ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. K. ir V. A. K. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarties, kuria nutarta netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, panaikinimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai L. K. ir V. A. K. kreipėsi į teismą dėl bendravimo su vaikaite tvarkos nustatymo. Raseinių rajono apylinkės teisme 2013-02-18 buvo gautas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo su vaikaite D. K. tvarką – leidžiant jiems matytis ir bendrauti su vaikaite Kauno m. VPK patalpose, dalyvaujant Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojui, kas antrą sekmadienį nuo 12 iki 16 val. Nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina, nes priešingu atveju bus pažeisti vaiko ir ieškovų interesai, atsiras žala, nutrūks ryšys su vaiku.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2013-02-20 nutartimi prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius yra nustatęs ieškovų bendravimo tvarką su anūke (2012-06-12 Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas), pagal kurią ieškovai su anūke bendrauja laiškais. Dėl to, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsisakė tenkinti. Be to, nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių  teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas arba neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-02-20 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodoma, kad skundžiamoje teismo nutartyje net neužsiminta apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-04 nutartį civilinėje byloje dėl D. K. gyvenamosios vietos nustatymo, kurioje nurodyta, kad vaiką ir senelius sieja artimas, tvirtas emocinis ryšys, todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas nepaneigia giminaičių, su kuriais vaiką sieja glaudūs ryšiai, teisės su juo bendrauti. Apeliantų vertinimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus pažeisti vaiko interesai.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė L. S. nurodo, kad ieškovų bendravimui su anūke kelias nėra užkirstas, jie bendrauja su mažamete D. K. laiškais, nors gali ir kitomis priemonėmis. Atkreipia dėmesį, kad visuose ieškovų prašymuose taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir skunduose dėl atsisakymo jas taikyti nurodomi tokie patys argumentai ir motyvai, kuriuose yra atkartojami ieškinio reikalavimai. Tokiais veiksmais, kai nesant jokių naujų aplinkybių, neatsiradus jokiems naujiems pagrindams pakartotinai vėl prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o atsisakius tai daryti duodami skundai, ieškovai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Todėl siekiant užkirsti kelią ieškovams ir toliau piktnaudžiauti savo teisėmis, vadovaujantis CPK 95 str., teismo prašo skirti ieškovams 5000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, o šio kodekso 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. CK 3.176 straipsnyje nustatyta tvarka, kuria sprendžiami ginčai dėl vaiko galimybės bendrauti su artimaisiais giminaičiais. Prioritetine tokio pobūdžio bylose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtimi yra nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsauga (CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p., ir kt.). Todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai ištirti ir visapusiškai įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių ėmimosi būtinumas.

Nagrinėjamoje byloje jau buvo spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – Raseinių rajono apylinkės teismas 2012-08-10 nutartimi ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Šiuo prašymu buvo prašoma nustatyti laikiną bendravimo su vaikaite D. K. tvarką, leidžiant jiems matytis ir bendrauti su vaikaite Kauno m. VPK patalpose, dalyvaujant Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojui, kiekvieną pirmadienį nuo 15 iki 17 val. Šiaulių apygardos teismas 2012-11-05 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Nors teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatima iš dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis), tai nereiškia, kad teikiami nauji prašymai gali būti nepagrįsti ir nemotyvuoti. Pažymėtina, kad pakartotinius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar jų pakeitimo šalys gali teikti teismui iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar atsiradus naujų aplinkybių (CPK 146, 147, 150 str.).

Pagrindinis ieškovų argumentas, dėl ko pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta yra tai, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-04 nutartį. Ieškovų teigimu, šioje nutartyje konstatuotas vaiką ir senelius siejantis artimas, tvirtas emocinis ryšys, ir tai, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas nepaneigia giminaičių, su kuriais vaiką sieja glaudūs ryšiai, teisės su juo bendrauti. Pažymėtina, kad šiuo metu ieškovų ir jų anūkės teisė bendrauti iš esmės nėra paneigta, jiems suteikta teisė bendrauti laiškais, byloje nėra duomenų, kad atsakovė nevykdo VTAS sprendimo dėl įpareigojimo užtikrinti vaiko bendravimą su artimaisiais giminaičiais nustatyta forma. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ieškovų nurodytas argumentas nesudaro pagrindo konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę esamoje bylos nagrinėjimo stadijoje.

Pagal CPK 178 str. proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti jų būtinybę, tačiau ieškovai iš esmės jokių kitų argumentų, naujai paaiškėjusių aplinkybių ar juos pagrindžiančių leistinų įrodymų nepateikė. Tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek ir atskirajame skunde apeliantai nurodo analogiškus teiginius, kuriuos iš esmės sudaro cituojami teisės aktai ir teismų praktika, tačiau tai jokiu būdu neįrodo būtinybės keisti nustatytą laikiną ieškovų bendravimo su anūke tvarką. Be to, vien tai, kad tarp ieškovų ir jų anūkės yra stiprus ir tvirtas emocinis ryšys, o šis ryšys palaikomas bendraujant laiškais, paneigia teismo sprendimo vykdymo apsunkinimo ar neįmanomumo grėsmę netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme jau išnagrinėta ir 2013-04-16 bus skelbiamas teismo sprendimas, kuriame bus įvertinta visa bylos medžiaga, šalių pateikti įrodymai, bus pasisakyta dėl ieškovų ieškinio reikalavimų dėl bendravimo tvarkos nustatymo, jų teisių ir teisėtų interesų anūkės atžvilgiu, vaiko prisirišimo prie apeliantų ir emocinio ryšio puoselėjimo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje, nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų konstatuoti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokia laikinoji apsaugos priemonė netikslinga ir neproporcinga siekiamiems tikslams.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, todėl ieškovų atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-02-20 nutartis paliktina nepakeista.

Atsižvelgiant į tai, kad už atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti mokamas 100 Lt žyminis mokestis, į tai, kad apeliantai pateikdami atskirąjį skundą žyminio mokesčio nesumokėjo, atmetus ieškovų atskirąjį skundą iš jų priteistinas 100 Lt žyminis mokestis valstybės naudai (CPK 80 str. 2 d.).

Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė teismo ieškovams skirti 5000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teikiant nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio (pareiškimo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašymų byloje reiškimas savaime nėra laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismui pateikė siekdami apginti, jų manymu, nepilnamečio vaiko bei savo, kaip vaiko senelių, interesus. Prašymas per visą bylos nagrinėjimo procesą pakartotinai pateiktas pirmą kartą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai piktnaudžiavo procesu ir kad dėl to jiems turėtų būti skirtina bauda. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo ieškovams atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir V. A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 50 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.

Teisėja                                                                                                                    Danutė Burbulienė