Administracinė byla Nr. A-2113-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00971-2014-8

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. sausio 14 d. atliko bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN), kur kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose (būriuose ir uždarosios zonos kamerose), kur vienam asmeniui nebuvo suteiktas minimalus 3,6 kv. m plotas, o gyvenimo sąlygos visą kalinimo laikotarpį buvo nepriimtinos ir nežmoniškos. Nurodė, kad maisto davinyje, kurį tiekdavo Alytaus PN valgykla, rado pelių ar žiurkių išmatų ir tarakonų. Uždarosios zonos kamerose, kur buvo laikomas įvairiais laikotarpiais, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, ant sienų buvo susidaręs pelėsis, patalpose drėgna. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos pareiškėjui sukėlė depresiją, didelius išgyvenimus, nervinį stresą, t. y. padarė neturtinę žalą. Nurodė, kad dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų kreipėsi į Alytaus PN administraciją, vėliau į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), taip pat, į Alytaus valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Alytaus visuomenės sveikatos centrą. Pažymėjo, kad tokiais veiksmais Alytaus PN pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos higienos normas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose atliko laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. sausio 14 d. Nurodė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, žaisti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sportuoti sporto salėje. Lokalinių sektorių pasivaikščiojimui skirti kiemai yra dideli, nuteistiesiems yra sudaroma galimybė būti gryname ore neribotą laiką, išskyrus miegui skirtą laiką. Visi nuteistieji, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktu, privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį, nuteistieji pagal sudarytą grafiką įtraukiami į nemokamus pataisos įstaigos teritorijos tvarkymo bei buities sąlygų gerinimo darbus iki dviejų valandų per dieną. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo ir nėra pelių ar žiurkių. Kenkėjų dezinfekcija ir deratizacija atliekama periodiškai pagal poreikį. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atlieka Visuomenės sveikatos centro specialistai. Didelių nukrypimų nuo normų nenustatyta. Alytaus PN baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas. Remonto metu baudos izoliatoriaus ir kameros tipo patalpos įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusias Lietuvos higienos normos reikalavimus. Visose uždarosios zonos kamerose laikoma tiek nuteistųjų, kad kiekvienam nuteistajam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Alytaus PN leidžiamas laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 1 460 nuteistųjų. Kadangi šis skaičius nėra viršijamas, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, jog pataisos namai yra perpildyti. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, siekdamas žalos atlyginimo, nepateikė, skunde nenurodė jokių teisės aktų, kuriuos pažeidė Alytaus PN pareigūnai. Pareiškėjas tik reiškia pretenzijas apie abstrakčias ir deklaratyvias teisės normas, kurios, jo subjektyviu manymu, yra pažeistos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. M. į Alytaus pataisos namus atvyko 2012 m. balandžio 11 d., išvyko – 2014 m. sausio 14 d. Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (4 d.) pareiškėjas buvo paskirtas į 19 būrio 190 brigadą, tačiau ten gyventi atsisakė, todėl laikinai buvo perkeltas į baudos izoliatorių. Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. (1 m. 4 mėn. 9 d.) V. M. buvo paskirtas į 7 būrio 70 brigados 3 miegamąjį. Už padarytus pažeidimus nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę – 9 būrio 91 brigadą, o nuo 2014 m. sausio 2 d. – į 17 būrio 171 brigadą. Byloje nustatyta, kad V. M. laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. sausio 14 d. uždarosios zonos kamerose praleido 304 paras: 2 kameroje – 45 paras, 3 kameroje – 7 paras, 4 kameroje – 90 parų, 14 kameroje – 75 paras, 15 kameroje – 15 parų, 17 kameroje – 15 parų, 19 kameroje – 45 paras, 25 kameroje – 8 paras, 28 kameroje – 4 paras. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Kadangi objektyvių duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Alytaus PN 7 būrio 70 brigados 3 miegamojo gyvenamasis plotas – 46,36 kv. m, jame 19 miegamųjų vietų. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (46,36/19) vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 2,44 kv. m. Nors atsakovo atstovas tvirtina, kad visos miegamosios vietos įvairiais laikotarpiais nebuvo užimtos bei pateikia duomenis apie 2014 m. rugsėjo 25 d. šioje gyvenamojoje patalpoje užimtas miegamąsias vietas, tačiau šie įrodymai nepaneigia pareiškėjo tvirtinimo, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo užimtos visos ginčo gyvenamosios patalpos miegamosios vietos. Akivaizdu, kad pareiškėjui kalint 7 būrio 70 brigadoje jam nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (4 d.) buvo paskirtas gyventi į 19 būrį, tačiau jame gyventi atsisakė. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad V. M. minėtu laikotarpiu galimai buvo perkeltas į baudos izoliatorių, tačiau jokių konkrečių duomenų apie baudos izoliatoriaus kamerą nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo tvirtinimai apie teisės aktų nustatytos vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimus šiose patalpose lieka nepaneigti.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad V. M. gyveno 9 būrio 91 brigados 121 miegamajame, kurio plotas 35,83 kv. m, jame 9 miegamosios vietos. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (35,83/9) vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,98 kv. m. Pataisos įstaigos 17 būrio 171 brigados 220 miegamojo gyvenamasis plotas yra 35,85 kv. m, jame 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,98 kv. m. Pataisos įstaigos baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2 plotas 29,51 kv. m, joje 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,68 kv. m (29,51/8). Atitinkamai apskaičiavus kitų Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerų plotus nustatyta, kad kameroje Nr. 3 vienam asmeniui teko 3,67 kv. m (29,36/8), kameroje Nr. 4 – 3,62 kv. m (14,48/4), kameroje Nr. 14 – 4,07 kv. m (12,22/3), kameroje Nr. 15 – 3,88 kv. m (11,64/3), kameroje Nr. 17 – 3,75 kv. m (11,25/3), kameroje Nr. 19 – 3,93 kv. m (11,80/3). Kamerų tipo patalpos Nr. 25 plotas – 12,84 kv. m, joje 3 miegamosios vietos, taigi plotas vienam asmeniui – 4,28 kv. m. Padaryta išvada, kad pareiškėjui kalint pataisos įstaigos 9 ir 17 būriuose bei baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 2, 3, 4, 14, 15, 17, 19, 25 jam buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Kita vertus, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. (1 m. 4 mėn. 9 d.) V. M. kalėjo pataisos įstaigos 7 būrio 3 miegamajame pažeidžiant Taisyklių 111.1 punkte nustatytą minimalią vienam nuteistajam tenkančio ploto normą. Atėmus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo etapuotas (2 mėn. 10 d.) ar paskirtas į baudos izoliatorių (6 mėn. 3 d.), nustatyta, kad realiai pataisos įstaigos 7 būrio 3 miegamajame pareiškėjas gyveno 7 mėn. 25 d. Taip pat, kaip jau buvo minėta, lieka nepaneigti pareiškėjo parodymai apie gyvenamosios patalpos normos pažeidimą kalint jam baudos izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (4 d.).

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla.

Pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyveno nepriimtinomis, nežmoniškomis sąlygomis, nes uždarosios zonos kamerose (baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose) nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, ant sienų buvo susidaręs pelėsis, patalpose drėgna. Kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečių uždarosios zonos kamerų, kuriose, jo nuomone gyvenimo sąlygos buvo netinkamos, teismas įvertino visų uždarosios zonos kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitiktį nustatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose langai turi būti skaidraus stiklo, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos pro langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.), natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta 200 lx. Higienos normos 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atlieka Visuomenės sveikatos centro specialistai, didelių nukrypimų nuo normų nepastebėta. Atsakovas į bylą pateikė reikšmingus rašytinius įrodomus dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 2, 3, 14, 19, 25, 28, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikties higienos normų reikalavimams. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. PA-63 konstatuota, kad kamerose Nr. 14 ir 25 nukrypimų nuo Lietuvos higienos normos reikalavimų nenustatyta. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 17 d. patikrinimo akte Nr. PA-346 konstatuota, kad kamerose Nr. 3 ir 28 apšvietimo ir mikroklimato matavimai atitinka reikalavimus. 2013 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. PA-56 nurodyta, kad kamerų Nr. 19 ir 28 santykinė oro drėgmė, apšvieta atitinka reikalavimus, pelėsių nėra. 2013 m. gegužės 7 d. patikrinimo akte Nr. PA-84 nurodyta, kad baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 14 ir 19 santykinė oro drėgmė ir apšvieta atitinka reikalavimus, pelėsių nėra. 2013 m. lapkričio 26 d. patikrinimo akte Nr. PA-381 nurodyta, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2 santykinė oro drėgmė ir apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus, pelėsių nebuvo aptikta. Tačiau atsakovas nepateikė teismui įrodymų dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 4, 15 ir 17, kuriose, bylos duomenimis, pareiškėjas buvo laikomas, atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams sąlygomis.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl higienos normų neatitinkančių baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 4, 15 ir 17, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikyta įrodyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maisto davinyje, kurį tiekdavo Alytaus PN valgykla, rasta pelių ar žiurkių išmatų ir tarakonų, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpoje, kur pareiškėjas gyveno, kenkėjų nebuvo ir nėra, jų dezinsekcija ir deratizacija atliekama periodiškai pagal poreikį. Atsakovas su atsiliepimu į bylą pateikė Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. kovo 7 d. raštą, kuriame nurodyta, kad atlikus Alytaus pataisos namų valgyklos patikrinimą pažeidimų nebuvo nustatyta. Taip pat atsakovas į bylą pateikė eilę aktų, patvirtinančių, kad įstaigos patalpose, taip pat ir virtuvėje bei valgykloje, pagal atsakovo su V. M. IĮ sudarytas sutartis buvo atliekami dezinsekcijos darbai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl pelių ar žiurkių išmatų ir tarakonų maiste laikyta neįrodyta.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas darė išvadą, kad Alytaus pataisos namai neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos ir nustatytų reikalavimų patalpų apšvietai, santykinei oro drėgmei, ventiliacijai, todėl konstatuota, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamąjį patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl nemigos, galvos skausmų, kosulio, virškinimo, regėjimo sutrikimų, bėrimo ir pan. Teismo nuomone, duomenys apie V. M. sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, V. M. dėl nemigos į specialistus yra kreipęsis dar 2008 metais (asmens sveikatos istorijos 8 l.), t. y. dar iki pareiškėjo atvykimo į Alytaus PN, todėl, teismo nuomone, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų būtent Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė depresiją, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantis gydytojo psichiatro 2012 m. lapkričio 9 d. įrašas patvirtina, kad depresijos požymiai pareiškėjui nebuvo nustatyti. Jokių kitų įrodymų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad šie pareiškėjo nusiskundimai yra priežastiniame ryšyje su aplinkybe, jog jam Alytaus pataisos namuose nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, nenustatyta.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismo nuomone, nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant nustatytą gyvenamojo ploto normą), tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas Alytaus pataisos namuose gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Vertinta ir tai, kad jokio realaus neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta jokių medicininių dokumentų išrašų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl mažo ploto, higieninių ir sanitarinių sąlygų. Šiuo atveju būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimo, žiauraus, nežmoniško ar žeminančio asmens orumą elgesio Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (gyvenimo ir buities), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakovas nepateikė teismui teismo išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl jo prašymas dėl išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

III.

Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. lapkričio ar gruodžio mėnesio Alytaus PN uždarojoje zonoje buvo naikinama po vieną miegamąją lovą, siekiant užtikrinti vienam nuteistajam laisvą minimalų gyvenamąjį 3,6 kv. m plotą. Iki to laiko kamerose, kuriose jis buvo, buvo po 4 gulimas lovas, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ta medžiaga, kurioje nurodytas mažesnis lovų skaičius. Pareiškėjas teismui pristatė pažymą, kad Alytaus PN uždarojoje zonoje 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais buvo išimamos lovos iš kamerų. Kai buvo 4 lovos, plotas neatitiko tokio, kurį numato teisės aktai. Be to, kameroje esantis tualetas yra bendras su kameros plotu ir užima iki 2 m ilgio ir 1 m 80 cm ploto, taip pat buvo ir stalas. Prašo nagrinėjant skundą atsižvelgti į laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesio ir sulyginti, ar plotas, kurį numato teisės aktai, buvo užtikrintas, taip pat išreikalauti iš Alytaus PN duomenis, kiek tuo metu kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo gulimų lovų.

Pareiškėjo manymu, teismas neatsižvelgė ir nenagrinėjo jo buvimo, gyvenimo nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. sausio 14 d. 7 būrio 70 brigados 1 miegamajame, kuriame jis buvo tuo laikotarpiu.

Pažymi, kad jis buvo kreipęsis į Alytaus visuomeninės sveikatos centrą ir Alytaus valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kurios skirtingai nurodė aplinkybes, t. y. viena tarnyba nenustatė pažeidimų dėl to, jog valgykloje tuo metu vyko remontas, o kita tarnyba nustatė, kad pažeidimų nėra, bet apie remontą nieko nerašė, nors išvados buvo daromos kelių dienų laikotarpiu, tačiau teismui šis faktas pasirodė nereikšmingas, todėl prašo į jį atsižvelgti. Nesutinka su teismo išvadomis, kad jis nepatyrė nemigos, depresijos ar kitų išgyvenimų. Dėl netinkamo kalinimo sąlygų jis patyrė išgyvenimus, kurie ilgainiui pažeidė jo orumą.

Nurodo, jog teismas nepastebėjo, kad 7 būrys yra gyvenamajame sektoriuje, kuriame randasi dar 5 būriai, kuriuose yra po 4 gyvenamąsias sekcijas, kiekvienoje sekcijoje gyvena po 18–20 asmenų, bendrą sektoriaus skaičių sudaro daugiau nei 200 nuteistųjų, dėl to teiginys, jog pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę, yra nepagrįstas. Mano, jog neturtinė žala jam turi būti atlyginama pinigais, turi būti taikomas atgrasomojo poveikio principas Lietuvos valstybės institucijoms už daromus pažeidimus. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, taip įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjektų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas V. M. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Alytaus pataisos namų, atlyginti neturtinę žalą (40 000 Lt), atsiradusią dėl neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų.

Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas su sprendimu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, kadangi jis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde V. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo gyvenimo laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. sausio 14 d. 7 būrio 70 brigados 1 miegamajame, į kurį jis buvo paskirtas Alytaus pataisos namų administracijos. Visų pirma, pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas nurodyto būrio ir brigados 1 miegamajame. Priešingai, byloje pateikta informacija, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. V. M. bausmę atliko gyvendamas 1-ojo lokalinio sektoriaus 7-o būrio 3-iajame miegamajame. Kaip sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėjantis režimo reikalavimus, nuteistasis V. M. Drausmės komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. buvo paskirtas 6 mėnesiams į drausmės grupės 91 brigadą, po to į 171 brigadą, kurios yra atskirame lokaliniame sektoriuje. Tačiau pareiškėjas ten gyventi atsisakė ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. sausio 14 d. gyveno įvairiose uždarosios zonos (tiek BI, tiek KTP) kamerose (4, 14, 15 ir 25). Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad 7 būrio 1 miegamojo gyvenamasis plotas yra 44,37 kv. m, jame 20 miegamųjų vietų. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 2,22 kv. m. Trečia, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. sausio 14 d. pareiškėjas gyveno BI arba KTP konkrečiose kamerose, kuriose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Taip pat šiuo laikotarpiu jis niekaip negalėjo būti apgyvendintas ir 7 būrio 1 miegamajame. Tai reiškia, jog šiame miegamajame, kuriame vienam asmeniui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta teisės aktuose, jis galėjo būti apgyvendintas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. Tačiau ši V. M. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė neturi jokios reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes tuo visu laikotarpiu pirmosios instancijos teismo pripažinta ir vertintina, jog pareiškėjui kalint 7 būrio 70 brigadoje nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad atitinkamą plotą užima nuteistųjų gyvenamosiose patalpose esantis tualetas ir baldai, todėl ta ploto dalis turėtų būti išskaičiuojama iš nuteistajam teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto dalies. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. gyvenamasis plotas 7 būrio 3 miegamajame buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Tačiau šiuo konkrečiu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Tuo tarpu V. M. apgyvendinant uždarosios zonos kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. sausio 14 d. šis aspektas nėra reikšmingas, nes teko didesnis gyvenamasis plotas nei 3,6 kv. m.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Atlikęs bylos aplinkybių tyrimą ir vertinimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjui kalint Pataisos įstaigos 9 ir 17 būriuose bei baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 2, 3, 4, 14, 15, 17, 19, 25 jam buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. V. M. laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. buvo perkeltas į baudos izoliatorių, todėl pareiškėjo tvirtinimai apie teisės aktų nustatytos vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimus šiose patalpose atsakovo liko nepaneigti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atėmus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo etapuotas (2 mėn. 10 d.) ar paskirtas į baudos izoliatorių (6 mėn. 3 d.) nustatyta, kad realiai Pataisos įstaigos 7 būrio 3 miegamajame pareiškėjas gyveno 7 mėn. 25 d.

V. M. apeliaciniame skunde taip pat išdėsto argumentus dėl Alytaus pataisos namuose teikiamo nuteistiesiems maisto kokybės ir gyvenimo nežmoniškomis sąlygomis (nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, ant sienų susidaręs pelėsis, patalpose drėgna). Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl aukščiau minėtų pareiškėjo skundo argumentų. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Įvertinęs pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgdamas į bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose) pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Išnagrinėjęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis į bylą nepateikta, <..> jokio realaus neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta jokių medicininių dokumentų išrašų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl mažo ploto, higieninių ir sanitarinių sąlygų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Stasys Gagys