Civilinė byla Nr. e2A-424-585/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00766-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.20.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei atsakovės Europos bendrovės ,,City Service SE“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei Europos akcinei bendrovei „City Service SE“ dėl žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, ginanti viešą interesą (toliau – GP), ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – VMSA) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovės Europos bendrovės (toliau – EB) „City Service SE“ ieškovei VMSA 20 591 637 Eur nuostolių atlyginimo.

2.       Nurodė, kad VMSA ir atsakovė (tuo metu – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rubikon apskaitos sistemos“) 2002 m. birželio 13 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį Nr. 02-06-01-781 dėl šilumos ūkio priežiūros, eksploatacijos pasiruošimo žiemai, avarijų likvidavimo ir remonto, taip pat šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo paslaugų Vilniaus miesto švietimo objektams teikimo (toliau – 2002 m. sutartis). Ši sutartis 2009 m. liepos 9 d. susitarimu Nr. A72-1248(3.1.36-KL) ir 2010 m. gegužės 7 d. susitarimu Nr. A72-304(3.1.36-ŠV) buvo pratęsta iki 2011 m. šildymo sezono pabaigos. VMSA ir atsakovė (tuo metu AB „City Service“) 2010 m. lapkričio 26 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį Nr. A72-1008(3.1.36-ŠV) dėl VMSA valdomų statinių bei jų inžinerinių sistemų techninės priežiūros (eksploatavimo) paslaugų, taip pat veiksmų ir darbų, skirtų užtikrinti metines išlaidas pastatų šiluminei energijai prie tam tikrų, sutartyje bei konkurso sąlygose apibrėžtų klimatinių ir centralizuotos šilumos kainos kriterijų, atlikimo (toliau – 2010 m. sutartis).  Pagal šias sutartis VMSA iš atsakovės pirko paslaugas, apskaičiuojamas pagal formules, į kurių dedamąsias buvo įtraukiami šilumos energijos tiekimo ir karšto vandens paruošimo normatyviniai dydžiai, tuo tarpu atsakovė šilumos energiją įsigijo iš UAB „Vilniaus energija“, tačiau, priešingai nei VMSA, atsakovė su UAB „Vilniaus energija“ atsiskaitė pagal atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, todėl susidarė 20 591 637 Eur skirtumas. VMSA lėšos buvo panaudotos neefektyviai, neracionaliai, sumokant nepagrįstai aukštesnę kainą už atsakovės suteiktas paslaugas. Tai pažeidė visuomeninės naudos, jos interesų tenkinimo principus. Tad ieškovei iš atsakovės turi būti priteistas nurodytas skirtumas. Ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.

3.       Atsakovė EB „City Service SE“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

4.       Nurodė, kad vadovaujantis viešojo pirkimo Nr. 91038 sąlygomis bei sudarytos sutarties nuostatomis pastatų priežiūros metinė kaina be PVM skaičiuota 753 272,79 kv. m. bendram aptarnaujamų pastatų plotui. Atsižvelgiant į tai, pastatų priežiūros metinė kaina be PVM 1 kv. m. buvo lygi 8,39 Lt, pastatų priežiūros mėnesio kaina be PVM 1 kv. m. buvo lygi 0,70 Lt. Šie įkainiai buvo nekintantys visą sutarties galiojimo laikotarpį. VMSA prisiėmė visus įsipareigojimus, tenkančius karšto vandens ir šilumos energijos vartotojui. Nors Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – VPT) ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia minėtą sutartį, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų pirkimų komisijos sprendimus, kuriais buvo patvirtinti viešojo pirkimo dokumentai ir patvirtinta pasiūlymų eilė, tačiau bylą nagrinėję teismai ieškinį, o vėliau ir apeliacinius bei kasacinius skundus atmetė. Kadangi ieškovai neįrodė nei vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, ieškinys turėtų būti atmestas.  Atsakovė prašė atmesti ieškinį ir tuo pagrindu, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės EB „City service SE“ ieškovės VMSA naudai 10 293 032,14 Eur žalos atlyginimo; priteisė iš ieškovės VMSA atsakovei EB „City service SE“ 2 225 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės EB „City service SE“ į valstybės biudžetą 11 250 Eur žyminio mokesčio; įpareigojo atsakovę EB „City service SE“ įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 1 000 Eur už teismo ekspertizės atlikimą.

6.       Teismas nurodė, kad iš 2002 m. sutarties 8 punkte apibrėžtas sutarties objektas bei 9 punkte apibrėžtas sutarties dalykas paneigia atsakovės argumentus apie tai, kad sutarties objektas buvo vien tik paslaugų teikimas, o ne energijos, kaip de jure prekės, pardavimas. Tai taip pat paneigia atsakovės argumentą, jog jai neturėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) nuostatos, įskaitant įtvirtinančios tokio turto valdymo ir naudojimosi vadovaujantis maksimalios visuomeninės naudos, visuomenės interesų tenkinimo efektyvumo, racionalumo, rūpestingumo ir viešosios teisės principais, juo labiau, kad šiuo atveju savivaldybės turtu plačiąja prasme laikytini ne tik konkretūs aukščiau nurodyti materialūs objektai, bet ir savivaldybės perduotos piniginės lėšos.

7.       Iš civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2013 matyti, kad 2010 m. sutarties teisėtumas, VMSA vykdyto viešo pirkimo šiai sutarčiai sudaryti sąlygų bei jame priimtų sprendimų teisėtumas buvo ginčyti teisme, VPT pareiškus ieškinį VMSA ir AB „City service“. Šioje byloje VPT be kita ko, buvo keliamas klausimas ir dėl 2010 m. sutarties nuostatų, numatančių bendros metinės atsakovei mokėtinos už pagal sutartį teikiamas paslaugas kainos nustatymo būdą, nustatant fiksuotą kainą, apskaičiuotą pagal sutartyje įtvirtintą formulę, neatsižvelgiant į atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis (tuo tarpu kai pati atsakovė su centralizuotos šilumos tiekėju atsiskaito pagal šilumos apskaitos prietaisų rodmenis), tokios kainos perskaičiavimo pasibaigus metams atsižvelgiant į sutartyje numatytus kriterijus, teisėtumo, atitikimo viešųjų pirkimų principams ir tikslams. Įsiteisėjusia ir prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi VPT ieškinys buvo atmestas. Šioje nutartyje tiek konkurso, tiek pačios viešo pirkimo sutarties sąlygų teisėtumas buvo konstatuotas su sąlyga, kad perkančioji organizacija su tiekėju už šilumos energiją atsiskaito pagal faktinius duomenis, nes pagal sutartyje įtvirtintą tvarką tiekėjo pasiūlyme, o tuo pačiu ir 2010 m. sutartyje nurodyta fiksuota normatyvinė šios prekės kaina turi būti perskaičiuojama.

8.       2013 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ir atskirąją nutartį, kuria nutarė informuoti GP apie galimą viešojo intereso pažeidimą dėl VMSA ir AB „City Service“ 2010 m. sutarties vykdymo. Šioje nutartyje pažymėta, kad nenustatyta esminių pažeidimų sutarties sudarymo procedūrose, tačiau tikslinga patikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjo sudarytos viešo pirkimo sutarties vykdymą. Pagal šią sutartį VMSA šilumos energiją netiesiogiai perka iš valstybės reguliuojamo monopolininko, o jos tiekėjas AB „City Service“ gauna atlygį už šilumos energijos sistemos priežiūrą, todėl jis neturėtų papildomai gauti pelno, susidarančio iš skirtumo tarp už realiai suvartotą energiją patiriamų kaštų ir kainos, nustatytos sutartyje. Skaičiuojamas pokytis pagal sutartį nuo normatyvinio šilumos energijos suvartojimo lygio turėtų reikšti realius kaštus, t. y. šalių atsiskaitymą pagal faktinius duomenis, nes priešingu atveju taptų neaiški atsakovės pozicija, kad VMSA sutarties vykdymo metu siekė sutaupyti bei sutaupė lėšų. Be to, tikslinga įvertinti, ar sutarties šalys, vykdydamos sutartį, faktiškai atsiskaito už suvartotą šilumos energiją perskaičiavusios faktinio suvartojimo apimtis, nes priešingu atveju, t. y. atsiskaičius su perkančiąja organizacija pagal normatyvinius dydžius, tiekėjui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai gauti pelno, o to pasėkoje perkančioji organizacija galimai pažeistų visuomenės interesą.

9.       Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyse civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 padarė išvadas apie tai, kad 2010 m. sutarties (o tas pats taikytina ir 2000 m. sutarčiai dėl iš esmės identiškų savo esme ir prasme šalių susitarimo dėl atsiskaitymo metodikos nuostatų) vykdymas gali būti laikomas teisėtu, jeigu: 1) VMSA už šilumos energiją ir karštą vandenį atsiskaito su AB „City service“ ne pagal fiksuotą, prognozuojamą, normatyvinį šilumos energijos suvartojimo lygį bei atitinkamai nuo jo apskaičiuotą pagal formules kainą, o pagal faktinius atsiskaitomųjų šilumos energijos prietaisų duomenis (rodmenis), faktinio suvartojimo apimtis (lygį); 2) AB „City service“ papildomai negauna pelno, susidarančio iš skirtumo tarp už realiai suvartotą energiją patiriamų kaštų ir sutartyje pagal normatyvinius dydžius nustatytos kainos.

10.       Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad vykdant ieškovės VMSA ir atsakovės 2002 m. ir 2010 m. sutartis nebuvo laikytasi aukščiau nurodytų kasacinio teismo apibrėžtų teisėtumo reikalavimų bei sąlygų, dėl ko VMSA patyrė turtinę žalą. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, ir aukščiau minėti įrodymai patvirtina, kad AB „City service“ su UAB „Vilniaus energija“ visą ginčo sutarčių galiojimo laikotarpį atsiskaitinėjo pagal faktinius atitinkamuose objektuose rodmenis. Kita vertus, pati VMSA su AB „City service“ už šilumos energiją ir karštą vandenį, kuriuos pirko per atstovą AB „City service“, atsiskaitinėjo pagal sutartyse numatytas formules, dėl ko susidarė 20 586 064,27 Eur skirtumas tarp VMSA sumokėtų AB „City service“ pagal sutartis šioje dalyje sumų ir AB „City service“ pagal 2002 m. sutartį su UAB „Vilniaus energija“ sumokėtų sumų.

11.       Lietuvos teismo ekspertizės centras savo išvadoje konstatavo, kad vykdant 2002 m. ir 2010 m. sutartis bei jų papildomus susitarimus laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 2 d. VMSA su AB „City service“ atsiskaitydavo pagal formulę, į kurią buvo įtrauktos šilumos, karšto vandens paruošimo ir šilumos ir karšto vandens sistemų eksploatacijos paslaugos, neatsižvelgiant į įrengtų atsiskaitomųjų šilumos prietaisų rodmenis. Kiekvienų 2002-2012 m. pabaigoje buvo perskaičiuota tik pagal faktinį šildymo sezono dienų skaičių ir faktinę vidutinę temperatūrą. Sulyginus AB „City service“ pagal formulę VMSA apskaičiuotą šildymo ir karšto vandens paruošimo sumą (276 115 646,74 Lt) su UAB „Vilniaus energija“ apskaičiuota AB „City service“ pagal faktinius skaitliukų parodymus suma (205 036 084,02 Lt), su sąlyga, kad pagal formulę apskaičiuota šildymo ir karšto vandens išlaidų suma (Y+Z) neapima papildomų paslaugų (pastatų priežiūros ir kokių nors kitų papildomų paslaugų), buvo nustatyta, kad tarp šių sumų susidarė 71 079 562,72 Lt arba 20 586 064,27 Eur skirtumas.

12.       Iš esmės identiškos išvados su tam tikrais skaičiavimo skirtumais daromos ir 2014 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/74 (toliau – FNTT specialisto išvada). Teismo ekspertizės išvadas bei faktą, jog vykdant 2002 m. ir 2010 m. sutartis VMSA su AB „City service“ atsiskaitydavo pagal formulę, į kurią buvo įtrauktos šilumos, karšto vandens paruošimo išlaidos, neatsižvelgiant į įrengtų atsiskaitomųjų šilumos prietaisų rodmenis, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnybos 2005 m. gruodžio 20 d. ataskaita „Dėl Vilniaus miesto mokyklų ir vaikų darželių šilumos sistemų eksploatavimo ir šilumos tiekimo funkcijų vykdymo sutarties ekonominio naudingumo patikrinimo“ Nr. R-05-34, VMSA Kultūros ir ugdymo departamento 2009 m. vasario 25 d. raštas Nr. A51-4505, VKEKK 2011 m. sausio 12 d. raštas Nr. R2-60 „Dėl viešojo pirkimo konkurso sąlygų Vilniaus miesto savivaldybėje“.

13.       Visa tai leido teismui daryti išvadą, jog už šilumos energiją (šildymą bei karšto vandens ruošimą) VMSA, mokėdama ne tiesiogiai UAB „Vilniaus energija“, o AB „City service“, sumokėjo 71 079 562,72 Lt daugiau, negu būtų turėjusi sumokėti tuo atveju, jeigu šilumos energiją būtų pirkusi tiesiogiai iš šilumos energijos gamintojo. Tokia išvada padaryta netgi įvertinus tą faktą, kad pasibaigus kalendoriniams metams, metinė kaina buvo perskaičiuojama, sutarčių šalims pasirašant atitinkamus aktus, nes Lietuvos teismo ekspertizės centrui (taip pat ir FNTT specialistui) atliekant skaičiavimus ir atsakant į teismo nutartyje suformuluotus klausimus buvo vertinami būtent minėtų perskaičiavimo aktų duomenys.

14.       Vienas pagrindinių AB „City service“ argumentų buvo tas, kad teismo ekspertizės išvada, taip pat ir FNTT specialisto išvada bei jose atliktų ekonominių – finansinių skaičiavimų rezultatais apskritai negali būti remiamasi, kadangi tokių tyrimų metu buvo lyginami du nevienodi, nelygiaverčiai dalykai, netapačios paslaugos, buvo neatsižvelgta į AB „City service“ patirtas išlaidas ir atliktas investicijas į šildytų objektų šilumos ūkio eksploatavimo pagerinimą, išlaidas remonto, avarijų likvidavimo darbams ir pan., tačiau teismas su šiuo argumentu nesutiko. Nors tiek teismo ekspertizės išvadoje, tiek teismo ekspertės Liucijos Bortkevič atsakymuose į AB „City service“ atstovo užduotus klausimus pažymima, jog lyginimai atliekami ir išvados daromos su sąlyga, kad pagal formulę apskaičiuota šildymo ir karšto vandens paruošimo išlaidų suma (Y + Z) neapima kokių nors papildomų AB „City service“ teikiamų paslaugų, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad sutartimis ji būtų prisiėmusi ir realiai vykdžiusi kokius nors papildomus įsipareigojimus, kiek tai susiję su formulių Y ir Z dalyse nurodytų prekių ir paslaugų, už kuriuos buvo apmokama, tiekimu-pardavimu. AB „City service“ nepateikė jokių įrodymų, kad teismo ekspertizės akte lygintos prekės-paslaugos buvo nelygiavertės, nevienodos, ne tos pačios ir kad AB „City servise“ teiktų VMSA paslaugų apimtis buvo platesnė nei UAB „Vilniaus energija“ teiktų AB „City service“.

15.       Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, UAB „Vilniaus energija“ išrašydavo sąskaitas AB „City service“ būtent už šilumos energiją ir tinklo vandenį, jokios sąskaitos už kokias nors kitas išlaidas išrašomos ir apmokamos nebuvo. 2002 m. ir 2010 m. sutartyse esančios formulės Y+Z dedamosios, kurios ir buvo lyginamos su UAB „Vilniaus energija“ sąskaitose nurodomu paslaugų aprašymu, taip pat apėmė būtent šildymo (šilumos energijos) bei karšto vandens paruošimo išlaidas. Bet kokios AB „City service“ išlaidos, susijusios ne su šilumos tiekimu, bet su šilumos ūkio priežiūra, tinkamos jo būklės palaikymu, atnaujinimu, paruošimu šildymo sezonui, turėjo būti ir faktiškai buvo įtraukiamos į sutartyse esančių formulių X dedamąją. Dėl šių išlaidų pagrįstumo, dydžio, apmokėjimo byloje ginčo nėra. Tiek FNTT specialisto išvadoje, tiek Lietuvos teismo ekspertizės akte konstatuota, jog AB „City service“ pateikė VMSA apmokėjimui viso 21 881 738,24 Lt sumą tokioms šilumos ir karšto vandens sistemų eksploatacijos išlaidoms plačiąja prasme padengti. Duomenų ir įrodymų, kad be minėtos sumos AB „City service“ būtų faktiškai patyrusi dar kokių nors kitų išlaidų ir jas dengusi savo sąskaita ar reikalavusi iš VMSA jas apmokėti, įtraukusi jas į smulkesnes formulių Y ir Z dedamųjų dalis vienokia ar kitokia forma, ar, priešingai, neįtraukusi jų į formulių X dedamąją, byloje nėra.

16.       AB „City service“ argumentą, susijusį su ikiteisminio tyrimo dėl jos veiklos nutraukimu, teismas taip pat atmetė. Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10003-12 GP 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo nutrauktas, tačiau tai įvyko dėl to, kad nebuvo padarytos veikos, turinčios būtinus nusikaltimų požymius. Tyrimas buvo nutrauktas tai pat ir dėl to, kad nepaisant ginčo sutarčių formuluočių, faktiškai šilumos energiją tiekė tam licenciją turintis subjektas – UAB „Vilniaus energija“, o ne AB „City service“ – pastaroji buvo tik atsiskaitymo tarpininku, todėl AB „City service“ veikla negali būti vertinama kaip šilumos tiekimo veikla, kuri licencijuojama teisės aktų nustatyta tvarka. Toks ikiteisminio tyrimo nutraukimas, didžiąja dalimi dėl veiklos vertinimo jos licencijavimo prasme, susijęs su veikų vertinimu baudžiamosios teisės plotmėje, neturi ir negali turėti įtakos tų pačių ar kitų veikų ir faktinių aplinkybių vertinimui civiline teisine prasme.

17.       Nors AB „City service“ negali būti laikoma šilumos energijos ir karšto vandens tiekėja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) prasme, tačiau tai nereiškia, kad šio įstatymo imperatyvios teisės normos, susijusios su vartotojų teisių apsauga, atsiskaitymo už tiekiamą energiją vartotojams reikalavimai ir minimalūs apsaugos standartai, tarp kurių yra ir energiją vartotojui teikiančio subjekto pareiga reikalauti apmokėjimo tik už faktiškai suvartotą energijos kiekį, vartojo teisė ir lūkestis apmokėti tik už jo faktiškai suvartotą energijos kiekį, neturėtų būti taikomi visiems šiuose energijos tiekimo-gavimo santykiuose dalyvaujantiems subjektams, juo labiau – atsakovei, kuri 2002 m. ir 2010 m. sutarčių pagrindu atliko VMSA, kaip energijos vartotojos, atstovo prieš centralizuotą energijos tiekėją, tarpininko įsigyjant energiją vaidmenį.

18.       Būtent imperatyvios, viešą interesą užtikrinančios, šilumos energijos vartotojų teises ŠŪĮ, VSTVNDĮ nuostatos dėl racionalaus turto naudojimo ir valdymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.4, 6.38, 6.200 straipsniuose įtvirtinti prievolių ir sutarčių vykdymo principai, 6.263 straipsnyje įtvirtina pareiga bet kuriam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos bei pareiga tokią žalą atlyginti, aiškinant minėtas teisės normas ir principus šiai bylai aktualioms sutartims Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoti bei nustatyti civilinėje byloje Nr. 3K3-415/2013 šių sutarčių vykdymo teisėtumo kriterijai sudaro tą teisinį pagrindą, kurį pažeidus ir kurio nesilaikant galima spręsti apie neteisėtus AB „City service“ veiksmus, sudarančius pagrindą jos civilinei atsakomybei dėl VMSA atsiradusios žalos kilti (CK 6.246 straipsnis). 2002 m. ir 2010 m. sutarčių, kurių šalimi buvo AB „City service“, toks vykdymas, koks teismo nustatytas, kompleksiškai įvertinus visus aukščiau nurodytus įrodymus, o būtent teikimas kitai sutarties šaliai apmokėjimui už de facto UAB „Vilniaus energija“ suteiktą šilumos energiją bei karštą vandenį sąskaitų, kuriose tokios prekės kaina paskaičiuota ne atsižvelgiant į faktinį šilumos energijos bei karšto vandens suvartojimą pagal apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat duomenų apie faktiškai suvartotos šilumos energijos kiekius (apimtis) sąskaitose neatskleidimas, pagaliau – tokio apmokėjimo akceptavimas ir dėl to, realiai nepatiriant su šilumos energijos ir karšto vandens tiekimu susijusių išlaidų (arba bent jau nepateiktus teismui priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų), atitinkamų pajamų ir pelno šioje pagal sutartis su savivaldybės administracija dalyje gavimas, nors teisė ir galimybė gauti pelną iš šių sutarčių egzistuoja kitoje jų dalyje (teikiant savivaldybės administracijai atitinkamas su šilumos ūkio objektais susijusias jų priežiūros paslaugas), nepaisant to, kad tokio pelno gavimas iš principo, neleistinas, šiuo atveju reiškia neteisėtus AB „City service“ veiksmus, tuo pačiu – viešo intereso, kurio turinys detaliai atskleistas ieškovų ieškinyje, kurio turinį atskleidė ir kasacinis teismas savo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyse, pažeidimą.

19.       Teismas sprendė, kad egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp AB „City service“ veiksmų bei VMSA patirtų nuostolių, nes šie nuostoliai yra būtent atsakovės veiksmų rezultatas (CK 6.247 straipsnis). Nustatyta, kad VMSA sumokėjo 71 079 56272 Lt su PVM atsakovei daugiau nei turėjo. Nors šis skirtumas yra 19 241,52 Lt mažesnis, negu konstatuota FNTT specialisto išvadoje (71 098 804,24 Lt), tačiau teismo ekspertizės akte paaiškinta, kad galimai šis skirtumas susidarė dėl aritmetinio specialistų padaryto netikslumo, nes pagal tų pačių specialistų pateiktus priedus prie išvados matematiškai gaunama ta pati, kaip nustatė ir teismo ekspertizės įstaiga, suma. Teismas konstatavo, jog netikėti teismo ekspertizės išvadoje nustatyta skirtumo suma neturi pagrindo, nei viena iš šalių neteikė savo skaičiavimų ar kitų įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės akte nurodytą sumą ar leistų teismui pagrįstai ja suabejoti. Todėl teismas sprendė, jog būtent 71 079 562,72 Eur su PVM suma, kuri turėjo būti sumokėta AB „City service“ pagal minėtas sutartis, laikytina VMSA patirta turtine žala – tiesioginiais nuostoliais, kaip būtinąja civilinės atsakomybės sąlyga.

20.       Nors AB „City service“ nuomone, galimai VMSA patirtų nuostolių suma turėtų būti skaičiuojama be PVM, tačiau teismas su tuo nesutiko, kadangi visos AB „City service“ išrašytos už parduotą šilumos energiją bei karštą vandenį (taip pat ir suteiktas paslaugas) sąskaitos ir apmokėjimai buvo su PVM, taip pat ir AB „City service“ UAB „Vilniaus energija“ sąskaitos buvo išrašomos ir apmokamos su PVM, aukščiau minėtų tyrimų metų buvo lyginamos būtent tokiose sąskaitose pateiktos sumos su PVM, todėl eliminuoti jį iš VMSA patirtos žalos sumos nėra pagrindo.

21.       Skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju preziumuojama, ir byloje ši prezumpcija paneigta nebuvo (CK 6.248 straipsnis). Kita vertus, aktualios CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių nuostatos, kurios numato, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. CK 6.259 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.

22.       Teismo vertinimu, sprendžiant dėl kaltės, reikšmingos šios aplinkybės: 1) VMSA, tiek rengdama 2002 m. ir 2010 m. viešųjų pirkimų sąlygas, tiek – sutarčių projektus bei įtvirtindama juose būtent tokį atsiskaitymo už šilumos energiją ir karštą vandenį modelį galėjo ir privalėjo numatyti grėsmę, jog atsiskaitant pagal šias sutartis gali būti neįvertinami faktiniai suvartojami šilumos energijos kiekiai bei apimtys, atsispindintys apskaitos prietaisuose; 2) gaudama iš AB „City service“ apmokėjimui sąskaitas, kuriose buvo nurodomos tik galutinės sumos, apskaičiuotos pagal sutartyse numatytą formulę, VMSA jas besąlygiškai priimdavo ir apmokėdavo, taip pat net ir kalendorinių metų pabaigoje, atliekant perskaičiavimus, VMSA besąlygiškai priimdavo ir pasirašydavo AB „City service“ parengtus perskaičiavimo aktus; 3) Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba, rengdama 2005 m. gruodžio 20 d. ataskaitą konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu savivaldybė atsiskaitydavo su UAB „Rubikon City service“, mokėdama metines kainas, apskaičiuotas pagal konkurso nuostatuose ir sutartyje patvirtintą formulę, ir pabrėžė, kad patikrinimo metu nebuvo atliktas palyginimas su švietimo įstaigų suvartotos šilumos energijos kiekiu pagal skaitiklių rodmenis; 4) iš UAB „Vilniaus energija“ 2009 m. kovo 30 d. raštu buvo gauta informacija apie Vilniaus miesto švietimo įstaigų 2008 m. suvartotos šilumos energijos kiekį bei nustatyta, jog pagal sutartį su AB „City service“, pavyzdžiui, už 2008 m. šildymo sezoną buvo sumokėta 1 238 343 Lt daugiau, negu galimai būtų sumokėta perkant šilumos energiją tiesiogiai iš UAB „Vilniaus energija“, tačiau net ir turėdama tokius duomenis VMSA nesiėmė veiksmų peržiūrėti ir galimai koreguoti 2002 m. sutarties vykdymą; 5) net ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atskirosios nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, kurioje buvo iškeltas 2010 m. viešo pirkimo sutarties vykdymo teisėtumo klausimas, VMSA iš esmės nesiėmė jokių realių veiksmų tokios sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti, ir tik gavusi FNTT specialisto išvadą, apsisprendė dėl civilinio ieškinio pareiškimo 2016 m.; 6) AB „City service“ dalyvaujant viešame pirkime dėl 2010 m. sutarties sudarymo ieškovei buvo žinoma, kad jos nurodyta pasiūlyme išlaidų šiluminei energijai kaina bei pateiktas šiluminės energijos kiekis buvo didesnis nei faktiškai buvo suvartota ankstesniais metais (2008-2009 m.) bei kaina buvo didesnė už faktiškai suvartotos šilumos energijos kainą pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis; 7) pagal VSTVNDĮ pirmiausia VMSA tenka pareiga racionaliai ir efektyviai, ekonomiškai naudingai, tenkinant visuomenės interesus bei poreikius, atsižvelgiant į viešą interesą naudotis, valdyti ir disponuoti savivaldybės turtu; 8) VMSA, kaip lygiavertei civilinio teisinio sandorių dalyvei, taip pat teko CK įtvirtintos pareigos vykdant sutartis elgtis sąžiningai, tinkamai, protingai, atlikti savo pareigas kuo ekonomiškai, bendradarbiauti su kita šalimi, taip pat ir kontroliuoti itin svarbių didelei visuomenės daliai sutarčių vykdymą.

23.       Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendė, jog tokiais savo veiksmais (neveikimu) VMSA prisidėjo prie jai atsiradusios žalos, dėl ko konstatuotina mišri, iš esmės vienoda savo laipsniu (dydžiu) tiek AB „City service“, tiek pačios VMSA kaltė dėl pastarajai atsiradusios žalos, sudaranti pagrindą iš dalies – 50 procentų – atleisti AB „City service“ nuo civilinės atsakomybės jai taikymo. Tokiu būdu, esant aukščiau nurodytoms civilinėms atsakomybės sąlygoms, teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš AB „City service“ VMSA naudai ½ dalį jos patirtos turtinės žalos, sudarančios 10 293 032,14 Eur (20 586 064,27 : 2).

24.       Teismas sprendė, kad ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti negalima. Teismo nuomone, VMSA ieškinio senaties termino eiga prasidėjo, jai sužinojus apie FNTT specialisto išvadą, kurioje konstatuojamos aplinkybės, sudarančios ieškinio pagrindą ir dalyką. Tik gavusi FNTT specialisto išvadą, VMSA sužinojo ir suvokė, jog susidarė ženklus skirtumas tarp jos AB „City service“ pagal sutartyse nustatytas formules sumokėtų sumų bei AB „City service“ sumokėtų sumų UAB „Vilniaus energija“, ir šis skirtumas susidarė būtent ieškovės nenaudai. Pagaliau, tik gavusi minėtą išvadą, VMSA sužinojo galimą patirtos žalos dydį, mastą ir galėjo spręsti dėl savo teisių gynimo būdo. FNTT specialisto išvados, kaip ir pačio ikiteisminio tyrimo, kurio rėmuose ji buvo parengta, vykdymas buvo didžiąja dalimi susietas būtent su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tik 2013 m. rugpjūčio 1 d. priimta atskirąja nutartimi, kuria prokuratūrai kaip tik ir buvo nurodyta spręsti klausimą dėl viešo intereso gynimo, įvertinant sutarčių, sudarytų su AB „City servise“ vykdymą, iki tol pačiai VMSA tiek minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, tiek apskirtai nuosekliai laikius ir buvus įsitikinus, kad sutarties vykdymas viešo intereso nepažeidžia ir VMSA jokio nuostolio nepatiria.

25.       Teismas pažymėjo, jog AB „City service“ nurodomi kasacinio teismo 2002 m. išaiškinimai dėl ieškinio senaties termino pradžios tais atvejais, kai į teismą kreipiasi prokuroras, gindamas viešąjį interesą, šiuo atveju negali būti taikomi, nes teismų praktika yra pasikeitusi. Prokuroras, ginantis viešą interesą, nėra subjektas, dalyvavęs viešo pirkimo ar sutartiniuose teisiniuose santykiuose tarp VMSA ir AB „City service“, todėl į teismą su reikalavimu dėl žalos atlyginimo, ginant kito subjekto interesus, jis gali kreiptis per 3 m. ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai buvo surinkta pakankamai duomenų viešo intereso pažeidimui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-235/2013; 2016 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016). Teismas darė išvadą, kad prokuroras pakankamai duomenų ir įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog sutarčių tarp VMSA ir AB „City service“ vykdymo metu galimai buvo pažeistas viešasis interesas, kas sudarytų pagrindą kreiptis į teismą viešajam interesui apginti, surinko, prokurorui gavus FNTT specialisto išvadą.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

26.       Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priimti papildomai teikiamus įrodymus; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą dalyje, kurioje iš EB „City Service SE“ priteista 10 293 032,14 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1.                      Teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimas, priimtas neteisingai aiškinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį dėl 2010 sutarties ir ignoruojant esmines bylos aplinkybes.

26.1.1.                      Sutartys buvo sudarytos viešojo konkurso būdu ir tiek konkursų, tiek sutarčių sąlygos buvo vienašališkai nustatytos ir parengtos VMSA, atsakovė neturėjo galimybių jas koreguoti.

26.1.2.                      Sutartys yra teisėtos, nenuginčytos, tinkamai įvykdytos, laikantis visų jų sąlygų, įskaitant sąlygas, numatančias metinės kainos už šilumos energiją perskaičiavimą sutartyse numatyta tvarka. Teismas nenustatė jokio netinkamo sutarties vykdymo iš atsakovės pusės (atsakovės neteisėtų veiksmų), ką patvirtina ir pretenzijų dėl sutarčių vykdymo nebuvimas.

26.1.3.                      20 586 064 Eur skirtumas tarp UAB „Vilniaus energija“ kainų ir atsakovės išrašytų sąskaitų VMSA nėra apeliantės pelnas ir VMSA žala. Atsakovė, vykdydama sutartis, patyrė net 84 662 815 Eur išlaidų ir gavo 86 306 008 Eur pajamų, todėl ikimokestinis pelnas už 2002-2012 m. laikotarpį sudarė 1 643 193 Eur. Tad priteisus 10 mln. Eur, sutartys atsakovei tapo nuostolingomis.

26.1.4.                       Sutartys savo esme atitiko ESCO (angl. energy saving company) modelio taikymą, dėl ko buvo suefektyvintas šilumos energijos naudojimas ir VMSA patyrė sutaupymus. Tai turėjo būti ištirta ir įvertinta, tačiau tai padaryta nebuvo.

26.1.5.                      Pastatų priežiūros, eksploatacijos ar remonto paslaugos (X kainos dalis) neapėmė šiluminės energijos vartojimo mažinimo paslaugų, papildomų investicijų į tai ar esminių pagerinimų, vartojimo valdymo, kas sudarė ženklius kaštus. Tai nebuvo tirta.

26.2.                      Teismas, įpareigodamas atsakovę grąžinti gautos sutarties kainos dalį, iš esmės pakeitė viešųjų pirkimų būdu sudarytų sutarčių turinį ir sąlygas. Taip sukurta situacija, pažeidžianti Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje įtvirtintą draudimą keisti viešųjų pirkimų būdu sudarytas sutartis, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas, prieštaraujanti kasacinio teismo ir ESTT praktikai. Toks sutarties turinio modifikavimas būtų turėjęs įtakos viešųjų pirkimų procedūrų baigčiai.

26.3.                      Teismas, nusprendęs, kad sutartyse numatyta kainos skaičiavimo tvarka negalėjo būti taikoma, pripažino, kad VMSA padarė klaidų, organizuodama konkursus ir vienašališkai nustatydama ginčo sutarčių sąlygas, tačiau šių klaidų pasekmes neteisėtai perkėlė atsakovei, kas prieštarauja kasacinio ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai, kuri numato, kad valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką.

26.4.                      Teismas atsakovės atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę, nenurodydamas jos rūšies, nenustatęs ir nepagrindęs nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, kurių ieškovai neįrodė.

26.4.1.                      Atsakovės atžvilgiu deliktinės atsakomybės taikymas negalimas, nes šalis siejo sutartiniai santykiai, o sutartinės atsakomybės taikymui sąlygų nėra vien todėl, kad nėra ginčo, ar sutartys buvo tinkamai ir laiku vykdomos, laikantis jose numatytų sąlygų.

26.4.2.                      Ieškovai neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, nes atsakovė sutartis pilnai įvykdė, laikantis visų jų sąlygų.

26.4.3.                      Žala neįrodyta (nei faktas, nei dydis), nes ją sudaro suma, gauta iš sutarties kainos, apskaičiuotos remiantis sutartyse numatytose formulėse, atėmus sumą, kurią atsakovė VMSA vardu sutarčių vykdymo laikotarpiu sumokėjo centralizuotos šilumos tiekėjui. Šalys nesitarė, kad sutarties kaina bus skaičiuojama kokiu nors kitu būdu, nei numatyta sutartyse.

26.4.3.1.                      Sutarčių nuostatos įtvirtino ESCO modelį, o teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino, kokią naudą VMSA gavo iš sutarčių ir kokioje padėtyje VMSA būtų, jei sutarčių nebūtų buvę. Nesudarius sutarčių, VMSA per 11 m. būtų sumokėjusi už šiluminę energiją net 13 200 000 Eur daugiau.

26.4.3.2.                      Ekspertizės išvada nepatvirtina VMSA žalos. Ekspertė nurodė, kad ji nesprendžia, ar sutarčių vykdymas VMSA atsiskaitant su atsakove pagal sutartyse numatytas formules, o atsakovei – su šilumos gamintoju ir tiekėju pagal faktinius apskaitos duomenis, buvo racionalus, be to, šilumos energijos atsiskaitymo formulės pagrįstumo ekspertas nenustato, nes tai yra technikų-šilumininkų kompetencija.

26.4.3.3.                      Teismas nepagrindė, kodėl ieškovų prašomas sumas priteisė su PVM.

26.4.4.                       Priežastinis ryšys neegzistuoja, nesant neteisėtų veiksmų ir žalos.

26.4.5.                      Atsakovės kaltė negali egzistuoti, nes net jei teismas spręstų, kad VMSA negalėjo sutartyse numatyti tokių kainos skaičiavimo sąlygų ir formulių, tokios klaidos rizika tenka VMSA.

26.5.                      Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

26.5.1.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad VMSA apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi FNTT išvadą. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2002 m. liepos 1 d., kuomet pagal pirmąją PVM sąskaitą-faktūrą atsakovė paprašė sumokėti atitinkamą sumą.

26.5.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad FNTT išvados data, yra ieškinio senaties termino skaičiavimo diena prokuroro ieškinio atžvilgiu. Kasacinio teismo praktika numato, kad teismas privalo aiškintis, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą.

26.5.3.                      Teismas, motyvuodamas prokuroro procesinę padėtį, ieškinio senaties termino skaičiavimo kontekste neatsižvelgė į tai, kad prokuroras ieškinį viešajam interesui ginti pareiškė ne savarankiškai, bet kartu su VMSA. Tai keičia prokuroro procesinę padėtį.

26.6.                      Teismas padarė eilę proceso teisės normų pažeidimų, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.

26.6.1.                      Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė teisę į teisingą teismą. Ieškovai ieškinio faktiniu pagrindu nurodė FNTT specialistų išvadą. Byloje buvo parengtas ekspertizės aktas, po ko ieškovai ieškinio pagrindo ir dalyko netikslino, tačiau priimdamas sprendimą teismas rėmėsi ne FNTT specialisto išvada, bet eile kitų įrodymų, kuriais ieškovai nesirėmė ir dėl kurių atsakovė neteikė atsikirtimų.

26.6.2.                      Teismo išvada, kuria teismas įrodinėjimo pareigą dėl sutartyse nurodytų formulių Y+Z dedamųjų dalių perkėlė atsakovei, priimta netinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą, nes ieškovai privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas.

26.6.3.                      Teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias prejudicinių faktų institutą ir įrodymų vertinimą. Pirma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi negali būti remiamasi kaip nustatančia faktus. Antra, minėtoje byloje spręsta tik dėl 2010 m. sutarties teisėtumo, todėl išaiškinimai dėl 2010 m. sutarties negali būti pritaikyti 2002 m. sutarties atžvilgiu.

27.       Ieškovė VMSA pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą ir tenkinant ieškinį visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

27.1.                      Teismas mišrią VMSA ir atsakovės kaltę dėl kilusios žalos nustatė savo iniciatyva, nepagrįstai peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas – ieškinys turėjo būti tenkintas pilna apimtimi.

27.1.1.                      Kreditoriaus kaltė nepreziumuojama. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe. Atsakovė nesirėmė nei sprendimo 28 punkte nurodytomis aplinkybėmis, neva patvirtinančiomis VMSA kaltę, nei mišrios kaltės institutu.

27.1.2.                      Teismas nemotyvavo bylos ribų peržengimo būtinybės.

27.2.                      Teismas, konstatuodamas mišrią kaltę, rėmėsi CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalimis, 6.259 straipsnio 1 dalimi bei sprendimo 28 punkte nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė nei viena iš šalių.

27.2.1.                      Byloje nebuvo nustatytas nei VMSA sutikimas, kad jai būtų padaryta žala, nei rizikos prisiėmimas, nei VMSA nerūpestingumas ar neapdairumas – teismas ne tik neturėjo pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribas, bet ir taikyti mišrios kaltės institutą.

27.2.2.                      Teismas, vertindamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, nustatė, kad VMSA apie jai padarytą žalą sužinojo tik 2014 m. gegužės 29 d., gavus FNTT specialisto išvadą. Tai gali būti nustatyta tik apdairaus ir rūpestingo asmens atžvilgiu. Todėl sprendimo 28 punkte nurodyti VMSA veiksmai (neveikimas) iki 2014 m. gegužės 29 d. neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl galimybės taikyti mišrios kaltės institutą.

27.3.                      Net ir sprendus, kad teismas, taikydamas mišrios kaltės institutą, įstatymo ir kasacinio teismo praktikos nepažeidė, VMSA nesutinka su 50 procentų kaltės jai priskyrimu, teismas tokios proporcijos nemotyvavo.

27.3.1.                      Ginčas turi viešo intereso elementą, kuris, nustačius mišrią kaltę buvo apgintas tik iš dalies.

27.3.2.                      Aplinkybės, neva patvirtinančios VMSA 50 procentų kaltę, yra fragmentiškos, priežastiniu ryšiu nesusijusios su VMSA padaryta žala – teismas nepagrįstai vertino, kad galimai nepakankama sutarties vykdymo priežiūra lygiavertė nepagrįstam atsakovės pelno gavimui.

27.3.3.                      Atsakovė yra savo srities profesionalė, turinti ilgametę patirtį tokių paslaugų teikime. Tad VMSA ir atsakovės padėtis sutarčių vykdymo procese nėra vienoda ir lygiavertė.

27.3.4.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-415/2013, nagrinėdamas 2010 m. sutarties sudarymo teisėtumą, konstatavo, kad atsakovės pelno gavimas iš tarpininkavimo perkant šilumos energiją ir karštą vandenį iš UAB „Vilniaus energija“ iš esmės yra negalimas, pažeidžiantis racionalaus perkančiosios organizacijos lėšų panaudojimo principą, kadangi atsakovė pagal sutartį pelną generavo iš atlygintinų priežiūros paslaugų teikimo dalies.

27.3.5.                      Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie faktiškai patirtas kitas išlaidas, susijusias su šilumos ūkio eksploatavimu, remontu, renovavimu, gerinimu, kurios nebuvo padengtos pagal sutarties X dedamąją, tad atsakovė sutarčių galiojimo metu suvokė, kad pirkdama šilumos energiją ir karštą vandenį tiesiogiai iš gamintojo ir gaudama kur kas didesnį apmokėjimą iš VMSA, neužtikrino sutarčių vykdymo kuo ekonomiškesniu būdu.

27.3.6.                      Teismas nenurodė, kaip sprendimo 28 punkte nurodyti VMSA veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie atsakovės nesąžiningumo, vykdant sutartį, t. y. žalos atsiradimo, net 50 procentų kaltės priskiriant VMSA – teismas nenustatė priežastinio ryšio.

28.       Ieškovė GP pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą ir tenkinant ieškinį visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad dėl žalos yra ir 50 procentų VMSA kaltės bei iš dalies atleido atsakovę nuo atsakomybės.

28.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. rugpjūčio 1  d. atskirojoje nutartyje nurodė, kad atsiskaičius ne pagal faktinio suvartojimo apimtis, o pagal normatyvinius dydžius, tiekėjui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai gauti pelno, o to pasekoje būtų pažeistas viešasis interesas.

28.3.                      Teismas, iš dalies atleisdamas atsakovę nuo atsakomybės, neatsižvelgė į tai, kad žalos padarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jos dydžio mažinimas negalimas.

28.4.                      Teismas, nustatydamas 50 procentų kaltės, netinkamai vertino įrodymus, nemotyvavo žalos dydžio, o nurodyti veiksmai nepagrindžia VMSA 50 procentų kaltės. Teismas nepagrįstai kaip neteisėtus veiksmus nurodė, kad VMSA nereikalavo sąskaitų detalizavimo ir duomenų apie tai, kaip vykdomos sutartys.

28.5.                      Sutartimis buvo tenkinami atsakovės interesai, todėl teismui sumažinus žalos dydį 50 procentų, atsakovė nepagrįstai gavo pelną viešųjų finansų sąskaita.

28.6.                      VMSA kontrolieriaus ataskaita negali būti prilyginta VMSA veiksmams, todėl prie atsakovės kaltę mažinančių VMSA veiksmų teismas nepagrįstai paminėjo šią ataskaitą.

28.7.                      VMSA elgesys, pasibaigus sutartims, nesusijęs priežastiniu ryšiu su nuostoliais ir jų dydžiu, todėl teismo argumentai, kad VMSA po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties nesiėmė veiksmų 2010 m. sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti, nepagrindžia VMSA kaltų veiksmų.

29.       Ieškovė VMSA pateikė atsiliepimą į atsakovės EB „City Service SE“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Teismas tinkamai bei visapusiškai ištyrė ir įvertino šalių paaiškinimus ir įrodymus, padarė pagrįstas išvadas.

29.1.1.                      VMSA sąnaudos nėra susijusios su kokia nors galima nauda, kurią ji galėjo gauti dėl apeliantės investicijų į šilumos energijos suvartojimo mažinimą – šias investicijas, manytina, turėjo padengti formulės X dalis (2002 m. sutarties atveju) ir pastatų priežiūros dalis (2010 m. sutarties atveju). Tad teismas neturėjo pagrindo vertinti kokią nors sutarčių naudą VMSA.

29.1.2.                      Tai, kad apeliantė galimai diegė energiją taupančias priemones nereiškia, jog šios išlaidos galėjo būti dengiamos sumomis, kurias VMSA išmokėdavo atsiskaityti su šilumos tiekėju. Kasacinis teismas nurodė, kad tokio pelno gavimas (už šilumos energijos ir karšto vandens tiekimą) prieštarautų viešajam interesui.

29.1.3.                      Apeliantė turėjo visas galimybes teismui teikti sutarčių „kaštų ir naudos analizes“ ar kitus įrodymus, kurių, neva, netyrė, bet privalėjo tirti. Teismas negalėjo tirti to, kas nebuvo savalaikiai pateikta į bylą ir nepateko į bylos nagrinėjimo ribas.

29.2.                      Apeliantės pozicija, kad sprendimu buvo pakeistos sutarčių nuostatos dėl kainos, nepagrįsta.

29.2.1.                      Ginčas byloje kilo ne dėl sutarčių nuostatų keitimo, ieškovai įrodinėjo apeliantės civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi sutarčių vykdymo metu buvo padaryta žala.

29.2.2.                      Teismas nurodė, kad visos apeliantės civilinės atsakomybės sąlygos buvo įrodytos, o neteisėti veiksmai pasireiškė imperatyvių ŠŪĮ, VSTVNDĮ, sutarčių vykdymo principų pažeidimu. Tad jokie viešųjų pirkimų metu sudarytų sutarčių keitimą reglamentuojantys teisės aktai taikomi nebuvo.

29.2.3.                      Tik apeliaciniame skunde apeliantė pradėjo kelti klausimą dėl tariamo direktyvos pažeidimo, o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

29.3.                      VMSA žala kilo dėl sutarčių vykdymo principus pažeidžiančio sutarčių vykdymo, o ne dėl jų nuostatų neteisėtumo.

29.4.                      Teismas pagrįstai nustatė neteisėtus apeliantės veiksmus, žalos dydį, kuris priežastiniu ryšiu yra susijęs su apeliantės neteisėtais veiksmais, bei apeliantės kaltę.

29.4.1.                      Iš sprendimo turinio matyti, jog teismas taikė sutartinę civilinę atsakomybę.

29.4.2.                      Apeliantė neteisi teigdama, kad teismas nekonstatavo sutarčių vykdymo pažeidimo. Teismas įvardijo, kaip pasireiškė apeliantės nesąžiningumas ir veiksmų neteisėtumas.

29.4.3.                      Iki FNTT specialisto išvados pateikimo VMSA, būdama rūpestinga ir apdairia, nesuvokė savo teisių pažeidimo ir jo masto, tad negalėjo būti reiškiamos ir pretenzijos.

29.4.4.                      Vien tai, kad ginčo objektu buvo savivaldybės biudžeto lėšos, lemia VSTVNDĮ taikymą ir aiškinimą taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

29.4.5.                      ŠŪĮ imperatyvai skirti vartotojų apsaugai užtikrinti, kadangi šilumos energijos tiekimas yra valstybės reguliuojama sritis, o VMSA sutarčių prasme yra šilumos vartotoja.

29.4.6.                      Tai, kad apeliantės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui civilinio proceso tvarka.

29.4.7.                      Sutartyse ESCO modelio taikymas nėra įtvirtintas. Net ir laikant, kad apeliantė vadovavosi ESCO modeliu, vykdydama sutartis, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikta.

29.4.8.                      Nors teigiama, kad apeliantė per sutarčių galiojimo laikotarpį patyrė 84 662 815 Eur išlaidas, iš kurių 25 280 261 Eur nukreipta į energijos taupymo priemonių diegimą, tačiau tai neįrodyta.

29.4.9.                      Kainos metodikos teisėtumas nereiškia sutarčių vykdymo atitikties viešajam interesui.

29.4.10.                      VMSA apeliantei mokėjo kartu su PVM, apeliantė PVM mokėtoja ir turi teisę į PVM atskaitą, todėl pasvarstymai, kad VMSA galimai gavo papildomą naudą, nepagrįsti.

29.5.                      Visais apeliantės nurodomais „įrodymais“ ieškovai rėmėsi tiek ieškinyje, kituose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu. Tai, kad ieškovai netikslino ieškinio, gavę ekspertizės išvadą, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškinys negalėjo būti įrodinėjamas ekspertizės pagrindu, kuri patikslino FNTT specialisto išvadoje pateiktus skaičiavimus. Tad teismas bylos nagrinėjimo ribų neperžengė.

29.6.                      Nėra aišku, kokią įrodinėjimo pareigą teismas perkėlė apeliantei – apeliantė, neteikdama įrodymų, susijusių su jos pozicija, negali kaltinti teismo, nevykdant kokių nors procesinių pareigų.

29.7.                      Teismas, motyvuodamas civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2013 svarbą nagrinėjamai bylai, visiškai teisingai nurodė, kad sutartyse numatyta atsiskaitymo metodika yra iš esmės identiška, t. y. minėtoje byloje pateiktos išvados yra aktualios abiejų sutarčių aiškinimui.

29.8.                      Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. VMSA apie savo teisių pažeidimą sužinojus, susipažinus su FNTT specialisto išvada, 3 m. ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

29.9.                      VMSA su prašymu prijungti naujus įrodymus nesutinka, kadangi jis yra pavėluotas, žymintis atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o teikiami įrodymai nereikšmingi.

30.       Ieškovė GP pateikė atsiliepimą į atsakovės EB „City Service SE“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                      Teikiami nauji įrodymai neturi būti priimti, nes jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jie esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi.

30.2.                      Teismas sprendime pagrindė nustatęs civilinės atsakomybės pagrindus ir atsakovės neteisėtus veiksmus, pažeidžiant viešąjį interesą.

30.3.                      Net ir įgyvendinant pažangius šilumos ūkio priežiūros projektus, pavyzdžiui, taikant ESCO modelį, būtina užtikrinti imperatyvių įstatymo normų laikymąsi ir viešojo intereso apsaugą. Tokių teisės aktų reikalavimų nesilaikymas negali būti pateisinamas jokia ekonomine nauda.

30.4.                      Teismas sutarčių sąlygų nekeitė, nes vertino tik sutarčių vykdymą viešojo intereso gynimo aspektu.

31.       Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė atsiliepimą į ieškovės VMSA apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      VMSA pateikia ad absurdum argumentus dėl neva teismo sprendimu apginto privataus intereso viešojo intereso sąskaita, nors sprendimu paneigti atsakovės teisėti lūkesčiai.

31.1.1.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atskirojoje nutartyje nurodyta, kad būtų galima konstatuoti kokį nors viešojo intereso pažeidimą, reikia nustatyti dvi būtinas sąlygas – nepagrįsto pelno gavimą ir to sąlygotą galimą neefektyvų ir neracionalų viešųjų finansinių lėšų valdymą. VMSA neįrodė ir neįrodinėjo, o teismas netyrė šių sąlygų.

31.1.2.                      Net jei teismas būtų nustatęs minėtų sąlygų viešojo intereso gynimui egzistavimą, tuomet turėjo nustatinėti, kas turėtų atsakyti už tokį viešo intereso pažeidimą – perkančioji organizacija, kuri parengė konkursų ir sutarčių sąlygas, ar tiekėjas, laimėjęs konkursus ir įvykdęs sutartis griežtai laikydamasis visų jų sąlygų. Paaiškėjus, kad neracionalus viešųjų lėšų naudojimas sąlygotas perkančiosios organizacijos, ieškinys turėjo būti atmestas.

31.2.                      Ieškovai neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, jos neegzistuoja, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

31.3.                      Jei ir būtų taikoma atsakovės civilinė atsakomybė, VMSA kaltės ir atsakomybės dydis sudaro ne 50 procentų, bet 100 procentų. VMSA parengė viešųjų konkursų sąlygas bei sutarčių nuostatas, kuriose numatė jose įtvirtintą kainodarą bei išlaidų pastatų šiluminei energijai kainos skaičiavimą, turėjo užtikrinti jų atitikimą imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

31.4.                      Teismas, nustatydamas VMSA kaltę, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų VMSA nurodytoje apimtyje, nes rėmėsi atsakovės argumentais bei įrodymais, patvirtinančiais VMSA kaltę. Be to, atsakovė neprivalo pateikti savarankiško reikalavimo dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir CK 6.253, CK 6.259 straipsnių ar kitų su tuo susijusių nuostatų taikymo.

32.       Ieškovė GP pateikė atsiliepimą į ieškovės VMSA apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Kadangi šioje civilinėje byloje, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek GP, tiek VMSA buvo bendraieškiais, o dėl skundžiamo sprendimo GP savarankiškai pateikė apeliacinį skundą, GP mano, kad skundas gali būti patenkintas pilna apimtimi.

33.       Ieškovė VMSA pateikė atsiliepimą į ieškovės GP apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                      VMSA yra pateikusi savarankišką apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuria nustatyta mišri atsakovų kaltė dėl kilusios žalos, pakeitimo, tenkinant ieškinį visa apimtimi – kadangi tiek VMSA, tiek GP pozicijos dėl šios sprendimo dalies pakeitimo sutampa, VMSA palaiko GP apeliacinį skundą.

34.       Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė atsiliepimą į ieškovės GP apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

34.1.                      Prokuroras neįrodė, kad buvo pažeistas viešasis interesas, kurį jis galėtų ginti šioje byloje, o jo skundo tenkinimas sukurtų ekstraordinarią, bendriesiems teisės principams prieštaraujančią situaciją, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

34.2.                      Atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos neegzistuoja, sutartys buvo naudingos VMSA, todėl ieškinys atmestinas.

34.3.                      Jei būtų taikoma civilinė atsakomybė, už klaidas nustatant sutarčių sąlygas, o kartu ir už reikalaujamus nuostolius, atsako tik VMSA, kurios atsakomybės dydis 100 procentų.

35.       Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 320 straipsnio 2 dalis toje apimtyje, kuri neriboja apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo teisės pakeisti ginčo teisinį pagrindą bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje ir nagrinėti naujas pirmoje instancijoje nenagrinėtas faktines aplinkybes neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į teismą, konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo išplaukiantiems teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir apibrėžtumo principams?; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo konkrečiu klausimu: Ar gali 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo būti taikoma ir aiškinama taip, kad perkančiajai organizacijai ir (ar) viešąjį interesą ginančioms institucijoms (prokurorui) būtų sudaroma galimybė teismo tvarka iš esmės pakeisti viešųjų pirkimų būdu sudarytos sutarties sąlygas (sumažinti kainą) neatsižvelgiant į tai, kad sutartis yra pilnai įvykdyta laikantis visų perkančiosios organizacijos numatytų sąlygų ir sutarties nuostatų, kai nė viena iš nuostatų nėra pripažinta negaliojančia?; atidėti civilinės bylos nagrinėjimą ir perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu; teismui nusprendus, kad byla apeliacinėje instancijoje gali būti išnagrinėta taikant CK XX skyriuje numatytas teisės normas, atidėti bylos nagrinėjimą ir išduoti teismo liudijimą dėl EB „City Service SE“ atstovų teisės gauti rašytiniuose paaiškinimuose identifikuotus įrodymus iš VMSA; teismui nusprendus, kad byloje turi būti taikomos CK XX skyriuje numatytos teisės normos, skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje iš EB „City Service SE“ priteista 10 293 032,14 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidos, panaikinti, ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje iš EB „City Service SE“ priteista 10 293 032,14 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priimti papildomai su šiais paaiškinimais teikiamus įrodymus; kilus abejonių dėl šiuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų aplinkybių, skirti žodinį teismo posėdį. Rašytiniuose paaiškinimuose pateikiami šie argumentai:

35.1.                      Atsakovė nesutinka nei su aiškinimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 taikymu šioje byloje, nei su teisinio pagrindo keitimu taikant CK normas, reglamentuojančias nepagrįstą turto gavimą.

35.2.                      Norint taikyti CK normas, reglamentuojančias nepagrįstą turto gavimą, 2010 m. sutarties atžvilgiu, būtina vertinti ne tik šios sutarties turinį ir visas paslaugas bei naudas, kurias vykdant sutartį gavo VMSA, bet ir visus kaštus, kuriuos dėl to sutarties vykdymo metu patyrė atsakovė. Turto gavimo be pagrindo institutas negali būti taikomas vertinant tik atskiras kainos dedamąsias izoliuotai nuo bendros sutarties kainos.

35.3.                      Teismas teisingai nurodė, kad civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu negali būti taikoma. Tačiau tai, kad civilinės atsakomybės sąlygos neegzistuoja, šiuo atveju sąlygoja ieškinio atmetimą, o ne perkvalifikavimą. 

35.4.                      Jei teismas nuspręstų, kad ginčas vis dėlto turi ir gali būti perkvalifikuotas, tuomet byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui, nes teismo nurodytų teisinių pagrindų pritaikyti, neišnagrinėjus esminių ir niekada iki šiol nenagrinėtų faktinių aplinkybių, neįmanoma, o faktinio ieškinio pagrindo keitimas apeliacinėje instancijoje negalimas.

36.       Ieškovė VMSA pateikė rašytinius paaiškinimus. Rašytiniuose paaiškinimuose pateikiami šie argumentai:

36.1.                      Ieškinyje ieškovai pateikė savo pageidaujamą ginčo teisinių santykių ir jį reglamentuojančių teisės normų vertinimą. Nors jis teismui nėra privalomas, tačiau byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta kvalifikuojant ginčo santykius ieškovų nurodomu būdu, taip bent iš dalies apginant viešąjį interesą į racionalų, ekonomišką viešųjų finansų naudojimą. Tad apeliacinės instancijos teismui vertinant, kad ieškinio teisinio pagrindo pakeitimas leistų viešąjį interesą apginti visiškai, ieškinio teisinis pagrindas galėtų būti pakeistas.

37.       Ieškovė GP pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo tenkinti GP apeliacinį skundą, pakeičiant ieškinio teisinį pagrindą. Rašytiniuose paaiškinimuose pateikiami šie argumentai:

37.1.                      Ieškinio teisinis pagrindas pagrįstai turėtų būti keičiamas, atsakovės veiksmus kvalifikuojant kaip turto įgijimą be teisinio pagrindo. Tuo tarpu ieškinio faktinis pagrindas apeliaciniame procese nėra ir negali būti keičiamas, naujos aplinkybės nėra teikiamos, o nustatytos aplinkybės pilnai įrodo tai, kad atsakovė be pagrindo įgijo tai, ko neturėjo gauti – ieškinio sumos dydžio VMSA pinigines lėšas, taip pažeidžiant viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

39.       Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu ir rašytiniais paaiškinimais pateikė šiuos naujus įrodymus: 1) analizės dėl 2002-2012 m. sutarčių ekonominio pagrindimo, 2) archyvinių dokumentų, pagrindžiančių VMSA išlaidų dydį centralizuotam šildymui iki ginčo sutarčių sudarymo, 3) 2020 m. liepos 17 d. atsakovės prašymo VMSA dėl duomenų pateikimo, 4) 2020 m. liepos 31 d. VMSA atsisakymo pateikti duomenis, 5) 2020 m. rugpjūčio 19 d. Valdo Jankausko patvirtinimo, 6) 2020 m. rugpjūčio 19 d. Ramūno Vanago patvirtinimo, 7) 2020 m. rugpjūčio 4 d. prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus išvados ir 8) Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 nutarties kopijas. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujais įrodymais Nr. 1-2, 5-6, pažymi, kad jie galėjo būti pateikti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, juose užfiksuoti duomenys nėra akivaizdžiai būtini ir reikšmingi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų klausimų teisingam ir pagrįstam išsprendimui, todėl atsisako šiuos naujus įrodymus priimti. Tuo tarpu pasisakydamas dėl naujo įrodymo Nr. 8, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų, todėl šį naują įrodymą taip pat atsisako priimti. Dėl naujų įrodymų Nr. 3-4 ir 7 pažymėtina, kad klausimui dėl galimo ieškinio teisinio pagrindo keitimo iškilus tik apeliacinės instancijos teisme, laikytina, kad nurodytų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl šie įrodymai priimami.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

40.       Atsakovė pateikė pakartotinį prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu: „Ar gali 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo būti taikoma ir aiškinama taip, kad perkančiajai organizacijai ir (ar) viešąjį interesą ginančioms institucijoms (prokurorui) būtų sudaroma galimybė teismo tvarka iš esmės pakeisti viešųjų pirkimų būdu sudarytos sutarties sąlygas (sumažinti kainą) neatsižvelgiant į tai, kad sutartis yra pilnai įvykdyta laikantis visų perkančiosios organizacijos numatytų sąlygų ir sutarties nuostatų, kai nė viena iš nuostatų nėra pripažinta negaliojančia?“. Analogiškas atsakovės prašymas buvo atmestas 2020 m. gegužės 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nurodant, kad neišnagrinėjus bylos iš esmės pagrindas kreiptis į ESTT nenustatytas.

41.       Remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl ES sutarčių aiškinimo ir institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

42.       ESTT praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. SESV 267 straipsnio 3 dalis pagal nusistovėjusią ESTT praktiką turi būti aiškinama taip, kad tokie teismai gali, spręsdami ES teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (žr., pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, ECLI:EU:C:2005:552, 33, 45 punktus). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit?, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335, 9 punktas).

43.       Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl kreipimosi į ESTT atsakovės suformuluotu klausimu, pažymėtini keli aspektai. Pirma, viena iš būtinųjų kreipimosi į ESTT prielaidų yra ES teisės taikymas byloje, tuo tarpu šioje byloje jokie ES teisės aktai nėra taikomi. Antra, kita būtinoji kreipimosi į ESTT prielaida yra klausimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo kilimas, tačiau, ginčo santykyje netaikant ES teisės aktų, nekyla ir jų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Trečia, atsakovės keliamas klausimas yra susijęs su viešųjų pirkimų būdu sudarytos sutarties sąlygų keitimu teismo tvarka, tačiau teismas nagrinėjamoje byloje nekeičia šalių sudarytos sutarties sąlygų. Šios bylos nagrinėjamo dalykas yra 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarčių įgyvendinimas (vykdymas). Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą atsakovės suformuluotu klausimu nėra pagrindo, todėl šį atsakovės prašymą atmeta.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

44.       Atsakovė pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 320 straipsnio 2 dalis toje apimtyje, kuri neriboja apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo teisės pakeisti ginčo teisinį pagrindą bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje ir nagrinėti naujas pirmoje instancijoje nenagrinėtas faktines aplinkybes neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į teismą, konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo išplaukiantiems teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir apibrėžtumo principams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020).

45.       CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020).

46.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nekilo jokių abejonių dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo, įskaitant atsakovės nurodytas CPK nuostatas ieškinio teisinio pagrindo keitimo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kontekste. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą. Vadinasi, ieškovas, ieškinyje nurodydamas esminius faktus, turi atsižvelgti į atitinkamas materialiosios teisės normas, taip pat į proceso teisės normas pagal bylos kategoriją. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016).

47.       Tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013). Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK nuostatos yra taikomos sistemiškai tiek paties CPK, tiek visos Lietuvos teisinės sistemos bei taikytinos supranacionalinės ir tarptautinės teisės kontekste. Tai reiškia, kad ieškinio teisinis pagrindas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gali būti pakeistas ir byla gali būti išnagrinėta, priimant galutinį sprendimą, tik tuo atveju, jei šalys buvo informuotos apie ieškinio teisinio pagrindo keitimą, joms buvo sudarytos galimybės pateikti paaiškinimus bei pakeitus ieškinio teisinį pagrindą neiškilo būtinybė keisti ieškinio faktinį pagrindą, t. y. įrodinėti naujas aplinkybes, patvirtinančias ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Tuo atveju, jei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, keičiant teisinį ieškinio pagrindą, reikia keisti ir faktinį pagrindą, galutinis procesinis sprendimas apeliacinėje instancijoje priimtas būti negali. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad yra draudžiama tiek apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, tiek pakeitus ieškinio teisinį pagrindą, keisti ieškinio faktinį pagrindą apeliacinės instancijos teisme. Priešingu atveju būtų pažeista šalių teisė į apeliaciją. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą jos nurodytu klausimu atmeta. Papildomai pažymėtina, kad, kaip atskleista toliau šioje nutartyje, nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo iškeltas klausimas dėl galimo ieškinio teisinio pagrindo keitimo, tačiau ieškinio teisinis pagrindas pakeistas nėra, byla nagrinėjama pagal ieškovų suformuluotą teisinį pagrindą.

Dėl bylos perdavimo teisminei mediacijai

49.       Atsakovė pateikė pakartotinį prašymą atidėti civilinės bylos nagrinėjimą ir perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis atsakovės prašymas buvo išnagrinėtas ir atmestas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi. Nutartyje nurodyta, kad CPK 2311 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ginčo perdavimą spręsti teisminės mediacijos būdu gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri šalis; ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina šalims teisminės mediacijos esmę, yra gautas šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Vienai iš bylos šalių, ieškovei GP, informavus teismą, kad ji nesutinka su atsakovės pasiūlymu dėl teisminės mediacijos, visi su tuo susiję atsakovės prašymai yra atmetami. Byloje nėra duomenų, kad GP pozicija galimybės taikyti teisminę mediaciją šioje byloje būtų pasikeitusi. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsakovės prašymą dėl bylos perdavimo teisminei mediacijai atmeta.

Dėl ieškinio teisinio pagrindo keitimo

50.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės bei nustatė šalims terminą rašytiniams paaiškinimams dėl galimo ieškinio teisinio pagrindo pakeitimo pateikti. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šalių teisiniams santykiams taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Tokį ieškinio teisinį pagrindą nurodė prokuroras ir ieškovė, atitinkamai atsikirto ir atsakovė. Apeliacinės instancijos teismui, susipažinus su šalių procesiniais dokumentais ir byloje esančiais įrodymais, kilo abejonių dėl aukščiau nurodyto ieškinio teisinio pagrindo nustatymo tinkamumo. Atsižvelginėdamas į ieškinyje nurodytas reikalavimą grindžiančias faktines aplinkybes ir VMSA ir atsakovės sudarytų ginčo sutarčių nuostatų, susijusių su apmokėjimu už suvartotą šilumos energiją, aiškinimą, pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje ir atskirojoje nutartyje, priimtose civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja reikšminga tikimybė, kad ginčo teisiniai santykiai gali būti kvalifikuoti taikant CK normas, reglamentuojančias nepagrįstą turto gavimą.

51.       Atsakovė ir ieškovai pateikė rašytinius paaiškinimus dėl galimo ieškinio teisinio pagrindo keitimo. GP nurodė, kad teisinis pagrindas turėtų būti keičiamas, atsakovės veiksmus kvalifikuojant kaip turto įgijimą be teisinio pagrindo. VMSA nurodė, kad ieškinio teisinis pagrindas galėtų būti pakeistas, jei ieškinio teisinio pagrindo pakeitimas leistų viešąjį interesą apginti visoje apimtyje, t. y. sąlygotų ieškinio tenkinimą. Atsakovė nesutiko su ieškinio teisinio pagrindo keitimu taikant CK normas, reglamentuojančias nepagrįstą turto gavimą, bei nurodė, kad jei teismas nuspręstų, kad ginčo teisiniai santykiai turi būti perkvalifikuoti, tuomet byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui, nes tai lemtų ir ieškinio faktinio pagrindo keitimą, o faktinio pagrindo keitimas apeliacinėje instancijoje negalimas.

52.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš esmės, pašalino abejones dėl ieškinio teisinio pagrindo keitimo būtinybės. Šalių paaiškinimų, į bylą pateiktų įrodymų išsamumus bei visapusiškas ištyrimas sudaro pagrindą spręsti, kad ieškinyje identifikuotas jo teisinis pagrindas – civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos – yra tinkamas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškinio teisinis pagrindas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nėra keičiamas.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, reikšmės nagrinėjamai bylai

53.       Kadangi šalys byloje plačiai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimis, priimtomis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, bei skirtingai vertina jų reikšmę nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant aiškumo, dėl to turi būti pasisakyta atskirai. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs keli aspektai. Pirma, šios nutartys yra priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 pagal ieškovės VPT ieškinį atsakovėms VMSA ir AB ,,City Service“ dėl 2010 m. viešojo pirkimo sutarties (kuri yra ir nagrinėjamos bylos objektu) ir joje nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tad tiek atskiroji nutartis, tiek nutartis, kuria priimtas galutinis procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, ir jose pateikti išaiškinimai gali turėti tam tikrą aktualumą ir reikšmę, sprendžiant išimtinai dėl 2010 m. tarp VMSA ir atsakovės sudarytos viešojo pirkimo sutarties įgyvendinimo nagrinėjamoje byloje. 2002 m. tarp VMSA ir atsakovės sudaryta viešojo pirkimo sutartis, jos teisėtumas ar bet kokie kiti su šia viešojo pirkimo sutartimi susiję klausimai civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 nagrinėjami nebuvo, todėl ir išaiškinimai, kurie buvo pateikti nagrinėjant nurodytą bylą, sprendžiant dėl 2002 m. viešojo pirkimo sutarties įgyvendinimo, šioje byloje nėra aktualūs.

54.       Antra, narinėjama ir civilinė byla Nr. 3K-3-415/2013 nėra panašios, jose nagrinėjamos aplinkybės reikšmingai skiriasi. Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to kasacinio išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir aukščiau pateiktą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad nė viena iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

55.       Trečia, išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-415/2013 nustatyta, kad 2010 m. viešojo pirkimo sutartis ir joje nurodyti sandoriai yra teisėti ir galiojantys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, konstatavo, kad sprendžiant dėl konkurso ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarties sąlygų teisėtumo, pagal sisteminį jų aiškinimą ir šalių pateiktą poziciją darytina išvada, kad VMSA veiksmų teisėtumas konstatuotinas dėl sutarties nuostatų aiškinimo, pagal kurį perkančioji organizacija su tiekėju už šilumos energiją atsiskaito pagal faktinius duomenis, nes pagal sutartyje įtvirtintą tvarką tiekėjo pasiūlyme nurodyta fiksuota normatyvinė šios prekės kaina turi būti perskaičiuojama. VPT VPĮ nustatyta tvarka turi teisę kontroliuoti šios sutarties vykdymą ir patikrinti kaip šalys ją vykdo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės traktuotinos prejudiciniais faktais CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atskiroji nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, prejudicinių faktų nagrinėjamai bylai nesukuria.

56.       Ketvirta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, dėl kurių pasisakė savo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atskirojoje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, – joje buvo identifikuotas galimas viešojo intereso pažeidimas, tačiau nebuvo nustatyta, kad toks pažeidimas padarytas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, ar ir kaip sutarties šalys vykdė mokėjimus pagal ją, ar AB „City Service“ atsiskaitinėjo su UAB „Vilniaus energija“, apie šį galimą viešojo intereso pažeidimą atskirąja nutartimi informuojama GP, kuri galėtų pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Taigi nagrinėjamos atskirosios nutarties adresatas yra GP, kuri, vadovaudamasi šia nutartimi, iniciavo šį civilinį procesą. Tuo tarpu šiame civiliniame procese Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atskiroji nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, vertintina kaip tam tikras orientyras, joje pateikti išaiškinimai yra gerbiami ir į juos yra atsižvelgiama tiek, kiek jie gali prisidėti prie pagrįsto ir teisingo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo.

Dėl ieškinio senaties

57.       Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovė ir prokuroras mano priešingai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties sprendė pagrįstai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad VMSA apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo gavusi 2014 m. gegužės 29 d. FNTT išvadą, o ne atitinkamų atsakovės išrašytų sąskaitų už šilumos energiją bei karštą vandenį gavimo apmokėjimui momentu (pirmoji – 2002 m., paskutinė – 2013 m.). FNTT specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės, kurios sudaro nagrinėjamo ieškinio pagrindą ir dalyką. Tik gavusi FNTT specialisto išvadą, VMSA sužinojo ir suvokė, kad susidarė ženklus jai nenaudingas skirtumas tarp jos atsakovei pagal sutartyse nustatytas formules sumokėtų sumų bei atsakovės sumokėtų sumų UAB „Vilniaus energija“, galėjo jį įvertinti ir spręsti dėl savo teisių gynimo.

58.       Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžios momentą prokuroro pateikto ieškinio atžvilgiu taip pat pagrįstai nustatė esant FNTT išvados data, t. y. 2014 m. gegužės 29 d. Šiame kontekste pažymėtina, jog sprendžiant dėl minėto momento, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia bylai kasacinio teismo praktika, vėlesne (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016) nei ta, kurią nurodo atsakovė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų prokurorą delsus teikti ieškinį, duomenis rinkus neprotingai ilgai ar keltų dėl to kokias nors abejones. Atsižvelgiant šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio atmetimas dėl suėjusio ieškinio senaties termino nagrinėjamu atveju negalimas.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

59.       Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė, priešingai – atsakovės atžvilgiu civilinė atsakomybė negalima, o ieškinys turėtų būti atmestas. Tuo tarpu VMSA ir GP teigia, kad ieškinys turėjo būti tenkintas pilna apimtimi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistavo 50 procentų VMSA kaltė dėl atsiradusios žalos. Teisėjų kolegija pritaria atsakovei, o su VMSA ir GP argumentais nesutinka. Ištyrus ir įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena iš sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl bylos procesinės baigties.

60.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-248/2018).

61.       Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

62.       Ieškovai byloje įrodinėja, kad atsakovė netinkamai vykdė 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutartis, dėl ko VMSA patyrė 20 591 637 Eur žalą. Nagrinėjamu atveju netinkamas sutarčių vykdymas aiškinamas kaip teikimas kitai sutarties šaliai apmokėjimui už faktiškai UAB „Vilniaus energija“ suteiktą šilumos energiją bei karštą vandenį sąskaitų, kuriose tokios prekės kaina paskaičiuota pagal normatyvinius dydžius, o ne remiantis faktiniu šilumos energijos bei karšto vandens suvartojimu, nustatytu pagal apskaitos prietaisų rodmenis, ir tokio didesnio, nei teisėtai galėtų būti gautas, apmokėjimo priėmimas. Tokį atsakovės veikimą, vykdant ginčo viešojo pirkimo sutartis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino esant atsakovės neteisėtais veiksmais kaip viena iš būtinųjų sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nė viena iš sutarčių, kurių netinkamas vykdymas įrodinėjamas byloje, neapima nuostatų, kurios vienokia ar kitokia forma įtvirtintų, kad šalys susitarė, jog atsakovė parduoda, o VMSA perka iš atsakovės šilumos energiją bei karštą vandenį (kaip prekę), už kuriuos VMSA su atsakove atsiskaito pagal faktinį šilumos energijos bei karšto vandens suvartojimą, nustatytą pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžiant pastarojo teiginio turinį yra svarbūs du aspektai: pirma, pareigos apmokestinti VMSA už sunaudotą šiluminę energiją ir karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis egzistavimas, šios pareigos kilmė ir atsiradimo momentas, jei būtų nustatyta, kad ji egzistuoja; antra, šalių sutartinių santykių dalykas ir objektas ginčui aktualioje apimtyje.

63.       2002 m. viešojo pirkimo sutartimi šalys sulygo, kad atsakovei VMSA mokėtina kaina už atliktus darbus bei pateiktas paslaugas apskaičiuojama pagal sutarties 15 punkte aiškiai apibrėžtą formulę: Metinė kaina (objekto) = X + Y +Z kur: X yra eksploatacijos, remonto, avarijų likvidavimo išlaidos (su PVM) per metus; Y yra šildymo išlaidos per metus (su PVM); Z yra karto vandens paruošimo išlaidos metams (su PVM). Y apskaičiuojama pagal formulę Y = (T1 – T2) * k * d * P * S, kur: T1 yra vidaus patalpų temperatūra laipsniais Celsijaus; T2 yra vidutinė šildymo sezono išorės oro temperatūra laipsniais Celsijaus; k yra šilumos energijos normos pokytis, kWh/(m2 deg), išorės temperatūrai pakilus 1 laipsniu Celsijaus; d yra šildymo sezono dienų skaičius; P yra centralizuotos šilumos 1kWh kaina (su PVM); S yra aptarnaujamų objektų plotas, m2. Z apskaičiuojama pagal formulę Z = G * Qv * P, kur: G yra šalto vandens kiekis per metus, suvartotas karštam vandeniui paruošti, m2; Qv yra šalto vandens pašildymo šilumos energijos norma, nustatant šalto vandens temperatūros padidinimą 44 laipsniais Celsijaus, kWh/m2; P yra centralizuotos šilumos 1kWh kaina (su PVM). Taigi kaina už šiluminės energijos ir karšto vandens tiekimą pagal 2002 m. viešojo pirkimo sutartį yra apskaičiuojama pagal aiškiai apibrėžtą formulę, o ne pagal faktinį suvartojimą, nustatomą pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Tad VMSA prievolė mokėti už sunaudotą šilumą ir karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis iš 2002 m. viešojo pirkimo sutarties nekyla. Taip pat 2002 metų sutartyje nėra nuostatų, pagal kurias šalys būtų susitarusios perskaičiuoti pagal formulę apskaičiuotus mokėjimus taip, kad galutinai jie perkančiajai organizacijai būtų nustatyti pagal apskaitos prietaisų parodymus

64.       Analogiška išvada dėl minėtos pareigos kilmės darytina ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarties atveju, nors ši sutartis įtvirtina kitokį paslaugų kainos pagal sutartį apskaičiavimo mechanizmą. Šios sutarties 15.1. punktu šalys susitarė, kad VMSA atsakovei už suteiktas paslaugas moka metinę paslaugų kainą, kuri sudaro 40 576 618,11 Lt (su PVM) (7 647 276 Lt pastatų priežiūros kaina ir 32 929 342,11 Lt metinės išlaidos pastatų šiluminei energijai). Ši fiksuota sutartinė metinė pastatų šiluminės energijos kaina (32 929 342,11 Lt) yra apskaičiuota pagal aiškiai apibrėžtas formules, nustatytas viešojo pirkimo konkurso, kurio pagrindu sudaryta nagrinėjama sutartis, sąlygų 1 priedo techninė specifikacija B dalyje – metinių išlaidų pastatų šiluminei energijai specifikacija. Sutarties 15.2. punkte nustatyta, kad pasibaigus kalendoriniams metams yra fiksuojamas faktinis šildymo sezono parų skaičius, fiksuojamos faktinės išorės oro temperatūros ir faktinis suvartotas karšto vandens kiekis; vadovaujantis faktiniais duomenimis yra perskaičiuojama bendra metinė išlaidų pastatų šiluminei energijai kaina, o susidaręs skirtumas yra pridedamas ir (ar) atimamas iš sekančio VMSA mokėjimo. Tuo tarpu šios sutarties 9.5.2. punkte nustatyta, kad pagal šią sutartį ir atskirai sudarytą pavedimo sutartį atsakovė privalo VMSA vardu sudaryti šilumos pirkimo-paradavimo sutartį su centralizuotos šilumos tiekėju, VMSA vardu vykdyti visus šilumos vartotojo įsipareigojimus bei pagal galiosiančius šiluminės energijos tarifus tinkamai ir laiku atsiskaityti su centralizuotos šilumos energijos tiekėju už pateiktą šiluminę energiją pastatams; atsiskaitymas su šilumos tiekėju turės vykti pagal pastatuose šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Tad įvertinus šias sutarties nuostatas bei viešojo pirkimo konkurso, kurio pagrindu sudaryta nagrinėjama sutartis, sąlygų 1 priedo techninė specifikacija B dalyje – metinių išlaidų pastatų šiluminei energijai specifikacija įtvirtintas fiksuotos metinės kainos už pastatų šiluminę energiją apskaičiavimo formules, yra pagrindas spręsti, kad (vėl gi) pareiga apmokestinti VMSA už sunaudotą šilumą ir karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis iš 2010 m. viešojo pirkimo sutarties nekyla. Šiuo atveju nagrinėjamas apmokestinimas pagrįstas fiksuota sutartine kaina, apskaičiuota pagal aiškiai apibrėžtas formules bei tikslinama kartą per metus ją perskaičiuojant sutarties 15.2. punkte nustatyta tvarka. Ypatingai atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarties 9.5.2. punktu atsakovės atsiskaitymas su šilumos tiekėju nustatytas pagal pastatuose šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Tai atskleidžia, kad sutartis įtvirtina visiškai skirtingus atsakovės atsiskaitymo su šilumos tiekėju ir VMSA režimus. Šiame kontekste paminėtina, kad 2010 m. viešojo pirkimo sutartis teismine tvarka pripažinta teisėta ir galiojančia.

65.       Nustačius, kad tiek iš 2002 m., tiek iš 2010 m. viešojo pirkimo sutarčių atsakovės pareiga apmokestinti VMSA už sunaudotą šilumą ir karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis nekyla, darytina išvada, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pasireiškusių viešojo pirkimo sutarčių nuostatų pažeidimu ir šia prasme atsakovės civilinė atsakomybė negalima. Tačiau, kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, inter alia, pažeidus imperatyviąsias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Vadinasi, šiuo atveju turi būti tiriama ir vertinama ir tai, ar 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarčių vykdymo metu galiojo imperatyvios įstatymo normos, iš kurių galėtų kilti atsakovės pareiga apmokestinti VMSA už sunaudotą šilumą ir karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis. Žvelgiant iš šios perspektyvos, yra aktualus ŠUĮ.

66.       2003 m. gegužės 20 d. buvo priimtas ŠŪĮ, įstatymas įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d. ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Ši ŠŪĮ nuostata buvo pakeista, pašalinant iš jos galimybę sutartimis nustatyti kitokį atsiskaitymo režimą bei 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo redukuota jos versija, t. y. šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Ši nuostata galioja iki šiol.

67.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors atsakovė negali būti laikoma šilumos energijos ir karšto vandens tiekėja ŠŪĮ prasme, tačiau tai nereiškia, kad šio įstatymo imperatyvios teisės normos, susijusios su vartotojų teisių apsauga, atsiskaitymo už tiekiamą energiją vartotojams reikalavimai ir minimalūs apsaugos standartai, tarp kurių yra ir energiją vartotojui teikiančio subjekto pareiga reikalauti apmokėjimo tik už faktiškai suvartotą energijos kiekį, neturėtų būti taikomi visiems šiuose energijos tiekimo-gavimo santykiuose dalyvaujantiems subjektams, įskaitant atsakovę, kuri 2002 m. ir 2010 m. sutarčių pagrindu atliko VMSA, kaip energijos vartotojos, atstovės prieš centralizuotą energijos tiekėją, tarpininko įsigyjant energiją vaidmenį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su aukščiau pateiktu ŠŪĮ taikymo srities šio ginčo kontekste aiškinimu bei konstatuoja, kad iš ŠŪĮ kyla atsakovės pareiga apmokestinti VMSA kaip šilumos energijos vartotoją už sunaudotą šilumą pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis, tačiau turi būti aiškiai identifikuotas šios pareigos atsiradimo momentas.

68.       Įvertinusi aukščiau aprašytą aktualios ŠUĮ nuostatos priėmimą ir raidą, teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovės pareigos apmokestinti VMSA už sunaudotą šilumą ir karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis atsiradimo momentas yra 2008 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo redukuota ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalies redakcija, nustatanti, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant į tai, kad iki tol galiojusi nagrinėjamos nuostatos redakcija leido susitarti dėl kitokio atsiskaitymo režimo, o, kaip konstatuota šioje nutartyje, 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutartyse buvo įtvirtinti alternatyvūs ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalies nustatytajam atsiskaitymo režimai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė, vykdydama 2002 m. viešojo pirkimo sutartį laikotarpiu nuo jos įsigaliojimo iki 2008 m. sausio 1 d., jokių neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, neatliko. Tuo tarpu dėl atsakovės veiksmų teisėtumo, vykdant 2002 m. viešojo pirkimo sutartį laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki jos pasibaigimo bei vykdant 2010 m. viešojo pirkimo sutartį, turi būti sprendžiama, įvertinus šalių sutartinių teisinių santykių dalyko ir objekto apibrėžimą.

69.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) formuluotę – šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Ši įstatymo formuluotė suponuoja, kad joje nustatytas atsiskaitymo režimas yra taikomas tuo atveju, kai vartotojas perka šilumos energiją kaip prekę. 2002 m. viešojo pirkimo sutartimi šalys, be kita ko, sulygo, kad atsakovė įsipareigoja tiekti šiluminę energiją ir karštą vandenį VMSA objektams, o VMSA užsako šilumos ir karšto vandens tiekimą šiems objektams bei įsipareigoja už tai atsiskaityti su atsakove sutartyje nustatyta tvarka (sutarties 8 punktas). Tuo tarpu 2010 m. viešojo pirkimo sutartimi šalys, be kita ko, sulygo, kad atsakovė įsipareigoja atlikti veiksmus ir darbus, skirtus užtikrinti metines išlaidas pastatų šiluminei energijai prie tam tikrų, šioje sutartyje bei konkurso sąlygose apibrėžtų, klimatinių ir centralizuotos šilumos kainos kriterijų, o VMSA įsipareigoja atsiskaityti su atsakove sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (sutarties 8. punktas). Viešojo pirkimo konkurso, kurio pagrindu sudaryta 2010 m. viešojo pirkimo sutartis, sąlygų 6 punkte nustatyta, kad pirkimo objektas apima dvi tiesiogiai tarpusavyje susijusias ir neatskiriamas paslaugas, kurių tikslas yra sumažinti, optimizuoti ir tiksliai suplanuoti perkančiosios organizacijos išlaidas Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų (darželių) bei mokyklų pastatų šiluminei energijai (šildymui, karšto vandens gamybai ir karšto vandens temperatūros palaikymui) bei pastatų priežiūrai. 

70.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau pateiktos viešojo pirkimo sutarčių ir susijusių dokumentų nuostatos atskleidžia, kad atsakovė su VMSA tarėsi ne dėl šilumos energijos kaip prekės pirkimo-paradavimo, o dėl sutartyse apibrėžtų paslaugų, susijusių su šiluminės energijos tiekimu. Tai reiškia, kad ginčo viešojo pirkimo sutarčių dalykas, o tuo pačiu ir objektas nagrinėjamoje apimtyje yra platesni nei įtvirtinti ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.), t. y. sunaudota šiluma ir šilumos pirkimas-pardavimas. Atitinkamai, tai atsispindi ir sutartyse nustatytame atsiskaitymo už minėtas paslaugas režime, kai paslaugų kaina yra apskaičiuojama pagal aiškiai apibrėžtas formules, o ne pagal faktinį šiluminės energijos sunaudojimą, nustatomą pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Kadangi 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarčių 8 punktų ir ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) tiek dalykas, tiek objektas nėra tapatūs, tai eliminuoja galimybę konstatuoti, kad vykdant 2002 m. viešojo pirkimo sutartį laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki jos pasibaigimo bei vykdant 2010 m. viešojo pirkimo sutartį, atsakovei kilo pareiga apmokestinti VMSA už sunaudotą šilumą pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis iš minėtos ŠŪĮ nuostatos, nes VMSA atliko mokėjimus ne už sunaudotą šilumą, o už paslaugas, susijusias su šiluminės energijos tiekimu. Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad vykdama 2002 m. viešojo pirkimo sutartį laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki jos pasibaigimo bei 2010 m. viešojo pirkimo sutartį, atsakovė jokių imperatyvių įstatymo nuostatų nepažeidė ir jokių neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, neatliko.

71.       Nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ar kaltės, civilinė atsakomybė negalima. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nustačius, kad atsakovė, vykdydama 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutartis, neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis), neatliko, darytina išvada, kad atsakovės sutartinė civilinė atsakomybė dėl netinkamo 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarčių vykdymo negalima, todėl ieškinys yra atmetamas. Nors ir neprivalo, tačiau teisėjų kolegija žemiau trumpai pasisako dėl likusių civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjamu atveju (ne)egzistavimo.

72.       Ieškovai, jų vertinimu, atsakovės netinkamu 2002 m. ir 2010 m. viešojo pirkimo sutarčių vykdymu, VMSA padarytą žalą, sudarančią 20 591 637 Eur, įrodinėja FNTT specialisto ir Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadomis. Šios išvados, nepaisant tam tikrų, paaiškintų, skaičiavimo netikslumų, iš esmės sutampa. Lietuvos teismo ekspertizės centras išvadoje konstatavo, kad vykdant 2002 m. ir 2010 m. sutartis bei jų papildomus susitarimus laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 2 d. VMSA su AB „City service“ atsiskaitydavo pagal formulę, į kurią buvo įtrauktos šilumos, karšto vandens paruošimo ir šilumos ir karšto vandens sistemų eksploatacijos paslaugos, neatsižvelgiant į įrengtų atsiskaitomųjų šilumos prietaisų rodmenis. Kiekvienų 2002-2012 m. pabaigoje mokėtina suma buvo perskaičiuota tik pagal faktinį šildymo sezono dienų skaičių ir faktinę vidutinę temperatūrą. Sulyginus AB „City service“ pagal formulę VMSA apskaičiuotą šildymo ir karšto vandens paruošimo sumą (276 115 646,74 Lt) su UAB „Vilniaus energija“ apskaičiuota AB „City service“ pagal faktinius skaitliukų parodymus suma (205 036 084,02 Lt), su sąlyga, kad pagal formulę apskaičiuota šildymo ir karšto vandens išlaidų suma (Y+Z) neapima papildomų paslaugų (pastatų priežiūros ir kokių nors kitų papildomų paslaugų), buvo nustatyta, kad tarp šių sumų susidarė 71 079 562,72 Lt (20 586 064,27 Eur) skirtumas.

73.       Kaip matyti iš aukščiau aprašyto Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados turinio, ieškovai atsakovės padaryta žala laiko ekspertų apskaičiuotą aritmetinį skirtumą tarp atsakovės pagal 2002 m. ir 2010 m. teisėtose ir galiojančiose viešojo prikimo sutartyse įtvirtintas formules apskaičiuotos šildymo ir karšto vandens paruošimo sumos, pateiktos VMSA apmokėjimui, ir UAB „Vilniaus energija“ apskaičiuotos pagal faktinius apskaitos prietaisų parodymus sumos, pateiktos atsakovei apmokėjimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje daroma išlyga, kad šis skirtumas buvo nustatytas tik su sąlyga, kad pagal formulę apskaičiuota šildymo ir karšto vandens išlaidų suma neapima papildomų paslaugų. Tuo tarpu konstatavus, kad atsakovė neturėjo pareigos už šiluminę energiją VMSA apmokestinti pagal atsiskaitomųjų prietaisų rodmenis, nes šalys sulygo, inter alia, ne dėl šiluminės energijos kaip prekės pirkimo-pardavimo, o dėl paslaugų, susijusių su šiluminės energijos tiekimu, teikimo, ši aplinkybė lemia du reikšmingus aspektus, vertinant nagrinėjamą ekspertizės išvadą galimybės taikyti civilinę atsakomybę atsakovei kontekste. Pirma, minėta aplinkybė eliminuoja išvadoje identifikuotą sąlygą, o tai reiškia, kad nagrinėjamo skirtumo tikslumas tampa kvestionuotinu, nes iš kainos už paslaugas buvo atimta kaina už prekes, kas nėra adekvatu. Antra, iš pirmojo aspekto seka, kad šiame kontekste nagrinėjamas skirtumas yra netikslus ir neadekvatus dydis, kuris niekaip neįrodo atsakovės VMSA padarytos žalos. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.249 straipsnis) šioje byloje neįrodyta. Tuo tarpu nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, vykdant 2002 m. ir 2010 m. viešojo prikimo sutartis, bei atsakovei nepadarius VMSA žalos, neegzistuoja ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis) bei atsakovės kaltė (CK 6.248 straipsnis).

74.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

75.       Panaikinus skundžiamą sprendimą ir priėmus naują sprendimą – ieškinį tenkinus, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nurodo patyrusi 21 417 Eur teisinės pagalbos išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikia tai pagrindžiančius dokumentus. Iš šių dokumentų matyti, kad atsakovė prašo priteisti 1 524,60 Eur už tripliką, 13 285,80 Eur už 91 val. 30 min. pasirengimo bylai, atstovavimo teisme ir teisinių konsultacijų, 5 460,21 Eur už 11 įvairių prašymų ir paaiškinimų teismui, 943,80 Eur už 2 paklausimus, renkant įrodymus. 

76.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės patirtas teisinės pagalbos išlaidas, vadovaudamasi Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad išlaidos, patirtos tripliko ir 11 įvairių prašymų ir paaiškinimų teismui parengimui, atitinka Rekomendacijas ir todėl yra priteisiama, tuo tarpu likusios išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius ir yra mažinamos, išlaidas pasirengimui bylai, atstovavimui teisme ir teisinėms konsultacijoms mažinant iki 11 553,70 Eur, o išlaidas 2 paklausimams, renkant įrodymus – iki 252,52 Eur. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovų atsakovei lygiomis dalimis priteisiamos 18 791,05 Eur teisinės pagalbos išlaidos, t. y. po 9 395,53 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

77.       Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti iš dalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašo priteisti iš ieškovų iš viso 51 792,94 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidas ir 11 250 Eur žyminį mokestį, pateikia tai pagrindžiančius dokumentus. Iš šių dokumentų matyti, kad prašomą priteisti 51 792,94 Eur teisinės pagalbos išlaidų sumą sudaro 34 545,50 Eur už teisines konsultacijas apeliacinio skundo klausimais, apeliacinio skundo rengimą, teisinės konsultacijas dėl GP apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį rengimą, teisines konsultacijas dėl VMSA apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį rengimą, 9 445,55 Eur už prašymų dėl kreipimosi į ESTT, mediacijos, žodinio teismo posėdžio skyrimo rengimą ir teisines konsultacijas šiais klausimais, 7 801,89 Eur už pašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, teisėjų kolegijos nušalinimo rengimą ir teisines konsultacijas. Išsamiau patirtos teisinės pagalbos išlaidos detalizuotos nėra.

78.       Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas priteisti žyminį mokestį yra pagrįstas, todėl tenkinamas, tuo tarpu reikalavimas priteisti teisinės pagalbos išlaidas yra pagrįstas tik iš dalies, 8 530,85 Eur apimtyje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti 9 445,55 Eur ir 7 801,89 Eur teisinės pagalbos išlaidas už prašymų dėl kreipimosi į ESTT, mediacijos, žodinio teismo posėdžio skyrimo, bylos nagrinėjimo atidėjimo, teisėjų kolegijos nušalinimo rengimą ir teisines konsultacijas šiais klausimais, nes šie prašymai buvo atmesti, todėl atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje dalyje taip pat atmetamas. Tuo tarpu iš atsakovės pateiktų dokumentų pagrindžiančių nagrinėjamą prašymą dalyje dėl 34 545,50 Eur priteisimo neįmanoma nustatyti, kokia konkreti šių išlaidų dalis buvo patirta dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į ieškovų apeliacinius skundus parengimo, kiek valandų teisinių konsultacijų šiais klausimais suteikta atsakovei, kokie jų įkainiai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrįsta apskaičiuoti šias sumas, vadovaujantis Rekomendacijose nustatytais maksimaliais dydžiais. Tokiu būdu laikytina, kad atsakovė patyrė 3 496,25 Eur apeliacinio skundo parengimui, po 1 818,05 Eur atsiliepimų į ieškovų apeliacinius skundus parengimui ir 1 398,5 Eur konsultacijoms šiais klausimais, iš viso 8 530,85 Eur dydžio išlaidas, šioje dalyje atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinant, o likusioje atmetant. Remiantis šiais motyvais, iš ieškovų atsakovės naudai lygiomis dalimis priteisiama 11 250 Eur žyminio mokesčio ir 8 530,85 Eur teisinės pagalbos išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno po 9 890,43 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir iš ieškovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, juridinio asmens kodas 288603320, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, lygiomis dalimis atsakovės EB ,,City Service SE“, juridinio asmens kodas 12827710, naudai priteisti  18 791,05 Eur bylinėjimosi išlaidas, po 9 395,53 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti iš ieškovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis atsakovės EB ,,City Service SE“ naudai 19 780,85 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, po 9 890,43 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Teisėjai                                                                        Romualda Janovičienė

                                                                                        Vilija Mikuckienė

                                                                                Vytautas Zelianka