Administracinė byla Nr. A-1836-520/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00228-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus pataisos namus (toliau – Vilniaus PN) nedelsiant nutraukti kankinantį elgesį ir perkelti pareiškėją į paprastąją grupę ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo nubaustas už 2014 m. liepos 7 d. pažeidimą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 str. 4 d. pažeidimas) ir tokiu būdu Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad jis lankė anoniminių narkomanų užsiėmimus, tačiau Vilniaus PN, kurie turi pareigą palaikyti ir stiprinti nuteistųjų ryšius su giminaičiais, suteikti galimybę nuteistiesiems ugdyti sugebėjimus ir gabumus, kurie padidintų jų sėkmingos adaptacijos perspektyvas išėjus į laisvę, grubiai pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194. Pareiškėjas dėl perkėlimo į drausmės grupę turi teisę tik į 1 skambutį per mėnesį. Vilniaus PN neregistruoja prašymų ir skundų, taip atimdami teisę kovoti dėl savo teisių. Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 15 d. buvo atsisakyta gydyti pareiškėjo dantį ir net surašytas tarnybinis pranešimas, dėl kurio pareiškėjui buvo skirtas 10 parų uždarymas į baudos izoliatorių. Iš pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 17 d. surašyto prekių sąrašo buvo išbraukti dribsniai, nors pareiškėjo sąskaitoje buvo pakankamai pinigų juos įsigyti ir pareiškėjas turėjo teisę pirkti maisto produktų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN administracijos veiksmai (neveikimas) sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, pareiškėjas norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis turėtų būti perkeltas į paprastąją grupę, kurioje jam priklausytų ilgalaikiai pasimatymai, 4 skambučiai per mėnesį ir pareiškėjas galėtų reabilituotis.
Atsakovai Vilniaus PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas neteisėtai vartojo narkotines medžiagas, taip šiurkščiai pažeidė pataisos įstaigos vidaus tvarką ir galiojančius įstatymus, darė įtaką savo teisių padėčiai, todėl pagrįstai buvo perkeltas į drausmės grupę 9 mėnesiams, kurioje susiaurėjo jam suteiktų teisių apimtis, t. y. pareiškėjas neteko teisės į pasimatymus su artimaisiais Atsakovų teigimu, pareiškėjui taip pat pagrįstai ir teisėtai buvo skirtas 10 parų uždarymas į baudos izoliatorių, nes jis pažeidė teisės akų reikalavimus. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo teiginys, jog Vilniaus PN nebuvo registruojami skundai ir prašymai, neatitinka realybės ir yra nepagrįstas, nes 2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais buvo priimtas ir užregistruotas 21 pareiškėjo skundas, prašymas, pareiškimas, adresuotas įstaigos direktoriui, ir 11 raštų, adresuotų įvairioms institucijoms. Atsakovai nurodė, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo perkelti pareiškėją iš drausmės grupės ir Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 ir 16 d. nutarimais drausminės nuobaudos (perkelti jį iš paprastosios grupės į drausmės grupę devyniems mėnesiams bei uždaryti jį į baudos izoliatorių 10 parų) buvo skirtos atsižvelgus į surinktą informaciją apie pareiškėjo padarytus BVK ir Taisyklių pažeidimus, t. y. stomatologo įžeidinėjimą vartojant necenzūrinius žodžius ir psichiką veikiančių medžiagų ir gaminių, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, vartojimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas dėl savo paties veiksmų (padaryto pažeidimo) neteko galimybės matytis su šeimos nariais, nes drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas apibrėžiančiame BVK 75 straipsnyje nuteistiesiems, esantiems drausmės grupėje, teisė pasimatyti su artimaisiais nenustatyta.
Atsižvelgęs į tai, kad nutarimai dėl nuobaudų pareiškėjui paskyrimo yra galiojantys ir nepanaikinti, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už BVK ir Taisyklių pažeidimus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Vilniaus PN direktorius, priimdamas nutarimą skirti pareiškėjui uždarymą į baudos izoliatorių 10 parų, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl pripažino, kad Vilniaus PN pagrįstai, įvertinę surinktą medžiagą, paskyrė pareiškėjui adekvačią padaryto nusižengimo sunkumui nuobaudą, o pareiškėjo skundo argumentas, jog Vilniaus PN administracija atsisako jį gydyti, yra nepagrįstas įrodymais ar objektyviais faktais. Teismo vertinimu, pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, t. y. nebuvo jokių jo buvimo sąlygas bloginančių išimčių. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nėra nustatyta, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Teismas sprendė, kad pagrindas pareiškėjui bausmę atlikti drausmės grupės sąlygomis atsirado dėl pareiškėjo padarytų šiurkščių pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimų. Kadangi pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę, o BVK 75 straipsnyje į drausmės grupę perkeltiems asmenims teisė į pasimatymus nenustatyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Vilniaus PN administracija būtų nevykdžiusi konkrečių teisės aktų reikalavimų ar būtų pažeidusi imperatyvias teisės aktų nuostatas, susijusias su pataisos įstaigos vidaus tvarka, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas, įvertinęs atsakovo argumentus ir pateiktus įrodymus apie iš pareiškėjo priimtus ir užregistruotus skundus, prašymus, pareiškimus ir raštus, taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN neregistruojami jo prašymai ir skundai. Teismas darė išvadą, kad nenustačius pareigūnų netesėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas, o šiuo atveju Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios neturtinės žalos nepadarė.
Pažymėjęs, kad šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.
III.
Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, teisingai išnagrinėti skundą ir jį patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad byla ir visos aplinkybės buvo nagrinėjamos neišsamiai, nekreipiant dėmesio į objektyvius įrodymus ir tai lėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nutarimu buvo nutarta nubausti pareiškėją ir perkelti jį į drausmės grupę pažeidžiant BVK 143 straipsnio 4 dalį, t. y. praleidus terminą (suėjus senačiai), o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsisakė šią nuobaudą panaikinti. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus PN stomatologas netvarkė skaudančio pareiškėjo danties, kuris vėliau buvo sutvarkytas Kauno tardymo izoliatoriuje, ir dėl reiškiamo nepasitenkinimo jo darbu surašė tarnybinį pranešimą, dėl kurio pareiškėjui buvo skirtas 10 parų uždarymas į baudos izoliatorių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nepagrįstai jam paskirtos nuobaudos sukėlė rimtas teisines pasekmes, nes pareiškėjas dėl perkėlimo į drausmės grupę negalėjo turėti pasimatymų su žmona ir dukra bei dėl to nutrūko jo santuoka. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Vilniaus PN neatlieka pataisos namų funkcijų, nes jie pareiškėją, kuris lankė reabilitacijos grupę, nubaudė pažeisdami įstatymą ir taip jokio pataisomo poveikio nepadarė, o nutraukė pareiškėjo socialinius ryšius, ir dėl to pareiškėjas patyrė didžiulius dvasinius skausmus.
Atsakovai Vilniaus PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje. Atsakovai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam padarytos žalos, visiškai nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovai nurodo, kad jie sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. L. ir Vilniaus PN įpareigojimo nedelsiant nutraukti kankinantį elgesį ir perkelti pareiškėją į paprastąją grupę.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
Nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 28-1057(1) buvo nurodyta, jog pareiškėjas 2014 m. liepos 7 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų (BVK 110 str. 2 d. 3 p.) pažeidimą, nes buvo nustatytas narkotinių medžiagų vartojimas; vadovaujantis BVK 142 straipsniu už tai pareiškėjui buvo skirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 9 mėnesiams – ir nurodyta, kad nuobauda per 5 dienas nuo jos paskyrimo gali būti skundžiama BVK 143 ir 183 straipsniuose nustatyta tvarka (I t., b. l. 132). Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarime Nr. 28-1083(1) nurodyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 15 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų (BVK 12 str. 2 d., 110 str. 1 d. 2 p. ir Taisyklių 73.4 p.) pažeidimą, nes pareiškėjas įžeidinėjo stomatologą, vartojo necenzūrinius žodžius ir kategoriškai atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus nusiraminti; už tai pareiškėjui buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų (I t., b. l. 96).
Pareiškėjas skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad nurodytos nuobaudos jam buvo paskirtos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, dėl paskirtų neteisėtų nuobaudų jis neteko teisės pasimatyti su artimaisiais, buvo apribota galimybė skambinti, taip pat buvo sudarytos nepalankios sąlygos socialinei reabilitacijai. Be to, pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad Vilniaus PN neregistruoja prašymų ir skundų, ir su pareiškėjo teisės pirkti maisto produktų pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs skunde ir atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad nutarimai dėl nuobaudų pareiškėjui paskyrimo yra galiojantys ir nepanaikinti, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už BVK ir Taisyklių pažeidimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teisinės padėties pokyčiai buvo susiję su paties pareiškėjo veiksmais (pažeidimų padarymu). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios neturtinės žalos nepadarė.
Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant proceso teisės normas ir tai lėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja, kad nuobaudos jam buvo paskirtos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir akcentuoja dėl to atsiradusias teisines pasekmes. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, nes pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame nenurodo argumentų, susijusių su tuo, jog Vilniaus PN neregistruoja prašymų ir skundų, ir su pareiškėjo teisės pirkti maisto produktų pažeidimu, todėl šie aspektai apeliacine tvarka nebus vertinami. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas Vilniaus PN nutarimų, kuriais pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę ir uždarymas į baudos izoliatorių), teismui neskundė, o Departamentas šių nuobaudų pagrįstumo iš esmės nenagrinėjo, nes 2014 m. gruodžio 22 d. sprendime Nr. 2S-6769 nustatė, jog pareiškėjas praleido jų apskundimo terminą. Taigi, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nutarimai dėl nuobaudų pareiškėjui paskyrimo yra galiojantys ir nepanaikinti. Šie Vilniaus PN nutarimai nagrinėjamoje byloje yra aktualūs tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.
BVK 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones (BVK 110 str. 2 d. 3 p.). Nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių (Taisyklių 73.4 p.). BVK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi nutarimų priėmimo metu) nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamos nuobaudos. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų (BVK 142 str. 1 d. 4 p.). Nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę nuo 6 mėnesių iki 1 metų (BVK 142 str. 2 d.).
Pareiškėjas, nurodydamas Vilniaus PN neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo perkėlimo į drausmės grupę, atkreipia dėmesį, kad ši nuobauda jam buvo paskirta pažeidžiant BVK 143 straipsnio 4 dalį, t. y. praleidus terminą (suėjus senačiai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo nurodytų Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nevertino. BVK 143 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 10 parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pažeidimas, už kurį pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirta nuobauda (perkėlimas į drausmės grupę), buvo padarytas 2014 m. liepos 7 d. (ši data nurodyta pačiame nutarime), t. y. nuobauda paskirta praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo pažeidimo padarymo dienos. Taigi šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi nuostata dėl nuobaudos paskyrimo termino, įtvirtinta BVK 143 straipsnio 4 dalyje, t. y. Vilniaus PN, paskirdami pareiškėjui nuobaudą (perkėlimą į drausmės grupę), pažeidė BVK nustatytą nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarką.
Dėl aplinkybių, susijusių su tuo, jog Vilniaus PN stomatologas 2014 m. rugsėjo 15 d. atsisakė gydyti pareiškėjo dantį, kuris vėliau buvo sutvarkytas Kauno tardymo izoliatoriuje, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo elgesį nurodyto vizito pas stomatologą metu Vilniaus PN įvertino kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir pareiškėjui už tai buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų. 2014 m. rugsėjo 15 d. tarnybiniame pranešime ir Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarime Nr. 28-1083(1) nurodyta, kad pareiškėjas įžeidinėjo stomatologą, vartojo necenzūrinius žodžius, kategoriškai atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus nusiraminti ir toliau reiškė nepasitenkinimą stomatologo darbu, dėl to buvo nedelsiant išvestas iš stomatologo kabineto ir grąžintas į kamerą (I t., b. l. 96, 98). Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose neneigia atlikęs nurodytame nutarime aprašytus veiksmus, už kuriuos jam buvo paskirta viena iš BVK 142 straipsnyje nurodytų nuobaudų, todėl nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas nepasitenkinimą stomatologo darbu reiškė pažeisdamas Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarime Nr. 28-1083(1) nurodytų teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą tvirtinti, jog Vilniaus PN, skirdami pareiškėjui 10 parų uždarymą į baudos izoliatorių, atliko neteisėtus veiksmus.
Apibendrindama nurodytus argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl BVK 143 straipsnio 4 dalyje nustatyto nuobaudos skyrimo termino, tačiau pagrįstai nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų atsakovo veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, BVK 143 straipsnio 4 dalyje nustatyto nuobaudos skyrimo termino praleidimas lėmė, kad pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 10 d. jau nebegalėjo būti paskirta nuobauda už 2014 m. liepos 7 d. padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas paskirtos nuobaudos (perkėlimo į drausmės grupę) nėra atlikęs. Tai reiškia, kad pareiškėjui nepagrįstai (dėl BVK 143 straipsnio 4 dalies pažeidimo) 9 mėnesius buvo taikomos mažiau palankios bausmės atlikimo sąlygos drausmės grupėje nei jos būtų buvę, jeigu pareiškėjas bausmę ir toliau būtų atlikęs paprastojoje grupėje.
Dėl kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos – teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.
Nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus dėl neturtinės žalos, kaip būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomi nepatogumai (teisės į pasimatymus netekimas, sumažintas skambučių skaičius ir nepalankios sąlygos socialinei reabilitacijai) yra susiję su pareiškėjo teisinės padėties pokyčiais ir kilo būtent dėl jam paskirtos nuobaudos – perkėlimo į drausmės grupę. Taigi darytina išvada, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi paprastajai ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas (BVK 73, 75 str.), sprendžia, kad pareiškėjas nuobaudos atlikimo laikotarpiu neturėjo teisės per 3 mėnesius gauti 1 ilgalaikį ir 1 trumpalaikį pasimatymą, kuriuos būtų turėjęs teisę gauti, jeigu būtų atlikęs bausmę paprastosios grupės sąlygomis, be to, drausmės grupės nuteistieji turi teisę 1 kartą per mėnesį paskambinti telefonu, o paprastosios grupės nuteistieji – 1 kartą per savaitę paskambinti telefonu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad tai, jog institucija nepagrįstai apribojo asmenų teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme (žr. 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017; 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-346-822/2017). Šiame kontekste pažymėtina, kad anksčiau aptartos pareiškėjui drausmės grupėje taikytos mažiau palankios bausmės atlikimo sąlygos, kaip dėl BVK pažeidimo atsiradusi jo nubaudimo pasekmė, yra susijusios su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, kuris garantuoja asmenų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, taikymo sritimi. Teisėjų kolegija neabejoja, kad dėl šių mažiau palankių sąlygų palaikyti santykius su artimais žmonėmis pareiškėjas, kuris tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog patyrė didžiulius dvasinius skausmus, galėjo patirti neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, nes byloje yra duomenys apie pareiškėjo sudarytą santuoką, apie tai, kad pareiškėjas turi dukrą, ir apie tai, kad iki nuobaudos paskyrimo pareiškėjas naudojosi savo teise pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (byloje yra duomenys apie jam suteiktus trumpalaikius pasimatymus).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad būtent dėl nepagrįsto jo perkėlimo į drausmės grupę nutrūko pareiškėjo santuoka, nėra įrodytas.
Atsižvelgusi į pažeidimo trukmę, pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar išskirtinių / ypatingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN nedelsiant nutraukti kankinantį elgesį ir perkelti pareiškėją į paprastąją grupę akcentuotina, kad byloje nėra pateikti duomenys, jog pareiškėjas šiuo metu vis dar yra drausmės grupėje ar baudos izoliatoriuje, t. y. atlieka paskirtas nuobaudas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo situacija jo teisinės padėties aspektu yra pasikeitusi, t. y. pareiškėjui paskirtų nuobaudų laikas jau pasibaigęs. Be to, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo skunde nurodytų atsakovo veiksmų neteisėtumo dėl nuobaudos – uždarymo į baudos izoliatorių, paskyrimo. Atsižvelgusi į pasikeitusią faktinę situaciją, teisėjų kolegija netenkina skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN nedelsiant nutraukti kankinantį elgesį ir perkelti pareiškėją į paprastąją grupę. Šiame kontekste primintina, kad pareiškėjo pažeistos teisės dėl nepagrįsto jo perkėlimo į drausmės grupę 9 mėnesiams šiuo sprendimu yra ginamos priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, tačiau pirmosios instancijos teismas nepriteisė valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo dėl to, jog sprendimas nebuvo priimamas pareiškėjo naudai. Kadangi šiuo sprendimu pareiškėjo apeliacinis skundas ir skundas tenkinami iš dalies, pasisakytina ir dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.
Pagal ABTĮ 451 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), atlyginti; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos; valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto; Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; Tarnybos savininkė yra valstybė; Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 1, 5 ir 6 p.).
Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų; Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus; teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 4, 8.33 ir 8.34 p.).
Nagrinėjamu atveju susidaro tokia teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis yra taip pat valstybė. Atsižvelgusi į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai antrinės teisinės pagalbos išlaidų šioje byloje nepriteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, tačiau tokio nepriteisimo motyvai atsižvelgiant į bylos baigtį keistini.
Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas tokioje situacijoje atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-476-552/2015).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė