Civilinė byla Nr. 3K-3-180/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2;
75.6.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų: Janinos Januškienės,
Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant
Indrei Savkinienei,
vertėjaujant
Loretai Kireilytei,
dalyvaujant
ieškovei V.Š.,
ieškovės
atstovui advokatui Algiui Tursui,
atsakovo V. Š.
atstovei advokatei Vilmai Raklevičienei,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo V. Š.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui V. Š. dėl testamento
pripažinimo negaliojančiu ir asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2007 m.
rugpjūčio 30 d. mirė ieškovės sutuoktinis L. Š., kuris 2005 m. lapkričio
11 d. oficialiuoju testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro
notarės Aldonos Adomaitienės, paliko atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais jame
esančiais namų apyvokos daiktais. Testamente nurodyta, kad butas priklauso
ieškovės sutuoktiniui nuosavybės teise.
Ieškovė
teigė, kad jos sutuoktinis neturėjo teisės sudaryti tokio turinio testamento,
nes nebuvo šiuo palikto turto – buto – savininkas. Nekilnojamojo turto registro
centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1991 m. birželio 26 d. Gyvenamųjų namų
statybos kooperatyvo 1991 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. 32 pagrindu nuosavybės
teise priklauso ieškovei. Šie duomenys nenuginčyti. Kadangi palikėjas,
sudarydamas ginčijamą testamentą, pažeidė CK 4.37 straipsnį,
4.48 straipsnio 1 dalį, tai testamentas pripažintinas niekiniu ir
negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
Reikalavimui
dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe pagrįsti ieškovė nurodė, kad jos sesuo
N. S., buvusi tuomečio Gyvenamojo namo statybos kooperatyvo Nr. 49 (šiuo
metu – 438-oji daugiabučių namų savininkų bendrija) narė (pajininkė), pakeitė
savo dviejų kambarių butą, buvusį (duomenys
neskelbtini), į du vieno kambario butus, kurių vienas, esantis (duomenys neskelbtini), teko ieškovei.
438-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos 2007 m. lapkričio 16 d. pažymos
Nr. 8 duomenimis, pajų už abu butus savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo
ieškovės sesuo, taigi ginčo butui įsigyti, ieškovės teigimu, nebuvo panaudotos jos
ir sutuoktinio bendros lėšos. Tvirtindama, kad butas įgytas tik už sesers jai
dovanotus pinigus (pajų), ieškovė mano, jog, remiantis pajaus sumokėjimo ir
turto įsigijimo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau –
SŠK) 22 straipsniu, butas yra jos asmeninė nuosavybė.
Ieškovė prašė:
pripažinti L. Š. 2005 m.
lapkričio 11 d. sudarytą ir Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės Aldonos
Adomaitienės patvirtintą oficialųjį testamentą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) negaliojančiu;
pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmenine jos
nuosavybe.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino
ginčijamą oficialųjį testamentą negaliojančiu, o ginčo butą – asmenine ieškovės
nuosavybe.
Įvertinęs
bylos duomenis (ieškovės paaiškinimus, liudytojos (ieškovės sesers) parodymus,
rašytinius dokumentus), teismas sprendė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintinas
ieškovės asmenine nuosavybe. Dėl atsakovo prašymo taikyti 2007 m. gruodžio 6 d.
pareikštam ieškovės reikalavimui pripažinti jos asmenine nuosavybe butą, įregistruotą
1991 m. birželio 26 d., ieškinio senaties terminą teismas sprendė, kad šis
terminas nepraleistas, nes, teismo vertinimu, bylos aplinkybės leidžia manyti, jog
ieškovė, įregistruodama ginčo butą, buvo įsitikinusi jį esant jos asmenine
nuosavybe. Dėl to ieškinio senaties terminą šiuo atveju teismas skaičiavo nuo
ieškovės sužinojimo apie jos pažeistas teises dienos, t. y. nuo 2007
m. rugpjūčio 30-osios, kai ieškovė ir atsakovas kreipėsi į notarų biurą dėl
paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.
Konstatavęs,
kad ginčo butas pripažintinas asmenine ieškovės nuosavybe, teismas nurodė, jog
atsakovas – testamentinis ieškovės sutuoktinio įpėdinis – negalėjo paveldėti ir
nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis).
Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl ginčijamo
oficialiojo testamento pripažinimo negaliojančiu, kartu pažymėdamas, kas
faktinės bylos aplinkybės suponuoja būtinumą taikyti CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes, teismo
vertinimu, tokia situacija, kai ieškovė, būdama garbingo amžiaus, visą gyvenimą
gyvenusi ginčo bute, faktiškai šio (ar jo dalies) netektų, prieštarautų
teisingumo principui.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį
skundą, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pripažino byloje pateiktus
įrodymus patvirtinančiais, kad visą pajų už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėjo ieškovės sesuo N. S. ir kad
ji visą šį pajų padovanojo tik savo seseriai (ieškovei). Remdamasi teismų
praktikoje suformuluota tikėtinumo taisykle, kuria grindžiamas įrodymų
vertinimas civilinėje byloje, teisėjų kolegija sprendė, kad, konstatavus, jog
kitokių teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, ieškovė dokumentais
įrodė jos sesers pajaus sumokėjimą už ginčo butą, taip pagrįsdama ir pinigų
(pajaus) dovanojimo sutarties egzistavimą, yra pagrindas teigti, kad labiau
tikėtina, jog ieškovės įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo. Šiai išvadai
pagrįsti teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pajaus už ginčo butą sumokėjimo
metu galiojusio 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog įstatymo
reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, tačiau
šio straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš
dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis
vengia sandorį įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu
turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir šiuo atveju sandorio po to
notariškai įforminti nebereikia. Be to, teisėjų pažymėjo, kad pinigų dovanojimo
momentu galiojusiame 1964 m. CK nebuvo įtvirtinta draudimo sudaryti žodinę
dovanojimo sutartį, bei atkreipė dėmesį į tai, jog pinigus (pajų) ieškovei
dovanojo jos sesuo, su kuria ieškovės santykiai, bylos duomenimis, visada buvo
labai geri. Teisėjų kolegijos vertinimu, dovanojimo aplinkybes patvirtina ne
tik ieškovės paaiškinimai, jos sesers kaip liudytojos duoti parodymai, bet ir
bylos rašytiniai duomenys: 438-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos 2007
m. lapkričio 16 d. pažyma Nr. 8; išrašas iš 1979 m. balandžio 5 d. vykusio
Gyvenamojo namo statybos kooperatyvo Nr. 49 įgaliotinių susirinkimo
protokolo; orderiai Nr. 019448 ir Nr. 019444; 438-osios daugiabučių
namų savininkų bendrijos 2007 m. gruodžio 6 d. pažyma Nr. 10, kiti
mokestiniai dokumentai. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio
skundo argumentus, kad N. S. vardu išrašyti kasos pajamų orderiai
nepatvirtina, jog ji mokėjo pajaus įmokas už ieškovę. Teisėjų kolegijos
nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytais rašytiniais
bylos įrodymais, patvirtinančiais, kad pinigai ieškovei buvo dovanoti pajaus
sumokėjimo už butą būdu, pagrįstai vadovavosi SŠK 22 straipsnio 1 dalimi,
kurioje buvo nustatyta, jog turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos
sudarymo, taip pat gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra
kiekvieno iš jų nuosavybė, todėl priėmė teisingą sprendimą, tenkindamas ieškovės
reikalavimą pripažinti butą asmenine jos nuosavybe. Kadangi ieškovės
sutuoktinis vienas, taip pat ieškovė ir jos sutuoktinis kaip šeima pajaus už
ginčo butą niekada nemokėjo (atsakovas šio fakto bylos nagrinėjimo metu ir neginčijo),
tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo butas asmeninės
nuosavybės teise priklauso ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios
instancijos teismo išvada pagrįsta ir dėl to, kad ieškovė, iš pradžių įgijusi pinigus
kaip asmeninę nuosavybę, sesers dovanotą pajaus už butą sumokėjimo būdu, vėliau
įregistravo butą savo vardu kaip asmeninę nuosavybę. Tai patvirtina Nekilnojamojo
turto registro centrinio duomenų banko išrašas.
Atkreipusi dėmesį į tai, kad palikėjas (ieškovės
sutuoktinis) testamente neišvardijo, kokie konkrečiai namų apyvokos daiktai
buvo jo asmeninė arba bendroji jungtinė nuosavybė, t. y. tinkamai
neišreiškė savo valios dėl šių daiktų, teisėjų kolegija pripažino teisėtu ir
pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčijamo testamento
pripažinimo negaliojančiu. Pažymėjusi, kad pagal CK 5.14 straipsnį įprastinio
namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą,
nesvarbu, kokia jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju
iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus, teisėjų kolegija konstatavo, jog
nagrinėjamoje byloje nepateikta tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų.
Dėl apeliacinio skundo argumentų ieškinio senaties
termino ieškovės reikalavimui pripažinti ginčo butą jos asmenine nuosavybe
taikymo klausimu teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos
teismo motyvais ir išvadomis. Kadangi pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog
butui įsigyti buvo panaudotos ieškovės sesers dovanotos lėšos, tai, teisėjų
kolegijos nuomone, ieškovė visada buvo įsitikinusi, kad butas priklauso jai asmeninės
nuosavybės teise. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl
ieškinio senaties termino nurodytam ieškovės reikalavimui pareikšti pradžios
momento.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, o pirmosios
instancijos teismo sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovės
asmeninės nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo ir šį ieškovės reikalavimą
atmesti kaip neįrodytą bei pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui;
sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu ginčijamas oficialusis
testamentas, pakeisti ir šį ieškovės reikalavimą tenkinti iš dalies,
pripažįstant negaliojančia oficialiojo testamento dalį dėl 1/2 dalies ginčo
buto palikimo.
Kasatoriaus prašymas grindžiamas tuo, kad bylą
nagrinėję teismai, visiškai patenkindami ieškovės reikalavimus, netinkamai
aiškino ir taikė tiek bendrąją jungtinę sutuoktinių, tiek asmeninę vieno iš jų
nuosavybę bei jos pripažinimo sąlygas, dovanojimą, taip pat ieškinio senatį
reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, visapusiškai neišnagrinėję
visų faktinių bylos aplinkybių bei tinkamai neištyrę visų bylos duomenų,
pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles įtvirtinančias proceso
teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos pirmiau
įvardytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos:
1. 1964 m. CK 282
straipsnyje buvo nustatyta privaloma didesnės kaip 1000 rublių sumos dovanojimo
sutarties notarinė forma, kurios nesilaikymas pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 3
dalį šią sutartį darė negaliojančią. Bet kurios iš ieškovės bei liudytojos
(ieškovės sesers) nurodomų sumų dovanojimo sutartis turėjo būti sudaryta
notarine forma. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, savo
išvadą dėl ieškovės ir jos sesers pinigų (pajaus) dovanojimo sandorio buvimo grįsdamas
1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostata, kad jeigu viena iš šalių
visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o
antroji šalis vengia sandorį įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies
reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir šiuo atveju sandorį po
to notariškai įforminti nebereikia, netinkamai aiškino ir taikė šią materialiosios
teisės normą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje R. P. v. V. B., bylos
Nr. 3K-3-20/2008, šiuo klausimu suformuotos praktikos. Nei ieškovė, nei
jos sesuo nebuvo pareiškusios reikalavimo dėl pinigų dovanojimo sandorio
pripažinimo galiojančiu remiantis 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalimi,
byloje nebuvo nustatyta ir kitos šiai normai taikyti būtinos aplinkybės, kad
ieškovė ar jos sesuo būtų vengusios įforminti sandorį notarine tvarka. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas, nesant pareikšto atitinkamo reikalavimo bei
visų 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų, savo iniciatyva
pripažindamas galiojančiu pinigų dovanojimo sandorį, kuris turėjo būti
įformintas notariškai, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK
320 straipsnis) ir, be to, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens
(ieškovės sesers) teisių ir pareigų, tai yra absoliutus teismo procesinio
sprendimo negaliojimo pagrindas. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada, jog pagal 1964 m. CK buvo galima žodžiu sudaryti
pinigų dovanojimo sandorį, dėl kurio įstatyme nustatyta privaloma notarinė
forma, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje A. K. M. v. P. L. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-670/1999, išdėstytiems išaiškinimams dėl 1964 m. CK 58
straipsnio taikymo.
2. Apeliacinės instancijos
teismas, vienu iš ieškovės asmeninės nuosavybės teisės į ginčo butą įrodymu
pripažindamas aplinkybę, kad šis butas Nekilnojamojo turto registre buvo
įregistruotas ieškovės, kaip kooperatyvo narės, vardu, neteisingai sprendė dėl
buto registracijos vieno iš sutuoktinių vardu reikšmės bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo
16 d. nutartyje civilinėje byloje S. S.
v. L. S., bylos Nr. 3K-3-989/2002, suformuotos praktikos, kad
kooperatyvo nario sutuoktinio teisės į kooperatinį butą nustatomos pagal šeimos
įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinių vardu įformintas
(įgytas) kooperatinis butas.
3. Kasatoriaus nuomone, ieškovė
neįrodė, kad už ginčo butą sumokėtas pajus buvo jos sesers jai padovanotas.
Teismai, nustatydami šį faktą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus,
nes: 1) vadovavosi liudytojų parodymais; tuo tarpu įstatyme nenustatyta,
kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo remtis liudytojų
parodymais išimtis, nustatytas CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, galima taikyti
ir įrodinėjant sandorio, dėl kurio nustatyta privaloma notarinė forma, buvimą;
įstatyme reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį visada daro
negaliojantį; 2) pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netyrė ir nevertino,
kasatoriaus nuomone, prieštaringų įrodymų – liudytojų parodymų bei bylos
rašytinių duomenų – kiekvieno atskirai, apsiribojo tik nuoroda, kad įrodymų
visuma patvirtina ieškovės reikalavimus. Be to, teismas, sprendime nurodydamas,
kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo aplinkybių, jog palikėjas
vienas, taip pat palikėjas ir ieškovė kaip šeima pajaus už ginčo butą nemokėjo,
bei pripažindamas tai patvirtinančiu ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į
butą, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir taip pažeidė CPK
178 straipsnį, nes pareiga paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės prezumpciją tenka ieškovei.
4. Ieškovei ir jos
seseriai teigiant, kad pajus už ginčo butą buvo sumokėtas už sesers ieškovei
padovanotas lėšas, aktualios ne tik CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto, bet
ir šio straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, įtvirtinančios aiškiai išreikštą
sutuoktinio valią įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn, kaip sąlygą
pripažinti turtą asmenine šio sutuoktinio nuosavybe. Teismai, pripažindami
ginčo butą asmenine ieškovės nuosavybe, šiuo aspektu bylos aplinkybių netyrė ir
nevertino. Kasatoriaus teigimu, bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad
ginčo butas buvo įgytas ne asmeniniams, o šeimos poreikiams tenkinti, iki
sutuoktinio mirties ieškovė neatliko jokių veiksmų, liudijančių jos valią
valdyti šį butą asmeninės nuosavybės teise. Dėl tokių aplinkybių ieškovės
sutuoktinis (palikėjas), pagrįstai manydamas, kad butas yra šeimos turtas,
priklauso jam ir ieškovei kaip sutuoktiniams, atliko testamentinį patvarkymą dėl
šio turto likimo po jo mirties. Ginčo butas buvo įgytas ieškovei ir palikėjui
būnant santuokoje, todėl pagal tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnyje
(galiojančio CK 3.88 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintą prezumpciją priklausė
ieškovei ir palikėjui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ši
prezumpcija gali būti nuginčyta, tačiau tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis
(CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovė tokių įrodymų byloje nepateikė,
tai jos reikalavimas pripažintinas neįrodytu, o ginčo butas – išsaugojusiu
bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą, pagal kurį
sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios.
5. Išvadą dėl pirmosios
instancijos teismo sprendimo pripažinti ginčijamą testamentą negaliojančiu
teisėtumo grįsdamas argumentais, kad palikėjas (ieškovės sutuoktinis)
testamente neišvardijo, kokie konkrečiai namų apyvokos daiktai buvo jo asmeninė
arba bendroji jungtinė nuosavybė, t. y. tinkamai neišreiškė savo valios
dėl šių daiktų, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK
5.14 straipsnį, be kita ko, reglamentuojantį namų apyvokos daiktų likimą
paveldėjimo pagal įstatymą atveju, pažeidė CK 5.2 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintą paveldėjimo pagal testamentą prioriteto, taip pat testamento
sudarymo laisvės principus. Kasatoriaus teigimu, ta aplinkybė, kad ieškovės
sutuoktinis testamente neišvardijo jam asmeninės ar bendrosios jungtinės
nuosavybės teise priklausančių daiktų, nepaneigia testatoriaus valios visus jam
priklausančius namų apyvokos daiktus palikti atsakovui, įskaitant ir tuos,
kurių testamento surašymo metu jis neturėjo, bet kuriuos įgijo ateityje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Z. V.
v. Jurbarko rajono notarų biuro notarė S. S., bylos
Nr. 3K-3-942/2002). Be to, ginčijamu testamentu paliktų apyvokos daiktų
kiekio ar konkrečių daiktų nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
6. Kasatoriaus
įsitikinimu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus dėl ginčo buto, kaip
bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, ieškovės sutuoktinis turėjo teisę
savo nuožiūra palikti jam priklausantį turtą – 1/2 dalį santuokoje įgyto ginčo
buto, nors ir registruoto sutuoktinės vardu, taip pat visus jam priklausiusius
namų apyvokos daiktus kitam asmeniui. Dėl to nebuvo pagrindo pripažinti
negaliojančiu visą ieškovės ginčijimą testamentą.
7. Teismai nepagrįstai,
pažeisdami ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei
nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir
taikymo praktikos, ieškinio senaties termino pradžią šioje byloje skaičiavo nuo
ieškovės kreipimosi į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo
dienos (2007 m. rugpjūčio 30 d.), o ne nuo buto teisinės registracijos dienos
(1991 m. birželio 26 d.). Nors ginčo buto savininke nuo 1991 m. birželio 26 d.
įregistruota ieškovė, tačiau pajus buvo sumokėtas ir nuosavybės teisė į butą
atsirado ieškovei būnant santuokoje su palikėju. Be to, ieškovei turėjo būti
žinomi ir tuo metu galiojusio CK reikalavimai dėl dovanojimo sutarties
privalomos notarinės formos bei šios nesilaikymo padariniai. Kasatoriaus
įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis ieškovei vėliausiai nuo 1991 m. birželio 26
d., kai buvo atlikta teisinė ginčo buto registracija, turėjo būti žinoma, kad
ji neturi jokio teisinio pagrindo manyti, jog ginčo butas yra tik jos asmeninė
nuosavybė, ir kad jos vardu registruotam santuokoje įgytam butui taikomas
bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Dėl to ieškovė, tik
2007 m. gruodžio 6 d. (t. y. praėjus daugiau nei šešiolikai metų po
to, kai ji turėjo sužinoti apie ginčo butui taikytiną bendrosios jungtinės
nuosavybės teisinį režimą) pareikšdama reikalavimą dėl asmeninės nuosavybės į
šį butą pripažinimo, praleido įstatyme įtvirtintą ieškinio senaties terminą
tokiam reikalavimui pareikšti.
8. Apeliacinės instancijos
teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl CK 1.5
straipsnio taikymo, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisingumo principo
aiškinimo ir taikymo praktikos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje
byloje Šiaulių apskrities viršininko
administracija v. B. K. ir R. K., bylos
Nr. 3K-3-492/2004). Teismų išvada, kad ieškovė, netenkinus jos reikalavimų,
faktiškai netektų ginčo buto (ar jo dalies), grindžiama tik prielaida.
Kasatoriaus teigimu, ieškovė negali netekti to, kas nuosavybės teise jai
nepriklauso, be to, bylos nagrinėjimo metu jis ne kartą išdėstė poziciją dėl buto
tolimesnio bendro valdymo ir išlaikymo tvarkos (bendro su butu susijusių
mokesčių mokėjimo; ketinimo iškeldinti ieškovę ar kitaip apriboti jos teises
neturėjimo). Dėl to nebuvo jokio pagrindo išvadai dėl realios grėsmės ieškovei
netekti buto buvimo. Kasatoriaus teigimu, toks vienpusis teisingumo principo
traktavimas akivaizdžiai pažeidžia asmenų lygybės įstatymui principą, paneigia
asmens teisę savo nuožiūra testamentu išreikšti valią dėl turto palikimo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį
skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Jame
nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Nepripažinimas jai
(ieškovei) dovanoto pajaus ir ginčo buto jos asmenine nuosavybe iš esmės
prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo, taip pat geros moralės principams, nes būtų pažeista dovanotojos
(ieškovės sesers) valia, o iš ieškovės, nepasiturinčios pensininkės, niekuo
prie ginčo buto įsigijimo neprisidėjusio asmens naudai būtų atimta vienintelė
turima nuosavybė.
2. Kasacinio skundo
argumentai dėl to, kada, kaip ir už kokias lėšas buvo įgytas ginčo butas, yra
fakto, o ne teisės klausimai, kurie negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas
(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorius neginčijo byloje nustatytos
aplinkybės, kad ji (ieškovė) ir palikėjas kaip šeima pajaus už ginčo butą
nemokėjo. Kadangi pajų sumokėjo ieškovės sesuo, tai kasaciniame skunde nurodoma
teismų praktika dėl pajų sumokėjusio kooperatyvo nario sutuoktinio pripažinimo
kooperatinio buto bendraturčiu šioje byloje nereikšminga.
3. Ieškovės teigimu, jai
nereikėjo reikšti reikalavimo dėl pinigų (pajaus) dovanojimo sandorio
pripažinimo galiojančiu, nes dėl to niekada nebuvo jokio ieškovės ir jos sesers
ginčo. Šioje byloje toks ginčas ir nebuvo nagrinėjamas. Dėl to kasaciniame
skunde nepagrįstai teigiama, kad, pripažinus dovanojimo sutartį, kuriai
reikalinga notarinė forma, galiojančia, buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti
byloje asmens (ieškovės sesers) teisių ir pareigų.
4. 1964 m. CK 281
straipsnyje įtvirtintas realinis dovanojimo sutarties pobūdis – dovanojimo
sutartis pripažįstama sudaryta, kai turtas perduodamas apdovanotajam. Artimųjų giminaičių
santykiai paprastai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir jiems nebūdingas
formalizavimas. Šios aplinkybės yra pagrindas taikyti CK 3.89 straipsnio
2 dalyje, 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodinėjimo taisyklės
išimtį ir leisti remtis liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis
civilinėje byloje pagal pareiškėjos
M. M. ir suinteresuoto asmens V. Č. prašymus dėl turto dalies
bendrojoje nuosavybėje nustatymo, bylos Nr. 3K-3-280/2008).
5. Kasatoriaus teiginius,
kad pajus jos (ieškovės) vardu buvo įgytas ne asmeniniams, o šeimos poreikiams
tenkinti, paneigia ieškovės sesers kaip liudytojos duoti parodymai, jog pajines
įmokas ji padovanojusi ieškovei asmeniškai, taip pat Nekilnojamojo turto
registro ir kooperatyvo pateikti duomenys. Kasaciniame skunde daroma tik
prielaida, kad palikėjas manė, jog butas yra šeimos turtas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino
pradžios
Byloje
nagrinėjamas ginčas dėl buto pripažinimo sutuoktinio asmenine nuosavybe.
Bylą
nagrinėję teismai, vadovaudamiesi tuo, kad ieškovė gyvenamųjų namų statybos
kooperatyvui sumokėjo visą pajų jos sesers jai dovanotomis lėšomis, taip pat
tuo, kad ginčo butas viešame registre įregistruotas ieškovės vardu, sprendė,
jog butas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Tačiau teismai,
pripažindami ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į butą, neatkreipė dėmesio į
ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą: pajus sumokėtas už butą,
skirtą abiejų sutuoktinių poreikiams tenkinti; sutuoktiniai gyveno kartu šiame
bute iki ieškovės sutuoktinio mirties; pagal tuometę teismų praktiką pajus
tapdavo abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nenustatyta kito
sutuoktinio aiškiai (raštu) išreikštos valios, jog pajus taps sutuoktinio asmenine
nuosavybe.
1990 m.
spalio16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje nustatyta,
kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už
butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Pajus už ginčo
butą buvo visiškai išmokėtas, todėl ieškovė 1991 m. birželio 26 d. atliko
Nekilnojamojo turto registre teisinę buto registraciją savo vardu. Pagal tuo
metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 3 dalį turtas, įgytas santuokos metu,
priklausė abiem sutuoktiniams, nors buvo įformintas vieno iš jų vardu.
Ieškinio
senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo
pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį
teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85
straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui,
būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas.
Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius
tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86
straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji
taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo
dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar
turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo
momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės
turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą
sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Bylą
nagrinėję teismai ieškinio senaties termino eigos pradžią tapatino su momentu,
kai ieškovė po sutuoktinio mirties 2007 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į notarų
biurą dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo,
t. y. kai sužinojo apie testamentą, kuriuo butas su visais jame
esančiais namų apyvokos daiktais paliktas atsakovui ir kuris pažeidžia jos
turtines teises. Teisėjų kolegija su tokiu ieškinio senaties termino eigos
pradžios nustatymo momentu nesutinka.
Pažymėtina,
kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto
klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Tokia teismų praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje I. J. B. v. L. P. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-527/2008; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje L. K. ir kt. v. bankrutuojanti AB
„Velga“, bylos Nr. 3K-3-636/2008; 2009 m. spalio 23 d. nutartį
civilinėje byloje A. V. v. Alytaus
apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra
aiškus, nes ieškovė, 1991 m. birželio 26 d. įregistravusi nuosavybės
teises į butą, žinojo ar turėjo žinoti, kad šis tapo bendrąja jungtine jos ir
sutuoktinio nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Būdama įsitikinusi, kad
pajus yra jos asmeninė nuosavybė, nes sumokėtas už jos sesers dovanotus
pinigus, ieškovė per trejų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK
84 straipsnio 1 dalis) galėjo susitarti su sutuoktiniu ir įregistruoti
visą butą viešame registre savo asmenine nuosavybe arba pareikšti teisme
ieškinį dėl buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe (SŠK 22 straipsnis). Ieškovė
tokių veiksmų per nurodytą ieškinio senaties terminą neatliko, į teismą dėl
buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe kreipėsi praėjus daugiau kaip
šešiolikai metų, trejų metų ieškinio senaties terminą praleido be svarbių
priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Pagal 1964 m. CK 83 straipsnio 1
dalį, galiojančio CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga
iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį,
yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Tokia teismų praktika formuojama
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje J. D.
v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-9/2009; kt.). Teisėjų kolegija taiko ieškinio senatį ieškovės
pareikštam reikalavimui dėl buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe ir šią
ieškinio dalį atmeta.
Dėl oficialiojo testamento dalies pripažinimo negaliojančia
Pažymėtina, kad ieškinys byloje
pareikštas dėl viso buto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe, tačiau
teismai, nagrinėdami šalių ginčą, neatkreipė dėmesio į tai, jog butas
sutuoktinių įgytas santuokos metu, todėl jų dalys bendrojoje jungtinėje šio
buto nuosavybėje yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117
straipsnio 1 dalis). Darytina išvada, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilęs
dėl 1/2 dalies buto pripažinimo asmenine nuosavybe ir oficialiojo testamento
dalies dėl 1/2 dalies buto palikimo atsakovui pripažinimo negaliojančia.
Kiekvienas fizinis asmuo gali
testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio
namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra
arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.19 straipsnio 1 dalis).
Ieškovės sutuoktinis L. Š.,
sudarydamas oficialųjį testamentą, žinojo, kad butas įregistruotas ieškovės
vardu kaip bendroji jungtinė nuosavybė, ir jų dalys šiame turte yra lygios (SŠK
23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis), todėl testamentu galėjo
palikti atsakovui tik jam nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį buto.
Testatorius, palikdamas testamentu atsakovui visą butą, pažeidė ieškovės
nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, todėl oficialiojo testamento dalis dėl 1/2 dalies
buto palikimo atsakovui pripažintina negaliojančia.
Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pajų ir butą ieškovės
asmenine nuosavybe, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas,
šis pažeidimas turėjo įtakos teismo priimtos nutarties neteisėtumui (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl, atsižvelgiant į tai, kad kasacine
tvarka peržiūrimi apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys (CPK
340 straipsnio 1 dalis), apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis
keistina, naujai išdėstant vykdytiną jos dalį.
Atmetus ieškovės reikalavimą
dėl 1/2 dalies buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe tuo pagrindu, kad iki
ieškinio pareiškimo ji praleido ieškinio senaties terminą, kiti kasacinio
skundo materialiniai teisiniai argumentai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija
dėl jų nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Iš dalies patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir
pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, atitinkamai perskirstytinos
proceso šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4
dalis). Ieškinys patenkintas iš dalies, taigi – patenkinta 50 proc. ieškinio
reikalavimų; atitinkamai 50 proc. ieškinio reikalavimų atmesta.
Atsižvelgiant į tai, pagal nurodytas proporcijas perskirstomos proceso šalių
turėtos bylinėjimosi išlaidos bei pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas
valstybei (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 96 straipsnis).
Ieškovė, pateikdama ieškinį, už turtinį ieškinio
reikalavimą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, o nuo 1430 Lt buvo atleista.
Kitos žyminio mokesčio dalies – 1430 Lt už turtinį reikalavimą ir
126 Lt už neturtinį reikalavimą – mokėjimas ieškovei buvo atidėtas.
Patenkinus 50 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovas turėtų atlyginti
ieškovei 100 Lt, valstybei 1493 Lt, o ieškovė valstybei – 778 Lt žyminio
mokesčio išlaidų.
Bylos duomenimis, atsakovas pirmosios instancijos
teisme turėjo 3030 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Dėl to, kad
atmesta 50 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovui turėtų būti priteisiama iš
ieškovės 1515 Lt šių išlaidų.
Atsakovas sumokėjo už apeliacinį skundą 3186 Lt
žyminio mokesčio, taip pat turėjo 2904 Lt advokato pagalbos apeliacinės
instancijos teisme išlaidų. Ieškovė pateikė įrodymus dėl 800 Lt
atstovavimo šios instancijos teisme išlaidų. Atsižvelgiant į nurodytas
patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas, ieškovė turėtų
atlyginti atsakovui 1593 Lt žyminio mokesčio ir 1452 Lt advokato pagalbos,
o atsakovas ieškovei – 400 Lt atstovavimo išlaidų.
Kasaciniame teisme atsakovas (kasatorius) turėjo
3131 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Proporcingai patenkintai kasatoriaus
reikalavimų daliai iš ieškovės turėtų būti priteista atsakovui 1566 Lt šių
išlaidų.
Taigi iš viso atsakovas turėtų atlyginti ieškovei
500 Lt (100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, ir 400 Lt
atstovavimo apeliacinės instancijos teisme), o ieškovė atsakovui – 6126 Lt (3159 Lt
žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus bei 2967 Lt advokato
pagalbos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose) bylinėjimosi išlaidų.
Atlikus nurodytų bylinėjimosi išlaidų sumų
įskaitymą, iš ieškovės atsakovo (kasatoriaus) naudai priteistina 5626 Lt
bylinėjimosi išlaidų
Bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės
instancijų, taip pat kasacinis teismai turėjo 106,73 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu. Kasaciniam teismui pakeitus byloje priimtą
sprendimą, šios procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos valstybei
iš šalių pirmiau šioje nutartyje nurodytomis proporcijomis, t. y. iš ieškovės
ir atsakovo priteistina valstybei po 53,37 Lt minėtų išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį pakeisti ir
vykdytiną nutarties dalį išdėstyti taip:
„Nustatyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei V. Š. ir jos sutuoktiniui L. Š.
šio mirties dieną (2007 m. rugpjūčio 30 d.) priklausė nuosavybės teise lygiomis
dalimis (po 1/2 dalį).
Pripažinti L. Š. 2005 m. lapkričio 11 d. sudaryto
ir Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės Aldonos Adomaitienės patvirtinto
oficialiojo testamento (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį dėl 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), palikimo atsakovui V. Š., negaliojančia“.
Priteisti atsakovui V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 5626 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus
dvidešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovės V. Š.
778 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio
ir 53,37 Lt (penkiasdešimt tris litus 37 ct) išlaidoms, susijusioms su
procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. Š.
1493 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt tris litus) žyminio
mokesčio ir 53,37 Lt (penkiasdešimt tris litus 37 ct) išlaidoms,
susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti“.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Egidijus
Laužikas
Pranas
Žeimys