Civilinė byla Nr. 2-1400-302/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01116-2013-1

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 126.5; 126.8              

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Litmontažas“ ir G. S. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „Litmontažas“ pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Ritorema“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylos Nr. B2-684-254/2015,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Litmontažas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas pripažinti BUAB „Ritorema“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad UAB „Ritorema“ (toliau – Įmonė) buvo privesta prie bankroto tyčiniais ir nuosekliais bei valiniais vadovo ir akcininko G. S. neteisėtais veiksmais, todėl šiai bankroto bylai ir vadovui taikytinos tyčinio bei nusikalstamo bankroto teisinės pasekmės. Pareiškimas buvo grindžiamas šiais pagrindais: 1) Įmonė jau 2011 metais buvo faktiškai nemoki, todėl vadovas turėjo pareigą dar 2010 metais imtis visų įmanomų būdų arba atkurti įmonės mokumą; 2) dalis įmonės turto ir veiklos kryptingai buvo perkelta į kitą G. S. įmonę, galimai nepagrįstai tą turtą UAB „Ritorema“ nurašant, bet toliau jį naudojant UAB „Tovis“ pajamoms uždirbti; 3) Įmonės vadovas pirko įvairias medžiagas, tvoros pakeliamus automatinius vartus ir kitas prekes bei santechnikos prekes ir medžiagas, kurių panaudojimas nėra pagrįstas rangos sutartimis, todėl yra pagrindo manyti, jog pirktos prekės ir pinigai galimai buvo naudojami ne įmonės interesams tenkinti, o savanaudiškais tikslais; 4) Įmonei esant faktiškai nemokiai, nebuvo laikytasi mokėjimų eiliškumo bei proporcingumo (pareiškėjo 482 054,32 Lt reikalavimas į BUAB „Ritorema“ atsirado dar 2010 sudarytos subrangos sutarties Nr.10-07/16/2010.08.20/1 bei 2010-10-29 darbų akto Nr. l, bei išrašytos PVM sąskaitos-faktūros Nr.000070 pagrindu, tačiau advokatų bendrijai Viliušis ir Astromskis, kurių reikalavimas atsirado ženkliai vėliau, buvo sumokėta 83 246,55 Lt suma už teisines paslaugas bei konsultacijas, nors šis sandoris buvo įmonei akivaizdžiai nuostolingas); 5) Įmonės vadovas, esant faktiniam įmonės nemokumui, 2011 metais, grąžino sau dalį paskolos, t.y. 25 009,87 Lt, kai kitiems kreditoriams ir pareiškėjui tuo pat metu nebuvo sumokėtas nei litas; 6) buvo sudaryti akivaizdžiai nenaudingas sandoriai su advokatais dėl teisminių bylų su kreditoriais bei akcininku ir tuo kreditoriams bei įmonei buvo padaryta didelė žala (atsiskaitymai su šiais advokatais buvo vykdomi ne tik pažeidžiant mokėjimų eiliškumą ir proporcingumą, bet ir viršijant Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius už advokato teikiamą teisinę pagalbą).

Suinteresuotas asmuo D. V. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir pareiškėjas.

Suinteresuotas asmuo R. B. nurodė, kad Įmonė jau 2011 metais atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą nemokumo sąvoką, nes turto iš viso turėjo už 949 423 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 967 750 Lt, per 2011 m. Įmonė patyrė 311 372 Lt nuostolį, tuo tarpu 2012 metais Įmonės nuostoliai viršijo 180 000 Lt. Taip pat suinteresuotas asmuo teigė, kad Įmonės vadovas perkėlė verslą į UAB „Tovis“, grąžino sau paskolą nepaisydamas kitų kreditorių interesų. Be to, pasak pareiškėjo, vadovas galimai pasisavino Įmonės pinigines lėšas, gautas už V. N. namo statybos darbus, kaip atlyginimą darbuotojams bei statybinių mechanizmų nuomą, nes neįnešė į įmonės kasą.

Suinteresuotas asmuo V. N. teigė, kad pinigai už jo namo statybą buvo pervedami į  G. S. ir R. B. asmeninę sąskaitą, todėl darytina išvada, kad UAB „Ritorema“ jų negavo. Pažymėjo, kad jam iš UAB „Ritorema“ buvo priteista 79 778,33 Lt nuostoliams atlyginti, tačiau su juo buvo sąmoningai neatsiskaityta, nes įmonė sąmoningai buvo vedama prie bankroto neteisėtais vadovo veiksmais.  

Atsakovės BUAB „Ritorema“ bankroto administratorius UAB „Valnetas“ prašė pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nors bankroto administratorius ir sutiko, kad Įmonė jau 2011 metais buvo nemoki, tačiau pažymėjo, jog vien tik ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatų pažeidimas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog Įmonės bankrotas yra tyčinis, būtina vertinti ir kitas aplinkybes, sąlygojusias įmonės veiklą bei kitus jos vadovo veiksmus. Pažymėjo, kad Įmonės veiklai didelės neigiamos įtakos turėjo vykę įvairūs teisminiai ginčai su didžiausiu kreditoriumi bei kitais asmenimis, taip pat akcininkų ginčai. Aplinkybių, kad Įmonės turtas buvo nurašytas prieš pat bankrotą, administratorius nenustatė, be to, nėra jokių tiesioginių įrodymų, dėl Įmonės neatlyginamo turto naudojimo UAB „Tovis“ pajamoms uždirbti. Taip pat bankroto administratorius nenustatė ir jokio netinkamo medžiagų ir avansų panaudojimo savanaudiškais G. S. tikslais. Dėl V. N. nurodomų aplinkybių, kad už jam suteiktas atsakovo paslaugas lėšas gavo G. S. ir R. B. bankroto administratorius nurodė, kad nurodytas laikotarpis apima laiką iki 2010 m., kai G. S. dar nebuvo vadovu, todėl ši aplinkybė laikytina pernelyg nutolusi nuo nagrinėjamo ginčo esmės. Taip pat bankroto administratorius nenustatė nei sandorių, kurie būtų priešingi Įmonės veiklos tikslams. Aplinkybė, kad G. S. grąžino sau neženklią dalį paskolos irgi, administratoriaus įsitikinimu, vienareikšmiškai negali patvirtinti siekio privesti įmonę prie bankroto tyčia, kadangi tuo metu buvo mokama ir darbuotojams, kreditoriams bei valstybei, taip pat įmonė vykdė mokėjimus abiems akcininkams. Bankroto administratorius tarp įmonės dokumentų nerado ir jokių trišalių susitarimų ar reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriomis būtų perkeltos iš Įmonės į UAB „Tovis“ nebaigtos vykdyti sutartys ir/ar reikalavimo teisės.

Suinteresuotas asmuo G. S. pareiškimą dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu prašė atmesti. Pažymėjo, kad Įmonės veikla buvo apribota dėl įvairių teisminių ginčų ir Įmonės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, ir UAB „Ritorema“ akcininkas R. B. pradėjo veikti prieš Įmonės interesus, perleido balsavimo teisę su pareiškėju susijusiems asmenims, taip sudarydamas sąlygas pareiškėjui dalyvauti UAB „Ritorema“  valdyme. Nuo 2013 m. vidurio Įmonė faktiškai veikos nebevykdė. 2013-08-19 R. B. siekė inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl tariamo UAB „Ritorema“ lėšų išvaistymo, nusikalstamo bankroto, sukčiavimo priimant dovanojamas akcijas, skolininko nesąžiningumo, tačiau  Kauno apskrities VPK Jonavos rajono PK 2014-01-13 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, G. S. veikoje nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjos iniciatyva 2011 ir 2014 metais buvo atlikti tiek atsakovės, tiek G. S. bei UAB „Tovis“ mokestiniai patikrinimai, tačiau Kauno apskrities VMI nenustatė jokių pažeidimų ar neteisėtai sudarytų sandorių. Įmonė, 2011-2013 m. dalyvaudama teisminiuose procesuose su UAB „Litmontažas“, tinkamai ir sąžiningai įgyvendino savo teisę į gynybą. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog visi atsakovės atlikti veiksmai, tame tarpe medžiagų ir prekių pirkimas, buvo vykdomi rinkos sąlygomis, vykdant galiojančias rangos sutartis. Su visais UAB „Ritorema“ kreditoriais buvo atsiskaitoma nepažeidžiant jų teisių ir interesų. Teisinių paslaugų teikimo sutartis Įmonė buvo priversta pasirašyti, kadangi reikėjo kvalifikuotai ginti Įmonės interesus. Tik tinkamo atstovavimo dėka iš pareiškėjo Įmonei buvo priteista 218 511,26 Lt patirtų nuostolių, taip pat advokatų dėka įmonė neturėjo mokėti 90 090 Lt už neva atliktus papildomus darbus. Be to, suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad atsakovės veiklos tikrinimus atlikusios institucijos nenustatė, kad atsakovės veikla būtų perkelta į UAB „Tovis“. Šios aplinkybės išsamiai ištirtos bei išdėstytos Kauno apskrities VPK Jonavos rajono 2014-01-13 nutarime.

Suinteresuotas asmuo kreditorius Advokatų profesinė bendrija Viliušis ir Astromskis taip pat nesutiko su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, jog didžioji patirtų išlaidų dalis, už teisines paslaugas, susidarė 2011-2013 metais sprendžiant ginčą su pareiškėju, kurį ir inicijavo pats pareiškėjas, teikdamas ieškinį bei apeliacinį skundą civilinėse bylose Nr. 2-622- 485/2012, Nr. 2A-1335/2013. Sprendžiant trijų metų ginčą BUAB „Ritorema“ patyrė 65 973,79 Lt išlaidų. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad BUAB „Ritorema“ teisinė pozicija minimose bylose iš esmės buvo apginta, kadangi iš UAB „Litmontažas“ Įmonės naudai buvo priteistas 201 255,26 Lt žalos atlyginimas bei buvo atmesta dalis UAB „Litmontažas“ reikalavimų. Pareiškėjo teiginys, neva UAB „Ritorema“ nesilaikė mokėjimų eiliškumo bei proporcingumo, yra teisiškai nepagrįstas. Jau 2011-04-01 pareiškėjas kreipėsi su pareiškimu į teismą prašydamas iškelti BUAB „Ritorema“ bankroto bylą, tačiau teismas 2011-06-16 nutartimi atsisakė kelti bankrotą atsakovei, tuo pačiu atsisakydamas pripažinti ją nemokia, todėl pareiškėjos teiginys, neva jau 2011 m. įmonė buvo nemoki yra teisiškai paneigtas minėta Kauno apygardos teismo nutartimi.

Suinteresuotas asmuo D. D. prašė pareiškimą atmesti, nurodė, kad ji 2003 – 2014 metais dirbo Įmonėje buhaltere bei tvirtino, kad Įmonės bankrotą lėmė akcininko R. B., dirbusio įmonėje darbų vadovu, bei pareiškėjo aktyvūs tyčiniai veiksmai, nukreipti prieš Įmonę. Įmonės finansinę padėtį, pasak suinteresuoto asmens, neigiamai veikė ir akcininko R. B. veiksmai ir konfliktai su Įmonės vadovu bei teisminiai ginčai su pareiškėju.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi  pareiškimą dėl UAB „Ritorema“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto. Pareiškėjo teiginį, kad Įmonė jau 2011 metais buvo faktiškai nemoki, teismas atmetė kaip nepagrįstą, remdamasis apeliacine tvarka peržiūrėta ir įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2011-06-16  nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2196-413/2011, kuria buvo atsisakyta iškelti atsakovei bankroto bylą pagal pareiškėjo UAB „Litmontažas“ pareiškimą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad Įmonės vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi iš karto po ginčo tarp Įmonės ir pareiškėjo išsprendimo, t.y. 2013-12-17. Teismas sutiko, kad ginčų su pareiškėju metu Įmonei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo įtakos Įmonės veiklai ir turtinei padėčiai. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (tolia – VMI) 2014-02-03 operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (04.2.3)-FR1042-1112 nustatė, kad 2012 metais buvo panaudotos akcininkų G. S. ir R. B. asmeninės lėšos Įmonės veiklai, kurios buvo įformintos kaip paskolos. Įvertinęs minėtą VMI pažymą, bankroto administratoriaus paaiškinimus ir pateiktus duomenis apie Įmonės atliktus mokėjimus ir juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus bei Įmonės vadovo G. S. paaiškinimus ir juos pagrindžiančius duomenis, pirmos instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog Įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netvarkingai, bei kad Įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, Įmonei vykdant medžiagų ir prekių pirkimus, kurie suponuotų tyčinio bankroto požymius. Atkreipė dėmesį, kad iš VMI pažymos kaip tik matyti, jog 2012 metais Įmonės trumpalaikių įsipareigojimų suma sumažėjo nuo 967 750 Lt  iki 589 009 Lt, lyginant ją su 2011 metais, todėl darė išvadą, kad Įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Pirmos instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad Įmonės vadovas buvo nesąžiningas ir sąmoningais veiksmais tyčia ginčijo jo kreditorinį reikalavimą, siekdamas atitolinti bankroto bylos iškėlimą. Įvertinęs aplinkybes, patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, teismas neįžvelgė Įmonės vadovo tyčios ginčijant pareiškėjo kreditorinį reikalavimą. Taip pat teismas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, kad Įmonės vadovas tyčia siekė aplaidžiai vykdyti savo įstatymines ir steigimo dokumentuose apibrėžtas pareigas, susijusias su įmonės būtinos finansinės informacijos atskleidimu, slėpdamas įmonės turtą bei jį pagrindžiančius duomenis (dokumentus), ir tokiu būdu tyčia veikė priešingai įmonės ir jos kreditorių interesais. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad į R. B. 2013-05-02 ir 2013-05-31 paklausimus buvo atsakyta, jam buvo paaiškinta, kad jis, turėdamas tik 33 akcijas, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalį neturi įstatyminės teisės susipažinti su konfidencialia informacija, todėl sprendė, jog nėra pagrindo ir išvadai, kad Įmonės vadovas ignoravo suinteresuoto asmens R. B. prašymus, slėpdamas įmonės turtą bei jį pagrindžiančius duomenis (dokumentus), ir tokiu būdu tyčia veikė priešingai įmonės ir jos kreditorių interesais. Teismas nenustatė ir to, kad, Įmonei atsiskaitant su savo kreditoriais, pirmenybė būtų teikiama kuriems nors tos pačios eilės kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau. Pažymėjo, kad iš dalies buvo atsiskaitoma su visais tos pačios eilės kreditoriais, kurių reikalavimai nebuvo ginčijami. Pareiškėjo ir Įmonės bei kiti teisminiai ginčai buvo sudėtingi, reikalaujantys specialių teisinių žinių, todėl, pirmos instancijos teismo įsitikinimu, teisinių paslaugų sutartys, sudarytos su advokatais, siekiant apginti įmonės interesus, negali būti laikomos įmonei nenaudingais sandoriais. Spręsdamas dėl verslo perkėlimo į UAB „Tovis“ pagrįstumo, teismas atkreipė dėmesį, kad G. S. UAB „Tovis“ akcijas įsigijo tik 2013-06-10, o ir darbuotojų išėjimas iš UAB „Ritorema“, pastarajai faktiškai nevykdant jokios veiklos, teismo nuomone, negali patvirtinti pareiškėjo nurodomo tyčinio bankroto požymio – verslo perkėlimo. Be to, ir 2014-02-03 VMI pažymoje nėra duomenų apie atsakovės sandorius, kuriuos būtų perėmusi vykdyti UAB „Tovis“, bei kad abiejų įmonių pagrindiniai paslaugų tiekėjai buvo tie patys. Taigi, pirmos instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ir įmonės valdymo organų priimtais sprendimais, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo Įmonės  bankrotą pripažinti tyčiniu. Suinteresuoto asmens G. S. prašomas priteisti 5620,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kaip viršijančias Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, teismas sumažino iki 2 176,28 Eur.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas UAB „Litmontažas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo tokius argumentus:

1. Pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertino Įmonės vadovo veiksmų ir Įmonės finansinės padėties 2010 metais, kas turėjo įtakos nepagrįstos nutarties priėmimui. Akivaizdu, jog nuo 2010 metų nėra atsiskaityta su vienu iš įmonės darbuotojų – P. T.. Ši aplinkybė buvo įrodyta, tačiau pirmos instancijos teismas jos neįvertino ir nelaikė teisiškai reikšminga, nors pagal ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalį, pagrindas kelti įmonei bankroto bylą yra, kai įmonė nemoka laiku darbo užmokesčio darbuotojams arba su darbo santykiais susijusių išmokų. Be to, ir iš 2010 metų Įmonės balanso matyti, kad Įmonės skolos ženkliai viršijo turtą. Pirmos instancijos teismas turėjo pripažinti, kad 2011 metais Įmonei bankroto byla nebuvo iškelta išimtinai dėl UAB „Ritorema“ vadovo nesąžiningumo, kadangi jis teismui pateikė klaidingus duomenis apie Įmonės finansinę padėtį, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl to, jog Įmonė yra visiškai atsiskaičiusi su darbuotojais, nors Įmonė jau nuo 2010 metų buvo skolinga P. T., bei visiškai nepagrįstai ginčijo pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, kurio teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo, nevertino kaip pradelsto.

2. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Įmonės pareiga atsiskaityti su pareiškėju atsirado tik 2013-11-11, kai tarp šalių kilusį ginčą išnagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas, kadangi Įmonė jau 2010-10-29 pasirašė PVM sąskaitą – faktūrą ir darbų priėmimo – perdavimo aktą, kurie įsigaliojo nuo jų pasirašymo momento, o pagal juos Įmonė su pareiškėju turėjo atsiskaityti per 60 kalendorinių dienų. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2013-11-11 nutartyje aiškiai konstatavo, kad 2010-10-29 atliktų darbų aktas yra galiojantis, todėl darytina išvada, jog UAB „Ritorema“ piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, pareikšdama visiškai nepagrįstą priešieškinį.

3. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir Įmonės vadovo veiksmų, kuriais buvo mažinamas Įmonės turtas, įforminant areštuoto turto susidėvėjimą ir jį tokiu būdu realizuojant.

4. Pirmos instancijos teismas neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei netinkamai taikė įstatymo normas (CK 6.9301 str.), reglamentuojančias mokėjimų eiliškumo tvarką. Teismas neįvertino P. T. skolos pobūdžio ir jos atsiradimo laiko. Neteisingai nurodė, kad Įmonė yra skolinga P. T. kaip akcininkui, o ne kaip darbuotojui, kas buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu. Be to, pats Įmonės vadovas pripažino, kad su P. T. nebuvo atsiskaitoma, kadangi Įmonė neturėjo lėšų. Taip pat iš bankroto administratoriaus į bylą pateikto priedo Nr. 4 (9 t., b.l. 21-27) matyti, kad Įmonė nuo 2010 metų buvo skolinga ir darbuotojams, ir VMI bei VSDFV.

5. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad UAB „Ritorema“ vadovas G. S. perkėlė verslą į UAB „Tovis“ bei kad UAB „Tovis“ pajamoms uždirbti buvo naudojamos UAB „Ritorema“ piniginės lėšos ir technika. Visuma aplinkybių leidžia teigti, kad UAB „Ritorema“ veikla buvo nutraukta, o UAB „Tovis“ akcijos buvo įsigytos siekiant perkelti verslą į šią įmonę: 1) G. S. UAB „Tovis“ akcijas įsigijo 2013-06-10, būtent tada, kai UAB „Projektų centras“ baigė atsiskaityti su Įmone už pareiškėjo atliktus darbus, tai patvirtina UAB „Projektų centras“ 2013-07-09 raštas „Dėl duomenų pateikimo“; 2) pats G. S. prisipažino, kad jis dirbo tiek UAB „Ritorema“, tiek UAB „Tovis“, kurių veiklos pobūdis buvo tas pats; 3) pats G. S. pripažino, kad UAB „Ritorema“ vardu registruotas mobilaus ryšio abonentas buvo naudojamas UAB „Tovis“ ir, tik bankrutavus UAB „Ritorema“, šis abonentas buvo perkeltas į UAB „Tovis“; 4) UAB „Tovis“ turėjo tik 10 000 Lt apyvartinių lėšų, tačiau įmonės apyvarta per 2013 metus sudarė 311 536 Lt, nors G. S. vadovaujant UAB „Ritorema“, veikla buvo nuostolinga; 5) UAB „Tovis“ vardu buvo registruotas tik vienas keleivinis automobilis, bet ne technika,  skirta statybos paslaugų veiklai vykdyti, be to, VMI 2014-02-03 operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuoti duomenys apie tai, kad UAB „Tovis“ veikloje buvo naudojama UAB „Ritorema“ nuosavybės teise valdoma technika. Tai patvirtino ir šioje byloje apklausti liudytojai. Taip pat VMI nustatė ir tai, kad pagal sudarytą nuomos sutartį UAB „Tovis“ iš UAB „Jonavos apdaila“ nuomojo patalpas, kuriose buvo laikomas UAB „Ritorema“ vardu registruotas turtas; 6) buhalterė D. D. pripažino, kad ji tuo pačiu metu dirbo ir UAB „Ritorema“, ir UAB „Tovis“;  7) liudytojai A. V., G. V. ir G. V. pripažino aplinkybę, kad jie perėjo dirbti į UAB „Tovis“ G. S. nurodymu.

6. Įmonės vadovas sudarė nuostolingus sandorius su advokatais, kurie turėjo esminės reikšmės atsakovo mokumui ir kreditorių galimybėms atgauti skolas. Už advokatų paslaugas  buvo mokamos itin didelės sumos.

Suinteresuotas asmuo D. V. su skundu sutiko, prašė jį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš esmės nurodė analogiškus argumentus kaip ir apeliantas UAB „Litmontažas“.

Suinteresuotas asmuo G. S. atsiliepime į UAB „Litmontažas“  atskirąjį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pirmos instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškimas dėl UAB „Ritorema“ bankroto pripažinimo tyčinius, palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pateikė šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Apeliantas klaidingai teigia, jog pirmos instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, dėl kurių bankrotas Įmonei turėjo būti keliamas jau 2011 metais. Faktas, jog 2011 metais Įmonė nebuvo nemoki yra konstatuotas Kauno apygardos teismo 2011-06-16 nutartyje, kuri buvo peržiūrėta ir apeliacine tvarka, o, vadovaujantis CPK 182 straipsnio nuostatomis, aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiame teismo sprendime, nereikia įrodinėti. Faktas, jog Įmonė yra galimai nemoki, paaiškėjo tik 2013-11-11, kai pareiškėjui įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo priteisto ginčytos sumos, todėl 2013-12-14 ir buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2. Nesutiktina, jog bankroto byla Įmonei turėjo būti iškelta, kadangi egzistavo kitas pagrindas – darbo užmokesčio nemokėjimas. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino tai, jog P. T. jokių pretenzijų dėl įsiskolinimo, kurį iš esmės sudarė neišmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, niekada nereiškė. Be to, ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2011 m. sausio 13 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 2-440/2011) yra nurodoma, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti atlyginimą pagrindo konstatavimas negali būti pakankamu pagrindu bankroto bylos iškėlimui.

3. UAB „Ritorema“ tuometinis vadovas tinkamai ir sąžiningai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą 2011-2013 metais, dalyvaudamas teisminiuose procesuose su UAB „Litmontažas“. Jei nebūtų pasinaudota kvalifikuota pagalba teisminiuose ginčuose su pareiškėju ir kitais asmenimis, Įmonei nebūtų priteista 218 511,26 Lt nuostolių, kuriuos pareiškėjas atsisakė apmokėti, be to, Įmonė neturėjo mokėti 90 090 Lt už pareiškėjo atliktus papildomus darbus, taip pat nebūtų ir atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio eigoje išaiškėjo, jog pareiškėjo vadovas klastojo statybos išpildomąją dokumentaciją.

4. Nepagrįsti ir atskirojo skundo teiginiai, jog pirmos instancijos teismas neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei netinkamai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias mokėjimų eiliškumą. Įmonei pareiga vykdyti prievoles UAB „Litmontažas“ atsirado tik 2013-11-11, o V. N. - 2013-06-28, kai Lietuvos apeliacinis teismas galutinai išsprendė ginčus. Vykdomoji byla, kurioje buvo aprašytos ir areštuotos Įmonės lėšos bei turtinės teisės, buvo užbaigta 2011-06-17 antstolio patvarkymu. Tuo tarpu mokėjimai iš Įmonės sąskaitos tretiesiems asmenims buvo pradėti vykdyti tik 2011-06-23. Atsiskaitoma buvo su visais trečiaisiais asmenimis, turinčiais pagrįstus ir teisme neginčijamus reikalavimus. Kadangi tarp P. T. ir G. S. buvo žodinis susitarimas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, atidėjimo, todėl su P. T. atsiskaitinėjama nebuvo.

5. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl verslo perkėlimo į UAB „Tovis“. Įmonės turtas negalėjo būti perduotas UAB „Tovis“, nes nuo 2011 metų Įmonės turtas paties pareiškėjo prašymu buvo areštuotas civilinėje byloje Nr. 2-622-485/2012. Šį teiginį pagrindžia į bylą pateikti vykdomųjų bylų Nr. 0165/11/00090 ir Nr. 0165/11/00667 dokumentai bei Centrinės hipotekos įstaigos prie Turto arešto aktų registro išrašas. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir apklausti liudytojai. Dalis UAB „Ritorema“ įrankių buvo saugoma UAB „Tovis“ patalpose tik todėl, kad kilus konfliktams su Įmonės akcininku R. B., pastarasis, kenkdamas Įmonės veiklai, pakeitė spynas ir neįleido į Įmonės patalpas, kuriose buvo laikoma UAB „Ritorema“ technika. Kaip matyti iš bankroto administratoriaus į bylą pateiktos 2014-06-30 veiklos ataskaitos, laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014-03-06 turto nurašymas Įmonėje vyko tik 2011-12-30, kai UAB „Tovis“ dar nebuvo įkurta. Aplinkybę, kad UAB „Tovis“ neperėmė iš UAB „Ritorema“ nebaigtų vykdyti sutarčių ir reikalavimo teisių, patvirtina 2014-02-03 VMI operatyvaus patikrinimo pažymos ir 2014-01-27 priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos duomenys. Bankroto administratorius taip pat nenustatė jokių trišalių susitarimų ar reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriomis būtų perkeltos UAB „Ritorema“ nebaigtos vykdyti sutartys ar reikalavimo teisės į UAB „Tovis“. Buvę UAB „Ritoema“ darbuotojai UAB „Tovis“ įsidarbino savo noru. UAB „Tovis“ naudojosi UAB „Ritorema“ įrengimais tik epizodiškai ir tai vyko nuomos pagrindu, techniką nuomojant rinkos kainomis. Tai patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos – faktūros ir VMI operatyvaus patikrinimo 2014-02-03 pažyma.

6. Nėra pagrindo ir išvadai, jog Įmonės sudarytos teisinių paslaugų sutartys su advokatais galėtų būti laikomos nenaudingais sandoriais, kurie buvo sudaryti siekiant tyčia sumažinti Įmonės turtą. Atsižvelgiant į ginčų su pareiškėju sudėtingumą ir apimtį, Įmonė pagrįstai gynė savo teises, pasitelkdama kvalifikuotus teisininkus, kurių pagalba Įmonės naudai buvo priteista 218 511,26 Lt nuostolių bei buvo atmesta dalis pareiškėjo reikalavimų. Be to, Įmonė neturėjo mokėti 90 090 Lt už neva pareiškėjo atliktus darbus.

7. Įmonės bankrotą sąlygojo ne blogas Įmonės valdymas, o pareiškėjo UAB „Litmontažas“, jo vadovo I. L., Įmonės akcininko R. B. ir buvusio Įmonės darbuotojo P. B. veiksmai, nukreipti prie Įmonės interesus, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įmonės vadovas tinkamai vykdė visas įstatymuose ir Įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, nesudarė jokių nuostolingų ar Įmonei ekonomiškai nenaudingų sandorių, nepardavė Įmonės turto mažesnėmis nei rinkos kainomis, įmonė visas savo prievolės vykdė proporcingai ir pagal įstatyme nustatytą tvarka, kol buvo pajėgi tai daryti, Įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma tinkamai, Įmonė nebuvo reorganizuojama, kaip tai numatyta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Atsakovės BUAB „Ritorema“ bankroto administratorius UAB „Valnetas“ su UAB „Litmontažas“ atskiruoju skundu nesutiko, prašė vadovautis jo pozicija, kuri buvo išdėstyta atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Papildomai nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bankroto prezumpcija šioje byloje neegzistuoja, kadangi įmonės savo buvusiam akcininkui ir vadovui P. T. nesumokėtų išmokų dalį sudarė tik vieno mėnesio darbo užmokestis, o kita dalis buvo už nepanaudotas atostogas. Skola P. T. sudaro tik neženklią sumą bendram patvirtintų finansinių reikalavimų kontekste. Be to, pats P. T. jokių pretenzijų nereiškė, kaip darbuotojas dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo nesikreipė. Taip pat bankroto administratorius atkreipė dėmesį, kad iš jo į bylą pateiktų mokėjimų kreditoriams suvestinės matyti, jog Įmonė, vykdydama veiklą, kiekvieno mėnesio pabaigoje apskaitoje atspindėjo einamuosius įsipareigojimus valstybei ir darbuotojams, todėl sieti šias aplinkybes su mokėjimų eiliškumo pažeidimu būtų nepagrįsta.

Suinteresuotas asmuo G. S. atskiruoju skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jo naudai priteisiant visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 5 620,50 Eur, solidariai iš UAB „Litmontažas“, V. N., D. V. ir R. B..

Nurodo šiuos argumentus:

1. Byla buvo pakankamai sudėtinga, prie pareiškėjo prisijungus kitiems suinteresuotiems asmenims, byla pasipildė naujomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių teisinė analizė ir teisinės pozicijos formavimas atsikertant į juos, užėmė papildomą laiką, vyko net keli ilgos trukmės teismo posėdžiai, kelis kartus buvo teikti rašytiniai paaiškinimai, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

2. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas išimtinai patyrė G. S., todėl pirmos instancijos teismas, priteisdamas tik dalį bylinėjimosi išlaidų, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog Advokatų profesinė bendrija atstovauja ne tik G. S., tačiau ir pati byloje veikia kaip suinteresuotas asmuo.

3. Nepagrįstai ženkliai sumažinus priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, buvo pažeista asmens teisė į teisminę gynybą. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014, yra pažymėjęs, kad teismas turi pareigą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, jei to reikia teisei į teisminę gynybą užtikrinti. Susiklosčius tokiai situacijai, jog asmuo, kurio atžvilgiu reiškiamas nepagrįstas reikalavimas, negalėdamas tikėtis, jog jo patiriamos bylinėjimosi išlaidos bus atlygintos ir dėl to neprašydamas advokato pagalbos, negalėtų tinkamai įgyvendinti savo teisės į teisminę gynybą.

4. Pirmos instancijos teismas nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti mažinama, kai atsižvelgiant į visas aplinkybes, akivaizdu, jog prašoma priteisti suma yra tinkamai pagrįsta ir adekvati suteiktoms teisinėms paslaugoms. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, tik formaliai vadovavosi Rekomendacijose nustatytais išlaidų dydžiais.

Suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime į suinteresuoto asmens G. S. atskirąjį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, todėl prašė jį atmesti.

Nurodė šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Pirmos instancijos teismas tinkamai taikė CPK nuostatas dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apelianto išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršijo Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, todėl teismas pagrįstai išlaidas sumažino. Atsižvelgiant į priežastis, lėmusias šios bylos inicijavimą ir apelianto procesinį elgesį byloje dėl darbų kainos priteisimo pareiškėjui, laikytinas nepagrįstu atskirojo skundo argumentas, kad teismas turėjo nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių už advokatas paslaugas priteistinų dydžių.

2. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Advokatų profesinės bendrijos Viliušis ir Astromskis procesinę padėtį šioje byloje bei tai, kad tiek apeliantą, tiek Advokatų profesinę bendriją šioje byloje atstovavo tas pats advokatas. Be to, tas pats advokatas apeliantą atstovavo ir kitose bylose, todėl jam jau turėjo būti žinoma daugelis šios bylos aplinkybių, todėl jo atstovavimas šioje byloje buvo daug nelengvesnis nei būtų buvęs naujai pasamdytam advokatui.

3. Laikytinas nepagrįstu ir apelianto prašymas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo UAB „Litmontažas“ bei suinteresuotų asmenų V. N., D. V. ir R. B. priteisti solidariai, kadangi pagal CPK 47 straipsnio nuostatas suinteresuotų asmenų procesinė padėtis iš esmės atitinka trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinę padėtį. D. V. tik pateikė savo nuomonę dėl pareiškimo BUAB „Ritorema“ bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau dėl to jis negali būti laikomas prisidėjusiu prie pareiškimo.

Pareiškėjas UAB „Litmontažas“ atsiliepime į suinteresuoto asmens G. S. atskirąjį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė tenkinti jo atskirąjį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pareiškėjas prie bylos prašė prijungti naujus rašytinius įrodomus – Creditinfo ataskaitą, iš kurios matyti, jog UAB „Tovis“ pelnas 2014 m. ženkliai sumažėjo, lyginant su 2013 metais, kai perkėlus verslą iš UAB „Ritorema“, buvo neatlyginamai naudojamasi UAB „Ritorema“ technika.

1. Nors apeliantas ir tvirtina, kad ši bylą yra išsiskirianti iš kitų bylų ir turėtų būti laikoma sudėtinga, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju buvo pareikštas vienas reikalavimas – Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, kuris gali būti laikomas kaip vienu iš klausimų, kurie nagrinėjami bankroto bylose. Pareikšto reikalavimo išnagrinėjimas iš esmės sietinas tik su vieno teisės akto taikymu. Be to, ir pats apeliantas ne kartą yra nurodęs, kad tarp jo advokato ir jo yra susiklostę pastovūs paslaugų teikimo santykiai, kadangi tas pats advokatas visada atstovavo ir UAB „Ritorema“, tai suponuoja išvadą, jog advokatui šioje byloje reikėjo mažiau laiko sąnaudų susipažinti su visais bylos dokumentais, kadangi daugelis dokumentų jam jau buvo žinomi iš kitų bylų. Be to, ta pati advokatų kontora atstovavo ne tik apeliantą, bet ir pati save kaip kreditorių. Taigi visos aplinkybės byloja, kad nėra jokio pagrindo didinti apeliantui priteitas bylinėjimosi išlaidas.

2. Apeliantas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėjo pateikti prašymą, iš kurio turinio matytųsi detalus teiktų paslaugų turinys. Vien pateiktos sąskaitos – faktūros negali patvirtinti, jog išlaidos buvo patirtos šioje konkrečioje byloje.

3. Kadangi apelianto prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Rekomendacijose įtvirtintus maksimalius priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžius, nėra jokio pagrindo kitoms išvadoms nei padarė pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė UAB „Ritorema“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir ar teisėtai ir pagrįstai sumažino suinteresuoto asmens G. S. prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl pareiškėjo UAB „Litmontažas“ atskirojo skundo pagrįstumo

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą UAB „Ritorema“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. kovo 6 d. 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis nutartimis tikslintas. Pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys yra atsakovės kreditoriai, turintys šiuos finansinius reikalavimus: UAB „Litmontažas“ - 633 015,40 Lt; D. V. – 9 113,84 Lt; R. B. 11 474,97 Lt; G. S. 8 908,78 Lt; D. D. 3 326,83 Lt; V. N. – 102 675,20 Lt; Advokatų profesinė bendrija Viliušis ir Astromskis – 4 452,32 Lt. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarti Įmonė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti.

Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad įmonės vadovu nuo 2003-01-31 iki 2009-12-31 buvo P. T., o nuo 2010-01-04 iki 2014-03-06 G. S..   2011 m., kuomet pareiškėjas mano, jog įmonės vadovas G. S. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Ritorema“ iškėlimo, įmonės akcininkais buvo suinteresuoti asmenys R. B. (33 balsai), P. T. (33 balsai) ir G. S. (34 balsai).

Pareiškėjas UAB „Litmontažas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas pripažinti BUAB „Ritorema“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad Įmonė buvo privesta prie bankroto tyčiniais ir nuosekliais bei valiniais vadovo ir akcininko G. S. neteisėtais veiksmais. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė nė vieno tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, todėl prašymą atmetė. Pareiškėjas su tokia pirmos instancijos teismo nutartimi nesutinka. Savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertino Įmonės vadovo veiksmų ir Įmonės finansinės padėties 2010 metais, kas turėjo įtakos nepagrįstos nutarties priėmimui; 2) UAB „Ritorema“ piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, pareikšdama visiškai nepagrįstą priešieškinį, kuriuo ginčijo pareiškėjo finansinį reikalavimą, kuris faktiškai atsirado 2010-10-29, kai pasirašė PVM sąskaitą – faktūrą ir darbų priėmimo – perdavimo aktą; 3) pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir Įmonės vadovo veiksmų, kuriais buvo mažinamas Įmonės turtas, įforminant areštuoto turto susidėvėjimą ir jį tokiu būdu realizuojant; 4) Įmonės vadovas pažeidė normas (CK 6.9301 straipsnis), reglamentuojančias mokėjimų eiliškumo tvarką; 5) Įmonės vadovas verslą perkėlė į UAB „Tovis“; 6) Įmonės vadovas sudarė nuostolingus sandorius su advokatais, kurie turėjo esminės reikšmės atsakovo mokumui ir kreditorių galimybėms atgauti skolas.

Dėl tyčinio bankroto konstatavimo sąlygų

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Kita vertus, minėtų įstatyme išvardytų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia nustatyti ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama nemokumo, o nustačius, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė jos veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti turtinę padėtį. Tyčinis blogas įmonės valdymas gali atsiskleisti sąmoningai ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Dar daugiau, kasacinis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo nemoki, savaime taip pat nereiškia tyčinio bankroto; juolab, jei pablogėjus finansinei padėčiai įmonė dar vykdė ūkinę komercinę veiklą, o jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų.

Dėl Įmonės nemokumo 2010-2011 metais

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl BUAB „Ritorema“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodydamas, kad įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose bei įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.). Vienu iš netinkamu BUAB „Ritorema“ valdymo požymių nurodė, kad jau 2010 metais Įmonė faktiškai buvo nemoki, todėl bankroto byla Įmonei turėjo būti keliama jau 2011 metais.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto teiginiu sutikti negali, kadangi Įmonės mokumas 2011 metais konstatuotas Kauno apygardos teismo 2011-06-16 nutartimi (6 t., b.l. 56-57), kuria buvo atsisakyta iškelti Įmonei bankroto bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-15 nutartimi buvo palikta nepakeista. Minėtose nutartyse teismai aiškiai nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas, kuris buvo ginčijamas kitoje byloje, tuo metu negalėjo būti įtrauktas į Įmonės pradelstų įsipareigojimų masę, kadangi dėl jo vyko teisminis ginčas. Kadangi pareiškėjo reikalavimas turėjo lemiamą reikšmę Įmonės nemokumo būsenai, todėl teismai sprendė, jog kol nebus išspręstas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimas, tol nebus pagrindo išvadai, kad Įmonė yra nemoki. Kaip ir pažymėjo pirmos instancijos teismas, tokios pozicijos apeliacinės instancijos teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-502/2013, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1947/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-118/2014 ir kt.).

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 182 straipsnio 2 punkte taip pat nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo nesivadovauti aplinkybėmis, susijusiomis su Įmonės mokumu, kurios jau yra konstatuotas įsiteisėjusioje teismo nutartyje.

Ginčas tarp pareiškėjo ir Įmonės vadovo Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo išspręstas 2013-11-11, tada ir tapo aišku, jog pareiškėjo reikalavimas turi būti įtrauktas į pradelstų Įmonės įsipareigojimų sąrašą, kas sąlygojo įmonės nemokumo būseną. Pastebėtina, kad Įmonės vadovas nedelsdamas, nepraėjus nei mėnesiui po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo, 2013-12-14 pats kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo.

Kitokiai išvadai pagrindo nesudaro ir apelianto argumentas, kad 2011 metais, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo, Įmonė buvo skolinga vienam iš savo darbuotojų. Pastebėtina, jog pats darbuotojas Įmonei bankroto bylos neinicijavo, jokių pretenzijų Įmonei dėl įsiskolinimo nereiškė, o vien formalus darbuotojo vėlavimo išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas bet kuriuo atveju negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas.

Dėl UAB „Ritorema“ piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis, ginčijant pareiškėjo finansinį reikalavimą

Apelianto įsitikinimu, UAB „Ritorema“ vadovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ginčydamas pareiškėjo finansinį reikalavimą, kuris faktiškai atsirado 2010-10-29, kai buvo pasirašyta PVM sąskaita – faktūra ir darbų priėmimo – perdavimo aktas, siekdamas atitolinti Įmonės bankrotą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreipimasis į teismą su ieškiniu/priešieškiniu savaime nėra laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nagrinėjamu atveju Įmonės vadovas buvo įsitikinęs, kad pareiškėjas netinkami atliko statybos rangos darbus pagal subrangos sutartį, dėl ko Įmonė patyrė nuostolius, todėl pareiškėjo inicijuotoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo už atliktus darbus pagal subrangos sutartį pateikė priešieškinį dėl žalos už netinkamai atliktus darbus priteisimo, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu ir 2010-10-29 atliktų darbų aktą. Pastebėtina, kad Kauno apygardos teismas nors ir tenkino didžiąja dalimi pareiškėjo ieškinį, tačiau iš dalies patenkino ir Įmonės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, priteisdamas Įmonės naudai 201 255, 26 Lt žalai atlyginti. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-11 nutartimi paliktas nepakeistas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtent pareiškėjas, kuris dabar kaltina UAB „Ritorema“ vadovą piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, pats be jokio teisinio pagrindo yra prašęs civilinės bylos Nr. 2-622-485/2012 proceso atnaujinimo, kas Lietuvos apeliacinio teismo buvo įvertinta kaip siekis išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 2-92-330/2015).

Esant nurodytoms aplinkybėms, neįžvelgtinas Įmonės vadovo, kuris siekė apginti įmonės interesus, piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis.

Dėl Įmonės turto mažinimo, įforminant areštuoto turto susidėvėjimą

Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino Įmonės vadovo veiksmų, kuriais buvo mažinamas Įmonės turtas, įforminant areštuoto turto susidėvėjimą ir jį tokiu būdu realizuojant. Kaip matyti iš 2014-06-30 BUAB „Ritorema“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos, laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014-03-06 turto nurašymas Įmonėje vyko tik vieną kartą, t.y. 2011-12-30 (5 t., b.l. 106-107). Bankroto administratorius nenustatė, kad koks nors Įmonės turtas būtų buvęs nurašytas prieš kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas tvirtina, jog turtas buvo nurašytas tuo laikotarpiu, kai Įmonės atžvilgiu civilinėje byloje pagal pareiškėjo ieškinį dėl skolos priteisimo buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, tačiau pastebėtina, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo nurašytas būtent areštuotas turtas. Be to, pažymėtina, kad įprasta praktika, jog kiekviena įmonė, vykdydama ūkinę-komercinę veiklą, priima sprendimus nurašyti netinkamą naudoti turtą. Byloje nesant jokių duomenų, kad turtas buvo nurašytas nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto samprotavimais, kad Įmonės vadovo veiksmai nurašant turtą, nagrinėjamu atveju galėtų būti vertinami kaip siekis sumažinti Įmonės turtą ir taip privesti Įmonę prie bankroto.

Dėl normų, reglamentuojančias mokėjimų eiliškumo tvarką, pažeidimo

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, ši ĮBĮ norma įsigaliojo nuo 2013-10-01, tačiau kadangi ši norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė, todėl ji taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014).

Pastebėtina, kad Įmonės pareiga įvykdyti prievolę pareiškėjui galutinai buvo patvirtinta tik Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-11 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1335/2013. Iki to laiko pareiškėjo reikalavimų užtikrinimui buvo areštuotas Įmonės turtas. Bylos dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti skolą nagrinėjimo metu Įmonė pagal savo finansines galimybes pagrįstai atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, kurių reikalavimai nebuvo ginčijami. Tai patvirtina į bylą pateikti Įmonės banko sąskaitų išrašai (6 t., b.l. 149-200, 7 t. b.l. 4-12), VMI 2014-02-03 operatyvinio patikrinimo duomenys (5 t., b.l. 79-90), kurie apima laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-11-30, bankroto administratoriaus į bylą pateikti duomenys apie Įmonės kreditorius ir Įmonės vykdytus atsiskaitymus, kurie buvo parengti vadovaujantis Įmonės apskaitos duomenimis (9 t., b.l. 21-27). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Kauno apskrities VMI duomenimis Įmonės PVM nepriemoka atsirado tik nuo 2013-06-25 (5 t., b.l. 83).

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju kitokiai išvadai pagrindo nesudaro ir apelianto nurodoma aplinkybė, jog Įmonė neatsiskaitinėjo ir su  P. T., kurio reikalavimo teisė galiojo nuo 2011-12-30, kadangi šis Įmonės kreditorius jokių pretenzijų nei per visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo Įmonei, nei šioje byloje neišreiškė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo netikėti buvusio Įmonės vadovo paaiškinimais, jog P. T., kaip Įmonės akcininkas, buvo suinteresuotas Įmonės veiklos išsaugojimu, todėl tarp jo ir Įmonės vadovo buvo susitarimas dėl atsiskaitymo datos atidėjimo.

Taigi, nagrinėjamu atveju, byloje nesant jokių įrodymų, kad Įmonės vadovas išimtinai atsiskaitinėjo su kuriuo nors vienu iš kreditorių ar sudarė Įmonei nenaudingus sandorius, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo sutikti ir su šiuo atskirojo skundo argumentu.

Dėl verslo perkėlimo į UAB „Tovis“

ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Apeliantas nagrinėjamu atveju remiasi šiuo požymiu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (ĮBĮ 20 str. 3 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl apelianto nurodomo tyčinio bankroto požymio, nustatyto ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos prezumpcijos (dėl veiklos ir turto perkėlimo į kitą įmonę), todėl nėra jokio pagrindo su motyvais išdėstytais skundžiamoje nutartyje nesutikti. Papildomai pastebėtina, kad Įmonės turtas negalėjo būti perduotas UAB „Tovis“, nes nuo 2011 metų Įmonės turtas paties pareiškėjo prašymu buvo areštuotas civilinėje byloje Nr. 2-622-485/2012. Šį teiginį pagrindžia į bylą pateikti vykdomųjų bylų Nr. 0165/11/00090 ir Nr. 0165/11/00667 dokumentai bei Centrinės hipotekos įstaigos prie Turto arešto aktų registro išrašas (9 t., b.l. 120-125; 128-142). Kaip matyti iš bankroto administratoriaus į bylą pateiktos 2014-06-30 veiklos ataskaitos, laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014-03-06 turto nurašymas Įmonėje vyko tik 2011-12-30, kai UAB „Tovis“ dar nebuvo įkurta (5 t., b.l. 106-107). Į bylą pateiktos PVM sąskaitos - faktūros patvirtina, kad UAB „Tovis“ naudojosi UAB „Ritorema“ įrengimais nuomos pagrindu, (7 t., b.l. 59-64), o įrodymų, pagrindžiančių, jog turtas buvo nuomojamas ne rinkos kainomis, byloje nėra. VMI duomenimis, visos iš UAB „Ritorema“ įsigytos prekės ir paslaugos buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir deklaruotos (5 t., b.l. 97). Tai, kad už įrangos nuomą su Įmone buvo visiškai atsiskaityta, nustatyta VMI 2014-02-03 operatyvaus patikrinimo pažymoje (5 t., b.l. 89). Teismas neturi jokio pagrindo šiais duomenimis abejoti.

Taip pat tiek VMI 2014-02-03 operatyvaus patikrinimo pažymoje, tiek VMI 2014-01-27 priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje (5 t., b.l. 95-99) nebuvo nustatyta, jog iki 2013-06-01 UAB „Ritorema“ ir UAB „Tovis“ būtų sudariusios kokius nors sandorius. Be to, į bylą nėra pateikta absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „Tovis“ būtų iš UAB „Ritorema“ perėmusi kokias nors nebaigtas vykdyti sutartis ir (ar) reikalavimo teises. Bankroto administratorius taip pat nenustatė jokių trišalių susitarimų ar reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriomis būtų perkeltos UAB „Ritorema“ nebaigtos vykdyti sutartys ar reikalavimo teisės į UAB „Tovis“. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo R. B. 2013-08-30 Kauno apygardos prokuratūrai buvo pateikęs pareiškimą dėl Įmonės vadovo galimai padarytos nusikalstamos veikos Įmonės ir jos akcininkų atžvilgiu pagal BK 22, 209 str., kur tyrimo metu buvo vertinamos ir aplinkybės, susijusios su Įmonės turto naudojimu UAB „Tovis“ veikloje bei jo išvaistymu, tačiau tyrimo metu nesurinktus duomenų, patvirtinančių nusikalstamo bankroto, turto išvaistymo, turto pasisavinimo požymius, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (5 t., b.l. 66-75, 7 t., b.l. 181-190, 8 t., 11-13). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vien kelių darbuotojų išėjimas į UAB „Tovis“ iš UAB „Ritorema“, pastarajai faktiškai nevykdant jokios veiklos, ir tai, jog G. S. UAB „Tovis“ akcijas įsigijo 2013-06-10, kai UAB „Projektų centras“ baigė atsiskaityti su Įmone, ir UAB „Tovis“ veikloje naudojo UAB „Ritorema“ vardu registruotą mobilaus ryšio abonentą, visų kitų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti apelianto nurodomą tyčinio bankroto požymį – verslo perkėlimą. O apelianto nurodomos aplinkybės apie UAB „Tovis“ apyvartą ir gautą pelną 2013 metais vertintinos kaip per daug nutolusios nuo įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių aplinkybių.

Dėl naudojimosi teisinėmis paslaugomis pagrįstumo

Apeliantas tvirtina, kad Įmonės vadovas nepagrįstai sudarė nuostolingus sandorius su advokatais, kurie turėjo esminės reikšmės atsakovo mokumui ir kreditorių galimybėms atgauti skolas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Įmonė nuo 2011 metų naudojosi kvalifikuota teisine pagalba teisminiuose ginčuose su pareiškėju ir kitais asmenimis. Atsižvelgiant į ginčų pobūdį, sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad Įmonė pagrįstai savo interesams ginti pasitelkė kvalifikuotus teisininkus. Kaip matyti iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų  ir jų detalizacijos, iš viso už Įmonei suteiktas teisines paslaugas per 2011-2013 metus buvo išrašyta PVM sąskaitų – faktūrų už 77 021,18 Lt, iš jų apmokėta suma sudaro 72 568,86 Lt (4 t., b.l. 162-203). Pastebėtina, jog didžioji dalis išlaidų susidarė 2011-2013 metais civilinėje byloje Nr. 2-622-485/2012 pagal pareiškėjo ieškinį dėl skolos už atliktus darbus priteisimo. Įvertinus bendrą pinigų sumą, kuri buvo sumokėta už teisines paslaugas beveik per tris metus, ir Įmonės turto masę minėtu laikotarpiu, laikytinas nepagrįstu atskirojo skundo argumentas, kad tai galėjo turėti esminės reikšmės Įmonės nemokumui ir kreditorių galimybėms atgauti skolas.

Pažymėtina, kad skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-373-687/2015). Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl naujai pateiktų rašytinių įrodymų

Apeliantas UAB „Litmontažas“ pateikė prašymą prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodomus – Creditinfo ataskaitą, iš kurios, pasak jo, matyti, jog UAB „Tovis“ pelnas 2014 m. ženkliai sumažėjo, lyginant su 2013 metais, kai perkėlus verslą iš UAB „Ritorema“, buvo neatlyginamai naudojamasi UAB „Ritorema“ technika. 

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju vertintini tiesiogiai nesusiję su ginčo nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudarančiomis aplinkybėmis, todėl juos atsisakytina priimti.

Dėl G. S. atskirojo skundo pagrįstumo

Suinteresuotas asmuo G. S. atskiruoju skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jo naudai priteisiant visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 5 620,50 Eur, solidariai iš UAB „Litmontažas“, V. N., D. V. ir R. B.. Atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, jog pirmos instancijos teismas, atsižvelgiant į bylos sudėtingą pobūdį ir apimtį, nepagrįstai ir nemotyvuotai ženkliai sumažino prašytą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, taip pažeisdamas asmens teisę į teisminę gynybą.

Pažymėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už teisinę pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-533/2008). Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi diskrecijos teisę nustatyti, kokios kompensuotinos išlaidos kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra pagrįstos ir teisingos. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas vertina šias aplinkybes: 1) Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014, pateiktais išaiškinimais, kuriais atskirajame skunde remiasi apeliantas, tvirtindamas, kad, nepriteisus visų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bus pažeista jo teisė į teisminę gynybą, šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo remtis, kadangi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgė į tai, kad buvo visiškai tenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jo dalykinės reputacijos pažeidimą, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkintas tik nedidele dalimi, todėl nutarė neskirstyti bylinėjimosi išlaidų pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, palikdamas šalis prie jų turėtų išlaidų, kadangi iš ieškovo atsakovui priteistinos atstovavimo išlaidos būtų neproporcingos priteistos neturtinės žalos dydžiui. Pagrindo kitokiai išvadai dėl pirmos instancijos teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo nesudaro ir kiti atskirojo skundo argumentai.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje keltų teisės ir fakto klausimų pobūdį, į byloje vykusių teismo posėdžių skaičių bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apelianto prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus maksimalius užmokesčio už procesinių dokumentų surašymą bei atstovavimą teisme bei kitų dokumentų rengimą dydžius, ir kad šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo nuo jų nukrypti, todėl jas teisėtai sumažino iki rekomenduojamos maksimalios sumos.

Be to, nesutiktina ir su apelianto prašymu bylinėjimosi išlaidas jam iš UAB „Litmontažas“, V. N., D. V. ir R. B. priteisti solidariai. Pastebėtina, jog suinteresuoti asmenys V. N., D. V., R. B. tiesiog pasinaudojo savo teise pasisakyti dėl nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių bei pateikė savo poziciją šiuo klausimu, todėl jie nelaikytini pareiškėjais, pateikusiais teismui savarankišką reikalavimą (CPK 47 str. 1 d.). Akivaizdu, jog iš esmės ginčas nagrinėjamu atveju kilo tarp kreditoriaus UAB „Litmontažas“ ir atsakovo BUAB „Ritorema“ buvusio vadovo, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidas būtų teisinga paskirstyti būtent tarp jų.

Dėl bylos procesinės baigties

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirųjų skundų argumentus ir byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo UAB „Ritorema“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir tinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl atskirųjų skundų argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus pareiškėjo UAB „Litmontažas“ atskirąjį skundą, spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuotam asmeniui G. S.. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog G. S. už atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą parengimą patyrė 619,84 Eur išlaidų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į atskiruoju skundu keltų klausimų skaičių ir pobūdį, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, šiuo konkrečiu atveju būtų teisinga iš pareiškėjo UAB „Litmontažas“ suinteresuotam asmeniui G. S. priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad, ruošiant atsiliepimą į suinteresuoto asmens G. S. atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidų turėjo ir pareiškėjas. Pagal į bylą pateiktus duomenis pareiškėjas UAB „Litmontažas“ už atsiliepimo į suinteresuoto asmens G. S. skundą parengimą sumokėjo 350 Eur, kurie pareiškėjui ir priteistini iš skundą šioje dalyje pateikusio asmens.

Dėl pareiškėjo pakeitimo

Teisme gautas prašymas pakeisti pareiškėją UAB „Litmontažas“ jo teisių perėmėju D. N.. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-684-254/2015 kreditorius UAB „Litmonatažas“ buvo pakeistas nauju kreditoriumi D. N., todėl esant nurodytoms aplinkybėms, kai įsiteisėjusia teismo nutartimi kreditorius jau yra pakeistas jo teisių perėmėju bankroto bylą nagrinėjančio teismo, šis prašymas vertintinas kaip perteklinis, todėl nėra jokio pagrindo jį nagrinėti pakartotinai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.  teismas 

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d.  nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo UAB „Litmontažas“ (j.a.k. 301565856) suinteresuotam asmeniui G. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 619,84 Eur (šeši šimtai devyniolika eurų aštuoniasdešimt keturi euro centai) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš suinteresuoto asmens G. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui UAB „Litmontažas“ (j.a.k. 301565856) 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                Romualda Janovičienė