Administracinė byla Nr. AS-631-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02832-2019-0

                Procesinio sprendimo kategorijos: 43.6; 43.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. T., A. G. A. ir A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjų V. T., A. G. A. ir A. A. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. T., A. G. A. ir A. A. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Vilniaus miesto tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 4 „Dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimo pavadinant ją Trispalvės vardu“, priteisti iš atsakovo valstybės naudai 501 900 Eur jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo, sustabdyti Vilniaus miesto tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 4 vykdymą iki bus išspręsta byla teisme.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti skundą.  

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kokie subjektai turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo: prokuroras, administravimo subjektai, valstybės kontrolės pareigūnai, kitos valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys. Tuo tarpu Civilinio proceso kodekso 5 ir 49 straipsniuose nurodyta, kad tokią teisę turi prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys. Tai reiškia, kad aptariama galimybe gali pasinaudoti tik tie subjektai, kuriems teisė ginti viešąjį interesą yra numatyta jų veiklą ir įgaliojimus reguliuojančiuose įstatymuose. Vien tai, jog atitinkamas asmuo priklauso kuriai nors iš paminėtų asmenų kategorijų, savaime nereiškia, jog jis gali kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą. Teismas įvertinęs pareiškėjų siekiamą teisme inicijuoti ginčą, pasisakė, kad pareiškėjai skunde nepagrindė aplinkybių jiems suteikiančių teisę ginti viešąjį interesą. Pabrėžė, jog jei tokia teisė įstatymu yra nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą.

Teismas iš pareiškėjų skundo nustatė, kad jie nesutinka su K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimu pavadinant ją Trispalvės vardu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimo pavadinant ją Trispalvės vardu yra susijęs su viešuoju interesu, kurį ginti turi teisę prokuroras, kuriam įstatymu suteikta teisė spręsti, ar yra tam tikroje situacijoje viešasis interesas, kad būtų galima inicijuoti bylą. Teismas pareiškėjų reikalavimą dėl 501 900 Eur neturtinės žalos Vilniaus miesto tarybos valstybės naudai priteisimo vertino kaip išvestinį ir jį taip pat atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 32 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikinti ir jų skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjų įsitikinimu, byla įstatymų numatytais atvejais privalo būti priimta nagrinėti tiek pagal fizinių asmenų, tiek pagal prokuroro pareiškimą. Prokurorams tokią teisę nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, o fiziniams asmenims – Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Taigi, pareiškėjų manymu prokurorai ir piliečiai šio viešojo intereso gynimo atveju administracinės teisenos byloje dėl kreipimosi į teismą yra lygūs.

Pareiškėjai pabrėžia, kad jie yra piliečiai, gyvenantys Vilniuje. Piliečio visuomeninę veiklą kaip jo pareigą, jo teisinį statusą tokiu atveju reglamentuoja Pilietybės įstatymo 6 straipsnis. Konkrečiai įstatymo nuostatos sako, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas teises, laisves ir pareigas, kurias nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, kad pilietis privalo saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas. Pareiškėjai pabrėžia, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį ir tiesiogiai, jiems yra laiduojama teisė apskųsti valstybės įstaigų sprendimus.

Pareiškėjai pabrėžia, kad teismas nurodęs, kad atsisako priimti pareiškėjų skundą, iš esmės neišnagrinėjo jų pareiškimo, tai dar vienas pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, kuria teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Tokia išvada sietina su idėja, jog pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia (be kita ko) – baigtiniu sąrašu subjektų galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Tuo tarpu nustačius, jog įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (prašyme) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (prašymą). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-91/2012; 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-65-492/2017).

Pareiškėjai nurodo, kad gina viešąjį interesą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jų tokią teisę ir įgaliojimus. Pareiškėjų nurodytuose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje fiziniams asmenims nėra įtvirtinta teisė ginti viešajį interesą. Pažymėtina, kad, sprendžiant skundo padavimo priėmimo klausimą, pareiškėjui teigiant, kad jis gina viešąjį interesą, šio teiginio pagrindimui nepakanka vien pateikti argumentus dėl ginamo intereso svarbos. Papildomai turi būti pateikiami įrodymai, jog įstatymai suteikia teisę skundą padavusiam asmeniui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą. Priešingu atveju, šių įrodymų nepateikus ir teismui nenustačius, kad pareiškėjas turi minėtą teisę, skundą turi būti atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teismų (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-91/2012; 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-65-492/2017).

Įvertinus pareiškėjų argumentus bei bylos aplinkybes, nebuvo nustatytas pagrindas, kuriuo vadovaudamiesi pareiškėjai galėtų ginti viešąjį interesą teisme, todėl teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjų skundas turėjo būti priimtas, kaip paduotas viešąjį interesą turinčių teisę ginti subjektų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo valstybei atsisakė priimti kaip išvestinį iš pagrindinio reikalavimo panaikinti administracinį aktą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota vieninga praktika, reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nėra visais atvejais išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą, dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013, 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015). Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą. Tačiau reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra individualaus pobūdžio ir asmuo neturtinės žalos priteisimo gali reikalauti tik dėl savo pažeistų teisių ar interesų, todėl pareiškėjams nepateikus įrodymų, kad jie turi teisę ir įgaliojimus reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo valstybės vardu, šis jų reikalavimas taip pat neturi būti priimamas. 

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjų atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. T., A. G. A. ir A. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Artūras Drigotas 

                                                                                                 Dainius Raižys

                                                                                                             Virginija Volskienė