Administracinė byla Nr. A-438-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00189-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 13–16), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laisvės atėmimo bausmės atlikimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. spalio 16 d. atlikdamas bausmę Alytaus PN buvo neteisėtai baudžiamas uždarant į baudos izoliatorių ir laikomas perpildytose kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui buvo mažesnė nei numatyta įstatymuose. Kamerose buvo šalta, drėgna, blogas apšvietimas, kartu buvo laikomi ŽIV infekuoti asmenys. Dėl tokių laikymo sąlygų  pareiškėjas tapo dirglus, nervingas, nuolat konfliktuodavo su kitais nuteistaisiais, susirgo depresija. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje pareiškėjas negalėjo pasimatyti su artimaisiais, jį paliko žmona. Skunde pareiškėjas pripažino, jog jam skirtų nuobaudų neskundė privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nes neįžvelgė savo laimėjimo galimybės, tačiau teigė, kad dėl nepagrįsto nubaudimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus patyręs dideles dvasines kančias.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 24–28).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsisakydamas būti jam paskirtame būryje, todėl būdavo uždaromas į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 1 ir 20. Minėtose kamerose pareiškėjui buvo užtikrinama teisė į minimalią ploto normą bei higienos sąlygas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija konkrečiai valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, taip pat nenurodo, kaip apskaičiavo žalos dydį, todėl neįrodžius šių civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą atmetė (I t., b. l. 179–185).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Alytaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kamerose, nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. Iš minėtų duomenų teismas nustatė, kad šiais laikotarpiais pareiškėjui būnant baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir 20 pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą buvo užtikrinta. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kiek asmenų su pareiškėju buvo laikoma baudos izoliatoriaus kamerose nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., tačiau tiek pareiškėjas, tiek atsakovas vieningai nurodė, jog pareiškėjas atliko bausmę baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir 20, pareiškėjas skunde nenurodė ir žalos nekildino iš to, jog kamerose butų buvę daugiau asmenų nei yra lovų, todėl iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjo ir atsakovo pateiktų paaiškinimų teismo posėdžių metu teismas priėjo prie išvadų išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant baudos izoliatoriaus kamerose, teisė į minimalią ploto normą buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažo baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 1 ir 20 ploto atmetė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad baudos izoliatoriaus kamerose buvo šalta, drėgna, blogas apšvietimas, teismas pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, kad ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18–28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos namų kamerų netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės. Sprendžiant iš Alytaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Alytaus VSC) patikrinimo akto Nr. PA-369, visose baudos izoliatoriaus kamerose yra įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Alytaus VSC patikrinimo akte Nr. PA-369, patikrinimo išvadoje, kurioje nurodytos visuomenės sveikatos centro specialisto išvados, įvertintos pagal galiojančius higienos normos standartus, pažeidimų nenustatyta. Teismas nurodė neabejojantis Alytaus VSC 2014 m. gruodžio 12 d. akte Nr. PA-369 pateiktu Alytaus PN namų vertinimu, ir jo pagrindu padaryta išvada, jog Pataisos namai atitinka Higienos normą HN 76:2010, todėl atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos baudos izoliatoriaus kamerose buvusios temperatūros, didelės drėgmės ir nepakankamo apšvietimo laikė nepagrįstais.

Iš byloje esančios pažymos apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. spalio 16 d.) pareiškėjas buvo baustas 13 kartų dėl administracijos nurodymų nevykdymo, uždarant jį į baudos izoliatoriaus kamerą 15 parų. Tai, kad pareiškėjas nevykdė Alytaus PN administracijos nurodymų, patvirtina Alytaus PN apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų pranešimai ir Alytaus PN direktoriaus nutarimai skirti nuobaudas. Byloje taip pat yra pareiškėjo Alytaus PN pateikti paaiškinimai, kuriuose pareiškėjas nenurodo konkrečių priežasčių, dėl ko atsisakė eiti į jam paskirtą būrį, pasiaiškinimuose nedetalizavo, nenurodė konkrečių asmenų, kurie jam būtų pavojingi, situacijų, dėl kurių jam gali kilti grėsmė atlikti bausmę paskirtame būryje, be to, daugelyje pranešimų pareiškėjas nurodo, jog jis sutinka eiti į baudos izoliatorių, trijuose savo paaiškinimuose nurodė, jog nesutinka eiti į baudos izoliatorių, tačiau nė vienu atveju pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, dėl kokių konkrečių priežasčių atsisako vykdyti Alytaus PN administracijos nurodymus. Todėl, teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog Alytaus PN pareigūnai tinkamai ir objektyviai vertino pareiškėjo padarytus pažeidimus, pagrįstai skyrė jam nuobaudas. Pareiškėjas jam skirtų nuobaudų įstatymo nustatyta tvarka neskundė, priešingai, nurodė, jog tai yra laiko švaistymas, beprasmiška. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl nepagrįstai skiriamų nuobaudų, atmesti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jam būnant baudos izoliatoriaus kameroje nebuvo leista rašyti laiškų, jų gauti, negalėjo susitikti su artimaisiais. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą dėl pareiškėjui paskirtų nuobaudų, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal BVK 73 straipsnį paprastajai nuteistųjų grupei priskirtas nuteistasis turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, kartą per savaitę skambinti telefonu, į vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, atitinkamai per 3 mėnesius. Nuteistieji gali naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 96 str. 1 d.), kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 str.) ir kt. Tačiau baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal BVK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pasivaikščiojimas gryname ore ribojamas iki 1 valandos (BVK 146 str. 2 d.). Nuteistųjų teisė į pasimatymus privalo būti įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1–8 dalys. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintos teisės normos nustato bendrojo pobūdžio taisykles, skirtas reglamentuoti pasimatymus tarp skirtingoms nuteistųjų laikymo grupėms priskiriamų nuteistųjų ir laisvėje likusių giminaičių bei kitų asmenų. 1998 m. birželio 25 d. Seimo nutarime „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ IV dalyje nurodoma, kad nuteistiesiems numatoma daugiau pozityvių pareigų, kurios leis jiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys – daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys – mažiau lengvatų. Teismas pripažino, kad pareiškėjas savo veiksmais darė įtaką savo teisių padėčiai, todėl patekus į baudos izoliatorių, susiaurėjo jo teisių apimtis, t. y. pareiškėjas neteko teisės pasimatyti ar kitais būdais susisiekti su artimaisiais.

Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis gali būti taikoma ir kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų paskatinimo priemonė už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą, aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Patekimas į baudos izoliatorių priklausė tik nuo pareiškėjo valios, pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriaus sąlygomis atsirado padarius nusižengimus. Pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad Alytaus PN administracija sąmoningai siekė jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę skundžiamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie gyvenimo sąlygų ir nesuteiktos teisės į pasimatymus su artimaisiais, jam esant baudos izoliatoriaus sąlygomis, įtaką. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo sveikatą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant Alytaus PN administracijos veiksmų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją, skundo argumentai, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl jo laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje, atmesti kaip nepagrįsti.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Teismas pažymėjo, kad nors byloje ir nėra įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Pareiškėjas skunde teigė esą dėl blogų gyvenimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose, bei nepagrįsto jo baudimo susirgo depresija, išsiskyrė su sutuoktine. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 17 d. bendru sutarimu išsiskyrė su sutuoktine, t. y. skyrybos įvyko abiejų sutuoktinių laisva valia, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl jo izoliavimo jį paliko sutuoktinė, neatitinka tikrovės.

Iš medicininių dokumentų išrašo teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi miego sutrikimais, padidintu nervingumu, bloga nuotaika ir savijauta. Pareiškėjui yra nustatytas emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas, tačiau minėtame išraše nurodyta, jog pareiškėjas atsisakė vykti į ligoninę psichiatro konsultacijai. 2015 m. kovo 17 d. medicinos pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjas yra vartojęs narkotikus ir skundžiasi miego sutrikimais. Teismo nuomone, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Todėl pareiškėjo argumentai, jog prastos kalinimo sąlygos bei nepagrįstas baudimas turėjo neigiamą poveikį jo sveikatos būklei, atmesti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, prieita prie išvadų, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sukelti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

III.

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (I t., b. l. 190–192).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino jo skunde nurodytas faktines aplinkybes ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6, 13 ir 14 straipsnius. Apelianto nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad Alytaus PN administracija veikė aplaidžiai, tyčia laikė pareiškėją baudos izoliatoriuje nežmoniškomis sąlygomis, t. y. šaltose, drėgnose, tamsiose patalpose, kuriose be kita ko nebuvo užtikrinta vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma. Teismas nepagrįstai vadovavosi Alytaus VSC 2014 m. gruodžio 12 d. akto Nr. PA-369 išvadomis, pateiktomis dėl patikrinimų 8-ame ir 9-ame lokaliniuose sektoriuose, nes šios išvados neatspindi realios padėties uždaroje zonoje (baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose). Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė į bylą skundo argumentus patvirtinančių įrodymų, neįvertino fakto, jog pareiškėjui yra labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma, surinkti atitinkamus įrodymus. Apelianto teigimu, Alytaus PN Skirstymo komisija paskirdavo jį į tokį būrį, kuriame jis negalėjo saugiai atlikti bausmę. Už atsisakymą, pagrįstą baime dėl savo sveikatos ir gyvybės, pareiškėjas buvo traukiamas drausminėn atsakomybėn, skiriant nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių. Apelianto teigimu, jam daug laiko praleidus baudos izoliatoriuje, nutrūko jo ryšiai su artimaisiais, iširo santuoka. Dėl nurodytų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas jautė pažeminimą, patyrė labai stiprių, intensyvių dvasinių ir fizinių išgyvenimų, todėl yra pagrindas priteisti jam 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 1–3).

Atsakovas paaiškina, kad nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Byloje nustatyta, kad nagrinėjamai bylai dėl neturtinės žalos atlyginimo aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. spalio 16 d.) pareiškėjo teisinė padėtis Bausmių vykdymo kodekso prasme buvo nuteistasis, atliekantis Alytaus PN teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priežastiniu ryšiu susijusios su jo įvardytos institucijos (Alytaus PN ) neteisėtais veiksmais minėtu laikotarpiu, nurodė: 1) paskyrimą atlikti laisvės atėmimo bausmę lokaliniame sektoriuje, kurį pareiškėjas nurodė kaip jam nesaugų; 2) nuobaudų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. paskyrimą už atsisakymą atlikti bausmę įstaigos administracijos paskirtame būryje; 3) paskirtų nuobaudų vykdymą uždarant pareiškėją į baudos izoliatoriaus kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų (kameros perpildytos, jose drėgna, šalta, blogas apšvietimas) su ŽIV infekuotais asmenimis; 4) draudimą pasimatyti su artimaisiais ir sutuoktine.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjo reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą, netenkino. Išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą įrodymų visumos ir bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, teismas priėjo prie išvadų, kad: pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant baudos izoliatoriaus kamerose Nr.1 ir 20 teisė į minimalią ploto normą buvo užtikrinta; pareiškėjo argumentus dėl baudos izoliatoriaus kamerų neatitikimo Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, t. y. dėl žemos patalpų temperatūros, didelės drėgmės ir nepakankamo apšvietimo, teismas atmetė remdamasis Alytaus VSC 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. PA-369 išvadomis; teismas pripažino, kad Alytaus PN pareigūnai pagrįstai ir teisėtai skyrė pareiškėjui nuobaudas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, o baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal BVK 146 straipsnio 1 dalį neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu.

Apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su jo laikymu baudos izoliatoriuje nežmoniškomis sąlygomis. Atmesdamas skundą, teismas nepagrįstai vadovavosi Alytaus VSC 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. PA-369, kuriame nėra pasisakyta dėl gyvenimo ir buities sąlygų uždaroje zonoje. Pasak apelianto Alytaus PN Skirstymo komisija paskyrė jį į tokį būrį, kuriame jis negalėjo saugiai atlikti bausmę, todėl už atsisakymą paklusti bausmės vykdymo institucijos nurodymams pareiškėjas buvo baudžiamas uždarant į baudos izoliatorių. Dėl minėtų Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas, to teigimu, patyrė neigiamų išgyvenimų ir stiprių dvasinių kančių, todėl yra pagrindas atlyginti šią skriaudą priteisiant jam piniginę kompensaciją.

Kauno apygardos administracinis teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

             CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi sprendžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti kaip institucijos, iš kurios veiksmų (neveikimo) kildinama žala, darbuotojai turėjo veikti pagal įstatymus ir juos įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus. Teismas teisingai nustatė, kad Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką bei sąlygas įstatymų lygmenyje reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015,  2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju skunde pirmosios instancijos teismui konkrečius nusiskundimus išdėstė tik dėl nuobaudų skyrimo už atsisakymą eiti gyventi į įstaigos administracijos paskirtą būrį. Nusiskundimai, kad paskirtų nuobaudų vykdymo laikotarpiu jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus patalpose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (kameros perpildytose, jose drėgna, šalta, blogas apšvietimas) su ŽIV infekuotais asmenimis, taip pat, kad jam buvo uždrausta pasimatyti su artimaisiais, negalėjo skambinti, rašyti jiems laiškų, eiti į pasimatymus, yra bendro pobūdžio, nepagrįsti jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis. Tai yra reikšminga įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme, nes asmeniui, reikalaujančiam žalos atlyginimo (pareiškėjui), kyla pareiga nurodyti galimų neteisėtų veiksmų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes, pagrįstas atitinkamais faktais, apibrėžtas laike ir vietoje, nes įrodinėjimo našta laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams persikelia dėl teisminės gynybos prašančio asmens aiškiai įvardytų nusiskundimų.

Bausmių vykdymo kodeksas (bylai aktuali šio teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.), apibrėždamas nuteistųjų teisinę padėtį, nustato nuteistųjų bendrąsias teises ir pareigas (I dalis, III skyrius, 10–15 str.); laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas (IV dalis, X skyrius, 62–110 str.), tarp jų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo kriterijus (70 str.); specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teises ir pareigas (92–110 str.), nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemones (IV dalis, XI skyrius, 111–164 str.), kurioms, be kita ko, priskirti pataisos įstaigų režimo reikalavimai ir jo užtikrinimo priemonės (112 ir 113 str.). Bausmių vykdymo kodeksas taip pat reglamentuoja bausmių vykdymo įstaigų pareigūnų teises ir pareigas. Šio Kodekso 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Laivės atėmimo bausmės vykdymo įstaigų ir pareigūnų konkrečias teises ir pareigas atitinkamose bausmių vykdymo sąlygų bei nuteistųjų teisių ir pareigų vykdymo užtikrinimo srityse  nustato atskiri Bausmių vykdymo kodekso skyriai.

Esminis pareiškėjo argumentas, iš kurio kildinama neturtinė žala – nuobaudų skyrimas už pažeidimus, kvalifikuotus pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą,  – atsisakymą vykdyti Alytaus PN administracijos nurodymą eiti gyventi į paskirtą būrį. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas neskundė nė vieno nutarimo, kurių pagrindu jis 2014 m. kovo 28 d. – 2014 m. kovo 11 d., 2014 m. balandžio 14 d. – 2014 m. balandžio 28 d., 2014 m. balandžio 28 d. – 2014 m. gegužės 12 d., 2014 m. gegužės 12 d. – 2014 m. gegužės 26 d., 2014 m. gegužės 27 d. – 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. birželio 11 d. – 2014 m. birželio 25 d., 2014 m. birželio 26 d. – 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 11 d. – 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. liepos 28 d. – 2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. rugpjūčio 11 d. – 2014 m. rugpjūčio 25 d., 2014 m. rugpjūčio 25 d. – 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. rugsėjo 9 d. – 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. – 2014 m. spalio 8 d., t. y. 13 kartų 15 parų trukmės periodais, buvo uždaromas į baudos izoliatorių, nors neneigia, kad žinojo apie galimybę bausmes vykdančios institucijos vadovo veiksmus ar sprendimus ginčyti kreipiantis į Kalėjimų departamento direktorių, o vėliau paduoti skundą teismui (BVK 183 str.). Dėl šio priežasties nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo Alytaus PN administracijos veiksmai skiriant pareiškėjui nuobaudas vertintini tik CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. ar atsakovo atstovo darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

               Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo (diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visumos) reikalavimai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu.

             Nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtintas  atitinkamų nuteistųjų grupių (vyrų ir moterų, suaugusiųjų ir nepilnamečių) laikymas atskirose pataisos įstaigose (BVK 70 str. 2 d.), taip pat numatytas nuteistųjų, paskirstytų į atitinkamas pataisos įstaigas, izoliavimas nuo kitų nuteistųjų toje pačioje įstaigoje (BVK 70 str. 3, 4 d.). Pagal nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalį, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Be to, minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad  pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

Iš pirmiau pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad Bausmių vykdymo kodeksas pataisos įstaigų administraciją įpareigoja paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinti įstatyme įtvirtinti nuteistųjų izoliuoto laikymo tikslai ir režimo reikalavimai.

Bausmių vykdymo kodekso normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos įstaigoje detalizuoja poįstatyminiai norminiai teisės aktai: Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijai, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68 (toliau – ir Kriterijai), kurių paskirtis – nustatyti vieningą laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms, sistemą, taip pat Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas, kuriame, be kita ko, aptarta nuteistųjų paskirstymo pataisos įstaigoje procedūra.

              Minėta, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalį, vienas iš nuteistųjų izoliuoto laikymo tikslų – padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Pareiškėjas atsakovo veiksmų skiriant nuobaudas už atsisakymą gyventi administracijos paskirtame būryje neteisėtumą motyvavo tuo, kad įstaigos administracija jam paskyrė atlikti bausmę 101 brigadoje, nors 10 būrį pareiškėjas nuolat nurodydavo kaip jam nesaugų dėl galimų konfliktų, prašydamas pervesti jį į pirmą arba antrą lokalinį sektorių, o vėliau nebeprieštaravo būti laikomas ir baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpose (b. l. 78, 80), tačiau administracija nereagavo ir kaskart traukė jį už tai atsakomybėn.

              Teisėjų kolegija Konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme dėl nuobaudų skyrimo nėra pagrindo.

Byloje surinkti pakankami duomenys apie tai, kad apie kiekvieną pareiškėjo atsisakymą vykdyti Alytaus PN direktoriaus įsakymą dėl paskyrimo į nurodytą būrį Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai tarnybiniais pranešimais informuodavo įstaigos direktorių. Atsakovo atstovas byloje įrodė, kad visais atvejais nuobaudos pareiškėjui buvo skirtos prieš tai suteikus galimybę paaiškinti atsisakymo vykdyti administracijos reikalavimą priežastį, o įstaigos padalinių (pvz., Socialinės reabilitacijos skyriaus) darbuotojai individualiuose pokalbiuose su pareiškėju bei atlikdami tarnybinius tyrimus aiškinosi, ar yra priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmę paskirtame būryje, ar jam nekyla grėsmių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų visumos vertinimu, kad pareiškėjas nenurodė administracijai jokių realių grėsmių, dėl kurių jam būtų nesaugu atlikti bausmę administracijos paskirtame 10 būryje ir tokių grėsmių  įstaigos administracija nenustatė. Pareiškėjas savo atsisakymus paaiškinimuose (pvz.: 2014 m. balandžio 27 d., 2014 m. gegužės 26 d., 2014 m. rugsėjo 8 d.) motyvuodavo „turi priešų“, „bijo konflikto su kitais nuteistaisiais“, „jo nepriima kiti nuteistieji“, tačiau  pokalbiuose su įstaigos pareigūnais atsisakydavo nurodyti konkrečias priežastis ar įvardyti jo atžvilgiu nepalankiai nusiteikusius asmenis (I t., b. l. 126). Taigi pareiškėjas nei Alytaus PN administracijai, nei teismui negalėjo nurodyti jokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kurie patvirtintų, kad ginčui aktualiais atvejais jam nebuvo saugu atlikti bausmę paskirtame būryje.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams. Nuteistasis, įstaigos administracijos paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę nurodytame būryje, atsiradus svarbių priežasčių gali kreiptis į administraciją dėl perskyrimo, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais konkrečiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą įstaigos administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį, pataisos įstaigos vadovui yra pakankamas pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m.  liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012, 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012, 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-99/2014, kt.). Byloje nėra įrodymų, kad Alytaus PN administracija, paskirdama pareiškėją į nurodytą būrį, pažeidė įstatymu nustatytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus bei paskirstymo procedūras, ar siekė kitų tikslų, nei numatyta Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių, realiai egzistuojančių grėsmių, t. y. neįvardijus asmenų su kuriais atlikdamas bausmę viename būryje jis nebūtų saugus, o administracijai neturint duomenų apie tokias grėsmes, nuobaudų skyrimas už administracijos teisėtų reikalavimų nevykdymą negali būti traktuojamas kaip Alytaus PN administracijos neveikimas taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Pažymėtina, jog dėl pareiškėjo deklaratyvių teiginių esą Alytaus PN administracija jam neteisėtai draudė pasimatyti su artimaisiais, jiems paskambinti, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose laikomiems nuteistiesiems taikomas sugriežtintas režimas – jie neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Tai reiškia,kad Alytaus PN administracija apskritai negalėjo pažeisti ar suvaržyti pareiškėjo teisių, nes nuobaudos vykdymo metu jo teisinę padėtį apibrėžė specialios BVK 146 straipsnio normos. Be to, skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjas neįvardijo konkrečių atvejų, kada nustatyta tvarka kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, prašydamas leisti paskambinti telefonu, suteikti pasimatymą ar pan., t. y. realiai buvo išreikęs valią pasinaudoti tam tikra turima ar tariama teise.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriuose teismas įvertino pareiškėjo nusiskundimų esą nuobaudų vykdymo patalpos (baudos izoliatoriaus kameros) neatitiko higienos normų reikalavimų (kameros perpildytos, jose drėgna, šalta, blogas apšvietimas), laikymo su  ŽIV infekuotais asmenimis, pagrįstumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad baudos izoliatoriaus patalpose, į kurias buvo perkeltas pareiškėjas atlikti paskirtas nuobaudas, yra įrengta tiek lovų, kad vienam asmeniui tenkantis  minimalus patalpos plotas visais atvejais nėra mažesnis kaip 3,6 kv. m (Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 p.). Be to, byloje nėra duomenų, kad aktualiais laikotarpiais kameros buvo visiškai užpildytos (buvo užimtos visos kamerose Nr. 1 ir 20 įrengtos lovos, t. y. atitinkamai apgyvendinti 8 ir 4 asmenys). Pareiškėjas skunde teismui teigdamas, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, nenurodė kamerose laikytų nuteistųjų skaičiaus ir jokių kitų aplinkybių, patvirtinančių asmeninės erdvės trūkumą, todėl negalima pripažinti, jog Alytaus PN administracija neužtiktino pareiškėjui Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyto kameros ploto vienam asmeniui normos.

Reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dalį, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjas grindė abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, kad kamerose buvo drėgna, šalta, nepakankamas natūralus apšvietimas. Šių savo teiginių pareiškėjas, nesutikdamas su teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu, apeliaciniame skunde nedetalizavo nei pagal laikymo patalpas, nors iš esmės visas nuobaudas atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 ir du kartus buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, nei jokiais kitais aspektais CK 6.271 ir 6.250 straipsnių prasme. Atsakovo atstovas pateikė į bylą Alytaus VSC 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA-339, kuriame išdėstytos periodinės kontrolės, be kita ko atliktos įvertinus Pataisos namų teritorijos uždaroje zonoje įrengtų baudos izoliatoriaus kamerų atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, išvados (I t., b. l. 162–164) ir Alytaus VSC 2014 m. kovo 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA-60 (I t., b. l. 165–167). Kaip matyti, 2014 m. kovo 18 d. patikrinimo aktas Nr. PA-60 apima laikotarpį, labai artimą šiam ginčui, t. y. pareiškėjas pirmą kartą perkeltas į baudos izoliatoriaus kamerą 2014 m. kovo 28 d., o Alytaus VSC baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13 patikrino 2014 m. vasario 26 d. ir nukrypimų nuo galiojančių reikalavimų nenustatė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad padėtis kitose baudos izoliatoriaus kamerose (analizuojamu atveju aktualios kameros Nr. 1 ir 20) iš esmės skyrėsi, todėl 2014 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. PA-60 užfiksuoti patikrinimo duomenys laikytini patvirtinančiais tinkamas pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriuje sąlygas. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad 2014 m. gruodžio 9 d. periodinės kontrolės metu Alytaus VSC apsiribojo tik gyvenamosios zonos patalpų būklės įvertinimu. 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. PA-369 (I t., b. l. 174, 175) tekste taip pat yra aptarta padėtis kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose, ir neatitikimų bausmės atlikimo sąlygoms, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neigiamą poveikį savo psichinei ir / ar fizinei sveikatai, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo paaiškinimai dėl higienos normų pažeidimų laikytini atsakovo paneigtais.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas