Civilinė byla Nr. 2-1097-186/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01248-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija: 101.; 126.8.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties, kuria atmestas prašymas panaikinti paskirtą baudą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1798-450/2015 uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje.
Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,
n u s t a t y t a :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi atsakovui UAB „Šiaurės kompanija“ iškėlė bankroto bylą. Nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nustatė, kad UAB „Šiaurės kompanija“ valdymo organai (administracijos vadovas) privalo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ( b. l. 20-21).
Atsakovo administratorius 2014 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į teismą su prašymu paskirti atsakovo UAB „Šiaurės kompanija“ buvusiam vadovui V. B. baudą už teismo nutarties nevykdymą.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi buvusiam UAB „Šiaurės kompanija“ direktoriui V. B. skyrė 100 Eur baudą, konstatavęs, kad buvęs vadovas nevykdė įpareigojimų perduoti administratoriui visą įmonės turtą bei dokumentus.
Pareiškėjas V. B. padavė teismui prašymą, kuriame prašė panaikinti jam teismo paskirtą 100 Eur dydžio baudą. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad jis visus administratoriaus prašymus yra įvykdęs ir savo žinioje daugiau neturi jokių įmonės dokumentų bei turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjo V. B. prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjui, kaip buvusiam UAB „Šiaurės kompanija“ direktoriui, buvo skirta bauda už dokumentų ir turto neperdavimą. Pažymėjo, kad įmonės valdymo organai privalėjo perduoti administratoriui visą BUAB „Šiaurės kompanija“ turtą bei dokumentus iki 2014 m. liepos 29 d. Pareiškėjas dokumentus administratoriui perdavinėjo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., tačiau nors ir pavėluotai perduoti dokumentai yra netvarkingai sunumeruoti, dalis dokumentų nepasirašyti, o iš perduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar administratoriui buvo perduoti visi dokumentai. Be to, administratoriui nebuvo perduotas visas materialusis turtas, t. y. UAB „Šiaurės kompanija“ vardu iki šiol registruotos transporto priemonės. Kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė teismo nutartį, teismas nurodė, kad nėra pagrindo naikinti pareiškėjui paskirtą 100 Eur dydžio baudą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas (pareiškėjas) D. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti V. B. paskirtą 100 Eur dydžio baudą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- BUAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma naudojant buhalterinės apskaitos programą „AGNUM“. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 17 d. pasirašė su bankroto administratoriaus „Skolvalda“ įgaliotu asmeniu priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo administratoriui buvo perduota buhalterinės apskaitos programos „AGNUM“ duomenų bazė. Todėl visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad perduoti dokumentai buvo netvarkingi, nesunumeruoti, nes įstatyme nėra nurodyta, jog dokumentai negali būti perduoti elektronine forma. Administratorius raginimus dėl bendrovės turto ir dokumentų perdavimo siuntė tik 2014 m. lapkričio 24 d., 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. gruodžio 2 d., t. y. praleidus nutartyje nustatytą terminą, todėl termino pažeidimas laiku perduoti įmonės dokumentus ir turtą, negali būti priskiriamas vien tik pareiškėjo atsakomybei.
- Nepagrįsti teismo argumentai, kad pareiškėjas neperdavė administratoriui viso turto, t. y. BUAB „Šiaurės kompanija“ vardu registruotų automobilių. Pareiškėjas nurodo, kad jam pradėjus eiti UAB „Šiaurės kompanija“ vadovo pareigas, automobiliai Renault Megane v/n (duomenys neskelbtini) ir Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini) jam nebuvo perduoti ankstesnio įmonės direktoriaus. Kadangi automobiliai yra seni, pareiškėjo duomenimis jie buvo perduoti metalo laužą tvarkančiai bendrovei ir šiuo metu jau neegzistuoja, tačiau pareiškėjas neturi jokių dokumentų patvirtinančių šį faktą.
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė panaikinti apeliantui paskirtą baudą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas gali skirti jam baudą. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto normos pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų bei įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-691/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Šiaurės kompanija“ ir įpareigojo įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bei visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 14 d., todėl įmonės valdymo organai privalėjo perduoti administratoriui visą įmonės turtą bei dokumentus iki 2014 m. liepos 29 d. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „Šiaurės kompanija“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2014 m. liepos 22 d. buvo V. B. (b. l. 25-27). Todėl neginčytina, kad ĮBĮ nustatyta pareiga bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus priklauso būtent apeliantui, kuris šią pareigą turėjo įvykdyti per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2014 m. liepos 29 d. Nors apeliantas žinojo apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Šiaurės kompanija“, tačiau iš bankroto administratoriaus pateiktų teismui 2014 m. lapkričio 21 d. prašymo išduoti vykdomąjį raštą bei 2014 m. gruodžio 16 d. prašymo skirti baudą matyti, kad apeliantas nėra perdavęs viso įmonės turto ir dokumentų. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad termino pažeidimas laiku perduoti įmonės dokumentus ir turtą, negali būti priskiriamas vien tik jo atsakomybei, kadangi administratorius raginimus dėl bendrovės turto ir dokumentų perdavimo apeliantui siuntė tik 2014 m. lapkričio 24 d., 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. gruodžio 2 d. Tokie apelianto teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes įmonės dokumentų ir turto perdavimas laiku yra numatytas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte bei pačioje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartyje. Tik apeliantui nevykdant teismo nutarties ir vengiant bendradarbiauti su administratoriumi, pastarasis buvo priverstas siųsti pranešimus ir raginimus perduoti įmonės dokumentus ir turtą. Nors Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. išduotas vykdomasis raštas buvo perduotas vykdyti antstoliams, tačiau apeliantas ir toliau neperduoda visų įmonės dokumentų bei turto ir trukdo tinkamai atlikti įmonės bankroto procedūras, nepaisydamas to, kad bankroto procedūros dėl byloje vyraujančio viešojo intereso turi vykti ne tik nuosekliai, bet ir kuo operatyviau.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. spalio 28 d. administratorius buvusiam vadovui pateikė užklausimą, prašydamas paaiškinti, kur yra įmonės vardu registruotas automobilis Toyota Corolla (v/n (duomenys neskelbtini)) ir, kodėl jis nėra perduodamas administratoriui (b. l. 28). 2014 m. lapkričio 24 d. administratorius išsiuntė raginimą, kuo greičiau perduoti visą likusį neperduotą turtą ir dokumentus, įskaitant ir įsigytą už Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM suteiktą paramą, ir visus likusius neperduotus dokumentus (b. l. 30). 2014 m. lapkričio 26 d. raginime prašė perduoti visus įmonės dokumentus, tame tarpe ir žemės sklypo, esančio Piliakalnio g. 13, Vilniuje dokumentus, taip pat šio turto hipotekinio įkeitimo dokumentus, pastatų, esančių Piliakalnio g. 13, Vilniuje, įsigijimo dokumentus (b. l. 31). 2014 m. gruodžio 2 d. administratorius išsiuntė pareiškėjui prašymą pateikti galutinį BUAB „Šiaurės kompanija“ debitorių sąrašą, nurodant atskirai kiekvieno debitoriaus skolos dydį ir atsiradimo datą bei pagrindą (b. l. 32). Šie administratoriaus siųsti raginimai ir prašymai rodo, kad apeliantas nevykdo teismo nutarties arba ją vykdo aplaidžiai, kadangi apeliantas administratoriui pateikė kelis debitorių sąrašus, kuriuose nurodyti skirtingi debitorinių skolų dydžiai, be to, šios sumos nėra matomos administratoriui pateiktame pasirašytame įmonės 2014 m. birželio 30 d. balanse. Taip pat administratoriui nėra galimybės nustatyti, ar jam buvo perduoti visi dokumentai, įskaitant žemės sklypo, adresu Piliakalnio g. 13, Vilniuje, nuomos dokumentai ir visi pirminiai pirkimo – pardavimo dokumentai. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto perduoti dokumentai yra netvarkingi, trūksta įvairių sutarčių, sąskaitų – faktūrų, o administratorius neturi galimybės operatyviai vykdyti bankroto procedūrų. Nors apeliantas su tokia teismo nuomone nesutinka ir atskirajame skunde pabrėžia, jog buvo perduota visa elektroninė buhalterinės apskaitos programos „AGNUM“ duomenų bazė, kurioje visi dokumentai yra elektroniniai, tačiau tokia apelianto nuomonė laikytina nepagrįsta, kadangi be buhalterinės apskaitos programos „AGNUM“ duomenų bazės, apeliantas privalėjo perduoti ir kitus įmonės dokumentus bei turtą.
Apeliantas turėjo pareigą imtis priemonių nustatyti, tinkamai apskaityti bei išsaugoti įmonei priklausantį turtą, nes pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už įmonės finansinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako būtent apeliantas. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apeliantas, eidamas įmonės vadovo pareigas, buvo nerūpestingas ir aplaidus, perdavė ne visą turtą ir dokumentus, o perduotieji dokumentai yra netvarkingi. Apeliantas nesilaikė teismo nutartyje nurodyto termino visus įmonės dokumentus ir turtą perduoti per 15 dienų, o ir elektroninę buhalterinės apskaitos programos „AGNUM“ duomenų bazę administratoriui perdavė tik 2014 m. lapkričio 21 d., t. y. praleidęs nutartyje nustatytą 15 dienų terminą. Apeliantas taip pat neperdavė administratoriui ir viso įmonės turto, konkrečiai automobilių Renault Megane v/n (duomenys neskelbtini) ir Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini). Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad šių automobilių niekada neturėjo, nes jų jam neperdavė prieš tai buvęs įmonės vadovas, jog automobiliai yra seni ir priduoti į metalo laužo perdirbimo įmonę, tačiau teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad buvęs įmonės vadovas tinkamai neperduoda viso įmonės turto bei trūkstamų dokumentų, o laiko tarpas per kurį apeliantas nevykdė teismo įpareigojimų ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų prievolių yra nepateisinamai ilgas. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirta 100 Eur dydžio bauda laikytina adekvačia nustatytiems pažeidimams ir atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).
Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino apelianto prašymo panaikinti paskirtą baudą. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad baudos skyrimas neatleidžia įmonės buvusio vadovo nuo teismo įpareigojimų vykdymo. Jeigu teismo taikyta procesinė prievartos priemonė yra neefektyvi ir nedavė rezultatų, teismas gali pakartotinai skirti baudą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Egidijus Žironas