Administracinė byla Nr. eA-5365-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01456-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 10.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. D.-Y., N. Y. (N. Y.), N. Y. (N. Y.), O. Y. (O. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. D.-Y., N. Y. (N. Y.), N. Y. (N. Y.), O. Y. (O. Y.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai G. D.-Y., N. Y., N. Y. ir O. Y. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2018 m. balandžio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1V-157 dalį, kurioje nuspręsta jiems neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo).

2.       Pareiškėjų nuomone, ginčijamu įsakymu vidaus reikalų ministras nepagrįstai nusprendė jiems neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjų protėvis E. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 2015 m. vasario 23 d. vidaus reikalų ministro įsakymu buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė E. L. anūkams (G. D.-Y. broliui ir seseriai), proanūkiams, bet G. D.-Y. ir jos vaikams atsisakyta tai padaryti. Pastaraisiais metais atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę daliai šeimos narių, pareiškėjai buvo tikri, kad Migracijos departamentas jau atliko patikrą ir įsitikino, jog jų protėvis atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo reikalavimus. Pareiškėjų vertinimu, jų atžvilgiu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojami teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principai.

3.       Pareiškėjai pažymėjo, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys, pareiškėjų teigimu, toks išaiškinimas turėtų būti taikomas tik prašymams dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, pateiktiems po šio sprendimo įsiteisėjimo, neliečiantiems tos pačios šeimos palikuonių, taip pat turėtų būti taikomas tinkamai. Įstatymo formuluotė šiuo atveju yra visiškai nepasikeitusi, nepripažinta antikonstitucine. Šiuo atveju nepagrįstai vadovaujamasi minėta nutartimi byloje
Nr. eA-4691-756/2017, nes E. L. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, ne atskira valstybė. Todėl teiginys, kad E. L. 1940 m. birželio 15 d. neva neturėjo Lietuvos pilietybės, yra nepagrįstas. Pagrindas prarasti Lietuvos pilietybę šiuo atveju būtų buvęs kitos valstybės pilietybės įgijimas, tačiau E. L. neįgijo kitos valstybės pilietybės, o įgijo tik mandatinės teritorijos,
t. y. Jungtinės Karalystės valdos, pilietybę, todėl jis neprarado Lietuvos pilietybės.

4.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad E. L. 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės. Tarp Migracijos departamentui pateiktų dokumentų yra pačių pareiškėjų pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. R4-2173, kuriame įrašyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje yra pilietybės referento 1935 m. rugpjūčio 26 d. raštas
Nr. 54251 svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Nurodytame rašte
eil. Nr. 16 įrašytas E. L.. Šiuo atveju pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, nes neatitiko Pilietybės įstatymo turinio, kurį išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje
Nr. eA-4691-756/2017.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pareiškėjai pateikė dokumentus, patvirtinančius jų prosenelio E. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau pilietybės referento 1935 m. rugpjūčio 26 d. rašte Nr. 54251 svetimšalių referentui nurodyta į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus įrašyti asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybe, šiame rašte eil. Nr. 16 įrašytas E. L.. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų senelis (prosenelis) E. L. išvyko iš
Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau 1940 m. birželio 15 d. jis buvo netekęs (nustojęs)
Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę. Vadovaujantis Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. eA-4691-756/2017 pateiktu išaiškinimu, E. L. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Todėl pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies punkte įtvirtintų sąlygų, kurioms esant jiems galėtų būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjų G. D.-Y., N. Y., N. Y., O. Y. skundą atmetė.

9.       Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą, ar asmuo turi teisę, būdamas kitos valstybės piliečiu, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu,
t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis, išaiškino, jog išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių įstatymo nuostatų taikymui svarbu, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki pat 1940 m. birželio 15 d. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Pilietybės įstatymas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

10.       Teismas nustatė, kad G. D.-Y., N. Y., N. Y. ir O. Y., būdami Izraelio piliečiai, 2016 m. liepos 3 d. prašymais kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodydami, kad vienas iš jų tėvų senelių ar prosenelių pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Palestiną 1935 m. Pateiktas santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos G. D.-Y. mama buvo N. L., kurios tėvas – E. L. (E. L.). Pagal pateiktą gimimo liudijimą bei prašyme atkurti pilietybę nurodytus duomenis nustatyta, kad N. Y., N. Y. ir O. Y. yra G. D.-Y. vaikai, o E. L. – jų prosenelis. Naujokų rezervo liudijimas patvirtina, kad E. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo priimtas į naujokų rezervą 1930 m. kovo 25 d. G. D.-Y. 2014 m. liepos 17 d. paaiškinime nurodyta, kad, jos žiniomis, 1935 m. jos senelis E. L. išvyko iš Lietuvos į Palestiną, nes bijojo nacių valdžios stiprėjimo kaimyninėje Vokietijoje. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. raštu kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar E. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2017 m. gruodžio 19 d. rašte pateikė turimus duomenis, pagal kuriuos nustatyta, jog E. L. eil. Nr. 16 įrašytas į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę, sąrašą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė ir Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje raštą, kuriame nurodyta, jog „išeiti p. E. L. iš Lietuvos pilietybės, įgyjant Palestinos pilietybę, kliūčių nėra“. Taigi informacija, gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, kad 1935 m. E. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti Palestinos pilietybę. Teismas konstatavo, kad 1940 m. birželio 15 d. E. L. savo valia jau nebeturėjo Lietuvos pilietybės, todėl jo palikuonys neturi teisės atkurti pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu.

11.       Teismo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjų artimiesiems pilietybė buvo atkurta, o jiems – ne, nėra pagrindas naikinti ginčijamą 2018 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1V-157 dalį, nes pareiškėjai tokį lūkestį šioje byloje kildina iš viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurie, nors ir nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais, tačiau ginčijamų sprendimų priėmimo metu pateikto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. išaiškinimo neatitinka. Be to, net ir nustačius, jog pareiškėjų artimųjų atžvilgiu sprendimai dėl pilietybės atkūrimo buvo priimti pažeidžiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, nėra pagrindo teigti, kad šiai nutarčiai prieštaraujančių sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai nagrinėjamos bylos atveju. Be to, teismas akcentavo, jog žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, todėl šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017.

12.       Teismas nusprendė, kad pareiškėjų ginčijama Vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1V-157 dalis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems neatkūrimo yra priimta tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jos nėra pagrindo. Atitinkamai nebuvo pagrindo ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui.

III.

13.       Pareiškėjai G. D.-Y., N. Y., N. Y., O. Y. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

14.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjai papildomai nurodo nesutinkantys su teismo išvada, jog jiems negali būti taikoma teisėtų lūkesčių apsauga, kadangi teismas tokią išvadą priėjo paviršutiniškai įvertinęs skundo argumentus, visiškai neišanalizavęs pareiškėjų pateiktų kitų argumentų. Pabrėžia, kad pilietybės, kaip ypatingo asmens teisinio ryšio su valstybe, negali ir negalėjo vienašališkai atimti joks referentas. Referento raštas negali būti vieninteliu įrodymu, kad E. L. 1935 m. neteko Lietuvos pilietybės. Teismas privalėjo išsiaiškinti, ar E. L. atitiko teisės aktuose numatytas sąlygas, kurioms esant netenkama Lietuvos pilietybės, tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų argumento, jog E. L. šių sąlygų neatitiko, nes neįgijo kitos valstybės pilietybės.

15.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

17.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Jis palaiko atsakovo pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą ir sutinka su teismo sprendimu, mano, kad šis teismo sprendimas buvo priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.       Byloje administracinis ginčas kilęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1V-157 dalies, kurioje nuspręsta pareiškėjams neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

20.       Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22.       Byloje nustatyta, kad G. D.-Y., N. Y., N. Y. ir O. Y., būdami Izraelio piliečiai, 2016 m. liepos 3 d. prašymais kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodydami, kad vienas iš jų tėvų senelių ar prosenelių pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Palestiną 1935 m. Pateiktas santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos G. D.-Y. mama buvo N. L., kurios tėvas – E. L. (E. L.). Pagal pateiktą gimimo liudijimą bei prašyme atkurti pilietybę nurodytus duomenis nustatyta, kad N. Y., N. Y. ir O. Y. yra G. D.-Y. vaikai, o E. L. – jų prosenelis.

23.       Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai, o reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis). Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal bendrą taisyklę, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai, o išimtinė galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, įstatymų leidėjo apibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 – 4 punktuose.

24.       Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

25.       Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

26.       Aptarto teisinio reguliavimo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys (ir jų palikuonys), kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kitoks teisės aiškinimas nėra galimas, o pareiškėjų nurodytas procesinis dokumentas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-4691-756/2017 su aptartu aiškinimu nepakeitė teismų praktikos ir naujų taisyklių nesukūrė.

27.       Byloje surinktų ir tinkamai vertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad 1935 m. E. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti kitą pilietybę. Tai lėmė išvadą, kad pareiškėjų prašymas Pilietybės įstatymo pagrindu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę negalėjo būti tenkinamas. Nesutikdami su tokia išvada pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, duodančių pagrindą reikšmingas ginčui faktines aplinkybes vertinti kitaip (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis). 

28.       Dėl aukščiau išdėstyto pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjų ginčijama 2018m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-157 dalis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo priimta tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jos nėra pagrindo.

29.       Kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas, priimtas tinkamai aiškinant ir taikant teisę, vertinant faktines bylos aplinkybes, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o nenustačius pagrindo jį keisti ar naikinti, apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. D.-Y., N. Y. (N. Y.), N. Y. (N. Y.), O. Y. (O. Y.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Rytis Krasauskas