Civilinė byla Nr. 2A-165/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00701-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3.; 75.6.; 121.21.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-734-460/2012 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams E. Š., akcinei bendrovei DNB bankui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys: notarė A. A., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. Š., AB DNB bankui, kuriuo prašė pripažinti faktą, kad ieškinyje nurodyti žemės sklypai (3,9190 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3,3524 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,2236 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1,2247 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4,3868 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,7135 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,9303 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,5046 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra bendroji jungtinė sutuoktinių A. Š. ir E. Š. nuosavybė; pripažinti negaliojančiu 2007 m. gegužės 31 d. įregistruotą hipotekos sandorį Nr. 03120070007251, kuriuo skolininko E. Š. prievolei kreditoriui AB DNB bankui pagal 2007 m. gegužės 21 d. kredito linijos sutartį Nr. K-4200-2007-148 užtikrinti E. Š. įkeitė tuos žemės sklypus. Nurodė, jog sutartimi neaptarus santuokoje įgyto turto teisinio režimo, ginčo žemės sklypai laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo E. Š.) nuosavybe. Atsakovas E. Š. su AB DNB banku pasirašė kreditavimo sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti buvo pasirašyta ir įregistruota hipotekos sutartis, t. y. prievolių įvykdymui pagal kreditavimo sutartį užtikrinti buvo įkeistas pirmiau nurodytas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas – žemės sklypai. Sutuoktiniui E. Š. nevykdant kredito sutarties nuostatų, kreditorius kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėją, kuris 2010 m. kovo 29 d. nutartimi Nr. 501-2N/2009 nusprendė parduoti iš varžytynių įkeistus žemės sklypus. Atsakovas E. Š. bankui įkeitė turtą, kuris yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, neturėdamas ieškovės sutikimo. Turto įkeitimas pažeidžia ieškovės interesus, o nesant sutuoktinių, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės savininkų, suderintos valios, tokios nuosavybės teise turimų nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos suvaržymas hipoteka nėra galimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 3.92 str. 4 d.).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad santuokos su ieškove metu atsakovo E. Š. vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą: 3,9190 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3,3524 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,2236 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1,2247 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4,3868 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,7135 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,9303 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,5046 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (8 žemės sklypai suformuoti padalijus vieną žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo 2002 m. spalio 7 d). Atsakovas E. Š. 2007 m. gegužės 21 d. pasirašė kreditavimo sutartį su AB DNB banku. Sutartimi atsakovui bankas suteikė 7 000 000 Lt kreditą. Prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas turtas – žemės sklypai. E. Š. nevykdant kredito sutarties nuostatų, kreditorius pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių. Hipotekos teisėjas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi Nr. 501-2N/2009 nusprendė parduoti iš varžytynių įkeistus anksčiau išvardytus žemės sklypus.

Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl to, kad jeigu ieškovės sutuoktinis E. Š. žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo santuokoje su ja metu, tai sudaro pagrindą pripažinti šį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad siekiant pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turi būti įvertintas tiek turto įsigijimo pagrindas, turto pobūdis, tiek ir asmenų, siekiančių įgyti nuosavybės teisę į turtą, teisinis statusas, o ne tik faktas, kad šis turtas įgytas santuokos metu. Teismas nustatė, kad ieškovė yra Rusijos Federacijos pilietė, be to, 2001 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo-pirkimo sutartyje numatyta, kad žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytas su specialiomis jo naudojimo sąlygomis (žemės sklypuose yra įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos ir įrenginiai). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ? Konstitucija) 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3-4 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalimi, 9, 11 straipsniais, sprendė, kad ieškovei yra draudžiama įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypus, juo labiau – tokį statusą turinčius žemės sklypus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucija/Konstituciniai įstatymai turi viršenybę prieš kitus įstatymu. Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimas dėl ginčo žemės sklypų, nurodytų ieškinyje, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypai yra registruoti kaip asmeninė E. Š. nuosavybė. Žemės sklypais E. Š. nuo pat įsigijimo disponavo, juos valdė bei naudojo kaip asmeninį turtą. Kadangi ginčo žemės sklypai atsakovui E. Š. priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl notaras, tvirtindamas 2007 m. gegužės 31 d. sutartinės hipotekos sandorį Nr. 03120070007251, neturėjo pareigos reikalauti ieškovės sutikimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad notaras turimomis bei įmanomomis priemonėmis ir būdais įvertino jam pateiktus dokumentus bei juose nurodytus duomenis, vadovaudamasis jam įstatymo suteiktais įgaliojimais, neviršydamas bei nepažeisdamas jų, teisėtai patvirtino minėtą hipotekos sutartį. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad neegzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti 2007 m. gegužės 31 d. sutartinės hipotekos sutartį Nr. 03120070007251 negaliojančia. Be to, pradinis ginčo žemės sklypas yra įkeistas atsakovui AB DNB bankui su ieškovės žinia (ką patvirtina E. Š. bankui 2007 m. balandžio 4 d. pateikta „Paraiška kreditui gauti“, kurią pasirašė ir ieškovė, tuo patvirtindama, jog ji pritarė ir žinojo, kad E. Š. siekia gauti iš banko kreditą, kurio įvykdymas ir buvo užtikrintas žemės sklypų įkeitimu; ieškovės 2007 m. kovo 3 d. pateiktas bankui rašytinis sutikimas dėl jos duomenų tikrinimo), ji jokių prieštaravimų dėl to bankui nepateikė. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais. Priešingai, atsakovas pirko žemės sklypą ir jį padalijo į 8 dalis verslo tikslais. Dėl to teismas darė išvadą, jog ieškovė žinojo apie E. Š. su banku sudaromą kreditavimo sandorį ir jo įvykdymo užtikrinimą bei tam neprieštaravo. Be to, sandoris buvo sudarytas išimtinai atsakovo E. Š. interesais.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė (apeliantė) A. Š. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškina ieškovės teisę į santuokoje su sutuoktiniu įgytą turtą. Sprendimu paneigiama ieškovės teisė į santuokoje įgytą turtą remiantis vien faktu, kad ji yra ne Lietuvos Respublikos pilietė. Teismo pateiktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo aiškinimas ne Lietuvos rezidentės atžvilgiu laikytinas diskriminacinio pobūdžio, nepagrįstai siaurinantis turtines teises. Apeliantė, vadovaujantis CK 3.3, 3.117, 3.82 straipsniais, 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsnio 2 dalimi, nepriklausomai nuo pilietybės, turi nuosavybės teisę į pusę santuokoje su atsakovu E. Š. įgyto turto. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas E. Š. ginčo žemės sklypą įgijo iš asmeninių lėšų, todėl laikytina, kad žemės sklypas buvo įgytas naudojant bendrąja jungtine nuosavybe valdomas lėšas. Viešame registre nėra įregistruota juridinio fakto, kad žemės sklypas yra asmeninė atsakovo E. Š. nuosavybė. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje taip pat nėra įvardyta, kokia nuosavybės teisės forma atsakovas įgyja žemės sklypą, todėl galioja įstatymo nustatyta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovas E. Š., neatsižvelgdamas į CK 3.88 straipsnyje numatytą prezumpciją, be ieškovės sutikimo (CK 3.92 str. 4 d.) įkeitė bendrąja jungtine nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančius nekilnojamuosius daiktus.
2. Teismas, nepagrįstai konstatavęs faktą, jog žemės sklypas buvo įgytas asmenine E. Š. nuosavybe, padarė klaidingą išvadą, kad įkeičiant žemės sklypą nebuvo reikalingas sutuoktinės sutikimas. CK 3.92 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, perleidimu ar teisių į juos suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai. Kadangi atsakovas E. Š. be raštiško apeliantės sutikimo įkeitė po santuokos sudarymo įgytus nekilnojamuosius daiktus, apeliantė šio sandorio nepatvirtino, todėl hipotekos sutartis yra negaliojanti. Priešingai nei nurodė teismas, paraiškos kreditui gauti pasirašymas ir sutikimo davimas asmens duomenims tikrinti negali būti tapatinamas su sutikimu sudaryti kredito sutartį ir/ar įkeisti turtą. Faktinė aplinkybė, jog apeliantė davė sutikimą kreditui gauti ir leido tikrinti jos asmens duomenis, patvirtina tai, kad atsakovui derantis dėl kredito gavimo bankas reikalavo sutuoktinės rašytinio pritarimo, tačiau tęsiant derybas dėl kredito ir pasirašant kredito bei hipotekos sutartį apeliantė buvo eliminuota iš šio proceso.
3. Nors užsienio piliečiai negali įgyti nuosavybės teisėmis žemės ūkio paskirties ar miškų ūkio paskirties žemės sklypų, tačiau šių asmenų teisė į turtą negali būti paneigta. Apeliantė turi teisę į santuokoje su sutuoktiniu E. Š. įgytą žemės sklypą, todėl ji privalo dalyvauti to turto valdyme ir sutikti su tokio turto perleidimu ir/ar apsunkinimu hipoteka. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja užsienio piliečio teisės į bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą, į kurį Konstitucija neleidžia užsieniečiams įgyti nuosavybės teisių, todėl turi būti taikoma teisės aktų analogija, konkrečiai – CK 5.75 straipsnis. Dėl šio straipsnio taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011.

Atsakovas E. Š., atstovaujamas kuratoriaus advokato T. K., atsiliepimu į apeliacinį skundą sutinka, jog apeliantės skundas būtų patenkintas. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino CK normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, todėl padarė nepagrįstas išvadas šiuo klausimu. Sutinka, kad pagal bendrąją taisyklę užsienio piliečiai negali įgyti nuosavybės teisių į žemės ūkio paskirties žemės sklypus, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011 yra išaiškinęs, kokiu būdu užsienio piliečiai turi teisę įgyvendinti jiems priklausančias nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Nors apeliantė ir negali įgyti nuosavybės teisių į dalį ginčo žemės sklypų pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reglamentavimą, tai nepaneigia apeliantės nuosavybės teisės apskritai. Byloje nustatyta, kad žemės sklypai įgyti už bendrąja jungtine nuosavybės teise esančias lėšas ir dėl to ginčo nėra, todėl pagal minėtą kasacinio teismo praktiką pardavus šį nekilnojamąjį turtą, apeliantei priklausytų atitinkama dalis lėšų, gautų pardavus sklypus. Be to, sprendžiant dėl sutuoktinių nuosavybės, faktas, kad turtas įregistruotas tik vieno iš sutuoktinių vardu, nereiškia, jog šis turtas nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Privalu įsitikinti, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalies, CK 3.90, 3.91 straipsnių pagrindu turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kadangi šiuo atveju žemės sklypai buvo įgyti ieškovės ir atsakovo E. Š. santuokos metu, taikoma prezumpcija, jog šis nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovas, siekdamas įkeisti bendrąja jungtine nuosavybės teise esantį turtą, privalėjo gauti savo sutuoktinės sutikimą, tačiau tokio sutikimo negavo.

Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantės argumentai apie jos nuosavybės teises į ginčo turtą prieštarauja Konstitucijai. Todėl skundo argumentai, jog apeliantės ir jos sutuoktinio vardu įgyti ir įregistruoti ginčo žemės sklypai turi būti abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe vien dėl to, kad šį turtą E. Š. įsigijo jų santuokos metu iš po santuokos sudarymo gautų pajamų, yra teisiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys aukštesnę teisinę galią turinčioms konstitucinės teisės normoms. Apeliantė byloje net neįrodinėjo, jog savo pajamomis prisidėjo prie žemės sklypo įsigijimo. Net jei būtų nustatyta, kad žemės sklypas įgytas iš bendrų sutuoktinių lėšų ar ieškovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie sklypo įsigijimo, tai ji galėtų reikalauti šios sumos atlyginimo iš sutuoktinio, tačiau tokių reikalavimų nereiškė ir savo indėlio į žemės sklypo įsigijimą neįrodinėjo. Kadangi apeliantė nei hipotekos sandorio sudarymo metu, nei šiuo metu nėra žemės sklypo bendraturtė ir neturi teisės įgyti nuosavybės teisės į šį žemės sklypą, o žemės sklypas ir iš jo suformuoti 8 sklypai buvo ir yra registruoti E. Š. vardu, apeliantės leidimas įkeisti žemės sklypą nebuvo reikalingas, o CK 3.92 straipsnio 4 dalis nebuvo pažeista. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog apeliantė žinojo ir pritarė, kad jos sutuoktinis savo vardu gautų iš banko kreditą ir užtikrintų kredito grąžinimą jam priklausančiu turtu, neabejotinai žinojo ir pritarė/neprieštaravo žemės sklypo bankui įkeitimui (sandorio sudarymo sutuoktinio pritarimu prezumpcija pagal CK 3.92 str. 3 d.). Hipotekos sandorį panaikinti nėra teisinio pagrindo ir dėl praleisto vienerių metų senaties termino sandoriui, ginčijamam dėl sudarymo be sutuoktinio sutikimo CK 3.92 straipsnio 4 dalies pagrindu, nuginčyti. Tokį terminą numato CK 3.96 straipsnio 1 dalis. Apeliantė nuo pat 2007 m. žinojo, jog jos sutuoktinis kreipiasi į banką dėl kredito išdavimo, kurio viena iš sąlygų ? turto įkeitimas. Juolab, kad pripažinti negaliojančiu sandorį, kaip sudarytą be sutuoktinio sutikimo, galima, jei įrodoma, jog kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Bankas yra sąžiningas hipotekos kreditorius. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011, nes toje nutartyje buvo pripažinta, kad užsienietis po turto paveldėjimo turi teisę į pinigų sumą, kuri gautina Nacionalinei žemės tarnybai pardavus paveldimą turtą, tačiau neturi teisės į turtą natūra. Ši kasacinio teismo nutartis niekaip nepatvirtina apeliantės nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ((duomenys neskelbtini) str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės.

Ieškovė, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, ir atsakovas E. Š. 1995 m. rugpjūčio 7 d. sudarė santuoką (1 t., 10 b. l.). Atsakovas 2001 m. rugsėjo 20 d. sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo 21,2549 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklype buvo nustatyti žemės naudojimo apribojimai: melioracijos sistemos bei įrenginiai – 20,8 ha. Vėliau šis žemės sklypas buvo padalytas į 8 atskirus žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 15-24, 52-54, 55-57, 58-60, 61-63, 64-66, 67-69, 70-72, 73-75 b. l.). Viešame registre tiek žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek po jo padalijimo suformuotų 8 žemės sklypų savininku buvo nurodytas atsakovas E. Š.

Atsakovai 2007 m. gegužės 21 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. K-4200-2007-148, pagal kurią atsakovui E. Š. suteiktas 7 000 000 Lt kreditas iki 2009 m. balandžio 30 d. Pagal šios sutarties specialiosios dalies 10 punktą kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti įkeistas šis turtas: žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 76-85 b. l.). Atsakovai pasirašė hipotekos lakštą, pagal kurį E. Š. įkeitė 21,2549 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prievolių pagal minėtą kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti. Hipotekos sandoris patvirtintas 2007 m. gegužės 29 d. (1 t., 86-89), hipotekos lakštas įregistruotas 2007 m. gegužės 31 d. (1 t., 15 b. l). Hipotekos lakšto pastabose nurodyta, kad įkeičiamas žemės sklypas priklauso E. Š. asmeninės nuosavybės teise, kad įkeičiamo daikto savininkas užtikrina, jog įkeičiamas daiktas kitiems asmenims neperleistas, neareštuotas, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti daiktu. 2008 m. lapkričio 19 d. įregistruoti sutartinės hipotekos pakeitimai, išregistruojant žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), hipoteką, ir įregistruojant hipoteką iš šio žemės sklypo naujai suformuotiems 8 žemės sklypams. Ieškovė pareiškė reikalavimus pripažinti šiuos 8 žemės sklypus bendrąja jos ir sutuoktinio nuosavybe, pripažinti negaliojančiu 2007 m. gegužės 31 d. įregistruotą sutartinės hipotekos sandorį Nr. 03120070007251, kuriuo skolininko E. Š. prievolei pagal 2007 m. gegužės 21 d. kredito linijos sutartį Nr. K-4200-2007-148 kreditoriui AB DNB bankui užtikrinti E. Š. įkeitė ginčo žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Visų pirma, apeliantė skunde nurodo, kad nepriklausomai nuo savo pilietybės, ji turi teisę į santuokoje bendrąja jungtine nuosavybe įgytą turtą, įskaitant į ginčo žemės sklypus. CK įtvirtinta, jog tuo atveju, jei sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 str.). Įstatyminis sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str.). Apeliantė pareiškė reikalavimą pripažinti faktą, kad ginčo žemės sklypai yra bendroji jungtinė sutuoktinių A. Š. ir E. Š. nuosavybė, nes viešame registre sklypai įregistruoti tik vieno E. Š. vardu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio fakto pripažinimas šiuo atveju nėra galimas. E. Š. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris vėliau buvo padalytas į 8 atskirus žemės sklypus, įsigijo 2001 m. rugsėjo 20 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas (Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis) (1996 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. I-1390 redakcija). Tai reiškia, kad apeliantė negalėjo kartu su sutuoktiniu bendrąja jungtine nuosavybės teise įgyti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje, kurią (žemę) įgijo atsakovas E. Š. 2001 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, nes tą apeliantei draudė Konstitucijos 47 straipsnis. Dėl to pripažinti nekilnojamuosius daiktus ? žemės sklypus, kurie buvo suformuoti padalijus 2001 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą žemės sklypą, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o ne asmenine atsakovo E. Š. nuosavybe, negalima. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas ieškinio reikalavimas pripažinti ginčo žemės sklypus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu įsigyti žemės sklypą apeliantei draudė aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas ? Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentu, kad Konstitucijai draudžiant užsieniečiams įgyti nuosavybės teisėmis žemės sklypus, turėtų būti taikoma teisės aktų analogija, konkrečiai – CK 5.75 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog tais atvejais, kai žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione. Gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas. CK 1.8 straipsnyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). Tačiau, kaip jau akcentuota pirmiau šioje nutartyje, sandorius su užsienio subjektu dėl žemės sklypo (kurį vėliau padalijus buvo naujai suformuoti 8 atskiri žemės sklypai) įsigijimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu draudė Konstitucija. Teisės aktų analogija byloje negali būti taikoma, nes teisės spraga šiuo atveju apskritai neegzistuoja. Be to, atsižvelgiant į tai, kad CK 5.75 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ VIII skyriuje „Atskirų turto rūšių paveldėjimo ypatybės“, taip pat į tai, kad ši norma reguliuoja žemės paveldėjimo sąlygas ir tvarką tais atvejais, kai žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, darytina išvada, jog CK 5.75 straipsnyje įtvirtinta norma yra specialioji. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Tokiu atveju nėra pagrindo šioje byloje remtis kasacinio teismo išaiškinimas, pateiktais 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011.

Pirmasis apeliantės ieškinio reikalavimas (dėl žemės sklypų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe) pareikštas tam, kad jį patenkinus, atsirastų pagrindas pripažinti negaliojančiu 2007 m. gegužės 31 d. įregistruotą sutartinės hipotekos sandorį Nr. 03120070007251, kuriuo skolininko E. Š. prievolei pagal 2007 m. gegužės 21 d. kredito linijos sutartį Nr. K-4200-2007-148 kreditoriui AB DNB bankui užtikrinti E. Š. įkeitė žemės sklypus. Tą skunde nurodo pati apeliantė, be to, tokią išvadą teisėjų kolegija daro ir dėl to, jog hipotekos sandorį prašoma pripažinti negaliojančiu pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį, t. y. dėl to, jog sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai. Tai reiškia, kad pagrindinis ieškovės pareikšto ieškinio tikslas buvo nuginčyti hipotekos sandorį. Esminė CK 3.92 straipsnio 4 dalyje numatyta aplinkybė yra ta, jog nekilnojamasis daiktas turi priklausyti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, yra laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji. Todėl ir šiuo atveju nenuginčijus, kad žemės sklypų nuosavybės teisė yra ne asmeninė atsakovo E. Š. nuosavybė, o bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tiek apeliacinės instancijos teismas pirmiau šioje nutartyje nepripažino, kad ginčo žemės sklypai priklauso ieškovei kartu su sutuoktiniu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise), nėra pagrindo daryti išvadą, jog notaras neturėjo teisės patvirtinti hipotekos sandorio, atitinkamai nėra pagrindo spręsti ir dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo tai, ar žemės sklypai, kurie buvo suformuoti padalijus 2001 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovo E. Š. nuosavybės teise įsigytą žemės sklypą, priklauso ieškovei ir atsakovui E. Š. bendrąja sutuoktinių nuosavybe (apeliantė rėmėsi CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta turto, sutuoktinių įgyto po santuokos sudarymo, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija). Kadangi žemės sklypo įsigijimo metu ieškovė apskritai neturėjo teisės įgyti tokio žemės sklypo, todėl ginčo žemės sklypai negali būti pripažinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektais. Klausimas dėl to, kokia yra lėšų, už kurias buvo įsigytas žemės sklypas, kilmė, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliantei, manančiai, jog jos materialinės subjektinės teisės buvo pažeistos, neapribota galimybė savo teises ginti pareiškiant atitinkamas turtines pretenzijas sutuoktinio atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir aktualiomis ginčui spręsti teisės aktų nuostatomis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

CPK 98 straipsnyje nustatytos išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą, atlyginimo sąlygos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio. CPK 98 straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovas AB DNB bankas pateikė prašymą priteisti išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 2 420 Lt (2 t., 134-136). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantės skundas atmetamas, į Rekomendacijų 8.11 punktą, į tai, kad patvirtinta minimali mėnesio alga atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo metu sudarė 1 000 Lt, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, taikytinus nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, neturi pagrindo nagrinėjamu atveju atsakovo naudai priteisti visas turėtas išlaidas, todėl sprendžia, jog atsakovui AB DNB bankui iš apeliantės A. Š. priteistina 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

   Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

   Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

   Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui iš ieškovės A. Š. 1 500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                                  Alė Bukavinienė

     Artūras Driukas

                                                                                                                                                 Gintaras Pečiulis