Civilinė byla Nr. e3K-3-185-469/2025

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00003-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl viešųjų subjektų civilinės atsakomybės be kaltės (CK 6.271 straipsnis) ir bendrosios civilinės atsakomybės (CK 6.263 straipsnis) atribojimo, civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią miesto teritorijoje miško ūkio paskirties žemės sklype augusiam medžiui užvirtus ant automobilio, taikymo sąlygų.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 10 815,13 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2023 m. liepos 6 d. gatvėje šalia namų didelis medis užvirto ant jos automobilio, oras tą dieną buvo ramus. Kai medį supjaustė, buvo matyti, kad medis viduje pažeistas, jis be šaknų, buvo ir sausų šakų. Atsakovės patikėjimo teise valdomame žemės sklype augęs ir nuvirtęs medis tikrai nebuvo jaunas, todėl turėjo būti patikrinta, ar jis nesupuvęs, ir, reikalui esant, medis turėjo būti apgenėtas arba pašalintas. Ieškovė teigia, kad neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė neveikimu – atsakovė laiku nepašalino medžio, nesirūpino jo genėjimu.

4.       Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, išnagrinėjusi Alytaus apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą, 2024 m. birželio 27 d. nutartimi nutarė, kad ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad žala, dėl kurios atlyginimo priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą, ieškinyje kildinama iš atsakovės, kaip turto (valstybinio miško žemės) valdytojos, veiksmų netinkamai jį prižiūrint, taigi, ginčas susijęs su daiktinių teisių įgyvendinimu, bet ne su atsakovės veikla viešojo administravimo srityje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Alytaus apylinkės teismas 2024 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1.       2023 m. liepos 6 d. apie 7 val. ieškovės sutuoktinis išvarė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį iš namų (duomenys neskelbtini) garažo ir pastatė šalia namų;

6.2.       po kelių minučių išėjęs važiuoti į darbą ieškovės sutuoktinis pamatė, kad ant automobilio užgriuvęs šalia (duomenys neskelbtini) gatvės esančio atsakovei priklausiusio medelyno teritorijoje (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) augęs medis ir apgadinęs automobilį;

6.3.       ieškovė pateikė 2023 m. lapkričio 29 d. UAB „Autoalas“ remonto sąmatą, kurioje nurodyta, jog jai dėl šio įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudaro 10 815,13 Eur;

6.4.       valstybinės žemės sklypas, kuriame augo medis, buvo perduotas atsakovei valdyti patikėjimo teise;

6.5.       atsakovės patikėjimo teise valdytas žemės sklypas yra miško ūkio paskirties žemė;

6.6.       2023 m. liepos 5 d. atsakovė sklypą perdavė Nacionalinei žemės tarnybai, o ši – 2023 m. liepos 12 d. Alytaus miesto savivaldybei;

6.7.       atsakovė 2023 m. liepos 24 d. atsisakė atlyginti žalą, nurodydama, kad nėra jokių duomenų, jog iki 2023 m. liepos 6 d. įvykio ji būtų gavusi raštišką suinteresuotų asmenų prašymą pašalinti ar nugenėti minimą medį, nėra jokių duomenų, paklausimų, kad medis, kuris nulūžo, keltų grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui, nėra duomenų, jog miško žemės sklype buvo nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė;

6.8.       Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – HMT) pateikė informaciją apie didžiausią vėjo greitį, vietovei artimiausios Lazdijų automatinės meteorologijos stoties duomenimis: 2022 m. liepos 6 d. 6 val. – 2,9 m/s, 7 val. – 2,0 m/s, 8 val. – 1,5 m/s.

7.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama ieškovės nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

8.       Teismo nuomone, HMT pažyma nepaneigia fakto, kad Alytuje galėjo būti kilęs didelis (stiprus) vėjas, dėl kurio ir lūžo medis.

9.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovės kvalifikuoti miškininkystės srities specialistai, apžiūrėję įvykio vietą ir įvertinę lūžusį medį, konstatavo, jog tuopa buvo žalia ir atrodė visiškai sveika, jokių pavojų keliančių požymių nepastebėta, vizualiai nustatyti, kad jos centre puvinys, neįmanoma. Tai, kad vizualiai tuopa neatrodė pažeista, patvirtina ir ieškovės į bylą pateiktos medžio fotonuotraukos, kuriose akivaizdžiai matyti žaliuojantis, nepažeistas medis.

10.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, patikėjimo teise valdydama valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypą, turėjo teises ir pareigas, susijusias su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.109 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje apibrėžtu turto patikėjimo teisės turiniu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 12 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalies reikalavimų – valstybinės funkcijos – kompleksinės miškų ūkio veiklos, kaip ji suprantama pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 dalį ir nurodyta to paties įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punkte, vykdymu. Teismas vadovavosi miške augančio medžio priežiūrai, apsaugai ir tvarkymui aktualiu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Miškų įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 patvirtintų Miško kirtimo taisyklių 77 punkte nurodyta, kad sanitariniai miško kirtimai vykdomi visuose miškuose atsižvelgiant į Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204 patvirtintų Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 punktą, sanitariniais kirtimais turi būti iškirstos tik žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose; taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai. Jokių kitų atvejų, kai sanitariniai kirtimai yra privalomi, Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse nenurodyta. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. D1-1055 patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 2.2 punkte įtvirtintas pavojų keliančio medžio apibrėžimas – tai nudžiūvęs, nulūžęs, skilęs, pakrypęs su išvirtusiomis ar pakilusiomis šaknimis, apdegęs ar kitaip pažeistas medis, kuris virsdamas ar lūždamas gali sutrikdyti inžinerinės infrastruktūros veiklą ar padaryti kitokios žalos.

11.       Teismas nustatė, kad sklype, kuriame augo medis, UAB „ORDO“ atsakovės užsakymu 2021 m. vykdė pavojingų šakų genėjimą, dėl to atmetė ieškovės teiginius, kad atsakovė nesirūpino savo patikėjimo teise valdomų miškuose augančių medžių tvarkymu ir priežiūra.

12.       Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė nebuvo gavusi jokio pranešimo, jog aptariamas medis būtų nudžiūvęs, nulūžęs, skilęs, pakrypęs su išvirtusiomis ar pakilusiomis šaknimis, apdegęs ar kitaip pažeistas medis; taip pat jokia kita forma nenustatyta iki įvykio, kad medis būtų turėjęs išorinių nusilpimo ir (ar) pažeidimo požymių; nebuvo jokių indikacijų ar požymių kreiptis į kompetentingą instituciją dėl leidimo kirsti mišką išdavimo. Tai, kad medis nebuvo nei labai pažeistas medis, nei sausuolis (Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 4 punkto prasme), patvirtina ir pačios ieškovės pateiktos nuotraukos iš įvykio vietos – medis su žaliais lapais. Teismas nenustatė požymių, leidžiančių vertinti, kad medis iki įvykio ar įvykio metu neatitiko sveiko medžio sampratos.

13.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovė tinkamai įgyvendino valstybinės žemės patikėtinio, miško valdymo ir naudojimo pareigas (Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis), taip pat ir bendrąsias aplinkos (jos objekto – miško) apsaugos pareigas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53, 54 straipsnius, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos 9 straipsnį.

14.       Teismas nusprendė, kad teisinė pareiga ir prievolė nagrinėjamu atveju negali būti objektyviai absoliutinama, t. y. nėra objektyviai pakankamo pagrindo atsakovei besąlygiškai rūpintis kiekvienu medžiu, neturint reikiamos raštiškos informacijos apie konkretaus želdinio būklę bei galimą grėsmę aplinkai. Teismas nenustatė pagrindo manyti, kad atsakovė netinkamai ir aplaidžiai vykdė savo pareigas, galimu neveikimu prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo.

15.       Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė žalos dydį šioje byloje grindžia tik pateikta UAB „Autoalas“ remonto sąmata, kuri buvo sudaryta 2023 m. lapkričio 29 d., tačiau nėra pateikta jokio vertinimo, kuris pagrįstų, kad visi sąskaitoje nurodyti remonto ir kiti darbai buvo būtini. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįvykdė žalos dydžio įrodinėjimo pareigos – nepateikė kitų dokumentų, pvz., defektų nustatymo akto ir apgadinimų nuotraukų, liudijančių apie realiai būtent to ieškovės nurodyto įvykio (o ne kokio nors kito) metu patirtą žalą, patvirtinančių, kad automobilio apgadinimai tikrai buvo ir kad jie turi priežastinį ryšį su 2023 m. liepos 6 d. įvykiu.

16.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį į pačios ieškovės veiksmus – automobilį šalia medžių pastatė jo (t. y. didesnio pavojaus šaltinio) valdytojas, taip prisiėmė riziką; be to, automobilis galėjo būti apdraustas kasko draudimu.

17.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip asmens netinkamas rūpinimasis (nesirūpinimas) jo teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūra ir neužtikrinimas, kad jo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši civilinės atsakomybės sąlyga yra neįrodyta. Kadangi nebuvo akivaizdžių medžio pažeidimo požymių, kurie būtų lėmę pareigą atsakovei atlikti sanitarinį kirtimą, taip pat nesant duomenų, kad atsakovė būtų buvusi raštu informuota apie pavojingą medį ir į tokį pranešimą nebūtų reagavusi, byloje nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nesant neteisėtų veiksmų (neveikimo), kolegija nebepasisakė apie žalą, priežastinį ryšį ir kaltę.

19.       Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovė byloje neįrodinėja, jog įvykio metu būtų buvęs stiprus vėjas, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, tačiau šios aplinkybės (ne)įrodymas iš esmės neturėtų įtakos teismo sprendimui, kuriuo nustatyta, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

20.       Kolegija nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad kurios nors reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

21.1.       Teismai konstatavo, kad šiuo atveju atsakovės neteisėti veiksmai turėtų būti suprantami kaip netinkamas rūpinimasis (nesirūpinimas) jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūra ir neužtikrinimas, kad jos teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir remdamiesi teisės aktais nusprendė, kad atsakovei nebuvo pagrindo iškirsti medį. Tačiau teismų nurodytos taisyklės nustato atvejus, kai sanitariniai miško kirtimai yra privalomi, bet jie galimi ir kitais atvejais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. D1-1055 patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 2.2 punktą, pavojų keliantis medis yra ne tik nudžiūvęs, nulūžęs, skilęs, pakrypęs su išvirtusiomis ar pakilusiomis šaknimis, apdegęs, bet ir „kitaip pažeistas medis“. Ieškovės įsitikinimu, žalos jai padaręs medis toks ir buvo, tačiau atsakovė nesiėmė jokių priemonių, kad nustatytų tikrąją jai priklausančio medžio būklę ir imtųsi priemonių jam pašalinti. Atsakovei nebuvo jokios kliūties nukirsti puvinio pažeistą medį. Teismai svarbiausia atsakovės atsakomybę šalinančia aplinkybe pripažino tai, jog atsakovė nebuvo gavusi jokio pranešimo, kad ginčo medis būtų nudžiūvęs, skilęs ar kitaip pažeistas, kad būtų keliantis pavojų aplinkiniams. Atsakovė savo neveikimu, pasireiškusiu netinkama šalia kelio augusio medžio priežiūra (pakenkto medžio nenupjovimu laiku), neužtikrinimu, kad medis nekeltų žmonėms pavojaus, pažeidė ne specialiųjų, o bendrųjų teisės aktų reikalavimus. Be to, neveikimu, pasireiškusiu netinkama šalia kelio augusio medžio priežiūra (pavojų keliančio medžio nustatymu ir pavojaus pašalinimu), neužtikrinimu, kad medis nekeltų pavojaus keliu šalia miško sklypo besinaudojantiems asmenims, pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalį.

21.2.       Kasacinis teismas panašioje byloje yra pažymėjęs, kad net ir tais atvejais, kai dėl konkretaus želdinio grėsmės aplinkiniams pašalinimo į atsakovą nesikreipė joks asmuo, atsakovo pareiga išlieka užtikrinti tinkamą jo žinioje esančių želdinių priežiūros kontrolę. Ši aplinkybė nesuponuoja mažesnės atsakovo atsakomybės už jo žinioje esančių želdinių priežiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013). Teismai nukrypo nuo analogiškose bylose formuojamos teismų praktikos, kurioje deklaruojama, jog valdžios institucija turi pareigą aktyviai vykdyti jai įstatymu pavestus įpareigojimus ir pakanka nustatyti, kad atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-1124-624/2021, Nr. eA-1756-602/2025; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013).

21.3.       Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177, 179, 185 straipsniai) ir tinkamai nenustatė arba tinkamai neįvertino įrodymų ir aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės – dėl prieštaringų atsakovės paaiškinimų, vėjo nebuvimo. Teismai atsakovės atsakomybę vertino tik CK 6.271, bet ne 6.263 straipsnio aspektu, todėl bylos esmė nebuvo atskleista, ginčas nėra išspręstas teisingai.

22.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.       Teismų praktikoje jau yra pasisakyta dėl Miškų įstatymo nuostatų, kurios reikšmingos ir šiam ginčui. Nagrinėdamas iš esmės panašų ginčą dėl žalos, padarytos nuvirtusiu ant automobilių medžiu, taip pat augusiu atsakovės patikėjimo teise valdomame miško plote, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-590-1188/2024 pasisakė, kad Miškų įstatymo nuostatos neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog miško apsaugos uždaviniai (saugoti mišką ir jo išteklius nuo ligų, kenkėjų) esą apima uždavinį saugoti ir prižiūrėti kiekvieną pavienį miško medį. Atsakovės pareigos negali būti absoliutinamos, kai nebuvo išduoto leidimo kirsti aptariamą medį, atsakovė jokia forma neatsakinga už žalos pagal byloje pareikštą reikalavimą atlyginimą.

22.2.       Net ir tokio pobūdžio bylose, kur sprendžiamas valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą taikymo klausimas, kai šių gyvūnų savininkas – valstybė turi ribotas galimybes juos valdyti, vertinama, ar valstybės veiksmai, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, buvo pakankami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011).

22.3.       Kasaciniame skunde minima teismų praktika nėra aktuali šiai bylai, nes Lietuvos Respublikos želdinių įstatymas netaikomas miško žemėje augantiems augalams.

22.4.       Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo leidėjas nedaro išlygos medžiams, augantiems prie kelių, ir yra įtvirtinęs vienodą medžių priežiūros ir kirtimo atvejų teisinį reglamentavimą tiek pakelės, tiek miško glūdumoje esančių medžių atžvilgiu. Atsakovės manymu, įstatymo leidėjui svarbu ne medžio augimo vieta, o tai, ar medis atitinka pavojų keliančio medžio apibrėžimą. Atitinkamai teisės aktai įtvirtina pareigas atsakovei elgtis tam tikru būdu nustačius pavojų keliančio medžio buvimą.

22.5.       Iš esmės visi ieškovės argumentai buvo susiję su: rašytinio reikalavimo dėl medžio pašalinimo nebuvimu; medžio buvimo vietos specifika (šalia kelio); medžio būkle (medis pažeistas iš vidaus, bet nėra išorinių to požymių); automobiliui padarytos žalos dydžiu ir oro sąlygų įtaka. Teismai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą sprendimą, pasisakydami dėl visų ieškinyje keltų klausimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešųjų subjektų civilinės atsakomybės be kaltės (CK 6.271 straipsnis) ir bendrosios civilinės atsakomybės (CK 6.263 straipsnis) atribojimo; civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią miško žemėje augusiam medžiui užvirtus ant automobilio, taikymo sąlygų

23.       Kasaciniu skundu ieškovė kelia klausimus dėl CK 6.263 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, netinkamo aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl žalos, atsiradusios miško žemėje augusiam medžiui užvirtus ant automobilio, atlyginimo. Teisėjų kolegija pasisakys dėl to, kuri – bendroji ar specialioji – deliktinę civilinę atsakomybę nustatanti norma taikytina sprendžiant dėl valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype augusio ir valstybės įmonės priežiūroje buvusio medžio griuvimo sukeltos žalos atlyginimo.

24.       CK 6.271 straipsnis reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą – jame įtvirtinta griežtoji valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis). Straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos, be kita ko, taikytina CK 6.246 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teisiškai reikšminga ne tik tai, ar valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai, bet ir tai, ar jos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016, 23 punktas). Taigi viešiesiems subjektams, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, kurios pažeidimas gali lemti civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį taikymą.

25.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas specialus viešosios atsakomybės institutas, skirtas atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektas, institucijoms vykdant viešąjį administravimą. Viešasis administravimas – teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti viešosios teisės subjektų (valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų), įgyvendinančių valdžios funkcijas, veiksmai. Šie teisiniai santykiai grindžiami valdžios ir pavaldumo (subordinacijos), o ne subjektų lygiateisiškumo principu.

26.       Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios valdžios funkcija yra tik dalis visos valstybės ar savivaldybių veiklos, ir ji nėra tapati ūkinei komercinei veiklai (pvz., šilumos tiekimas, komunalinės paslaugos), turto valdymo ir priežiūros (pvz., parkų, pastatų, kelių) ar paslaugų teikimo funkcijoms; valdžios funkcijoms taip pat nepriskiriami iš civilinių ar darbo sutarčių kylantys santykiai. CK 6.271 straipsnis netaikomas, kai valstybė ar savivaldybė yra civilinių santykių dalyvė kaip privatus asmuo, pavyzdžiui, užsiima ūkine komercine veikla, teikia įvairias paslaugas per valstybės ar savivaldybės įmones. Tokiais atvejais civilinė atsakomybė už padarytą žalą atsiranda bendrais pagrindais. Pavyzdžiui, jeigu ministerijos automobilis padaro avariją, valstybė žalą atlygina ne pagal CK 6.271, o pagal CK 6.270 straipsnį. Pagal šį straipsnį valstybė atlygina žalą ir kai tam tikras valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka privatus asmuo. Pavyzdžiui, valstybė atsako už žalą, padarytą neteisėtais policijos rėmėjų veiksmais. Tačiau šis straipsnis netaikomas, kai žalos atlikdamas savo funkcijas padaro notaras, advokatas, teikiantis valstybės garantuotą teisinę pagalbą, ir panašiai, nes šie asmenys neatlieka viešojo administravimo funkcijų. Todėl jie atsako bendraisiais pagrindais (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 378). Taigi kai institucija veikia kaip turto savininkas ar valdytojas, prižiūri jai priklausančius objektus, ji veikia ne kaip valdžios institucija, jos veikla laikoma civilinės teisės subjekto ūkine veikla. Kilus žalai iš tokios veiklos, deliktiniuose santykiuose valstybė dalyvauja ne kaip valdžios subjektas, bet kaip privatus asmuo – savininkas, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinės teisės subjektai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), ir jos atsakomybės klausimas spręstinas taikant ne CK 6.271 straipsnį, o bendrąsias deliktinės atsakomybės normas (CK 6.246–6.249, 6.263 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). 

27.       Taigi, skiriasi CK 6.263 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintų normų taikymo sritis. Siekiant atriboti griežtąją viešąją civilinę atsakomybę nuo generalinio delikto, taikytinas funkcinis, t. y. atliekamos veiklos, kriterijus. CK 6.271 straipsnio pagrindu viešajam subjektui (valstybei ar savivaldybei) atsakomybė taikoma tik už viešosios valdžios funkcijos netinkamą vykdymą, o CK 6.263 straipsnio pagrindu – už žalą, padarytą veiksmais (veikimu, neveikimu), nepriskirtinais valdžios funkcijoms.

28.       CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal šio straipsnio 2 dalį, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tai yra deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. 

29.       Taigi, priklausomai nuo to, pagal kokias teisės normas kvalifikuotinas nagrinėjamas ginčas (specialiąją normą, reglamentuojančią valstybės civilinę atsakomybę už valdžios institucijų veiksmus, ar bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės normas), skiriasi civilinei atsakomybei konstatuoti būtinų sąlygų visuma: sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nelaikoma privaloma civilinės atsakomybės sąlyga, tuo tarpu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles kaltė yra laikoma privaloma civilinės atsakomybės sąlyga. Kitos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) yra būtinos abiem atvejais, o jų turinys nesiskiria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-969/2020, 52 punktas).

30.       Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko rūpestingo asmens elgesio standartą. Minėtų normų prasme rūpestingumo pareigą turi kiekvienas asmuo, tačiau šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi. Vieni turi didesnę, kiti – mažesnę rūpestingumo pareigą. Šios pareigos pobūdis, laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių – asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos, teisinio veiklos reglamentavimo. Rūpestingumo pareigos pobūdį ir laipsnį dažnai reglamentuoja įvairūs teisės aktai, profesinės etikos taisyklės, papročiai ir pan. Todėl sprendžiant, kokią rūpestingumo pareigą turėjo žalos padaręs asmuo ir ar jis ją pažeidė, reikia vadovautis ne tik CK 6.263 straipsnio 1 dalies norma, bet ir kitais šaltiniais (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 366–367; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-378/2025, 58 punktas; 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023 31, 32 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

31.       Nagrinėjamoje byloje kilo atsakovės Valstybinės miškų urėdijos deliktinės atsakomybės klausimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje specialioji teisėjų kolegija, spręsdama bylos rūšinio teismingumo klausimą, padarė išvadą, kad žala, dėl kurios atlyginimo priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą, ieškinyje kildinama iš atsakovės, kaip turto (valstybinio miško žemės) valdytojos, veiksmų netinkamai jį prižiūrint, taigi, ginčas susijęs su daiktinių teisių įgyvendinimu, bet ne su atsakovės veikla viešojo administravimo srityje. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsakovės atsakomybės sąlygas vertino pagal CK 6.271 straipsnį.

32.       Taigi, sprendžiant dėl bendrosios (pagal CK 6.263 straipsnį) ir specialiosios (pagal CK 6.271 straipsnį) deliktinės civilinės atsakomybės atribojimo nagrinėjamu atveju, reikšmingas kriterijus yra atsakovės Valstybinės miškų urėdijos atliekamos funkcijos, iš kurių vykdymo ieškovė kildina atsakovės atsakomybę.

33.       Miškų urėdija – valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio ir kitą įmonės įstatuose nustatytą veiklą (Miškų įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Miškų įstatymo 5 straipsnyje nustatytos miškų urėdijos valstybinės funkcijos: 1) patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą; 2) miškuose, nesvarbu, kokia yra jų nuosavybės forma, įgyvendina bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą; 3) Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose; 4) diegia pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas; 5) vykdo miško medžių selekciją ir vysto sėklinę miško bazę. Kompleksinė miškų ūkio veikla apibrėžiama kaip veikla, apimanti miškų įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, taip pat racionalų miškų išteklių naudojimą bei prekybą mediena ir miško ištekliais, tačiau nepakenkiant gamtotvarkos priemonių miškuose įgyvendinimui (Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 dalis).

34.       Valstybinės miškų urėdijos pareiga prižiūrėti mišką kyla iš turto valdymo teisės, jai veikiant privatinės teisės sferoje kaip turto savininkei (valdytojai). Taigi, medžių priežiūra nėra atsakovės valdžios (viešojo administravimo) funkcija – tai viešojo turto valdymo ir priežiūros pareiga, todėl jos veiksmai vertinami pagal bendrąją civilinės atsakomybės normą (CK 6.263 straipsnį), o ne pagal CK 6.271 straipsnį, reglamentuojantį griežtąją viešąją atsakomybę.

35.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio reikalavimo (ne)pagrįstumo, byloje nustatytas faktines aplinkybes nepagrįstai vertino pagal CK 6.271 straipsnį, tačiau nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas savaime nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

36.       Remiantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes konstatuotina, kad atsakovė, būdama atsakinga už jos patikėjimo teise valdomoje teritorijoje esančio miško priežiūrą ir tvarkymą, turėjo pareigą užtikrinti, kad valstybinės žemės sklype augantis medis nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau šios pareigos pažeidimas gali būti konstatuotas tik nustačius, kad atsakovė turėjo iš teisinio reguliavimo kilusią pareigą šį medį pašalinti arba kaip rūpestingas ir apdairus asmuo žinojo (turėjo žinoti) apie medžio keliamą pavojų. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovei (CPK 178 straipsnis).

37.       Minėta, atsakovė yra valstybinio miško valdytoja. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 patvirtintas Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašas reglamentuoja teisės kirsti mišką suteikimo ir įgijimo tvarką, leidimų kirsti mišką išdavimo miško valdytojams ir naudotojams tvarką. Šiame apraše apibrėžta pavojų keliančio medžio sąvoka – tai nudžiūvęs, nulūžęs, skilęs, pakrypęs su išvirtusiomis ar pakilusiomis šaknimis, apdegęs ar kitaip pažeistas medis, kuris virsdamas ar lūždamas gali sutrikdyti inžinerinės infrastruktūros veiklą ir (ar) padaryti kitokios žalos (Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 2.2 punktas).

38.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ant ieškovės automobilio nuvirtusi tuopa įvykio metu (liepos mėnesį) buvo žalia ir atrodė visiškai sveika, išoriškai nesimatė jokių pavojų keliančių požymių, taigi, ji neatitiko Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 2.2 punkte įtvirtinto pavojų keliančio medžio apibrėžimo. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė nebuvo gavusi jokio pranešimo, jog aptariamas medis būtų pažeistas. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad atsakovė tinkamai įgyvendino valstybinės žemės patikėtinio, miško valdymo ir naudojimo pareigas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė nevykdė miško priežiūros pareigų ar jas vykdė netinkamai. Teismai nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios būtų sudariusios pagrindą spręsti, kad atsakovė elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, atlikdama jos patikėjimo teise valdomoje teritorijoje esančio miško priežiūrą ir tvarkymą.

39.       Teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl kasacinio skundo teiginių, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo analogiškose bylose formuojamos teismų praktikos. Kasaciniame skunde cituojama teismų praktika netaikytina nagrinėjamai situacijai, nes joje aptariami atvejai, kai savivaldybė, būdama atsakinga už jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą, šios priežiūros nevykdė ir (ar) neorganizavo. Skundo argumentai dėl atsakovės paaiškinimų dėl genėjimo darbų prieštaringumo, aplinkybės, kad medis nuvirto be jokių išorinių veiksnių poveikio, neįvertinimo, ieškovės rizikos prisiėmimo, fotonuotraukose užfiksuotos medžio būklės vertinimo, taip pat dėl aplinkybės, kad medis augo šalia kelio miesto teritorijoje, vertinimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie yra faktinio pobūdžio, neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nurodyti kasacinio skundo teiginiai neturi įtakos bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė turėjo iš teisinio reguliavimo kilusią pareigą pašalinti medį arba kaip rūpestingas ir apdairus asmuo žinojo (turėjo žinoti) apie medžio keliamą pavojų, teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylos procesinės baigties

40.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš dalies netinkamai aiškino materialiosios teisės normas (CK 6.271 ir 6.263 straipsnius), tačiau šioje nutartyje nurodyti pažeidimai ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo klausimą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo spręsti kitaip, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Atsižvelgiant į tai, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

41.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė

Egidija Tamošiūnienė