Administracinė byla Nr. I-3118-561/2012

Proceso Nr. 3-61-3-01235-2012-9

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 24; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui V. S., vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2012-04-05 sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12; įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti (pagal 2012-01-29 prašymą, Tarnyboje gautas 2012-02-01, prašymo registracija Nr. (1.9.)-ATP-438-12, pareiškėjas nurodo kitą Nr. (1.9.)-GD-386-12, teismas pažymi, kad tai registracijos numeris, kuris buvo nurodytas gavus pareiškėjo prašymo vertimą); taip pat priteisti 1000 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde V. S. nurodė, kad Tarnyba, gavusi prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kreipėsi į advokatą M. P., kad jis pateiktų išvadą dėl ieškinio perspektyvumo prie R. R.. Advokatas 2012-03-08 pateikė išvadą, kad atstovavimas minėtoje civilinėje byloje nėra perspektyvus. 2012-03-22 buvo parengta dar viena advokato M. P. išvada, kurioje taip pat buvo nurodyta, jog reikalavimai civilinėje byloje yra nepagrįsti, todėl atstovavimas neperspektyvus.

V. S. pažymėjo, kad pati Tarnyba turėjo pakankamai duomenų nuspręsti dėl jo prašymo pagrįstumo. Pabrėžė, kad advokatas M. P. turi labai daug bylų, todėl paprasčiausiai pasinaudojo galimybe atsisakyti papildomo darbo. Nurodė, kad pareiškėjas Tarnybai pateikė visus įrodymus, kurie patvirtina ieškinio perspektyvumą bei įrodymus, kurių negalėjo pateikti baudžiamojoje byloje. Tokiais veiksmais Tarnyba paneigė konstitucinį lygiateisiškumo principą, o skundžiamas sprendimas pažeidžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas prigimtines žmogaus laisves.

V. S. pažymėjo, kad Tarnybos atsisakymas skirti teisinę pagalbą yra kerštas, nes jis aktyviai gina savo teises bei kovoja su biurokratais. Tarnybos nurodomi motyvai yra nepagrįsti ir jau ne kartą panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tačiau pabrėžė, kad Tarnyba ir toliau  vykdo teisminės praktikos ignoravimą. Nurodė, kad Tarnybos priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nepagrįstas teisės normomis bei nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Nurodė, kad visi išdėstyti faktai patvirtina, kad Tarnyba savo veiksmais padarė turtinę bei neturtinę žalą. Pabrėžė, kad būtent dėl Tarnybos veiksmų jis turėjo patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, nuolatos buvo psichologiškai traumuojamas, todėl patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo ir tai, kad dėl ginčų su Tarnyba teisminėse ir ikiteisminėse institucijose patyrė ir turtinę žalą, kuria įvertino 1000 Lt. Pagrįsdamas turtinę žalą pareiškėjas 2012-05-14 teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog turtinę žalą sudaro: ieškinio pavyzdžio vertimas – 400 Lt, šio skundo vertimas – 500 Lt bei dokumentų kopijavimas – 35,36 Lt.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti. 

Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo V. S. skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Tarnyba privalo patikrinti, ar nėra imperatyvių ribojimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 str. 6 dalyje, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama.

Paaiškino, kad Tarnyba išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2012-02-01 prašymą Nr. (1.9.)-ATP-438-12 bei prie šio prašymo pateiktus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjas siekia gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjo manymu, jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri pasireiškė baudžiamosios bylos Nr. 1-311-203/2011 pareiškėjui iškėlimu ir pripažinimo kaltu, padarius nusikaltimus. Pabrėžė, kad Tarnyba savo kompetencijos ribose turėjo nustatyti, ar pareiškėjo prašyme ir pateiktuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos pareiškėjo reikalaujamo civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus.

Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo prašymą bei pateiktus dokumentus, ir susipažinusi su advokato M. P. išvada, nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą kreiptis į teismą, reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., nesant civilinės atsakomybės sąlygų, negali būti teisėtu pagrindu inicijuoti civilinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad Tarnyba 2012-01-27 sprendimu Nr. (1.9.)-S-342-12 V. S. suteikė antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011-08-31 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011, iš kurios yra kildinami pareiškėjo reikalavimai, tačiau procesas baudžiamojoje byloje dar nėra pasibaigęs, o patenkinus pareiškėjo kasacinį skundą, antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R. galėtų būti svarstomas iš naujo.

Tarnyba pažymėjo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio, o Tarnyba vertinimą kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes. Nurodė, kad Tarnyba, nagrinėdama asmenų prašymus ir spęsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra Įstatymo 11 str. 6 ir 7 dalyse įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tarnyba, gavusi  pareiškėjo prašymą ir nustačiusi, kad pagal jo prašymą yra sudėtinga nustatyti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, kreipėsi į advokatą M. P., kuris 2012-03-13 išvadoje Nr. (1.9.)-GD-497-12 bei 2012-03-26 patikslintoje išvadoje Nr. (1.9.)-GD-588-12 padarė išvadą, kad teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje yra netikslinga, nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus.

Nesutinka Tarnyba su pareiškėjo argumentu, kad advokatas M. P., pateikdamas išvadas, išnaudojo galimybę atsisakyti papildomo darbo pagal valstybines užduotis. Dėl pareiškėjo nurodyto fakto, jog pareiškėjui pavyko aptikti 2006-12-15 sutartį Nr. 29-R-5/07, kuri buvo pasirašyta ir paties R. R., ne tik pareiškėjo, Tarnyba pažymėjo, kad su prašymu tokia sutartis nebuvo pateikta. Šias aplinkybes patvirtina ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad šį dokumentą rado Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos archyve tik vėliau. Tarnyba pabrėžė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms bei atsiradus naujiems įrodymams, klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R. gali būti svarstomas iš naujo.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, turtinę ir neturtinę žalą, visų pirma turi įrodyti Tarnybos veiksmų neteisėtumą, tačiau skunde nenurodo jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjas tik įvardija bei cituoja kitus sprendimus, priimtus kitose administracinėse bylose, bei skundą grindžia savo subjektyvia nuomone apie Tarnybą, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, o paremta tik pareiškėjo asmeniniais samprotavimais, todėl tvirtino, kad reikalauti iš Lietuvos valstybės dėl Tarnybos tariamai padarytų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo nėra pagrindo. Tarnyba padarė išvadą, kad nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti dar viena civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Kelia abejonę ir tai, ar pareiškėjo skunde nurodyti Tarnybos veiksmai galėjo priversti pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygose, patirti kančias, atimti elementarius buities patogumus, sukelti emocinę ir dvasinę depresiją ir psichologiškai traumuoti pareiškėją. Pareiškėjas aktyviai siekia bylinėtis su institucijomis, tačiau tai jam neturtinės žalos nesukelia. Kadangi nebuvo Tarnybos neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės ir neturtinės žalos, tai neegzistuoja būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės būtų priteista jo prašoma turtinė ir neturtinė žala.

Byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos 2012-04-05 sprendimo Nr. (1.9.)-S-1268-12, kuriuo atsisakyta teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012-02-01 prašymą Nr. (1.9.)ATP-438-12, teisėtumo ir pagrįstumo bei prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad V. S. 2012-01-29 (Tarnyboje gautas 2012-02-01) pateikė Tarnybai prašymą Nr. (1.9.)-ATP-438-12, kuriame prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 58-60).

Tarnyba 2012-02-22 raštu Nr. (1.9.)-SD-947-12, vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 9 dalimi, kreipėsi į advokatą M. P., prašydama per 14 dienų nuo šio rašto gavimo pateikti išvadą pagal pareiškėjo pašymą Nr. (1.9)-(1.9)-ATP-438-12. Prie kreipimosi pridėjo pareiškėjo prašymą ir papildomus dokumentus (b. l. 94-95).

Advokatas M. P. 2012-03-08 (Tarnyboje gauta 2012-03-13) Tarnybai pateikė išvadą „Dėl V. S.“, kurioje nurodė, kad teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje yra netikslinga, nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 5 dalis), kadangi nėra pasibaigęs procesas baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011, iš kurios ir yra kildinami pareiškėjo reikalavimai. Išvadoje nurodė, kad pareiškėjui yra suteikta antrinė teisinė pagalba, rengiant kasacinį skundą su prašymu atnaujinti terminą minėtoje baudžiamojoje byloje, todėl nepabaigus proceso, nėra tikslinga ir neperspektyvu svarstyti žalos atlyginimo klausimą, nes jis susijęs su baudžiamojoje byloje svarstomais klausimais. Patenkinus pareiškėjo prašymą, antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S. civilinėje byloje dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo (atsakovas R. R.) galėtų būti svarstomas iš naujo, o atmetus – netikslingas, nes reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje neperspektyvus (b. l. 95). 

2012-03-14 Tarnyba raštu Nr. (1.9.)-SD-1341-12 kreipėsi į advokatą M. P. dėl patikslintos bei motyvuotos teisės normomis ir teismų praktika patikslintos išvados pateikimo dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. teikimo (b. l. 96-98).

Advokatas M. P. 2012-03-26 Tarnybai pateikė patikslintą išvadą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S.“ (b. l. 99). Patikslintoje išvadoje nurodė, kad teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje yra netikslinga, nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 5 dalis), kadangi nėra pasibaigęs procesas baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011, iš kurios ir yra kildinami pareiškėjo reikalavimai. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai kildinami iš santykių su R. R., kuris neva dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, tačiau šios aplinkybės teismo buvo paneigtos, jokių papildomų dokumentų, pasirašytų paties R. R., kurie patvirtintų, kad jis dirbo nurodytoje sąjungoje nepateikti. Teismas minėtoje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad V. S. pateikta 2006-12-15 darbo sutartis Nr. 29-R-5/07, kuria neva R. R. buvo priimtas sąjungos vyriausiojo buhalterio pareigose, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo ir neturi jokios juridinės galios. Pažymėjo, kad šiuo metu minėtoje baudžiamojoje byloje nuosprendis yra įsiteisėjęs ir jame nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados turi prejudicinę galią, todėl reikalavimai R. R. atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįsti. Nurodė, kad pareiškėjui yra suteikta antrinė teisinė pagalba, rengiant kasacinį skundą su prašymu atnaujinti terminą minėtoje baudžiamojoje byloje, todėl nepabaigus proceso nėra tikslinga ir neperspektyvu svarstyti žalos atlyginimo klausimą, nes jis susijęs su baudžiamojoje byloje svarstomais klausimais.

Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 punktais, 18 str. 2 dalimi, 2012-04-05 priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012-02-01 prašymą Nr. (1.9.)-ATP-438-12 (b. l. 100-104).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 30-827; 2005, Nr. 18-572; 2011, Nr. 155-7356).

Įstatymo 1 str. 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Skundžiamas sprendimas grindžiamas Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 punktais, kuriuose nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir,  kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Taigi, atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti, atsižvelgdama į nagrinėjamam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Tokios nuostatos laikosi LVAT (2012-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2283-12).

Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. Tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu  byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (LVAT 2012-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492–1681/2012).

Teismas daro išvadą, kad Tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal V. S. pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų konstatuoti, kad jis turi teisę kreiptis gynybos į teismą ir ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus teismine tvarka, t. y. ar yra pakankamai teisinių prielaidų iškelti civilinę bylą R. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinusi aplinkybių visumą, turi teisę pati ar remdamasi  advokato išvada, nustatyti, ar nėra Įstatymo 11 str. 6 ir 7 dalyse įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Neatlikusi tokio tyrimo, Tarnyba pažeistų Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus valstybės teisinės pagalbos teikimo principus.

Įstatymo 11 str. 9 dalis Tarnybai suteikia teisę prašyti advokato išvados. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba, susipažinusi su V. S. prašymu ir pateiktais dokumentais, nustatė, kad jai sudėtinga įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, todėl kreipėsi į advokatą M. P. dėl išvados pateikimo bei nustačiusi, kad pateikta išvada (2012-03-13, b. l. 95) nebuvo išsami, pakartotinai kreipėsi į advokatą M. P. dėl patikslintos išvados pateikimo.

Teismo vertinimu, pateiktoje patikslintoje išvadoje išsamiai išanalizuotos faktinės aplinkybės, susijusios su V. S. galimybe kelti civilinę bylą ir pateiktas jų teisinis vertinimas. Laikytina, kad advokato M. P. išvadoje visapusiškai ir objektyviai įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai dėl civilinės bylos iškėlimo. Atsižvelgus į tai, atmestini V. S. teiginiai, kad Tarnyba nepagrįstai kreipėsi į advokatą M. P., o advokatas M. P., priimdamas išvadą, išnaudojo galimybę atsisakyti papildomo darbo pagal valstybines užduotis. 

Skundžiamame sprendime Tarnyba, remdamasi pareiškėjo prašymu, pateiktais dokumentais ir advokato pateiktomis išvadomis, vertino aplinkybių visumą dėl V. S. teisės kreiptis į teismą su ieškiniu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R.. Sprendime vienu iš faktinių duomenų šaltinių laikytina ir advokato M. P. išvada. Tarnyba konstatavo, kad V. S., reikšdamas R. R. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turėtų pateikti teismui neginčijamus įrodymus, kad galimas atsakovas buvo priimtas dirbti asociacijos vyriausiuoju buhalteriu. Tačiau, kaip matyti iš įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 (b. l. 76-86) konstatuota, kad R. R. nedalyvavo asociacijos Vilniaus baltarusių sąjungos veikloje ir nedirbo joje vyriausiuoju buhalteriu. Teismas daro išvadą, kad V. S. Tarnybai nepateikė jokių kitų naujų įrodymų, kurie patvirtintų jo prašyme nurodytas aplinkybes ir sutinka su Tarnybos argumentu, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms bei atsiradus naujiems įrodymams, V. S. gali kreiptis į Tarnybą pakartotinai.

Pareiškėjas V. S. tvirtino, kad Vilniaus baltarusių sąjungos archyve aptiko 2006-12-15 darbo sutartį Nr. 29-R-5/07, kuri baudžiamojoje byloje figūravo projekto pavidalu ir buvo pasirašyta tik paties pareiškėjo. Tačiau asociacijos archyve buvo rasta sutartis pasirašyta tiek pareiškėjo V. S., tiek R. R., todėl tvirtina, kad atsiradus naujiems įrodymams yra galimybė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, jog atsiradus naujiems įrodymams yra galimybė juos vertinti, tačiau teismas daro išvadą, kad tai atliekama laikantis visų teisės aktuose nustatytų procedūrų. Kaip matyti iš informacinės sistemos LITEKO, Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo pareiškėjo V. S. skundą, kuriame pareiškėjas ginčijo Tarnybos 2012-06-08 sprendimą Nr. (1.9.)-S-1999-12, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo V. S. 2012-05-15 (Tarnyboje gautas 2012-05-17) prašymas Nr. (1.9.)-GD-949-12. Minėtu prašymu pareiškėjas prašė peržiūrėti Tarnybos 2012-04-05 sprendimą Nr. (1.9)-S-1268-12 (ginčijamą šioje byloje) ir iš naujo išnagrinėti 2012-01-29 pateiktą prašymą Nr. (1.9.)-ATP-438-12, atsižvelgiant į naujas aplinkybes, kurios anksčiau Tarnybai nebuvo žinomos, ir priimti teigiamą sprendimą. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas sutiko su Tarnybos pateiktais argumentais, jog prie 2012-01-29 prašymo pareiškėjas nepateikė duomenų bei rašytinių įrodymų, kurie buvo teisiškai būtini pareiškėjo reikalaujamo procesinio dokumento parengimui pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pripažįsta ir tai, kad 2006-12-15 darbo sutartis Nr. 29-R-5/07, pasirašyta abiejų šalių (pareiškėjo ir R. R.), Tarnybos nebuvo vertinta, nes ji buvo rasta tik vėliau, todėl teismas sutinka su Tarnybos argumentu, jog tiek Tarnyba, tiek advokatas M. P., nagrinėdami pareiškėjo prašymą, neturėjo galimybės susipažinti su minėta sutartimi ir ją tinkamai įvertinti.   

Tarnyba skundžiamame sprendime vertino teismo nuosprendžio prejudicinę galią civiliniame procese bei remdamasi įsiteisėjusiame 2011-04-29 nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Skundžiamame Tarnybos sprendime aiškiai ir konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai ir pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, todėl darytina išvada, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagrindo nėra.

Pareiškėjas V. S. antru skundo reikalavimu prašė įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti (pagal 2012-01-29 prašymą, tarnyboje gautas 2012-02-01, prašymo registracija Nr. (1.9.)-ATP-438-12). Pažymėtina, kad šioje byloje vertintinas Tarnybos 2012-04-05 sprendimas, kuris priimtas, remiantis pareiškėjo 2012-01-29 prašymu ir pateiktas dokumentais. Kadangi teismas pripažino, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra teisėtas ir pagrįstas, tai V. S. prašymas įpareigoti Tarnybą tenkinti pareiškėjo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti, kaip išvestinis iš pirminio reikalavimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas V. S. trečiu skundo reikalavimu prašė priteisti 1000 Lt turtinę žalą, patirtą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ir neturtinę žalą – 2000 Lt.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (LR CK 6.271 str. 1 dalis).

LR CK 6.250 str. 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 str. 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT 2010-03-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-338/2010 išaiškino, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad V. S. reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. LR CK 6.246 str. 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. LR CK 6.271 str. 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos V. S. atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal LR CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo V. S. skundas dėl 2012-04-05 Tarnybos sprendimo Nr. (1.9.)-S-1268-12 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė :

            Pareiškėjo V. S. skundą atmesti.

            Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                        Arūnas Kaminskas

                                                                      Rūta Miliuvienė

                                                                      Henrikas Sadauskas