Administracinė byla Nr. A-904-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01996-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas E. V. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. jam atvykus į Kauno TI nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu ir nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog 2016 m. rugpjūčio 24 d. jam nebuvo leista pasivaikščioti lauke. Pareiškėjas yra nuteistasis, todėl turėjo teisę gryname ore vaikščioti 3 valandas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir diskomfortą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimasis, kaip tai nustato teisės aktai. Karšto vandens tiekimas į kameras nėra reglamentuotas, tačiau esant asmenų prašymams, į kameras išduodamas šiltas vanduo gėrimui pasigaminti, tokia kalinamųjų teisė nurodyta Kauno TI informaciniuose stenduose.

5.       Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir SVĮ). Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys apie orumo pažeminimą laikytinas deklaratyviu, neargumentuotu ir turi būti atmetamas.

II.

6.       Kauno apygardos administracinis teismas (nuo 2018 m. sausio 1 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d., pareiškėjui atvykus į Kauno TI, jam buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Iš pareiškėjo pateikto 2016 m. rugsėjo 20 d. Kauno TI rašto Nr. 13-142 nustatyta, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. Kauno TI šilto vandens tiekimas buvo apribotas dėl vandentiekio sistemos priežiūros darbų, tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo laikotarpiu Kauno TI laikomiems asmenims buvo suteikiama galimybė nusimaudyti duše po šaltu vandeniu. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo pateikti duomenys iš esmės nepaneigė to, kad pareiškėjui atvykus į Kauno TI, sanitarinis švarinimas buvo atliktas. Tačiau teismas pripažino, kad, remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, kurių atsakovo atstovas nepaneigė, galimybė pasinaudoti karštu vandeniu duše pareiškėjui nebuvo suteikta.

8.       Teismas nurodė, jog teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose tardymo izoliatoriaus patalpose, šiuo atveju – kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl to, kad jis negalėjo nusiprausti po karštu vandeniu kameroje, teismas laikė nepagrįstomis. Karštas vanduo pagal suimtųjų prašymą tiekiamas tik gėrimui pasigaminti. Nėra duomenų, kad tokį prašymą pareiškėjas buvo pateikęs Kauno TI pareigūnams, to nepatvirtino ir pareiškėjo pateikti duomenys. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų atsisakymo atnešti jam karšto vandens atmetė.

9.       Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas nurodė, jog SVĮ 2 skirsnio normos nustato suimtųjų teises atitinkamose srityse, tarp jų teisę pasivaikščioti gryname ore. Pagal SVĮ 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nekonstatavo. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

10.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasivaikščioti, karšto vandens į kameras nepateikimo ir dėl to tariamai kilusios neturtinės žalos pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti.

III.

11.       Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12.       Pareiškėjas teigia, jog jam buvo leista nusimaudyti ir pasivaikščioti kiemelyje vieną valandą, tačiau pagal galiojančius teisės aktus jis turi teisė pasivaikščioti iki 3 valandų, o nusimaudyti – po karštu vandeniu. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai taikė SVĮ nuostatas, nes jis yra ne suimtasis, o nuteistasis.

13.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

14.       Atsakovas nurodo, jog 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Nors nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. Kauno TI šilto vandens tiekimas buvo apribotas, tačiau šiuo laikotarpiu Kauno TI laikomiems asmenims buvo suteikta galimybė nusimaudyti po šaltu vandeniu. Atsakovas pažymi, jog nuteistiesiems ar suimtiesiems, kurie neturi virdulio ir negali pasišildyti vandens, karštas vanduo gėrimui pasigaminti tiekiamas du kartus per dieną. Apie tokią galimybę asmenys informuojami Kauno TI iškabintais skelbimais. Tačiau karštas vanduo pagal suimtųjų prašymą tiekiamas tik gėrimui pasigaminti, o ne nusiprausti kameroje.  Be to, pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, nes teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

16.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo E. V. skundo reikalavimas priteisti jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, teisėtumas ir pagrįstumas.

17.       CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

18.       Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

19.       Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.).

20.       Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

21.       Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. atvykus į Kauno TI, nebuvo atliktas sanitarinis švarinimasis ir neleidžiama nusiprausti po šiltu vandeniu, nebuvo tiekiamas karštas vanduo, nebuvo leidžiama pasivaikščioti gryname ore kasdien po 3 valandas.

22.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti karštu vandeniu duše, ir nurodė, kad nei higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose tardymo izoliatoriaus patalpose, šiuo atveju – kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis negalėjo nusiprausti po karštu vandeniu kameroje, nepripažintos pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjo teise pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo paaiškinimus, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, konstatavo, kad nėra neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Kauno TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nesudarydamas galimybės pareiškėjui nusiprausti duše po šiltu vandeniu, atvykus į Kauno TI 2016 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėjui nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nustačius, kad pareiškėjas dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų nepatyrė neturtinės žalos, taip pat nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos patirtos neturtinės žalos ir neteisėtų Kauno TI veiksmų. 

23.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjui nesudaryta galimybe nusiprausti šiltu vandeniu, konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodo nei teisės aktais, nei bylos faktais paremtų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos išvada turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovo atstovo veiksmai nesudarant galimybės pareiškėjui nusiprausti duše po šiltu vandeniu, atvykus į Kauno TI 2016 m. rugpjūčio 24 d., pripažinti neteisėtais.

24.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jis nebuvo suimtasis, o buvo nuteistas, todėl pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo taikė Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas ir nustatė, kad jam nepriklauso 3 valandų trukmės pasivaikščiojimai gryname ore.

25.       Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjui nesudaryta galimybe pasivaikščioti gryname ore kasdien po 3 valandas, pažymėtina, kad byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo nuteistasis (pareiškėjui priimtas nuosprendis buvo įsiteisėjęs). Iš pareiškėjo argumentų, atsakovo atstovo atsikirtimų galima daryti tik prielaidą, kad pareiškėjas buvo nuteistasis, laikinai perkeltas į izoliatorių iš pataisos namų.

26.       Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 2 d. 1 p. ). Pabrėžtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme, o šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens, esančio tardymo izoliatoriuje statusą, teisinės padėties ypatumus nustato ne Suėmimo vykdymo įstatymo 2, 5 straipsniai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, o aptartas 12 straipsnis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018).

27.       Iš bylos duomenų galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas bausmę atlieka pataisos namuose. Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 75 str. 5 d.).

28.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė pareiškėjo statuso (teisinės padėties), nors tai yra esminė teisiškai reikšminga aplinkybė bylai išnagrinėti. Šiuo atveju yra būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjas buvo suimtasis, ar suimtiesiems asmenims prilygintas asmuo, ar buvo nuteistasis, kuriam taikomos Bausmių vykdymo kodekso nuostatos.

29.        Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikintinas.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

31.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes būtina rinkti papildomus įrodymus, jais remiantis nustatyti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo statusu ir su pareiškėjo pasivaikščiojimo trukme, t. y. ar atsakovo atstovas, leisdamas pareiškėjui pasivaikščioti kasdien gryname ore tik po vieną valandą, nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė