi išbandymo rūšys: darbdavio ar darbuotojo iniciatyva. Darbo sutartis sudaroma šalių valia ( DK 93 straipsnis). Tik sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Paprastai darbo sutartyje nenurodoma, kurios darbo sutarties šalies iniciatyva yra nustatytas išbandymo terminas. Tik nurodomas išbandymo terminas, bet ne tai, kieno iniciatyva ir kurios šalies naudai išbandymo terminas nustatytas. Dėl to, jeigu darbo sutartyje lieka neaptarta, kurios šalies iniciatyva išbandymas nustatytas, pripažintina, kad šalys sulygo dėl abiejų išbandymo rūšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. bylų skyriaus kolegijos nutartis 3K-3-58/2010). Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai, todėl laikoma, kad darbo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Darbo sutarties sąlyga dėl išbandymo yra tik viena iš darbo sutarties papildomųjų sąlygų ( DK 95 straipsnio 4 dalis). Nuo šios sąlygos priklauso ne darbo sutarties galiojimas, bet tik paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, t. y. jei išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, tai darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti šiam išeitinės kompensacijos ( DK 107 straipsnio 1 dalis). Jeigu išbandymas nustatytas darbuotojo iniciatyva, tai darbuotojas per išbandymo terminą turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris dienas ( DK 107 straipsnio 2 dalis). Tai yra savarankiški darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Tokiu atveju, kai darbo sutartyje nenurodyta, kieno iniciatyva nustatytas išbandymo terminas, darbo sutartis gali būti nutraukiama tiek darbdavio, tiek darbuotojo iniciatyva.

Teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma, t.y. jis negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti, tačiau, atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojas gali teisme ginčyti jo atleidimą iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. nuostatas. Tokiu atveju darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t.y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir/ ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Kilus tokiam ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei pagrįstumo, teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka.

Šiuo atveju  darbo sutartyje nebuvo nurodyta, kurios šalies iniciatyva  nustatomas išbandymas. Apeliantė argumentuoja, kad darbo sutartį darbdavys nutraukė savo iniciatyva, įvykus kavinėje konfliktui,  atsakovas pažeidė atleidimo iš darbo tvarką. Byloje pateiktas tik darbdavio įsakymas dėl atleidimo iš darbo, nėra pateiktas ieškovės pareiškimas dėl jos atleidimo iš darbo, remiantis DK 107 str.2 dalimi. Tačiau apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie tai, kad darbo sutartis buvo nutraukta tik atsakovo iniciatyva paneigia pačios apeliantės paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, kadangi ji pati paaiškino, jog į darbovietę 2014-06-24 atvyko tikslu nutraukti darbo sutartį ir išsiaiškinti, kaip su ja bus atsiskaityta. Teismo posėdyje ieškovė patvirtino, kad ji nebenorėjo toliau dirbti šioje kavinėje, nepatiko, kad reikia padėti virtuvėje skusti bulves, atitinkamai nurodė ir ieškinyje (3 b. l.), jog atvyko į kavinę 2014-06-24 tuo tikslu, kad darbo sutartyje būtų padarytas įrašas apie atleidimą iš darbo. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir atsakovo atstovas R. J., nurodydamas, kad ieškovė D. Ž. atvykusi į darbovietę pranešė jam, jog nebenorinti dirbti ir pageidauja nutraukti darbo sutartį. Matyti, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas išreiškė valią nebetęsti darbo santykių su ieškove dėl to, jog atsakovo netenkino jos atliekamas darbas, o ieškovei nepatiko sulygtas darbas, jo atlikimo sąlygos. Tarp šalių teisme nebuvo ginčo dėl ieškovės valios ydingumo, kad ji buvo verčiama pasirašyti darbo sutartyje dėl jos nutraukimo. Šiuo atveju darytina išvada, jog abiejų sutarties šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo sutapo. Tiek atsakovas, tiek liudytoja apklausta R. J. patvirtino, kad tokia darbuotoja jiems buvo nereikalinga, nes ji nepakluso tiesioginės viršininkės nurodymams, kalbėjo pakeltu tonu, atsisakė vykdyti jai priklausančias darbo funkcijas, plauti nustatytu laiku tualetą, nepakankamai greitai atliko darbus virtuvėje. Tačiau  teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį, nurodė ne abu atleidimo pagrindus, tačiau nurodė, jog ją nutraukia Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalimi, numatančią savarankišką darbo sutarties nutraukimo pagrindą – jei darbdavys pripažino, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Taigi darbuotojo atleidimo pagal šį straipsnį faktinis pagrindas – neigiami išbandymo rezultatai. Išbandymo rezultatų, t.y. darbuotojo tinkamumo dirbti sulygtą darbą vertinimas yra išimtinai darbdavio prerogatyva.

Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. L.–P. v. UAB „ Wellman“, byla Nr. 3K-3-1012/2000; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos telekumunikacijos, byla Nr. 3K-3-318/2008; kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad buvo pagrindas atleisti ieškovę neišlaikius išbandymo, atsižvelgiant į jos elgseną darbo metu, pareigų netinkamą vykdymą, atsisakymą jas vykdyti, ieškovės požiūrį į darbą, bendravimą su asmeniu, turinčiu teisę duoti privalomus patvarkymus. Ieškovė prieš pradedant dirbti buvo supažindinta su darbo tvarka, instrukcijomis, reglamentuojančiomis jos darbą, sanitarinės higienos ir kitais reikalavimais, kurių  kavinėse dirbantieji privalo griežtai laikytis bei tiksliai juos vykdyti(29,33,35 b. l.). Ieškovė 2014m. birželio 23 d. atsisakė vykdyti maisto technologės patvarkymą dėl tualeto pastovios priežiūros, jo išplovimo, ką patvirtina atsakovo atstovo R. J. paaiškinimai teisme, liudytojos R. J. parodymai, tarnybinis pranešimas, kurį pasirašė ir kitos darbuotojos(30 b. l.). Šie įrodymai patvirtina tuos faktus kad ieškovė nepakluso  įmonėje nustatytai tvarkai dėl švaros palaikymo tualete, kurie pagal sanitarinės higienos reikalavimus turėjo būti valomi kas valandą, atsisakė vykdyti teisėtus darbdavio atstovės reikalavimus dėl salės išplovimo, nesugebėjo tinkamai atlikti darbo virtuvėje, dėl ko kitos darbuotojos turėjo už ją vykdyti padavėjos pareigas. Pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad reikalavimai atlikti pareigas buvo teisėti, bet ji pati darė išvadas dėl reikalingumo tvarkyti tualetą, kada išplauti salę. Atsižvelgiant į ieškovės elgseną, pareigų vykdymą, į trumpą sutarties terminą, pripažintina, kad darbdavys turėjo pagrindą daryti išvadas, kad ieškovė dėl savo asmeninių savybių, elgesio darbe nesugeba tinkamai atlikti darbo pareigų. Kad ieškovė yra tinkama pavestam darbui atlikti gali nuspręsti tik darbdavys.

Apeliantė teigia, kad sprendimas paremtas subjektyviais atsakovo bei liudytojos R. J. parodymais, kuri yra direktoriaus žmona, vadovauja kavinės darbuotojams, ji išvijo ieškovę iš kavinės, o teismas neiškvietė kitų liudytojų. Pažymėtina, kad nors darbo ginčuose nustatytas aktyvus ir paties teismo vaidmuo, tačiau byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas (darbdavys) aplinkybę, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas, įrodinėjo ir  rašytiniu įrodymu, kuriame aprašyti netinkami ieškovės veiksmai atliekant pareigas, ką patvirtino parašais ir kitos kavinės darbuotojos, t. y L. Z., K. B.. Nors ieškovė vedė bylą per advokatę, tačiau nesutikdama su šiais įrodymais, jų turiniu, neprašė šių darbuotojų apklausti teismo posėdyje. Liudytoja parodymus bei atstovas paaiškinimus teikė, davę priesaiką, pati ieškovė teismo posėdžiuose neneigė buvus šiuos faktus. Sutiktina, kad įrodinėjimo pareiga darbo bylose yra apsunkinta, tačiau šiuo konkrečiu atveju kolegijos vertinimu, nėra įrodymų, kad liudytojos parodymai būtų šališki. Liudytoja nenurodė, kad jos santykiai su ieškove būtų konfliktiški, o vien tik ta aplinkybė, kad liudytoja yra atsakovo darbuotoja bei šeimos narė, šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti liudytojos parodymų šališkumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atvykus ieškovei pas darbdavį, ji pati pageidavo nutraukti darbo sutartį, patvirtindama tai teismo posėdyje. Tuo patvirtindama, kad šis darbas jai nepriimtinas. Pažymėtina, kad pateikdama ieškinį, ieškovė net neprašė pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtumo, tik prašė pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę ir panaikinti drausminę nuobaudą-papeikimą (2-5b.l.). Šį reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ji pareiškė tik praėjus beveik 4 mėnesiams po atleidimo iš darbo, t.y. 2014 m. spalio 17 d. Toks ieškovės elgesys patvirtina, kad atleidimą iš darbo ji nelaikė jos teisių pažeidimu (54-57 b. l.).

Teismo vertinimu, darbdavio pateikti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad ieškovės atleidimo iš darbo priežastys yra realios, o ieškovės tinkamumas darbui įvertintas remiantis patikimais ir pakankamais įrodymais apie jos darbą ir asmenines savybes.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymo, neįteikus ieškovei rašytinio įspėjimo, kuriame turėjo būti nurodytas atleidimo pagrindas, aplinkybės. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, šalys buvo betarpiškai susitikusios, bendravo atleidimo klausimu, t .y. ieškovė buvo informuota žodžiu, teismo posėdyje patvirtino, jog susitarė su darbdaviu, kad atleista bus nuo 2014-06-28, su direktoriumi bandė išsiaiškinti, dėl ko atleidžiama, ieškovė pati pasirašė darbo sutartyje apie jos nutraukimą, pati pageidavo nutraukti darbo santykius. Priimant 2014-06-24 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo, atsakovas nurodė, kad ieškovė  yra atleidžiama 2014-06-28 d., t.y. praėjus daugiau nei 3 dienoms nuo įsakymo priėmimo. Atsižvelgiant į ieškovės pageidavimą nutraukti darbo sutartį, šis pažeidimas nėra besąlyginis pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, traktuotinas kaip formalus atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas, nesudaro besąlyginio pagrindo pripažinti jo atleidimo iš darbo neteisėtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė buvo atleista iš darbo teisėtu pagrindu, todėl jos reikalavimai pripažinti atleidimą neteisėtu pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmesti. Skundo motyvai bei jame nurodyti argumentai kitokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai susiformuoti prielaidų nesudaro

Apeliantė prašo, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 107 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2dalį, nes 2014-06-25 patikrinus sveikatą paaiškėjo, kad dėl rizikos veiksnio-drėgmės, dėl alerginio dermatito ji negali laikinai dirbti padavėjos darbo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė išrašą apie savo sveikatos būklę pateikė tik 2014m. birželio 25 d., tai yra po to, kai buvo priimtas įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo kitu pagrindu. Pati ieškovė teisme patvirtino, kad ji nebenorėjo, nebesiekė toliau dirbti kavinėje, sunku buvo skusti bulves. Priimant  įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovė neteikė prašymo nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, kas leistų svarstyti kitą atleidimo pagrindą. Be to net ir pateikus anksčiau įrodymus apie ligos pobūdį atsakovas turėjo galimybę spręsti dėl ieškovės perkėlimo į kitą darbą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad  ieškovė jau priimant į darbą turėjo pranešti apie savo ligą, nes iki tol buvo lankiusis pas gydytoją, kur buvo diagnozuota odos liga. Nors apeliantė teigia, kad jai nežinoma apie tai, kad dėl šios ligos ji negalės dirbti padavėjos darbo, tačiau teisme nustatyta, kad ieškovė nesavalaikiai vykdė pareigą dėl sveikatos pasitikrinimo. Kaip patvirtina rašytiniai įrodymai, darbo sutartis įforminta 2014-06-17, o ieškovės darbo pradžia nurodyta nuo 2014-06-20 d., kas patvirtina atsakovo teiginius bei liudytojos R. J. parodymus, kad ieškovei per šias dienas buvo liepta pasitikrinti sveikatą, pasirašydama sveikatos kontrolės žurnale patvirtino, kad yra sveika (32 b. l.). Šiuo atveju abi darbo sutarties šalys nepakankamai bendradarbiavo, įgyvendindami savo teises  bei vykdydami pareigas. Darbo kodekso 35 straipsnis numato, kad tiek darbdaviai, tiek , darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, nes jos panaikinimą atsakovas atliko netinkama forma, uždedant rezoliuciją ant įsakymo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog drausminę nuobaudą ieškovei skyrė, pažeidęs jos skyrimo tvarką, dėl ko pripažino ieškinį šioje dalyje ir pateikė teismui įrodymą apie drausminės nuobaudos panaikinimą, uždedant rezoliuciją ant 2014-06-25 d. įsakymo Nr.131(62 b. l.).Nors atsakovas  drausminės nuobaudos panaikinimą įgyvendino netinkama forma, tačiau tai nekeičia esmės. Apeliantė nurodo, kad atsakovas vėl gali uždėti rezoliuciją apie įsakymo galiojimą, tačiau šiuo atveju yra priimtas teismo sprendimas, konstatuojantis, kad atsakovas pats panaikino drausminę nuobaudą. Kadangi atsakovui pripažinus ieškinį šioje dalyje, ieškovė neatsisakė šioje dalyje savo reikalavimų, todėl teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, kaip nebelikus šio reikalavimo dalyko.

Apeliantė taip pat nurodo kitus argumentus, t. y. neobjektyvų bylos aplinkybių nustatymą. Sutiktina, kad teismas neteisingai perteikė ieškovės paaiškinimus dėl jos neparvežimo iš kavinės, jos palikimo kavinės savo noru,  bylinėjimosi išlaidų prašymo priteisti ieškovei, dėl atsiskaitymo už darbą, liudytojos R. J. parodymus dėl ieškovės buvimo darbe 2014m. birželio 18 d. Tačiau šios aplinkybės nėra esminės, įtakojančios teismo sprendimo teisėtumą, pagrįstumą ir dėl to negalima pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės ieškovui priteistinos atstovavimo išlaidos apeliacinėje instancijoje (CPK 93 str.1 d., 98 str.).Atsakovas patyrė 435,60 EUR advokato pagalbos išlaidas. Nors jos neviršija Rekomendacijose dėl apmokėjimo už advokato ar jo padėjėjo darbą nustatytų maksimalių dydžių, tačiau atsižvelgiant į  tai, kad tas pats advokatas dalyvavo ir pirmos instancijos teisme, įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, turinį, kas iš dalies atitinka atsiliepimo į ieškinį turinį, šios išlaidos mažintinos iki 230 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,

n u t a r i a:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d sprendimą palikti nepakeistą.

  Priteisti iš ieškovės D. Ž. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Distancija“ 230 Eur(du šimtus trisdešimt eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai                                                                                         Laisvė Aleknavičienė

                                                                                                  Danutė Burbulienė,

                                                                                                      Lina Muchtarovienė