Administracinė byla Nr. eA-2861-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00259-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 23.4

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovė, Komisija, VTEK) 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. KS-306 „Dėl A. V.“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad

Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas ignoruojant reikšmingas faktines aplinkybes, neteisingai interpretuojant teisės aktus ir juos plečiamai aiškinant bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi. Komisija nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įpareigojimo individualų administracinį aktą (Sprendimą) pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, nenurodė aiškių ir pagrįstų motyvų, kokį privatų interesą turėjo (ar buvo interesų konflikto regimybė) pareiškėjas – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras – 2017 m. spalio 23 d. pasirašęs įsakymą Nr. V-1201 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšų paskirstymo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto projektui „Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodikos parengimas ir žalos įvertinimas 2015 m. ir 2016 m.“ (toliau – ir Projektas) buvo skirta 32 684,20 Eur.

3.       Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, kadangi savo veiksmais sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą (ar visuomenei sukėlė abejones, jog toks konfliktas yra). Pareiškėjas teigė, kad jis neturėjo jokio privataus intereso, o viešųjų ir privačių interesų konfliktas šioje situacijoje negalimas, kadangi pareiškėjas veikė viešojo intereso naudai. Pareiškėjas nurodė, jog valstybės tarnyboje dirbo iki 2016 m. lapkričio 11 d., kadangi ėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (toliau – ir LSMU) Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas. Aplinkybė, kad pareiškėjui 2017 m. spalio 23 d. pasirašius Įsakymą, iki Komisijos minimo „atšalimo“ laikotarpio buvo likę 18 dienų, patvirtina, jog Komisija, priimdama Sprendimą, nesivadovavo Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu proporcingumo principu. Komisija nenurodė aiškių motyvų, kuriais vadovaujantis galėjo būti daroma išvada, jog pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, turėjo kokį nors privatų interesą. Pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą ir tokiu būdu tinkamai įformindamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (toliau – ir Fondas) tarybos sprendimą, veikė viešojo intereso naudai, kadangi Projektas yra skirtas tenkinti viešąjį interesą.

4.       Pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvada, jog jis pažeidė Įstatymą, privačių interesų deklaracijoje nenurodęs einamų sveikatos apsaugos ministro pareigų bei sutuoktinės sudarytų sandorių, protingumo ir proporcingumo principus. Pareiškėjas vertino, kad Komisija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo nuostatas, nurodydama, jog privačių interesų deklaracija privaloma deklaruoti visus tam tikros vertės sandorius, ir nenagrinėdama esminių aplinkybių – ar asmens sudaryti sandoriai apibūdina jo privačių interesų turinį, ar ne. Pareiškėjo padaryti pažeidimai yra mažareikšmiai, o Komisija, pradėjusi tyrimą, pažeidė protingumo ir proporcingumo principus. Komisija privalėjo ne vykdyti tyrimą, o pateikti rekomendacijas ir patarimus dėl tinkamo privačių interesų deklaracijos pildymo. Komisija turėjo aiškintis, ar pareiškėjo nedeklaruoti duomenys dėl sandorių laikytini deklaruotinu privačiu interesu. Pareiškėjas teigė, kad Komisija nepagrįstai pripažino, jog jis pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

5.       Atsakovė Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovė nurodė, kad priimdama Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 6, 18–20 straipsniais, kuriuose nėra nustatyta galimybė taikyti kitokį nei vienų metų terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008), todėl pareiškėjo teiginys, jog iki 12 mėnesių „atšalimo“ laikotarpio buvo likę 18 dienų, neatitinka Įstatymo nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

7.       Atsakovė teigė, kad tyrimo metu nebuvo vertinama pareiškėjo elgesio atitiktis Įstatymo 18 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms apribojimus sudaryti darbo sutartį. Tyrimas atliktas dėl Įstatymo nuostatų, įpareigojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, o kilus interesų konfliktui – nusišalinti. Tyrimo metu Komisija nustatė pareiškėjo sąsajas su buvusia darboviete ir ypatingai su Projekto vadovu. Projekto paraiškoje pateikiamas Projekto vadovo gyvenimo aprašymas ir nurodomos 8 svarbiausios 5 metų publikacijos, o pareiškėjas nurodomas kaip visų 8 publikacijų bendraautorius. Tinklalapyje (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija apie publikacijas, kurių autorius ar bendraautorius yra pareiškėjas. Iš pateikiamos informacijos nustatyta, kad pareiškėjas ir Projekto vadovas yra tarp 13 publikacijų bendraautorių (nuo 2011 metų iki 2015 metų). Sprendime buvo vertinta konkreti situacija ir nustatyti konkretūs, būtent pareiškėją ir Projekto vadovą sieję ryšiai bei priimti atitinkami sprendimai – Įsakymo pasirašymas.

8.       Dėl Sprendimo dalies, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias privačių interesų deklaracijos pildymo tvarką ir terminus, atsakovė nurodė, jog Įstatymo nuostatose nėra reglamentuotas mažareikšmis pažeidimas, kurio atveju Komisijai suteikta teisė nuspręsti, kad valstybės tarnyboje dirbantis asmuo Įstatymo nuostatų nepažeidė.

9.       Atsakovo teigimu, Įstatymas nustato, kokie duomenys privalo būti nurodyti privačių interesų deklaracijoje, ir nustatyta imperatyvi pareiga nurodyti informaciją apie savo (ir sutuoktinio) darbovietę ir einamas pareigas bei per paskutinius 12 mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3 000 Eur. Privačių interesų deklaracijos pildymas yra kiekvieno deklaruojančio asmeninė pareiga. Įstatyme nėra jokių išlygų, leidžiančių privačių interesų deklaracijoje nenurodyti deklaruotinų duomenų, jeigu jie buvo deklaruoti sutuoktinio pateiktoje privačių interesų deklaracijoje ar buvo atskleisti kitose (ne privačių interesų) deklaracijose.

 

II.

 

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. V. skundą.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. ėjo pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Pagal LSMU pateiktą informaciją pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. ėjo mokslo darbuotojo pareigas Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto Sveikatos sistemos tyrimų laboratorijoje, profesoriaus pareigas Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedroje, profesoriaus, projekto vykdytojo pareigas projekte „Sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo gebėjimų stiprinimo modelio sukūrimas“, nuo 2011 m. lapkričio 4 d. ėjo ir Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas. LSMU yra Lietuvos Respublikos valstybinė aukštoji mokykla, kurios steigėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas. LSMU yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga. Nuo 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas eina Seimo nario, o nuo 2016 m. gruodžio 13 d. – sveikatos apsaugos ministro pareigas.

12.       Teismas nurodė, kad Komisija, išnagrinėjusi gautą pranešimą dėl pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, nusprendė pradėti tyrimą. 2018 m. rugsėjo 20 d. raštu apie tyrimo pradėjimą Komisija informavo pareiškėją, nurodydama, jog pareiškėjas pasirašė Įsakymą, kuriuo Projektui buvo skirta 32 684,20 Eur, todėl tyrimo metu bus vertinama, ar spręsdamas su LSMU susijusius klausimus, pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Komisija taip pat nurodė, jog tyrimo metu vertins, ar nedeklaruojant einamų sveikatos apsaugos ministro pareigų ir sudarytų sandorių nebuvo pažeistos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatos.

13.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Komisijai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 381 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl Fondo lėšų skyrimo nuostatuose nustatyta tvarka priima Fondo taryba, kurią patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuostatuose nenustatyta, jog Fondo tarybos priimti sprendimai yra neprivalomi sveikatos apsaugos ministrui ir kad jis galėtų juos keisti, nepriimti ar pan., todėl Įsakymas nėra laikytinas sprendimu, nes jo pasirašymas yra tik Fondo tarybos sprendimų įforminimas. Sprendimus dėl projektų finansavimo priima ne sveikatos apsaugos ministras, o Fondo tarybos nariai. Pirmiausiai paraiškos vertinamos Fondo administravimo grupėje, vėliau administracinius ir techninius reikalavimus atitinkančios paraiškos – projektai perduodami vertinti ekspertams (atrinktiems viešųjų pirkimų būdu), kurių pateikti vertinimai užkoduojami ir teikiami Fondo tarybos nariams. Pastarieji, susipažinę su projektais bei ekspertų vertinimais, priima galutinius sprendimus dėl finansavimo skyrimo ar neskyrimo. Fondo tarybai priėmus sprendimus, Fondo administravimo grupė tiekėjams siunčia pasiūlymus ir sulaukia sutikimo su siūlomomis sąlygomis. Tik baigus derinimo procesą Fondo tarybos nariai galutinai apsisprendžia dėl konkrečių projektų finansavimo ir tik tada yra rengiamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl konkrečių projektų finansavimo. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose vertino, kad jam nebuvo teisinio pagrindo nusišalinti nuo Įsakymo pasirašymo, o taip pat nurodė, kad siekdamas išvengti bet kokios interesų konflikto regimybės, 2018 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui pateikė nusišalinimą nuo įsakymo skirstant Fondo lėšas projektams finansuoti pasirašymo, 2018 m. rugsėjo 19 d. patikslino privačių interesų deklaraciją, o kadangi informacija apie turtą buvo pateikta pajamų ir turto deklaracijoje, manė, jog šių duomenų antrą kartą nurodyti nereikia.

14.       Teismas nurodė, jog Komisija Sprendimu pripažino, kad sveikatos apsaugos ministras pareiškėjas: 1) nepraėjus vieniems metams nuo darbo santykių LSMU pabaigos, pasirašydamas Įsakymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; 2) Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas duomenų apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas sveikatos apsaugos ministro pareigas bei naujai sudarytus ir galiojančius sandorius, kurių vertė viršijo 3 000 Eur, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15.       Teismas aptarė Įstatymo tikslus, valstybės politiko sąvoką ir nustatė, kad Įstatymo nuostatos pareiškėjui taikomos tiesiogiai ir visa apimtimi. Teismas analizavo interesų konflikto, viešųjų interesų ir privačių interesų sąvokas (Įstatymo 2 str. 2–4 d.), Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintas principines nuostatas, draudžiančias asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (1 d.), įpareigojančias pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (2 d.), suteikiančias institucijos vadovui ar jo įgaliotam atstovui teisę, motyvuotu rašytiniu sprendimu nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (3 d.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu.

16.       Dėl Komisijos konstatuoto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo, teismas aptarė Sveikatos sistemos įstatymo 381 straipsnyje įtvirtintą Fondo paskirtį, šio straipsnio 6 dalyje nustatytą Fondo lėšų skyrimo tvarką, nustatė, kad pareiškėjas sudarė Fondo tarybą 2017 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. V-50 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. V-1528 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo tarybos sudarymo“ pakeitimo“. Teismas nurodė, kad pagal Fondo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1197, (toliau – ir Nuostatai) 2 punktą Fondo administratorė – Sveikatos apsaugos ministerija, todėl sutiko su pareiškėjo teiginiu, jog pagal Nuostatų 2 punktą Fondo lėšas skirsto Fondo taryba, kuri, be kita ko, iki einamųjų metų vasario 1 d. tvirtina Fondo lėšomis remiamų projektų sritis ir jų prioritetus, skelbia konkursus, nustato jų vykdymo tvarką, tvirtina atrankos kriterijus, priima sprendimus skirti ar neskirti lėšų pateiktiems projektams ir pan. (Nuostatų 7.2, 7.3, 7.4, 7.5, 7.6 p.). Teismas pažymėjo, kad būtent Fondo administratorė, t. y. Sveikatos apsaugos ministerija, kurios kompetencija apibrėžta Nuostatų 24 punkte, disponuoja Fondo lėšomis ir jas tvarko, rengia ir sudaro finansavimo sutartis su projektų vykdytojais, kontroliuoja lėšų naudojimą bei atlieka projektų įgyvendinimo priežiūrą, o nustačiusi, kad nesilaikoma projekto sutarčių sąlygų, teikia Fondo tarybai siūlymus nutraukti lėšų skyrimą (Nuostatų 24.2, 24.3, 24.5, 24.6 p.).

17.       Teismas taip pat nurodė, kad pagal Fondo tarybos 2017 m. gegužės 2 d. posėdžio protokolu Nr. NP-9 patvirtintų Projektų, finansuojamų Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, konkursų organizavimo ir šių projektų finansavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 67 punktą Fondo tarybos sprendimas dėl Fondo lėšų skyrimo projektams ir skiriamų lėšų dydžio perduodamas Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri inicijuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymo dėl Fondo lėšų skyrimo projektams einamiesiems metams sąrašo tvirtinimo parengimą. Teismas vertino, jog nors konkursus skelbia ir sprendimus dėl projektų priima Fondo taryba, o Sveikatos apsaugos ministerija disponuoja lėšomis ir kontroliuoja jų panaudojimą, šios lėšos projektams skiriamos būtent sveikatos apsaugos ministro įsakymu, kurį priėmus pasirašomos projektų finansavimo sutartys ir skiriamos lėšos.

18.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymas šioje procedūroje yra tik formalus veiksmas, kadangi tiek konkurso skelbimas, projektų vertinimas, tiek lėšų projektams skyrimas, sutarčių sudarymas ir vykdomų projektų kontrolė yra sudėtinės projektų atrankos procedūros dalys, kurioje pagal einamas pareigas dalyvauja ir pareiškėjas.

19.       Teismas nurodė, kad tyrimo metu Komisija nustatė, jog pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. ėjo pareigas LSMU, o nuo 2011 metų ėjo Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas. Komisija pažeidimą konstatavo dėl to, jog pareiškėjas, nepraėjus 12 mėnesių nuo darbo santykių pabaigos („atšalimo“ laikotarpiui), pasirašė Įsakymą, kuriuo Projektui skirta 32 684,20 Eur Fondo lėšų. Be pareiškėjo ryšių su LSMU tyrimo metu buvo nustatyti pareiškėjo ryšiai su LSMU darbuotojais, t. y. Projekto vadovu. Projekto vadovas nuo 2011 m. dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete, o nuo 2016 m. lapkričio 14 d. laikinai eina LSMU (duomenys neskelbtini) pareigas. Projekto paraiškoje pateiktame gyvenimo aprašyme nurodomos 8 svarbiausios 5 metų publikacijos, kurių visų bendraautoriumi yra ir pareiškėjas. Komisija tyrimo metu taip pat nustatė, jog pareiškėjas ir Projekto vadovas yra tarp 13 publikacijų bendraautorių (nuo 2011 metų iki 2015 metų), t. y. pareiškėją ir Projekto vadovą siejo ryšiai per juridinį asmenį – LSMU ir vykdytą bendrą mokslinę veiklą.

20.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas yra visų svarbiausių Projekto vadovo paskutiniųjų 5 metų publikacijų bendraautoriumi, o įvertinus pareiškėjo publikacijas (nuo 2011 metų iki 2015 metų), Projekto vadovas yra 13 jų bendraautoriumi iš 33. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Komisija pagrįstai nustatė buvusį ryšį tiek su LSMU, tiek su ten dirbusiu asmeniu (Projekto vadovu).

21.       Kadangi Įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju, esant buvusiam ryšiui tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbovietės bei Projekto vadovo, pareiškėjas nesiėmė priemonių tam, kad nusišalintų nuo sprendimo priėmimo (Įsakymo pasirašymo), konstatavo, jog Komisija pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

22.       Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Projekto paskirtimi tenkinti viešuosius interesus, teismas analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gaunamos naudos aspektu, pažymėjo, kad nei Komisija, nei teismas nekvestionuoja Projekto tikslingumo ir svarbos, aptarė viešųjų interesų sąvoką (Įstatymo 2 str. 3 d.) ir darė išvadą, jog šiuo atveju, net ir pripažįstant, kad Projektas, kuriam Įsakymu buvo skirtos lėšos, yra susijęs su viešuoju interesu, ši aplinkybė nepaneigia egzistavusios interesų konflikto situacijos pareiškėjui priimant Įsakymą.

23.       Teismas aptarė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir priėjo prie išvados, kad Įstatyme yra nustatytas be sąlygų įpareigojimas valstybės tarnautojams ir asmenims, pretenduojantiems eiti pareigas valstybės tarnyboje, deklaruoti savo privačius interesus tam, kad būtų išvengta galimo valstybės tarnautojo viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, ir nustatyti konkretūs privačių interesų deklaracijų pateikimo, taip pat deklaracijoje pateiktų duomenų patikslinimo terminai. 

24.       Teismas nurodė, kad Komisija nustatė, o pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, jog pirmą kartą privačių interesų deklaraciją pareiškėjas pateikė 2016 m. lapkričio 28 d., tačiau joje nenurodė galiojusių būsto paskolos ir automobilio lizingo sandorių, per nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą deklaracijos nepatikslino duomenimis apie 2018 m. liepos 20 d. ir 2018 m. liepos 25 d. sudarytus automobilio lizingo ir automobilio pardavimo sandorius, taip pat per 30 kalendorinių dienų nuo paskyrimo į sveikatos apsaugos ministro pareigas deklaracijos nepatikslino duomenimis apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas sveikatos apsaugos ministro pareigas.

25.       Teismas pažymėjo, jog Įstatyme yra nustatyta imperatyvi pareiga nurodyti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytus duomenis ir privačių interesų deklaracijas teikiantys asmenys neturi galimybės rinktis kuriuos iš nurodytų duomenų ar sandorių teikti, o kurių ne. Įstatyme nėra nustatyta išlygų, leidžiančių šių duomenų nedeklaruoti, juos nurodžius kitose deklaracijose (gyventojo turto deklaracijoje). Privačių interesų deklaracijai pateikti ir jos duomenims patikslinti yra nustatyti konkretūs trumpi 30 kalendorinių dienų terminai, siekiant išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto.

26.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą pildydamas privačių interesų deklaraciją pateikti visą Įstatyme reikalaujamą informaciją apie galiojančius sandorius ir einamas pareigas, taip pat atsiradus naujiems duomenimis deklaraciją patikslinti. Pareiškėjas, neatlikęs šių veiksmų, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Komisija Sprendimo 2 punkte pagrįstai konstatavo šias aplinkybes.

 

III.

 

27.       Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

28.       Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalies nuostatomis, privalo atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1228-662/2017 ir kt.). Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad Komisija analogiškose situacijose laikosi kitokios praktikos, t. y. pažeidimų nekonstatuoja, o teikia valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims rekomendacijas dėl deklaracijų papildymo;

28.2.                      Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos pavyzdžių, kuriuose pabrėžiama, kad interesų konfliktas negali būti grindžiamas spėliojimais, prielaidomis ar hipotetinėmis išvadomis, o turtinis ar neturtinis asmens suinteresuotumas konkrečiu klausimu turi būti pakankamai akivaizdus ir pagrįstas, nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, kad jo darbo santykiai valstybės tarnyboje iš viso nenutrūko, o buvusi pareiškėjo darbovietė (LSMU) nebuvo jo dabartinę darbovietę (Sveikatos apsaugos ministeriją) galinti kontroliuoti įstaiga;

28.3.                      Teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008, kurioje buvo nagrinėjama situacija, kuomet asmuo, dirbęs privačioje bendrovėje, įsidarbino valstybės tarnyboje (tapo miesto mero pavaduotoju) ir dalyvavo priimant sprendimą, tiesiogiai susijusį su privačios bendrovės interesais. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl interesų konflikto tikimybės asmeniui išėjus iš valstybinės tarnybos į privatų sektorių, ir atvirkščiai. Teismas vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio nuostatomis dėl vienų metų „atšalimo“ laikotarpio, tačiau šiame straipsnyje taip pat aiškiai reglamentuojama situacija, kuomet asmuo nustoja eiti pareigas valstybės tarnyboje. Pareiškėjas 2011 m. spalio 28 d. LSMU senato buvo išrinktas Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovu ir jam buvo suteikti atitinkami viešojo administravimo įgalinimai. Pareiškėjas tokių pareigų eiti nenustojo ir neperėjo dirbti į privatų sektorių. Pareiškėjas, visiškai nedalyvavęs sprendžiant, kokiems projektams planuojama skirti finansavimą (įskaitant ir Projekto finansavimą), tęsė darbą valstybės tarnyboje, o viešųjų ir privačių interesų konfliktas šioje situacijoje nebuvo galimas, kadangi pareiškėjas veikė viešojo intereso naudai. Šių aplinkybių, patvirtinančių Komisijos sprendimo nepagrįstumą, plečiamai aiškinant ir taikant Įstatymo nuostatas, teismas nevertino ir dėl to nepasisakė. Teismas neatkreipė dėmesio ir į pačios Komisijos išaiškinimus, jog galimos situacijos, kuomet asmens darbo santykiai valstybės tarnyboje nenutrūksta, ir vien aplinkybė, kad pasikeičia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, darbovietė ir asmuo, įsidarbinęs kitoje darbovietėje, dalyvauja priimant sprendimą dėl buvusios darbovietės, savaime interesų konflikto nekelia;

28.4.                      Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo paaiškinimų, jog Komisija nėra suformavusi aiškios ir vienodos praktikos interesų konfliktų ar jų regimybės konstatavimo situacijose, susijusiose su vienų metų „atšalimo“ laikotarpiu, nors šie paaiškinimai neabejotinai turėjo reikšmę priimant sprendimą dėl Komisijos Sprendimo. Nors Komisija nurodė, kad aplinkybė, jog buvusi pareiškėjo darbovietė (LSMU) nebuvo jo dabartinę darbovietę (Sveikatos apsaugos ministerija) galinti kontroliuoti įstaiga, neturi reikšmės, tačiau, pareiškėjo vertinimu, ši aplinkybė svarbi, kadangi nustatant galimą asmens suinteresuotumą Komisija nagrinėja, kokius įgalinimus anksčiau tam tikroje darbovietėje dirbęs asmuo turėjo naujosios darbovietės atžvilgiu;

28.5.                      Teismas, pripažindamas, jog pareiškėjas, pasirašęs Įsakymą, turėjo kažkokį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, vadovavosi prielaidomis ir spėliojimais. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017, kurioje išaiškinta, jog privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį suinteresuotumą. Jis gali būti nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Aptariamoje administracinėje byloje pareiškėjo privatūs interesai pasireiškė potencialia finansine nauda (pavyzdžiui, siekiu išlaikyti darbo vietą institute ir pan.), savirealizacijos galimybėmis (pavyzdžiui, siekiu įgyti mokslinio darbo stažą ir pan.) bei moraliniu įsipareigojimu darbdaviui. Pareiškėjo atveju tiek Komisija, tiek teismas apsiribojo abstrakčiais samprotavimais, kad interesų konflikto situacija buvo dėl to, kad pareiškėjas turėjo darbinius santykius su Projekto vadovu ir dėl to visuomenei esą galėjo kilti pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo veiksmų nešališkumo pasirašant Įsakymą. Pareiškėjas darbiniais santykiais ir vykdydamas mokslinę veiklą buvo susijęs su daugybe asmenų, įskaitant Projekto vadovą. Tokio pobūdžio ryšiai negali būti laikomi reiškiančiais privatų interesą ar viešųjų ir privačių interesų konflikto regimybę. Publikacijos buvo rengtos 2011–2015 metais, Įsakymas buvo pasirašytas 2017 m. spalio 23 d., t. y. praėjus keliems metams po vykdytos bendros mokslinės veiklos;

28.6.                      Teismas nenurodė, kokios konkrečios naudos (materialinės ar kitokios) neva galėjo tikėtis pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą. Pareiškėjas niekuomet neturėjo jokio privataus intereso, susijusio su LSMU ir / ar Projekto vadovu, su Projekto vadovu jo nesiejo ir nesieja jokie asmeniai, turtiniai, finansiniai, moraliniai ar kitokie įsipareigojimai;

28.7.                      Pripažinus, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas dėl privačių interesų deklaracijos pildymo, buvo pažeisti protingumo ir proporcingumo principai, nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Komisijos praktikos. Teismas apsiribojo Įstatymo nuostatų išvardijimu ir jų taikymo ribų paaiškinimu, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, patvirtinančių, kad Komisija, nustačiusi neatitikimus pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaracijose, privalėjo ne vykdyti tyrimą, o pateikti atitinkamas rekomendacijas ir patarimus dėl tinkamo deklaracijos pildymo. Teismas nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos 2013 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-607/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad gali būti sudaromi labai įvairūs, skirtingo pobūdžio ir turinio sandoriai, ne kiekvienas sandorio sudarymas lemia privačių interesų, kuriuos privaloma deklaruoti pagal Įstatymą, atsiradimą;

28.8.                      Informacija, kad pareiškėjas yra sveikatos apsaugos ministras, buvo visuotinai žinoma aplinkybė, kurios nenurodęs deklaracijoje jis nesuklaidino visuomenės ir nepakenkė jokiam teisiniam gėriui. Pareiškėjo sudaryti būsto paskolos ir automobilio lizingo sandoriai niekaip nesusiję su jo pareigomis ir jokia forma negalėjo sukelti nei viešųjų ir privačių interesų konflikto nei jo regimybės. Informacija apie sandorius atsispindėjo pareiškėjo metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje bei sutuoktinės deklaracijoje;

29.       Atsakovė Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30.       Atsakovė nurodo, kad motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas, išsamiai aptarti Sprendime, paaiškinti atsiliepime į skundą teismui. Atsakovė papildomai nurodo šiuos argumentus:

30.1.                      Komisija, priimdama Sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių viešųjų ir privačių interesų konfliktą ir nusišalinimo tvarką, taikymo aspektu (2008 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008). Konkretus vienų metų terminas yra įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnyje, o taip pat ir 18–20 straipsniuose, tačiau Komisija atlikto tyrimo metu nevertino pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo 18 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo teiginiai, kad jo buvusi darbovietė LSMU nebuvo jo dabartinę darbovietę (Sveikatos apsaugos ministeriją) galinti kontroliuoti įstaiga ar kad eidamas pareigas LSMU jis buvo laikomas valstybės tarnyboje dirbančiu asmeniu, neturi reikšmės vertinant pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms viešųjų ir privačių interesų konfliktą ir nusišalinimo tvarką. Taip pat atmestinas pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju, nustatant galimą asmeninį suinteresuotumą, svarbu nagrinėti, kokius įgalinimus anksčiau tam tikroje darbovietėje dirbęs asmuo turėjo. Ši aplinkybė vertinama atliekant tyrimą dėl asmens elgesio atitikties Įstatymo 18 straipsnio nuostatoms, kurios šiuo atveju nebuvo Komisijos tyrimo dalykas. Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2047-525/2016;

30.2.                      Komisija pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymui, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 punktu, 20 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalimi bei 28 straipsnio 1 bei 5 dalimis. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybės tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Tarp Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų nėra rekomendacijos, įspėjimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 9–10 punktuose, 18 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytos Komisijos teisės ir įgaliojimai siejami su teikiamomis išankstinėmis rekomendacijomis, atlikta apibendrinta duomenų / informacijos analize ir šios analizės pagrindu leidžiamomis rezoliucijomis. Komisijai, gavus pagrįstą pranešimą / duomenų apie galimus Įstatymo nuostatų pažeidimus, nesuteikta teisė siųsti įspėjimą, raginimą dėl tokių duomenų deklaravimo ar imtis kitų prevencinių priemonių. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas įpareigoja Komisiją pradėti tyrimus ir tirti galimus Įstatymo nuostatų pažeidimus bei priimti vieną iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų;

30.3.                      Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-607/2013, tačiau iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies formuluotė teikė galimybių šią nuostatą skirtingai interpretuoti ir minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime atsižvelgta į skirtingas Įstatymo 6 ir 7 straipsniuose vartojamas sąvokas. 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies formuluotė panaikino aptariamoje byloje teismo suformuotą precedentą, kuris, Komisijos nuomone, buvo netinkamas, nes nustatė prieštaringus reikalavimus pildant deklaraciją pirmąjį kartą ir ją tikslinant pasikeitusiais duomenimis. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 13 d. pradėjo eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas, t. y. ir pareiga deklaruoti duomenis apie sudarytus ir galiojančius sandorius, einamas pareigas pareiškėjui atsirado galiojant naujai Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies redakcijai;

30.4.                      Pareiškėjas teigia, jog Komisija, nustačiusi analogiškus neatitikimus kitų valstybės tarnyboje dirbančių asmenų deklaracijose, nepradeda tyrimų, o pateikia rekomendacijas. Pareiškėjo skunde teismui minėti pavyzdžiai (konkretūs atvejai) buvo nagrinėti Komisijos posėdžiuose, tačiau Komisija neteikė įspėjimų dėl privačių interesų deklaracijų papildymo, bet atsižvelgusi į aplinkybes, perdavė pranešimus nagrinėti atitinkamam subjektui, kuris taip pat turėjo teisę atlikti elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms tyrimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

31.       Bylos dalykas – atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. KS-306 „Dėl A. V.,“ pagrįstumas ir teisėtumas.

32.       Atsakovė Sprendimu pripažino, jog pareiškėjas (sveikatos apsaugos ministras): nepraėjus vieniems metams nuo darbo santykių su LSMU pabaigos pasirašydamas 2017 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. V-1201 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšų paskirstymo“, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (1 punktas); 2) Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas duomenų apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas ministro pareigas bei naujai sudarytus ir galiojančius sandorius, kurių vertė viršijo 3 000 Eur, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas (2 punktas). 

 

Dėl 2017 m. spalio 23 d. pasirašyto įsakymo Nr. V-1201 (Sprendimo 1 punktas)

 

33.       Įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o 2 dalyje įtvirtinta, jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. 

34.       Pareigos, įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnyje, asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, (taip, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje) yra privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konfliktą. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodyta intereso konflikto sąvoka atskleistina aiškinant ją kartu su Įstatymo 2 straipsniu. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 str. 4 d.). Privatūs interesai yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje: „Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai“. Asmeninis suinteresuotumas – valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas (Įstatymo 2 str. 6 d.). 

35.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu; turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir / arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).

36.       Pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-30/2012; 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017; kt.).

37.       Įstatymo  tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015; kt.).

38.       Sprendžiant, ar asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, padarė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtina: 1) identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei 2) įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo kilęs interesų konfliktas, ar asmuo turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, kai jis būtent šioje situacijoje privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1983-1062/2020). 

39.        Apibendrinant pirmiau aptartas šiai bylai aktualias Įstatymo normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad nustatant, ar pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio  1 dalies 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas (sveikatos apsaugos ministras), pasirašydamas Įsakymą, turėjo privatų interesą (turtinį ar neturtinį interesą), išsiaiškintos faktinės aplinkybės, ar pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, veikė interesų konflikto situacijoje, kokios aplinkybės patvirtina pareiškėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą. Pažymėtina, kad pareiškėjas teigė, jog jis veikė viešojo intereso naudai, jokio privataus intereso su LSMU ir / ar Projekto vadovu neturėjo.

40.       Šios bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad VTEK Sprendime turėjo būti nurodytos aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad egzistavo prielaidos interesų konfliktui kilti ir pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų reikalavimų, t. y. atsakovės išvados šiuo aspektu turėjo būti motyvuotos, atitinkančios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

41.       Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais VTEK argumentus, kad situacija, kai valstybės tarnyboje dirbantys asmenys, nepraėjus vieniems metams, dalyvauja priimant sprendimus, susijusius su buvusia darboviete ir ten dirbusiais asmenimis, o kartu ir su asmens finansine gerove (Projekte numatytos ir darbo užmokesčio išlaidos), gali sukelti pagrįstų abejonių dėl sprendimo nešališkumo ir objektyvumo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, ir įvertinęs tai, jog nagrinėjamu atveju, esant buvusiam ryšiui tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbovietės bei Projekto vadovo, pareiškėjas nesiėmė priemonių tam, kad nusišalintų nuo sprendimo priėmimo (Įsakymo pasirašymo), padarė išvadą, jog VTEK pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

42.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su šia išvada, atsakovės atsikirtimus į apeliacinį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Sprendime identifikuojant pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius yra tik išvardytos pareiškėjo eitos LSMU pareigos nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nurodyta, kad Projekto paraiškoje kaip projekto vadovas nurodomas M. Š., kuris eina pareigas LSMU (nurodomos jo eitos pareigos), taip pat nurodyta, kad jis yra disertacijos (duomenys neskelbtini) autorius, o disertacijos vadovas buvo pareiškėjas. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas ir M. Š. yra tarp 13 publikacijų bendraautorių (2011–2015 m.), jog M. Š. nuo 2010 metų yra nevyriausybinės organizacijos (duomenys neskelbtini) narys, o nuo 2012 metų – koalicijos valdybos narys, pareiškėjas savo privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs, kad iki 2016 m. lapkričio 11 d. buvo šios organizacijos vadovas (pirmininkas). 

43.       Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus atsakovės Sprendime nurodytus duomenis apie pareiškėjo veiklą iki jis pradėjo eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas, M. Š. veiklą, aplinkybes, susijusias su pareiškėjui priskirtų tarnybinių funkcijų vykdymu, t. y. Įsakymo pasirašymu (Įsakymu patvirtintas Fondo 2017 metų lėšų paskirstymo visuomenės sveikatos stiprinimo projektams sąrašas, kuriame nurodyta ir tai, kad LSMU projektui „Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodikos parengimas ir žalos įvertinimas 2015 m. ir 2016 m.“ skiriama 32 684,20 Eur Fondo lėšų, lėšos skirtos ir kitiems projektams), nesutinka su atsakovės ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymo pasirašymu pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju nebuvo jokio faktinio pagrindo konstatuoti, kad egzistavo pareiškėjo privatus interesas (pareiškėjas turėjo turtinį ar neturtinį suinteresuotumą) ir veikė interesų konflikto situacijoje.

44.       Atsakovė Sprendime nėra nurodžiusi jokių pareiškėjo sąsajų su LSMU bei Projekto vadovu M. Š., kai pareiškėjas pradėjo eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas, bei tuo metu, kai buvo pasirašomas Įsakymas, o Sprendime nurodyti duomenys apie buvusią pareiškėjo ir M. Š. veiklą nėra susieti su pareiškėjo galbūt turėtu privačiu interesu.

45.       Pažymėtina, kad Fondo lėšos skirtos ne privačių subjektų poreikiams tenkinti, o mokslo įstaigai, su kuria pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, pagal atsakovės pateiktus duomenis neturėjo jokių sąsajų. Atsakovė nėra nurodžiusi jokių duomenų, kad tiek iki Įsakymo pasirašymo, tiek Įsakymo pasirašymo metu pareiškėją su Projekto vadovu siejo privataus pobūdžio santykiai, t. y. kad juos sieję santykiai būtų peržengę kolegų (mokslinę veiklą vykdančių asmenų) profesinių santykių ribą, o jų bendra mokslinė veikla galėtų būti vertinama kaip privataus pobūdžio veikla. Be to, pareiškėjas ir Projekto vadovas publikacijų bendrautoriais buvo nuo 2011 iki 2015 metų ir tokio pobūdžio jų mokslinė veikla nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjo privatų interesą. Atsakovė nėra nurodžiusi motyvų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti išvadą, kad pareiškėjas turėjo moralinę skolą ar moralinį įsipareigojimą tiek LSMU, tiek Projekto vadovui.

46.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovė Sprendime nenurodė jokių imperatyvių Įstatymo nuostatų, kurias pažeidė pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, nepraėjus metams po jo atleidimo iš LSMU. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką Įstatyme nurodytą interesų konfliktą valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui gali kelti ne tik esama, bet ir buvusi darbovietė, net ir pakeitęs darbovietę asmuo 12 mėnesių laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-1945/2008, tačiau šioje nutartyje Įstatymo normos išaiškintos, nagrinėjant visiškai kitokią faktinę situaciją. 

47.       Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Taigi tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. 

48.       Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, jog vien tai, kad pareiškėjas pasirašė Įsakymą dėl Fondo lėšų skyrimo buvusiai darbovietei, yra pagrindas konstatuoti viešųjų ir privačių interesų pažeidimą, grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2047-525/2016, kurioje pripažinta, kad VTEK pagrįstai konstatavo, jog asmuo, sprendęs klausimą dėl buvusios darbovietės, ne verslo įmonės, bet kultūrinio leidinio, veikė interesų konflikto situacijoje. Su tokia atsakovės pozicija nesutiktina, nes Sprendime nenurodyti jokie motyvai, kurie leistų daryti išvadą, kad vien tai, jog pareiškėjas pasirašė Įsakymą dėl Fondo lėšų skyrimo buvusiai darbovietei, pažeidė Įstatymo nuostatas. 

49.       Atsakovės nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nustatyta, kad asmens privatus interesas formaliai pasireiškė jo ilgamečiais ryšiais su viešąja įstaiga, kurios finansavimo klausimą sprendė Fondo taryba, asmuo, prieš pradėdamas eiti pareigas Fondo taryboje, buvo ilgametis viešosios įstaigos vadovas (beveik 13,5 metų); su šia viešąja įstaiga nenutraukė autorinio bendradarbiavimo ryšių ir po darbo santykių pabaigos, gavo iš šios įstaigos  honorarus, Fondas paraiškas paramai gauti priėmė tuo metu, kai pareiškėjas ėjo įstaigos vadovo pareigas. Pažymėtina, kad buvo nustatyta, jog ginčo situacijoje yra asmens, Fondo tarybos nario, privačių interesų, susijusių su jo buvusiais bei esamais ryšiais ir jo galimu lojalumu konkrečiam paramos gavėjui – viešajai įstaiga, ir viešojo intereso, kuris nukreiptas į objektyvų ir sąžiningą Fondui pateiktų paraiškų vertinimą, nešališką ir skaidrų valstybės finansinės paramos paskirstymą, konfliktas.

50.       Tačiau šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veikla LSMU yra visiškai nesusieta su pareiškėjo turimu privačiu interesu tuo metu, kai jis pasirašė Įsakymą, nenustatyta, kad pareiškėjas turėjo kokių nors ryšių su LSMU ir po jo atleidimo iš pareigų šioje įstaigoje, kurie galėtų kelti abejonių dėl pareiškėjo nešališkumo ir objektyvumo, pasirašant Įsakymą. Priešingai, LSMU 2018 m. spalio 17 d. rašte Komisijai nurodė, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra LSMU kolegialių valdymo organų – Tarybos ir Senato – narys, nuo 2016 m. lapkričio 11 d. LSMU ir pareiškėjo nesiejo ir nesieja jokie sutartiniai santykiai, LSMU nėra atlikęs mokėjimų pareiškėjui. Be to, vertinant pareiškėjo buvusias sąsajas su buvusia darboviete (LSMU), svarbu pažymėti ir tai, kad iki Komisijos akcentuojamo vienų metų laikotarpio trūko 18 dienų, t. y. pareiškėjui pasirašant Įsakymą buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo atleidimo iš LSMU.

51.       Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra pagrįsti, todėl atsakovės priimto Sprendimo 1 punktas naikinamas.

 

           Dėl privačių interesų deklaracijos pildymo tvarkos ir termino pažeidimo (Sprendimo 2 punktas)

 

52.       Įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose nurodyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: vardą, pavardę, asmens kodą, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo numerį, darbovietę (darbovietes) ir pareigas (1 p.); informaciją apie per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3 000 eurų (6 p.). Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, jeigu atsirado naujų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų ar pasikeitė pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos.

53.       Nagrinėjamu atveju VTEK nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą privačių interesų deklaraciją pateikė 2016 m. lapkričio 28 d., tačiau joje nenurodė galiojusių būsto paskolos ir automobilio lizingo sandorių, kurie viršijo deklaruotiną 3 000 Eur sumą; Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, t. y. per 30 kalendorinių dienų, nepatikslino deklaracijos duomenimis apie 2018 m. liepos 20 d. ir 2018 m. liepos 25 d. sudarytus automobilio lizingo ir automobilio pardavimo sandorius, taip pat per 30 kalendorinių dienų nuo paskyrimo į sveikatos apsaugos ministro pareigas deklaracijos nepatikslino duomenimis apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas ministro pareigas.

54.       Tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdami į tai, kad Įstatyme yra nustatyta imperatyvi pareiga nurodyti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis ir privačių interesų deklaracijas teikiantys asmenys neturi galimybės rinktis kuriuos iš nurodytų duomenų ar sandorių teikti, o kurių ne, turi pateikti visą Įstatyme reikalaujamą informaciją apie galiojančius sandorius ir einamas pareigas, taip pat atsiradus naujiems duomenims deklaraciją patikslinti, darė išvadą, kad pareiškėjas, neatlikęs tokių veiksmų, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

55.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad be teisėto pagrindo nustatytas pažeidimas, susijęs su tuo, jog pareiškėjas nenurodė deklaracijoje, kad yra sveikatos apsaugos ministras, nes tai buvo visuotinai žinoma aplinkybė, kurios jis nenurodęs deklaracijoje nesuklaidino visuomenės ir nepakenkė jokiam teisiniam gėriui, pirmiausia pažymi, kad nei Įstatymo 1 dalies 1 punkte, nei 7 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta jokių išlygų, jog asmuo, pradėjęs eiti ministro pareigas, apie kurias yra viešai paskelbta, neturi pareigos deklaracijoje nurodyti darbovietės. Pareiškėjo darbovietė šiuo atveju yra aplinkybė, kuri turi ir gali turėti įtakos  sprendimams atliekant tarnybines pareigas ir dėl kurios gali kilti interesų konfliktas. Taigi nagrinėjamu atveju tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

56.       Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo sandorių nedeklaravimu tiek teikiant privačių interesų deklaraciją pirmą kartą, tiek netikslinant deklaracijos sudarius naujus sandorius, pažymėtina, kad šiai bylai nėra teisiškai reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-607/2013 pateikti Įstatymo 6 ir 7 straipsnių išaiškinimai. Šiame sprendime buvo aiškinama anksčiau galiojusios Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata: „Deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) duomenis – informaciją apie savo ar sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 20 MGL.“; 7 straipsnio 1 dalies nuostata: „Jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) privačius interesus pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos.“, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.

57.       Pažymėtina, kad išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog šios Įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kitaip kaip tiktai nustatančios pareigą deklaracijoje nurodyti visus duomenis, išvardytus Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, tais atvejais, kai deklaracija yra pildoma pirmą kartą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma įpareigoja patikslinti deklaraciją tais atvejais, kai pasikeičia deklaracijoje nurodyti duomenys apie privačius interesus, t. y. duomenys apie asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį nulemti sprendimus atliekant tarnybines pareigas, todėl asmuo neprivalo patikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Įstatymą, t. y. kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

58.       Pareiškėjui tiek teikiant deklaraciją pirmą kartą, tiek deklaracijos netikslinant naujais duomenimis, galiojo šios nutarties 52 punkte nurodytos Įstatymo nuostatos, kurios sudarytų sandorių, kurių vertė didesnė negu 3 000 Eur, deklaravimo nesiejo su aplinkybėmis, dėl kurių atsiranda ar pakinta asmens privatūs interesai pagal Įstatymą. Išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinta Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata buvo pakeista, be to, išplėstinė teisėjų kolegija buvo išaiškinusi, kad asmuo turi pareigą deklaracijoje nurodyti visus duomenis, išvardytus Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, tais atvejais, kai deklaracija yra pildoma pirmą kartą, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas tokios pareigos nevykdė, pildydamas deklaraciją pirmą kartą.

59.       Atsižvelgiant į pareiškėjo akcentuojamas nesutikimo su VTEK Sprendimo 2 punktu aplinkybes, taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją, o ginčo laikotarpiu Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustatė, kokie duomenys privalo būti nurodyti teikiamoje deklaracijoje. Pareiškėjas šių Įstatymo reikalavimų nesilaikė, todėl pagrįstai konstatuotas pažeidimas.

60.       Nagrinėjamu atveju buvo vertinamos konkrečios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo netinkamu deklaracijos pildymu, bei nenagrinėjamos aplinkybės, susijusios su kitų asmenų netinkamai pildytomis deklaracijomis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti aplinkybių, susijusių su kitų asmenų veiksmais (neveikimu) pildant deklaracijas, ir VTEK priimtais sprendimais dėl kitų asmenų (šių sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu). 

61.       Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepripažintini pagrįstais, todėl netenkinamas reikalavimas panaikinti Sprendimo 2 punktą.

 

             Dėl bylos procesinės baigties

 

62.       Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

63.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies yra tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria netenkintas skundo reikalavimas panaikinti Sprendimo 1 punktą, ir šis skundo reikalavimas patenkinamas, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. KS-306 „Dėl A. V.“ 1 punktą.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Artūras Drigotas

 

 

        Ramutė Ruškytė

 

 

        Dalia Višinskienė