Administracinė byla Nr. A-438-1134/2009
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3; 38
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 5 d. Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant pareiškėjui Z.G.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Z.G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z.G. skundą atsakovui Lietuvos Šaulių Sąjungai dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo, grąžinimo į pirmesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Z.G. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 189P dėl drausminės nuobaudos – papeikimo;
2) panaikinti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 133 dėl drausminės nuobaudos – papeikimo;
3) panaikinti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2008 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 114P dėl Z.G. atleidimo iš pareigų datos pakeitimo;
4) panaikinti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 248P ir grąžinti pareiškėją į darbą Lietuvos Šaulių Sąjungoje Tauragės apskrityje LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigose;
5) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant po 60 Lt 24 centus už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną;
6) priteisti iš atsakovo 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas ir skunde nurodė, kad pareikštos drausminės nuobaudos – papeikimai ir atleidimas iš darbo bei atleidimo iš darbo datos pakeitimas – yra neteisėti. Pareiškėjo teigimu, apie 2006 m. rugpjūčio 22 d. paskirtą nuobaudą jis sužinojo tik gavęs atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-56-220/2007. S.B. skirdamas drausminę nuobaudą nenurodė, kokius pareiškėjas padarė drausmės pažeidimus, be to, darbdavys prieš skirdamas drausminę nuobaudą nepareikalavo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo tuo nesilaikydamas Darbo kodekso (toliau - DK) 240 straipsnyje nustatytos tvarkos. Skirdamas papeikimą darbdavys rėmėsi 2006 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 11, kuri negali būti pagrindu drausminei nuobaudai skirti, nes taip nekonstatuojamas pažeidimas. Taip pat skirdamas papeikimą atsakovas nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo vieno mėnesio termino (DK 241 straipsnio 1 dalis). 2006 m. spalio 3 d. buvo paskirta kita drausminė nuobauda – papeikimas. Darbdavys skirdamas šią nuobaudą pasielgė lygiai taip pat kaip ir anksčiau: nepareikalavo pasiaiškinimo iš darbuotojo dėl padaryto drausmės pažeidimo bei rėmėsi 2006 m. spalio 3 d. pažyma Nr. 18. Pareiškėjas pabrėžė, kad ši pažyma surašyta tą pačią dieną kai jam paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas ir šiuo atveju nesilaikė DK 240 straipsnyje nuobaudai skirti nustatytos tvarkos, o tai yra pagrindas drausminėms nuobaudoms naikinti.
Pareiškėjas akcentavo, kad iš darbo buvo atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu, todėl atsakovas pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 133 straipsnio 2 dalies nuostatas. Anot pareiškėjo, 2006 m. rugsėjo 29 d. pagal savo darbo planą jis buvo nuvykęs į Skaudvilės kuopą susitikimui su kuopos vadu A.P.. Apie šį susitikimą pareiškėjo darbdavys buvo informuotas. Po susitikimo pareiškėjas buvo nuvykęs pas medikus, o į darbo dienos pabaigą pareiškėjas buvo savo darbo vietoje, todėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Tačiau 2006 m. spalio 11 d. darbdavys pareiškėją atleido iš Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigų ir taip nustatė atleidimo datą. Atsakovas bandydamas ištaisyti savo neteisėtus veiksmus, jog pareiškėją atleido laikino nedarbingumo laikotarpiu, 2008 m. birželio 13 d. priėmė naują įsakymą Nr. 114P, kuriuo pakeitė pareiškėjo Z.G. atleidimo iš pareigų datą, laikant ją 2006 m. spalio 24 d. Pareiškėjo manymu, tokie atsakovo veiksmai buvo neteisėti ir naikintini, kadangi atleidimo datos pakeitimas nebuvo su pareiškėju derinamas, nepareikalautas pasiaiškinimas, nesiaiškinama ar pareiškėjas buvo tuo metu darbingas. Kadangi atsakovui buvo žinoma, kad pareiškėjo nedarbingumas nustatytas nuo 2006 m. spalio 5 d. iki lapkričio 13 d. nepertraukiamai, todėl atsakovas 2008 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. 114P naikintinas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovo veiksmais jam padaryta neturtinė žala, t. y. pareiškėjas buvo neteisėtai persekiojamas, nepagrįstai viešai apkaltintas už blogai ir pavėluotai atliekamus vadovo darbus, pažemintas, privalėjo išgyventi visą neteisybę, pasijuto atstumtas ir paniekintas. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių atsakovo veiksmų jis negalėjo susirasti darbo, nes jo gera reputacija dabar yra suteršta ir jis morališkai palaužtas.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas iš darbo atleistas pagrįstai ir teisėtai, todėl jokia moralinė žala dėl neteisėto atleidimo jam nepadaryta.
Atsakovo atstovai nurodė, kad apie 2006 m. rugpjūčio 22 d. paskirtą drausminę nuobaudą pareiškėją informavo paštu, tačiau minėtas laiškas 2006 m. rugsėjo 7 d. buvo grąžintas atsakovui su Lietuvos pašto atžyma „gavėjo nerasta“ ir taip atsakovas padarė viską, kad informuotų pareiškėją apie drausminės nuobaudos paskyrimą. Paaiškinimo šiuo atveju nebuvo tikslinga reikalauti, kadangi Z.G. jau buvo jį pateikęs, kuris buvo pridėtas prie Lietuvos Šaulių Sąjungos pranešimo vadui J.Š.. Tokiu atveju nebuvo pažeista DK 240 straipsnyje nustatyta tvarka. Ši nuobauda pareiškėjui buvo paskirta už pareigų neatlikimą. Atsakovo manymu, jis drausminės nuobaudos skyrimo termino, numatyto DK 241 straipsnio 1 dalyje nepažeidė, nes drausminė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kai darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje ar atostogavo. Pareiškėjas nuo 2006 m. liepos 12 d. iki 2006 m. rugpjūčio 11 d. sirgo, todėl atsakovas termino nuobaudai skirti nepažeidė. Atsakovas paaiškino, kad, skirdamas 2006 m. spalio 3 d. drausminę nuobaudą, nustatytos tvarkos nepažeidė, nes pareikalavimą dėl paaiškinimo išsiuntė 2006 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 11-18-173, o pareiškėjas 2006 m. spalio 2 d. paaiškinimą pateikė. Taigi nuobauda buvo paskirta pagrįstai, nepažeidžiant jos skyrimo tvarkos, nustatytos DK 240 straipsnio 1 dalyje.
Atsakovas pažymėjo, kad apie pareiškėjo nedarbingumą nuo 2006 m. spalio 5 d. sužinojo tik gavęs ieškinį, tačiau, atsakovo manymu, Z.G. turėjo apie tai pranešti darbovietei. Atsakovo vertinimu, nors pareiškėjas ir teigia, kad buvo nuvykęs į Skaudvilės kuopą, o į darbo dienos pabaigą buvo savo darbo vietoje, darbuotojos V.B.(Š.) ir E.S. nurodo, kad pareiškėjo visą dieną nematė jo darbo vietoje, o atsakovas nieko nežinojo apie jokią išvyką į Skaudvilės kuopą. Todėl, vadovaudamasis DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsakovas nutraukė darbo sutartį su pareiškėju be įspėjimo. Tai, kad pareiškėjas ne vienintelį kartą neatvyko į darbą įrodo gautas E.S. tarnybinis pranešimas, kuriame pranešama, kad Z.G. 2006 m. spalio 3-5 d. nebuvo darbe, o 2006 m. spalio 2 d. buvo tik trumpam užsukęs, o po to vėl išvažiavo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. spalio 11 d. vado įsakymą Nr. 248P „Dėl Z.G. atleidimo iš pareigų“, taip pat pakeitė Lietuvos Šaulių Sąjungos 2008 m. birželio 13 d. vado įsakymą Nr. 114P „Dėl 2006 m. spalio 11 d. Lietuvos Šaulių Sąjungos vado įsakymo Nr. 248P“ pakeitimo, nustatant Z.G. atleidimo iš darbo datą – 2006 m. lapkričio 14 d. Be to, teismas pareiškėjui Z.G. priteisė po 60 Lt 24 centus už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. bei nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir papildomai priteisė iš atsakovo 3000 litų neturtinės žalos. Likusioje dalyje Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 189P ir 2006 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 133 teismas konstatavo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2006 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Šalių Sąjungos vado įsakymu Nr. 189P buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas dėl pažeidimo, numatyto 2006 m. liepos 27 d. pažymoje Nr. 11. 2006 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 133 vėl buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už pažeidimus, numatytus 2006 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. 18. Pareiškėjo ginčijama drausminė nuobauda - papeikimas paskirta 2006 m. rugpjūčio 22 d. už tai, kad jis neįvykdė Lietuvos Šaulių Sąjungos vado įsakymo ir nesuorganizavo vaikų vasaros stovyklos. Dėl vado įsakymo nevykdymo buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir nustatyta, kad finansavimas buvo gautas, o Z.G. neatliko savo tarnybinių pareigų. Byloje yra duomenų, kad finansavimas buvo gautas iki stovyklos pradžios, taip pat jis neinformavo Lietuvos Šaulių Sąjungos vadovybės, kad stovykla neįvyks. Dėl šių priežasčių laikytina, kad Z.G. drausminė nuobauda paskirta drausminių nuobaudų termino ribose, nes pažeidimas paaiškėjo 2006 m. liepos 27 d., ir laikantis drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos (DK 240 - 242 straipsniai) - iš Z.G. buvo pareikalauta pasiaiškinti raštu ir pareiškėjas pasiaiškino.
Kaip nurodė teismas, kita pareiškėjo ginčytina drausminė nuobauda - papeikimas -paskirta jam 2006 m. spalio 3 d. už tai, kad jis taip pat nevykdė Lietuvos Šaulių Sąjungos vado įsakymo, nepristatė Lietuvos Šaulių Sąjungai tarnybinio transporto kelionės lapų ir tarnybinio mobilaus ryšio telefono. Z.G. iki drausminės nuobaudos paskyrimo, parašė pasiaiškinimą. Tačiau, teismo nuomone, šie jo nurodyti motyvai negali būti laikomi pateisinančiomis aplinkybėmis, nes jis kaip vadas buvo atsakingas už dokumentų išsaugojimą ir tinkamą jų apskaitą, be to, pareiškėjas turėjo informuoti vadą, apie įsakymo neįvykdymą vykdant savo pareigas. Teismo vertinimu, nors atsakovas ir neįrodė, kad Z.G. buvo gavęs jų raštišką nurodymą pasiaiškinti už padarytus pažeidimus, tačiau pareiškėjas yra kiekvienu atveju pateikęs savo pasiaiškinimą, kuriuos atsakovas įvertinęs priėmė pagrįstą sprendimą paskirti jam drausmines nuobaudas ir jas, prisilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, paskyrė. Todėl dėl šių aplinkybių pareiškėjo Z.G. reikalavimas panaikinti jam paskirtas dvi drausmines nuobaudas atmestinas.
Dėl 2006 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 248P ir 2008 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 114P teismas konstatavo, kad Z.G. 2006 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 248P buvo atleistas iš Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigų nuo 2006 m. spalio 11 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Teismo vertinimu, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas nebuvo darbe visą darbo dieną be pateisinančių priežasčių. 2008 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 114P pakeista pareiškėjo atleidimo iš pareigų data į 2006 m. spalio 24 d.. Teismo nuomone, byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas atleistas iš darbo už tai, kad jis 2006 m. rugsėjo 29 d. visą darbo dieną be svarbių priežasčių nebuvo darbe ir tai patvirtino jo pavaduotoja V.B. tarnybiniu pranešimu. Kad tą dieną jis nebuvo darbe, teismo posėdyje taip pat patvirtino liudytoja V.Š. (V.B.), paaiškindama, jog tarnybinį pranešimą Lietuvos Šaulių Sąjungai parašė reikalaujant jos darbuotojai. Taip pat apie tai, kad pareiškėjas darbe nebuvo teismo posėdyje parodė ir liudytoja E.S., aiškindama, kad ji nematė darbe pareiškėjo. Pats Z.G. paaiškino, kad jis tą dieną buvo išvažiavęs į Skaudvilę pas kuopos vadą A.P. ir su juo kalbėjo apie kuopos vado pakeitimą. Liudytojas A.P. paaiškino, kad pareiškėjas buvo 2006 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje pas jį atvykęs dėl tarnybos reikalų, tačiau ar tai buvo 2006 m. rugsėjo 29 d. jis pasakyti negali. Sąjungos rinktinės vado pareiginiuose nuostatuose nenumatyta, kad Z.G. turėtų pranešti savo vadovybei ar savo rinktinės pavaldiems darbuotojams apie tai, kur jis išvyksta ir kada grįš, o taip pat, kad jo darbas apsiriboja tuo, kad jis visą dieną privalo būti savo kabinete. Tačiau, teismo manymu, kad pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 29 d. visą dieną be pateisinančių priežasčių nebuvo darbe nėra pagrindo netikėti, nes tai patvirtina liudytojos V.Š. (V.B.) ir V.S. Byloje nėra duomenų, kad liudytojos būtų suinteresuotos pareiškėją nepagrįstai apkaltinti. Z.G. parodymai, kad jis tą dieną buvo atėjęs į darbą, o vėliau išvyko į Skaudvilę, po to atvyko į naujas patalpas, teismui sukėlė abejonių ir buvo įvertinti kaip logiškai nepaaiškinami, kadangi vėliau atvykęs į darbą, jis net nebandė šios aplinkybės aiškintis.
Teismas pabrėžė, kad DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Šio įstatyminio reikalavimo tikslas yra ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, darbdavys pats sau apribojo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Teismo nuomone, nepareikalaudamas darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, darbdavys save stato į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Darbuotojo nurodytos aplinkybės, kurių jis, darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalį, negalėjo nurodyti darbdaviui, ginčą nagrinėjančiam teismui gali sudaryti pagrindą netgi panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Teismas padarė išvadą, jog aptariamos teisės normos apie darbuotojo pasiaiškinimo reikalavimą atitinka tiek darbdavio, tiek ir darbuotojo interesus, o šio reikalavimo vykdymo pažeidimas prieštarauja abiejų darbo sutarties šalių interesams. Į visa tai, teismo manymu, atsižvelgtina vertinant DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimo įtaką atleidimo iš darbo teisėtumui.
Teismas nustatė, kad atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nepareikalavo raštiško pasiaiškinimo, tuo pažeisdamas DK 136 straipsnio 4 dalį, ir nesilaikė nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Nors ir atsakovo atstovas aiškino, kad jie buvo išsiuntę laišką pareiškėjui į namus, tačiau teismui neįrodė, kad pareiškėjas tą laišką gavo. Įteikti raštišką reikalavimą dėl pasiaiškinimo pateikimo yra darbdavio pareiga, o ne darbuotojo. Todėl laikytina, kad atsakovas neįrodė, jog jis pareikalavo iš Z.G. raštiško pasiaiškino. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas atleidimo metu turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir šią aplinkybę patvirtino posėdžių metu. Teismas nurodė, jog pagal DK 133 straipsnio 2 dalį spręstina, kad darbuotojas negali būti įspėtas ar atleistas iš darbo DK nustatyta tvarka, kol jam yra nustatytas laikinas nedarbingumas ir nėra suėję DK 133 straipsnio 2 dalyje numatyti terminai. Teismas nurodė, jog pareiškėjas pateikė byloje nedarbingumo pažymėjimus, kuriuose matyti, jog atleidimo dieną 2006 m. spalio 11 d. ir pataisytą 2008 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 114P (atleidimo dieną 2006 m. spalio 24 d. pareiškėjui buvo nedarbingumo laikotarpis. Atsakovas, neįvertinęs šios aplinkybės, atleido pareiškėją iš darbo. Teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo nedarbingumas pasibaigė tik 2006 m. lapkričio 13 d. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atleidimas iš darbo 2006 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 248P pripažintinas neteisėtu ir dėl to naikintinas, tuo tarpu 2008 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. 114P pakeistinas, nustatant atleidimo iš darbo datą – 2006 m. lapkričio 14 d. (sekanti diena, pasibaigus pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiui).
Dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo teismas konstatavo, kad Sąjungos rinktinės vado pareiginiuose nuostatuose patvirtintuose Lietuvos Šaulių Sąjungos vado 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 37 nurodyta, jog sąjungos rinktinės vadu gali būti tik šaulys arba profesinės karo tarnybos karininkas. Pareiškėjas nurodė, kad nori grįžti į darbą, tačiau, teismo nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-07-97 Tauragės J.Kasperavičiaus kuopos šaulys Z.G. nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. pašalintas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos narių. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pašalintas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos narių, jo reikalavimas grąžinti jį į darbą Lietuvos Šaulių Sąjungoje Tauragės apskrityje LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigas yra nepagrįstas. Todėl pareiškėjui išmokėtinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t.y. 2006 m. spalio 24 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, tačiau iš šio laikotarpio išskaitytinas laikotarpis nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. balandžio 11 d., kadangi pareiškėjas dirbo VĮ „Raseinių technologijos ir verslo mokykloje“ profesinio skyriaus vedėju ir UAB „Agrochemos mažmena“ ir gavo atlyginimą. Jo vidutinis darbo užmokestis nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. kovo 13 d. buvo 69 Lt 94 centai, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. balandžio 11 d. – 69 Lt 47 centai. Reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką teismas tenkino iš dalies ir Z.G. priteisė po 60 Lt 24 centus už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. bei nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti padarytą neturtinę žalą teismas akcentavo, jog byloje pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu laikytina, kad Z.G. padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas jautėsi persekiojamas, viena po kitos buvo paskirtos drausminės nuobaudos - papeikimai, taip pat ir atleidimas iš darbo. Tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė neigiamos įtakos jo reputacijai, jaučiant nepatogumą ieškantis darbo. Pareiškėjas dalyvavo konkurse UAB „Achema“ direktoriaus pareigoms užimti, laimėjus konkursą vadovybės buvo nepageidaujamas, kadangi turi neišspręstų problemų su buvusia darboviete, tuo patyrė dvasinį sukrėtimą bei pažeminimą. Teismo vertinimu, Z.G. darbovietėje atliktas auditas ir surašyta išvada bei pradėtas ikiteisminis tyrimas dar labiau pablogino pareiškėjo sveikatos būklę, dėl kurios jis skundėsi. Remdamasis tuo kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad atsiradusi ir įvertinta pareiškėjo 30000 litų neturtinė žala yra aiškiai per didelė, todėl priteistina 3000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Z.G. prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą:
1) panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria nutarta pakeisti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2008 m. birželio 13 d. vado įsakymą Nr. 114P "Dėl 2006 m. spalio 11 d. Lietuvos Šaulių Sąjungos vado įsakymo Nr. 248P" pakeitimo, nustatant, Z.G. atleidimo iš darbo datą - 2006 m. lapkričio 14 d.;
2) panaikinti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr.189P skirtą drausminę nuobaudą - papeikimą;
3) panaikinti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. spalio 3 d. įsakymu Nr.133 skirtą drausminę nuobaudą - papeikimą;
4) pripažinti, kad 2006 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 248P pareiškėjas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą buvo atleistas be teisėto pagrindo ir grąžinti jį į darbą Lietuvos Šaulių Sąjungoje Tauragės apskrityje LDK Kęstučio šaulių 7 - osios rinktinės vado pareigose;
5) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką 36542,86 Lt;
6) priteisti iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą;
7) teismo sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą ir atlyginimo už priverstinę pravaikštą priteisimo vykdyti skubiai;
8) priteisti iš atsakovo advokato atstovavimo išlaidas - 2000 Lt.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai vertino prašomo priteisti darbo užmokesčio dydį už pravaikštas, laikydamas, kad pareiškėjui priteistina po 60,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną. Anot pareiškėjo, 2008 m. spalio 10 d. teismui buvo pateiktas prašymas dėl priteistino diferencijuoto darbo užmokesčio, kuriame priverstinė pravaikšta 2008 m. spalio 1 d. dienai apskaičiuota pagal pažymą Nr. 37, t.y. : 2006 m. - 55 kalendorinės darbo dienos, dienos atlygis 67,04 Lt, viso už 2006 metus priteistina: 3687,20 Lt; 2007 m. - 248 kalendorinės darbo dienos, dienos atlygis 72,34 Lt, viso už 2007 metus priteistina: 17 940,32 Lt; 2008 m. - 186 kalendorinės dienos, dienos atlygis 80,19 Lt, viso už 2008 metus priteistina: 14 915 Lt. Viso priteistina suma už priverstinės pravaikštos laiką sudaro 36542,86 Lt. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos byloje pateiktus įrodymus ir pareikštus prašymus.
2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalyje numatyta, tai, jog teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismas motyvuodamas savo sprendimą neatsakė į visus skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismas pažeidė šią procesinę teisės normą, nes, pasak pareiškėjo, jis teismui skųsdamas 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 189P ir 2006 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 133, taip pat 2006 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 248P ir 2008 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 114P, pateikė pagrįstus argumentus dėl neteisėtų įsakymų. Tačiau teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, mano darbdaviui rašytus pirminius informacinius paaiškinimus traktuodamas kaip pasiaiškinimus dėl tam tikrų neatliktų veiksmų, laikydamas juos teisiniu ir pagrįstu pagrindu drausminėms nuobaudoms taikyti, nors jie tebuvo tik pirminė informacija darbdaviui, o ne pasiaiškinimai. Remdamasis pareiškėjo informaciniais paaiškinimais, darbdavys, kaip paaiškėjo vėliau jį atleidus iš darbo, Z.G. skirdavo nuobaudas be jo žinios, laikydamas pareiškėjo paaiškinimus dėl tarnybos eigos, duotus jo paties iniciatyva, paaiškinimais, gautais DK 240 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiu būdu atsakovas neleido dėl pareiškiamų nuobaudų pasiaiškinti, taip atimdamas galimybę pareiškėjui eliminuoti savo tariamą kaltę. Pareiškėjas pažymi, kad apie visas jam paskirtas drausmines nuobaudas sužinojo tik po atleidimo iš darbo Šaulių Sąjungoje.
3. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui, skųsdamas atsakovo Lietuvos Šaulių Sąjungos veiksmus ir įsakymą dėl atleidimo iš darbo, pateikė pagrįstus argumentus bei prašymą grąžinti jį į darbą Lietuvos Šaulių Sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigose, prašydamas teismo sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą ir atlyginimo už priverstinę pravaikštą priteisimo vykdyti skubiai, tačiau teismas tokio reikalavimo nesvarstė.
4. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pakeisti Lietuvos Šaulių Sąjungos 2008 m. birželio 13 d. vado įsakymą Nr. 114P "Dėl 2006 m. spalio 11 d. Lietuvos Šaulių Sąjungos vado įsakymo Nr. 248P" pakeitimo, nustatydamas pareiškėjo Z.G. atleidimo iš darbo datą - 2006 m. lapkričio 14 d. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Šaulių Sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado 2007-08-31 įsakymu Nr. V-07-97 aš, Tauragės J. Kasperavičiaus kuopos šaulys Z.G., nuo 2007 m. rugsėjo l d. yra pašalintas iš Lietuvos šaulių Sąjungos narių. Pareiškėjo manymu, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis pašalintas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos narių vien tik todėl, kad yra neteisėtai ir nepagrįstai atleistas iš darbo Lietuvos Šaulių Sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigų. Taigi, teismas remdamasis vien tik pareiškėjo pašalinimo iš Lietuvos Šaulių Sąjungos narių faktu, motyvavo, kad jo reikalavimas grąžinti į Lietuvos Šaulių Sąjungoje Tauragės apskrityje LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigas yra nepagrįstas. Pareiškėjo manymu, jeigu jis bus grąžintas į pirmesnįjį darbą, tai negalios ir jo pašalinimas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos narių.
5. Anot pareiškėjo, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima nepagrįstai manyti, kad neva dėl nepateisinamų priežasčių jo visą dieną nebuvo darbe, dėl ko pareiškėjas ir buvo nepagrįstai atleistas. Teismo sprendime teigiama, jog tai, kad pareiškėjo be pateisinamų priežasčių nebuvo darbe visą dieną, patvirtino liudytoja V.Š. (V.B.), paaiškindama, jog tarnybinį pranešimą Lietuvos Šaulių Sąjungai parašė reikalaujant šios organizacijos darbuotojai. Teismas pažymėjo ir tai, jog faktą, kad pareiškėjo nebuvo darbe, teismo posėdyje patvirtino liudytoja E.S., aiškindama, kad ji nematė darbe pareiškėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nevertino aplinkybės, jog tos moterys (V.B. ir E.S.), buvo naujos darbuotojos, pradėjusios tiktai prieš keletą dienų dirbti, jos nežinojo, kad pareiškėjas turi svarbių reikalų ne tik darbovietėje, ir to, jog į pareiškėjo darbines pareigas įeina ir išvykos bei bendravimas su kitų kuopų vadais. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimo motyvas, kad jis yra pašalintas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos narių ir dėl to negalima grąžinti pareiškėjo į darbą Lietuvos Šaulių Sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7 - osios rinktinės vado pareigose, yra absurdiškas ir neteisėtas. Be to, neteisėta ir nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nusprendė pakeisti Lietuvos Šaulių Sąjungos vado 2008 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 114P "Dėl 2006-10-11 Lietuvos Šaulių Sąjungos vado įsakymo Nr. 248 P" pakeitimo, nustatant Z.G. atleidimo iš darbo datą – 2006 m. lapkričio 14 d.
6. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, patirtą moralinę žalą nepagrįstai sumažino iki 3000 Lt dydžio sumos. Anot pareiškėjo, jis patyręs didelę moralinę žalą bei atsižvelgdamas į tai, kad patirti jo teisių pažeidimai buvo nuolatinio pobūdžio, neturtinę žalą įvertino 30 000 Lt. Pareiškėjas akcentuoja, kad buvo nuolat piktybiškai persekiojamas Lietuvos šaulių Sąjungos, nedora persekiojimo kompanija prieš pareiškėją tęsėsi daugiau nei dvejus metus, neteisinga ir neteisėta veikla, neteisėtas nuobaudų pareiškėjui skyrimas, atleidimas iš darbo, nepagrįstas apskundimas dėl nusikalstamų veikų, skundai pareiškėjo darbdaviams, trukdant jam įsidarbinti turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo gerai reputacijai, emocinei ir dvasinei būklei. Tokie atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų, nes, anot pareiškėjo, jis ir dabar negali gauti darbo, yra morališkai palaužtas.
7. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nemotyvavo ir neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą dėl atstovavimo išlaidų ir visų kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Sprendimas šioje byloje buvo priimtas pareiškėjo, naudai, todėl laikytina, kad jis turi teisę į patirtų išlaidų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalyse, atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo priteisti jo naudai iš atsakovo 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, rengiant skundą Kauno apygardos administraciniam teismui bei už atstovavimą Kauno apygardos administraciniame teisme.
Atsakovas Lietuvos Šaulių Sąjunga atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas, iš dalies sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kelia ginčą dėl jam paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo; nepagrįsto jo negrąžinimo į darbą; laikotarpio trukmės už kurį jam turi būti priteistas atlygis už priverstinę pravaikštą bei nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.
Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą panaikino Lietuvos Šaulių Sąjungos 2006 m. spalio 11 d. vado įsakymą Nr. 248P „Dėl Z.G. atleidimo iš pareigų“, nustatydamas jo atleidimo iš darbo datą - 2006 m. lapkričio 14 d., taip pat pareiškėjui priteisė po 60 Lt 24 centus už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. bei nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir papildomai priteisė iš atsakovo 3000 litų neturtinės žalos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Šaulių sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigose. Pagal Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatymo 3; 6 ir 18 straipsnius Šaulių sąjunga yra savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, grindžiama narystės pagrindu, į kurią priėmimo (į narius), pašalinimo iš jų tvarką ir atsakomybę už statutinius nusižengimus, nustato Šaulių sąjungos statutas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 32 patvirtinto Lietuvos šaulių sąjungos statuto VIII skyriuje yra įtvirtintos taisyklės, nustatančios priėmimo į šią sąjungą tvarką ir sąlygas. Pagal minėto statuto 152;154 ir 156 punktus „Stojantiems į Sąjungą asmenims skiriamas nuo 3 iki 6 mėnesių bandomasis laikotarpis, kurio metu asmuo yra kandidatas į šaulius.“; „Pasibaigus bandomajam laikotarpiui, asmens tinkamumą tapti Sąjungos nariu nagrinėja kuopos valdyba arba šaukiamas atskirojo būrio vadų (būrio vadas, būrininkas, skyrių vadai) posėdis.“; „Asmuo, nepriimtas į šaulius, turi teisę tokį sprendimą apskųsti rinktinės vadui, o rinktinės vado sprendimą - Sąjungos vadui. Skundas paduodamas pagal subordinaciją per mėnesį nuo supažindinimo su sprendimu dienos.“ Lietuvos šaulių sąjungos statuto 61 punkte taip pat nustatyta, kad „Rinktinėms vadovauja rinktinių vadai, kuriuos skiria Sąjungos vadas. Rinktinės vadas tiesiogiai pavaldus Sąjungos vadui. Jis yra rinktinės šaulių ir darbuotojų viršininkas.“
Iš paminėtų Lietuvos šaulių sąjungos statuto nuostatų matyti, kad narystė šaulių sąjungoje yra būtina sąlyga užimti rinktinės vado pareigas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. yra pašalintas iš Šaulių sąjungos narių. Sprendimas, kuriuo jis pašalintas iš Šaulių sąjungos narių, nustatyta tvarka yra nenuginčytas bei neginčijamas ir šioje byloje. Visa tai lemia, kad pareiškėjo reikalavimas grąžinti jį į ankstesnes pareigas - Šaulių sąjungos Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado, negali būti įvykdomas dėl Šaulių sąjungos - savanoriškos, pilietinės savigynos savaveiksmės visuomenės organizacijos, formavimo organizacinių priežasčių.
Ši aplinkybė atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas, nustatančias, kad „Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.“
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nustatė, jog pareiškėjo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas. Minėta, ši aplinkybė apeliacinės instancijos teisme yra neginčijama. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjui šiuo atleidimu padarytos žalos atlyginimo klausimą, nenurodė kokiomis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis vadovaudamasis kompensuoja pareiškėjui padarytą žalą. Iš teismo sprendimo turinio galima suprasti, kad teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau ši teisės norma taikoma, kai darbuotojas yra grąžinamas į pirmesnį darbą.
Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas, iš dalies tenkinant šioje dalyje pareiškėjo apeliacinį skundą. Remiantis minėtomis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies nuostatomis pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, kuri sudaro 4 mėnesių vidutinį darbo užmokestį - 4963,76 Lt (vidutinį vieno mėnesio darbo užmokestį - 1240,94 Lt, dauginant iš 4 mėn.), nes pareiškėjas buvo išdirbęs daugiau kaip 60 mėnesių (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šiuo atveju pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteistinas už visą laiką, į šį laikotarpį įskaitant ir laiką, kai asmuo ginčo nagrinėjimo metu epizodiškai dirbo kitą darbą, t. y. tokių laikotarpių neišminusuojant iš priverstinės pravaikštos laiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-218/2008).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, skaičiuojant vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką, vadovautis į bylą pateikta pažyma apie pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį, kuriose vidutinis darbo dienos dydis sudaro 60,24Lt (t.1b.l.76), kadangi šios pažymoje nurodyti duomenys atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo reikalavimus. Ir priešingai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nuoroda į 2008 09 12 pažymą Nr. 37 yra nepagrįsta, nes ši pažyma atspindi ne pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo rezultatus, o darbo užmokesčio pasikeitimus pareiškėjo dirbtos pareigybės, ryšium su teisinio reglamentavimo pasikeitimais po pareiškėjo atleidimo iš darbo (t. 2 b. l. 177).
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl pareiškėjui paskirtų drausminių nuobaudų, ginčijamais atsakovo 2006 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 189P ir 2006 m. spalio 3 d. Nr. 133 įsakymais, teisėtumo ir pagrįstumo. Šios pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina pareiškėjo kaltę dėl jam inkriminuotų darbo drausmės pažeidimų padarymo. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant kuo yra nepagrįstos pirmosios instancijos išvados.
Netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas ir dėl priteistinos neturtinės žalos sumos dydžio padidinimo nuo 3000 Lt iki 30000 Lt.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad „Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.“ Šis teisinis reguliavimas lemia, kad neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilini kodeksu 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Teismų praktikoje nustatant neturtinės žalos dydį šios kategorijos bylose, atsižvelgiama į reikšmingas darbo santykius apibūdinančias aplinkybes, t. y. darbo santykių trukmę, turėtas darbuotojo nuobaudas, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pažeistų teisių apgynimą teismo sprendimu ir kita. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006).
Kolegijos nuomone, pareiškėjui priteista 3000 Lt dydžio neturtinė žala, atitinka atsakovo padaryto, neteisėtai pareiškėją atleidžiant iš darbo, pažeidimo pobūdį (atleidimas neteisėtas dėl procedūrinių pažeidimų) bei iki atleidimo egzistavusių darbo santykių pobūdį (pareiškėjo padarytus darbo drausmės pažeidimus).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį „Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.“ Nors pareiškėjas apeliaciniu skundu ir prašo jam priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas – 2000 Lt, tačiau teismui nepateikia šių išlaidų (advokato atstovavimo) apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl toks jo prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau tai neatima teisės iš pareiškėjo prašymą, atitinkantį minėtus reikalavimus, pateikti per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta Z.G. atleidimo iš darbo data – 2006 m. lapkričio 14 d. bei jam priteista po 60 Lt 24 centus už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. bei nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pakeisti, nustatant, kad Z.G. atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį darbuotojo pareiškimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2009 m. spalio 5 d. ir priteisti Z.G. iš Lietuvos Šaulių sąjungos: po 60 Lt 24 centus už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos - 2009 m. spalio 5 d. ir 4963,76 Lt dydžio išeitinę išmoką.
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Roma Sabina Alimienė
Stasys Gagys Romanas Klišauskas