Civilinė byla Nr. e2A-45-464/2025  

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00306-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.3.8; 2.6.10.5.2.18; 2.6.10.5.2.19; 2.1.5.1.2.7; 2.2.2.7; 3.1.6.5; 3.1.14.1; 3.2.4.8.2; 3.2.4.8.3; 3.2.4.9.2; 3.2.4.9.3.1; 3.3.1.11; 3.3.1.15; 3.3.1.20.2; 3.4.4.5.2 

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. B. ir B. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Ladavas“, mažosios bendrijos „Uderna“, uždarosios akcinės bendrovės „Vlastona“ ieškinius atsakovams G. B., B. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė SEB bankas, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Plienas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Uderna“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. 106 200 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-103-459/2024).

2.       Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi iškėlė šiuo metu jau likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei (toliau – LUAB) „Plienas“ bankroto bylą. Ieškovė MB „Uderna“ yra bendrovės kreditorė, kurios 106 200 Eur antros eilės finansinis reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje (bankroto) byloje Nr. eB2-183-642/2021. Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 pripažino LUAB „Plienas“ bankrotą tyčiniu.

3.       Pažymėjo, kad iš visų Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartyje nustatytų ir įrodytų aplinkybių galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais, tame tarpe ir ieškove, yra pasekmė būtent tų teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartyje nurodomų atsakovų (bendrovės valdymo organų ir dalyvių) tyčinių veiksmų ir tyčinio neveikimo, bendrovei ir kreditoriams žalingų sandorių sudarymo, neabejotinai žinant, kad jie pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus, t. y. veiksmų, turinčių akivaizdžius sistemiškumo požymius, kurie privedė bendrovę prie tyčinio bankroto. Todėl egzistuoja visi pagrindai priteisti ieškovei žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai.

4.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ladavas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. 161 431,96 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-119-618/2024).

5.       Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi iškėlė LUAB „Plienas“ bankroto bylą. Ieškovė UAB „Ladavas“ yra bendrovės kreditorė, bankroto byloje yra teismo patvirtintas ir nepatenkintas ieškovės 161 431,96 Eur finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 pripažino LUAB „Plienas“ bankrotą tyčiniu.

6.       Pažymėjo, kad atsakovai priėmė sprendimus, kurie yra akivaizdžiai nesąžiningi, pažeidžiantys bendrovės kreditorių interesus, naudingi tik atsakovams, bet ekonomiškai nenaudingi bendrovei. Todėl darytina išvada, kad bendrovė buvo specialiai valdoma ekonomiškai nenaudingai. Dėl tokių neteisėtų  ir kaltų atsakovų veiksmų bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, bankroto byloje liks nepatenkinti daugumos kreditorių, tame tarpe ieškovės, finansiniai reikalavimai.  Akivaizdu, kad tarp atsakovų kaltų veiksmų bei kilusios ieškovei 161 431,96 Eur žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl atsakovams taikytina civilinė atsakomybė ir jie privalo solidariai atlyginti ieškovei UAB „Ladavas“ padarytą žalą.

7.       Ieškovė UAB „Vlastona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. 109 670,31 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-258-618/2024).

8.       Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi iškėlė LUAB „Plienas“ bankroto bylą. Ieškovė UAB „Vlastona“ yra bendrovės kreditorė, bankroto byloje yra teismo patvirtintas ir nepatenkintas ieškovės 109 670,31 Eur finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 pripažino LUAB „Plienas“ bankrotą tyčiniu.

9.       Ieškovės UAB „Vlastona“ teigimu, yra įrodytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos: 1) atsakovų neteisėti veiksmai – LUAB „Plienas“ tyčinis privedimas prie bankroto ir nesikreipimas dėl bendrovės bankroto, dėl to neliko galimybės LUAB „Plienas“ atsiskaityti su ieškove UAB „Vlastona“; 2) žala – ieškovės nepatenkintas finansinis reikalavimas LUAB „Plienas“ bankroto byloje; 3) priežastinis ryšys, kuris preziumuojamas, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu; 4) atsakovų kaltė, kuri preziumuojama, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu.

10.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinės bylos pagal ieškovių UAB „Ladavas“, MB „Uderna“ ir UAB „Vlastona“ ieškinius atsakovams G. B. ir B. B. buvo sujungtos į vieną civilinę bylą, civilines bylas Nr. e2-103-459/2024 ir Nr. e2-258-618/2024 prijungiant prie civilinės bylos Nr. e2-119-618/2024, paliekant civilinės bylos Nr. e2-119-618/2024, teisminio proceso numerį 2-57-3-00306-2022-2.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškovių UAB „Ladavas“, MB „Uderna“, UAB „Vlastona“ ieškinius patenkino: 1) priteisė ieškovei MB „Uderna“ solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. 106 200 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 106 200 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis iš atsakovų G. B. ir B. B. 2 026,22 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 013,11 Eur; 2) priteisė ieškovei UAB „Ladavas“ solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. 161 431,96 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 161 431,96 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis iš atsakovų G. B. ir B. B. 14 888,55 Eur bylinėjimosi išlaidas t. y. iš kiekvieno atsakovo po 7 444,28 Eur; 3) priteisė ieškovei UAB „Vlastona“ solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. 109 670,31 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 109 670,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis iš atsakovų G. B. ir B. B. 7 506,95 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 3 753,48 Eur; 4) priteisė trečiajam asmeniui AB SEB bankui lygiomis dalimis iš atsakovų G. B. ir B. B. 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 452 Eur; 5) priteisė valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų G. B. ir B. B. 39,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas pirmosios instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 19,80 Eur. 

12.       Teismas nustatė, kad LUAB „Plienas“ įsteigta 1990 m. gruodžio 29 d., nuo 1999 m. balandžio 20 d. iki bankroto bylos iškėlimo LUAB „Plienas“ vadovavo G. B., kuris nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. buvo ir bendrovės akcininku, valdančiu 76 740 vnt. arba 65 proc. visų jos akcijų. Atsakovė B. B. nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. taip pat buvo bendrovės akcininke, valdančia 41 322 vnt. arba 35 proc. visų jos akcijų. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 7 d. nutartimi LUAB „Plienas“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, kuri 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1192-253/2011 buvo nutraukta, per teismo nustatytą terminą nepateikus bendrovės restruktūrizavimo plano. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 29 d. LUAB „Plienas“ dar kartą iškėlė restruktūrizavimo bylą, kuri 2018 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-76-513/2018 taip pat buvo nutraukta, LUAB „Plienas“ nevykdžius jokios veiklos, išskyrus turimo turto pardavimą ir administravimą, taip pat per visą 4 metų restruktūrizavimo laikotarpį įvykdžius mažiau nei pusę restruktūrizavimo plano. Kadangi LUAB „Plienas“ skolos viršijo visą jos turimą turtą, teismas konstatavo, kad LUAB „Plienas“ yra nemoki. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-350-642/2020 iškėlė LUAB „Plienas“ bankroto bylą, ši nutartis įsiteisėjo 2020 m. kovo 10 d.  Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-350-642/2021 buvo patvirtintas LUAB „Plienas“ kreditorės (ieškovės) UAB „Ladavas“ antros eilės 161  431,96 Eur finansinis reikalavimas ir kreditorės (ieškovės) UAB „Vlastona“ antros eilės 109 670,31 Eur finansinis reikalavimas, o iš viso šia 2020 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtinti finansiniai reikalavimai sudarė 23 117 667,59 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-96-642/2022 patvirtintas LUAB „Plienas“ kreditorės (ieškovės) MB „Uderna“ 106 200 Eur antros eilės finansinis reikalavimas.   Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 pripažino LUAB „Plienas“ bankrotą tyčiniu, nustatė, kad LUAB „Plienas“ nemokia laikytina nuo 2014 m. gruodžio 31 d. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-784-407/2022 palikta nepakeista.

13.       Teismas nurodė, kad neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, ieškovės sieja su aplinkybėmis, kurių pagrindu UAB „Plienas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nustatęs, kad bendrovė nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir bankroto procesas tebevyksta, teismas pripažino, kad ieškovės šioje bendrovės nemokumo stadijoje turi teisę pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

14.       Teismo vertinimu, bendrovės bankroto byloje nemokumo administratorės pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad gautinų lėšų, pardavus bendrovės turtą, nepakaks atsiskaityti net su hipotekos kreditoriumi ir padengti būsimų administravimo išlaidų, todėl akivaizdu, kad bendrovė nesugebės patenkinti ieškovių – antros eilės kreditorių – finansinių reikalavimų.

15.       Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog LUAB „Plienas“ egzistavimo metu buvo sudaryti bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, jau yra konstatuotos Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-784-407/2022, tokios aplinkybės buvo įvertintos kaip vienas iš pagrindų LUAB „Plienas“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Tyčinio bankroto byloje nustatyta, kad: žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurį LUAB „Plienas“ buvo įsigijusi už 306 997,22 Eur (1 060 000 Lt), parduotas G. B. už 34 800 Eur, t. y. beveik už 9 kartus mažesnę kainą; butą ir žemės sklypą kotedže (duomenys neskelbtini) B. B. įsigijo 1,46 karto mažesne nei rinkos kaina ir 6,8 karto mažesne nei įkeitimo bankui vertė kaina; 2019 m. vasario 14 d., likus 7 dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui (2019 m. vasario 21 d.), akcininkai priėmė sprendimą parduoti, o akcininkė B. B. įsigijo 108,33 kv. m ploto komercines patalpas (duomenys neskelbtini), 1,65 karto mažesne nei rinkos kaina; 2016 m. kovo 31 d. bendrovės akcininkai priėmė sprendimą nurašyti UAB „Betono technologijos“, kurios vadovas ir akcininkas buvo G. B., o B. B. buvo akcininkė (kartu jie valdė 66,66 proc. akcijų), 228 240,89 Eur skolą, taip išvengdami savo valdomos kitos bendrovės prievolės vykdymo LUAB „Plienas“; 2019 m. sausio 24 d. bendrovės akcininkai priėmė sprendimą nurašyti UAB „Gebos ekostatyba“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas buvo G. B., 3 314,71 Eur skolą; juridiniai ir fiziniai asmenys, LUAB „Plienas“ skolininkai, pagal bendrovės prašymus skolas sumokėdavo ne tiesiogiai pačiai bendrovei, o jos akcininkų ir vadovo valdomoms UAB „Gebos ekostatyba“ ir UAB „Betono technologijos“;  LUAB „Plienas“ dengdavo iš savo sąskaitos UAB „Gebos ekostatyba“ įsiskolinimus, o pastaroji užskaitydavo šiuos mokėjimus kaip skolos jai dengimą; bendrovė, jau būdama skolinga trečiajam asmeniui AB SEB bankui, o vėliau ir kitiems kreditoriams, akcininkų B. B. ir G. B. bendru 2006 m. liepos 19 d. sprendimu atsakovei B. B. suteikė beprocentę 231 696 Eur (800 000 Lt) paskolą; šalių 2010 m. gruodžio 23 d. susitarimu buvo numatyta, kad paskola turi būti gražinta iki 2021 m. lapkričio 23 d., bet tikslus mokėjimo grafikas nebuvo nustatytas; paskolos gavėjai pareiga mokėti 5 proc. metines palūkanas kilo tik nuo 2018 m. sausio 1 d.; paskola grąžinta tik prieš pat bankroto bylos bendrovei inicijavimą 2019 m. sausio 22 d.; pagal paskolos sutartį sumokėta 2 457,79 Eur palūkanų.

16.       Teismas taip pat nustatė, kad laikotarpiu tarp pirmojo ir antrojo restruktūrizavimo procesų akcininkų B. B. ir G. B. bendru sprendimu 2004 m. rugsėjo 27 d. už 263 924,93 Eur buvo parduotas įsigytas pastatas – viešbutis su kavine, esantis (duomenys neskelbtini). Bendrovė 2012 m. sausio 5 d., t. y. po ekonominės krizės praėjus 3 metų laikotarpiui, pardavė AB SEB bankui įkeistą turtą už 160 739,11 Eur, nors šio pastato pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad pastato rinkos vertė – 2 073 000 Eur. Bendrovės vadovas G. B. 2013 m. spalio 25 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 13/10/25, kuria UAB „Aqua centrum“ išnuomojo 600 kv. m. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 86,89 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), taigi, už 600 kv. m. ploto išnuomotas patalpas, sumokėjus PVM, bendrovė gaudavo 71,81 Eur per mėnesį, t. y. 0,12 Eur už 1 kv. m. per mėnesį. Be to, atsakovas 2019 m. rugsėjo 28 d. (po antrosios restruktūrizavimo bylos nutraukimo), delsdamas kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, pratęsė nuomos sutartį neterminuotai tokiomis pačiomis sąlygomis.

17.       Teismas nurodė, kad antros restruktūrizavimo bylos metu bendrovės kreditorių susirinkimas 2014 m. vasario 11 d. patvirtino restruktūrizavimo planą, 2014 m. kovo 4 d. restruktūrizavimo planą laikotarpiui iki 2018 m. kovo 4 d. patvirtino ir teismas. Kaip tik tuo metu (2014 m. vasario 14 d.) akcininkų B. B. ir G. B. bendru sprendimu buvo parduotas bendrovės nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), už 56 475,90 Eur, nors šio turto rinkos vertė buvo 195 900 Eur. Bendrovės restruktūrizavimo plano galiojimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2018 m. kovo 4 d. LUAB „Plienas“ akcininkai B. B. ir G. B. nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) įtvirtintos pareigos atkurti nuosavą kapitalą iki įstatyme nustatyto pusės įstatinio kapitalo dydžio. Bendrovės nuosavo kapitalo dydis nuo 2017 m. neatitiko ABĮ reikalaujamo dydžio, o nuo 2018 m. nuosavas kapitalas tapo neigiamu. Be to, bendrovės administracinės sąnaudos viršijo trečiojo asmens AB SEB banko kreditavimo sutartyse nustatytą dydį ir buvo dengiamos išimtinai kreditorių lėšomis, atsakovai nuolat pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas ir taip išleisdavo kreditorių lėšas. Bendrovės akcininkų B. B. ir G. B. sprendimu 2005 m. gruodžio 2 d. už 306 997,22 Eur įsigytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 21 d., t. y. po ekonominės krizės praėjus 6 metams, bendrovė pardavė už 34 800 Eur. Bendrovė 2012 m. birželio 27 d. pateikė hipotekos kreditoriui AB SEB bankui prašymą parduoti 3 kotedžus ir inžinerinius tinklus, esančius (duomenys neskelbtini), už 434 430,03 Eur, o bendrovės kreditorių komitetas 2015 m. birželio 22 d. nutarė parduoti šį turtą už 237 000 Eur. Tame pačiame kreditorių komiteto posėdyje buvo priimtas sprendimas leisti parduoti sklypą (duomenys neskelbtini) už 34 800 Eur. Kotedžų pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodytos tokios pastarųjų vertės: 11P – 112 000 Eur, 11R – 128 000 Eur, 11N –  107 000 Eur, žemės sklypų, priklausančių minimiems kotedžams, nuomos teisės, kurios buvo įkeistos bankui, buvo perleistos neatlygintinai.

18.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad bendrovės akcininkų B. B. ir G. B. sprendimu 2016 m. kovo 31 d. nurašyta bankrutuojančios UAB „Betono technologijos“, kurios akcininkais (66,6 proc. akcijų) buvo atsakovai, didelė – net 228 240,89 Eur – skola. 2018 m. kovo 2 d., likus 2 dienoms iki antrojoje restruktūrizavimo byloje teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano galiojimo termino pabaigos, O. A. buvo parduotas pastatas ir kiti nekilnojamieji daiktai, esantys (duomenys neskelbtini), vos už 64 996 Eur, kai bendra šio turto vertė, nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarė 236 167 Eur. Pirkimo–pardavimo sutartimi, be kita ko, neatlygintai perleistos ir 0,64 ha ploto žemės sklypo nuomos teisės. Taip pat bendrovė 2018 m. rugsėjo 6 d., jau pasibaigus teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano galiojimo terminui ir naujo restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu, pardavė AB SEB bankui įkeistus pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už 50 567 Eur, kai pirkimo –pardavimo sutartyje nurodyta bendra parduodamo turto vertė – 276 600 Eur, o pastatams priklausančio 1,8237 ha ploto žemės sklypo nuomos teisės, galiojančios iki 2102 m., pirkėjams perduotos neatlygintinai.

19.       Be to, likus mėnesiui iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo, bendrovė sudarė dar keletą bendrovei nenaudingų sandorių, t .y. 2019 m. sausio 24 d. akcininkų B. B. ir G. B. sprendimu nurašė 126 848,52 Eur skolininko A. B. skolą; 2019 m. sausio 24 d. nurašytos 271 928,62 Eur debitorinės skolos, nurašyti visi bendrovės įrengimai, kurie buvo įkeisti bankui už 337 996,23 Eur sumą, nurašytos visos prekių atsargos pagal 2009 m. balandžio 7 d. sutartinę hipoteką už 378 500,48 Eur; 2019 m. sausio 24 d. akcininkų B. B. ir G. B. sprendimu nurašyta UAB „Gebos ekostatyba“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu buvo G. B., 3 314,71 Eur skola; likus 7 dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo, 2019 m. vasario 14 d., suklaidinus hipotekos kreditorių (AB SEB banką), atsakovei už 81 800 Eur (po 755,10 Eur už 1 kv. m.) parduotos bendrovei priklausančios 108,33 kv. m. ploto komercinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nors visos bendrovei priklausiusios komercinės patalpos buvo įvertintos 1 300 Eur už 1 kv. m.

20.       Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu jau buvo įvertinti  ir tokie atsakovų argumentai, jog ekonomiškai nenaudingais pripažinti sandoriais sudaryti bendrovės restruktūrizavimo metu, gavus tam kreditorių komiteto ir teismo pritarimą. Įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartyje, vertinant tokių argumentų reikšmę, buvo pasisakyta, kad bendrovės vadovas kaip asmuo, pagal pareigas organizuojantis bendrovės veiklą, geriausiai žino arba turi žinoti, kokia yra bendrovės finansinė padėtis, be kita ko, kokios jos galimybės vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, todėl jam pirmiausia ir kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jai nebegalint nustatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Kita vertus, bendrovės vadovo pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir šios pareigos prioritetiškumas neeliminuoja bendrovės akcininko (akcininkų) iki 2016 m. sausio 1 d. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jeigu, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, vadovas nesiima tokių veiksmų.

21.       Nurodęs, kad abu atsakovai dalyvavo Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 dėl tyčinio bankroto, teismas priėjo prie išvados, kad jiems toje byloje konstatuotos faktinės aplinkybės yra privalomos kaip prejudiciniai faktai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), tokios aplinkybės negali būti pakartotinio įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Todėl su neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, egzistavimo faktu susiję argumentai, nurodyti  pakartotinai jau po to, kai jie buvo įvertinti bei atmesti sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, iš naujo nevertinami.

22.       Remdamasis sprendime nurodoma kasacinio teismo praktika, teismas pripažino būtinu pasisakyti dėl akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos, nustatant, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga veikti sąžiningai ir protingai kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Akcininkui, nevykdžiusiam bendrovės valdymo funkcijos, atsakomybė kyla, jei teismas konstatuoja, kad jis pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai. Be to, atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, kiekvienu konkrečiu atveju, esant bendrovės valdymo organo nario ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, dėl jų atliktų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiama nustačius, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko valdymo organo nariui ar dalyviui priskirtas funkcijas. Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

23.       Nagrinėjamu atveju reikalavimas reiškiamas dviem fiziniams asmenims – G. B., kaip buvusiam LUAB „Plienas“ vadovui ir akcininkui, ir B. B., kaip buvusiai akcininkei. LUAB „Plienas“ bankroto pripažinimo tyčiniu metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnis), skirtingai nei šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 3 dalis, nenumatė teismo pareigos, konstatavus tyčinį bankrotą, nustatyti ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Todėl nors Lietuvos apeliacinis teismas tyčinio bankroto byloje ir pažymėjo, kad ekonomiškai nenaudingus sandorius LUAB „Plienas“ sudarė vadovas ir dalyvė, šių asmenų neindividualizavo ir jų dalyvavimo neteisėtuose veiksmuose masto nevertino bei šiuo klausimu nepasisakė.

24.       Teismas nurodė, kad atsakovai neginčija aplinkybių, jog iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas G. B. buvo LUAB „Plienas“ vadovas ir akcininkas, o atsakovė B. B. buvo LUAB „Plienas“ akcininkė. B. B. taip pat ėjo bendrovės komercijos direktorės pareigas, daugelį kartų laikinai ėjo direktoriaus pareigas ir priiminėjo kreditoriams žalingus sprendimus bei asmeniškai pasirašinėjo daugelį kreditoriams žalingų sandorių. Taigi, teismo vertinimu, ši atsakovė nebuvo tik nominali akcininkė, o aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje. Abu atsakovai buvo asmenys, vadovavę ir valdę LUAB „Plienas“, priiminėję sprendimus.

25.       Teismas šiuo aspektu svarbia pripažino ir ieškovių poziciją, kurios nurodė ekonomiškai nenaudingus sandorius, sudarytus tiek vieno, tiek kito atsakovo, arba abiejų atsakovų (akcininkų) bendru sprendimu, arba vieno ar kito atsakovo interesais ir naudai, bei, atsižvelgdamos į LUAB „Plienas“ tyčinio bankroto byloje nustatytus faktus, akcentavo visumą šių nustatytų faktų bei teigė, kad atsakovai priėmė sprendimus, kurie yra ne tik akivaizdžiai nesąžiningi, pažeidžiantys bendrovės kreditorių interesus, naudingi tik atsakovams ir, priešingai,  ekonomiškai nenaudingi bendrovei, o tai akivaizdžiai rodo, jog bendrovė buvo specialiai valdoma ekonomiškai nenaudingai. Nurodydamos šias aplinkybes, ieškovės iš esmės įvardijo abiejų atsakovų veiksmus.

26.       Pritardamas tokiai ieškovių pozicijai, teismas nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės aiškiai atskleidžia aktyvų (o ne pasyvų, pažeidžiant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) tiek atsakovo G. B., tiek atsakovės B. B. vaidmenį veiksmuose, kurie ir tapo bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindu. Abu atsakovai priėmė atitinkamus sprendimus ir įsigijo asmeniškai sau didelės vertės nemokios bendrovės nekilnojamąjį turtą už mažesnes nei jų rinkos vertė kainas, nurašė kitų turimų savo bendrovių skolas kreditorei  LUAB „Plienas“, tuo išvengdami kitų jų valdomų bendrovių įsipareigojimų vykdymo LUAB „Plienas“. Atsakomybė už šiuos sąžiningumo ir protingumo kriterijų neatitinkančius veiksmus atsakovams kyla vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 1, 7 dalimis.

27.       Nors nagrinėjamoje byloje atsakovai atsakomybę už bendrovei ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą siekė perkelti kreditorių komitetui, hipotekos kreditoriui, nemokumo administratoriui bei restruktūrizavimo bylą nagrinėjusiam teismui, tačiau, kaip buvo nurodyta pirmiau, tokio pobūdžio atsakovų argumentai jau įvertinti, be kita ko, LUAB „Plienas“ tyčinio bankroto byloje ir jie nekeičia atsakovų veiksmų teisinio įvertinimo. Būtent bendrovės vadovas (akcininkai) geriausiai žino bendrovės finansinę situaciją, o kreditorių komiteto įtikinimas dėl sandorių sudarymo neeliminuoja (nepanaikina) bendrovės vadovo (akcininkų) pareigų elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, veikti išimtinai juridinio asmens interesais, o šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia vadovo atsakomybę. Atitinkamai, ir bendrovės akcininkai privalo elgtis protingai, sąžiningai ir tinkamai, o šią pareigą pažeidus, jiems kyla atsakomybė. Teismas, restruktūrizavimo metu leidęs sudaryti tam tikrus sandorius, tikrino jų procedūrinį tinkamumą restruktūrizavimo normų kontekste, tačiau netikrino bei nenustatinėjo jų ekonominio naudingumo, nes pirmiausia ši pareiga tenka bendrovės vadovui (akcininkui). Tai buvo pažymėta ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022, 69 punkte.

28.       Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra aktuali ir tokia tyčinio bankroto byloje padaryta išvada, kad nuo finansinių sunkumų susidarymo 2009 – 2010 m. iki bendrovė tapo nemokia nuo 2014 m. gruodžio 31 d. LUAB „Plienas“ buvo valdoma neūkiškai, nebuvo užtikrinta bendrovės kreditorių interesų apsauga, valdymo organai ir dalyviai sudarė bendrovei ir kreditoriams žalingus sandorius, žinodami, kad jais pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus, tokia akivaizdžiai sisteminga veikla buvo tyčia sukeltas bendrovės bankrotas, dar labiau pablogėjo jau nemokios bendrovės padėtis, iš esmės buvo apsunkinta ar panaikinta dalies bendrovės kreditorių galimybė gauti reikalavimų patenkinimą, todėl egzistuoja visos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytos ir preziumuojamos tyčinio bankroto sąlygos.

29.       Teismas sutiko su ieškovių argumentais, kad tokioje situacijoje yra pagrindas konstatuoti atsakovų G. B. ir B. B. tiek kaip LUAB „Plienas“ akcininkų, tiek ir kaip bendrovės vadovų pareigų pažeidimą, juo labiau kad ne vien formalus akcijų turėjimas, bet aktyvus LUAB „Plienas“ priklaususio turto įsigijimo schemos įgyvendinimas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra įvertintas kaip bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindas, sukūręs teisę ieškovėms, kaip kreditorėms, reikšti tiesioginį reikalavimą už tokius veiksmus atsakingiems LUAB „Plienas“ vadovui bei dalyvei. Teismas konstatavo, kad byloje buvo nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

30.       Teismo vertinimu, atsakovai nepaneigė (nepateikė jokių įrodymų) ir to, kad bendrovės gautinos sumos bei išlaidos yra kitokios, nei nurodė nemokumo administratorė bei skaičiavimuose rėmėsi ieškovės. Nemokumo administratorė LUAB „Plienas“ bankroto byloje pateikė aiškius ir konkrečius duomenis apie bendrovės gautas pajamas ir patirtas išlaidas, duomenis apie dar likusio nerealizuoto bendrovės turto vertę, kurio nepakaks net hipotekos kreditoriaus finansiniam reikalavimui patenkinti. Teismas sutiko su ieškovių pozicija, kad nemokumo administratorės skaičiavimuose pateikta suma, liekanti kreditorių reikalavimams padengti, gali tik sumažėti ir jokiu būdu negali padidėti, tokių aplinkybių atsakovai ir neįrodinėjo. Taigi, būtent dėl atsakovų veiksmų ir neveikimo liks nepatenkinti ieškovių finansiniai reikalavimai, todėl atsakovų kaltė yra įrodyta. Atsakovai LUAB „Plienas“ privedė prie nemokumo būsenos, prie bankroto, atliko kitus sprendime įvardytus ir aprašytus veiksmus, kurie ieškovėms sukėlė žalą, kuri taip pat yra įrodyta.

31.       Spręsdamas atsakovų žalos atlyginimo prievolės ieškovėms solidarumo klausimą, teismas nurodė, kad laikotarpiu, kai atsakovas G. B. ėjo LUAB „Plienas“ vadovo pareigas, o atsakovė B. B. buvo bendrovės akcininkė, jie veikė kartu, derindami savo veiksmus. Aktyvus ir reikšmingas jų vaidmuo vieningų veiksmų schemoje bei CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos prezumpcijos nepaneigimas (neįrodžius, kad žala negalėjo būti veiksmų, už kuriuos jie yra atsakingi, rezultatas) yra pakankama sąlyga konstatuoti bendrininkavimą, kaip CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnyje įtvirtintą solidariosios atsakomybės taikymo sąlygą.

32.       Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino, kad yra pagrindas patenkinti ieškovių, atitinkamai,  UAB „Ladavas“ ieškinį dėl 161 431,96 Eur žalos atlyginimo, MB „Uderna“ ieškinį dėl 106 200 Eur žalos atlyginimo, UAB „Vlastona“ ieškinį dėl 109 670,31 Eur žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovų.

33.       Nustatęs, kad ieškovė UAB „Ladavas“ byloje patyrė 14 888,55 Eur bylinėjimosi išlaidas, ieškovė MB „Uderna“ – 2 026,22 Eur bylinėjimosi išlaidas, o ieškovė UAB „Vlastona“ – 7 506,95 Eur bylinėjimosi išlaidas ir šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos) nustatytų rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio dydžių, įvertinęs bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ginčo sumos dydį, advokato darbo laiko sąnaudas, teismas ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

34.       Atsakovai G. B. ir B. B. apeliaciniame skunde prašo: 1) pridėti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamą 2024 m. rugsėjo 5 d. bendrovės nemokumo administratorės UAB „Adminova“ atsakymą; 2) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; arba 3) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dėl bylos esmės neatskleidimo bei negalėjimo pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; arba 4) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinius atmesti; 5) kviesti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausti liudytojus I. B., S. M. ir A. B.; 6) išreikalauti iš trečiojo asmens AB SEB banko atliktas LUAB „Plienas“ veiklos ir (ar) restruktūrizavimo proceso galimybių studijas (susijusius tyrimus ir (ar) išvadas); 7) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

34.1.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl šių neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų: 1) bendrovės kreditorių UAB „Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos“ (toliau – VLPFK) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMĮ); 2) bendrovės restruktūrizavimo administratoriaus A. R.; 3) Lietuvos Respublikos. Tai sudaro pagrindą konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

34.2.                      Pirmosios instancijos teismui nepasisakius dėl absoliučios daugumos atsakovų nurodytų duomenų, kurie atskleidė šioje byloje reikšmingas aplinkybes, ir, netenkinus atsakovų prašymų dėl duomenų išreikalavimo bei liudytojų iškvietimo, teismas neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į teismo neįvertintų bei neišreikalautų duomenų mastą ir jų svarbą, sprendžiant atsakovų atsakomybės klausimą, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl teismo sprendimas, remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

34.3.                      Klaipėdos apygardos teismas šioje byloje turėjo vertinti ir vertino savo priimtus procesinius sprendimus restruktūrizavimo byloje. Tai kelia pagrįstas abejones dėl Klaipėdos apygardos teismo nešališkumo. Tokios dvejonės privalėjo būti pašalintos, o atsakovų teisė į nešališką teismą turėjo būti garantuota taikant nušalinimo institutą. Bylos nagrinėjimas tame pačiame teisme negalėjo būti laikomas nei teisingu, nei teisėtu, nes neužtikrino tinkamo civilinio proceso ir realios atsakovų teisių gynybos, paneigė rungimosi ir asmenų lygiateisiškumo principus, pažeidė atsakovų teisę į nešališką teismą. Byloje buvo reikštas nušalinimas Klaipėdos apygardos teismui, tačiau nušalinimo pareiškimas, apeliantų vertinimu, buvo atmestas nepagrįstai.

34.4.                      Atsakovė buvo bendrovės darbuotoja – ėjo komercijos direktorės pareigas. Atsakovė, laikinai pavaduodama atsakovą tuo metu, kada jis sirgdavo ar būdavo išvykęs, ir, vykdydama bendrovės išduotą įgaliojimą, pasirašė kai kurias ieškovių nurodytas sutartis. Tačiau vien ši aplinkybė savaime negali patvirtinti teismo deklaratyvių teiginių apie tai, kad atsakovė faktiškai vadovavo bendrovei ir priimdavo dėl jos veiklos esminius sprendimus.

34.5.                      Jeigu būtų pripažinta, kad atsakovė savo veiksmais sukėlė žalą kreditoriams, tokiu atveju atsakovės atsakomybė turėtų būti individualizuota – atsakovė neturėtų atsakyti visa ieškovių pareikštų reikalavimų apimtimi dėl visų teismo sprendime minimų sandorių, nes ji atliko tik tam tikrus pavienius veiksmus kaip bendrovės darbuotoja. Teismas teiginiams apie tariamą atsakovų solidariąją atsakomybę pagrįsti nepateikė jokių duomenų, todėl vien tokie teismo deklaratyvūs teiginiai savaime negali pagrįsti solidariosios atsakomybės taikymo atsakovės atžvilgiu.

34.6.                      Šiuo metu nėra galutinai žinoma nei visa bankroto procese patirta bankroto administravimo išlaidų suma, nei su įkeistu turtu susijusių tikslinių išlaidų suma, nei iš turto realizavimo gautų lėšų galutinė suma, nei kita galutinė gautinų pajamų suma, todėl nustatyti tikslias kreditorių reikalavimų numatomas tenkinimo galimybes vertine išraiška dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės. Nėra pagrindo spręsti, kad ieškovių reikalavimų, kol kas netenkintų bendrovės nemokumo byloje, dydžiai jau yra aiškūs, o tai aptariamoje situacijoje nesuteikia teisės reikšti tiesioginius ieškinius, reikalaujant tariamai patirtos žalos atlyginimo.

34.7.                      Ieškovės neįrodė atsakovų veiksmų, nukreiptų konkrečiai į ieškovių teisių pažeidimą. Vien ieškovių nurodytos faktinės aplinkybės savaime nepagrindžia, kad konkrečiai ieškovių atžvilgiu atsakovai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

34.8.                      Klaipėdos apygardos teismas sprendime ignoravo atsakovų nurodytus argumentus ir pateiktus duomenis dėl bendrovės nemokumo administratorės sudarytų taikos sutarčių su atsakovais. Visų kreditorių interesams bendrovės nemokumo byloje atstovaujant administratorei ir kreditorių susirinkime jau apsvarsčius klausimą dėl taikos sutarčių sudarymo visų kreditorių vardu dėl tų pačių ginčo sandorių, nėra galimybės pavieniams kreditoriams vėliau kelti tapačius reikalavimus. Jeigu kreditoriai nesutinka su minėtų taikos sutarčių nuostatomis, kylančius reikalavimus turėtų reikšti ne atsakovams, o bendrovės nemokumo administratorei.

34.9.                      Bendrovės tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatyti dėl jo atsakingi asmenys, todėl vien remiantis tyčinio bankroto bylos aplinkybėmis negalima preziumuoti atsakovų kaltės.

34.10.                      Ieškovės neabejotinai žinojo apie teismo sprendime nurodytus bendrovės sudarytus sandorius, tačiau tuo metu nereiškė jokių reikalavimų, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovės atsisakė savo teisių gynybos arba nelaikė, kad jų teisės yra pažeistos. Atsakovai byloje pagal ieškovės UAB „Vlastona“ ieškinį buvo pareiškę prašymą teismui taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas sprendime dėl to nepasisakė.

34.11.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovų nurodytų aplinkybių, svarbių sprendžiant atsakovų veiksmų (ne)teisėtumo atitinkamose situacijose klausimus.

35.       Ieškovė UAB „Ladavas“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą bei jame suformuluotą prašymą dėl naujų įrodymo priėmimo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

35.1.                      Atsakovai nepagrindė bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo.

35.2.                      Byloje esanti atsakovų baigiamoji kalba raštu pagrindžia, kad atsakovai nei argumentavo joje dėl senaties, nei formulavo teismui galutinio prašymo (reikalavimo) taikyti ieškinio senatį ieškinių reikalavimams. Tokio reikalavimo nėra pateikto ir su atsiliepimu į ieškovės ieškinį. Todėl nebuvo pagrindo byloje spręsti senaties taikymo klausimą.

35.3.                      Ieškinys Klaipėdos apygardos teismui pateiktas ypatingai operatyviai – nepraėjus net trims mėnesiams po nutarties dėl bendrovės tyčinio bankroto įsiteisėjimo, t. y. 2022 m. spalio 10 d., taigi, daugiau nei akivaizdu, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

35.4.                      Atsakovai nepaneigė ieškovių teisės reikšti tiesioginį ieškinį atsakovams, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu.

35.5.                      Atsakovų neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose tyčinio bankroto byloje ir šioje byloje tai prejudicinės aplinkybės, kurios  neturėjo ir neturi būti pakartotinai nustatinėjamos. Atsakovai nepagrįstai pasisako dėl kiekvieno žalingo sandorio sudarymo aplinkybių, kitų jau konstatuotų atsakovų neteisėtų veiksmų atskirai, toliau atkakliai siekdami, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus ir teisinius santykius dar kartą pervertintų dabar jau ne Klaipėdos apygardos teismas, o Lietuvos apeliacinis teismas.

35.6.                      Visi argumentai, kuriais atsakovai ginčija sprendimą dėl esą kitų asmenų kaltės nenustatymo, turėjo būti teikiami tyčinio bankroto byloje, o ne šioje byloje. Jie yra pavėluoti ir net neturėtų būti apeliacinės instancijos teismo detaliai vertinami, esant galiojančiai prejudicijai.

35.7.                      Nei atsakovas, nei atsakovė neveikė atskirai tik konkrečiais, pavieniais epizodais. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra paneigta, kad egzistuoja ieškovių įrodinėtas atsakovų subjektyvusis bendrininkavimas siaurąja prasme.  

35.8.                      Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovų nurodytoms taikos sutartims nebuvo gautas bendrovės kreditorių pritarimas, t. y. nemokumo administratorė jas sudarė savo rizika ir toks elgesys negali būti vertinamas kaip geriausias veikimas bendrovės ar jos kreditorių atžvilgiu.

36.       Ieškovė MB „Uderma“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

36.1.                      Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas sprendime nepasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Teismas išsprendė atsakovų prašymą dėl VLPFK, VMI, administratoriaus ir Lietuvos Respublikos įtraukimo trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, tačiau jo netenkino, kadangi atsakovai nepagrindė, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms, nenurodė, kurios šalies pusėje prašo įtraukti šiuos trečiuosius asmenis.

36.2.                      Atmestini kaip nepagrįsti atsakovų teiginiai dėl neteisėtos teismo sudėties ir teismo šališkumo. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos savo teiginius, o bylos medžiaga įrodo, kad teismas tinkamai išsprendė visus atsakovų reiškiamus nušalinimus teisėjui ir Klaipėdos apygardos teismui bei pagrįstai jų netenkino. Šios atsakovų nurodytos aplinkybės nesuponuoja absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo.

36.3.                      Teismas skundžiamame sprendime tinkamai išsprendė atsakovų atsakomybės pripažinimo solidariąja klausimą, išsamiai jį argumentavo.

36.4.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bendrovės bankroto byloje nemokumo administratorės pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog gautinų lėšų, pardavus likusį turtą, nepakaks net hipotekos kreditoriui ir būsimoms administravimo išlaidoms atlyginti.

36.5.                      Ieškovės nebuvo bendrovės ginčo su atsakovais civilinių bylų dalyvėmis, todėl neturėjo jokios galimybės apskųsti teismo nutarčių, kuriomis buvo patvirtintos atsakovų minimos taikos sutartys. Nemokumo administratorės veiksmai ar neveikimas bendrovės bankroto byloje negali apriboti įstatymu numatytos teisės ieškovėms reikšti tiesioginius ieškinius atsakovams dėl žalos atlyginimo.

36.6.                      Teismas sprendimo dalyje dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo išsamiai pagrindė atsakovų civilinės atsakomybės buvimą ir padarė teisingas išvadas, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama bendrovės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė bendrovę prie tyčinio bankroto.

36.7.                      Atmestini atsakovų argumentai, kad teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo. Tik teismui nutraukus restruktūrizavimo bylą, iškėlus bankroto bylą ir pripažinus bankrotą tyčiniu, paaiškėjo tikrosios bendrovės privedimo prie bankroto tyčia priežastys, o tai suteikė teisę ieškovėms reikalauti žalos atlyginimo IBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu.

36.8.                      Atsakovai nepaneigė prejudicinių faktų, pagrindžiančių jų veiksmų neteisėtumą.

36.9.                      Vien tai, kad teismas detaliai neaptarė kiekvienos iš atsakovų nurodytų aplinkybių, nereiškia bylos esmės neatskleidimo. Atsakovai byloje teikė perteklinius įrodymus ir paaiškinimus, pakartotinius prašymus, kurie jau byloje buvo išspręsti, ir pan., iš naujo teikė argumentus dėl prejudicinių faktų, bandydami dar kartą įrodyti tyčinio bankroto byloje jau įvertintų sandorių ir kitų jų sprendimų teisėtumą ir ekonominį naudingumą bendrovei, todėl tokie atsakovų argumentai visiškai pagrįstai nebuvo aptarti sprendime.

37.       Ieškovė UAB „Vlastona“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

37.1.                      Atsakovai skunde nenurodo, kurioje sprendimo dalyje teismas pasisakė dėl VLPFK, VMI, nemokumo (restruktūrizavimo) administratoriaus A. R. ir Lietuvos Respublikos (teismų) teisių ir pareigų, koks tiesioginis poveikis šių asmenų teisėms ir pareigoms padarytas, dėl kokių materialiųjų teisių ir pareigų nusprendė pirmosios instancijos teismas. Jokio tiesioginio poveikio atsakovų nurodytiems asmenims nepadaryta, šių asmenų teisinė padėtis niekaip nebuvo modifikuota, todėl atsakovų teiginiai dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo neturi jokio teisinio pagrindo, yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir atmestini.

37.2.                      Atsakovai visiškai nepagrįstai kelia abejones dėl bylą išnagrinėjusio teismo objektyvumo ir nešališkumo, dėsto nepagrįstus argumentus, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos teisme buvo teisėtas, užtikrino tinkamą civilinį procesą, rungimosi ir asmenų lygiateisiškumo principus, atsakovų teisės į nešališką teismą nebuvo pažeistos.

37.3.                      Teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad aktyvus ir reikšmingas atsakovų vaidmuo vieningų veiksmų schemoje bei CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos prezumpcijos nepaneigimas yra pakankama sąlyga konstatuoti bendrininkavimą, kaip CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnyje įtvirtintą solidarios atsakomybės taikymo sąlygą.

37.4.                      Atsakovai nepagrįstai kvestionuoja teismo išvadą, kad ieškovės turėjo teisę šioje civilinėje byloje reikšti tiesioginius ieškinius atsakovams dėl žalos atlyginimo.

37.5.                      Ieškovės UAB „Vlastona“ reikalavimas dėl priteistinos žalos dydžio yra aiškus ir teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad bendrovė nebus pajėgi patenkinti ieškovės finansinio reikalavimo.

37.6.                      Priešingai nei teigia atsakovai, iš įsiteisėjusiose Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose civilinėje byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad būtent atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius LUAB „Plienas“ tyčinį bankrotą.

37.7.                      Civilinėse bylose sudarytos taikos sutartys negali turėti jokios neigiamos teisinės reikšmės ieškovių reikalavimų šioje byloje išsprendimui, kadangi reikalavimų pagrindas, dalykas ir ginčo šalys nesutampa, t. y. reikalavimai neatitinka tapatumo kriterijaus.

37.8.                      Ieškinio senaties termino eiga ieškovės reikalavimo pareiškimui prasidėjo tik nuo 2022 m. liepos 21 d., o tai reiškia, kad trejų metų ieškinio senaties terminas 2023 m. rugsėjo 6 d. ieškinio pateikimo metu nebuvo pasibaigęs.

37.9.                      Ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Tokiu atveju reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, ieškovei  nereikėjo įrodinėti atsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės, kadangi šios civilinės atsakomybės sąlygos buvo nustatytos teismų procesiniais sprendimais ir laikomos prejudiciniais faktais. Kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, yra preziumuojamos, todėl atsakovams teko procesinė pareiga įrodinėti, kad jų veiksmai nesukėlė prašomos priteisti žalos. Tokios prezumpcijos atsakovai nepaneigė.

37.10.                      Vien tai, kad teismas detaliai neaptarė kiekvienos iš atsakovų nurodytų aplinkybių, nereiškia bylos esmės neatskleidimo.

38.       Trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Teismas sprendime nepasisakė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimas panaikintinas neįtraukus į bylos nagrinėjimą kreditorių, administratoriaus ar valstybės.

38.2.                      Atsakovai nenurodė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad Klaipėdos apygardos teismo teisėjai yra suinteresuoti civilinėje byloje sprendžiamais klausimais ar turi asmeninį išankstinį nusistatymą.

38.3.                      Bendrovė buvo valdoma būtent atsakovų ir tai pagrindžia rašytinė bylos medžiaga. Nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo sutikti su atsakovais, kad restruktūrizavimo procesas pašalino jų, kaip valdymo organų, teisinę atsakomybę ar kad kreditoriai laikytini bendrovės valdymo organais. Hipotekos kreditorius nepriima bendrovės valdymo sprendimų nei rinkoje be apribojimų veikiančioje bendrovėje, nei bendrovėje, kuriai iškelta restruktūrizavimo byla.

38.4.                      Nei bylos nagrinėjimo metu (po bylų sujungimo), nei baigiamųjų kalbų metu atsakovai neteikė argumentų ar paaiškinimų dėl ieškinio senaties taikymo.

38.5.                      Ieškinio senaties klausimo išsprendimas nėra pagrindas konstatuoti, kad dėl byloje tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų bylos pagrindinė dalis apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir šiems santykiams taikė netinkamas teisės normas, o tai turėjo įtakos ir ieškinio senaties termino šioje byloje nustatymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

39.       Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – LUAB „Plienas“ nemokumo administratorės UAB „Adminova“ 2024 m. rugsėjo 5 d. atsakymą į apeliantų 2024 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl informacijos pateikimo. Šiuo dokumentu apeliantai siekia grįsti savo poziciją, kad dar nėra aiškūs LUAB „Plienas” bankroto proceso metu nepatenkintų ieškovių finansinių reikalavimų dydžiai.

40.       Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, yra pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

41.       Kadangi draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus visgi nėra absoliutus ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

42.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

43.       Nors iki priimant skundžiamą sprendimą apeliantai nebuvo pateikę nemokumo administratorei prašymo dėl informacijos pateikimo (tokį prašymą pateikė 2024 rugpjūčio 26 d.) ir nebuvo gavę nemokumo administratorės 2024 m. rugsėjo 5 d. atsakymo į tokį prašymą, ši aplinkybė pati savaime neteikia pagrindo teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad tokio pobūdžio įrodymo pateikimo į bylą būtinybė atsirado tik bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

44.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje šalių įrodinėtas faktines bylos aplinkybes, jie siekė gauti informaciją apie nemokumo administratorės 2024 m. rugsėjo 5 d. atsakyme nurodytas aplinkybes, tačiau dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo parengti ir išsiųsti nemokumo administratorei prašymo (ir, atitinkamai, gauti iš jos atsakymo į šį prašymą) iki skundžiamo sprendimo byloje priėmimo. Kadangi tokio prašymo parengimas ir išsiuntimas priklausė išimtinai nuo pačių apeliantų valios ir apeliantai neįrodė, kad tokio dokumento dėl nuo jų valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių nebuvo galima parengti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesutiktina su apeliantų argumentais, kad nemokumo administratorės atsakymo pateikimo būtinybė atsirado tik bylą perdavus nagrinėti apeliacine tvarka.

45.       Apeliantams neįrodžius CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, jų su apeliaciniu skundus pateiktą naują įrodymą (LUAB „Plienas“ nemokumo administratorės UAB „Adminova“ 2024 m. rugsėjo 5 d. atsakymą į apeliantų 2024 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl informacijos pateikimo) atsisakoma priimti.

Dėl įrodymų išreikalavimo

46.       Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat suformulavo procesinio pobūdžio prašymą išreikalauti iš trečiojo asmens AB SEB banko atliktas LUAB „Plienas“ veiklos ir (ar) restruktūrizavimo proceso galimybių studijas (susijusius tyrimus ir (ar) išvadas). Nurodė, kad tokie įrodymai reikalingi siekiant parodyti trečiojo asmens AB SEB banko atliktus skaičiavimus dėl LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo kaip naudingiausio kreditoriams proceso pagal tuo metu buvusią LUAB „Plienas“ finansinę būklę. Pažymėjo ir tai, kad toks apeliantų prašymas buvo nepagrįstai atmestas pirmosios instancijos teismo.

47.       CPK 199 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta byloje dalyvaujančio asmens teisė prašyti teismo išreikalauti bylai reikšmingas faktines aplinkybes patvirtinantį ar paneigiantį rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2024 m. liepos 8 d. apeliantai kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydami išreikalauti iš trečiojo asmens AB SEB banko atliktas LUAB „Plienas“ veiklos ir (ar) restruktūrizavimo proceso galimybių studijas (susijusius tyrimus ir (ar) išvadas). Pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 8 d. teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi apeliantų prašymo dėl nurodytų įrodymų išreikalavimo netenkino, be kita ko, nurodęs, kad apeliantai nepagrindė, kokias bylai reikšmingas faktines aplinkybes iš AB SEB banko prašomi išreikalauti įrodymai gali patvirtinti ar paneigti.

48.       Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, t. y. sprendžiant dėl įrodymų priėmimo į bylą taikoma jų sąsajumo su byla taisyklė. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodymų sąsajumo taisyklė yra adresuojama ne tik teismui, kuris galutinai įvertina, ar konkretus įrodymas yra susijęs su reikšmingomis bylai aplinkybėmis ar nesusijęs, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Dalyvaujantys byloje asmenys, pirmiausia ieškovas ir atsakovas, turi rinkti ir pateikti tik tokius įrodymus, kurie turi vienokį ar kitokį ryšį su svarbiomis bylai aplinkybėmis (patvirtina ar paneigia jas). Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, nustatančio sąsajumo taisyklę, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2006).

49.       Šiame kontekste visų pirma aktualus yra ieškovių ieškinių turinys, kadangi ieškovės, kaip civilinį procesą inicijavusios šalys, pagrindiniais ieškinių elementais (dalyku ir pagrindu) apibrėžė ir bylos nagrinėjimo ribas. Ieškiniuose neįrodinėjama tokia faktinė aplinkybė, kad LUAB „Plienas“ restruktūrizavimas pagal tuo metu buvusią LUAB „Plienas“ finansinę būklę nebuvo naudingiausias procesas kreditoriams ir su šia aplinkybe nėra siejamas žalos atlyginimo reikalavimas. Taigi, tokių aplinkybių nustatymas nepateko į byloje kilusio ginčo ribas. Be to, tokio pobūdžio rašytiniai įrodymai negalėtų paneigti tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais atlikto sandorių, su kuriais ir yra siejami ieškovių reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teisinio įvertinimo. Pripažintina, kad apeliantai neįrodė prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumo su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču. 

50.       Taigi, apeliantų prašymas dėl naujų įrodymų išreikalavimo buvo teisingai išspręstas pirmosios instancijos teisme, naujų argumentų dėl šių  įrodymų išreikalavimo poreikio apeliantai nenurodė, atitinkamai, neegzistuoja pagrindas šių duomenų reikalauti į apeliacinę bylą. Apeliantų prašymas dėl įrodymų išreikalavimo atmetamas.

Dėl liudytojų apklausos

51.       Apeliantai apeliaciniame skunde pateikė ir procesinio pobūdžio prašymą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausti liudytojus. Apeliantų teigimu, byloje kaip liudytojai turi būti apklausti buvę (esami) trečiojo asmens AB SEB banko darbuotojai I. B., S. M., A. B., kurie atstovavo AB SEB bankui LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo proceso metu. Pasak apeliantų, nurodyti asmenys galėtų paaiškinti aplinkybes apie LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo eigą, AB SEB banko veiksmus LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo proceso metu.

52.       Kaip matyti iš bylos duomenų, apklausti kaip liudytojus pirmiau nurodytus asmenis apeliantai prašė ir pirmosios instancijos teisme, paduodami 2024 m. liepos 8 d. prašymą. Šį prašymą jie grindė analogiškais motyvais, t. y. tuo, kad nurodyti asmenys galėtų paaiškinti aplinkybes apie LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo eigą, AB SEB banko veiksmus LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 8 d. teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi apeliantų prašymo dėl nurodytų liudytojų apklausos netenkino, nurodęs, kad liudytojų apklausa yra netikslinga, apeliantams nepagrindus jų apklausos būtinumo.

53.       Pagal CPK 189 straipsnio 1 dalį liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Taigi, pagal nurodytas CPK nuostatas liudytoju byloje gali būti apklausiamas tik toks asmuo, kuris gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes.

54.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų apie LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo eigą bei AB SEB banko veiksmus LUAB „Plienas“ restruktūrizavimo proceso metu, o apeliantai nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes nurodytų liudytojų paaiškinimai galėtų patvirtinti ar paneigti (įrodymų sąsajumo taisyklė), pripažintina, kad ir šį prašymą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai. Todėl apeliantų prašymas dėl liudytojų apklausos atmetamas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

55.       Apeliantai taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą motyvavo tuo, kad būtina apklausti pirmiau nurodytus liudytojus, sudaryti galimybę apeliantams išsamiai pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

56.       Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

57.       Kasacinio teismo praktikoje dėl šios išimties taikymo yra pasisakyta, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui; byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti. Teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas aukštesnės instancijos teismuose yra pateisinamas. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).

58.       Analogiškos nuostatos, be kita ko, laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT), kuris yra pažymėjęs, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijose gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją). Rašytinis procesas galimas, jei nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

59.       Nagrinėjamu atveju apeliantų prašymas apklausti liudytojus jau yra atmestas, todėl apeliantų argumentai dėl žodinio bylos nagrinėjimo poreikio, siekiant apklausti liudytojus, nebeaktualūs.

60.       Kita vertus, kaip matyti iš apeliantų į bylą pateiktų procesinių dokumentų kiekio ir apimties (turinio) bei pirmosios instancijos teisme vykusių teismo posėdžių skaičiaus ir jų trukmės, apeliantams pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos sąlygos išsamiai pasisakyti visais bylai reikšmingais klausimais. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teisme apeliantų teisė raštu ar žodžiu teikti paaiškinimus dėl ginčo faktinių aplinkybių bei jų vertinimo buvo kaip nors suvaržyta. Iš apeliantų apeliacinio skundo turinio ir apimties (42 lapai) taip pat akivaizdu, kad apeliantai raštu išdėstė išsamius nesutikimo su jiems pareikštais ieškiniais atsikirtimus, ir, jų vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinančius motyvus.  

61.       Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo padaryti ir tokią išvadą, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai negali būti tinkamai įvertinti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais į bylą procesiniais dokumentais ir įrodymais, taip pat apeliacinės instancijos teismui adresuotose procesiniuose dokumentuose nurodomais šalių argumentais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra bylos aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-471-790/2023, 34 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliantų siekis bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka dar kartą pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių pripažintinas nesuderinamu su apeliacinio proceso paskirtimi.

62.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantai neįrodė aplinkybių ar situacijos išskirtinumo, objektyviai lemiančios žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinybę. Todėl apeliantų prašymas dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka atmetamas.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

63.       Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas, pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime pasisakius dėl neįtrauktų į bylą asmenų – bendrovės kreditorių VLPFK bei VMĮ, bendrovės restruktūrizavimo administratoriaus A. R., Lietuvos Respublikos – teisių ir pareigų.

64.       Tokia apeliantų pozicija grindžiama motyvais, kad bendrovės kreditoriai VLPFK ir VMI buvo vieni iš didžiausių kreditorių komiteto narių, kurie turėjo didžiausią įtaką patvirtinant restruktūrizavimo planą ir jo pakeitimus bendrovei iškeltoje restruktūrizavimo byloje, pagal kuriuos ir buvo valdoma bendrovė, parduodamas jos turtas. Kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, VLPFK bei VMI bendrovės kreditorių komitete priimdavo sprendimus dėl turto pardavimo ir kainos nustatymo, o pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatuodamas apeliantų civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė būtent tuos sandorius, dėl kurių esminius sprendimus priėmė, be kita ko, ir šie bendrovės kreditoriai. Teismui pasisakius, kad šiais sandoriais buvo padaryta žala kreditoriams, tačiau neįtraukus į bylą įvardytų kreditorių kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, buvo pasisakyta ir dėl šių neįtrauktų į bylą kreditorių materialiųjų teisių ir pareigų.

65.       Be to, pirmosios instancijos teismui pasisakius dėl sudarytų sandorių kaip sukėlusių tariamą žalą kreditoriams, buvo įvertinti ir bendrovės restruktūrizavimo administratoriaus A. R., turinčio įstatyminę pareigą prižiūrėti restruktūrizuojamos bendrovės veiklą, veiksmai. Bendrovės restruktūrizavimo planui ir jo pakeitimams pritarė bei sandorių sudarymui nurodytomis kainomis sutikimus davė ir Klaipėdos apygardos teismas, todėl pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turėjo įtraukti ir Lietuvos Respubliką. 

66.       Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama situacija, kai sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą teisės normą, nurodo, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (teisių ar pareigų). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos byloje nedalyvavusio asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas).

67.       Sprendžiant klausimą dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo, svarbu nustatyti nagrinėjamos bylos ribas, kadangi jas nustačius gali paaiškėti, ar sprendimu galėjo būti pasisakyta dėl atitinkamų asmenų teisių ir pareigų. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir jo faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai; 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022, 33 punktas).

68.       Šiuo konkrečiu atveju ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo pareiškė apeliantams,  įrodinėjo būtent apeliantų civilinės atsakomybės sąlygas. Pareikšdamos ieškinius apeliantams, ieškovės nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su bendrovės kreditorių VLPFK bei VMI, bendrovės restruktūrizavimo administratoriaus A. R. ar Klaipėdos apygardos teismo veiksmais, šių subjektų veiksmų teisėtumu ar neteisėtumu. Pagal ieškovių apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir sprendimu priteisė atitinkamą žalos atlyginimo sumą iš apeliantų kiekvienai ieškovei. Skundžiamu sprendimu nebuvo modifikuota asmenų, kurių nedalyvavimo byloje faktu yra grindžiamas apeliantų reikalavimas panaikinti sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, teisinė padėtis, t. y. nebuvo nustatytos, pripažintos, pakeistos ar panaikintos jų materialiosios teisės ar pareigos. Atsižvelgiant į tai, nėra jokių prielaidų pritarti apeliantų argumentams apie nurodytų asmenų neįtraukimo į bylos nagrinėjimo padarinius, t. y. apie CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą.

69.       Nors apeliantai pirmiau nurodytų asmenų veiksmus bei elgesį bendrovei iškeltoje restruktūrizavimo byloje, pritariant jų sudarytiems sandoriams, interpretuoja kaip vieną iš aplinkybių, eliminuojančių jų civilinės atsakomybės sąlygas (veiksmų neteisėtumą ir kaltę), kokios konkrečiai tų asmenų teisės ar pareigos skundžiamu sprendimu buvo nustatytos ar modifikuotos, ir patys apeliaciniame skunde nenurodo. Todėl tokie apeliantų argumentai vertintini kaip jų gynybinė pozicija, o ne kaip teisių ar pareigų byloje nedalyvaujantiems asmenims nustatymas. 

Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo

70.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu pagrindu, kadangi pirmosios instancijos teismas: 1) nepasisakė dėl absoliučios daugumos apeliantų nurodytų aplinkybių: apeliantų paaiškinimuose, bendrovės restruktūrizavimo planuose ir jų pakeitimuose, kuriems pritarė bendrovės kreditorių komitetas, taip pat bendrovės kreditorių komiteto, restruktūrizavimo administratoriaus ir Klaipėdos apygardos teismo sutikimuose dėl sudaromų sandorių; 2) nepasisakė dėl trečiojo asmens AB SEB banko atliktų bendrovės veikos ir (ar) restruktūrizavimo proceso galimybių studijų išreikalavimo.

71.       CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

72.       Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 31 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018, 47 punktas).

73.       Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo padaryti išvadą, kad skundžiamame sprendime nebuvo atskleista šioje byloje kilusio ginčo esmė. Nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo keliamas klausimas dėl civilinės atsakomybės apeliantams taikymo ir žalos atlyginimo. Tokio ginčo esmė yra faktinių aplinkybių, su kuriomis siejamas reikalavimas atlyginti žalą, nustatymas, sąlygų civilinei atsakomybei taikyti identifikavimas, pagrindų, atleidžiančių nuo civilinės atsakomybės taikymo, patikrinimas. Ieškovės ieškinio reikalavimus dėl individualios žalos kiekvienai jų atlyginimo grindė faktinėmis aplinkybėmis, kad apeliantai sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius bendrovei, ieškovių skolininkei, dėl kurių bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o bendrovės bankroto byloje liks nepatenkinti ieškovių finansiniai reikalavimai, atitinkantys prašomos atlyginti žalos sumas. Ieškovės byloje įrodinėjo, kad egzistuoja apeliantų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis apeliantų neteisėtų veiksmų ir ieškovių patirtos žalos ryšys), kai kurios jų jau yra nustatytos kitoje (tyčinio bankroto) byloje ir iš naujo šioje byloje nenustatinėtinos.  

74.       Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad byla buvo išnagrinėta pagal pirmiau nurodytas ieškovių apibrėžtas ribas ir skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė. Priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ginčui aktualias svarbiausias faktines aplinkybes ir jas teisiškai įvertino, analizavo byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, juos įvertino šalims priskirtų įrodinėjimo pareigų kontekste, argumentuotai atsakė į pagrindinius ginčo aspektus. Pažymėtina, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą nebūtų pagrindo (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012).

75.       Be kita ko, ir apeliantai, teigdami apie bylos esmės neatskleidimą, nenurodė konkrečių esminių teismo sprendimo trūkumų, būtinų siekiant konstatuoti neatskleistą bylos esmę, nenurodė, kokie teisingam bylos išnagrinėjimui teisiškai reikšmingi įrodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti, kokios bylai svarbios faktinės aplinkybės ir kokiais įrodymais remiantis turėjo būti nustatytos, tačiau tai nebuvo padaryta, kokie faktai pirmosios instancijos teismo nebuvo teisiškai įvertinti. Apeliantai nurodė vien savo subjektyviu įsitikinimu pagrįstas abstraktaus pobūdžio abejones dėl neatskleistos bylos esmės, siekdami paneigti jiems nepalankias teismo sprendimo išvadas, kad visos sąlygos taikyti apeliantams civilinę atsakomybę yra nustatytos.

76.       Skirtingai nei yra įsitikinę apeliantai, skundžiamo sprendimu esminiu trūkumu negali būti pripažinta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl trečiojo asmens AB SEB banko atliktų bendrovės veikos ir (ar) restruktūrizavimo proceso galimybių studijų išreikalavimo. Kaip šioje nutartyje minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas prašymą dėl nurodytų įrodymų išreikalavimo išsprendė 2024 m. liepos 8 d. teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi, todėl neturėjo pagrindo dėl to paties apeliantų prašymo pasisakyti dar kartą ir skundžiamame sprendime. Be to, šioje nutartyje jau buvo nurodyta ir tai, kad nebuvo poreikio išreikalauti tokius  įrodymus, kadangi prašomi išreikalauti įrodymai neatitiko CPK 180 straipsnyje įtvirtinto sąsajumo reikalavimo.

77.       Pirmosios instancijos teismas aptarė ir apeliantų atsikirtimus į ieškinį, susijusiais su bendrovės kreditorių komiteto, nemokumo (restruktūrizavimo) administratoriaus ir Klaipėdos apygardos teismo sutikimais dėl sudaromų sandorių, iš kurių kildinami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, pažymėjęs, kad dėl to jau buvo pasisakyta bendrovės tyčinio bankroto byloje ir nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo dėl šių sutikimų spręsti kitaip.   

78.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantai nepagrindė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto skundžiamo teismo sprendimo trūkumo ir neįrodė, jog egzistuoja būtent toks pagrindas panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo

79.       Apeliantai apeliaciniame skunde kelia ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą, tvirtindami, kad jų teisės į nešališką teismą buvo pažeistos, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo vertinti ir vertino savo priimtus procesinius sprendimus restruktūrizavimo byloje.

80.       CPK 64 straipsnyje įtvirtinta bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) pareiga nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jis (jie) patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Pagal CPK 65 straipsnio 1 dalį teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas: 1) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; 2) jeigu jis yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais; 3) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai; 4) byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas; 5) jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; 6) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas; 7) jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Vadovaujantis CPK 66 straipsnio nuostatomis, be CPK 65 straipsnyje numatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo.

81.       Pagal CPK 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėjui pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarką, teisėjo (teisėjų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsdami, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos.  Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesnės pakopos teismas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nušalinimo pareiškimo gavimo aukštesnės pakopos teisme dienos. Klausimas dėl teisėjo nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, išklausius nušalinamo teisėjo arba susipažinus su jo rašytiniais paaiškinimais, jeigu šie pateikti (CPK 69 straipsnio 2 dalis).

82.       Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantai 2024 m. birželio 4 d. pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl nušalinimo, kuriuo prašė nušalinti pirmosios instancijos teismą nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo ir perduoti civilinę bylą nagrinėti kitam apygardos teismui. Pareiškimą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir apeliaciniame skunde, t. y. tuo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje turės vertinti ir savo, kaip teismo, dalyvavimo įtaką atitinkamiems turto perleidimo veiksmams. 

83.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2024 m. birželio 7 d. nutartimi apeliantų pareiškimas dėl pirmosios instancijos teismo nušalinimo netenkintas, pripažinus prašymą nepagrįstu.

84.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo galimu šališkumu ir pagrindo teismą nušalinti (ne)buvimu jau buvo įvertinti ir pirmosios instancijos teismo nušalinimo klausimus buvo išspręstas CPK nustatyta tvarka, nutariant apeliantų pareiškimo dėl teismo nušalinimo netenkinti, nėra pagrindo iš naujo vertinti ir aptarinėti tuos pačius apeliantų argumentus.

Dėl ieškovių teisės kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu

85.       Apeliantų vertinimu, ieškovės neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo su tiesioginiais ieškiniais, nes: 1) tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatyti kalti asmenys; 2) dar nėra aiškūs bankroto procese nepatenkintų ieškovių finansinių reikalavimų dydžiai; 3) ieškovės, reikšdamos ieškinius apeliantams, nepateikė duomenų apie konkrečiai jų atžvilgiu apeliantų atliktus nesąžiningus veiksmus.

86.       Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad, atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žalos, juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė yra galima tiek pačiai bendrovei, tiek ir jos kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19/2012). Kreditorius turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 29 punktas).

87.       Tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai bendrovė apskritai nebūtų bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, bendrovė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 42 punktas).

88.       Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo išaiškinimus (kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams ne tik tuo atveju, kai bendrovės vadovo (dalyvio) neteisėti veiksmai buvo nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, tačiau ir tuo atveju, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu bei nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto), ieškovės, pareikšdamos tiesioginius ieškinius apeliantams, kaip bendrovės vadovams ir dalyviams, dėl kurių bendrovei sukeltas tyčinis bankrotas, neturėjo papildomai įrodinėti konkrečiai jų atžvilgiu apeliantų atliktų nesąžiningų veiksmų. Todėl apeliantų teiginiai, kad ieškovės tiesioginių reikalavimų dėl žalos atlyginimo jiems pareikšti negalėjo, atmestini kaip nepagrįsti.

89.       Pasisakant dėl apeliantų argumento, kad ieškovės neturėjo teisės reikšti tiesioginių ieškinių apeliantams dėl žalos atlyginimo, kadangi tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatyti kalti asmenys, atkreiptinas dėmesys į įsiteisėjusiose Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7  d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartyse, priimtose civilinėje byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatytus faktus bei atliktą apeliantų veiksmų teisinį vertinimą, suponuojantį teisėjų kolegijos išvadą, jog būtent apeliantai, kaip bendrovės vadovai ir akcininkai, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia. Dėl atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės, šių tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų reikšmės nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti, teisėjų kolegija išsamiau pasisakys paskesnėje nutarties dalyje.

90.       Vertinant apeliantų argumentų, kad ieškovės neturėjo teisės kreiptis į teismą su tiesioginiais ieškiniais, kadangi bendrovės bankroto byloje nėra aiškūs bankroto procese nepatenkintų ieškovių finansinių reikalavimų dydžiai, pagrįstumą, aktualus toks kasacinio teismo išaiškinimas, pagal kurį, kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja kaip civilinių santykių subjektas ir nėra likviduotas bei išregistruotas iš valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras), visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Visgi šis išaiškinimas koreliuoja ir su tokiu kasacinio teismo išaiškinimu, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo bei išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 34 punktas).

91.       Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovių prašomos priteisti žalos atlyginimo sumos atitinka LUAB „Plienas“ bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų ieškovių finansinių reikalavimų dydžius,   iš viso – 377 302,27 Eur (106 200  Eur + 161 431,96 Eur + 109 670,31 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors bendrovės bankroto procesas dar tęsiasi ir sprendimas dėl bendrovės pabaigos nepriimtas, ieškovėms padarytos žalos dydis, kuris joms nebus atlygintas bendrovės bankroto byloje, yra aiškus. Tokį vertinimą lemia žemiau nurodomos faktinės aplinkybės ir argumentai.

92.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-24-513/2024 buvo patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame nurodyta, kad bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 11 195 136,70 Eur, iš kurių 5 999 582,44 Eur yra  hipotekos kreditoriaus AB SEB banko finansinis reikalavimas. Bendrovės nemokumo administratorės UAB „Adminova“ 2024 m. gegužės 14 d. į bendrovės bankroto bylą pateiktame rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad bendrovės gautinos sumos iš įvairių skolininkų iš viso sudaro 67 297,89 Eur; vykdomas bendrovės turto (parkingų komplekso), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas (pradinė komplekso pardavimo kaina 15 300 Eur); vykdomas bendrovės turto (parkingų komplekso), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas (pradinė komplekso pardavimo kaina 153 000 Eur). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad bendrovė turėtų kito vertingo turto, kuris galėtų būti panaudotas ieškovių, kaip bendrovės antros eilės kreditorių, finansiniams reikalavimams visiškai ar iš dalies patenkinti, juolab kad bankroto byloje visų pirma apmokamos bankroto administravimo išlaidos (byloje nėra ginčo dėl to, kad jos sudaro 395 067,55 Eur), be to, didžiąją bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos dalį sudaro hipotekos kreditoriaus AB SEB banko 5 999 582,44  Eur finansinis reikalavimas, kuris, kaip užtikrintas hipoteka, iš bendrovės turto tenkinamas pirmiausia (JANĮ 94 straipsnio 1 dalis).

93.       Bendrovės bankroto byloje nemokumo administratorės pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad gautinų lėšų, pardavus anksčiau minėtą bendrovės turtą, nepakaks net pirmesnės, nei ieškovės, eilės kreditorių reikalavimams ir administravimo išlaidoms apmokėti. Akivaizdu, kad bendrovė nesugebės patenkinti ieškovių – antros eilės kreditorių – finansinių reikalavimų. Apeliantai tokių aplinkybių civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė.

94.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstomis apeliantų išsakytas abejones dėl ieškovių reikalavimo teisės pareikšti jiems tiesioginius ieškinius nebuvimo.    

Dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų teisinės reikšmės 

95.       Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jų veiksmų neteisėtumo kaip būtinosios sąlygos jų deliktinei civilinei atsakomybei kilti, teigdami, kad ieškovės neįrodė apeliantų veiksmų, nukreiptų konkrečiai į ieškovių teisių pažeidimą, o aplinkybės, kuriomis yra remiamasi ieškiniuose, savaime nepagrindžia konkrečiai ieškovių atžvilgiu atliktų neteisėtų apeliantų veiksmų. Viena vertus, apie tokių argumentų neaktualumą  buvo pasisakyta šios nutarties 87–88 punktuose. Kita vertus, tokia apeliantų pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo.

96.       Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę šio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti, o jos taikymui būtinų sąlygų įrodinėjimas yra specifinis. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendraisiais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai iš viso nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Kadangi juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl pripažinus bankrotą tyčiniu kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė, vadinasi, ir ši sąlyga negali būti kvestionuojama. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Tačiau prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka). Toks įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).

97.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-784-407/2022, pripažino LUAB „Plienas“ bankrotą tyčiniu. Teismas minėtoje nutartyje (50–64 minėtos nutarties punktai), be kita ko, nurodė konkrečius su bendrovės turto disponavimu susijusius sandorius ir juos pripažino ekonomiškai nenaudingais bendrovei. Teismas nurodyta nutartimi taip pat įvertino apeliantų argumentus dėl kreditorių susirinkimo bei Klaipėdos apygardos teismo procesinių sprendimų įtakos, nustatant tyčinio bankroto požymius, nurodydamas, kad apeliantų argumentai, jog kai kurie sandoriai sudaryti su kreditorių komiteto sutikimu, teismo leidimu, teisinio vertinimo nekeičia, kadangi būtent bendrovės vadovas (akcininkai) geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, o kreditorių komiteto įtikinimas dėl sandorių sudarymo neeliminuoja (nepanaikina) bendrovės vadovo (akcininkų) pareigų elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, veikti išimtinai juridinio asmens interesais, o šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia vadovo atsakomybę; bendrovės akcininkai privalo elgtis protingai, sąžiningai ir tinkamai, o šią pareigą pažeidę – turi atsakyti; teismas, restruktūrizavimo metu leidęs sudaryti tam tikrus sandorius, tikrino jų tinkamumą procedūriniu atžvilgiu restruktūrizavimo normų kontekste, tačiau netikrino bei nenustatinėjo jų ekonominio naudingumo, nes pirmiausia ši pareiga nustatoma bendrovės vadovui (akcininkui) (minėtos nutarties 69 punktas). Teismas padarė išvadą, kad nuo finansinių sunkumų susidarymo 2009–2010 metais, bendrovei tapus nemokiai nuo 2014 m. gruodžio 31 d., LUAB „Plienas“ buvo valdoma neūkiškai, nebuvo užtikrinta įmonės kreditorių interesų apsauga, bendrovės valdymo organų ir dalyvių ne iki galo tinkamas bendrovės valdymas, bendrovei ir kreditoriams žalingi sandoriai žinant, kad jie pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus, turintys akivaizdžius sistemiškumo požymius, tyčia nulėmė bendrovės bankrotą (minėtos nutarties 70 punktas).

98.       Nors ĮBĮ, kurio normas Klaipėdos apygardos teismas taikė priimdamas 2022 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 bei išspręsdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nebuvo įtvirtintas reikalavimas nustatyti bei įvardyti asmenis, kurių veiksmai ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (toks reikalavimas teismams buvo nustatytas nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje), iš įsiteisėjusiose Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartyse nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad būtent apeliantai, kaip bendrovės vadovai ir akcininkai, atliko veiksmus, dėl kurių bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia. Kitaip tariant, apeliantai jau yra teismų pripažinti atsakingais už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą. Analogiškos pozicijos dėl atsakingų už juridinio asmens privedimą prie bankroto tyčia asmenų nustatymo, kai byla dėl bankroto pripažinimo tyčia buvo išnagrinėta taikant ĮBĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą (t. y. kad atsakingais už tyčinį bankrotą pripažintini asmenys, kurie nors ir nėra teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti kaip sukėlę tyčinį bankrotą, tačiau jų neteisėti veiksmai, sukėlę tyčinį bankrotą, aptarti nutarties dėl tyčinio bankroto motyvuojamoje dalyje), laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-162-790/2024, 29 punktas).

99.       Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 pripažino apeliantus, bendrovės vadovus ir akcininkus, atsakingais už tyčia sukeltą LUAB „Plienas“ bankrotą, o be pačių atsakovų kitų akcininkų bendrovėje nebuvo, apeliantų veiksmų neteisėtumas ir jų kaltė pripažintini nustatytais prejudicinių faktų forma, ir šių civilinės atsakomybės sąlygų apeliantai negali ginčyti (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Dėl šios priežasties ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad įvertinus asmenų, kuriuos apeliantai prašė įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesiniu statusu, veiksmus bendrovės restruktūrizavimo procese galėtų pasikeisti apeliantų veiksmų teisėtumo vertinimas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

100.       Pažymėtina, kad apeliantai, kuriems teko įrodinėjimo pareiga, leistinais įrodymais nepaneigė ir prezumpcijų dėl ieškovų patirtos žalos (žr., šios nutarties 91 punktą) bei priežastinio jų neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Šioje nutartyje jau minėta, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog bendrovės bankroto proceso metu nebus galimybių patenkinti ieškovių finansinių reikalavimų. Būtent tyčinio bankroto byloje neteisėtais įvertinti apeliantų veiksmai, sudarant bendrovei ekonomiškai nenaudingus sandorius ar atliekant kitus su juridinio asmens pelno siekimu nesuderinamus veiksmus, priimant bendrovės ekonominių interesų neatitinkančius sprendimus, kurių dalis buvo susijusi su pačių apeliantų asmeninių interesų tenkinimu, lėmė tokį bendrovės finansinės padėties pablogėjimą, dėl kurio bendrovė negali patenkinti ieškovių, kaip bendrovės kreditorių, finansinių reikalavimų. Apeliantai neįrodinėjo, kad tokia bloga bendrovės turtinė padėtis susiklostė ne dėl jų neteisėtais ir tyčiniais pripažintų veiksmų, o dėl kitų priežasčių, neįrodinėjo ir neįrodė, kad bendrovė nebūtų pajėgi visiškai ar iš dalies atsiskaityti su ieškovėmis net ir jiems neatlikus veiksmų, tyčia sukėlusių bendrovės bankrotą. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje įrodytos visos apeliantų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Dėl apeliantės civilinės atsakomybės prielaidų

101.       Apeliantų manymu, byloje nebuvo įrodytos aplinkybės, kad apeliantė faktiškai vadovavo bendrovei ir priimdavo dėl jos veiklos esminius sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismas deliktinę civilinę atsakomybę apeliantės atžvilgiu pritaikė nepagrįstai. Ir su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

102.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 56 punkte padarė išvadą, kad apeliantė buvo ne tik bendrovės akcininkė, tačiau ėjo ir bendrovės komercijos direktorės pareigas, daugelį kartų laikinai ėjo bendrovės vadovės pareigas ir priiminėjo kreditoriams žalingus sprendimus bei asmeniškai pasirašinėjo daugelį kreditoriams žalingų sandorių, nebuvo tik nominali akcininkė, o aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje. Tokias sprendime padarytas išvadas pagrindžia byloje esantys įrodymai ir tyčinio bankroto byloje nustatytos, prejudicinę reikšmę abiem apeliantams turinčios aplinkybės.

103.       Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantė nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. buvo bendrovės akcininke. Apeliantė pripažino, kad bendrovėje ji ėjo komercijos direktorės pareigas, atitinkamais laikotarpiais pagal jai išduotą įgaliojimą, laikinai eidama bendrovės vadovės pareigas, pasirašė kai kurias ieškovių nurodytas bendrovės turto perleidimo sutartis (apeliacinio skundo 34 punktas). Apeliantė neįrodinėjo, kad, eidama bendrovės komercijos direktorės ir (ar) laikinai vykdydama bendrovės vadovės pareigas, ji faktiškai nepriiminėjo su bendrovės ekonomine veikla susijusių sprendimų, vykdė ne savo, o kitų asmenų valią,  nesuprato ar negalėjo suprasti savo veiksmų įtakos neigiamiems bendrovės finansinės padėties pokyčiams, dėl kurių bendrovė buvo privesta tyčia prie bankroto ir nebuvo patenkinti ieškovių finansiniai reikalavimai bendrovei.

104.       Konkretūs fiziniai ar juridiniai asmenys (ar asmuo), esantys teisiniais (lot. de jure) juridinio asmens valdymo organo nariais, kuriems pagal įstatymą gali būti taikoma civilinė atsakomybė už fiduciarinių ir kitų specialiųjų pareigų pažeidimą, identifikuojami remiantis rašytiniais įrodymais, t. y. juridinio asmens steigimo dokumentais, jo dalyvių (akcininkų) atitinkamais sprendimais, viešųjų registrų duomenimis. Civilinė atsakomybė už juridinio asmens vadovui tenkančių pareigų pažeidimą (nevykdymą ar netinkamą vykdymą) taikoma, kai vadovo pareigos yra pažeidžiamos jų vadovavimo laikotarpiu.

105.       Tačiau civilinė atsakomybė gali kilti ne tik teisiniam, bet kartu su juo – ir faktiniam valdymo organo nariui (lot. de facto vadovui), jeigu rašytinių ir kitokių duomenų, grindžiamų leistinoms įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2–3 dalys), pagrindu galima tokią išvadą (apie faktinio vadovo buvimą) padaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pasisakyta, kad aplinkybė, jog be formalaus vadovo bendrovėje veikia de facto vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai gali būti pažeidę pareigą bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 54 punktas; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024, 40 punktas).

106.       Tyčinio bankroto byloje abiejų apeliantų veiksmai, priimant su bendrovės valdymu susijusius sprendimus ir juos realizuojant (sudarant (pasirašant) turto perleidimo už kainas, neatitinkančias rinkos kainų, sandorius, be kita ko, ir pačių apeliantų naudai, bendrovės skolininkų skolų nurašymas, kitų kreditoriams žalingų sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas) buvo įvertinti kaip neteisėti ir tyčiniai abiejų akcininkų ir vadovų veiksmai, privedę bendrovę prie bankroto.   

Dėl žalos atlyginimo prievolės solidarumo

107.       Apeliantai, be kita ko, kelia ir jų atsakomybės formos klausimą, teigdami, kad net ir nustačius, jog apeliantė turi atsakyti ieškovėms pagal deliktinės civilinės atsakomybės prievolę, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo žalą iš apeliantės priteisti solidariai su apeliantu, o turėjo individualizuoti apeliantės atsakomybę dėl jos atliktų tik pavienių veiksmų. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

108.       Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės taikymui yra nustatytos ir išimtys. CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

109.       Kasacinio teismo šiame kontekste išaiškinta, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme. Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016; 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018).

110.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abu apeliantai, būdami bendrovės akcininkais bei (laikinai) eidami bendrovės vadovo ar kitas vadovaujančias pareigas (komercijos direktorės), abu būdami juridinio asmens dalyviais (akcininkais), taigi, be kita ko, saistomi ir bendrosios sąžiningumo pareigos bei akcininko pareigos nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), veikė bendrai, turėdami bendrą ketinimą sukelti bendrovės nemokumą (bankrotą), atitinkamai, padaryti žalą bendrovės kreditoriams, ir tokią žalą jiems savo veiksmais sukėlė (subjektyvusis bendrininkavimas). Todėl šiuo konkrečiu atveju galioja CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.279   straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios apeliantų pareigos prezumpcija. Apeliantė, iš viso neigdama savo neteisėtus veiksmus, nors tokie veiksmai ir jos kaltė yra nustatyti tyčinio bankroto byloje padarytomis išvadomis, solidariosios pareigos prezumpcijos nepaneigė.

111.       Iš bendrovės tyčinio bankroto byloje teismų konstatuotų faktų ir šioje byloje esančių duomenų apie bendrovės valdymą ir vadovavimą jai matyti, kad abiejų apeliantų veiksmai priimant bendrovei ekonomiškai nuostolingus sprendimus ir sudarant akivaizdžiai bendrovės ekonominių interesų neatitinkančius sandorius buvo būtini tam, kad bendrovė būtų tyčia privesta prie bankroto. Bylos duomenimis nenustatyta, kad apeliantė būtų siekusi panaikinti apelianto neteisėtų veiksmų padarinius ar ėmėsi kitokių veiksmų, kurie paneigtų jos valią siekti bendro su apeliantu tikslo – bendrovės tyčinio bankroto. Apeliantų neteisėtais veiksmais sukurtų neigiamų padarinių bendrovei ir kreditoriams neįmanoma atriboti ar paskirstyti kiekvienam iš apeliantų, kadangi abu apeliantai veikė siekdami bendro tikslo – bendrovės tyčinio bankroto, kurį apeliantams sukėlus, ieškovės prarado galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantei pritaikė solidariąją atsakomybę kartu su apeliantu.

Dėl taikos sutarčių reikšmės nagrinėjamai bylai

112.       Apeliantų taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bendrovės nemokumo administratorės sudarytų taikos sutarčių su apeliantais reikšmės nagrinėjamai bylai, be kita ko, jai įsipareigojus nereikšti reikalavimų dėl šioje byloje kaip ieškinio pagrindas nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais. Apeliantų vertinimu, pavieniai kreditoriai naujose bylose nebegali reikšti tokio pobūdžio reikalavimų.

113.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-175-777/2024 pagal ieškovės LUAB „Plienas“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Adminova“, ieškinį apeliantui, kuriuo buvo prašoma priteisti ieškovei LUAB „Plienas“ iš apelianto 706 587,50 Eur žalos atlyginimą. Apelianto prievolė atlyginti žalą buvo grindžiama tuo, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, atliko neteisėtus veiksmus bendrovės atžvilgiu: 1) sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorį; 2) sudarė nekilnojamojo turto (sandėlio), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorį; 3) sudarė nekilnojamojo turto komplekso esančio (duomenys neskelbtini) perleidimo sandorį; 4) sudarė nekilnojamojo turto komplekso esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorį; 5) nesikreipė į teismą dėl nuostolių atlyginimo iš A. B.; 6) atliko einamuosius mokėjimus po 2019 m. sausio 17 d.; visais šiais veiksmais bendrovei buvo padaryta iš viso 706 587,50 Eur žala. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-175-524/2024 buvo nutraukta šalims sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taikos sutartimi ieškovė LUAB „Plienas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Adminova“, atsisakė visų savo civilinėje byloje Nr. e2-175-524/2024 apeliantui pareikštų reikalavimų; pareiškė, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų, nereikš jokių reikalavimų dėl byloje ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių (taikos sutarties 1–2 punktai).

114.       Klaipėdos apygardos teisme taip pat buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-151-524/2024 pagal ieškovės LUAB „Plienas“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Adminova“, ieškinį apeliantei, kuriuo buvo prašoma: 1) pripažinti negaliojančia 2019 m. vasario 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto komercinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) pripažinus nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti LUAB „Plienas“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (komercines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini)), o apeliantei grąžinti sumokėtas lėšas už turtą – 81 800 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 29 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-151-524/2024 nutraukta šalims sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taikos sutartimi ieškovė LUAB „Plienas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Adminova“, atsisakė visų savo civilinėje byloje Nr. e2-151-524/2024 apeliantei pareikštų reikalavimų; pareiškė, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų, nereikš jokių reikalavimų dėl byloje ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių (taikos sutarties 1–2 punktai).

115.       Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-171-524/2024 pagal ieškovės LUAB „Plienas“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Adminova“, ieškinį apeliantei, kuriuo buvo prašoma ieškovei LUAB „Plienas“ priteisti iš apelianto 3 684 205,92 Eur žalos atlyginimą. Apelianto prievolė atlyginti žalą buvo grindžiama tuo, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, nepagrįstai atliko 2012 m. birželio 29 d. ir 2013 m. birželio 1 d. bendrovės prievolių įskaitymus, dėl ko bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 3 684 205,92 Eur žala. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 29 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-171-524/2024 nutraukta šalims sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taikos sutartimi ieškovė LUAB „Plienas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Adminova“, atsisakė visų savo civilinėje byloje Nr. e2-171-524/2024 apeliantui pareikštų reikalavimų; pareiškė, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų, nereikš jokių reikalavimų dėl byloje ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių (taikos sutarties 1–2 punktai).

116.       Apeliantams iš esmės keliant aptartų civilinių bylų, kurios užbaigtos taikos sutartimis, ir šios civilinės bylos tapatumo klausimą, aktuali CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtinta taisyklė, pagal kurią, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį, teismas bylą nutraukia.

117.       Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 31 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020 17 punktas). Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021, 19 punktas). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 39 punktas; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 33 punktas).

118.       Nagrinėjamu atveju civilinėse bylose Nr. e2-175-777/2024, Nr. e2-151-524/2024, Nr. e2-171-524/2024 ieškove buvo bendrovė, o šioje byloje ieškovių procesiniu statusu dalyvaujančios bendrovės kreditorės į tų bylų nagrinėjimą įtrauktos nebuvo, taigi negalėjo pareikšti ir savo valios dėl taikos sutarčių (ne)sudarymo. Taigi, lyginamose bylose šalys nesutampa.

119.       Taip pat iš dalies nesutampa ir lyginamose civilinėse bylose pareikštų ieškinių faktinis pagrindas. Nagrinėjamoje byloje ieškovės apeliantams pareikštus reikalavimus grindė bendrovės tyčinio bankroto byloje pripažintais faktais bei nustatytomis aplinkybėmis, nesudariusiais civilinėse bylose Nr. e2-175-777/2024, Nr. e2-151-524/2024, Nr. e2-171-524/2024 bendrovės įrodinėtų faktinių aplinkybių (įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022 ekonomiškai nenaudingais pripažinti sandoriai dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), UAB „Betono technologijos“ 228 240,89 Eur skolos nurašymas, 271 928,62 Eur debitorinių skolų nurašymas, bendrovės įrengimų, prekių ir atsargų nurašymas, beprocentės 231 696 Eur dydžio paskolos apeliantei suteikimas, UAB „Gebos ekostatyba“ skolos nurašymas).

120.       Nesutampa ir lyginamų bylų dalykas. Civilinėje byloje Nr. e2-151-524/2024, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, ieškiniu buvo prašoma pripažinti atitinkamus sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją. Civilinėse bylose Nr. e2-175-777/2024 ir Nr. e2-171-524/2024 buvo prašoma atlyginti kitokio dydžio žalą, ją grindžiant kitomis aplinkybėmis, bei prašant žalos atlyginimą priteisti bendrovės naudai.

121.       Todėl nėra ir pagrindo sutikti su apeliantais, kad nagrinėjamoje byloje buvo išnagrinėtas ginčas, tapatus nagrinėtiems ginčams civilinėse bylose Nr. e2-175-777/2024, Nr. e2-151-524/2024, Nr. e2-171-524/2024, kurios užbaigtos taikos sutartimis, ir dėl ko ieškovės prarado teisę kreiptis į teismą su tiesioginiais ieškiniais.

122.       Pažymėtina, kad procese, kuriame civilinė byla užbaigiama taikos sutartimi, pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (o todėl ir prejudicinės) reikšmės, nes šie susitarimai kompromisiniai ir ne visada atspindi tikrąją situaciją. Taikos sutartimi nenustatinėjami faktai, nepriklausomai nuo to, kurioje civilinio proceso stadijoje ar kokia teisena taikos sutartis patvirtinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010). Todėl civilinėse bylose Nr. e2-175-777/2024, Nr. e2-151-524/2024, Nr. e2-171-524/2024 taikos sutartimis pasiekti tų bylos šalių susitarimai negali būti aiškinami, kad minėtose bylose pareikštuose ieškiniuose nurodytomis faktinės aplinkybėmis dėl apeliantų veiksmų neteisėtumo nebegalėtų būti grindžiami reikalavimai kitose bylose.

123.       Aktualu ir tai, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintų ieškovių finansinių reikalavimų ar jų dalies bendrovė nebus finansiškai pajėgi patenkinti, nes aptartomis taikos sutartimis apeliantų įsipareigota sumokėti bendrovei iš viso 30 000 Eur suma, atsižvelgiant į bendrovės bankroto procese patvirtintą bendrovės administravimo išlaidų sumą (395 067,55 Eur) ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo dydį (5 999 582,44 Eur), akivaizdžiai nebus panaudota ieškovių finansiniams reikalavimams patenkinti. Vadinasi, bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų ieškovių finansinių reikalavimų dydžiai dėl sudarytų taikos sutarčių nepasikeis (nesumažės).

Dėl ieškinio senaties termino

124.       Apeliantai tvirtina, kad  byloje pagal ieškovės UAB „Vlastona“ ieškinį jie buvo pareiškę prašymą teismui taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas sprendime dėl to nepasisakė. Ieškovės žinojo apie teismo sprendime nurodytus bendrovės sudarytus sandorius, tačiau tuo metu nereiškė jokių reikalavimų, o tai reiškia, kad ieškovės atsisakė savo reikalavimo teisių arba nelaikė, kad jos yra pažeistos. Kadangi skundžiamame teismo sprendime argumentų dėl ieškinio senaties nėra, o apeliantai bylos procese buvo nurodę ir tokius atsikirtimus, šį sprendimo motyvavimo trūkumą ištaiso apeliacinės instancijos teismas. Visgi apeliantai dėl ieškovių UAB „Ladavas“ ir MB „Uderna“ pareikštų ieškinių ieškinio senaties termino taikyti neprašė, todėl pagrindo nustatinėti šių ieškovių pareikštiems reikalavimams ieškinio senaties termino pradžią ir vertinti, ar terminas nebuvo praleistas, nėra. Teisėjų kolegija pasisako dėl senaties termino taikymo ieškovės UAB „Vlastona“ pareikštam ieškiniui.

125.       CK 1.124 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

126.       Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Pagal to paties straipsnio 9 dalį sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

127.       Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad byloje dėl žalos atlyginimo pagal tiesioginį kreditoriaus ieškinį bankrutuojančios bendrovės vadovui, ieškinį grindžiant tyčinio bankroto byloje nustatytais prejudiciniais faktais ir prezumpcijomis, ieškinio senatis negali būti skaičiuojama anksčiau nei nuo teismo nutarties pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo momento. Ieškovas gali suprasti, kad atsakovas pažeidė jo teises, sukeldamas jo skolininko tyčinį bankrotą, tik išsprendus klausimą dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 56 punktas).

128.       Nustačius, kad Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-574-460/2022, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, įsiteisėjo 2022 m. liepos 21 d. (kai buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-784-407/2022, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartis palikta nepakeista) (CPK 279 straipsnio 1 dalis), taigi, nuo 2022 m. liepos 21 d. ieškovei UAB „Vlastona“ prasidėjo nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio senaties termino eiga. Ieškovė UAB „Vlastona“ ieškinį pareiškė 2023 m. rugsėjo 6 d. ir 3 metų ieškinio senaties termino ji nepraleido.

129.       Aptarti ir kiti apeliantų argumentai nepagrindžia skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

130.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi apeliantų apeliacinis skundas atmestas, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau išlaidos turi būti atlygintos kitiems byloje dalyvavusiems asmenims, kurie jas patyrė dėl prasidėjusio apeliacinio proceso. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė UAB „Vlastona“ patyrė 2 359,50 Eur, ieškovė UAB „Ladavas“ – 2 178 Eur, o trečiasis asmuo AB SEB bankas – 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas, į bylą yra pateikti ir šių išlaidų dydį pagrindžiantys įrodymai.

131.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

132.       Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

133.       Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. II ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 885,32 Eur (2 196,40 Eur x 1,3).

134.       Ieškovių UAB „Vlastona“ ir UAB „Ladavas“ bei trečiojo asmens AB SEB banko prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduotinų priteisti maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir apimčiai, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, iš apeliantų lygiomis dalimis ieškovei UAB „Valstona“ priteisiamas 2 359,50 Eur, ieškovei UAB „Ladavas“ – 2 178 Eur, trečiajam asmeniui AB SEB bankui – 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vlastona“, juridinio asmens kodas 163659577, lygiomis dalis iš atsakovų G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 359,30 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis eurus 30 ct), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 179,75 (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt devynis eurus 75 ct), bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ladavas“, juridinio asmens kodas 135807588, lygiomis dalis iš atsakovų G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 178 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 089 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus), bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui AB SEB bankui, juridinio asmens kodas 112021238, lygiomis dalis iš atsakovų G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 907,50 (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                   Giedrė Čėsnienė

                                                   Rasa Gudžiūnienė  

                                                   Dalia Kačinskienė