Administracinė byla Nr. eA-2005-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04190-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.6; 11.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Linai Simonaitytei-Venckuvienei, Monikai Dumbrytei-Ožiūnienei,
atsakovams J. V., A. M. ir jų atstovui advokatui Raimundui Moisejevui,
atsakovo A. Ž. atstovei advokatei Beatai Vilienei,
atsakovės A. J. atstovei advokatei Ievai Kontrauskaitei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir atsakovo J. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovams A. J., A. M., J. V. ir A. Ž. dėl uždraudimo eiti pareigas ir baudų skyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir pareiškėjas, Konkurencijos taryba, Taryba) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) uždarosios akcinės bendrovės „Nebūk briedis“ (toliau – ir UAB „Nebūk briedis“) (iki 2014 m. gegužės 9 d. – UAB „Celence“) direktoriui A. M. 5 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 14 000 Eur baudą; 2) viešosios įstaigos „Media medis“ (toliau – ir VšĮ „Media medis“) (iki 2014 m. balandžio 9 d. – VšĮ „Demokratinių iniciatyvų centras“) direktoriui J. V. 4 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 8 000 Eur baudą; 3) uždarosios akcinės bendrovės „Ministerium“ (toliau – ir UAB „Ministerium“) vadovei A. J. 4 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 8 000 Eur baudą; 4) viešosios įstaigos „TV Europa“ (toliau – ir VšĮ „TV Europa“) direktoriui A. Ž. 3 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 7 000 Eur baudą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba 2015 m. lapkričio 5 d. nutarime Nr. 2S-15/2015 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, jog UAB „Nebūk briedis“, UAB „Ministerium“ ir VšĮ „TV Europa“, dalyvaudami viešosios įstaigos Kelių ir transporto tyrimo instituto (toliau – ir VšĮ Kelių ir transporto tyrimo institutas) organizuotame viešajame pirkime (toliau – ir Pirkimas Nr. 1), pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o UAB „Nebūk briedis“ ir VšĮ „Media medis“, dalyvaudami Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos organizuotame viešajame pirkime (toliau – ir Pirkimas Nr. 2), pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nutarime konstatuota, kad Pirkimo Nr. 1 metu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, kurio metu buvo derinamos kainos; Pirkimas Nr. 2 buvo vykdytas pažeidžiant Įstatymo reikalavimus ir pasidalinant rinką. Įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Nutarime buvo padaryta išvada, kad Pirkime Nr. 1 UAB „Nebūk briedis“, UAB „Ministerium“, VšĮ „TV Europa“, Pirkime Nr. 2 UAB „Nebūk briedis“ ir VšĮ „Media medis“ savo atliktais veiksmais pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir, atitinkamai, 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4872-244/2016 sumažino VšĮ „Media medis“ Nutarime paskirtą 15 700 Eur baudą iki 4 200 Eur, kitą VšĮ „Media medis“ skundo dalį, susijusią su pažeidimo vertinimu ir atsakomybe, ir UAB „Ministerium“ skundą teismas atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-909-552/2017 UAB „Ministerium“ ir VšĮ „Media medis“ apeliacinius skundus atmetė.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Taryba 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-130(2017) „Dėl prašymo pateikimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui skirti sankcijas UAB „Nebūk briedis“, VšĮ „Media medis“, UAB „Ministerium“ ir VšĮ „TV Europa“ vadovams“ (toliau – ir nutarimas Nr. 1S-130(2017)), kuriame nutarė kreiptis į VAAT su prašymu: UAB „Nebūk briedis“ vadovui A. M. 5 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 14 000 Eur baudą; VšĮ „Media medis“ vadovui J. V. 4 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 8 000 Eur baudą; UAB „Ministerium“ vadovei A. J. 4 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 8 000 Eur baudą; VšĮ „TV Europa“ vadovui A. Ž. 3 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 7 000 Eur baudą. Taryba siūlė skirti nurodytas sankcijas įvertinusi tai, kad UAB „Nebūk briedis“ direktorius A. M., VšĮ „Media medis“ direktorius J. V., UAB „Ministerium“ vadovė A. J. ir VšĮ „TV Europa“ direktorius A. Ž. tiesioginiais veiksmais prisidėjo prie labai pavojingo konkurencijos teisės pažeidimo; A. M., J. V. ir A. J. aktyviai dalyvavo ir patys rodė iniciatyvą darant pavojingą konkurencijos teisės pažeidimą, derinant kainas ir / ar dalijantis rinkas; UAB „Nebūk briedis“ buvo 2 draudžiamų susitarimų dalyviu; pažeidimas truko pusę metų.
4. Atsakovas A. M. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė atmesti Tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. prašymą skirti sankcijas buvusiam UAB „Nebūk briedis“ vadovui A. M., panaikinti nutarimą Nr. 1S-130(2017), o teismui nusprendus skirti sankcijas A. M., iš esmės sutrumpinti pasiūlytą apribojimą 5 m. eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei iš esmės sumažinti siūlomą skirti 14 000 Eur dydžio baudą.
4.1. Atsakovas nurodė, kad Taryba praleido terminą skirti sankcijas A. M., nes teisę kreiptis į VAAT su tokiu prašymu ji turėjo tik iki 2016 m. vasario 25 d. Nėra teisinio pagrindo A. M. skirti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sankcijas, o jas skyrus būtų pažeistas Tarybos nutarimų ir teismų jurisprudencijos tęstinumas, be to, toks Tarybos prašymas yra nenuoseklus ir prieštarauja proporcingumo principui, o sankcijų taikymas suvaržytų A. M. konstitucinę teisę pasirinkti darbą. A. M. Tarybos tyrimui netrukdė, o vien tai, kad būdamas UAB „Nebūk briedis“ vadovu nesiėmė pozityvių veiksmų tyrimui palengvinti (pavyzdžiui, pateikti pranešimo dėl atleidimo nuo baudos), neleidžia daryti priešingos išvados. Manė, kad Tarybos teiginys, jog UAB „Nebūk briedis“ tariamai įvykdė „labai pavojingą konkurencijos teisės pažeidimą“, yra formalus ir nepagrindžia sankcijų A. M. skyrimo. Teismo vertintinų aplinkybių sąrašas yra nebaigtinis, o Įstatymas suteikia teismui plačią diskreciją vertinti ginčo situaciją. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) formuoja praktiką, kad analogiško pobūdžio sankcijos įmonės vadovui iš esmės yra baudinio pobūdžio ir gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais.
5. Atsakovas J. V. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė atmesti Tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. prašymą skirti sankcijas VšĮ „Media medis“ vadovui J. V., panaikinti nutarimą Nr. 1S-130(2017), o teismui nusprendus jam skirti sankcijas, iš esmės sutrumpinti pasiūlytą apribojimą 4 m. eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei iš esmės sumažinti siūlomą skirti 8 000 Eur dydžio baudą.
5.1. Atsakovas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo jam skirti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sankcijas, o jas skyrus būtų pažeistas Tarybos nutarimų ir teismų jurisprudencijos tęstinumas. Tarybos prašymas skirti sankcijas J. V. yra nenuoseklus ir prieštarauja proporcingumo principui, sankcijų taikymas suvaržytų J. V. konstitucinę teisę pasirinkti darbą. J. V. Tarybos tyrimui netrukdė, o vien tai, kad būdamas VšĮ „Media medis“ vadovu nesiėmė pozityvių veiksmų tyrimui palengvinti (pavyzdžiui, pateikti pranešimą dėl atleidimo nuo baudos), neleidžia daryti priešingos išvados. Teisės aktai įtvirtinta teisę, o ne pareigą ūkio subjektui pateikti pranešimą dėl atleidimo nuo baudos, be to, jeigu J. V. tokią informaciją būtų pateikęs, nebūtų jokios jo asmeninės atsakomybės ir jam sankcijų nebūtų galima skirti remiantis Įstatymo 40 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Tarybos teiginys, kad VšĮ „Media medis“ tariamai įvykdė „labai pavojingą konkurencijos teisės pažeidimą“, yra formalus ir nepagrindžia sankcijų J. V. skyrimo. Teismo vertintinų aplinkybių sąrašas yra nebaigtinis, o Įstatymas suteikia teismui plačią diskreciją vertinti ginčo situaciją. LAT formuoja praktiką, kad analogiško pobūdžio sankcijos įmonės vadovui iš esmės yra baudinio pobūdžio ir gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais. Taigi, Tarybos prašomas J. V. teisių ribojimas gali būti taikomas tik kai tai neišvengiamai būtina, išsamiai motyvuojant ir pagrindžiant, tačiau Taryba iš esmės rėmėsi tik formaliais argumentais, kad padarytas konkurencijos teisės pažeidimas savo pobūdžiu priskirtinas labai sunkių pažeidimų grupei, o J. V. aktyviai prisidėjo prie draudžiamo susitarimo sudarymo, todėl šie Tarybos argumentai patys savaime nepateisina galimo J. V. konstitucinių teisių suvaržymo.
6. Atsakovas A. Ž. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė atmesti Tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. prašymą skirti sankcijas VšĮ „TV Europa“ vadovui A. Ž.
6.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 15 d., t. y. suėjus senaties terminui, įtvirtintam Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 1 punkte, todėl prašymas atmestinas. Išvada apie A. Ž. prisidėjimą prie pažeidimų padarymo buvo padaryta nustačius tik vieną aplinkybę, kad Pirkimo Nr. 1 metu UAB „Ministerium“ vadovė A. J. paprašė A. Ž. pateikti pasiūlymą su jos nurodyta kaina. Atsakovas šį pasiūlymą pateikė, o vėliau atsiėmė (Nutarimo Nr. 1S-130 (2017) 50 pastraipa). Nors atsakovo prisidėjimas prie pažeidimų padarymo nebuvo aktyvus (jis neinicijavo jokių pokalbių ar susirašinėjimų), jam siūloma skirti tik 1 000 Eur mažesnę baudą (t. y. 7 000 Eur) ir 1 m. trumpesnį apribojimą (3 m.) eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu, negu VšĮ „Media medis“ bei UAB „Ministerium“ vadovams. Taigi, pareiškėjo siūlomos taikyti poveikio priemonės A. Ž. nėra proporcingos nustatytam pažeidimui. VšĮ „TV Europa” ir A. Ž. teisės bus apribotos daugiau nei tai būtina demokratinėje visuomenėje.
7. Atsakovė A. J. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė sumažinti Tarybos jai siūlomą sankciją iki proporcingo ir protingo dydžio bei išdėstyti paskirtą piniginę baudą 2 m., įvertinus atsakovės materialinę padėtį.
7.1. Atsakovė neneigė nustatyto pažeidimo, tačiau nesutiko su pareiškėjo siūlomos skirti sankcijos dydžiu. Teigė, kad, vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą taikyti sankcijas, nėra saistomas Tarybos siūlymo dėl sankcijų skyrimo. Atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį, turimą turtą, pajamas bei ilgalaikius ir trumpalaikius įsipareigojimus, taip pat į tai, kad iš gaunamo darbo užmokesčio ji turi išlaikyti savo gyvenamąjį būstą ir mokėti mokesčius, skirti lėšų savo būtiniausiems poreikiams užtikrinti, manė esant pagrindą pripažinti, jog dabartinė jos materialinė padėtis yra pakankamas pagrindas išdėstyti skiriamos piniginės baudos mokėjimą.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu: administracinę bylą Nr. eI-1194-815/2018 dėl Tarybos prašymo skirti sankcijas A. M. ir A. Ž. nutraukė; Tarybos prašymą skirti sankcijas A. J. bei J. V. tenkino iš dalies – už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo A. J. skyrė 900 Eur, o J. V. – 920 Eur dydžio baudas.
9. Teismas nustatė, kad Nutarime Nr. 1S-130 (2017) nurodyta, jog taikant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, vadovaujantis VAAT išaiškinimais administracinėje byloje Nr. eI-4122-1063/2017, atsižvelgiant į tai, kad administracinė byla Nr. eI-4872-244/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05582-2015-1) yra susijusi su konkurenciją ribojančių susitarimų tarp UAB „Nebūk briedis“, UAB „Ministerium“, VšĮ „TV Europa“ (Pirkime Nr. 1) ir UAB „Nebūk briedis“, VšĮ „Media medis“ (Pirkime Nr. 2) konstatavimu, todėl tuo atveju, jeigu, pavyzdžiui, bylą nagrinėjęs teismas būtų priėmęs sprendimą, kad draudžiami susitarimai nebuvo sudaryti, atitinkamai susitarimo dalyvėmis negalėtų būti laikomos ir UAB „Nebūk briedis“ bei VšĮ „TV Europa“, nors jos ir neskundė Nutarimo, kuriame buvo nustatytas konkurenciją ribojantis susitarimas; jeigu LVAT būtų nustatęs, kad UAB „Nebūk briedis“ bei VšĮ „TV Europa“ nesudarė konkurenciją ribojančio susitarimo, nebūtų pagrindo skirti sankcijas šių ūkio subjektų vadovams už prisidėjimą prie pažeidimo padarymo. Taigi Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreiptis į VAAT su prašymu skirti sankcijas UAB „Nebūk briedis“ ir VšĮ „TV Europa“ vadovams atsirado po minėtos nutarties įsiteisėjimo. Tokiu atveju senaties terminas, per kurį Taryba turi teisę kreiptis į VAAT su prašymu skirti sankcijas UAB „Nebūk briedis“, VšĮ „Media medis“, UAB „Ministerium“ ir VšĮ „TV Europa“ vadovams už prisidėjimą padarant Įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, baigiasi 2017 m. gruodžio 15 d.
10. Teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 681 ir 682 straipsnių nuostatas, sprendė, kad šios sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio. Taip pat teismas nurodė, kad šioje byloje sankcijas skiria teismas, kuris nėra saistomas Tarybos siūlymo dėl sankcijų ir jų dydžio (Įstatymo 41 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytų piniginių baudų maksimali riba yra žymiai didesnė negu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatytų piniginių baudų dydžiai (minėtojo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui gali būti skiriama ne mažesnė negu 10 ir ne didesnė negu 6 000 Eur bauda), ir padarė išvadą, kad Taryba, priėmusi 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1S-130(2017) ir siūlydama VšĮ „Media medis“, UAB „Ministerium“ ir VšĮ „TV Europa“ vadovams“ skirti pinigines baudas, ne mažesnes negu 7 000 Eur, siūlo atsakovus šioje byloje nubausti. Padarius išvadą, jog Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, jas skiriant būtina griežtai laikytis jų skyrimo terminų.
11. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, jog sankcijų skyrimo terminas yra ne vėlesnis kaip per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o kai yra tęstinis ar trunkamasis pažeidimas, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo dienos, nurodė, kad šioje byloje ginčo nėra, jog konkurenciją pažeidžiantys veiksmai vyko 2013 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., taigi šie terminai nėra praleisti, t. y. nėra kliudantys skirti sankcijas atsakovams.
12. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai yra procesiniai, o juos praleidus Tarybos prašymas neturi būti nagrinėjamas teisme. Teismas taip pat pabrėžė, kad šioje byloje nustatyta, jog Taryba 2015 m. lapkričio 5 d. nutarime Nr. 2S-15/2015 skyrė, be kita ko, UAB „Nebūk briedis“ – dvi baudas po 4 100 Eur, VšĮ „TV Europa“ – 2 000 Eur baudą. Taip pat nustatė, kad šios bendrovės joms paskirtų baudų neskundė, todėl jų atžvilgiu Tarybos 2015 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 2S-15/2015 įsiteisėjo dar 2015 metais. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtos baudos yra sumokėtos ir dėl to ginčo šioje byloje nėra.
13. Teismas padarė išvadą, kad Taryba praleido Įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus dėl atsakovų A. M. ir A. Ž., todėl bylos dalį dėl jų nusprendė nutraukti, nes pareiškėjas praleido terminą prašymui pateikti ir jo neprašo atnaujinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 8 p.). Teismas sprendė, kad dėl A. J. bei J. V. šie terminai nėra praleisti.
14. Teismas sutiko su atsakovės A. J. pozicija, kad Tarybos siūloma sankcija yra neproporcinga ir nurodė, kad ūkio subjekto padarytas pažeidimas turi būti vertinamas ne tik formaliai, t. y. kaip draudžiamas susitarimas (kas formaliai yra pavojingiausias pažeidimas konkurencijos teisės prasme), bet turi būti vertinama, kokia draudžiamo susitarimo finansinė išraiška, taip pat, kokią ekonominę sankciją už šio pažeidimo padarymą gavo pats ūkio subjektas, t. y. ekonominės sankcijos ūkio subjektui dydis parodo ir ūkio subjekto padaryto pažeidimo pavojingumą. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas sankciją, turi teisę: pirma, skirti tik teisių apribojimą, antra, skirti tik baudą, trečia, skirti abi sankcijas. Teismas vertino, kad A. J. negali būti skiriama sankcija, kuria būtų apribojama teisė eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu, nes būtų neproporcingai apribotos atsakovės teisės, lyginant su UAB „Ministerium“ padaryto pažeidimo pavojingumu, be to, tai neproporcingai suvaržytų atsakovės teisę pasirinkti darbinę veiklą. Teismas vertino, kad paskyrus 900 Eur dydžio sankciją nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovės prašymą sankcijos sumokėjimą išdėstyti 2 metams. Teismas sprendė, kad J. V., tiesiogiai prisidėjusiam prie draudžiamojo susitarimo sudarymo, turi būti skiriama piniginė bauda, tačiau negali būti skiriama sankcija, kuria būtų apribojama teisė eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu, nes taip būtų neproporcingai apribotos atsakovo teisės lyginant su VšĮ „Media medis“ padaryto pažeidimo pavojingumu, be to, tai neproporcingai suvaržytų atsakovo teises pasirinkti darbinę veiklą. Teismas sprendė, kad J. V. skirtina 920 Eur dydžio sankcija už tai, kad jis tiesiogiai prisidėjo prie ūkio subjekto draudžiamų susitarimų sudarymo. Teismas nurodė, kad nebūtų teisinga skirti visiškai mažą piniginę sankciją, nes ji neatliktų baudžiamosios funkcijos.
15. Teismas pažymėjo, kad asmenų, kuriems įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirtos šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos, sąrašas skelbiamas Tarybos interneto svetainėje, tad tokia priemonė ypač atgrasys atsakovus nuo konkurencijos teisės pažeidimų darymo ateityje.
III.
16. Pareiškėjas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) UAB „Nebūk briedis“ vadovui A. M. 5 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 14 000 eurų baudą; 2) VšĮ „Media medis“ vadovui J. V. 4 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 8 000 eurų baudą; 3) UAB „Ministerium“ vadovei A. J. 4 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 8 000 eurų baudą; 4) VšĮ „TV Europa“ vadovui A. Ž. 3 m. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu ir skirti 7 000 eurų baudą.
16.1. Pareiškėjas mano nepraleidęs 3 mėn. termino prašymui paduoti, ir nurodo, jog teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą Nr. eI-1194-815/2018 dalyje dėl sankcijos skyrimo A. M. ir A. Ž. Įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje numatyti du skirtingi atvejai dėl termino skaičiavimo pradžios, kai Taryba turi teisę kreiptis į teismą su prašymu skirti sankcijas ūkio subjektų vadovams. Tuo atveju, jeigu nutarimo dalis apskundžiama vieno ūkio subjekto, tačiau kito ūkio subjekto, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas, neapskundžiamas, Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 1 punktas netaikomas ir 3 mėn. termino laikotarpis turi būti skaičiuojamas pagal Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. 3 mėn. terminas skaičiuojamas nuo tada, kai įsiteisėja teismo sprendimas, kuris nepanaikina Tarybos nutarimo ar jo dalies. 2015 m. Nutarimas buvo apskųstas UAB „Ministerium“ ir VšĮ „Media medis“. Nors kiti ūkio subjektai 2015 m. Nutarimo neskundė, tačiau 41 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme Nutarimas buvo apskųstas, todėl Taryba pagrįstai taikė 41 straipsnio 3 dalies 2 punktą. LVAT nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 15 d., todėl Taryba, 2017 m. gruodžio 14 d. pateikdama prašymą VAAT, nepraleido 3 mėn. termino. Taryba, atsižvelgdama į Įstatymo 41 straipsnio 3 dalį ir į VAAT 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-4122-1063/2017, padarė išvadą, jog turėtų pateikti prašymą dėl sankcijų vadovams skyrimo 3 mėn. terminą pradėdama skaičiuoti nuo LVAT nutarties įsiteisėjimo. Taigi, šioje byloje netaikytinas LVAT išaiškinimas administracinėje byloje Nr. A756-1454/2011, o Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 1 punktas taikomas tik tuomet, kai nutarimas nėra apskundžiamas, tačiau, jei nors dalis nutarimo apskundžiama, taikomas 2 punktas.
16.2. Pareiškėjo manymu, Tarybos Nutarime pasiūlytos sankcijos yra proporcingos, teisingos ir protingos, atitinkančios Įstatyme numatytus sankcijos skyrimo kriterijus. Teismas nepagrįstai A. J. ir J. V. skyrė ne Tarybos pasiūlytas, bet žymiai mažesnes – atitinkamai 900 Eur ir 920 Eur baudas. Taip pat teismas nepagrįstai neskyrė A. J. ir J. V. kitos Tarybos pasiūlytos sankcijos, apribojančios teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu (toliau – ir diskvalifikavimo sankcija).
16.3. Vertindamas teismo A. J. skirtą baudą, pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „Ministerium“ ir VšĮ „Media Medis“ padaryti pažeidimai pripažinti itin pavojingais, Tarybos pasiūlytos sankcijos A. J. ir J. V. yra artimos Įstatyme numatytų sankcijų minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkiams, todėl tokios sankcijos nėra per didelės. Be to, teismas neturi teisinio pagrindo mažinti baudos vadovams, lygindamas baudžiamus pažeidimus su pažeidimais, padarytais kitų ūkio subjektų kitose bylose, taip pat lyginti su kitomis bylomis, kuriose yra kitokie pažeidimai, kitokios faktinės aplinkybės ir skiriasi ūkio subjektų pajamos. Toks baudos vadovui skaičiavimo kriterijus (lyginimas su kitomis baudomis) nenumatytas ir Įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje. Taip pat pažymi, kad LVAT dar nėra priėmęs išaiškinimų dėl Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies taikymo. Mano, kad taikant aukštesnius veiklos ir atsakomybės standartus vadovams nei eiliniams darbuotojams, atsižvelgiant į tai, kad vadovai veikia įmonės vardu ir interesais, o ūkio subjektų padaryti pažeidimai yra itin pavojingi, Tarybos pasiūlytos sankcijos nėra per didelės ir neproporcingos, todėl teismo skirtos baudos nepagrįstai sudarė tik apie 6 procentus galimos maksimalios Įstatymo 40 straipsnyje nustatytos baudos, nors jokių išskirtinių aplinkybių, rodančių vadovo pasyvumą, nebuvo nustatyta, o ūkio subjekto pažeidimas LVAT nutartimi nustatytas kaip labai pavojingas.
16.4. Vertindamas teismo J. V. skirtą baudą, pareiškėjas nurodė, kad teismas tik pasisakė, kodėl neturėtų būti tenkinamas J. V. prašymas išvis neskirti baudos, tačiau nepateikė pagrįstų motyvų, kodėl Tarybos pasiūlyta 8 000 Eur bauda (artima Įstatyme nustatytam maksimalios baudos vidurkiui) yra netinkama ir kodėl skirta beveik 10 kartų mažesnė bauda. Taip pat teismas nukrypo nuo savo anksčiau suformuotos praktikos skiriant sankcijas vadovams. Pažymi, kad Tarybos nutarimais konstatuota, kad VšĮ „Media medis“ ir jos vadovo J. V. vaidmuo nebuvo pasyvus, kad jis organizavo draudžiamo susitarimo sudarymą kartu su A. M. bei aktyviai derino savo veiksmus tiek tarpusavyje, tiek su perkančiąja organizacija, siekdami, jog pirkimo laimėtoju taptų UAB „Nebūk briedis“. VAAT 2016 m. kovo 14 d. sprendime patvirtino, kad VšĮ „Media medis“ aktyviai bendravo tiek su UAB „Nebūk briedis“, tiek su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbuotojais, kad įvyktų viešasis pirkimas bei jį laimėtų UAB „Nebūk briedis“. LVAT 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartyje patvirtino Tarybos 2015 m. lapkričio 5 d. nutarime Nr. 2S-15/2015 nustatytus faktus dėl aktyvaus, tiesioginio J. V. dalyvavimo pažeidime. Todėl nėra pagrindo teigti, kad VšĮ „Media medis“ vadovo J. V. vaidmuo buvo pasyvus ir skirti jam mažesnę baudą nei pasiūlyta Tarybos. Taigi, nenustačius jokių išskirtinių ar specifinių aplinkybių, susijusių su J. V. pasyvumu, priešingai – nustačius aktyvų, iniciatyvų dalyvavimą sudarant draudžiamą susitarimą, teismas neturėjo teisinio pagrindo J. V. skirti mažesnę nei Tarybos pasiūlytą baudą.
16.5. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai A. J. ir J. V. neskyrė Tarybos siūlytų diskvalifikavimo sankcijų. Taryba 2017 m. Nutarimu pasiūlytomis sankcijomis siekė veiksmingai atlikti jai paskirtą funkciją, – vykdyti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrėti kaip laikomasi Įstatymo. Tačiau VAAT sprendimu iš esmės nepagrįstai užkirto galimybę Tarybai veiksmingai įgyvendinti Įstatymo tikslus, taikant veiksmingas sankcijas ūkio subjektų vadovams, kad jie būtų atgrasyti nuo kartelių sudarymo ateityje ir būtų skatinami prisipažinti dėl jau padarytų pažeidimų.
16.6. Pareiškėjas mano, kad vadovų, kuriems skirtos sankcijos, sąrašo skelbimas internete nėra pripažįstamas sankcija pagal Įstatymą ir nepateisina mažesnės baudos skyrimo ar diskvalifikavimo sankcijos neskyrimo. Taigi, teismo sprendimas prieštarauja Įstatymo 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, neatitinka 41 straipsnio 5 dalyje numatytų sankcijų skyrimo kriterijų. Turėjo būti skirtos baudos, kurių dydis, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, būtų pakankamai atgrasantis, atsižvelgiant į vadovų vadovaujamų ūkio subjektų padarytų pažeidimų itin didelį pavojingumą.
17. Atsakovas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą ta apimtimi, kuria J. V. už prisidėjimą prie ūkio subjekto draudžiamo konkurentų susitarimo buvo skirta 920 Eur bauda ir priimti naują sprendimą – visiškai atmesti Tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. prašymą skirti sankcijas VšĮ „Media medis“ vadovui J. V. ir panaikinti Tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1S-130 (2017).
17.1. Atsakovas teigia, kad teismas, priėmęs sprendimą skirti J. V. 920 Eur baudą, neįvertino visų svarbių faktinių aplinkybių, taip pat netinkamai aiškino Įstatymo normas. Atsakovo manymu, teismas, skirdamas sankcijas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, turi teisę: pirma, skirti tik teisių apribojimą, antra, skirti abi sankcijas, trečia, apskritai neskirti jokios sankcijos ūkio subjekto vadovui. Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis neįtvirtina sankcijų alternatyvos (teisių apribojimas arba baudos skyrimas), todėl papildoma sankcija (piniginė bauda) gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu skiriama pagrindinė (apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas). Todėl teismas, nutaręs, kad nėra teisinio pagrindo J. V. apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu, neturėjo teisinio pagrindo nuspręsti, kad jam gali būti skirta bauda.
17.2. Atsakovas mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra teisinio pagrindo J. V. taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas. Pažymi, kad 2013 metais, kai tariamai buvo sudaryti draudžiami susitarimai, J. V. buvo jaunas ir nepatyręs mažos bendrovės vadovas, jam tuo metu buvo tik 31 metai, be to, jis nėra įgijęs teisinio išsilavinimo ir gailisi dėl sudaryto draudžiamo susitarimo. Taryba nenurodė nei vieno Lietuvos teismų sprendimo, kuriuo būtų galima pasiremti skiriant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas J. V. Taip pat pažymi, kad UAB „Nebūk briedis“ ir VšĮ „Media medis“ bendrovių tariamai sudaryto susitarimo tikėtina neigiama įtaka konkurencijai ar perkančiosios organizacijos interesams yra labai nežymi, palyginus su kai kuriais anksčiau Tarybos nagrinėtais draudžiamais susitarimais.
17.3. Atsakovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog skyrus sankcijas Všį „Media medis“ vadovui J. V. būtų pažeistas Tarybos nutarimų ir teismų jurisprudencijos tęstinumas. Teigia, kad VšĮ „Media medis“ paskirta bauda yra labai nedidelė kitų Tarybos atliekamų tyrimų kontekste, todėl papildomų sankcijų taikymas VšĮ „Media medis“ vadovui nėra adekvatus pažeidimui. Be to, nėra pagrindo J. V. skirti asmeninę sankciją atsižvelgiant ir į tai, kad VšĮ „Media medis“ buvo socialiai atsakinga įmonė, vykdžiusi socialinius projektus. Taryba J. V. siūlo skirti pakankamai didelę 8 000 Eur baudą, kas yra nepagrįsta atsižvelgiant į, pavyzdžiui, UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ skirtos baudos dydį. Už draudžiamą susitarimą bendrovei skirtos baudos dydis yra tiesiogiai susijęs su bendrovės vadovui skiriama sankcija. Taigi, jeigu J. V. būtų skirta 8 000 Eur dydžio sankcija, būtų iš esmės panaikinta galimybė diferencijuoti vadovams taikomas sankcijas už draudžiamus susitarimus. Atsakovo vertinimu, neatsižvelgta į tai, jog asmeninės sankcijos vadovui turėtų būti taikomos tik kaip ultima ratio (liet. kraštutinė priemonė) priemonė, o nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių ypatingų sąlygų, pateisinančių tokių priemonių taikymą.
17.4. Atsakovas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Tarybos prašymas skirti sankcijas J. V. prieštarauja proporcingumo principui ir yra nenuoseklus. VšĮ „Media medis” jau buvo skirta 4 200 Eur dydžio bauda, kuri sumokėta, todėl neproporcinga būtų taikyti papildomas sankcijas.
17.5. Atsakovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad net esant Įstatymo 40 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintų sąlygų visetui, teismas turi diskrecijos teisę netaikyti Tarybos siūlomų asmeninio pobūdžio sankcijų. Be to, prieš taikydamas sankcijas, teismas turi atsižvelgti į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, pažeidimo pavojingumą, vadovo prisidėjimo prie pažeidimo pobūdį, vadovo elgesį tyrimo metu ir kitas reikšmingas aplinkybes.
17.6. Atsakovas pažymi, kad LAT formuoja praktiką, jog analogiško pobūdžio sankcijos įmonės vadovui iš esmės yra baudinio pobūdžio ir gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais. Mano, kad administracinis teismas, užtikrindamas teisinės sistemos vientisumą ir nuoseklumą, turėtų formuoti praktiką atsižvelgdamas į jau esamą LAT praktiką taikant analogiško pobūdžio sankcijas bankroto bylose. Tarybos prašomas J. V. teisių ribojimas gali būti taikomas tik kai tai neišvengiamai būtina, išsamiai motyvuojant ir pagrindžiant. Tačiau ginčijamame nutarime Nr. 1S-130 (2017) iš esmės remiamasi tik formaliais argumentais, t. y. kad padarytas konkurencijos teisės pažeidimas savo pobūdžiu priskirtinas labai sunkių pažeidimų grupei; kad J. V. aktyviai prisidėjo prie draudžiamo susitarimo sudarymo. Tačiau šie Tarybos argumentai savaime nepateisina galimo atsakovo konstitucinių teisių suvaržymo. Taigi viena konstitucinė vertybė – sąžiningos konkurencijos laisvė – negali būti saugoma paneigiant kitas konstitucines asmens teises – ūkinės veiklos laisvę, teisę pasirinkti darbą.
18. Atsakovė A. J. atsiliepime į pareiškėjo Tarybos ir atsakovo J. V. apeliacinius skundus prašo Tarybos apeliacinio skundo dalį, kuria skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas, priimtas dėl A. J., atmesti, o dėl likusios dalies spręsti teismo nuožiūra; J. V. apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Pažymi, kad ji neneigė pažeidimo, neslėpė informacijos, bendradarbiavo ir jokiems atliekamiems veiksmams, taip pat – ir visam tyrimui, netrukdė, atliko visus reikiamus veiksmus, taip pat nieko nenuslėpė. Pareiškėjui kreipusis į teismą, neneigė padaryto pažeidimo, tik prašė sumažinti sankcijos dydį arba išdėstyti jos mokėjimą, kad tai būtų proporcinga padarytam teisės pažeidimui.
19. Atsakovas A. M. atsiliepime į pareiškėjo Tarybos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad Taryba praleido Įstatyme nustatytą terminą, per kurį reikėjo kreiptis į teismą dėl sankcijų skyrimo A. M. Taip pat nėra teisinio pagrindo jam taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas.
20. Atsakovas J. V. atsiliepime į pareiškėjo Tarybos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, kadangi nėra teisinio pagrindo J. V. taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas. Skyrus sankcijas VšĮ „Media medis“ vadovui J. V. būtų pažeistas Tarybos nutarimų ir teismų jurisprudencijos tęstinumas. Be to, net esant Įstatymo 40 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintų sąlygų visetui, teismas gali atmesti Tarybos prašymą skirti sankcijas J. V.
21. Atsakovas A. Ž. atsiliepime į pareiškėjo Tarybos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarybos argumentas, jog atsakovams siūlomos skirti tokio dydžio sankcijos todėl, kad draudžiami susitarimai yra griežčiausi konkurencijos teisės pažeidimai, yra nepagrįstas, nes pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį sankcijos ir yra skiriamos tik ūkio subjektų, padariusių griežčiausius konkurencijos teisės pažeidimus (konkurenciją varžančius susitarimus bei piktnaudžiaujančius dominuojančia padėtimi), vadovams. Pažymi, kad VšĮ „TV Europa“ neturi lėšų kitam vadovui pasamdyti, todėl atsakovui apribojus teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu, VšĮ „TV Europa“ turės būti likviduota. Pabrėžia, kad taikant bet kokią valstybės prievartą būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo. Mano, kad Tarybos argumentai apeliaciniame skunde nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tarybos teismui pateikto prašymo UAB „Nebūk briedis“ direktoriui A. M., VšĮ „Media medis“ direktoriui J. V., UAB „Ministerium“ direktorei A. J. ir VšĮ „TV Europa“ direktoriui A. Ž. skirti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas – teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimą ir piniginę baudą – pagrįstumo.
23. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinės bylos dalį pagal Tarybos prašymą skirti sankcijas A. M. ir A. Ž. nutraukė; Tarybos prašymo dalį dėl sankcijų skyrimo A. J. bei J. V. tenkino iš dalies, skirdamas A. J. 900 Eur, o J. V. – 920 Eur dydžio baudas.
24. Pateiktais apeliaciniais skundais Taryba ir J. V. prašo pakeisti skundžiamą 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą: Taryba – tenkinti jos prašymą visiškai, skiriant UAB „Nebūk briedis“ direktoriui A. M., VšĮ „Media medis“ direktoriui J. V., UAB „Ministerium“ direktorei A. J. ir VšĮ „TV Europa“ direktoriui A. Ž. Tarybos prašyme nurodytas sankcijas; J. V. – netenkinti Tarybos prašymo ir neskirti baudos.
25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Pažymėtina, kad atsakovo J. V. apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas (jo dalis) – panaikinti Tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1S-130 (2017) dėl kreipimosi į teismą skirti sankcijas atsakovams, kuris nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, nenagrinėjamas ir apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.).
27. Vertinant apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus dėl Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies nuostatų, susijusių su čia nustatytu terminu, primintina, kad ūkio subjekto vadovui už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi gali būti apribojama teisė nuo 3 iki 5 m. eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu. Ūkio subjekto vadovui už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, be šioje dalyje nustatyto teisės apribojimo, papildomai gali būti skiriama bauda iki 14 481 Eur (Įstatymo 40 str. 1 d.). Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad yra Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos aplinkybės, priima nutarimą kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu taikyti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas (Įstatymo 41 str. 1 d.). Taryba kreiptis į teismą su šio straipsnio 1 dalyje nurodytu prašymu turi per 3 mėn. nuo dienos, kai: 1) pasibaigia Konkurencijos tarybos nutarimo dėl šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo apskundimo terminas, jeigu nutarimas neapskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais; 2) įsiteisėja teismo sprendimas, kuris nepanaikina Konkurencijos tarybos nutarimo ar jo dalies dėl šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų, kiek tai susiję su ūkio subjektu, apskundusiu Konkurencijos tarybos nutarimą šio įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais (Įstatymo 41 str. 3 d.). Skiriant ūkio subjekto vadovui šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) taikomos Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalys, nustatančios sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus skyrimo terminą ir jo (termino) stabdymą (Įstatymo 40 str. 6 d.).
28. Taigi, apibendrinant Nutarties 27 punkte nurodytą reglamentavimą termino kreiptis į teismą dėl sankcijų ūkio subjekto vadovui skyrimo aspektu, galima teigti, kad: Įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas terminas procesiniam veiksmui atlikti – kreiptis į teismą su prašymu taikyti sankcijas ūkio subjekto vadovui, – kuriam pasibaigus teisė atlikti šį procesinį veiksmą išnyksta (ABTĮ 66 str. 2 d.); termino teikti prašymą dėl sankcijos skyrimo ūkio subjekto vadovui pradžia yra kita diena po Tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui skiriama sankcija už Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus, apskundimo termino pasibaigimo. Tuo atveju, jei nutarimas yra apskundžiamas, termino teikti prašymą dėl sankcijų skyrimo ūkio subjekto, apskundusio Tarybos nutarimą, vadovui pradžia yra kita diena po teismo sprendimo, nepanaikinančio Tarybos nutarimo ar jo dalies dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų, įsiteisėjimo. Ūkio subjekto vadovo už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi patraukimo atsakomybėm senaties terminas nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje.
29. Šiame kontekste pažymėtina, kad Tarybos nutarimas, kuriuo ūkio subjektui / subjektams skiriamos sankcijos už Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus, nepriklausomai nuo to, ar jis (nutarimas) visas ar jo dalis yra apskundžiamas teismui, yra vykdytinas nuo nutarimo paskelbimo dienos (Įstatymo 39 str. 1–2, 5 d.), todėl procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai dėl teismo sprendimo reikšmės ūkio subjektų, neskundusių Tarybos nutarimo Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, atžvilgiu nėra svarbūs, kadangi grindžiami prielaidomis apie tai, koks teismo sprendimas administracinėje byloje dėl konkurencijos teisės pažeidimo gali būti priimtas, kai pagal ginčui aktualios – iki 2019 m. liepos 2 d. galiojusios – redakcijos Įstatymo normų nuostatas skundo padavimas dėl Tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdo ne Tarybos nutarimo galiojimą, o tik juo paskirtos baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iš subjektų, apskundusių Tarybos nutarimą (Įstatymo 33 str. 3 d.).
30. Nurodyto teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste pažymėtina ir tai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei sprendimo adresatas ketina pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Teisingumo Teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo adresatais ir jų neginčijamos, nėra Teisingumo Teismo sprendžiamo ginčo dalykas (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2011 m. kovo 29 d. sprendimas sujungtose bylose ArcelorMittal Luxembourg SA ir Europos Komisija, C?201/09 P ir C?216/09 P, 142 p.). Be to, pagal jau egzistuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atspindinčią ir Teisingumo Teismo suformuluotas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, tais atvejais, kai keletas panašių baudas (už konkurencijos teisės pažeidimą) skiriančių atskirų sprendimų buvo priimta laikantis bendros procedūros ir kai tik kai kurie adresatai ėmėsi teisinių veiksmų dėl su jais susijusių sprendimų ir pasiekė, kad šie būtų panaikinti, teisinio apibrėžtumo principas nenustato jokios būtinybės sprendimus priėmusiai institucijai, kitiems adresatams to prašant, pakartotinai tikrinti neužginčytų sprendimų teisėtumą atsižvelgiant į panaikinančiojo teismo sprendimo motyvus ir remiantis tokio pakartotinio įvertinimo išvadomis nustatyti, ar piniginės baudos turi būti grąžintos (Teisingumo Teismo 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje AssiDomän Kraft Products AB prieš Komisiją, C-310/97 P, 63 p.). Šioje byloje Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad yra nusistovėjusi praktika, kad sprendimas, kurio adresatas neapskundė per nustatytą terminą, yra laikomas galutiniu šio adresato atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1454/2011).
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai (prašymai, pareiškimai) ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (ABTĮ 66 str. 3 d.). Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad terminas kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas A. M. ir A. Ž. yra pasibaigęs ir jo neatnaujinęs, turėjo šią Tarybos prašymo dalį atsisakyti priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), o to nepadaręs – nutraukti šią bylos dalį, jeigu Taryba neprašė šio termino atnaujinti arba jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo buvo atmestas (ABTĮ 103 str. 8 p.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo, teismas kėlė klausimą dėl termino pasibaigimo, tačiau Taryba manė ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų ir atstovių paaiškinimo teismo posėdyje, vis dar tebemano, kad tokio termino nepraleido ir jo atnaujinti neprašė, todėl teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl prašymo skirti sankcijas A. M. ir A. Ž.
32. Vertindamas skundžiamo teismo sprendimo dalį, susijusią su A. J. ir J. V. skirtų sankcijų teisėtumu ir pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, nesutinka su šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ūkio subjekto vadovui esant numatytai pagrindinei sankcijai – teisės nuo 3 iki 5 m. eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimui – ir papildomai sankcijai – baudai iki 14 481 Eur – teismas negali skirti tik papildomos sankcijos. Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad šis principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, tarp jų ir tai, kad teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia (liet. be kita ko) būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas sankcijas už teisės pažeidimus (taigi, ir skiriamas administracines nuobaudas, pinigines baudas) diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už teisės pažeidimą, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas ar kita institucija, skirdama nuobaudą už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytoji nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).
33. Taigi, aiškinimas, kad ūkio subjekto vadovui, prisidėjusiam prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, gali būti taikoma tik Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė sankcija su jos žemutinėmis ir aukštutinėmis ribomis – nuo 3 iki 5 m. trunkantis apribojimas eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu – ir nėra nustatyta teismo diskrecija, skiriant sankcijas už Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, atsižvelgti į visas nuobaudai paskirti reikšmingas aplinkybes (be kita ko, nurodytas Įstatymo 41 str. 5 d.) ir paskirti švelnesnę nei Įstatyme numatytą pagrindinę sankciją ar jos apskritai neskirti, keltų abejones dėl tokio teisinio reguliavimo neprieštaravimo teisinės valstybės principui.
34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad Įstatyme nustatant sankciją ūkio subjekto vadovui už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, priešingai nei, pavyzdžiui, už nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ar už administracinius nusižengimus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, įstatymų leidėjas pasirinko žodžių junginį „gali būti“ („ūkio subjekto vadovui už prisidėjimą <...> gali būti apribojama teisė nuo 3 iki 5 m. eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu. Ūkio subjekto vadovui už prisidėjimą <...>, be šioje dalyje nustatyto teisės apribojimo, papildomai gali būti skiriama bauda iki 14 481 Eur“, Įstatymo 40 str. 1 d.), suponuojantį ne vienareikšmiškumą, o sąlygiškumą. Be to, prašymo nagrinėjimo tvarkoje pabrėžiama ne tik tai, kad teismas, „priimdamas sprendimą taikyti sankcijas, nėra saistomas Konkurencijos tarybos siūlymo dėl sankcijų ir jų dydžio“ (Įstatymo 41 str. 2 d.), bet ir tai, kad sankciją skirdamas teismas turi vadovautis nurodytais teisės principais (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) bei Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje išvardytomis aplinkybėmis, kurių sąrašas nėra baigtinis. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama šalių apeliaciniuose skunduose, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas imperatyvas skirti abi sankcijas, todėl teismas, skirdamas ūkio subjekto vadovui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, nėra saistomas Tarybos siūlymo nei dėl sankcijų skaičiaus, nei dėl jų dydžio, t. y., be kita ko, atsižvelgdamas į Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali neskirti pagrindinės sankcijos ar papildomos sankcijos, skirti švelnesnę nei numatyta pagrindinę sankciją ar / ir papildomą sankciją ir t. t.
35. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad švelnesnės nei Įstatyme numatytos pagrindinės sankcijos skyrimas (arba jos neskyrimas) yra ne taisyklė, bet išimtis: kaip pabrėžiama konstitucinėje doktrinoje dėl teisinės atsakomybės, švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės nei įstatymo nustatyta bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę turi būti motyvuotas. Nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas. Tai prieštarautų teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
36. Atsakovas J. V. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad asmeninės sankcijos vadovui turėtų būti taikomos kaip ultima ratio priemonė arba taikomos vadovaujantis labai artimu tokiai priemonei standartu. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka, kadangi priešingai nei teigiama, pagal aptartą teisinį reguliavimą sankcijos turi būti netaikomos tik tuomet, jei būtų nustatytos išskirtinės aplinkybės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors atsakovai savo procesiniuose dokumentuose teismui siūlo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl analogiškų savo pobūdžiu sankcijų taikymo įmonės vadovui, nevykdžiusiam ar netinkamai vykdžiusiam pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, formuojama praktika, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad net sankcijai ir esant analogiškai abiejų pažeidimų atveju, patys pažeidimai, už kuriuos ji skiriama, yra visiškai skirtingi tiek pobūdžiu, tiek pavojingumu. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina ir tai, kad, pavyzdžiui, už sąmoningą blogą įmonės valdymą, lėmusį jos bankrotą ir padariusį didelės žalos kreditoriams (nusikalstamą bankrotą), nustatyta baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 str.). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pažymima, kad Konvencijos 8 straipsnyje esanti privataus gyvenimo koncepcija iš principo gali apimti ir su profesine sritimi susijusią veiklą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą, 56–57 p.; 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Fernandez Martinez prieš Ispaniją, 57 p.; 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą byloje B?rbulescu prieš Rumuniją, 71 p.), kadangi ji apima asmens teisę sukurti ir plėtoti santykius su kitais asmenimis, įskaitant profesinėje ar komercinėje srityse (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Niemietz prieš Vokietiją, 29 p.). Taigi, ribojimas užsiimti tam tikra profesija gali paveikti privatų gyvenimą, kaip jis suprantamas pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, 47 p.; 2017 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Lekavičienė prieš Lietuvą, 37 p.). Tai reiškia, kad šioje srityje taikomi ribojimai turi atitikti tam tikras sąlygas – jie turi būti nustatyti įstatymo, turėti vieną ar daugiau teisėtų tikslų ir būti būtini demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimą byloje Campagnano prieš Italiją, 57 p.).
37. Pasisakydamas dėl šių sąlygų tenkinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad: Tarybos prašoma skirti sankcija yra nustatyta Įstatyme; tokia sankcija siekiama teisėtų tikslų (pirma, prevencinio, atgrasančio ūkio subjektų vadovus prisidėti prie konkurencijos teisės pažeidimų darymo; antra, ja siekiama pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie siekė apriboti konkurenciją); vertinant sankcijos būtinumą demokratinėje visuomenėje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios sankcijos skyrimas reikalauja individualizuoto, ne automatinio požiūrio į taikomą sankciją, teisminio konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo. Šiuo atveju tokį individualizuotą sankcijos vertinimą įpareigoja atlikti ir Įstatymo 41 straipsnio 5 dalis. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog teismo skiriamas ūkio subjektų vadovų, prisidėjusių padarant konkurencijos teisės pažeidimus, numatytus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, veiklos apribojimas savaime yra nepateisinamas Konvencijos 8 straipsnio prasme, juo labiau kad teismas turi pareigą ūkio subjekto vadovui skiriamą sankciją individualizuoti pagal Įstatyme nustatytus kriterijus (apimančius tiek bendruosius sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, tiek ir individualias su pažeidimu susijusias aplinkybes). Papildomai pažymėtina, kad įvertinus svarbą užtikrinti asmenų, kuriems prašoma taikyti sankcijas, teisę į teisingą teismą (inter alia teisę būti išklausytam), žodinio posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atsakovai galėjo teikti ne tik paaiškinimus dėl bylos esmės, bet ir duomenis apie savo turtinę padėtį, kurią paveiktų sankcijos taikymas.
38. Įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas ūkio subjekto vadovui šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, vadovaujasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir atsižvelgia į: 1) ūkio subjekto padaryto pažeidimo pavojingumą; 2) ūkio subjekto padaryto pažeidimo trukmę; 3) ūkio subjekto vadovo prisidėjimo prie ūkio subjekto padaryto pažeidimo pobūdį; 4) ūkio subjekto vadovo elgesį Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo dėl ūkio subjekto padaryto pažeidimo metu; 5) kitas reikšmingas aplinkybes.
39. Pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su sankcijų skyrimu, pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių ypatingų J. V. ir A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kurias neatsižvelgus, Įstatyme nustatytos pagrindinės ir papildomos sankcijos skyrimas būtų akivaizdžiai neteisingas: nesutiktina su atsakovų argumentu, kad visiems ūkio subjekto padarytiems pažeidimams, už prisidėjimą prie kurių Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė jo (ūkio subjekto) vadovui (t. y. draudžiamiems konkurentų susitarimams ar piktnaudžiavimams dominuojančia padėtimi), esant priskiriamiems pavojingiausiems konkurencijos teisės pažeidimams, prisidėjimas prie tokių pažeidimų padarymo savaime negali būti vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė: teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad visi minėti pažeidimai (draudžiamas konkurentų susitarimas ar piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi) per se (liet. pats savaime) priskiriami pavojingiausiems konkurencijos teisės pažeidimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Taigi, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ūkio subjektų, kurių vadovai buvo J. V. ir A. J., padaryti pažeidimai priskirtini pavojingiausiems konkurencijos teisės pažeidimams (kas konstatuota ir įsiteisėjusiame teismo sprendime), yra svarbi Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies prasme; ūkio subjektų padarytų pažeidimų trukmė yra trumpa (Pirkimo Nr. 1 kontekste pažeidimas truko 2013 m. rugpjūčio 1–8 d., Pirkimo Nr. 2 – 2013 m. rugsėjo 12 d.; 2017 m. gruodžio 14 d. Tarybos nutarimo Nr. 1S-130 (2017) 58–59 p.); iš byloje surinktų duomenų spręstina, kad J. V. ir A. J. tiesiogiai prisidėjo prie pažeidimų padarymo, jų elgesys Tarybos tyrimo dėl ūkio subjektų padarytų pažeidimų metu apibūdintinas kaip pasyvus, paaiškinimai duoti ne norint bendradarbiauti, o siekiant išvengti ar patirti kuo mažesnes savo teisei priešingos veikos pasekmes; svarstymai apie jauną įmonės vadovo J. V. amžių pažeidimo padarymo metu, teisinio išsilavinimo neturėjimą bei neva šių aplinkybių nulemtą draudžiamų veikų padarymą, yra nepagrįsti, kadangi nėra duomenų, jog tokio amžiaus asmuo, inter alia J. V., negalėtų suvokti ir įvertinti savo atliekamų veiksmų pavojingumo ar priešingumo teisės aktų reikalavimams. Be to, ūkio subjekto vadovui nėra taikomi žemesni elgesio standartai vien dėl jo amžiaus ar išsilavinimo stygiaus, o atvirkščiai – yra taikomas profesionalumo kriterijus; sankcija – teisė eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu – nustatyta ir prašoma skirti už prisidėjimą prie sunkiems priskiriamo konkurencijos teisės pažeidimo padarymo, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad tokia sankcija pažeidžiama konstitucinė teisė laisvai pasirinkti norimą dirbti darbą, yra deklaratyvus ir neturi motyvuoto pagrindimo; sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirti mažesnę nei prašoma sankcija, nepagrįstai vadovų pavardžių paskelbimą Tarybos internetiniame tinklalapyje laikė tokio masto poveikio priemone, kuri pateisina sankcijos sušvelninimą, kadangi (inter alia atsižvelgiant į tai, kad visų asmenų, kuriems įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirtos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos, sąrašas skelbiamas Tarybos internetiniame tinklalapyje) tai nėra nei poveikio priemonė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies prasme, nei reikšminga aplinkybė Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto prasme; nėra pagrindo ūkio subjekto vadovui skiriamų sankcijų skaičių ir dydį sieti su ūkio subjektui skirtos sankcijos dydžiu (taip pat lyginti su ūkio subjektams kitokiomis aplinkybėmis (kituose tyrimuose) skirtomis baudomis), kadangi tiek tokios sankcijos, tiek jų skyrimo tvarka (pvz., baudos apskaičiavimo tvarka) reglamentuota atskirai; atsakovų išsakyti teiginiai dėl Tarybos nenuoseklumo kreipiantis į teismą dėl sankcijų ūkio subjekto vadovui skyrimo už prisidėjimą prie ūkio subjekto padarytų konkurencijos teisės pažeidimų (t. y. teiginiai, kad Taryba, įsiteisėjus jos nutarimui dėl sankcijų skyrimo ūkio subjektui, ne visada įgyvendina Įstatymo nuostatą kreipdamasi į teismą dėl sankcijų ūkio subjekto vadovui skyrimo), nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovų atstovo teismo posėdyje paminėti pavyzdžiai nėra tinkami: Tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2S-15, kuriuo bendrovės, iš jų – ir UAB „G4S Lietuva“, pripažintos sudariusios konkurenciją ribojančius susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį, panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, byla grąžinta Tarybai atlikti papildomą tyrimą. Tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 2S-9/2014 UAB „G4S Lietuva“ nėra pripažinta sudariusi draudžiamą konkurentų susitarimą ar piktnaudžiavusi dominuojam padėtimi; administracinės bylos dėl 2018 m. gruodžio 17 d. Tarybos nutarimo Nr. 2S-7 (2018), nagrinėjusio ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitiktį Įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo procesas nėra baigtas, todėl Taryba, laikydamasi savo išdėstytos pozicijos dėl kreipimosi į teismą termino, kol kas ir neturėjo kreiptis dėl sankcijų ūkio subjektų vadovams skyrimo.
40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytą teisinį reguliavimą, nacionalinių bei tarptautinių teismų praktiką, nustatytų reikšmingų aplinkybių visetą, inter alia susijusį su visų draudžiamame susitarime dalyvavusių ūkio subjektų vadovų teisei prieštaraujančių veikų padariniais, pateiktus duomenis apie A. J. turtinę padėtį, taip pat aplinkybę, kad J. V. nesinaudojo galimybe teikti duomenis apie savo turtinę padėtį, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad sankcija, apribojanti atsakovų teisę eiti atitinkamas pareigas, yra skiriama praėjus daugiau nei šešeriems metams nuo jos skyrimą lėmusių pažeidimų padarymo, Tarybos apeliacinio skundo dalį dėl sankcijų tenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą: J. V. skiriamas šešių mėnesių trukmės teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimas ir 4 000 Eur bauda; A. J. skiriamas šešių mėnesių trukmės teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimas ir 2 000 Eur bauda.
41. Teismui taip pat buvo pateikti J. V., A. M., A. J. ir A. Ž. prašymai atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalių išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018 ir kt.).
42. Įvertinusi tarp šalių kilusio ginčo baigtį apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o atsakovo J. V. – atmetamas, vadovaudamasi šios Nutarties 41 punkte nurodytais kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad J. V. priteistina 560 Eur, A. M. – 600 Eur, A. J. – 200 Eur, A. Ž. – 600 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo J. V. apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti.
J. V. skirti šešių mėnesių trukmės teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimą ir 4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų) baudą.
A. J. skirti šešių mėnesių trukmės teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimą ir 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) baudą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atsakovui J. V. 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Priteisti iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atsakovui A. M. 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Priteisti iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atsakovei A. J. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Priteisti iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atsakovui A. Ž. 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan |