Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-136-493/2026
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01238-2025-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10; 21.11.11
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r T I s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2026 m. sausio 29 d. nutarties, kuria teismas netenkino D. V. skundo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 20-ANR_N-19887-2025 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 25285478514) panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 20-ANR_N-19887-2025 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 25285478514) D. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalį - 85,00 eurų bauda už tai, kad jis 2025 m. rugsėjo 18 d. 10.03 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), naudojosi mobilaus ryšio priemone, šiais veiksmais pažeidžiant Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 20 punktą.
2. Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. V. Institucijos 2025 m. spalio 23 d. nutarimą apskundė apylinkės teismui, prašydamas skundžiamą nutarimą panaikinti.
3. Kauno apylinkės teismas 2026 m. sausio 29 d. nutartimi šį administracinėn atsakomybėn patraukto D. V. skundą atmetė. Tokį procesinį sprendimą apylinkės teismas priėmė padaręs išvadą, kad D. V. padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 417 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuotas teisingai, nuobauda paskirta laikantis įstatyme numatytų reikalavimų, todėl Institucijos nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
4. Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. V. aukštesniam teismui pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutartį ir Institucijos 2025 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 20-ANR_N-19887-2025, administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.
4.1. Apeliantas nurodo, kad teismas kaip itin patikimus vertino tik dviejų liudytojų – Institucijos darbuotojų, kurie yra suinteresuoti šios bylos nagrinėjimu, nes dirba Institucijoje (jų abiejų veiksmais buvo pradėta ši teisena) ir davė nenuoseklius parodymus teisme, parodymais, konstatuodamas, kad jiems (liudytojam) nėra pagrindo jį apkalbėti. Tuo tarpu į apelianto baigiamojoje kalboje ir pateiktuose įrodymuose nurodytas aplinkybes teismas ne tik neatsižvelgė, tačiau jų net ir nevertino, t. y. dėl jų nutartyje net nepasisakė. Jie yra šie: pareigūnai negalėjo matyti jokio daikto, juolab – konkrečiai „telefono aparato“ jo rankoje, kadangi įvykio metu atstumas nuo jų iki jo automobilio buvo pakankamai didelis. Tą pagrindžia jų tarnybinio automobilio video kamerų neužfiksuotas joks pažeidimas, stop kadrus pateikė dar Institucijos bylos nagrinėjimo metu.
4.2. Akcentuojama, kad pareigūnų vaizdo kamera užfiksuotame jų pokalbyje vienas jų sako: „O, telefonas!“, į ką kitas su nepasitikėjimu, aiškiai nieko nepastebėjęs, klausia: „Tikrai?”. Tuomet pirmasis patvirtina, kad tikrai. Tada antrasis vėl su nepasitikėjimu klausia: „Imam?”, ir pirmasis atsako – “Imam”. Tuo tarpu teisme abu šie pašnekovai davę priesaiką tvirtino, kad jie abu vienodai matė tariamai jo rankoje laikomą telefono aparatą, nors vienas jų to pokalbio metu aiškiai tuo abejojo, t. y. nieko nepastebėjo. Šis nieko nepastebėjęs pareigūnas ne tik kalbėjo netiesą teisme apie savo kategorišką įsitikinimą ką jis „matė”, bet ir surašė jam ir užpildė protokolą bei tarnybinį pranešimą.
4.3. Taip pat nurodoma kad kito tarnybinio pranešimo byloje nėra, kaip ir nėra jokio pokalbio „Body“ kamerų įrašų, nors jų aktyviai ir ne kartą apeliantas reikalavo Institucijos jam pateikti.
4.4. Atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnas D. A., apklausiamas teisme, taip pat patvirtino, kad jis nebeatsimena, ką jam apie jų pokalbio turinį sakė į jo automobilį grįžęs V. K., tačiau nurodė labai gerai atsimenąs, jog „matė“ apelianto rankose telefono aparatą. Primena, kad D. A. balsas vaizdo įraše aiškiai rodo jo abejones, klaustukus, o štai teismo posėdyje duodamas parodymus jis jau buvo įsitikinęs, kad jis kažką tokio aiškiai matė. Tuo tarpu V. K. teisme nebegalėjo net nurodyti, kaip atrodė apelianto rankose laikomas telefonas. Jis neatsakė taip pat, kodėl tą apelianto neva matytą daiktą jis laikė būtent telefono aparatu, kodėl tai negalėjo būti koks nors kitas daiktas. Jis tik nurodė, kad apeliantas neva rankos nykščiu kažką spaudė to „telefono” ekrane. Lieka neaišku, kaip pareigūnas matė jo rankos nykštį, jei jam net ir laikant bet kokį daiktą dešinėje rankoje, tos rankos nykštys spaudantis ką nors iš jo veido pusės, neturėjo jam matytis. Dešine ranka jis laikė vairą, o kaire – šunį. Rankoje telefono nelaikė ir jame nieko nespaudė.
4.5. V. K. taip pat teisme nebeprisiminė, koks buvo jo ir apelianto pokalbis jam vienam priėjus prie jo automobilio po sustabdymo. Pareigūnas nepatvirtino, kad apeliantas jam pripažino padaręs nusižengimą. Taip pat jis prisiminė jo šunį, kuris tikrai buvo jam ant rankų ir pastabas dėl to jis jam tikrai teikė, su jomis sąžiningai sutiko.
4.6. Apeliantas teigia, kad jo automobilio salone jokio telefono aparato net nebuvo, tą iškart įvykio vietoje jis nurodė ir protokole, kad jį yra pametęs. Pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, apžiūros ar pan., kad įsitikinti priešingais, jų įsivaizduotais faktais.
4.7. Kadangi D. A. ir V. K., apelianto vertinimu, sakė netiesą, nebeatsiminė, painiojosi detalėse, teismas neturėjo jokio pagrindo jais besąlygiškai tikėti, be to, – jie yra šios bylos baigtimi suinteresuotos Institucijos darbuotojai, nuo jos finansiškai ir kitaip priklauso, dėl to jų parodymus teismas turėjo vertinti itin atsargiai ir kritiškai, tačiau to nedarė.
4.8. Skundo autorius nurodo, kad į bylą Institucijai jis iškart pateikė savo telefono numerio išklotines, kad įvykio valandą ir kelias valandas po jo su niekuo nekalbėjo, nebendravo, jokie ryšiai telefone nevyko.
4.9. Taip pat pažymi, kad skundžiamoje nutartyje akcentuojami jo ankstesni baustumai niekaip nepagrindžia inkriminuojamo fakto buvimo ir pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją.
4.10. Tvirtina, kad telefonu įvykio metu nesinaudojo, tai nuosekliai teigė visose teisenos stadijose ir dar prieš ją pradedant.
5. Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundo netenkinti ir palikti skundžiamą Kauno apylinkės teismo nutartį ir Institucijos nutarimą nepakeistus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Pastebėtina, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-60-387/2022, 2AT-4-511/2023). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliantas ginčija kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo. Apelianto D. V. vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo tariamą naudojimąsi telefonu vairuojant automobilį.
7. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs apelianto D. V. skundo ir Institucijos atsiliepimo į jį argumentus, susipažinęs su pateiktos bylos medžiaga, patikrinęs skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, kad D. V. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, jo kaltė įrodyta visiškai, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą bei nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Apelianto D. V. apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime išdėstytiems motyvams, jų išsamiai nebeatkartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius apelianto apeliacinio skundo argumentus.
8. ANK 417 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta administracinė atsakomybė vairuotojams už draudimo naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas, nesilaikymą. KET 20 punkte taip pat įtvirtintas draudimas motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas bei pabrėžiama, jog transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.
9. Apeliaciniame skunde D. V. nurodo, kad apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, kaip itin patikimus vertino tik dviejų liudytojų – Institucijos darbuotojų, kurie yra suinteresuoti šios bylos nagrinėjimu, nes dirba Institucijoje (jų abiejų veiksmais buvo pradėta ši teisena) nenuoseklius parodymus, duotus teisme. Apeliacinės instancijos teismas, su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka ir konstatuoja, kad D. V. kaltė įrodyta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, kuri betarpiškai ištirta ir įvertinta tiek Kauno apylinkės teismo nutartyje, tiek Institucijos nutarime. Pažymėtina, kad proceso dalyvio išsakoma nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kai teismas pagal savo vidinį įsitikinimą (įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma) nusprendžia ją vertinti kaip nepagrįstą, savaime nėra ANK normų pažeidimas.
10. Padarytas administracinis nusižengimas įrodytas remiantis administracinį nusižengimą betarpiškai užfiksavusio Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos 1-ojo skyriaus specialisto D. A. tarnybiniu pranešimu, kuriame fiksuotos aplinkybės buvo patikrintos teisme liudytojais apklausiant šį bei kartu su juo įvykio metu dirbusį vyr. specialistą V. K., administracinio nusižengimo protokolu, iš dalies vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti minėtų pareigūnų parodymų objektyvumu. Nors apeliantas ir ginčija, kad teismas pareigūnų parodymų nevertino kritiškai, taip pat neatsižvelgė į aplinkybes, kurias apeliantas nurodė baigiamųjų kalbų metu, tačiau nei apeliaciniame skunde, nei administracinio nusižengimo bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie, be kita ko, apygardos teismui leistų abejoti pareigūnų parodymų objektyvumu ar, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Sutiktina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumo, tačiau siekiant įrodyti pareigūnų šališkumą administracinio nusižengimo byloje, nepateikta jokių tokius teiginius pagrindžiančių duomenų, o vien deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo teismui laikyti, kad pareigūnai šiuo atveju buvo šališki. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėta, jog minėti liudytojai yra policijos pareigūnai, valstybės tarnautojai, vykdantys įstatymu jiems pavestas funkcijas, veikę teisėtai ir savo įgaliojimų ribose.
11. Nagrinėjamu atveju D. V. kaltė įrodyta ne tik pareigūnų D. A., V. K. parodymais, kurių apygardos teismas nekartoja, tačiau ir tarnybiniu pranešimu, administracinio nusižengimo protokolu, dalis aktualaus įvykio aplinkybių užfiksuotos ir vaizdo įraše. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pirmiau minėtiems pareigūnams vykdant priemonę, sankryžoje jie pastebėjo važiuojantį automobilį, kurio greitis buvo labai lėtas, tai yra 3–4 km/h, nes buvo automobilių spūstis, vairuotojo durų stiklas buvo nuleistas iki galo, per kurį buvo išlindęs nedidelis šuo, pareigūnai pamatė, kad minėto automobilio vairuotojas vairuodamas automobilį dešine ranka naudojasi mobiliojo ryšio priemone (telefonu) ir žiūri pastoviai ne į kelią, o į mobiliojo ryšio priemonę, o sustabdžius automobilį ir priėjus vyr. specialistui V. K. prie vairuotojo paaiškėjo, kad jį vairuoja D. V., kuris su pažeidimu sutiko ir minėjo, kad dėl pažeidimo pasitaisys, tačiau šiam vairuotojui surašius protokolą pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį (vairuodamas transporto priemonę, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone – telefonu), įteikiant protokolą D. V. su pažeidimu jau nesutiko.
12. Apylinkės teisme teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad įvykį prisimena, patvirtino, kad sankryžoje per vairuotojo (D. V.) vairuojamo automobilio langą aiškiai matė, kad vairuotojas naudojasi telefonu. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad buvo saulėta diena, šviesus, geras oras, matomumas buvo labai geras, kad pastebėti pareiškėjo naudojamą telefoną. Paaiškino, kad kameros nėra tarnybiniuose automobiliuose geros, tačiau apie telefono naudojimą buvo matoma ne per kameras. Nors liudytojas D. A. teismo posėdžio metu parodė, jog įvykio gerai nepamena, nes praėjo daug laiko ir įvyko daug įvykių, tačiau šis pareigūnas paaiškino, kad priemonės metu vairuotojų nestabdo, jeigu nėra įsitikinę 100 procentų, kad yra daromas pažeidimas, o sykį šiuo atveju asmuo buvo sustabdytas, vadinasi, jie matė telefoną pareiškėjo rankose. Teismo posėdyje peržiūrėjus vaizdo įrašą, skundžiamoje nutartyje konstatuojama, kad vaizdo medžiagoje dėl vaizdo įrašo kokybės nors ir nematyti, kad pareiškėjas naudojasi mobiliuoju telefonu, tačiau girdimas pareigūno nurodymas dėl pareiškėjo naudojamo mobiliojo ryšio vairuojant automobilį nurodytoje vietoje. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad įvykio metu buvo šviesus paros metas, kritulių nebuvo, kelio danga sausa, matomumas buvo geras, atstumas tarp policijos pareigūnų ir pareiškėjo buvo nedidelis.
13. Aukštesnis teismas pažymi, kad nors iš vaizdo įrašo aiškiai nematyti administracinio nusižengimo padarymo fakto, tačiau įvertinus aplinkybę, kad D. V. vairuojamą automobilį Institucijos pareigūnai pamatė iš pakankamai artimo atstumo, duodant parodymus pirmosios instancijos teisme pareigūnas V. K. nuosekliai tvirtino aiškiai matęs daromą pažeidimą, todėl sustabdė D. V. vairuojamą automobilį, o priešingu atveju, pasak liudytojo D. A., jeigu nebūtų tikri dėl matyto daromo administracinio nusižengimo, jie (pareigūnai) D. V. vairuojamo automobilio nebūtų stabdę. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų apygardos teismui abejoti Institucijos pareigūnų pirmosios instancijos teisme duotais išsamiais ir nuosekliais parodymais, esminiai sutampančiais su tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis. Todėl aplinkybė, kad vaizdo įraše aiškiai nesimato administracinio nusižengimo padarymo fakto, išvados dėl apelianto padaryto pažeidimo nekeičia ir nepaneigia. Apygardos teismas dar kartą atkreipia dėmesį, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų (Institucijos pareigūnų parodymai, tarnybinis pranešimas, administracinio nusižengimo protokolas) apelianto kaltei pagrįsti. Be kita ko, šiuo atveju D. V. teisinei padėčiai reikšmės neturi ir įtakos nedaro tai, jog byloje nėra pareigūnų „Body“ kamerų įrašų, kurių, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, apeliantas aktyviai ir ne kartą reikalavo Institucijos jam pateikti.
14. Be to, apeliaciniame skunde D. V. nurodo, kad į bylą Institucijai iškart jis pateikė savo telefono numerio išklotines, kad įvykio valandą ir kelias valandas po su niekuo nekalbėjo, nebendravo, jokie ryšiai telefone nevyko. Tai yra, apelianto vertinimu, šios skambučių išklotinės įrodo, kad jis mobiliojo ryšio priemone pareigūnų užfiksuoto administracinio nusižengimo darymo metu nesinaudojo. Pažymėtina, kad naudojimasis mobiliojo ryšio priemone pagal KET 20 punktą ir ANK 417 straipsnio 3 dalį yra suprantamas plačiąja prasme, t. y. draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu – skambinimu, pranešimo rašymu, naršymu internete, kitų funkcijų naudojimu ar tiesiog laikymu rankoje, kadangi bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone, netgi jo laikymas, varžo asmens veiksmus ranka. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis leidžiama tik išjungus transporto priemonės variklį. Pagal formuojamą teismų praktiką, naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis yra draudžiamas, jei transporto priemonės variklis neišjungtas, ir nesvarbu, ar vairuotojas kalba telefonu, ar skaito bei rašo trumpąsias žinutes, ar tikrina telefono žurnalo numerius, ar naršo internete, ar žiūri kitą mobiliojo ryšio priemonėje esančią informaciją. Tokiu būdu jis atlieka veiksmus, nesusijusius su transporto priemonės vairavimu, o tai nukreipia vairuotojo dėmesį nuo transporto priemonės vairavimo, dėl ko jis tampa neatidus, nesusikoncentravęs ir taip jis kelia grėsmę eismo saugumui. Apygardos teismas taip pat pažymi, jog įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas saugus eismas ir visuomenės saugumas. Taigi, ta aplinkybė, jog pažeidimo padarymo metu nėra užfiksuota jokių skambučių, žinučių, D. V. atsakomybės nešalina.
15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvykio metu automobilio salone jokio telefono aparato net nebuvo, tą iškart įvykio vietoje pareiškėjas nurodė ir protokole, kad telefoną jis yra pametęs. Tačiau aukštesnis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš apelianto pateiktų detalių informacijų apie apmokestintas paslaugas (išklotinių) matyti, kad iš D. V. vardu (mokėtojo kodas – (duomenys neskelbtini),) registruotų telefono numerių (duomenys neskelbtini), (past. – pastarasis telefono numeris nurodytas apeliaciniame skunde) tiek tuoj pat prieš įvykį (past. – 2025 m. rugsėjo 18 d. 10.03 val.), tiek tuoj po jo (valandos prieš ir po bėgyje) buvo ganėtinai aktyviai naudojamasi Tele2 teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis. Aukštesniam teismui įrodymų, galinčių patvirtinti, kad šiuo atveju aktualiu laiku apeliantui priklausančiais vienu ar kitu telefono numeriais naudojosi kitas asmuo, o būtent – telefono pametimo atveju, taip išeitų, kažkuriuo telefonu buvo naudojamasi be jo žinios, nepateikta, todėl D. V. pateikiama versija, kad įvykio metu jis automobilio salone jokio telefono aparato net neturėjo, vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės.
16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje minimi ankstesni D. V. nusižengimai. Apelianto vertinimu, 51 karto baustumas yra išnykęs, be to, tai niekaip nesusiję su šiuo įvykiu ir neįrodo, kad jis yra padaręs šį nusižengimą. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamoje nutartyje praeityje padaryti administraciniai nusižengimai buvo vertinami tik kaip jo asmenybę charakterizuojanti aplinkybė individualizuojant ir skiriant nuobaudą. Teismas įvertino, kad už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje, padarymą pareiškėjas D. V. baudžiamas ne pirmą kartą, o iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus nuo 2017 metų nustatyta, kad pareiškėjas buvo baustas 51 kartą. Tai yra skiriant nuobaudą buvo įvertinta, kad apeliantas pakartotinai padarė pažeidimą bei turi galiojančių administracinių nuobaudų. Šie skundžiamos nutarties argumentai yra objektyvūs ir pagrįsti byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis, todėl nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
17. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją administracinėn atsakomybėn patraukto D. V. apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
n u t a r i a :
palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto D. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.
Teisėjas Arūnas Paštuolis