Administracinė byla Nr. A-1417-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03097-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant uždarosios akcinės bendrovės „Dalsta“ atstovei advokatei Editai Radzevičiūtei,

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Algirdui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dalsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dalsta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Dalsta“ (toliau – ir pareiškėjas, BUAB „Dalsta“, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) viršininko sprendimą Nr. (23.17-08)-320-52991 išieškoti mokestinę  nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu VMI prie FM nusprendė išieškoti į biudžetą iš BUAB „Dalsta“ sąskaitos 257 577 Lt sumą nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir delspinigių bei nutraukti įmonei pinigų išdavimą ir pervedimą iš jos sąskaitos/-ų. Mokestinė prievolė (PVM nepriemoka) buvo priskaičiuota, kadangi BUAB „Dalsta“ bankroto administratorius bankroto procese po sprendimo likviduoti įmonę pardavinėjo BUAB „Dalsta“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – butus, esančius (duomenys neskelbtini), nepriskaičiuodamas ir nesumokėdamas PVM. Pareiškėjo manymu, PVM mokestinė prievolė nustatyta nepagrįstai, nes Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi nutarė pripažinti BUAB „Dalsta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 2 punktas numato, kad „likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda“. Bankrutuojančios įmonės turimo turto realizavimas įmonės bankroto procese pagal Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 2 punktą yra tik įmonės turimo turto likučių išpardavimas, kad įmonė galėtų padengti kreditorinius reikalavimus. Šio įmonės turto pardavimas nėra įmonės prekių pardavimas komercinės veiklos metu ir nėra ūkinės komercinės (ekonominės) veiklos vykdymas. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Įmonių bankroto įstatymas turi prioritetą prieš kitus teisės aktus, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius mokestines prievoles, kurie turto pardavimą gali vertinti kitaip nei Įmonių bankroto įstatymas. Be to, pažymėjo ir tai, jog BUAB „Dalsta“ kreditorių komitetas 2012 m. liepos 24 d. posėdyje nurodė parduoti įmonės ilgalaikį turtą, t. y. „pardavinėti butus pavieniui, organizuojant laisvą pardavimą 3 mėn. su galimybe pratęsti pardavimą tomis pačiomis sąlygomis dar 3 mėn. gavus komiteto pirmininko (t.y. Swedbank) pritarimą. Kaina: 80% nuo nepriklausomo vertintojo Korporacijos Matininkai 2012.03.15 nustatytos vertės.“. Pareiškėjas paaiškino, kad BUAB „Dalsta“ nevykdė ūkinės komercinės veiklos įmonės bankroto proceso metu, parduodama jai priklausantį turtą. Skundžiamą sprendimą priėmusiai VMI prie FM tai buvo žinoma, nes Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra kreditorius bankroto procese. Todėl BUAB „Dalsta“ vykdomas bankrutuojančios įmonės turto realizavimas bankroto procese negalėjo būti kvalifikuojamas kaip ūkinės komercinės veiklos vykdymas ir tuo pagrindu parduotas turtas negalėjo būti apmokestintas PVM. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jo turtas buvo pripažintas tinkamu naudoti ir tapo įmonės ilgalaikiu nekilnojamuoju turtu daugiau kaip 24 mėnesius iki turto pardavimo ir buvo parduotas ne kaip naujas pastatas ar pastato dalis. Todėl, vadovaujantis PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi ir 2010 m. birželio 16 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimu „Dėl bankrutuojančių (bankrutavusių) bendrovių iš varžytinių parduodamo turto apmokestinimo PVM“ reg. Nr. (18.3-31-2)-R-5989, PVM mokestis nuo parduotų butų iš viso neturėjo būti skaičiuojamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, mokestinė prievolė jam buvo nustatyta nepagrįstai ir neteisėtai, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas nurodė ir tai, jog skundžiamu sprendimu VMI prie FM taip pat nutarė nutraukti įmonei pinigų išdavimą ir pervedimą iš jos sąskaitos. Tačiau ir tai, pasak pareiškėjo, yra neteisėta, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 31 straipsnio 1 punktą bankrutuojančios įmonės turtu disponuoja tik įmonės bankroto administratorius. Nei vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų. Kreditorius - Valstybinė mokesčių inspekcija, yra antros eilės kreditorius, einantis po darbuotojų. Skundžiamu sprendimu VMI prie FM, iš esmės pažeisdama imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, perėmė bankrutuojančios įmonės turtą, apeidama kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę, siekdama patenkinti savo reikalavimą įkaito turėtojo ir darbuotojų sąskaita. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 6 punktu, tik teismas kreditorių susirinkimo siūlymu gali spręsti dėl „apribojimų disponuoti Įmonės turtu nustatymo”. Taigi, nei vienas bankrutuojančios įmonės kreditorius savo vienašaliu sprendimu negali apriboti disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu įmonės bankroto administratoriui ir negali perimti bankrutuojančios įmonės turto valdymo. Net jeigu įmonė ir vykdytų ūkinę komercinę veiklą, ko ji nevykdo, ir turėtų sumokėti PVM mokestį nuo parduotų objektų, Valstybinė mokesčių inspekcija neturėtų teisės priimti sprendimo išieškoti į biudžetą mokestinės nepriemokos iš bankrutuojančios įmonės ir apriboti bankrutuojančios įmonės teisės disponuoti lėšomis. Todėl, pasak pareiškėjo, skundžiamu sprendimu, apribojant disponavimą bankrutuojančios įmonės lėšomis mokesčių administratoriaus nustatytos prievolės dydžiui, imperatyvios Įmonių bankroto įstatymo nuostatos buvo pažeistos iš esmės. Pareiškėjo nuomone, aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo nustatyta mokestinė prievolė, yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyvioms, aukštesnę galią turinčioms Įmonių bankroto įstatymo normoms.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 84–86) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2012 m. gegužės 16 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-21585 informavo Bendrovės bankroto administratorių, jog bankrutuojančios UAB „Dalsta“ 815 947,65 Lt mokestinė nepriemoka perleista VĮ Turto bankas. Mokesčių mokėtojo 2013 m. rugpjūčio 28 d. balanso duomenimis bankrutuojanti UAB „Dalsta“ turi 1 708 029,49 Lt mokestinį įsiskolinimą valstybės biudžetui (tame skaičiuje ir 815 947,65 Lt mokestinė nepriemoka perleista VĮ Turto bankas). Po 2011 m. rugsėjo 10 d. įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Dalsta“ pagal pateiktas PVM deklaracijas pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka sudaro: už 2012 m. gruodžio mėn. – 122 454 Lt; už 2013 m. sausio mėn. – 272 559 Lt; už 2013 m. kovo mėn. – 121 571 Lt; už 2013 m. balandžio mėn. – 163 340 Lt; už 2013 m. gegužės mėn. – 78 839 Lt; už 2013 m. birželio mėn. – 40 133 Lt; už 2013 m. liepos mėn. – 81 435 Lt. Paaiškino, kad remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktu, teismų praktika, bankrutuojančios įmonės statusas nesuteikia jokių privilegijų ar galimybių išvengti mokesčių mokėjimo, todėl pareiškėjas, vykdydamas ekonominę veiklą ir iš jos atsiradusius einamuosius mokesčius, šiuo atveju PVM, turėjo sumokėti į valstybės biudžetą. Atsakovas, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, jog einamieji mokesčiai po bankroto bylos iškėlimo privalo būti mokami, o vienas iš šios prievolės įvykdymo būdų - mokesčio įskaitymas (Civilinio kodekso 6.130 str. 1 d.). Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 133–137) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2011 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5866-661/11 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą 815 947,65 Lt sumoje. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2676-661/2012 pripažino UAB „Dalsta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kreditorinius reikalavimus, patvirtintus 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi, paliko nepakeistus. Nutartis yra įsiteisėjusi. BUAB „Dalsta“ kreditorių komitetas 2012 m. liepos 24 d. posėdyje nurodė parduoti įmonės ilgalaikį turtą, t. y. butus pavieniui, organizuojant laisvą pardavimą 3 mėn. su galimybe pratęsti pardavimą tomis pačiomis sąlygomis dar 3 mėn. gavus komiteto pirmininko (t. y. Swedbank) pritarimą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų ir BUAB „Dalsta“ sudarytos butų pirkimo-pardavimo ataskaitos matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. liepos 23 d. pardavė 20 butų iš daugiabučio namo adresu: (duomenys neskelbtini), priklausiusių jam nuosavybės teise už bendrą 2 639 200 Lt sumą. VMI prie FM viršininkas 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-52991 nusprendė išieškoti iš BUAB „Dalsta“ į valstybės biudžetą 257 577 Lt PVM mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitų.

Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl VMI prie FM viršininko 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-52991 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 5 punktu, PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, 2 straipsnio 22 punktu. Teismas nurodė, kad, sistemiškai analizuojant šias teisės normas, darytina išvada, jog įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, neuždrausta verstis ūkine ekonomine veikla, tačiau ją galima vykdyti tik tuomet jei tai mažina kreditorių patiriamus nuostolius. Be to, jei iš tokios veiklos atsiranda mokesčiai, kitos įmokos, jie mokami įstatymų nustatyta tvarka. Kaip aukščiau buvo minėta, pareiškėjas, jau po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. liepos 23 d., pardavė 20 daugiabučio namo butų adresu: (duomenys neskelbtini), priklausiusių jam nuosavybės teise už bendrą 2 639 200 Lt sumą. Iš byloje esančių pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų nustatyta, jog už 2012 m. gruodžio mėn. pareiškėjui susidaro 122 454 Lt PVM suma mokėtina į biudžetą, už 2013 m. sausio mėn. – 272 559 Lt; už 2013 m. kovo mėn. – 121 571 Lt; už 2013 m. balandžio mėn. – 163 340 Lt; už 2013 m. gegužės mėn. – 78 839 Lt; už 2013 m. birželio mėn. – 40 133 Lt; už 2013 m. liepos mėn. – 81 435 Lt. Teismo vertinimu, pareiškėjo parduodamos prekės, šiuo atveju nekilnojamas turtas – butai, patenka į PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą apmokestinamų prekių sąvoką, nes pareiškėjas, parduodamas butus, gavo atlygį už juos, pardavimo sandoriai buvo atlikti Lietuvos valstybės teritorijoje, pareiškėjas, parduodamas butus, vykdė ekonominę veiklą. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentas, kad jis, parduodamas butus, ekonominės veiklos nevykdė, o tik realizavo bankroto proceso metu įmonės turto likučius. PVM įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, jog ekonominė veikla – tai veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Vadinasi, bet kokia veikla, kuria tik siekiama gauti pajamų, laikytina ekonominė veikla PVM įstatymo prasme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas, gavęs pajamų iš minėtų pirkimo-pardavimo sandorių, turi sumokėti ir mokesčius įprastine tvarka kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai. Jokių išimčių ar privilegijų bankrutuojančiai įmonei mokesčių sumokėjimo prasme įstatyme nėra numatyta. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo skundo argumentą, jog VMI prie FM, būdama antros eilės kreditorius ir einantis po darbuotojų, ginčijamu sprendimu pažeidė imperatyvias ĮBĮ nuostatas, perėmė bankrutuojančios įmonės turtą, apeidama kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę, siekdama patenkinti savo reikalavimą įkaito turėtojo ir darbuotojų sąskaita. VMI prie FM vykdo MAĮ jai pavestas funkcijas, t. y. yra atsakinga už mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą. Todėl VMI prie FM, reikalaudama iš pareiškėjo sumokėti PVM nepriemoką ir ginčijamu sprendimu taikydama pareiškėjui mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą (nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš sąskaitų), veikė kaip mokesčių administratorius, o ne kaip pareiškėjo antros eilės kreditorius. Tokie VMI prie FM veiksmai, nurodyti MAĮ 33 straipsnio 8, 15 punktuose, 95 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 102 straipsnyje, laikytini teisėtais ir pagrįstais, kadangi pareiškėjas vengė įvykdyti PVM prievolę gražiuoju. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, vadovaudamasis MAĮ, ĮBĮ, PVM įstatymo nuostatomis, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad VMI prie FM viršininko 2013 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-52991 yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 140–145) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą ir panaikinti skundžiamą VMI prie FM viršininko 2013 m. liepos 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.17-08)-320-52991; nesant galimybės skundžiamo VMI prie FM viršininko 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-52991 galiojimo klausimo išspręsti apeliacinės instancijos teisme, skundą tenkinant, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė imperatyvias materialiąsias ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalies, 23 straipsnio 6 punkto, 30 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas mokestinę prievolę nustatė pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ekonominės veiklos apibrėžimą, numatantį, kad ekonominė veikla yra bet kokia veikla, kuria siekiama pajamų, ir PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią, jog prekės yra PVM objektas, kai tiekiamos asmeniui vykdant ekonominę veiklą, t. y. veikiant kaip tokiam. Tuo teismas iš esmės pažeidė ĮBĮ nuostatas.

2. ĮBĮ turi prioritetą prieš kitus įstatymus, įskaitant ir PVM įstatymą. Todėl įmonės ekonominės veiklos samprata bankrutuojančios įmonės atžvilgiu, veiklos vykdymas ar nevykdymas ir mokesčių skaičiavimas turi būti nustatomas pagal ĮBĮ, o ne pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies nuostatas. Teismas ydingai prioritetą pritaikė PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies nuostatai, šią nuostatą nepagrįstai plačiai aiškino, ir dėl to nepagrįstai nustatė, kad bankrutuojanti įmonė vertėsi ekonomine veikla, parduodama turtą. Teismas byloje nepagrįstai netaikė ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkto nuostatos. Iškėlus įmonei bankroto bylą, tik kreditorių susirinkimas turi teisę leisti įmonei vykdyti ūkinę veiklą arba ją tęsti arba neleisti. Pavienis kreditorius neturi teisės nei nuspręsti, kad ūkinė veikla bus vykdoma, nei kvalifikuoti bankrutuojančios įmonės veiksmų kaip ūkinės veiklos vykdymo. Tačiau įmonės kreditoriai neleido BUAB „Dalsta“ vykdyti veiklos bankroto proceso metu ir dėl veiklos vykdymo kreditorių sprendimo nepriėmė. Todėl BUAB „Dalsta“ ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Bankroto procese ūkinės veiklos vykdymas pagal ĮBĮ nėra preziumuojamas. Bankroto procese BUAB „Dalsta“ parduotų butų nestatė, nepertvarkė, negerino. Ekonominės veiklos, kurią vykdė „Dalsta“ iki bankroto bylos iškėlimo, tam, kad būtų gauta pelno, bankrutuojanti įmonė nevykdė. Bankroto procese tik buvo realizuoti bankrutuojančios įmonės turėto turto likučiai kreditoriniams reikalavimams dengti.

3. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi BUAB „Dalsta“ yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas nustatė, kad pirkimo-pardavimo sandoriai, kurie skundžiamu teismo sprendimu ir skundžiamu VMI prie FM sprendimu konstatuoti kaip ūkinė komercinė veikla, buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. liepos 23 d., t. y. jau po to, kai įmonę nuspręsta likviduoti. Tačiau nei skundžiamu VMI prie FM sprendimu, nei skundžiamu teismo sprendimu nebuvo įvertinta imperatyvi ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercine veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Taigi net jei BUAB „Dalsta“ ir būtų vykdžiusi ūkinę veiklą, nors veiklos ji nevykdė, tokią teisę ji prarado, priėmus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį likviduoti įmonę.

4. Skundžiamu teismo sprendimu teismas nepagrįstai bei netinkamai taikė ir aiškino bei iš esmės pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą. Teismas pats pripažino, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą bankrutuojanti įmonė tik „gali“ vykdyti veiklą. Gali ir nevykdyti. Tai teisė, o ne pareiga, ir ne imperatyvas. Tačiau teismas be įrodymų preziumavo, kad teisė vykdyti veiklą yra veiklos vykdymas. Darydamas šią išvadą, teismas net neįvertino, kad veiklos vykdymas likviduojamai įmonei apskritai neįmanomas dėl imperatyvaus ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies draudimo. Todėl šiam atvejui ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą teismas taikė neteisėtai ir nepagrįstai. Teismas iš esmės iškreipė 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotę ir todėl nepagrįstai nustatė byloje tirtinas aplinkybes. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, teismas turėjo tirti pardavimo rezultatus, įmonės turto apimtį, išreikalauti ir nagrinėti balansus už 2012 ir 2013 metus, nustatyti nuostolių dydžio pasikeitimą. Motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje, pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktus, teismas turėjo pasisakyti dėl pritaikyto ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto taikymo sąlygų ir įrodymų šiai įstatyminei nuostatai taikyti buvimo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151–153) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepadarė proceso teisės normų pažeidimo, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko 2013 m. liepos 24 d. sprendimo išieškoti mokestinę  nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.17-08)-320-52991 (b. l. 8; toliau – ir Sprendimas išieškoti). Juo buvo nuspręsta (1) priverstinai ne ginčo tvarka iš BUAB „Dalsta“ turto išieškoti 257 577 Lt nesumokėtų mokesčių ir susijusių sumų bei (2) taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – nurodymą kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų).

Iš byloje skundžiamo individualaus administracinio akto priedo Nr. 1 „Prievolių ataskaita“ (b. l. 9) matyti, kad Sprendimas išieškoti priimtas dėl mokestinių nepriemokų, susidariusių pareiškėjui neįvykdžius 2013 m. vasario 25 d., 2013 m. kovo 20 d. ir 2013 m. birželio 6 d. pateiktose PVM deklaracijose jo deklaruotų mokestinių prievolių už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesiais buvusius mokestinius laikotarpius.

Analizuojant šiame priede minimų PVM deklaracijų (forma FR0600; b. l. 71, įskaitant reversinę pusę, ir 72) turinį matyti, kad jas teikdamas pareiškėjas pats deklaravo atitinkamas PVM sumas, kurios turi būti sumokėtos į valstybės biudžetą (36 šių deklaracijų laukelis). Iš tiesų, kaip matyti iš Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29, 44 punkto (Inspekcijos viršininko 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. VA-102 redakcija), 36 aptariamos formos deklaracijos laukelyje įrašoma apskaičiuota mokėtina į biudžetą (grąžintina iš biudžeto) PVM suma, kuri turi būti sumokėta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) nustatytais terminais ir tvarka. Taigi, teikdamas PVM deklaracijas už ginčo laikotarpius, pareiškėjas pats deklaravo jam tenkančias mokestines prievoles, kurias turėjo įvykdyti PVM įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) numatytais terminais ir tvarka. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nekvestionuoja aplinkybės, kad jis neįvykdė šių deklaruotų mokestinių prievolių dalies, dėl kurios priimtas ginčijamas Sprendimas išieškoti.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 75 straipsnio 1 dalimi (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), „priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi“. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamu Sprendimu išieškoti nėra keičiami pareiškėjo pateiktų aktualių deklaracijų duomenys, nėra naujai apskaičiuojami mokėtini mokesčiai, nėra sprendžiamas klausimas dėl deklaruotų mokestinių prievolių turinio, jų prigimties ar kitaip neigiama pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcija. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka būtų mokesčių administratoriui pateikęs patikslintas PVM deklaracijas ir jos buvo priimtos (apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodyta, kad patikslintos deklaracijos, siekiant ištaisyti padarytą klaidą, mokesčių administratoriui vis dėlto teiktos, tačiau pastarasis atsisakė jas priimti, bet dėl to ginčas nebuvo pradėtas), kur koreguojama ginčo mokestinių prievolių apimtis.

Taigi išdėstytos aplinkybės lemia, kad, paisant prieš tai paminėtos mokesčių mokėtojo teikiamų deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcijos, nagrinėjamu atveju negali būti kvestionuojamas faktas dėl  aptariamos mokestinės prievolės atsiradimo ginčo laikotarpiais ir pareiškėjo pareigos ją (mokestinę prievolę) įvykdyti įstatymų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. sumokėti deklaracijoje nurodytas PVM sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 81 str. 1 d.; PVM įstatymo 90 str.). Tokia išvada, be kita ko, eliminuoja ir teismo pareigą atskirai pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su ginčo mokestinės prievolės (ne)buvimu.

V.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) numato, kad „mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu <...> mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu“.

Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo, kad cituotoje nuostatoje numatytos sąlygos buvo tenkinamos priimant skundžiamą Sprendimą išieškoti ginčo mokestinę nepriemoką. Atskirai pastebėtina, kad minėtose teiktose deklaracijose (įskaitant patikslintas) deklaruojamos didesnės mokestinės prievolės, nei sumos, nurodomos išieškoti iš pareiškėjo turto. Ir nors byloje nėra duomenų apie tai, kas nulėmė tokį skirtumą, tai, kad Sprendime išieškoti nurodytos sumos neviršija deklaruotų prievolių, minėtas neatitikimas (sumų nesutapimas) tiriamu atveju savaime neleidžia abejoti skundžiamo akto pagrįstumu.

Kita vertus, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2012 m. vasario 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutarė pripažinti pareiškėją bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Kadangi ginčo mokestinės prievolės atsirado mokestiniais laikotarpiais, buvusiais po šios teismo nutarties priėmimo, nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi pasikeitęs pareiškėjo statusas nepaneigė atsakovo (mokesčių administratoriaus) Mokesčių administravimo įstatyme numatytos teisės priverstinai ne ginčo tvarka išieškoti mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) deklaruotą ir nesumokėtą PVM ir su juo susijusias sumas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte buvo numatyta (redakcija galiojusi sandorių metu), kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais.

Ūkinės komercinės veiklos definicijos ĮBĮ nepateikia, tačiau šią sąvoka būtų galima paaiškinti remiantis Konkurencijos įstatymu, kurio 3 straipsnio 16 dalyje nurodyta, jog ūkinė veikla - gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.

Atskirai komercijos sąvoka gali turėti keletą reikšmių: sudaromi prekybiniai sandoriai,  komercija kaip ūkinė veikla, verslas.

Apibendrinant būtų galima teigti, jog ūkine komercinė veikla – ir prekių (paslaugų) pirkimas ar pardavimas, išskyrus numatytas išimtis fiziniams asmenims.

Vadinasi, pardavus ginčo butus, įvyko prekių pirkimas - pardavimas, patenkantis ir į ekonominės veiklos sąvoką, apibrėžtą PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (ekonominė  veikla - veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę,  kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant  siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant  į  tai,  ar  ją  vykdant siekiama gauti pelno), kas, kartu su kitais PVM straipsniais (PVM įstatymo 3 str., 14-15 str.), suponuoja prekių apmokestinimą PVM. Tai, jog sandoriai įvykdyti BUAB “Dalsta”, t. y. po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties dėl pripažinimo UAB “Dalsta” bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, pabrėžtina, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą bei turimas faktines aplinkybes dėl butų pardavimo laiko, teisinės reikšmės neturi. Butų pardavimas – mokesčių įstatymų prasme – ekonominė veikla, kuriai, šiuo atveju, taikytinas PVM įstatymas apskaičiuojant PVM.

Antra vertus, pažymėtina, jog BUAB „Dalsta“ kreditorių komiteto 2012 m. liepos 24 d. posėdyje priimtas nurodymas parduoti įmonės ilgalaikį turtą, t. y. butus pavieniui, organizuojant laisvą pardavimą 3 mėn. su galimybe pratęsti pardavimą tomis pačiomis sąlygomis dar 3 mėn. gavus komiteto pirmininko (t. y. Swedbank) pritarimą – ne kas kita, o leidimas iš dalies užsiimti ūkine komercine veikla. Ar toks leidimas buvo suderinamas su bankrutavusios įmonės turto realizavimo tvarka, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjo (apelianto) mokestinė pareiga ginčo PVM atžvilgiu grįstina ir bendra nuostata, kad įmonė (net jei ir įmonei iškelta bankroto byla), negalėjo vykdyti veiklos ir nemokėti mokesčių. Jei yra teisė yra ir pareiga. Šiuo atveju realizuotas laisvas turto pardavimas (ne varžytinių būdu) nulėmė ir pareigą nuo to turto pardavimo sumokėti priklausančius mokesčius – ginčo PVM, o jų nesumokėjus mokesčių administratoriui juos išieškoti priverstine tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte priešpaskutiniame ir paskutiniame sakiniuose išdėstytos nuostatos nukreiptos į skirtingas faktines situacijas, o ginčo atveju yra aktuali tik taisyklė buvusi įtvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte 2 sakinyje, kurios aiškinimas pateiktas aukščiau.

Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisėtai bei pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dalsta“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius