Civilinė byla Nr. e2A-484-516/2025 |
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00038-2025-5 |
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1 |
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės SIA „KME LINE“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ ieškinį atsakovei SIA „KME LINE“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Latvijos bendrovės SIA „KME LINE“ 105 976 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Reikalavimą grindžia tarp šalių sudarytos 2019 m. kovo 29 d. sutarties Nr. 20190329/1 dėl akcizinio sandėliavimo paslaugų teikimo (toliau – ir Sandėliavimo sutartis) ir 2019 m. gegužės 8 d. sutarties Nr. 19/138 dėl muitinės tarpininko paslaugų teikimo (toliau – ir Muitinės tarpininko sutartis) netinkamu vykdymu, nurodydama, jog nuostolių atsiradimą lėmė duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, būtinų muitinės procedūros pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 užbaigimui, nepateikimas, dėl to ieškovė buvo priversta sumokėti 105 976 Eur akcizų mokesčių už atsakovės prekes ir tai padarė 2024 m. vasario 21 d.
3. Nurodė, kad atsakovė pagal Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutartis pateikdavo ieškovei užsakymus. Vienas iš užsakymų buvo susijęs su alkoholiniais gėrimais ir jų eksportavimu į Turkiją įmonei „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“. Ieškovė, vykdydama atsakovės užsakymą ir nurodymus, užpildė CMR važtaraštį pagal atsakovės pateiktus duomenis, 2019 m. rugsėjo 19 d. įformino akcizinių prekių eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 ir atidavė prekes išvežti į Turkiją. Praėjus kuriam laikui po užsakymo įvykdymo, Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad eksporto procedūros pagal eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 nebuvo baigtos ir pareikalavo papildomų dokumentų, patvirtinančių, jog prekės tikrai buvo eksportuotos į paskirties šalį – Turkiją. Ieškovė kreipėsi į už gabenimo organizavimą atsakingą atsakovę, prašydama pateikti įrodymus, kad prekės buvo pristatytos į paskirties vietą Turkijoje. Atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus su priedais: transporto važtaraštį, sąskaitas už prekes, Turkijos importo deklaraciją Nr. 19343100AN0221826 bei savo paaiškinimuose patvirtino, kad prekės paliko Europos Sąjungą ir buvo nugabentos į Turkiją, prieš tai perkraunant jas Italijoje ir Juodkalnijoje. Be to, atsakovė 2020 m. gegužės 12 d. garantiniu raštu vienašališkai garantavo už galimos eksporto mokesčių skolos kompensavimą.
4. Muitinės departamentas 2020 m. lapkričio 20 d. gavo atsakymą iš Turkijos muitinės administracijos, kuriame nurodoma, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 13 d. nėra rastas patvirtinimas, jog būtų deklaruotos prekės, klasifikuojamos pozicijose 2206, 2207 ir 2208, tiekiamos Latvijos įmonės SIA „KME LINE“ pagal sąskaitą Nr. KLM 201902 (2019 m. rugsėjo 18 d.), kurios būtų atvežtos iš Lietuvos. Remiantis paminėtu, Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 18KP-18-9, kuriuo atsisakė tenkinti ieškovės prašymą patvirtinti prekių išvežimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos pagal eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3. Ieškovė dėl šio sprendimo pateikė skundą Muitinės departamentui.
5. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) pakartotinai kreipėsi į Turkijos muitinę dėl informacijos patikslinimo ir dar kartą gavo patvirtinimą, kad atsakovės pateikti dokumentai dėl prekių išvežimo pagal eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 neatitinka faktinių Turkijos muitinėje registruotų duomenų ir galimai yra suklastoti. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs ieškovės skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 18KP-18-9 ir gautą Turkijos muitinės atsakymą, 2024 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės skundą atmetė. Kadangi Lietuvos muitinė nepatvirtino akcizinių prekių pristatymo į paskirties šalį (Turkija) fakto ir neuždarė eksporto procedūros, ieškovė buvo priversta sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 105 976 Eur akcizo mokestį už atsakovės prekes. Tai padarė 2024 m. vasario 21 d. mokėjimo pavedimu. Akcizo mokestį ieškovė turėjo sumokėti tik dėl to, kad atsakovės prekės nebuvo nugabentos į Turkiją ir atsakovė teikė klaidingus duomenis ir tikrovės neatitinkančius dokumentus ieškovei ir muitinei. Dėl to atsakovė turi atlyginti dėl užsakymo vykdymo ieškovės patirtus nuostolius (kompensuoti 105 976 Eur sumokėtą akcizo mokestį).
6. Atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas, numatytas Muitinės tarpininko sutarties 3.1–3.2 papunkčiuose, nes nepateikė duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurių pagrindu Lietuvos muitinė būtų galėjusi įforminti prekių gabenimo pabaigą pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – Akcizų įstatymas) 15 straipsnio 8 dalį. Muitinės tarpininko sutarties 5.6 papunktyje šalys susitarė, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovės tiesioginius nuostolius už savo įsipareigojimų, numatytų šios sutarties 3 punkte neįvykdymą (netinkamą vykdymą). Be to, tokią pareigą atsakovė pripažino ir atskiru 2020 m. gegužės 12 d. patvirtinimo raštu, kuriuo garantavo, kad jei muitinės procedūros pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 nebus tinkamai užbaigtos, atsakovė padengs visus atsiradusius mokesčius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei UAB „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ iš atsakovės SIA „KME LINE“ 105 976 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir 17 519,92 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalis). Ginčas kilo dėl termino skaičiavimo pradžios.
9. Teismas sutiko su ieškovės nuomone ir kritiškai vertino atsakovės poziciją, kad ieškinio senaties pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo atsakovės atsakymo į ieškovės 2020 m. rugpjūčio 4 d. pretenziją datos, t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d. Teismas pažymėjo, kad nors 2020 m. rugpjūčio 7 d. elektroniniame laiške atsakovė nesutiko su prievole atlyginti 105 976,34 Eur žalą, tačiau, kita vertus, minėtame laiške atsakovė taip pat nurodė, jog imsis veiksmų siekdama gauti dokumentus iš Juodkalnijos muitinės, o byloje esantys elektroniniai laiškai patvirtina, kad po 2020 m. rugpjūčio 7 d. atsakovė ir toliau rinko ginčui išspręsti būtiną informaciją. Dėl abiejų šalių pastangų, teikiamų dokumentų bei prašymų ginčo prekių eksporto aplinkybės muitinės institucijose buvo tiriamos ilgą laiką, Lietuvos muitinė kelis kartus kreipėsi į Turkijos institucijas dėl informacijos gavimo, o galutinis sprendimas dėl ginčo eksporto deklaracijos buvo priimtas tik 2024 metais. Teismo vertinimu, anksčiau kreiptis į teismą ieškovė neturėjo teisinio pagrindo, nes nebuvo patyrusi žalos, o būsimi nuostoliai nebuvo akivaizdūs, nes nebuvo aišku, ar eksporto procedūra bus uždaryta, ar ne. Teismas nusprendė, kad pareiškusi ieškinį teismui 2025 m. sausio 9 d. ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
10. Teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė atsakovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, atsakovės neteisėtus veiksmus grįsdama įsipareigojimų pagal Muitinės tarpininko ir Sandėliavimo sutartis pažeidimu, teigdama, jog tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių kontekste atsakovei tenka atsakomybė už ginčo prekių eksporto procedūrų pažeidimą, taip pat ir už prekių nepristatymą į paskirties muitinę. Savo ruožtu atsakovė nurodė, kad ginčo prekės buvo parduotos INCOTERMS FCA Vilnius, Lietuva sąlygomis (tai nurodyta 2019 m. rugsėjo 18 d. atsakovės pirkėjai – Turkijos įmonei „Tur-ip Sanayi Ticaret Ltd Sti“ išrašytoje sąskaitoje Nr. KML 20190207), ieškovei apie tai buvo žinoma ir tai ją tenkino, todėl atsakovė nei privalėjo, nei galėjo kontroliuoti ginčo prekių gabenimą.
11. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas tokią atsakovės poziciją įvertino kritiškai.
12. Teismas sutiko, kad pagal INCOTERMS FCA taisykles visa rizika ir sąnaudos pereina pirkėjo atsakomybėn nuo to momento, kai prekės perduodamos vežėjui, todėl pardavėjo atsakomybė po prekių perdavimo yra labai ribota; netgi tuo atveju, jei pardavėjas pirkėjo prašymu teikia pagalbą gaunant eksporto licenciją arba kitą oficialų leidimą, būtiną prekėms eksportuoti; taip pat jei sudaro prekių transportavimo sutartį, visi šie veiksmai yra atliekami pirkėjo sąskaita ir rizika. Pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas tokiomis sąlygomis iš esmės reiškia, kad pardavėjo pareigos baigiasi (yra pilnai įvykdytos) nuo prekių perdavimo pagal A4 sąlygas, t. y. prekių perdavimas laikomas įvykdytu, kai, jeigu sutarta pristatymo vieta yra pardavėjo patalpos, prekės pakrautos į pirkėjo užsakytą transportą arba kitais atvejais, kai prekės yra pirkėjo užsakyto vežėjo arba kito asmens, kurį įgaliojo pirkėjas, dispozicijoje turint tikslą pakrauti į pirkėjo transportą. Nuo prekių perdavimo (įvykdžius A4 sąlygą) vežėjo rizika dėl prekių kokybės, trūkumų ir pan. pereina pačiam pirkėjui pagal A4 taisykles ir B5 taisyklę, pagal kurią pirkėjas prisiima visą riziką, susijusią su prekių praradimu ar sugadinimu nuo tada, kai jie buvo pristatyti, kaip nurodyta sutartyje. Teismas pažymėjo, kad paminėtos INCOTERMS FCA sąlygos yra skirtos sureguliuoti pirkimo–pardavimo sandorio šalių tarpusavio teises ir pareigas, nagrinėjamu atveju – atsakovės ir Turkijos įmonės „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“, bet negali daryti įtakos (pakeisti ar paneigti) atsakovės įsipareigojimų pagal su ieškove sudarytas sutartis. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai, kad jos su ginčo prekių pirkėja sulygtos pardavimo sąlygos dėl INCOTERMS FCA sąlygų taikymo tiko ieškovei, stokoja pagrįstumo, nes ieškovė negalėjo daryti įtakos (pritarti ar nesutikti) atsakovės ir Turkijos bendrovės sudaryto susitarimo, kaip ir negali juo remtis gindama savo teises ir interesus.
13. Vertindamas šalių sudarytas Muitinės tarpininko ir Sandėliavimo sutarčių nuostatas, teismas nurodė, kad ginčo prekių gabenimo atveju ieškovė suteikė paslaugas pagal abi sutartis – prekės išleistos iš akcizinių prekių sandėlio suformavus akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentą (e-AD) ir eksporto deklaraciją, kuri nagrinėjamu atveju buvo būtina, nes prekės pagal atsakovės pateiktus nurodymus privalėjo būti eksportuotos į Turkiją per Italijos muitinės postą. Nustatė, kad pagal Muitinės tarpininko sutartį atsakovė įsipareigojo pateikti visus būtinus dokumentus, liudijančius apie krovinio gavimo ir transportavimo teisėtumą, sertifikatus, prekių technines charakteristikas ir kt. reikalingus užsakovo (atsakovės) pasirinktai muitinės procedūrai įforminti; pateikiami dokumentai turi būti galiojantys, tinkamu būdu patvirtinti ir atitikti jiems keliamus reikalavimus, kurie nustatyti muitinės veiklą ir deklaravimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose (sutarties 3.2 papunktis). Pagal Muitinės tarpininko sutarties 5.2.2 papunktį muitinės tarpininkas neatsako tuo atveju, jei užsakovas (atsakovė) muitinės tarpininko reikalavimu nepateikė papildomų dokumentų ar duomenų, kurie buvo būtini pateikti muitinei dėl prekių deklaravimo ir jų pateikimo muitiniam įforminimui, prekių laikinojo saugojimo įforminimu, muitinės procedūra ar kitu muitinės sankcionuotu veiksmu; o už įsipareigojimų, numatytų 3 straipsnyje (tarp jų ir minėtas 3.2 papunktis) nevykdymą ar netinkamą vykdymą, užsakovas (atsakovė) privalo atlyginti muitinės tarpininkui (ieškovei) dėl šių pažeidimų atsiradusius tiesioginius nuostolius.
14. Teismas konstatavo, kad nors atsakovės įsipareigojimai prekių pirkėjui baigėsi po prekių perdavimo faktiniam prekių vežėjui ieškovės akciziniame sandėlyje, atsakovės atsakomybė prieš ieškovę šiuo momentu nepasibaigė.
15. Teismas nustatė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog muitinės procedūros dėl prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos muitų teritorijos nebuvo tinkamai įvykdytos, nes prekės nebuvo pristatytos į atsakovės nurodytą paskirties muitinę Italijoje, byloje nėra jokios muitinės įstaigos patvirtinimo apie prekių išvežimą, o Turkijos muitinė nepatvirtino prekių pristatymo į Turkiją. Nors atsakovė gavo iš ginčo prekių pirkėjo „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ patvirtinimo laišką dėl alkoholinių gėrimų iš atsakovės pagal sąskaitą KML 20190207 ir ginčo eksporto deklaraciją (19LTVC0100EK2D6EE3) pristatymo į Stambulą 2019 m. spalio 12 d. ir nurodė, kad prekės Turkijos muitinėje 2019 m. spalio 16 d. įformintos deklaracija Nr. 19343100AN021826, šie duomenys neatitinka tikrovės, nes, kaip nustatė Turkijos muitinė, atsakydama į Lietuvos muitinės paklausimą, nepavyko rasti jokios veikiančios įmonės, pavadintos „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“, kuri sandėlio deklaracijoje Nr. 19343100AN021828 nurodyta kaip pirkėjas be mokesčių mokėtojo; yra sandėlio deklaracija Nr. 18343100AN021826 dėl degtinės komercinių prekių, kuri iš dalies panaši į anksčiau paminėtos deklaracijos turinį, tačiau deklaracija yra 2018 metų.
16. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad įrodymų ar aplinkybių, leidžiančių nuspręsti, jog atsakovė tinkamai įvykdė sutartinį įsipareigojimą pateikti visus būtinus dokumentus eksporto procedūrai užbaigti, nenustatyta ir atsakovė jų neįrodė. Teismas atkreipė dėmesį, kad buvo tiriami atsakovės į bylą pateikti su ginčo prekių įsigijimu, gabenimu ir pristatymu susiję dokumentai, tačiau iš esmės visi jie turi tam tikrų trūkumų: prekių gavėjo patvirtinimas apie prekių pristatymą ir importo deklaravimą Turkijoje yra tikėtina suklastotas, nes nurodyta importo deklaracija nėra susijusi su ginčo prekių eksportu, be to, prekių pirkėjai „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ išrašytoje sąskaitoje KML 201190207 nurodytą sumą – 99 423,72 Eur – banko pavedimu apmokėjo į bylą neįtraukta Serbijos bendrovė „AFT Business DOO2“; pats mokėjimas yra su trūkumais, nes nurodoma, jog mokama už energetinius gėrimus (ne alkoholinius gėrimus) pagal sąskaitą 20190207 DD 19-09-25; į bylą pateikti dokumentai nesudaro nuoseklios prekių gabenimo sekos, t. y. atsakovės 2019 m. rugsėjo 18 d. elektroniniame laiške ieškovei, be kita ko, nurodyta, kad prekės bus gabenamos automobiliu Nr. (duomenys neskelbtini) į Triesto muitinę Italijoje; iš atsakovės paaiškinimo nustatyta, jog dėl didelių eilių Triesto uoste prekės buvo iškrautos iš jas vežančio sunkvežimio ir pakrautos į kitą sunkvežimį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris prekes pervežė per Kroatiją į Juodkalniją, kur prekės buvo perkrautos į kitą užsakytą sunkvežimį Luka Bar uoste į Turkiją, tačiau Juodkalnijos muitinės dokumente Nr. 19 T 2025 nurodyta, kad prekės gabenamos su transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini); dėl tolimesnio prekių gabenimo atsakovė pateikė dar vieną CMR Nr. 02063, kuriame nurodyta, jog prekės toliau buvo gabenamos vežėjo mažosios bendrijos (toliau – MB) Sped Ltd transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini) ir pristatytos „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ 2019 m. spalio 12 d., tačiau nėra aišku, kodėl šiame gabenimo CMR važtaraštyje prekių siuntėja yra nurodyta „ Kontres D. o. o.“, o gavėja – „MB Sped Ltd“, nėra aišku kada ir kaip naujas vežėjas prekes perėmė iš „Bryson Haulage Ltd Leicester“.
17. Nors, atsakovės teigimu, paminėti prekių gabenimo ir (ar) pristatymo dokumentų trūkumai (nesutapimai) atsirado dėl žmogiškosios klaidos ir (ar) rašymo apsirikimo, tačiau, teismo vertinimu, tai nepanaikina atsakovės atsakomybės dėl tinkamų (be trūkumų) ir pakankamų dokumentų nepateikimo eksporto procedūrai užbaigti. Teismas nurodė, kad dėl atsakovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ieškovei kilo pareiga pagal Akcizų įstatymą sumokėti mokesčius už atsakovės akcizų mokesčiais apmokestinamas prekes. Dėl to ieškovė patyrė 105 976 Eur nuostolių. Konstatavo, kad byloje nustatytos visos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos ieškovės ieškiniui patenkinti.
18. Teismas pažymėjo ir tai, kad 2020 m. gegužės 12 d. patvirtinimo raštu atsakovė laisva valia vienašališkai prisiėmė įsipareigojimą sumokėti visus mokesčius dėl ginčo eksporto deklaracijos neuždarymo. Pasak teismo, remiantis šalių autonomijos ir sutarčių laisvės principu, šis sandoris yra galiojantis ir privalomas atsakovei, nepaisant to, kad vėliau atsakovė pakeitė nuomonę dėl prisiimtų įsipareigojimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovė SIA „KME LINE“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei neatitinka esminių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas atsakovės neteisėtus veiksmus grindė Muitinės atliktu tyrimu ir priimtu sprendimu, nors atsakovė į šį tyrimą nebuvo įtraukta, apie priimtą Muitinės sprendimą nežinojo. Byloje buvo pateikti Juodkalnijos muitinės oficialūs dokumentai, kurie pagrindė, kad prekės, dėl kurių priskaičiuotas ginčo objektu esantis akcizo mokestis, buvo išvežtos iš Europos Sąjungos teritorijos (t. y. buvo Juodkalnijos teritorijoje). Išvežus prekes iš Europos Sąjungos teritorijos, akcizo mokėjimo prievolė negalėjo atsirasti. Šie Juodkalnijos oficialūs dokumentai dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo tinkamai įvertinti. Ieškovei ilgą laiką buvo žinoma, kad prekės į Turkiją galimai pateko kontrabandos būdu, be to, kad atitinkami importo į Turkiją dokumentai buvo suklastoti trečiųjų asmenų. Ieškovė, šią aplinkybę žinodama nuo 2020 m. birželio 29 d., nuslėpė ją tiek nuo muitinės, tiek ir atsakovės, kaip savo klientės, Muitinės tarpininko sutarties pagrindu.
19.2. Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai perkėlė ieškovės verslo riziką atsakovei. Ginčo objektu esantys nuostoliai yra ieškovės, kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkės, vykdomos veiklos dalis (veiklos nulemta rizika), kurią ieškovė gali siekti suvaldyti (apdrausti), taikydama atitinkamas priemones, kurias taiko kiti akcizais apmokestinamų prekių sandėliai, arba turi prisiimti su savo veikla susijusią (galimų nuostolių) riziką, kuri yra neatskiriama akcizais apmokestinamų prekių sandėlio vykdomos veiklos dalis. Teismas nepagrįstai minėtą riziką, kuri išimtinai yra susijusi su ieškovės akcizais apmokestinamų prekių sandėlio veikla, perkėlė atsakovei.
19.3. Teismas tinkamai neatribojęs ginčo šalių tarpusavio teisinių santykių, visiškai nepagrįstai atsakovės atsakomybę prieš ieškovę, kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkę, kildino iš Muitinės tarpininko sutarties nuostatų tariamo pažeidimo. Atsakovei tariamai pažeidus Muitinės tarpininko sutartį, atsakovės civilinė atsakomybė prieš ieškovę galėjo kilti tik Muitinės tarpininko sutarties kontekste ir pagal šių teisinių santykių apimtį. Teismui nenustačius Sandėliavimo sutarties pažeidimo, nebuvo pagrindo pripažinti, kad atsakovė turėtų būti laikoma atsakinga prieš ieškovę kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkę dėl ieškovės patirtų nuostolių, vykdant akcizais apmokestinamų prekių sandėlio veiklą. Dėl Muitinės tarpininko sutarties nuostatų pažeidimo ieškovė nepatyrė nuostolių, o Sandėliavimo sutarties nuostatos nebuvo pažeistos ir dėl to byloje nėra ginčo. Pačioms ginčo šalims Sandėliavimo sutartyje susitarus dėl tarpusavio teisių ir pareigų, be to, apsibrėžus atsakomybių ribas, atsižvelgus į tai, kad ginčo objektu esantys nuostoliai yra ieškovės kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkės vykdomos veiklos dalis (t. y. veiklos nulemta rizika), tokie nuostoliai vėliau negalėjo būti perkelti atsakovei.
19.4. Tarp atsakovės ir Turkijos bendrovės buvo sudaryta maisto produktų ir gėrimų pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovė, vykdydama akcizais apmokestinamų prekių sandėlio veiklą, niekaip neribojo savo klientų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlio naudotojų) teisių, kiek tai yra susiję su prekių pardavimu iš ieškovės valdomo akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, nors tokią teisę turėjo. Ieškovė nereikalavo iš atsakovės, kad pardavimai iš ieškovės valdomo akcizais apmokestinamų prekių sandėlio būtų vykdomi ne INCOTERMS FCA sąlygomis ir kad atsakovė prisiimtų atsakomybę dėl parduotų prekių faktinio išvežimo iš Europos Sąjungos teritorijos. Ieškovei buvo priimtinas toks jos ir atsakovės tarpusavio bendradarbiavimo modelis. Ieškovei buvo žinoma, kad prekės buvo gabenamos pagal INCOTERMS FCA sąlygą. Važtaraščiai su INCOTERMS FCA sąlyga buvo pasirašyti pačios ieškovės ir ieškovė faktiškai šiuos dokumentus parengė bei perdavė vežėjui pagal Sandėliavimo sutartį. Tik kilus ginčui dėl paskutinio prekių pardavimo Turkijos bendrovei, ieškovė nesąžiningai ėmė reikalauti iš atsakovės prisiimti atsakomybę už trečiuosius asmenis ir jų atliktus galimai neteisėtus veiksmus, kurios pagal šalių tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas atsakovė nebuvo prisiėmusi. Ieškovė, visą laiką sutikusi su esamu šalių bendradarbiavimo modeliu (t. y. rizikų pasiskirstymu), nesąžiningai vėliau ėmė siekti perkelti atsakovei su ieškovės kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio veiklos vykdymu susijusias rizikas ir jų nulemtus nuostolius.
19.5. Atsakovė, neatlikusi neteisėtų veiksmų ir tinkamai vykdžiusi savo įsipareigojimus, kuriuos numatė šalių sudaryta Sandėliavimo sutartis, negali būti laikoma atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius dėl pačios ieškovės vykdytos akcizais apmokestinamų prekių sandėlio veiklos rizikų netinkamo valdymo. Jeigu atsakovė būtų galėjusi numatyti, kad ieškovės valdomo akcizais apmokestinamų prekių sandėlio veiklos rizikas bus norima nesąžiningai perkelti atsakovei, ji būtų kitokiomis sąlygomis vykdžiusi prekių pardavimą ar būtų naudojusis kito akcizais apmokestinamų prekių sandėlio teikiamomis paslaugomis.
19.6. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinys gali būti tenkinamas remiantis 2020 m. gegužės 12 d. patvirtinimo raštu, kuriuo atsakovė neva vienašališkai prisiėmė įsipareigojimą sumokėti visus mokesčius dėl ginčo eksporto procedūros neuždarymo. Pagal patvirtinimo raštą atsakovė garantavo visų rašte išvardytų mokesčių sumokėjimą už eksportuoti siunčiamas prekes, tačiau pačiame rašte nėra nurodyta jokių mokesčių, už kurių sumokėjimą atsakovė tariamai garantuotų. Be to, patvirtinimo raštu atsakovė garantavo, kad eksporto dokumentų galiojimo laikotarpiu bus uždaromas 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto dokumentas (19LTVC0100EK2D6EE3), tačiau Akcizų įstatymo 15 straipsnio 9 dalyje numatytas laikotarpis (4 mėnesiai) buvo jau pasibaigęs (prekių eksporto deklaracija buvo įforminta 2019 m. rugsėjo 19 d., o patvirtinimo rašto data – 2020 m. gegužės 12 d.). Raštas nebuvo nukreiptas į ateitį. Patvirtinimo raštas negali būti laikomas garantija, kuri galėtų sukurti atsakovei kokius nors įsipareigojimus prieš ieškovę vienašalio akto pagrindu.
19.7. Byloje nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismo vertinimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė iš Muitinės tarpininko sutarties kylančios prievolės tariamu neįvykdymu, tačiau pati žala kildinama iš Sandėliavimo sutarties. Toks susiklosčiusių teisinių santykių vertinimas yra nepagrįstas. Pagal Muitinės tarpininko sutartį būtent ieškovė teikė muitinės tarpininko paslaugas atsakovei. Taigi visi Muitinės tarpininko sutartyje atsakovės prisiimti įsipareigojimai yra susiję su ieškovės, kaip muitinės tarpininkės, paslaugų teikimu atsakovei. Priežastinis ryšys tarp teismo įvardinto tariamo sutarties pažeidimo ir kilusių padarinių (žalos) neegzistuoja. Atsakovei neatlikus veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip Sandėliavimo sutarties pažeidimas, atsakovei atsakomybė negali kilti šių teisinių santykių kontekste. Atsakovės civilinei atsakomybei pagrįsti trūksta tiek faktinio, tiek teisinio priežastinio ryšio.
19.8. Byloje egzistavo pagrindas taikyti mišrios kaltės principą ir atleisti atsakovę nuo atsakomybės, net jeigu būtų konstatuotos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė savo neveikimu pažeidė sutarties vykdymo principus, t. y. neinformavo atsakovės apie trečiųjų asmenų atliktus veiksmus, kurie susiję su importo į Turkiją dokumentų klastojimo faktu, neinformavo apie vykstantį tyrimą muitinėje ir nesudarė galimybės atsakovei jame dalyvauti, slėpė nuo atsakovės su muitinės tarpininko teikiamomis paslaugomis susijusią esminę informaciją ir pan. Ieškovė, teikdama muitinei žinomai suklastotus dokumentus, siekiant jais eksporto procedūros uždarymo, be to nekomunikuodama su atsakove procedūros muitinėje metu ir taip neleisdama pastarajai prisidėti išvengiant žalos, prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių.
19.9. Skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Skundžiamo sprendimo 17 punkte teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas susijęs tiek su ginčo objektu esančio krovinio faktiniu vežėju, dėl kurio atliktų veiksmų kilo ginčas, tiek ir su akcizinių prekių pirkėju – Turkijos įmone. Pirmosios instancijos teismas minėtų subjektų į bylą neįtraukė. Sprendime nuspręsta dėl atitinkamame ginčo prekių pirkime–pardavime ir vėliau vykusiame prekių gabenime dalyvavusių asmenų teisių ir pareigų, darant įtaką šių asmenų teisinei padėčiai.
20. Ieškovė UAB „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ pateikė atsiliepimą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Teismas detaliai tyrė visus byloje esančius įrodymus, sprendime detaliai atskleidė praktiškai kiekvieno byloje buvusio įrodymo turinį, išanalizavo įrodymų visumą. Priešingai nei teigia apeliantė, Lietuvos muitinės sprendimais nebuvo konstatuotas atsakovės veiksmų neteisėtumas. Muitinė, veikdama savo kompetencijų ribose, konstatavo eksporto procedūros neuždarymą, o neteisėtus veiksmus nustatinėjo teismas sprendimu.
20.2. Teismas Juodkalnijos muitinės dokumentus dėl prekių išvežimo iš Europos Sąjungos tyrė ir juos įvertino visų byloje buvusių įrodymų kontekste. Teismui buvo pateikti nelegalizuoti Juodkalnijos muitinės dokumentai, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo juos vertinti kaip oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodinėjamąją galią pagal CPK 807 straipsnį.
20.3. Šio ginčo situacijoje išvykimo muitinė pagal atsakovės instrukcijas turėjo būti Italija (per ją prekės turėjo palikti Europos Sąjungos teritoriją). Todėl Italijos muitinė turėjo pateikti Lietuvos muitinei pranešimą apie prekių išvykimą iš Europos Sąjungos. Tokio pranešimo Lietuvos muitinė negavo. Atsakovė neinformavo ieškovės apie prekių perkrovimą ar vežimo maršruto pakeitimą, nors tai turi esminės reikšmės šalių prievolių vykdymui pagal sudarytas sutartis. Kaip vėliau paaiškėjo, paskutinė Europos Sąjungos valstybė, kurioje buvo ginčo prekės (galimai) buvo Kroatija, tačiau Lietuvos muitinė iš Kroatijos muitinės taip pat negavo jokio pranešimo. Atsakovė nepateikė eksporto deklaracijos egzemplioriaus su paskutinės (pasienio) Europos Sąjungos muitinės įrašais, kurie galėtų patvirtinti, kad prekės buvo pateiktos muitinei ir eksportas buvo uždarytas. Lietuvos muitinė negavo jokio pranešimo iš paskutinės Europos Sąjungos valstybės, kurioje buvo ginčo prekės, prieš paliekant Europos Sąjungos teritoriją. Nors atsakovė remiasi Juodkalnijos muitinės dokumentais ir teigia, kad jie įrodo, jog prekės paliko Europos Sąjungos teritoriją, tačiau nepateikė paaiškinimo, kaip prekės galėjo pasiekti Juodkalniją (ne Europos Sąjungos valstybę), prieš tai nekirtusios Europos Sąjungos teritorijos ribos.
20.4. Nepagrįsta atsakovės pozicija, kad tinkamai užbaigti eksporto procedūrą pakako fakto, jog ginčo prekės paliko Europos Sąjungos teritoriją. Akcizų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis, kurioje nurodyti alternatyvūs įrodymai dėl akcizinių prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos, savaime nepatvirtina, kad tokių dokumentų pateikimas sudaro muitinės pareigą patvirtinti eksporto uždarymą ir akcizinių prekių išvežimą.
20.5. Tai, kad ieškovė su atsakove sudarė sutartis, į kurias neįtraukė galimų savo nuostolių užtikrinimo priemonių, nereiškia, jog ieškovė prarado teisę tokių nuostolių reikalauti ateityje. Muitinės tarpininko sutartyje buvo aiškiai aprašyta atsakovės atsakomybė už netinkamą įsipareigojimų įvykdymą, kuris gali sukelti nuostolius ieškovei. Nepagrįsti argumentai dėl INCOTERMS FCA sąlygų, nes ieškovė, veikdama kaip muitinės tarpininkė ir muitinės sandėlio savininkė, neturi galimybių daryti įtakos pirkėjo ir pardavėjo pasirinkimams dėl INCOTERMS FCA sąlygų.
20.6. Teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pagal Muitinės tarpininko sutartį atsakovė iš esmės įsipareigojo užtikrinti, jog prekės bus gabenamos tokiu būdu, kad būtų tinkamai atliktos visos muitinės procedūros ir pateikti visi tam reikalingi dokumentai. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas, numatytas Muitinės tarpininko sutarties 3.1–3.2 papunkčiuose ir Sandėliavimo sutarties 2.4 ir 5.14 papunkčiuose.
20.7. Teismas tinkamai įvertino Patvirtinimo rašto turinį ir pagrįstai jį kvalifikavo vienašaliu, teisėtai sudarytu ir galiojančiu sandoriu, kuris pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį yra privalomas atsakovei.
20.8. Jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi įsipareigojimus pagal Muitinės tarpininko ir Sandėliavimo sutartis ir pareigas kylančias iš šių sutarčių, siekiant įgyvendinti sandorių tikslą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), ieškovė nebūtų turėjusi mokėti 105 976 Eur akcizo mokesčio. Taigi buvo įrodytas priežastinis ryšys.
20.9. Nepagrįsta atsakovės pozicija dėl mišrios kaltės formos. Atsakovė manipuliuoja faktu, kad jai nebuvo pranešta apie Lietuvos muitinės sprendimus, jog ieškovė tariamai rėmėsi netinkamais dokumentais.
20.10. Teismas sprendime jokia forma nenusprendė dėl Turkijos įmonės „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ teisių ir pareigų. Atsakovė elgiasi nesąžiningai procese, nes bylos nagrinėjimo metu pati aiškiai atsisakė, kad ši Turkijos bendrovė būtų įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
22. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ ir atsakovė SIA „KME LINE“ 2019 m. kovo 29 d. pasirašė sutartį dėl akcizinio sandėliavimo paslaugų teikimo. Pagal Sandėliavimo sutartį ieškovė, be kita ko, įsipareigojo priimti prekes į sandėlį saugiam ir patikimam saugojimui, užsakovo vardu ir lėšomis atlikti visus būtinus muitinės formalumus, susijusius su prekių priėmimu į tranzito sandėlį, prekių tvarkymu sandėlyje ir prekių išsiuntimu iš sandėlio pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus; visas paslaugas suteikti pagal užsakovo (atsakovės) reikalavimus (Sandėliavimo sutarties 5 skyrius).
23. Bylos šalys 2019 m. gegužės 8 d. sudarė Muitinės tarpininko sutartį, pagal kurią ieškovė (muitinės tarpininkė) įsipareigojo teikti atsakovei (užsakovei) sutartyje numatytas muitinės tarpininko paslaugas, t. y. įforminti, pateikti muitinei dokumentus muitinės procedūroms įforminti, atlikti kitus su prekių, įskaitant akcizines prekes, deklaravimu muitinėje susijusius veiksmus.
24. Vykdant Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutartis, atsakovė SIA „KME LINE“ pateikdavo ieškovei konkrečius užsakymus. Vienas iš užsakymų buvo susijęs su prekėmis (alkoholiniais gėrimais) ir jų eksportavimu į Turkiją. Būtent dėl šio užsakymo tinkamo vykdymo kilo ginčas šioje byloje.
25. Nustatyta, kad atsakovė 2019 m. rugsėjo 18 d. išrašė Turkijos bendrovei „Tur-ip ve Sanayi Ticaret Ltd Sti“ sąskaitą Nr. KML 20190207 dėl alkoholinių gėrimų pardavimo ir pristatymo INCOTERMS FCA Vilnius, Lietuva sąlygomis. Sąskaitoje, be kita ko, nurodytas ekspeditorius „TARGET SIA“ ir transporto priemonės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną atsakovė elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovę, nurodydama priimti į sandėlį su transportu Nr.(duomenys neskelbtini) iš Rygos atvykusį krovinį, jo neiškraunant, papildyti jį ieškovės akciziniame sandėlyje esančiomis atsakovės prekėmis pagal pridedamą sąskaitą Nr. KML 20190207, įforminti išvežimą pagal eksporto deklaraciją į Italijos uostą; muitinės posto kodas IT129103, adresas (duomenys neskelbtini).
26. Vykdydama šį užsakymą, ieškovė 2019 m. rugsėjo 19 d. įformino eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 dėl atsakovės alkoholinių gėrimų eksporto į Turkiją ir suteikė savo garantiją akcizinių prekių vežimui, užpildydama elektroninį akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentą (e-AD) Akcizų informacinėje sistemoje (AIS). Abiejuose dokumentuose nurodytas eksportuojamų prekių gavėjas – Turkijos bendrovė „Tur-ip ve Sanayi Ticaret Ltd Sti“, prekes gabenanti transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini), eksporto deklaracijos 29 langelyje nurodytas išvežimo įstaigos (muitinės) kodas IT129103.
27. Po užsakymo įvykdymo Vilniaus teritorinė muitinė raštu informavo ieškovę, jog eksporto procedūros pagal eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 nebuvo baigtos: prekės nebuvo nuvežtos eksporto deklaracijoje nurodytai paskirties muitinės įstaigai (į Italiją), o kitos Europos Sąjungos muitinės sistemoje nepateikė duomenų, kad prekės buvo pristatytos kitai pasienio Europos Sąjungos muitinei eksporto užbaigimui. Atsakingos institucijos kelis metus tyrė susidariusią situaciją: tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas ne kartą kreipėsi į Turkijos muitinę dėl informacijos suteikimo, t. y. ar prekės pagal pateiktą sąskaitą buvo įvežtos į Turkijos muitų teritoriją ir importuotos pagal importo deklaraciją.
28. Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė patvirtinti prekių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 išvežimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir šią eksporto deklaraciją pripažino negaliojančia. Sprendimas grindžiamas tuo, kad muitinei pateikta Turkijos importo deklaracijos Nr. 19343100AN021826 (2019 m. spalio 16 d.) kopija nepatvirtinta Turkijos muitinės, o išsiuntus paklausimą Turkijos muitinei, gautas atsakymas, jog laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 13 d. nerasta patvirtinimo, kad būtų importuotos prekės, klasifikuotos pozicijose 2206, 2207 ir 2208, tiekiamos Latvijos įmonės SIA „KME LINE“ pagal 2019 m. rugsėjo 18 d. sąskaitą Nr. KLM20190207, atvežtos iš Lietuvos. Papildomai pažymėta, kad pateiktame transportavimo važtaraštyje CMR Nr. FR000740 nėra žymų apie prekių pristatymą gavėjui.
29. Muitinės departamentas 2024 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo atmetė. Toks sprendimas buvo priimtas po pakartotinų dviejų kreipimųsi į Turkijos muitinės administraciją ir įvertinus gautą informaciją. Muitinės departamento sprendime konstatuota, kad ieškovė negrįstai remiasi Turkijos importo deklaracija Nr. 19343100AN0221826, nes joje esantys duomenys nesutampa su Turkijos muitinės pateiktų deklaracijų Nr. 19343100AN021826 ir Nr. 19343100AN021828 duomenimis (deklaracijos data, prekių pavadinimas). Turkijos importo deklaracijos įformintos 2019 m. rugpjūčio 22 d., t. y. anksčiau nei įforminta 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto deklaracija MRN 19LTVC0100EK2D6EE3, pagal kurią ginčo prekės turėjo būti išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Sprendime pažymėta, kad įrodymai prekių išvežimo patvirtinimui nėra pateikti, o Turkijos muitinė nepatvirtino ginčo prekių įvežimo į jos muitų teritoriją fakto. Atsižvelgdamas į tai, Muitinės departamentas konstatavo, kad Vilniaus teritorinė muitinė priėmė pagrįstą sprendimą atsisakyti tenkinti prašymą patvirtinti prekių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 išvežimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir paminėtą eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 pripažinti negaliojančia.
30. VMI 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašte ieškovei nurodė, kad Akcizų informacinės sistemos duomenimis (AIS) 2019 m. rugsėjo 19 d. iš ieškovės akcizais apmokestinamų prekių sandėlio Nr. LT0A10350456S pagal e-AD Nr. 19LT0000A1A1035V15489 ir eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 buvo gabenamos akcizais apmokestinamos prekės į Turkijos Respubliką gavėjui „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd“. Remiantis AIS duomenimis, pranešimas, kuriuo patvirtinamas akcizais apmokestinamų prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos faktas, nėra gautas, todėl prašė ieškovės užbaigti nurodytų gabenimų eksporto formalumus arba deklaruoti akcizų deklaracijoje priskaičiuotus akcizus ir juos sumokėti Akcizų įstatymo nustatyta tvarka.
31. Kadangi Lietuvos muitinė nepatvirtino akcizinių prekių pristatymo į paskirties šalį (Turkiją) fakto ir neuždarė eksporto procedūros, ieškovė 2024 m. vasario 21 d. sumokėjo VMI 105 976 Eur akcizų mokesčių, kurių atlyginimo (priteisimo) reikalauja iš šių prekių savininkės – atsakovės SIA „KME LINE“, teigdama, kad šiuos mokesčius ji turėjo sumokėti dėl atsakovės kaltės, pastarajai nesilaikius Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutarties nuostatų. Savo ruožtu atsakovė (apeliantė), nesutikdama su jai pareikštu reikalavimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinį patenkinti, įrodinėja, kad nepagrįstai ieškovės verslo rizika buvo perkelta apeliantei. Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovės SIA „KME LINE“ sutartinės civilinės atsakomybės klausimas dėl ieškovei, kaip muitinės tarpininkei, padarytų 105 976 Eur nuostolių.
32. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad buvo gabenamos akcizais apmokestinamos prekės (alkoholiniai gėrimai), priklausiusios atsakovei, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikinojo atidėjimo režimas. Prekės buvo gabenamos iš ieškovės akcizais apmokestinamų prekių sandėlio Lietuvos Respublikoje šių prekių gavėjui – Turkijos įmonei „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“.
33. Akcizų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad akcizais apmokestinamos prekės, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio Lietuvos Respublikoje gali būti išgabentos (eksportuojamos) tik į šiame įstatyme nurodytas vietas (išvardintos Akcizų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose). Akcizų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis nustato, kad akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimas laikomas pasibaigusiu, kai šias prekes priima šių prekių gavėjas, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu atveju – kai jos išgabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos, o šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju – kai prekėms įforminama išorinio tranzito procedūra. Laikoma, kad akcizais apmokestinamų prekių siuntėjas tinkamai įvykdė su į kitą valstybę narę išgabentomis akcizais apmokestinamomis prekėmis susijusias mokestines prievoles, jeigu iš paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos yra gautas pranešimas apie akcizais apmokestinamų prekių gavimą paskirties vietoje (eksportuojant prekes – pranešimas apie eksportą arba šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju – apie išorinio tranzito procedūros įforminimą) ar kiti įrodymai, patvirtinantys prekių pristatymą į paskirties vietą (eksportuojant prekes – išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos arba šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju – išorinio tranzito procedūros įforminimą), ir už prekių kiekį, prarastą gabenimo metu dėl gabenimo tvarkos pažeidimų, valstybėje narėje, kurioje buvo padaryta ar nustatyta pažeidimų, yra sumokėti akcizai (arba nuo akcizų mokėjimo kitų valstybių narių teisės aktų nustatyta tvarka akcizais apmokestinamų prekių siuntėjas yra atleistas). Kitais įrodymais, kuriais patvirtinamas prekių išgabenimas iš Europos Sąjungos teritorijos, taip pat įrodymais šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju gali būti pripažinti šie įrodymai ar bet kokie jų deriniai: 1) prekių pristatymo pranešimas; 2) ekonominės veiklos vykdytojo, kuris akcizais apmokestinamas prekes išvežė iš Sąjungos muitų teritorijos, pasirašytas arba patvirtintas dokumentas, kuriuo patvirtintas prekių išvežimas; 3) dokumentas, kuriame valstybės narės arba trečiosios valstybės muitinė patvirtino prekių pristatymą pagal toje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje tokiam patvirtinimui taikomas taisykles ir procedūras; 4) informacija apie ekonominės veiklos vykdytojo valdomiems laivams, orlaiviams arba jūroje esantiems įrenginiams tiekiamų prekių apskaitą; 5) kiti Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms priimtini įrodymai. Jeigu pasibaigus 4 mėnesių laikotarpiui nuo prekių gabenimo pradžios negaunama įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties vietą (eksportuojant prekes – apie išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos arba šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju – apie išorinio tranzito procedūros įforminimą) ir nebuvo nustatyta, kad gabenimo tvarkos pažeidimas įvyko ar buvo nustatytas kitoje valstybėje narėje, akcizais apmokestinamų prekių siuntėjas privalo už šias prekes, taikydamas išgabenimo dieną galiojusius tarifus, apskaičiuotus akcizus deklaruoti mokestinio laikotarpio, kurį suėjo minėtas 4 mėnesių terminas, akcizų deklaracijoje ir šio įstatymo nustatyta tvarka juos sumokėti (Akcizų įstatymo 15 straipsnio 9 dalis).
34. Taigi, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, mokestinės prievolės laikomos tinkamai įvykdytomis (tokiu atveju akcizų mokėti nereikia), kai yra gaunamas patvirtinimas, kad akcizais apmokestinamos prekės yra gautos paskirties vietoje. Priešingu atveju, jeigu toks patvirtinimas negaunamas, privaloma už prekes apskaičiuotus akcizus deklaruoti ir juos sumokėti. Šiuo atveju nebuvo įvykdyti Akcizų įstatymo 15 straipsnio 8 dalies reikalavimai, pagal kuriuos prekių gabenimas būtų laikomas pabaigtu. Dėl to Lietuvos muitinė nepatvirtino prekių eksporto fakto, o VMI, remdamasi Akcizų įstatymo 15 straipsnio 9 dalimi, pareikalavo ieškovės deklaruoti ir sumokėti akcizo mokesčius už prekes.
35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Europos Sąjungos muitų teisę muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės dėl skolos muitinei pagrindas yra objektyvus, procedūros vykdytojo atsakomybė kyla dėl muitinės procedūros pažeidimo fakto ir nesiejama su jo paties veiksmų neteisėtumu ar kalte; muitinės procedūros vykdytojas atsako visais atvejais, kai pažeidžiama muitinės procedūra, kurią jis vykdo, ir dėl to atsiranda skola muitinei. Tuo tarpu civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtina nustatyti sąlygų visetą, be kita ko, neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis) ir kaltę, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, jog muitinės procedūros vykdytojas pripažintas atsakingu skolininku muitinei pagal Europos Sąjungos muitų teisės normas, savaime nereiškia, kad yra konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė civilinės atsakomybės prasme; Europos Sąjungos muitų teisės pagrindu konstatuota mokestinė prievolė savaime nereiškia civilinės atsakomybės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024, 39-40 punktai; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-916/2024, 28 punktas).
36. Kaip minėta, ieškovė veikė kaip muitinės tarpininkė, vykdydama atsakovės užsakymą Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutarčių pagrindu. Apeliantė, teigdama, kad nebuvo pažeistos nei Sandėliavimo sutarties, nei Muitinės tarpininko sutarties nuostatos, įrodinėja, jog šalims susitarus dėl tarpusavio teisių ir pareigų, apsibrėžus atsakomybių ribas, atsižvelgus į tai, kad ginčo objektu esantys nuostoliai yra ieškovės, kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkės, vykdomos veiklos dalis (veiklos nulemta rizika), patirti nuostoliai negali būti perkelti atsakovei. Taigi nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti kokias teises ir pareigas šalims sukūrė bei kokią atsakomybę nustatė jų pasirašytos Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutartys, t. y. ar atsakovė laikytina atsakinga už tai, kad eksporto procedūros pagal eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 nebuvo baigtos ir ar jai kilo pareiga atlyginti ieškovei nuostolius – VMI sumokėtus akcizų mokesčius, būtina įvertinti paminėtų sutarčių nuostatas.
37. CK 6.156 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas reiškia, jog šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokių sutarčių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek nesureguliuota sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2011, 11 punktas).
38. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014). Pagal kasacinio teismo praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 49 punktas; 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-1075/2019, 30 punktas).
39. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, paslaugas ieškovė teikė atsakovei abiejų – tiek Sandėliavimo, tiek Muitinės tarpininko – sutarčių pagrindu, todėl sprendžiant ginčą dėl atsakovės sutartinės atsakomybės, vertintinos abiejų paminėtų sutarčių nuostatos. Minėta, kad ieškovė, vykdydama atsakovės užsakymą ir vadovaudamasi šalių sudarytomis Sandėliavimo bei Muitinės tarpininko sutartimis, užpildė CMR važtaraštį pagal atsakovės pateiktus duomenis, suformavo akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentą (e-AD) ir eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3, kuri buvo būtina, nes prekės pagal atsakovės pateiktus nurodymus privalėjo būti eksportuotos į Turkiją per Italijos muitinės postą, ir ginčo prekes išsiuntė iš akcizinių prekių sandėlio. Sandėliavimo sutarties 5.14 papunktis nustatė, kad užsakovas (atsakovė) privalo laiku pateikti rangovui (ieškovei) reikiamus dokumentus, kuriuose yra patikima informacija. Pagal Muitinės tarpininko sutarties 3.2 papunktį atsakovė įsipareigojo pateikti visus būtinus dokumentus, liudijančius apie krovinio gavimo ir transportavimo teisėtumą, sertifikatus, prekių technines charakteristikas ir kt., reikalingus užsakovo (atsakovės) pasirinktai muitinės procedūrai įforminti. Pateikiami dokumentai turi būti galiojantys, tinkamu būdu patvirtinti ir atitikti jiems keliamus reikalavimus, kurie nustatyti muitinės veiklą ir deklaravimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose. Remiantis Muitinės tarpininko sutarties 3.6 papunkčiu, deklaravus prekes laikino įvežimo ar laikino išvežimo procedūroms, užsakovas (atsakovė) kontroliuoja ir atsako už tai, kad būtų laiku muitinės tarpininkui (ieškovei) pateiktos prekės ir dokumentai reikalingi šių procedūrų užbaigimo įforminimui, t. y. užsakovas (atsakovė) atsako už laikinojo įvežimo (išvežimo), laikinojo įvežimo (išvežimo) perdirbimui procedūrų įsipareigojimų vykdymą muitinei. Deklaravus prekes tranzito procedūrai, užsakovas (atsakovė) kontroliuoja ir atsako už tranzito procedūros užbaigimą, įsipareigojimų muitinei įvykdymą (Muitinės tarpininko sutarties 3.7 papunktis). Pagal Muitinės tarpininko sutarties 5.2.2 papunktį muitinės tarpininkas (ieškovė) neatsako tuo atveju, jei užsakovas (atsakovė) muitinės tarpininko reikalavimu nepateikė papildomų dokumentų ar duomenų, kurie buvo būtini pateikti muitinei ryšium su prekių deklaravimu muitinei ir jų pateikimu muitiniam įforminimui, prekių laikinojo saugojimo įforminimu, muitinės procedūra ar kitu muitinės sankcionuotu veiksmu. Už įsipareigojimų, numatytų 3 straipsnyje (įskaitant 3.2, 3.6, 3.7 papunkčiuose) nevykdymą ar netinkamą vykdymą, užsakovas (atsakovė) įsipareigojo atlyginti muitinės tarpininkui (ieškovei) dėl šių pažeidimų atsiradusius tiesioginius nuostolius (Muitinės tarpininko sutarties 5.6 papunktis).
40. Įvertinusi aptartas Muitinės tarpininko sutarties nuostatas, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės įsipareigojimai ir atsakomybė ieškovei, po prekių perdavimo faktiniam prekių vežėjui ieškovės akciziniame sandėlyje, nesibaigė, nes pagal Muitinės tarpininko sutartį atsakovė įsipareigojo užtikrinti, jog prekės bus gabenamos tokiu būdu, kad būtų tinkamai atliktos visos muitinės procedūros ir pateikti visi dokumentai, reikalingi procedūrų užbaigimo įforminimui. Kaip patvirtina bylos duomenys, šios pareigos atsakovė neįvykdė.
41. Byloje nustatyta, kad muitinės procedūros dėl prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos muitų teritorijos nebuvo įvykdytos: prekės nebuvo pristatytos į atsakovės nurodytą paskirties muitinę Italijoje, iš kurios akcizinės prekės turėjo būti išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, o duomenų, jog prekės buvo pristatytos kitai pasienio Europos Sąjungos muitinei eksporto užbaigimui taip pat nėra. Kitaip tariant, byloje nėra jokios muitinės patvirtinimo apie prekių išvežimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
42. Be to, byloje nėra patikimų įrodymų, kad ginčo prekės buvo pristatytos į Turkiją atsakovės nurodytam gavėjui – įmonei „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“. Nors atsakovė gavo iš ginčo prekių pirkėjo „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ patvirtinimo laišką dėl alkoholinių gėrimų pagal sąskaitą KML 20190207 ir ginčo eksporto deklaraciją 19LTVC0100EK2D6EE3 pristatymo į Stambulą 2019 m. spalio 12 d., nurodžiusi, kad prekės Turkijos muitinėje 2019 m. spalio 16 d. įformintos deklaracija Nr. 19343100AN021826, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, toks patvirtinimas ir pateikti duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl informacijos teisingumo. Nustatyta, kad Turkijos muitinė, 2024 m. sausio 31 d. atsakydama į Muitinės departamento 2023 m. birželio 1 d. paklausimą, nurodė, jog nepavyko rasti jokios veikiančios įmonės, pavadintos „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“, kuri sandėlio deklaracijoje Nr. 19343100AN021828 nurodyta kaip pirkėjas be mokesčių mokėtojo, tačiau yra sandėlio deklaracija Nr. 18343100AN021826 dėl degtinės komercinių prekių, kuri iš dalies yra panaši į anksčiau paminėtos deklaracijos turinį, bet deklaracija yra 2018 metų.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius atsakovės dokumentus, kuriais ji įrodinėjo, kad prekės buvo pristatytos gavėjui į Turkiją, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog jie nėra nuoseklūs ir nepatvirtina apeliantės įrodinėjamos aplinkybės, kad prekės iš tiesų buvo išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Kaip minėta, pagal atsakovės užsakymą, pateiktą ieškovei, prekės vežėjo „TARGET SIA“ turėjo būti gabenamos transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini) į Triesto muitinę Italijoje ir pristatytos gavėjui į Turkiją „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“, tačiau iš byloje esančio atsakovės 2021 m. vasario 10 d. paaiškinamojo rašto nustatyta, kad dėl didelių eilių Triesto uoste prekės buvo iškrautos iš jas vežančio sunkvežimio ir pakrautos į kitą sunkvežimį Nr. (duomenys neskelbtini), pervežtos per Kroatiją į Juodkalniją, kur prekės buvo vėl perkrautos į kitą užsakytą sunkvežimį Luka Bar uoste į Turkiją. Iš Juodkalnijos muitinės dokumente užfiksuotų aplinkybių nustatyta, kad prekės vis tik buvo gabenamos ne atsakovės paaiškinamajame rašte nurodyta transporto priemone, o ta, kuri buvo nurodyta ieškovei pateiktame užsakyme – Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad atsakovė, įrodinėdama prekių pristatymą gavėjui, pateikė dar vieną CMR važtaraštį Nr. 02063, kuriame nurodyta, jog prekės toliau buvo gabenamos vežėjo MB Sped Ltd su transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. spalio 12 d. pristatytos gavėjui „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiame gabenimo važtaraštyje prekių siuntėja yra nurodyta „Kontres D. o. o.“, o gavėja – MB Sped Ltd.
44. Nors, apeliantės teigimu, dokumentų trūkumai ir nesutapimai galėjo atsirasti dėl žmogiškosios klaidos ir (ar) rašymo apsirikimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei nepateikus abejonių nekeliančių įrodymų, kad akcizinės prekės iš tiesų buvo išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos bei pristatytos atsakovės nurodytam gavėjui – Turkijos įmonei „Tur-ip Sanayi ve Ticaret, Ltd Sti“, be to, tokių duomenų, net ir po atlikto kelis metus trukusio tyrimo nenustačius nei Vilniaus teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo akcizinės prekės buvo išvežtos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos.
45. Kaip jau buvo minėta, pagal Muitinės tarpininko sutartį apeliantė įsipareigojo užtikrinti prekių gabenimą tokiu būdu, kad būtų tinkamai atliktos visos muitinės procedūros ir pateikti visi dokumentai, reikalingi eksporto procedūros užbaigimo įforminimui (žr. nutarties 39 punktą). Šios pareigos apeliantei tinkamai neįvykdžius, t. y. nepateikus dokumentų, reikalingų eksporto procedūrai pagal eksporto deklaraciją MRN 19LTVC0100EK2D6EE3 užbaigti, ieškovė, kaip muitinės tarpininkė, dėl SIA „KME LINE“ kaltės turėjo sumokėti VMI 105 976 Eur akcizų mokesčių. Muitinės tarpininko sutarties 5.6 papunkčiu atsakovė už įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įsipareigojo atlyginti ieškovei dėl pažeidimų atsiradusius tiesioginius nuostolius. Be to, atsakovė 2020 m. gegužės 12 d. pateikė ieškovei Patvirtinimo raštą, kuriame nurodė, kad eksporto galiojimo laikotarpiu bus uždarytas 2020 m. rugsėjo 19 d. eksporto dokumentas 19LTVC0100EK2D6EE3; priešingu atveju, garantuoja visų mokesčių sumokėjimą už eksportuoti siunčiamas prekes. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės prievolė padengti visas išlaidas, susijusias su eksporto deklaracijos neuždarymu, kyla ne tik Muitinės tarpininko sutarties, bet ir Patvirtinimo rašto pagrindu.
46. Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovavosi paminėtu Patvirtinimo raštu, nes jame nenurodyti mokesčiai, už kurių sumokėjimą ji garantavo, be to, toks raštas negali būti laikomas garantija, kuri sukurtų atsakovei kokius nors įsipareigojimus prieš ieškovę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė ne tik Muitinės tarpininko sutartimi, bet papildomai dar ir Patvirtinimo raštu garantavo ieškovei, kad bus uždaryta eksporto procedūra pagal 2020 m. rugsėjo 19 d. eksporto dokumentą 19LTVC0100EK2D6EE3 bei įsipareigojo atlyginti nuostolius bei sumokėti visus mokesčius dėl ginčo eksporto procedūros neuždarymo. Tai, kad Patvirtinimo rašte nenurodyti konkretūs mokesčiai, kurių sumokėjimą, nebaigus eksporto procedūros, garantavo atsakovė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia atsakovės prisiimtos atsakomybės. Minėta, kad eksporto procedūra dėl atsakovės kaltės uždaryta nebuvo: byloje nėra patikimų duomenų, kad prekės buvo išvežtos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir kad jos pagal eksporto deklaraciją 19LTVC0100EK2D6EE3 buvo pristatytos atsakovės nurodytam gavėjui – Turkijos įmonei „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“. Dėl šios priežasties Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. sausio 8 d. sprendimu atsisakė patvirtinti prekių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. eksporto deklaraciją 19LTVC0100EK2D6EE3 išvežimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir šią eksporto deklaraciją pripažino negaliojančia.
47. Nesant neabejotinų įrodymų, kad akcizais apmokestintos prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos ir pristatytos eksporto deklaracijoje 19LTVC0100EK2D6EE3 nurodytam gavėjui, atsakovė, Sandėliavimo ir Muitų tarpininko sutartimis bei Patvirtinimo raštu įsipareigojusi pateikti visus dokumentus, reikalingus eksporto procedūrai užbaigti ir šio įsipareigojimo neįvykdžiusi, turi atlyginti ieškovei šios patirtus nuostolius, kuriuos sudaro VMI sumokėti akcizų mokesčiai.
48. Apeliantė, įrodinėdama, kad ji negali būti laikoma atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius, teigia, jog prekės buvo gabenamos pagal INCOTERMS FCA sąlygas, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti, kad atsakovė prisiimtų atsakomybę dėl parduotų prekių faktinio išvežimo iš Europos Sąjungos teritorijos.
49. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu skundo argumentu ir pažymi, kad dėl apeliantės nurodomų INCOTERMS FCA sąlygų taikymo buvo išsamiai pasisakyta skundžiamame sprendime. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir nurodė, kad INCOTERMS FCA sąlygos, nurodytos atsakovės 2019 m. rugsėjo 18 d. sąskaitoje Nr. KML 20190207, išrašytoje prekių pirkėjai – Turkijos įmonei „Tur-ip Sanayi Ticaret Ltd Sti“, yra skirtos sureguliuoti pirkimo–pardavimo sandorio šalių tarpusavio teises ir pareigas, t. y. atsakovės SIA „KME LINE“ (pardavėjos) ir Turkijos įmonės „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ (pirkėjos). Šios sąlygos neturi įtakos ir negali pakeisti ar panaikinti atsakovės įsipareigojimų ieškovei pagal šalių sudarytas Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutartis. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė negali remtis INCOTERMS FCA sąlygomis, gindama savo teises ir interesus.
50. Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas dėl mišrios kaltės principo taikymo ir atsakovės atleidimo nuo atsakomybės. Tokį prašymą apeliantė iš esmės grindė tuo, kad ieškovė neinformavo atsakovės apie trečiųjų asmenų atliktus veiksmus, kurie susiję su importo į Turkiją dokumentų klastojimo faktu, neinformavo apie vykstantį tyrimą muitinėje ir nesudarė galimybės atsakovei jame dalyvauti, todėl dėl susidariusių nuostolių, apeliantės manymu, yra atsakinga ir ieškovė.
51. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu skundo argumentu ir pažymi, kad, remiantis prieš tai aptartomis Muitinės tarpininko sutarties 3.2, 3.6, 3.7, 5.6 papunkčių nuostatomis, būtent atsakovė turėjo pareigą užtikrinti, jog prekės bus gabenamos tokiu būdu, jog būtų tinkamai atliktos visos muitinės procedūros ir pateikti visi dokumentai, reikalingi įforminant procedūrų užbaigimą, priešingu atveju, nevykdant ar netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė įsipareigojo atlyginti muitinės tarpininkei (ieškovei) atsiradusius tiesioginius nuostolius. Taigi ne ieškovė, o atsakovė turėjo dėti visas įmanomas pastangas, kad įrodytų, jog prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir pasiekė prekių gavėją Turkijoje. Kaip minėta, patikimų įrodymų, kurie leistų užbaigti eksporto procedūrą, patvirtinant kad ginčo prekės kirto Europos Sąjungos muitų teritoriją ir pasiekė gavėją, apeliantė nepateikė. Tai, kad ieškovė, siekdama išspręsti susidariusią situaciją ir išvengti nuostolių (akcizo mokesčių sumokėjimo) ne kartą kreipėsi į atitinkamas institucijas (Vilniaus teritorinę muitinę, Muitinės departamentą), skundė sprendimus, nesudaro pagrindo pripažinti, jog dėl susidariusios situacijos, negalint užbaigti eksporto procedūros, yra atsakinga ir ieškovė. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apeliantės skundo argumentai dėl mišrios kaltės principo taikymo ir atsakovės atleidimo nuo atsakomybės.
52. Nepagrįstas ir apeliantės skundo argumentas, kad skundžiamas sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – krovinio faktinio vežėjo ir Turkijos įmonės „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ – materialiųjų teisių ir pareigų.
53. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
54. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan. materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas; 2024 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-421/2024, 110 punktas).
55. Taigi, vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl krovinio faktinio vežėjo ir Turkijos įmonės „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ teisių ir pareigų, reikšminga nustatyti, ar sprendimu buvo modifikuota paminėtų bendrovių teisinė padėtis. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.
56. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, buvo sprendžiamas atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės klausimas, pastarajai nesilaikius šalių pasirašytos Sandėliavimo ir Muitinės tarpininko sutarčių nuostatų ir dėl to padarius ieškovei nuostolių. Jokie reikalavimai nei faktiniam prekių vežėjui, nei Turkijos bendrovei „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ nebuvo reiškiami, o skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jokios teisės ir pareigos paminėtiems asmenims nebuvo nustatytos, pripažintos, pakeistos ir (ar) panaikintos, t. y. jų teisinė padėtis nebuvo modifikuota.
57. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu sprendimu nebuvo nuspręsta dėl apeliantės nurodomų asmenų – faktinio krovinio vežėjo ir Turkijos įmonės „Tur-ip Sanayi ve Ticaret Ltd Sti“ – materialiųjų teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti absoliučiai negaliojančiu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.
58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei šios patirtus nuostolius, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59. Apeliantės SIA „KME LINE“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
60. Ieškovė UAB „VILNIAUS TRANSIMEKSA“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esantys duomenys (2025 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra ir 2025 m. spalio 27 d. Swedbank, AB mokėjimo nurodymas) patvirtina, kad ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos sudarė 4 489,10 Eur.
61. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas valstybės įmonės Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
62. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės UAB „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, buvo patirtos 2025 m. spalio mėn. (apmokėta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2025 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 387 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktis nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 3 103,10 Eur (1,3 x 2 387 Eur). Ieškovės prašomos priteisti 4 489,10 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinamos iki 3 103,10 Eur ir, apeliacinį skundą atmetus, priteisiamos iš atsakovės SIA „KME LINE“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS TRANSIMEKSA“ (juridinio asmens kodas 125598115) iš atsakovės SIA „KME LINE“ (juridinio asmens kodas 40103932356) 3 103,10 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą tris eurus ir 10 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Alma Urbanavičienė