Administracinė byla Nr. A-1779-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04158-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių kalinimo sąlygas, reikalavimus. Pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto jam teko tik apie 2,31 kv. m kameros ploto. Lukiškių TI-K administracija jokiais kitais būdais nekompensavo trūkstamo ploto. Lietuvoje galiojanti 3,6 kv. m ploto norma neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyto standarto. Apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, turi būti eliminuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Taip pat Lukiškių TI-K kameras buvo galima vėdinti tik per langus, dėl to jos buvo vėdinamos neefektyviai. Žiemos metu dėl kamerų vėdinimo per langus kamerose buvo šalta ir nejauku. Kamerų vėdinimas per langus buvo neefektyvus. Naudojantis tualetu iš jo sklisdavo smarvė po visą kamerą. Pareiškėjo nuomone, tualeto atskyrimas nuo bendro kameros ploto pertvara ir užuolaida neužtikrino visiško privatumo juo naudojantis, kadangi jis galėjo būti matomas tiek kameroje esančių asmenų, tiek į kamerą atėjusių pareigūnų. Lukiškių TI-K administracija taip pat neužtikrino pareiškėjo užimtumo. Perkeliant iš vienos kameros į kitą pareiškėjui reikėdavo 3 valandų jas susitvarkyti, nes kamerose buvo nešvaru. Daugelyje kamerų, kuriose pareiškėjas gyveno, buvo parazitų, per sienas bėgo vanduo. Pareiškėjui suteikta pagalvė irgi buvo blogos būklės, nuo jos sklido nemalonus kvapas. Nors per Ramadano šventę musulmonai gali maistą valgyti tik po vidurnakčio, tačiau Lukiškių TI-K per šią šventę naktį buvo išjungiamas apšvietimas ir dėl to pareiškėjas negalėjo valgyti maisto. Kitų švenčių progomis apšvietimas kameroje buvo. Dėl to pareiškėjas buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjo psichinei būklei buvo padaryta didelė ir neatitaisoma žala, sutriko valgymas, miegas, nuolat jautėsi prislėgtas, pavargęs.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmest kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. vasario 19 d. ir įstaigoje buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 440 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., pagrįstumo.

7.       Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). EŽTT yra išaiškinęs, jog kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. EŽTT vertinimu, vertinant, ar asmeniui teko ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Teismas, įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą ir jose kalėjusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui teko nuo 3,65 iki 8,08 kv. m kamerų ploto. Tai reiškia, kad minimali gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakyme Nr. V-124, pažeista nebuvo. Pagal Lukiškių TI-K duomenis sanitarinis mazgas kamerose užėmė 0,56 kv. m, todėl, net atskaičiavus minėtą plotą iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto, EŽTT nustatytas 3 kv. m. minimalus ploto standartas taip pat buvo išlaikytas.

8.       Teismas, vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą pertvara nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu); tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 2012–2016 m. sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atitverti 1,5 m aukščio pertvara, o asmenų privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas darė išvadą, kad sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, įrengimas naudojantis juo (tualetu) užtikrino visišką asmens privatumą tik laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. sausio 10 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 256, kurioje sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Visą kitą laiką, t. y. nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (iš viso – 814 parų), nebuvo užtikrintas visiškas pareiškėjo privatumas jam naudojantis sanitariniais mazgais (tualetais). Ši aplinkybė laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, dėl kurios yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Teismas kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė.

9.       Teismas konstatavo, kad, Lukiškių TI-K administracijai neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumus, nepatogumus, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo pobūdį ir trukmę (814 parų, tačiau dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas vienas, o ir pats pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), nenustatęs, kad padarytas pažeidimas sukėlė pareiškėjui ilgalaikius, nepataisomus padarinius, darė išvada, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju yra 2 440 Eur suma.

III.

10.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo atstovo išreikalauti: 1) VĮ „Registro centro“ duomenų banko išrašo Nr. 10/285948 kopiją iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizavimo; 2) Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 1996 m. gegužės 14 d. prašymo Nr. 4/I-2557 kopiją; 3) Vilniaus filialo darbuotojos 1996 m. gruodžio 1 d. atliktų pastatų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kadastro duomenų tikslinimo darbų parengtą kadastro duomenų bylą; 4) Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 23 d. rašto Nr. 9-12515 kopiją; 5) duomenis dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, paskirties nustatymo, dėl sanitarinio mazgo, kaip atskiros patalpos, ploto apskaičiavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1.                      Teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nekonstatavo tam tikrų teisės aktų pažeidimų, rėmėsi skirtinga teismų praktika, atsakovo atstovo pateiktus nekorektiškus ir nepilnus duomenis laikė tinkamais duomenimis be jokio pagrindo, nepareikalavo papildomų įrodymų, priteisė pareiškėjui nepakankamą neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją. Nepagrįsta teismo išvada dėl sanitarinio mazgo ploto apskaičiavimo rezultatų. Teismas nebuvo tiek aktyvus, kad tiksliai nustatytų kamerose Nr. 109, 137, 292, 306, 325, 363, 362, 345, 343, 141, 337, 299, 286, 280, 276, 287, 278, 282, 256, 384, 309, 316, 315, 362, 317 įrengtų sanitarinių mazgų plotus. Teismas nepareikalavo atsakovo atstovo pateikti tikslias sanitarinių mazgų įrengimo datas ir akredituotų specialistų pagrįstus rašytinius įrodymus, patvirtinančius kaip įrengti sanitariniai mazgai, ar atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose įrengtas tualetas žemino garbę ir orumą. Smarvė, kurioje teko pareiškėjui gyventi, valgyti, miegoti, skaityti knygas, buvo nepakeliama, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, neturėjo tinkamos izoliacijos, slopinančios garsus. Sanitarinių mazgų plotus kamerose nebuvo galimybės nustatyti, nes jie nebuvo įrengti kaip atskira patalpa ir jų vieta patalpoje yra apytiksli. Atsakovo atstovas, turėdamas duomenis ir būdamas atsakingas už kadastro duomenų bylą, nepaaiškino, pagal kokius parametrus buvo įrengti sanitariniai mazgai, nepateikė akredituotos įmonės atliktų sanitarinio mazgo skaičiavimo duomenų, nepateikė duomenų, ar sanitarinių atitvarų statiniai suderinti su statybos specialistais, ar jų konstrukcijos nekėlė pavojaus pareiškėjui, kokia buvo panaudota garso izoliacija, ar aktualiu laikotarpiu buvo įrengta atskira sanitariniam mazgui oro vėdinimo sistema. Nustatant sanitarinio mazgo plotą yra aktualu nustatyti ir skiriamosios pertvaros užimamą kameroje plotą. Sanitarinio mazgo pertvara užėmė vien tik iki 1 kv. m grindų ploto, o jos 1,5 m aukštis užėmė nemažai patalpos erdvės. Be to, praustuvė buvo įrengta už skiriamosios sienelės, t. y. atskirai nuo sanitarinio mazgo. 

10.2.                      Sanitarinis mazgas nebuvo atskira patalpa ir nebuvo kabina, registruota ir patvirtinta matininkų galiojančių teisės aktų reikalavimų pagrindu. Todėl visos kameros plotas buvo sanitarinio mazgo plotas, o pareiškėjas tokiu būdu buvo kalinamas sanitarinio mazgo patalpoje. Tad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kurios priskirtinos pagalbinėms patalpoms, neskirtoms gyvenimui. Todėl buvo pažeista Konvencijos 3 straipsnio norma, iš kurios kyla reikalavimas, kad asmuo būtų kalinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3 kv. m ploto. Buvo pažeistas pareiškėjo asmens kūno neliečiamumas ir vientisumas, dėl ko pažemintas jo orumas ir garbė, jis patyrė emocinę depresiją. Pareiškėjas buvo paveiktas tiek fiziškai, tiek morališkai negrįžtamai, t. y. patyrė psichologinę traumą visam gyvenimui. Ginčijamos kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam orumą elgesiui Konvencijos 3 straipsnio nuostatų prasme. Nežmoniškos ir kankinančios kalinimo sąlygos pareiškėjui buvo suteiktos sąmoningai, siekiant kankinant pareiškėja įbauginti ir sukelti jam baimę, pažeminti jo orumą.

11.       Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1.                      Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nebuvo atskira patalpa. Laisvės atėmimo įstaiga neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galime nurodyti apytiksliai padauginus pertvaros ilgį iš atstumo nuo pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m, joje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Priežiūros posto pareigūnas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, nuolat turėjo stebėti suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtus stebėjimo langelius, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi etikos taisyklių ir principų.

11.2.                      Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

11.3.                      Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

12.       Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

13.       Atsakovo atstovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. konstatavęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), priteisė pareiškėjui 2 440 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, nesutikdami su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naujus sprendimus. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą būtų tenkintas visiškai, o atsakovo atstovas prašo šį pareiškėjo reikalavimą visiškai atmesti.

16.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

17.       Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus duomenis (dokumentus). Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė ir prašymą išreikalauti naujus duomenis: 1) VĮ „Registro centro“ duomenų banko išrašo Nr. 10/285948 kopiją iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizavimo; 2) Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 1996 m. gegužės 14 d. prašymo Nr. 4/I-2557 kopiją; 3) Vilniaus filialo darbuotojos 1996 m. gruodžio 1 d. atliktų pastatų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kadastro duomenų tikslinimo darbų parengtą kadastro duomenų bylą; 4) Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 23 d. rašto Nr. 9-12515 kopiją; 5) duomenis dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, paskirties nustatymo, dėl sanitarinio mazgo, kaip atskiros patalpos, ploto apskaičiavimo.

18.       Pasisakant dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus duomenis (dokumentus) pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

19.       Teisėjo kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad šioje byloje būtų pagrindas tirti jo įvardintus duomenis (dokumentus). Nėra pagrindo išvadai, kad minėti pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys (dokumentai) galėtų patvirtinti ar paneigti kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes, nagrinėjant šią bylą pagal apeliaciniais skundais apibrėžtas ribas. Be to, pareiškėjas neargumentavo, kodėl šiuo duomenų, jei jam jie atrodo reikšmingi, neprašė tirti dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo daryti išimtis iš ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės ir tuo pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti naujus duomenis (dokumentus). Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinio proceso stadijoje šią bylą nagrinėjant jau šioje byloje surinktų įrodymų pagrindu nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai.

20.       Dėl bylos esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad jis buvo kalinamas patalpose, kurios priskirtinos pagalbinėms patalpoms, neskirtoms gyvenimui, dėl to buvo pažeista Konvencijos 3 straipsnio norma, iš kurios kyla reikalavimas, kad asmuo būtų kalinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovo atstovo pateikti duomenys (I t., b. l. 13–16, 145–146) neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenimui pritaikytose patalpose, kurios atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus. Sanitarinio mazgo (tualeto) neatskyrimas ar tik dalinis atskyrimas nuo bendros kameros erdvės gali lemti kitus padarytus teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, bet tai nepaneigia, kad kamera, kuri pritaikyta gyvenimui (atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus), nors joje ir yra įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), kuris yra tik dalinai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, yra gyvenamoji patalpa.

21.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas, jose kalėjusių asmenų skaičių, jų plotą, sanitarinio mazgo plotą (apie 0,56 kv. m) (I t., b. l. 13–16, 18–19, 145–146). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjui teko tiek ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų ploto, tiek ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, t. y. šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

22.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 13–16, 19, 145–146), pripažįstą, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčui aktualiu laikotarpiu (išskyrus laikotarpį, kai pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 256) naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir nebent užuolaidomis), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Konstatuotina, kad šis pažeidimas truko 817 parų, t. y. 3 paromis ilgiau nei konstatavo pirmosios instancijos teismas. Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai pripažino, kad dėl pažeistos teisės į privatumą yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Visgi nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui tokios tekusios kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

23.       Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pripažintina ir tai, kad pareiškėjui prie jo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje.

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais nagrinėjamu atveju. Įvertinusi pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo pobūdį (tai gana sunkaus pobūdžio pažeidimas, o prie pareiškėjo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir asmenims sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje) ir trukmę (truko 817 parų, tačiau iš šių 817 parų 89 paras pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, dėl to šiomis paromis ir pažeidimo pobūdis buvo lengvesnis, nes pareiškėjas galėjo būti matomas tik Lukiškių TI-K pareigūnų), atsižvelgusi į tai, kad kitų teisės aktų pažeidimų šioje byloje nenustatyta, ir nėra pagrindo nustatyti, kad šiuo atveju pareiškėjui buvo sukeltos ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimu), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad būtų pagrindas priteisti jam didesnę sumą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo nei didinti, nei mažinti.

25.       Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje buvo šališkas. Pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). 

26.       Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (pvz., teismas nekonstatavo tam tikrų teisės aktų pažeidimų; rėmėsi skirtinga teismų praktika; atsakovo atstovo pateiktus nekorektiškus ir nepilnus duomenis laikė tinkamais duomenimis be jokio pagrindo; buvo pažeistas pareiškėjo kūno vientisumas ir neliečiamumas) yra abstraktūs, išsamiau nedetalizuoti, t. y. remiantis šiais argumentais nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako.

27.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė

        Virginija Volskienė