Administracinė byla Nr. A143-1024/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02545-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
atsakovo atstovams Vilmai Adamavičiūtei, Povilui Kazlauskui ir advokatui Jonui Masiokui,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“ atstovui advokatui Sauliui Avižai,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ atstovui Raimondui Ragauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Miesto energija“, uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“, uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos energetika“ dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Ukmergės rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 1–16), kurį patikslino (T 1, b. l. 149–164), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2010 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. O3-146 ir įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą išbraukti iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. O3-87 išduotos trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Miesto energija“ (toliau – UAB „Miesto energija“) šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-1 priedo 2 punkto žodžius „Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose“.
Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, atmesdama savivaldybės prašymus panaikinti ar pakeisti UAB „Miesto energija“ licencijos galiojimą tam tikroje teritorijoje, nesilaikė reikalavimo priimamą administracinį aktą pagrįsti teisės normomis. Komisijos nutarime nurodyta, kad Komisija vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo 30 dalimi, tačiau tokios dalies nėra, išskyrus 2 straipsnio 30 dalį, apibrėžiančią dvinarės kainos sąvoką, bet niekur neargumentuojama, kaip dvinarė kaina turėjo įtakos priimti nutarimą. Nutarime nekonkretizuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 279 redakcija) patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių (toliau – Licencijavimo taisyklės) punktai. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija klaidingai interpretuoja normas dėl licencijos sustabdymo ir panaikinimo, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 11 dalimi ir Licencijavimo taisyklių 48 punktu. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai numato licencijos panaikinimo pagrindą, t. y. sąlygų, reikalingų įgyti licenciją, pasikeitimas po licencijos išdavimo. Komisijos 2003 m. lapkričio 18 d. išduota UAB „Miesto energija“ licencija suteikia teisę verstis šilumos tiekimo veikla licencijos turėtojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais naudojamais šilumos perdavimo tinklais Ukmergės miesto, Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose. UAB „Miesto energija“ netekus šilumos perdavimo tinklų, esančių šioje teritorijoje, valdymo (naudojimo), licencijos turėtojas nebeatitinka esminės licencijos turėtojo sąlygos – valdyti šilumos perdavimo tinklus. Šilumos gamybos įrenginių ir šilumos perdavimo vamzdynų valdymą iš UAB „Miesto energija“ savivaldybė perėmė 2010 m. gegužės 31 d. teismo nutarties pagrindu. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalimi, 13 dalies 2 punktu, Licencijavimo taisyklių 4 punktu, ne tik licencijos įgijimas, bet ir tolesnis jos turėjimas siejamas su tam tikrų aplinkybių egzistavimu. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai UAB „Miesto energija“ formaliai turi licenciją, tačiau dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo ir atliktų atitinkamų antstolių veiksmų perduodant turtą savivaldybei faktiškai neturi techninės galimybės vykdyti šilumos tiekimo veiklą, o kartu ir teisinio pagrindo toliau naudotis licencijos suteiktomis teisėmis, kiek tai susiję su Šventupės, Dainavos ir Šilo gyvenvietėmis. Atsižvelgiant į tai, savivaldybė ėmėsi reikiamų priemonių tinkamai įvykdyti Šilumos ūkio įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo deleguotą funkciją – organizuoti šilumos tiekimą Ukmergės rajono gyventojams ir juridiniams asmenims. Dėl to savivaldybės kontroliuojamiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos energetika“ (toliau – UAB „Dainavos energetika“) ir uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“ (toliau – UAB „Ukmergės šiluma“) pavesta vykdyti šilumos tiekimą šiose gyvenvietėse. Vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. birželio 10 d. įsakymais išdavė šioms bendrovėms licencijas vykdyti šilumos tiekimą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 13 d. nutartimi paliko Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartį nepakeistą. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai netaikė Energetikos įstatymo normų ir nepagrįstai sąvoką „licencijos pakeitimas“ sutapatino su sąvoka „licencijos panaikinimas“. Remiantis Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, išduotos energetikos veiklos licencijos gali būti keičiamos jas išdavusios institucijos iniciatyva pasikeitus šiame įstatyme ir/ar kituose teisės aktuose nustatytoms licencijuojamos veiklos sąlygoms. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 8 punktą, viena iš Komisijos funkcijų yra energijos tiekimo licencijos pakeitimas, o Licencijavimo taisyklių 43.5 punktas suteikia teisę licencijos turėtojui apskųsti teismui licenciją išdavusios institucijos veiksmus ir sprendimus dėl licencijos pakeitimo. UAB „Miesto energija“ licencijoje nurodyta, kad pasikeitus veiklos teritorijai licencijos turėtojas privalo per 30 dienų apie tai informuoti Komisiją, todėl, antstoliams perdavus tinklus savivaldybei, ši bendrovė turėjo kreiptis į Komisiją dėl licencijos pakeitimo, pakeičiant veiklos teritoriją. Pareiškėjo teigimu, Komisija klausimo pagal savivaldybės 2010 m. birželio 7 d., 2010 m. birželio 8 d., 2010 m. birželio 21 d., 2010 m. liepos 23 d. raštais pateiktus prašymus iš esmės neišnagrinėjo. Komisijos nutarime nenurodytos aplinkybės, kurių pagrindu priimtas skundžiamas nutarimas. Pareiškėjo nuomone, Teisės skyriaus pažyma nėra sudėtinė nutarimo dalis, joje paminėti tik trys savivaldybės prašymai Komisijai, o nutarime nurodyta, kad atsisakyta tenkinti keturis prašymus, nors Komisija iki 2010 m. liepos 29 d. buvo gavusi ne mažiau kaip penkis prašymus. Teisės skyriaus pažymoje nurodyta, kad dėl savivaldybės 2010 m. birželio 7 d. ir 2010 m. birželio 8 d. prašymų Komisija pateikė atsakymą 2010 m. birželio 19 d. raštu Nr. R2-1017. Komisija iki 2010 m. birželio 19 d. nustatyta tvarka nebuvo priėmusi akto, prašymai šios komisijos narių posėdyje nebuvo nagrinėjami. Komisija, vertindama savivaldybės pateiktus prašymus, privalėjo nutarime pasisakyti ne tik dėl prašymų, kuriais prašoma panaikinti išduotą licenciją, bet ir dėl licencijos pakeitimo.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 76–83) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Komisija 2003 m. lapkričio 18 d. nutarimu išdavė uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės energija“ (toliau – UAB „Ukmergės energija“) (dabar – UAB „Miesto energija“) šilumos tiekimo licenciją. 2000 m. gruodžio 20 d. savivaldybė sudarė modernizavimo ir renovacijos sutartį su UAB „Ukmergės energija“ ir uždarąja akcine bendrove „Energijos taupymo centras“ (toliau – UAB „Energijos taupymo centras“), kurią 2010 m. balandžio 20 d. nutraukė. Dėl to buvo paduotas ieškinys Vilniaus apygardos teismui. 2010 m. gegužės 31 d. savivaldybė kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas prašymą patenkino ir nurodė nedelsiant perduoti savivaldybei valdyti turtą. Ši nutartis galioja iki ieškinio teismui padavimo dienos, o jo nepateikus laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Tai, kad Komisija 2010 m. liepos 30 d. nutarime vietoje žodžio 30 straipsnis nurodė dalis, yra neesminė klaida, tuo labiau kad iš klausimo nagrinėjimo esmės yra aišku, jog kalbama apie Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai turi būti nurodyta pačiame akte, bet gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų. Teismas nurodė, kad priimant individualų administracinį aktą pakanka nuorodos į atitinkamą šaltinį, o tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis. Komisijos teigimu, turto perdavimas valdyti savivaldybei iki ieškinio padavimo teismui dienos savo esme yra laikinosios apsaugos priemonės, kurios teismų sprendimu gali pasibaigti bet kuriuo metu, o Komisija turėtų priimti ilgalaikį sprendimą, kadangi pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalį licencijos išdavimas yra neterminuotas. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 11 dalies ir Licencijavimo taisyklių 48 punkto normų neinterpretavo, neišplėtė imperatyvių ir baigtinių pagrindų. Pareiškėjas pats nepagrindė nurodyto licencijos panaikinimo pagrindo – sąlygų, reikalingų įgyti licenciją, pasikeitimo po licencijos išdavimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nurodė, kad nėra duomenų, jog Ukmergės rajono savivaldybė imtųsi konkrečių veiksmų, siekdama užtikrinti nenutrūkstamą šilumos energijos tiekimą Ukmergės rajone, o Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi pažymėjo, kad daliai vartotojų šilumos energijos tiekimas nebuvo/nėra užtikrintas. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. birželio 10 d. įsakymų pagrindu išdavė šilumos tiekimo licencijas UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“, nepaisant to, kad 2003 m. lapkričio 18 d. yra išduota licencija UAB „Miesto energija“, todėl susidaro situacija, kai vienoje teritorijoje veikia du licencijuoti šilumos tiekėjai, o tai prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 daliai ir Licencijavimo taisyklių 26 punktui. Nors Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 dalies norma ir suteikta savivaldybės institucijai kompetencija išduoti, sustabdyti, panaikinti ir kontroliuoti licencijuojamą veiklą mažiau nei 10 Gwh per metus teikiančiam šilumos tiekėjui, tačiau sprendimai neturi prieštarauti imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Komisija 2010 m. birželio 19 d. ir 2010 m. liepos 1 d. kreipėsi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje su prašymu įvertinti Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalies suderinamumą su savivaldybės sprendimais išduoti šilumos tiekimo licencijas savo kontroliuojamoms įmonėms UAB „Dainavos energetika“ ir UAB „Ukmergės šiluma“. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 9 d. teikimais pasiūlė savivaldybei svarstyti paminėtų licencijų panaikinimą. Atsisakius patenkinti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teikimus, sprendimų teisėtumas bus sprendžiamas teisme. Licencijų teisėtumo klausimas bus sprendžiamas pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą ir pagal Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-3111/2010, todėl, Komisijos nuomone, tai nėra šios bylos dalykas. Energetikos įstatymo paskirtis – reglamentuoti bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytas 2010 m. liepos 28 d. raštas Nr. (6.17)-18-1720 Komisijoje nebuvo gautas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Miesto energija“ atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 59–64) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
UAB „Miesto energija“ nurodė, kad nebuvo ir nėra padariusi jokio pažeidimo, dėl kurio jai išduota šilumos tiekimo licencija galėtų būti panaikinta, bendrovės atžvilgiu nepradėtas tyrimas dėl licencijuojamos veiklos pažeidimo. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei Licencijavimo taisyklės nenumato, kokiais pagrindais išduota šilumos tiekimo licencija gali būti pakeista. Licencija išduodama tam tikram asmeniui, o keičiama subjekto, kuriam ji išduota vykdyti ūkinę veiklą, prašymu. Pareiškėjo reikalavimas pakeisti licenciją faktiškai reikštų UAB „Miesto energija“ teisės tiekti šilumos paslaugas Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose panaikinimą. Licencija yra galiojanti, nes nėra pagrindų, numatytų Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 11 dalyje. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi taikomi apribojimai yra laikini, o sprendimas išduoti ar neišduoti licencijos, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi, negali būti laikinas. 2010 m. gegužės 31 d. nutartyje nurodyta, kad UAB „Miesto energija“ turi perduoti Ukmergės rajono savivaldybei valdyti turtą, t. y. šia nutartimi nėra ribojamos kitos UAB „Miesto energija“ kaip turto savininko teisės naudoti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šia nutartimi savivaldybei nėra suteikiama turto valdymo teisė. Tam tikroje teritorijoje gali būti tik vienas licencijuotas šilumos tiekėjas ir, kol jam išduota licencija yra galiojanti, kitam asmeniui negali būti išduota licencija. Dėl to šilumos tiekimo licencijos UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ išduotos neteisėtai, pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalį ir Licencijavimo taisyklių 26 punktą. Be to, savivaldybė nėra pajėgi užtikrinti viešąjį interesą Ukmergėje: Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1421/2010 uždraudė savivaldybei pačiai ar per kitus asmenis perimti UAB „Miesto energija“ pagal 2000 m. gruodžio 20 d. šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos sutartį valdomus bei jai nuosavybės teise priklausančius bei nuomojamus šilumos energijos gamybos/tiekimo įrenginius iki sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5828-178/2010 įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5828-178/2010 uždraudė Ukmergės rajono savivaldybei trukdyti UAB „Miesto energija“ tiekti šilumos energiją pagal 2003 m. lapkričio 18 d. išduotą licenciją, įpareigojant leisti bendrovei naudotis visu pareiškėjo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties pagrindu perimtu valdyti turtu. Tam, kad UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ galėtų gauti Komisijos išduotą licenciją, iš pradžių turėjo būti panaikinta UAB „Miesto energija“ licencija. Nurodė, kad pareiškėjo skundu nėra ginčijamas Komisijos sprendimas atsisakyti panaikinti išduotos UAB „Miesto energija“ šilumos tiekimo licencijos galiojimą, o keliamas naujas reikalavimas, taip pat prašant panaikinti 2010 m. liepos 30 d. nutarimą. Pareiškėjas neginčija ir 2003 m. lapkričio 18 d. nutarimo, kuriuo buvo išduota licencija UAB „Miesto energija“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu (T 7, b. l. 138–152) patenkino pareiškėjo skundą – panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. O3-146 „Dėl UAB „Miesto energija“ licencijos galiojimo panaikinimo“ ir įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą pakeisti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. O3-87 išduotą UAB „Miesto energija“ šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-1, pakeistą 2008 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. O3-87, būtent pakeisti licencijos, išduotos UAB „Miesto energija“, galiojimo teritoriją, išbraukiant iš licencijos teisę tiekti šilumą Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose (Ukmergės rajono savivaldybė).
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes. Teismas, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 39 dalies, 30 straipsnio 4, 5, 6, 10, 11 dalių, Licencijavimo taisyklių 9, 10, 22, 26, 23, 48 punktų nuostatomis, padarė išvadą, kad šilumos tiekėjas, vykdantis centralizuotai pagamintos šilumos pristatymą ir pardavimą šilumos vartotojams, privalo turėti šilumos tiekimo licenciją. Įstatymas įtvirtina šilumos tiekimo monopoliją, t. y. teisę tiekti šilumą tam tikroje nustatytoje teritorijoje tik vienam asmeniui, atitinkamai įtvirtinta tik vieno asmens teisė gauti šilumos tiekimo licenciją. Licenciją, atsižvelgiant į tiekiamos šilumos kiekį, išduoda savivaldybės institucija arba Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Šioms institucijoms, be minėtos funkcijos išduoti šilumos tiekimo licenciją, priskirtos yra analogiškos funkcijos, atsižvelgiant į tiekiamos šilumos kiekį, – sustabdyti licencijų galiojimą, panaikinti ir kontroliuoti licencijuojamą veiklą. Be to, savivaldybei yra nustatyta funkcija organizuoti šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti (Šilumos ūkio įstatymo 9 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtinti šilumos tiekimo licencijos panaikinimo pagrindai, tačiau nėra nustatyti licencijos pakeitimo pagrindai. Licencijavimo taisyklėse yra nustatyta galimybė pakeisti licenciją, jeigu keičiasi licencijoje nurodyta veiklos teritorija. Tokiu atveju nustatyta licencijos turėtojo teisė pateikti prašymą dėl licencijos pakeitimo. Licencijos pakeitimo klausimas nėra taip detaliai reglamentuotas, kaip licencijos išdavimo klausimas, nėra nustatytas prašymo turinys, nėra detaliai reglamentuoti prie prašymo pateikiami dokumentai. Tačiau tiek bendrosios Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, tiek Licencijavimo taisyklių nuostatos, tiek Energetikos įstatymo 16 straipsnis patvirtina, kad išduota licencija gali būti keičiama, ir ne vien tokiu atveju, kai yra keičiami tam tikri dalykai, tiesiogiai priklausantys nuo licencijos turėtojo veiksmų ir valios. Energetikos įstatymo 16 straipsnis, visų pirma, nustato licencijos pakeitimo būtinumą pasikeitus licencijuojamos veiklos sąlygoms, toks pakeitimas turi būti atliktas licenciją išdavusios institucijos iniciatyva. Teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų motyvų Komisijai ginčijamu atveju atsirado pareiga spręsti klausimą dėl licencijos pakeitimo, kai komisijai buvo pateikti dokumentai, kad pasikeitė licencijuojamos veiklos sąlygos. Ši pareiga atsiranda tiesiogiai iš atsakovui pagal Šilumos ūkio įstatymą priskirtų vykdyti funkcijų (Šilumos ūkio įstatymo 30 str.). Taigi atsakovas negali atsisakyti vykdyti tokių funkcijų dėl to, kad kreipėsi reikalavimo teisės neturintis subjektas, nes funkcija turėjo būti atliekama institucijos iniciatyva. Teismas pažymėjo, kad informaciją dėl tokio sprendimo priėmimo būtinumo pateikė kita kompetentinga valstybės institucija, kuriai pavesta funkcija būtent organizuoti šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius bei atlikti konkrečias analogiškas funkcijas, kurias atlieka Komisija. Neteisminis administracinis procesas gali būti pradėtas kreipiantis dėl administracinės paslaugos suteikimo arba administracinės procedūros atlikimo (kuri taip pat yra administracinė paslauga). Viešojo administravimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos taisyklės, reglamentuojančios asmenų kreipimąsi dėl administracinės paslaugos suteikimo, patvirtina, kad kreipimasis yra suprantamas kaip suinteresuoto asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, t. y. asmens, su kurio teisėmis ir pareigomis susijęs prašomos administracinės paslaugos suteikimas. Dėl to asmens suinteresuotumas negali būti kiekvienu atveju įsakmiai nustatytas teisės normose, bet tai gali būti kiekvienu atveju vertinimo dalyku. Be to, viešąjį administravimą reglamentuojančios normos nenustato tokio reglamentavimo, jog neteisminis administracinis procesas gali būti pradėtas dauguma atvejų tik suinteresuoto asmens prašymu, teisės aktai nustato daug atvejų, kai procesas gali būti pradėtas institucijos iniciatyva, dėl to neturi reikšmės, kas kreipiasi dėl tokio proceso pradėjimo. Paminėtų teisės aktų turinys patvirtina, kad prašymas išduoti licenciją yra siejamas išimtinai su subjekto, pateikiančio tokį prašymą, teise pateikti prašymą. Išduotos licencijos panaikinimo ar pakeitimo klausimas gali būti susijęs su paminėtų įstatyme nustatytų aplinkybių buvimu, todėl licencijos panaikinimas ar pakeitimas negali būti siejamas išimtinai su ją turinčio subjekto valia. Dėl to šis klausimas gali būti sprendžiamas ir institucijos iniciatyva, gavus informaciją, jog yra būtinumas spręsti klausimą dėl licencijos panaikinimo ar pakeitimo bei būtinumas priimti atitinkamą sprendimą. Teismas pabrėžė, kad neteisingi yra Komisijos motyvai, susiję su savivaldybės reikalavimo teise kreiptis dėl licencijos pakeitimo, būtent motyvai dėl įstatyme nustatytų licencijos panaikinimo pagrindų ir tokio klausimo sprendimo tvarkos. Įstatyme nustatyti licencijos galiojimo panaikinimo pagrindai (Šilumos ūkio įstatymo 30 str. 11 d.), prie kurių yra priskirta ir licenciją turinčio asmens teisė pateikti prašymą panaikinti licencijos galiojimą. Šis licencijos panaikinimo pagrindas nenustato licencijos panaikinimo galiojimo tvarkos, kuri galėtų būti taikoma ir kitiems pagrindams, bet nustato vieną iš licencijos panaikinimo pagrindų, priklausančių nuo licencijos turėtojo valios, kuri gali būti sąlygota, pvz., jo apsisprendimo pakeisti vykdomos veiklos pobūdį ar ją baigti ar panašių aplinkybių. Teismas nustatė, kad savivaldybė 2010 m. balandžio 26 d. informavo Komisiją, jog nuo 2010 m. gegužės 30 d. ginčo teritorijoje pasikeis licencijuojamos veiklos sąlygos – teritorija. Nuo nurodyto laikotarpio Komisija savo iniciatyva turėjo pareigą vykdyti savo funkciją ir spręsti klausimą dėl licencijos pakeitimo. Komisija pradėjo spręsti šį klausimą, pareikalavusi iš savivaldybės papildomų dokumentų, patvirtinančių veiksmų planą dėl patikimo šilumos tiekimo užtikrinimo. 2010 m. birželio mėn. savivaldybė kreipėsi į Komisiją ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad vykdant 2010 m. gegužės 31 d. teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Miesto energija“ neteko galimybės vykdyti šilumos tiekimą, nes savivaldybė perėmė valdyti šilumos įrenginius. Savivaldybė nurodė, kad šilumą tieks savivaldybės kontroliuojamos įmonės. Komisija 2010 m. birželio mėn. pareikalavo dokumentų iš UAB „Miesto energija“ dėl ginčo teritorijoje jos valdomų šilumos įrenginių. Komisija informavo savivaldybę, jog UAB „Miesto energija“ licencija yra galiojanti ir klausimas gali būti išspręstas tik keičiant licencijoje nurodytas teritorijas, t. y. išbraukiant dalį teritorijų. Vėliau vyko iš esmės panašaus turinio susirašinėjimas tarp savivaldybės, Komisijos ir kitų institucijų. Teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Komisija ilgai nevykdė Šilumos ūkio įstatyme nustatytos funkcijos – nesprendė klausimo dėl licencijos pakeitimo, kai buvo būtina spręsti šį klausimą. Šilumos ūkio įstatyme yra nustatyti konkretūs ir trumpi terminai dėl klausimų, susijusių su licencijų išdavimu ir galiojimu, išsprendimu, jame nustatyta galimybė, kad paminėti klausimai gali būti išspręsti ne tik priimant oficialų sprendimą, bet ir numanomą sprendimą, kai kompetentinga institucija per nustatytą terminą neatsako, bet suinteresuotoji šalis gali pradėti ar teisėtai vykdyti savo veiklą. Paminėtos ir kitos normos yra nustatytos tam, kad būtų užtikrinti Šilumos ūkio įstatymo tikslai, prie kurių nurodytas ir šio įstatymo tikslas – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 p.). Teismas nustatė, kad Komisijai dokumentai dėl būtinumo spręsti klausimą dėl licencijos pakeitimo buvo pateikti 2010 m. balandžio 26 d., Komisija priėmė ginčijamą sprendimą 2010 m. liepos 30 d. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Komisija nesiėmė visų būtinų priemonių, skirtų Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui ir kartu šio įstatymo nustatytiems tikslams įgyvendinti, dėl to laikė, kad terminas yra pažeistas. Teismas pažymėjo, kad Komisija tiek neteisminio administracinio proceso metu, tiek teisminio administracinio proceso metu akcentavo neesminius dalykus dėl savivaldybės prašymo turinio formalių reikalavimų, būtent dėl savivaldybės netikslaus prašymo arba dėl savivaldybės prašymo panaikinti UAB „Miesto energija“ išduotos licencijos galiojimą, kuomet, Komisijos manymu, reikėjo prašyti pakeisti licenciją. Ginčijamu atveju neturi reikšmės neteisminio administracinio proceso reikalavimas, nes toks procesas turėjo prasidėti Komisijos iniciatyva. Licencijavimo taisyklės nereglamentuoja nei prašymo panaikinti licenciją, nei prašymo pakeisti licenciją turinio, skirtingai negu yra sureglamentuotas klausimas dėl licencijos išdavimo. Dėl to negali būti taikomos teisinės pasekmės, jeigu tokios pasekmės nėra nustatytos teisės aktuose. Taigi Komisija privalėjo spręsti klausimą dėl licencijos pakeitimo, kuris nepriklauso ir negali priklausyti vien nuo licencijos turėtojo valios, bet ir nuo teisės aktuose nustatytų aplinkybių, kurioms esant yra išduodamos licencijos šilumos tiekimo veiklai. Jeigu pasikeičia reikalavimai, kurie buvo vertinami asmeniui išduodant licenciją šilumos tiekimo veiklai, tai turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl licencijos galiojimo – pakeitimo ar panaikinimo pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalį. Teismas nurodė, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Komisija priėmė sprendimą, kuris prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes atsisakė panaikinti ar pakeisti UAB „Miesto energija“ išduotos licencijos galiojimą tuomet, kai Komisijai buvo pateikti dokumentai, kad pasikeitė Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje nustatytos aplinkybės, kurioms esant UAB „Miesto energija“ buvo įvertintas kaip subjektas, atitinkantis paminėto straipsnio reikalavimus. Būtent ginčijamu atveju aktuali yra Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata (licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos asmenims, jeigu jie turi nuosavybės teise ar teisėtai valdo šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus). Teismas, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 1, 32, 48 dalių, Licencijavimo taisyklių 4 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos asmenims, kurie turi galimybę įgyvendinti valdymo teisę į šilumos įrenginius arba turi tokią galimybę dėl to, kad yra taip pat ir šilumos įrenginio savininkai, pastaruoju atveju asmuo turi turėti galimybę įgyvendinti valdymo teisę į šilumos įrenginius. Paminėti teisės aktai nenustato, jog licencijai šilumos tiekimo veiklai vykdyti gauti yra būtina turėti galimybę įgyvendinti kitas daiktines teises, sudarančias nuosavybės teisių turinį, t. y. teises naudoti daiktą ir juo disponuoti. Teismas pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatyme nustatytas reikalavimas dėl šilumos įrenginių valdymo nėra suprantamas kaip savarankiška daiktinė teisė Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.22 straipsnio prasme. Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį, daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Ginčijamu atveju UAB „Miesto energija“ nebuvo faktinė šilumos įrenginių valdytoja CK 4.22 straipsnio 1 dalies prasme, šilumos įrenginių valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre kaip savarankiška daiktinė teisė, UAB „Miesto energija“ valdė dalį šilumos įrenginių sutarčių pagrindu, kitus valdė nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai bei Kadastro ir registro bylų nuorašai patvirtina, kad 2001 m. sausio mėn. UAB „Miesto energija“ sudariusi turto nuomos sutartis su savivaldybės kontroliuojamomis įmonėmis, kurios buvo ir dalis yra turto savininkėmis, visus šilumos įrenginius valdė kaip turto nuomininkas, sutartys buvo įregistruotos viešame registre. Vėliau dalį turto UAB „Miesto energija“ nupirko iš varžytinių bankrutavus savivaldybės kontroliuojamai įmonei, baigusi išnuomoto turto statybą arba pastačiusi naujus objektus. 2010 m. gegužės 31 d. Ukmergės rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, priėmė nutartį nedelsiant perduoti Ukmergės rajono savivaldybei valdyti turtą pagal 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Ukmergės šiluma“ išnuomoto turto sąrašą, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Dainavos energetika“ išnuomoto turto sąrašą, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Miesto energija“ naujai sukurto turto sąrašą. Pagal šios teismo nutarties nustatytus įpareigojimus turėjo būti perduotas turtas – statiniai ir kiti šilumos įrenginiai, skirti vykdyti šilumos tiekimo veiklą Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose (Ukmergės rajono savivaldybė). Nutartis buvo įvykdyta pagal antstolių J. B. ir V. L. 2010 m. birželio–rugsėjo mėn. sudarytus perduodamo turto aprašus. Teismas analizavo byloje esančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra privaloma valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 str.). Teismo procesinių sprendimų privalomumo principas, nustatytas paminėtoje normoje, yra konstitucinis principas, atsirandantis iš Konstitucijos 109 straipsnio. Teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra skubiai vykdoma (CPK 152 str. 1 d.), dėl to jos privalomumas atsiranda nuo jos priėmimo, bet ne nuo įsiteisėjimo. Teismas pabrėžė, kad Komisija, gavusi dokumentus dėl tokios nutarties priėmimo, privalėjo atsižvelgti į šią nutartį bei vadovautis faktu, kad šilumos įrenginių valdymo faktas laikinai yra išspręstas vadovaujantis skubiai vykdytina teismo nutartimi. Dėl didelės turto apimties nutartis buvo vykdoma ilgai, teismo sprendimams dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nustatyta tvarka. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra laikino pobūdžio, nes yra skirta užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą civilinėje byloje, tačiau šis laikinas pobūdis nepaneigia paminėto teismo nutarties privalomumo principo. Dėl to, esant galiojančiam procesiniam dokumentui, Komisija, spręsdama klausimą dėl šilumos įrenginių valdymo fakto, privalėjo vadovautis galiojančia teismo nutartimi. Teismas nurodė, kad pagal 2010 m. gegužės 31 d. teismo nutartį Ukmergės rajono savivaldybei iš UAB „Miesto energija“ perduotas valdyti turtas – statiniai ir kiti šilumos įrenginiai, skirti vykdyti šilumos tiekimo veiklą Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose (Ukmergės rajono savivaldybė). Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir bylos įrodymus, padarė išvadą, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu UAB „Miesto energija“ neatitiko Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, būtent nevaldė šilumos gamybos įrenginių ir šilumos perdavimo tinklų paminėtoje teritorijoje, todėl licencija turėjo būti pakeista. Komisija atsisakė priimti sprendimą dėl licencijos pakeitimo, todėl nutarimas naikinamas ir Komisija įpareigojama priimti naują sprendimą. Teismas pažymėjo, kad neturi reikšmės šiai bylai išspręsti Komisijos motyvai, jog skundžiamo sprendimo priėmimo metu savivaldybė buvo išdavusi licencijas savo kontroliuojamoms įmonėms, o dvi licencijos vienoje teritorijoje negali būti išduotos. Teismas pažymėjo, kad vėliau savivaldybė pakeitė savo sprendimą. Be to, dvi išduotos licencijos vienoje teritorijoje negali būti įgyvendinamos pagal Šilumos ūkio įstatymą dėl jame įtvirtinto monopolijos principo, UAB „Miesto energija“ išduota licencija ginčijamu laikotarpiu negalėjo būti įgyvendinama dėl šilumos įrenginių valdymo perdavimo savivaldybei. Dėl to tokios licencijos galiojimas negali nei teoriškai, nei faktiškai užtikrinti gyventojams šilumos tiekimo, taip pat ir Šilumos ūkio įstatymo tikslų pasiekimo. Teismas taip pat nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies norma taikoma tik administraciniam nagrinėjimui, kurio tapatumas nustatomas pagal ginčo šalis, dalyką ir pagrindą. Tarp šalių inicijuoti privatūs ginčai viešojo administravimo subjektams nesuteikia teisės stabdyti neteisminio administracinio ginčo, nes to nenumato teisės aktai. Teismas nurodė, kad neturi reikšmės šiai bylai išspręsti bylos šalių motyvai dėl jų įsipareigojimų pagal sutartis, būtent dėl galiojančių turto nuomos santykių ir neišregistruotų iš viešojo registro. Nurodyti klausimai susiję su sutartinių santykių galiojimu. Jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, dėl nurodytų klausimų išsprendimo yra inicijuoti civiliniai ginčai. Šiai bylai yra aktualūs viešojo administravimo subjekto veiksmai, kurie turėjo būti atlikti teisingai įvertinus tarp šalių buvusią faktinę padėtį ir vadovaujantis viešosios teisės normų nustatytomis procedūromis (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str., 89 str. 1, 3 p.).
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (T 7, b. l. 156–162) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno argumento bei įrodymo, kurie gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai (2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N5-1055/2007, 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N5-1051/2007). Nagrinėjamu atveju teismas šios pareigos neįvykdė ir pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 81 ir 86 straipsnių reikalavimus.
2. Licencijos keitimas nesant paslaugos teikėjo sutikimo ir pritarimo (Šilumos ūkio įstatymo 30 str. 6 d., Licencijavimo taisyklių 23, 24 p.), t. y. prieš jo valią, traktuotinas kaip sankcija, nubaudimas už netinkamai vykdytą veiklą, tam tikro pažeidimo padarymą.
3. Licencijos panaikinimo pagrindai yra numatyti Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 11 dalyje ir Licencijavimo taisyklių 48 punkte. Negalima sutapatinti licencijos pakeitimo asmens, turinčio atitinkamą licenciją, prašymu ir licencijos pakeitimo trečiojo asmens prašymu ar Komisijos iniciatyva, nes pastarasis atvejis yra laikytinas licencijos panaikinimu tam tikroje asmens, teikiančio šilumos paslaugas, veiklos teritorijoje.
4. Pagal Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalių, 16 straipsnio 1 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio, 30 straipsnio 2 dalį, Licencijavimo taisyklių 1, 23, 24 punktus, yra numatyta pareiga asmeniui, turinčiam šilumos tiekimo licenciją, informuoti licenciją išdavusią instituciją (šiuo atveju Komisiją) ir pateikti prašymą pakeisti licenciją. Kitokių pakeitimo pagrindų ir šilumos tiekimo licencijos pakeitimo procedūrų Licencijavimo taisyklėse nėra numatyta.
5. Komisija neneigia savo funkcijų pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnį. Tačiau Komisija negalėjo be įstatymų numatyto pagrindo pakeisti galiojančios licencijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi taip pat yra pripažinęs, jog Komisija neturi iniciatyvos teisės keisti galiojančių licencijų.
6. Priimdama nutarimą, Komisija turėjo spręsti, ar egzistuoja Licencijavimo taisyklių 23 punkte numatytos sąlygos licencijos pakeitimui.
7. Komisija, vertindama Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartį, atsižvelgė į tai, jog ši nutartis yra priimta dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kartu buvo nustatytas jų galiojimo terminas – „iki ieškinio teismui padavimo dienos (14 dienų)“. Taigi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės su konkrečiu jų galiojimo terminu ir sąlyga, kurios neįvykdžius, t. y. nepateikus teismui ieškinio, jos nustoja galioti. Teisės aktai nustato, jog Komisija išduoda licenciją neterminuotam laikui, todėl aplinkybės, kurios yra laikino pobūdžio, negali būti pagrindu pakeisti galiojančią licenciją.
8. Vienas iš pagrindų viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą konkrečioje situacijoje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju nuo teismo sprendimo priklausė licencijos pakeitimo pagrindo buvimas ar nebuvimas, todėl Komisija negalėjo 2010 m. liepos 30 d. priimti sprendimo, nesant galutinio teismo sprendimo dėl nuomos sutarties nutraukimo. Valstybinių institucijų praktika, priimant sprendimus laikino pobūdžio aplinkybių egzistavimo pagrindu, prieštarautų Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio ir 23 straipsnio 4 dalies nuostatoms.
9. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-229/2011 matyti, jog teismas pritaria pozicijai, kad priimant sprendimą (šiuo atveju Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties pagrindu pakeičiant licenciją), kuris apsunkintų galutinio teismo sprendimo įgyvendinimą (t. y. jeigu teismas pripažintų, kad pareiškėjo ir atsakovo sutartis dėl šilumos ūkio turto nuomos buvo nutraukta neteisėtai), buvusios padėties atkūrimas labai pasunkėtų, nes tektų panaikinti naujai išduotas toms teritorijoms šilumą tiekiančių subjektų licencijas, nutraukti su jais šilumos tiekimo sutartis, išduoti licenciją UAB „Miesto energija“ bei su ja pareiškėjui vėl sudaryti sutartį.
10. Teismo sprendimas panaikinti nutarimą neatitinka tuo metu galiojusios faktinės situacijos, kuri buvo pripažinta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1421/2010 ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5827-178/2010, t. y. kad tuo metu UAB „Miesto energija“ buvo vienintelis teisėtas licencijos turėtojas ginčijamose veiklos teritorijose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Miesto energija“ apeliaciniu skundu (T 7, b. l. 166–170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ukmergės rajono savivaldybė yra netinkamas pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, kadangi atlikus prašomus pakeitimus pareiškėjas papildomai neįgis konkrečių teisių ar pareigų, susijusių su šilumos energijos tiekimu, nes šilumos energiją tiekia konkretūs juridiniai asmenys, kurie ir gali kreiptis dėl licencijos pakeitimo.
2. Teismas nenurodė konkrečios materialinės teisės normos, kurios pagrindu galėtų būti keičiama licencija.
3. Pareiškėjo reikalaujamas UAB „Miesto energija“ išduotos licencijos pakeitimas faktiškai reikštų UAB „Miesto energija“ teisės teikti šilumos paslaugas Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijose panaikinimą, tačiau pagrindų panaikinti licencijos galiojimą byloje nenustatyta, todėl atsakovas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, priėmė tinkamą sprendimą, nes nebuvo pagrindo panaikinti UAB „Miesto energija“ išduotos šilumos tiekimo licencijos.
4. Vadovaujantis šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 11 dalimi, nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsakovui keisti ar panaikinti UAB „Miesto energija“ išduotą licenciją, kuria būtų paneigiama UAB „Miesto energija“ pareiga tiekti šilumos energiją, remiantis vien tik laikino pobūdžio vykdytinu dokumentu – Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Ukmergės rajono savivaldybė nepagrįstai nurodė, kad ji valdo šilumos tiekimo įrenginius CK 4.22 straipsnio prasme, ir teismas, vadovaudamasis pareiškėjo argumentais, suformulavo naują reikalavimą UAB „Miesto energija“ privalomai valdyti šilumos tiekimo įrenginius CK 4.22 prasme, nors jokia konkreti teisės norma tokio reikalavimo nenustato. Tai, jog UAB „Miesto energija“ nebuvo faktinė šilumos įrenginių valdytoja CK 4.22 straipsnio 1 dalies prasme, nagrinėjamu atveju jokios įtakos neturi.
6. Vadovaujantis teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuosavybės teisė atsirasti negali. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, išsprendęs klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nusprendė pareiškėjui perduoti daiktus laikinai valdyti, tačiau nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl valdymo ar nuosavybės teisių atsiradimo ir UAB „Miesto energija“ veiklos sustabdymo.
7. Nagrinėjant ginčą, iš Nekilnojamojo turto registro nebuvo išregistruotos nuomos sutartys, kurių pagrindu UAB „Miesto energija“ valdė šilumos tiekimo įrenginius. Teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo remtis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
8. Atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo keisti išduotos licencijos turinio, remdamasis laikinojo pobūdžio nutartimi, nes licencijos laikinai pakeisti negalima. Pagrindas uždrausti teisėtai vykdomą veiklą gali būti tik galutinis ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, nes laikino dokumento išdavimas, siekiant išvengti galimo turto iššvaistymo ateityje, neeliminuoja UAB „Miesto energija“ teisės naudoti daiktus, reikalingus šilumos energijos tiekimui, taip pat neatleidžia nuo pareigos tiekti šilumos energiją teisėtai išduotos licencijos pagrindu.
9. Pareiškėjas laikino vykdytino dokumento pagrindu neturėdamas teisės, jam perduotus daiktus perleido tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ naudoti, sutrikdydamas UAB „Miesto energija“ teisėtų pareigų vykdymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Miesto energija“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 7, b. l. 178–179) sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį patenkinti.
Atsakovas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Miesto energija“ apeliacinį skundą (T 7, b. l. 180–183) prašo patenkinti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Ukmergės rajono savivaldybė nėra toks ūkio subjektas, kuris galėtų būti pripažintas šilumos tiekėju Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 38 dalies prasme. Ukmergės rajono savivaldybė, prašydama pakeisti Komisijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. O3-87 išduotos UAB „Miesto energija“ šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-1 teritorijas, papildomai neįgis konkrečių teisių ir pareigų, susijusių su šilumos energijos tiekimu. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ nesikreipė į Komisiją ir teismą su prašymu pakeisti UAB „Miesto energija“ turimą licenciją.
2. 2010 m. liepos 30 d. šilumos ūkio turto nuomos sutartys, kurių pagrindu UAB „Miesto energija“ valdė šilumos tiekimo įrenginius, nebuvo išregistruotos iš Nekilnojamojo turto registro. Todėl teismui nebuvo pagrindo remtis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, nes Komisijos 2010 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. O3-146 priėmimo dieną valstybės įmonės Registrų centro išrašuose fiksuoti juridiniai faktai neturėjo įtakos teisėtam šilumos įrenginių valdymui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Miesto energija“ šilumos energijos tiekimo veiklos, kuri yra vykdoma pagal šiam asmeniui 2003 m. lapkričio 18 d. išduotą licenciją. Pagal šilumos energijos tiekimo veiklą reglamentuojančius Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 punktą (bylai aktuali 2009-12-21 įstatymo Nr. XI-592 redakcija) bei šio įstatymo pagrindu patvirtintų Licencijavimo taisyklių 26 punktą, licencijos šilumos tiekimo veiklai yra išduodamos tik vienam asmeniui tam tikroje teritorijoje. Tai reiškia, kad kiekvienos tokio pobūdžio licencijos galiojimas yra siejamas su atitinkama šioje licencijoje nurodyta teritorija, o galimi šios teritorijos pakitimai teisės taikymo požiūriu laikytini atitinkamos licencijos pakeitimais. Byloje nėra kvestionuojama, kad paminėta trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Miesto energija“ turima licencija leidžia jam verstis šilumos energijos tiekimo veikla teritorijoje, į kurią (be kitos teritorijos) patenka pareiškėjo skunde nurodytos Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijos. Byloje taip pat nėra kvestionuojama, kad paminėtus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymo prasme tik atsakovas, kaip paminėtą licenciją išdavusi institucija, turi išimtinę teisę šią licenciją panaikinti, ją pakeisti arba, esant tam tikroms aplinkybėms, sustabdyti jos galiojimą. Tokia atsakovo teisė yra nustatyta Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali 2010-05-20 įstatymo Nr. XI-827 redakcija), Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2, 7 ir 11 dalyse, Licencijavimo taisyklių 9 ir 10 punktuose. Kolegija pažymi, kad nurodytuose teisės aktuose, be kita ko, taip pat yra nurodyta, kad atsakovas yra šią licencijuojamą veiklą kontroliuojanti institucija (Šilumos ūkio įstatymo 30 str. 2 d., Licencijavimo taisyklių 10.3 p.). Todėl konstatuotina, kad kartu su paminėtomis teisėmis atsakovas turi pareigą vykdyti paminėtos veiklos kontrolę ir, esant atitinkamam teisiniam pagrindui, nurodytų teisės aktų nustatytais būdais reaguoti į faktinius šios veiklos pažeidimus arba jos pakitimus.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą pakeisti paminėtą licenciją ta prasme, kad būtų išbrauktos iš jos Šventupės, Dainavos ir Dukstynos kaimų teritorijos. Šis pareiškėjo skundo reikalavimas, skirtingai nuo kitų skundo reikalavimų, yra materialaus pobūdžio reikalavimas. Todėl kolegija jį išskiria ir pripažįsta būtina pirmiausia pasisakyti dėl jo pagrįstumo aukščiau paminėtų teisės aktų taikymo prasme. Tai darydama, kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, licencijos šilumos tiekimo veiklai pakeitimas yra išimtinė atsakovo diskrecija. Tai reiškia, kad tik atsakovas ir tik teisės aktų specialiai aptartais ir nustatytais būdais turi teisę (o tuo pačiu ir pareigą) padaryti atitinkamos licencijos pakeitimus, o nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu – pakeisti ginčijamos licencijos galiojimo teritoriją. (Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, licencijoje nurodytos teritorijos pakeitimas pripažintinas pačios licencijos pakeitimu). Kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl ūkio subjektui išduotos ir galiojančios licencijos šilumos tiekimo veiklai pakeitimo specialiai aptarti tik Licencijavimo taisyklėse. Įstatymo lygmeniu galiojančios licencijos pakeitimas nėra specialiai aptartas, tačiau tokia galimybė nurodyta paminėtoje Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, kurioje kalbama apie licenciją išdavusios institucijos (šiuo atveju atsakovo) inicijuotą teisę pakeisti galiojančią licenciją, pasikeitus teisės aktuose nustatytoms licencijuojamos veiklos sąlygoms. Licencijavimo taisyklių 23 ir 24 punktuose aptarta licencijos pakeitimo licencijos turėtojo prašymu tvarka iš vienos pusės numato, kad prašymą pakeisti licenciją dėl joje nurodytos veiklos teritorijos pasikeitimo gali paduoti ir atitinkamą licencijos pakeitimą gali inicijuoti tik pats licencijos turėtojas (23 p.); iš kitos pusės, Licencijavimo taisyklių 24 punktas įpareigoja licencijos turėtoją apie tokį veiklos teritorijos pasikeitimą informuoti atsakovą ir, pateikus tokį pasikeitimą patvirtinančius dokumentus, kartu pateikti prašymą dėl atitinkamo licencijos pakeitimo. Šių Licencijavimo taisyklių normų aiškinimas aukščiau aptartos atsakovo pareigos vykdyti licencijuojamos veiklos kontrolę kontekste leidžia daryti išvadą, kad vien tik licencijos turėtojo pasirinktas elgesio modelis (tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių pasikeitė licencijuojamos veiklos teritorija) negali ir neprivalo turėti lemiamos reikšmės atsakovui, kaip licencijuojamą veiklą kontroliuojančiai institucijai, pradėti arba nepradėti galiojančios licencijos pakeitimo procedūrą. Lemiamą reikšmę tokiai procedūrai pradėti turi informacijos apie licencijuojamos veiklos teritorijos pasikeitimą gavimas ir tokios informacijos įvertinimas jos tikrumo ir patikimumo aspektais. Nurodytos išvados kontekste kolegija pažymi, kad tokios - galiojančios - licencijos pakeitimo procedūrai pradėti arba nepradėti reikšmingos informacijos šaltiniai gali būti ne tik licencijos turėtojo pateikta informacija, bet ir kiti šaltiniai, tarp jų ir gauti skundai dėl licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimo, kurių (skundų) nagrinėjimas yra priskirtas licenciją išdavusios institucijos (atsakovo) kompetencijai (Licencijavimo taisyklių 10.4 p.). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atsakovui pateikti 2010 m. birželio 7, 8 ir 21 d. bei 2010 m. liepos 23 d. prašymai pakeisti ginčo licenciją (reaguojant į šiuos prašymus, buvo priimtas pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2010-07-30 nutarimas) laikytini vienu iš aukščiau aptartos informacijos šaltinių. Kaip jau kolegijos buvo pasakyta, atsakovas turėjo įvertinti tokią informaciją jos tikrumo ir patikimumo aspektais ir tik tai padaręs priimti sprendimą dėl licencijos pakeitimo procedūros pradėjimo arba nepradėjimo, Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo prasme inicijuoti išduotos licencijos pakeitimą. Pasisakydama apie šios procedūros sampratą, kolegija pažymi, kad, nesant specialiai skirto galiojančios licencijos pakeitimo procedūros aprašymo Licencijavimo taisyklėse, tokia procedūra turi būti suprantama kaip Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų laikymasis. Pagal šio straipsnio 7 dalį, licenciją išduodanti institucija (šiuo atveju atsakovas), nustačiusi licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi pažeidimą <...>, raštu per 5 darbo dienas įspėja apie tai licenciją turintį asmenį ir nurodo laiką, per kurį jis turi pašalinti nustatytus pažeidimus. Pagal jo 8 dalį, licencijos galiojimas Vyriausybės nustatyta tvarka (t. y. Licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka) sustabdomas, jeigu per licenciją išduodančios institucijos nustatytą terminą licencijos turėtojas nepašalina įspėjimo pranešime nurodytų pažeidimų. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs paminėtus pareiškėjo prašymus (raštus), neturėjo teisinių prielaidų šiuos prašymus tenkinti juose nurodytu būdu.
Pasisakydama dėl aptariamo (kolegijos išskirto) skundo reikalavimo pagrįstumo fakto nustatymo prasme, t. y. byloje esančių įrodymų įvertinimo prasme, kolegija pažymi, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Miesto energija“ (ginčijamos licencijos turėtojas) pagal su pareiškėju 2000 m. gruodžio 20 d. sudarytą Šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutartį valdė jo licencijuojamai veiklai būtinus šilumos gamybos įrenginius ir šilumos perdavimo tinklus. Pagal bylos duomenis fakto požiūriu, t. y. de facto, toks valdymas nenutrūko ir iki šiol. Šio valdymo teisėtumo klausimas (pareiškėjo skundžiamo nutarimo priėmimo metu) buvo ir iki šiol yra atitinkamo civilinio ginčo teisminio nagrinėjimo dalykas. Todėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo (2010-07-30 nutarimo) priėmimo metu atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti patikimos ir neabejotinos informacijos (įsiteisėjusio teismo sprendimo), kad Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalies 1 punkto ir Licencijavimo taisyklių 4 punkto taikymo prasme aptariamas valdymas yra neteisėtas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartas licencijos pakeitimo procedūros taisykles, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą nutarimą, taip pat neturėjo faktinio pagrindo pradėti (inicijuoti) ginčo licencijos pakeitimo procedūrą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad aptariamas (kolegijos išskirtas) pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakeisti ginčo licenciją jo prašomu būdu teisės taikymo ir fakto požiūriu negalėjo būti pripažintas pagrįstu ir pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmestas.
Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo, kolegija pažymi, kad iš esmės jie yra išvestiniai iš aukščiau aptarto reikalavimo. Todėl aukščiau nurodyti argumentai taip pat yra taikytini ir jų atžvilgiu.
Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės paduoti skundą administraciniam teismui ir jo paduoto skundo pagrįstumo ABTĮ taikymo prasme, kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pareiškėjo, kaip viešojo administravimo subjekto, interesai savo teritorijos gyventojų ir kitų šilumos energijos vartotojų aprūpinimo šia energija srityje yra akivaizdūs ir neabejotini. Todėl pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, turintis teisę spręsti tam tikrus klausimus šioje srityje, turėjo teisę paduoti teismui skundą dėl savo tariamai pažeistų interesų gynimo. Tačiau, atsižvelgdama į aukščiau padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą apie pareiškėjo turimų ir įstatymų saugomų interesų pažeidimą. Todėl pareiškėjo teismui paduotas skundas negali būti laikomas pagrįstu ir ABTĮ taikymo prasme.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šioje administracinėje byloje taikytinas materialinės teisės normas ir dėl to neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 143 str.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Roma Sabina Alimienė
Anatolijus Baranovas
Ričardas Piličiauskas