Administracinė byla Nr. A-626-442/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02543-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. spalio 24 d. jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose nebuvo galimybės valgyti atsisėdus prie stalo, nes jis buvo per mažas, todėl karštas lėkštes tekdavo laikyti rankose. Prie prausyklos ir tualeto būdavo eilė, nepakakdavo vietos asmeninimas daiktams susidėti. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebūdavo atskirtas nuo bendro kameros ploto, todėl gamtinius reikalaus tekdavo atlikti visų akivaizdoje. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Pažymėjo, kad negali daryti įtakos atvykstančiųjų ir esančiųjų asmenų laisvės atėmimo įstaigoje skaičiui, kadangi skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skunde nepagrindė aplinkybės, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl Lukiškių TI-K civilinei atsakomybei kilti nėra vienos iš būtinų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų – žalos padarymo fakto pareiškėjui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. spalio 24 d., iš jų 92 dienas pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m pertvara neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 289,62 Eur (1 000 Lt) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisinat už kiekvieną dieną, praleistą netinkamomis sąlygomis, po 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K negali vertinti kaip trumpalaikio, nes patirtas neigiamas pasekmes jaučia iki šiol. Mano, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad už vieną parą, praleistą kalint Lukiškių TI-K analogiškomis sąlygomis, buvo priteista po 100 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo V. D. teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmais, laikant pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 92 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, taip pat kad kameros neatitikimo higienos normų reikalavimų. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.
Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas 92 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl pareiškėjo argumento, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų bei kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pateikta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės (CK 6.271 str.).
Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.
Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad didžiąją dalį laikotarpio nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d., t. y. 92 paras pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Todėl taip pat atsižvelgus į tai, kad kamerose buvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, spręstina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimais. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 750 Eur.
Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė