Civilinė byla Nr. 3K-3-246-378/2016

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09396-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.5.2.1.

               (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei M. P. dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo, tretieji asmenys M. Z., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo išieškojimą ir tėvų pareigas tvarkant išlaikymui skirtas lėšas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas L. Z. prašė teismo priteisti iš atsakovės M. P. nepagrįstai gautus 4068,58 Eur, 50,86 Eur palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo nutraukta jo ir atsakovės santuoka bei nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. ir M. gyvenamoji vieta su motina (atsakove), o iš ieškovo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki vaikų pilnametystės.
4. Nutraukę santuoką ieškovas ir atsakovė susitaikė, toliau gyveno ir tvarkė bendrą ūkį kartu. Išlaikymą vaikams ieškovas teikė tiesiogiai tenkindamas jų poreikius. Iškilus nesutarimams atsakovė 2011 m. liepos 8 d. pateikė antstoliui vykdyti pagal minėtą teismo sprendimą išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. N2-931-131/2011 ir iš ieškovo buvo išieškota 1784,94 Lt (516,95 Eur). Ieškovui pateikus antstoliui įrodymus, patvirtinančius, jog buvę sutuoktiniai gyveno kartu, atsakovė žodžiu paprašė nevykdyti teismo sprendimo, tačiau 2012 m. gruodžio 31 d. vykdymo veiksmus atnaujino ir už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. sausio 2 d. prašė išieškoti išlaikymo įsiskolinimą, nors tokio įsiskolinimo nebuvo. Vykdomojo dokumento Nr. N2-931-131/2011 pagrindu iš ieškovo išieškoti 18 744 Lt (5428,64 Eur), iš kurių 4696 Lt (1360,05 Eur) sudaro išlaikymo įsiskolinimas S. Z., likusi dalis (14 048 Lt (4068,58 Eur) nepagrįstai išieškota ir perduota atsakovei.
5. Gindamas savo teises ieškovas kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-10194-726/2013) jo ieškinys buvo patenkintas konstatavus, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu mokėti po 500 Lt (144,81 Eur) periodines mėnesines išmokas.
6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad reikalaujamų priteisti sumų skaičiavimai yra išvestiniai iš priteisto ir išieškoto išlaikymo dydžio. Ieškovas nesikreipė su reikalavimu dėl piniginio išlaikymo būdo pakeitimo. Duomenų, kad ieškovė gavo lėšas iš atsakovo be teisinio pagrindo, byloje nėra, lėšos gautos vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
8. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė gavo iš jo kokius nors pinigus. Ta aplinkybė, kad pinigai pervesti į atsakovės sąskaitą, nekeičia pinigų teisinio statuso (pinigai yra trečiojo asmens M. Z. iš ieškovo gaunamas išlaikymas).
9. Teismas konstatavo, kad ieškinys atmestinas, nes byloje keliamas klausimas dėl galimai buvusio dvigubo išlaikymo teikimo trečiajam asmeniui M. Z., tačiau ieškovas nesutiko pastarajam, kaip atsakovui, reikšti reikalavimų, o reiškė reikalavimus atsakovei traktuodamas kaip nepagrįstą jos praturtėjimą.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Teismo vertinimu, atsakovė uzufrukto teisėmis valdo lėšas, skirtas nepilnamečiam vaikui išlaikyti, kurios išieškotos pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą (žr. šios nutarties 3 punktą), taigi šios lėšos yra nepilnamečio vaiko M. Z., o ne atsakovės nuosavybė.
12. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad buvo keista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu (žr. šios nutarties 3 punktą) priteista nepilnamečio vaiko išlaikymo forma, taip pat kad lėšos į atsakovės sąskaitą pervestos be teisinio pagrindo.
13. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendime, kuriuo remiasi ieškovas, konstatuota, jog prievolė buvo vykdoma kitais būdais – ieškovui perkant maistą, drabužius ir avalynę vaikams, mokant už: kabelinę televiziją, internetą, laikraščių prenumeratą, vaikų darželio išlaidas, degalų elektros ir būsto išlaikymo išlaidas. CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatytos nepilnamečių vaikų išlaikymo formos: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, konkrečia pinigų suma arba priteisiant konkretų turtą, t. y. išlaikymo formų sąrašas baigtinis, o minėti ieškovo mokėjimai nėra priskiriami prie išlaikymo formų.
14. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nenustatyta neteisėto praturtėjimo konstatavimo sąlygų. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu ieškovas L. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas savo reikalavimo teisę atsakovei grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu, kurio rezoliucinėje dalyje buvo pripažintas juridinis faktas dėl tinkamos prievolės įvykdymo (žr. šios nutarties 5 punktą). Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl pagal CPK 18 straipsnį yra privalomas, o pagal CPK 182 straipsnį turi prejudicinę reikšmę, tačiau teismai šiuo faktu nesirėmė ir kitaip išaiškino (nors to negalėjo daryti) jo rezoliucinę dalį. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų argumentų ir motyvų matyti, kad ieškovui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo nustatytas juridinės reikšmės neturintis faktas, tačiau tokiu atveju ieškinys neturėjo būti tenkinamas.
2. Teismai netinkamai taikė CK 6.242 straipsnį. Konstatavus, kad išlaikymas pagal teismo sprendimą buvo teikiamas (žr. šios nutarties 5 punktą), t. y. įsiskolinimo nebuvo, priverstiniam išlaikymo įsiskolinimo išieškojimui nebuvo teisinio pagrindo, nes priverstinai vykdomi tik neįvykdyti teismo sprendimai. Atsakovė laikytina nesąžiningai praturtėjusia, nes žinojo, kad išlaikymas sūnui M. Z. nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d. buvo teikiamas.
16. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vaikui skirto išlaikymo išieškojimo iš išlaikymui sumokėtų lėšų tvarkytojo

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.
18. Tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų.
19. Vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.196 straipsnis).
20. Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis). Tėvų ginčas dėl vaiko išlaikymo vyksta dėl išlaikymo vaikui teikimo ir sąlygų, bet išlaikymas, kaip toks, priklauso ir turi būti teikiamas vaikui, o ne jiems patiems. Taigi, nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam sutuoktiniui.
21. Išlaikymas – tai vaikui augti ir vystytis tinkamų materialinių ir kitų sąlygų sudarymas (aprūpinimas būstu, maistu, drabužiais, mokymosi reikmenimis, poilsio galimybių sudarymas ir sąlygų patenkinti kitus augančio asmens poreikius sudarymas). Išlaikymas neturi lėšų kaupimo ar taupymo (nekilnojamojo turto įgijimo, būsto įsigijimo nuosavybės teise ar kt.) tikslo, nors nepaneigiama, kad dalis lėšų gali būti sukaupiama vaiko naudai, taip pat iš teikiamo išlaikymo.
22. Teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-24/2013, ir joje nurodyta praktika).
23. Teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus.
24. Nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimas taip pat yra turtas, kuris priklauso vaikui, todėl tėvai ar vienas iš tėvų šį turtą tvarko uzufrukto teise. Nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą įgyvendina atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, vienas iš jų ar kiti asmenys.
25. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina visų būtinų vaiko poreikių. Pagal nepatenkintų poreikių dalies dydį turi būti konstatuojamas išlaikymo įsiskolinimas ir jis gali būti priteisiamas pagal CK 3.200 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008).
26. Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl tėvų tarpusavio atsiskaitymo, kai santuokos nutraukimo byloje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu iš ieškovo priteistą išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kasatorius vykdė gera valia, tačiau šio sprendimo pagrindu už tą patį laikotarpį buvo išieškotas įsiskolinimas. Ieškovas kasaciniu skundu kelia klausimą dėl galimai buvusio dvigubo išlaikymo teikimo trečiajam asmeniui M. Z. (sūnui). Kasatorius, grįsdamas teismų procesinių sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, teigia, kad jo tinkamas prievolės teikti nepilnamečiam vaikui M. Z. išlaikymą įvykdymas konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir antstolės pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą išieškotą 4068,58 Eur sumą vertina kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko.
28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Construction Ace“ v. UAB „Ervin“, bylos Nr. 3K-3-40-690/2015; kt.). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimą Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000).
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai: 1) kasatoriaus prievolė išlaikyti nepilnametį vaiką nustatyta teismo sprendimu; 2) išlaikymas nustatytas periodinėmis išmokomis; 3) nutraukę santuoką ieškovas ir atsakovė susitaikė, toliau gyveno ir tvarkė bendrą ūkį kartu; 4) ginčo laikotarpiu kasatorius tiesiogiai tenkino vaikų poreikius, t. y. mokėjo būsto išlaikymo išlaidas, pirko maistą, drabužius ir avalynę vaikams, mokėjo už televiziją ir internetą, spaudos prenumeratą, vaikų darželį, degalus elektrą ir kitas išlaidas; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytas turintis juridinę reikšmę faktas, kad kasatorius nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu (žr. šios nutarties 3 punktą).
30. Nutarties 26 punkte nurodytos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatoriaus prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris nėra pakeistas ar panaikintas, pagrindu, todėl ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad nėra būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidų (žr. nutarties 28 punktą).
31. Tačiau akcentuotina tai, kad Civiliniame kodekse įtvirtintas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, statusas. Tai reiškia, kaip jau nurodyta nutarties 20 punkte, kad tikrasis prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektas yra vaikas, išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktą). Lėšų savininkas pagal teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymas, yra vaikas ir šios lėšos negali tapti vieno iš tėvų nuosavybe. Jeigu būtų nustatyta, kad pinigų išieškojimo metu vaiko išlaikymo įsiskolinimas neegzistavo ir šias lėšas savo poreikiams tenkinti panaudojo uzufruktatorius (atsakovė), galėtų būti sprendžiama ir dėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo.
32. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai. Tėvų, nevykdančių ar netinkamai vykdančių savo pareigas vaikams, veiksmai ar neveikimas pripažįstami priešingais teisei, t. y. neteisėtais, ir jie gali būti vertinami deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų kontekste, jeigu tokiais veiksmais kitiems asmenims padaroma nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. B., Nr. 3K-3-239/2009).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti faktines aplinkybes ir įvertinti reikšmę Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuriuo nustatytas prievolės atitinkamu laikotarpiu įvykdymo faktas, šioje nutartyje nurodytų teisės normų kontekste ir tokiu būdu atlikti nustatytų aplinkybių teisinį įvertinimą ir kvalifikavimą (nustatyti ir taikyti ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas).
34. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė faktinių bylos aplinkybių ir neištyrė įrodymų, kurie patvirtintų nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimo atsiradimą bei išieškotų lėšų panaudojimą, yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas tikrina apskųstus sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu ir yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis 1 dalis), todėl negali priimti naujo sprendimo, nes jam priimti būtina nustatyti faktines bylos aplinkybes, tirti ir vertinti įrodymus. Dėl to panaikinus apskųstą nutartį byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie nebeturi teisinės reikšmės galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Perduodamas bylą nagrinėti iš naujo kasacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą palieka spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Vincas Verseckas