Civilinė byla Nr. e2A-260-236/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02557-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.2.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovėms Estijos Respublikos bendrovei INTI KINNISVARA OU ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Egvilta“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. V. kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Egvilta“ naudai iš atsakovės Estijos Respublikos bendrovės INTI KINNISVARA OU 625 765,46 Eur skolą, 5 561,34 palūkanas už naudojimąsi pinigais, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. įvyko BUAB „Egvilta“ nekilnojamojo turto – 2 423,21 kv. m. ploto daugiabučio gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. 4400-1539-6424, esančio Trinapolio g. 3, Vilniuje, (toliau – ir Turtas) varžytynės Nr. 141643. Šių varžytynių laimėtoja paskelbta UAB „Ralkona“, pasiūliusi 3 605 601 Eur turto pardavimo kainą. UAB „Ralkona“ per nustatytą terminą nesumokėjo visos turto kainos, todėl varžytynės paskelbtos neįvykusiomis.

3.       Atsakovei INTI KINNISVARA OU kaip bendrovės kreditorei, kurios finansinis reikalavimas buvo užtikrintas Turto hipoteka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 6 dalimi, buvo pasiūlyta perimti varžytynėse neparduotą įkeistą Turtą. 2017 m. spalio 11 d. atsakovės pasirašė turto perdavimo – priėmimo aktą (toliau – Aktas). INTI KINNISVARA OU  nuosavybės teisė į turtą Nekilnojamojo turto registre buvo registruota 2017 m. spalio 13 d., todėl ji iki 2017 m. spalio 23 d. turėjo sumokėti perimamo turto kainos ir teismo patvirtinto finansinio reikalavimo skirtumą. 2017 m. spalio 24 d. INTI KINNISVARA OU informavo bankroto administratorių, kad stabdo Turto kainos skirtumo sumokėjimą iki bus išspręstas turto varžytynių teisėtumo klausimas pagal UAB „Ralkona“ ir kreditorės J. K. – P. ieškinius/skundus ir atskiro administratoriaus pranešimo dėl šių teisminių procesų pabaigos. Šios aplinkybės išnyko 2017 m. lapkričio 23 d., tačiau atsakovė toliau nevykdė savo pareigų, o 2017 m. gruodžio 1 d. rašte nurodė kitas, ieškovo nuomone visiškai nereikšmingas ir dar iki Akto pasirašymo buvusias priežastis, neva trukdžiusias sumokėti reikiamą sumą.

4.       Ieškovo teigimu, Akto 6 punkte nurodyta neteisingo dydžio INTI KINNISVARA OU prievolė BUAB „Egvilta“, kadangi nepagrįstai iš nurodytos sumos (95 258,24 Eur) buvo atimtas PVM mokestis. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuota pradinė Turto pardavimo varžytynėse kaina (2 800 000 Eur) buvo nurodyta be PVM, kadangi BUAB „Egvilta“ jų priėmimo metu nebuvo PVM mokėtoja. Visgi, ieškovo vertinimu, įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo nustatyta ekonominė nauda, kurią galima gauti pardavus turtą iš varžytynių, o PVM taikymo klausimas turėjo būti sprendžiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatomis. Kadangi BUAB „Egvilta“ 2017 m. sausio 10 d. buvo įregistruota PVM mokėtoja, tai mokesčio administratoriaus sprendimu jai priklausantis turtas buvo pripažintas PVM apmokestinamu objektu ir bendrovei kilo (ir kyla) prievolė turto pardavimo atveju paskaičiuoti PVM ir sumokėti jį į biudžetą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nustatyta tvarka. Kadangi Turto pirkėjas PVM, paskaičiuoto nuo Turto pardavimo kainos, nemoka bankrutuojančiai įmonei, tai skelbiant Turto varžytynes ir nurodant pradinę Turto pardavimo kainą, buvo nurodyta ta kaina, kurią nustatė teismai įsiteisėjusiais sprendimais (nutartimis) ir kurią tikėjosi gauti BUAB „Egvilta“ kreditoriai. UAB „Ralkona” varžytynėse pasiūlė 3 605 601 Eur Turto kainą, todėl būtent šią pinigų sumą kreditoriai ir tikėjosi gauti. Tuo tarpu bankroto administratorius, galimai siekdamas ekonominės naudos atsakovei INTI KINNISVARA OU, perduodamas turtą nurodė, kad iš 3 605 601 Eur sumos yra išskaičiuojamas PVM – 625 765,46 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ieškovas E. V. atsakovės INTI KINNISVARA OU prievolę atsiskaityti kildina iš atsakovių 2017 m. spalio 11 d. sudaryto Akto, kuriame nurodyta INTI KINNISVARA OU prievolė įmokėti į BUAB „Egvilta“ sąskaitą 985 258,24 Eur, kurie sudaro skirtumą tarp 2 979 835,54 Eur perimto Turto kainos (be PVM) ir teismo patvirtinto 1 994 577,30 Eur atsakovės INTI KINNISVARA OU kreditorinio reikalavimo. Teismas konstatavo, kad ši Akto sąlyga nėra ginčijama ir nuginčyta, todėl BUAB „Egvilta“ neturi teisės reikalauti iš INTI KINNISVARA OU mokėti didesnę sumą, o ieškovas pagal netiesioginį ieškinį negali už BUAB „Egvilta“ įgyvendinti teisių, kurių ši bendrovė neturi.

7.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Turto pardavimas buvo vykdomas pagal įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje e2-4517-562/2016, kuria teismas nustatė šio Turto pardavimo tvarką ir pradinę pardavimo kainą (2 800 000 Eur). Šios nutarties teisėtumas buvo patikrintas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. 

8.       Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, jog varžytynių laimėtojos pasiūlyta 3 605 601 Eur kaina, tuo pačiu ir kaina, už kurią Turtą sutiko perimti hipotekos kreditorius, yra ne galutinė kaina ir kad bankroto administratorius prie jos turėjo savarankiškai pridėti PVM sumą, kadangi BUAB „Egvilta“ tik 2017 m. sausio 10 d. buvo įregistruota PVM mokėtoja ir Turto pardavimo atveju jai kilo (ir kyla) prievolė paskaičiuoti PVM ir sumokėti jį į biudžetą PVM įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad varžytynių skelbime nurodyta pradinė Turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina buvo 2 800 000 Eur, taip pat skelbime nurodyta, kad parduodamas Turtas yra PVM objektas, o, pildant elektroninį skelbimą dėl varžytynių, turto kainos langelyje negalimi (nepriimami) jokie papildomi įrašai (pvz. „su PVM“, „be PVM“ ir pan.). Kadangi 2017 m. sausio 10 d. BUAB „Egvilta“ buvo įregistruota PVM mokėtoja, tai po įregistravimo pagal PVMĮ 96 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 900 nuostatas PVM už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas. Tuo tarpu įmonei, kuri nėra registruota PVM mokėtoja, pagal PVMĮ 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas, parduodant turtą daugiau kaip už 45 000 Eur, atsiranda prievolė išskaičiuoti PVM ir jį sumokėti į biudžetą. Taigi, nepriklausomai nuo BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtojų registre, jos pajamos iš Turto pardavimo (perdavimo) būtų laikomos PVM apmokestinamomis pajamomis, o šiuo atveju pasikeitė tik subjektas, kuriam kyla pareiga sumokėti PVM pagal šį sandorį. Todėl BUAB „Egvilta“ įregistravimas PVM mokėtoja nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo argumentus, kad prie teismo nustatytos pradinės Turto pardavimo iš varžytynių kainos reikėjo pridėti PVM.

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas taip pat nepagrįstai tapatina pradinę 2 800 000 Eur Turto pardavimo iš varžytynių kainą su Turto realia pardavimo iš varžytynių kaina. Pradinės pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai gali būti parduotas rinkoje.

10.       Pasisakydamas dėl INTI KINNISVARA OU prievolės sumokėti Turto kainą sustabdymo pagrįstumo bei iš to sekančio ieškovo prašymo priteisti palūkanas už naudojimąsi BUAB „Egvilta“ priklausančiais pinigais, teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina INTI KINNISVARA OU po Akto pasirašymo sužinojus apie teisminius ginčus, kilusius dėl 2017 m. rugpjūčio 25 d. varžytynių pripažinimo negaliojančiomis bei kreditoriaus BUAB „Faulana“ finansinio reikalavimo tvirtinimo, nuo kurio galėjo priklausyti potencialių naujų ginčų dėl Turto išreikalavimo kilimas. Įvertinęs aplinkybę, kad Aktas pagal ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalį yra prilyginamas notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, teismas laikė, kad atsakovė pagrįstai sustabdė Turto kainos skirtumo sumokėjimą iki šių ginčų pabaigos. INTI KINNISVARA OU sustabdė Turto kainos mokėjimą ne dėl lėšų neturėjimo, bet siekdama išvengti galimų nuostolių, nes, kaip jau minėta, iš karto po Turto perėmimo prasidėjo ginčai dėl varžytynių teisėtumo. Teismo vertinimu, INTI KINNISVARA OU turėjo teisę pasinaudoti teise stabdyti savo prievolių įvykdymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovas E. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

11.1.                      Įstatymai nenustato privalomos turto perdavimo hipotekos kreditoriui akto formos ir/ar akto sąlygų, taip pat hipotekos kreditoriaus prievolė sumokėti turto pardavimo kainos ir finansinio reikalavimo kainos skirtumą kyla įstatymo pagrindu (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis), todėl ieškovas neturėjo pareigos ginčyti Akto tam, kad galėtų pateikti teismui netiesioginį ieškinį. Akte nurodytos Turto perdavimo sąlygos laikytinos perteklinėmis.

11.2.                      Teismai, nagrinėję klausimą dėl pradinės Turto pardavimo kainos, nenagrinėjo klausimo dėl PVM taikymo pardavimo atveju, kadangi bendrovė bylos nagrinėjimo metu nebuvo PVM mokėtoja, todėl pirmosios instancijos teismas laikytinas nepagrįstai sprendusiu, jog į teismų patvirtintą kainą buvo įskaičiuotas ir PVM. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo nustatyta ekonominė nauda, kurią galima gauti pardavus Turtą iš varžytynių, o PVM taikymo klausimas turėjo būti sprendžiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatomis.

11.3.                      PVMĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose įtvirtinta PVM išskaitymo ir sumokėjimo tvarka nepaneigia pareigos paskaičiuoti PVM nuo pardavimo kainos, o ne PVM įskaičiuoti į pardavimo kainą. Aplinkybė, jog varžytynių skelbime negalimi jokie papildomi įrašai dėl turto kainos nepaneigia pareigos PVM skaičiuoti nuo turto pardavimo kainos.

11.4.                      Atsakovės INTI KINNISVARA OU pranešime dėl mokėjimo sustabdymo nurodytos aplinkybės buvo jai žinomos dar iki Akto pasirašymo. Be to, jos išnyko 2017 m. lapkričio 23 d., tačiau ji savo prievolių bendrovei vis teik nevykdė. Byloje esantys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad atsakovė darbus objekte pradėjo nedelsiant po jo įsigijimo ir nepertraukiamai juos vykdė dar iki UAB „Ralkona“ ir bendrovės kreditorės J. K. – P.pareikštų ieškinių išnagrinėjimo pabaigos, todėl pačios atsakovės veiksmai rodo, jog ji nematė jokios galimos rizikos, susijusios su Turto išreikalavimu.

11.5.                      2017 m. gruodžio 1 d. atsakovės rašte nurodomos aplinkybės jai taip pat buvo žinomos iki Turto perdavimo – visos civilinės bylos buvo inicijuotos iki tol ir šiose civilinėse bylose atsakovė dalyvavo ieškovo, atsakovo ar trečiojo asmens teisėmis. Dar daugiau, vieną civilinę bylą inicijavo pati atsakovė, todėl prievolės įvykdymo susiejimas su jos pačios inicijuotos civilinės bylos pabaiga, tik parodė tikruosius atsakovės tikslus – siekį išvengti prievolės įvykdymo.

11.6.                      Tai, jog atsakovė 2018 metais įvykdė dalį savo prievolės bendrovei, neišnykus atsakovės nurodytoms aplinkybėms, sudarančioms pagrindą stabdyti prievolės įvykdymą, ir atsiradus naujoms aplinkybėms, patvirtina, jog atsakovė niekada nematė jokios rizikos dėl Turto išreikalavimo, o teise stabdyti prievolių vykdymą naudojosi neteisėtai.

12.       Atsakovė INTI KINNISVARA OU su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

12.1.                      Teisės aktai nereglamentuoja, kad į parduodamo/perduodamo Turto kainą nėra įskaitomi mokėtini mokesčiai. Tuo tarpu, tiek pradinė Turto pardavimo kaina, tiek ir pirkėjos pasiūlyta kaina buvo nurodyta konkrečia suma, o ne suma + PVM, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad prie nustatytos sumos dar reikia pridėti ir mokėtiną PVM dydį. Praktikoje parduodant turtą visada yra nurodoma galutinė kaina jau su visais mokesčiais, išskyrus tuos atvejus, kai aiškiai nurodoma, jog kaina yra + PVM.

12.2.                      Atsakovė sustabdė Turto kainos mokėjimą ne dėl lėšų neturėjimo, bet siekdama išvengti galimų nuostolių. Po Akto sudarymo paaiškėjo, kad dėl varžytynių yra kilę ginčai – varžytynių laimėtoja UAB „Ralkona“ ir BUAB „Egvilta“ kreditorė J. K. – P. buvo pareiškusios ieškinius dėl šių varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Po Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1985-33-/2017 priėmimo paaiškėjo, jog iš naujo bus sprendžiamas klausimas dėl naujo kreditoriaus BUAB „Faulana“ finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Egvilta“ bankroto byloje, nuo kurio išsprendimo gali priklausyti potencialių naujų ginčų dėl Turto išreikalavimo kilimas.

13.       Atsakovė BUAB „Egvilta“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

13.1.                      Nors šioje byloje apeliantas teigia neturintis pareigos nuginčyti Akto, kitoje byloje pareiškė reikalavimą būtent dėl šio Akto pripažinimo negaliojančiu. Teismas tokį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai laikė, jog Akte nurodyta atsakovės INTI KINNISVARA OU mokėtina suma už Turtą yra teisinga. Niekur nebuvo nurodyta, kad į mokėtiną sumą nėra įtrauktas PVM mokestis, todėl pirkėja pagrįstai jį išskaičiavo iš mokėtinos sumos bei pervedė į valstybės biudžetą.

13.3.                      Net ir nebūnant įregistruotai PVM mokėtoja, BUAB „Egvilta“ vis tiek būtų turėjusi sumokėti PVM mokestį, nes Turto pardavimo sandoris viršijo įstatyme numatytą 45 000 Eur ribą. Šiuo atveju pasikeitė tik subjektas, mokantis šią sumą.

13.4.                      INTI KINNISVARA OU sustabdė mokėjimą už Turtą ne dėl lėšų neturėjimo, o siekdama išvengti galimų nuostolių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo

Faktinės bylos aplinkybės

15.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5331-578/2009 iškėlė bankroto bylą UAB „Egvilta“, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Avere“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2422-562/2017 patvirtino BUAB „Egvilta“ bankroto byloje atsakovės INTI KINNISVARA OU kreditorinį reikalavimą, užtikrintą įkeitimu, 1 994 577,30 Eur sumoje, ieškovo E. V. – trečios eilės kreditorinį reikalavimą 2 125 325,93 Eur sumoje.

16.       BUAB „Egvilta“ administratorius, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016, vykdė BUAB „Egvilta“ priklausančio ir įkeisto nekilnojamojo turto – 2 423,21 kv. m. ploto nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-1539-6424, adresas Trinapolio g. 3, Vilnius, pardavimą iš varžytynių Pradinė Turto pardavimo iš varžytynių kaina – 2 800 000 Eur.

17.       2017 m. rugpjūčio 25 d. įvyko BUAB „Egvilta“ priklausančio Turto varžytynės Nr. 141643, jų laimėtoja paskelbta UAB „Ralkona”, pasiūliusi 3 605 601 EUR Turto pardavimo kainą. Varžytynių laimėtoja per Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos 2013 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 321 (toliau – Aprašas), nustatytą terminą nesumokėjo visos varžytynių kainos ir varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis.

18.       Atsakovė hipotekos kreditorė INTI KINNISVARA OU 2017 m. spalio 9 d. pranešimu Nr. 56/2017 išreiškė valią perimti iš trečiųjų varžytynių BUAB „Egvilta“ neparduotą įkeistą Turtą nuosavybėn. Turtas 2017 m. spalio 11 d. Aktu buvo perduotas atsakovei nuosavybėn, o atsakovė priėmė Turtą ir įsipareigojo nustatytu laiku sumokėti BUAB „Egvilta“ skirtumą tarp perimamo turto kainos ir teismo patvirtinto jo kreditorinio reikalavimo.

19.       2018 m. kovo 28 d. buvo gautas mokėjimas iš atsakovės INTI KINNISVARA OU į atsakovės BUAB „Egvilta“ sąskaitą 985 258,24 EUR sumai.

20.       Ieškovas E. V. pareikštu netiesioginiu ieškiniu įrodinėja aplinkybę, jog už įgytą Turtą atsakovė INTI KINNISVARA OU turėjo sumokėti ne 985 258,24 Eur, o 1 611 023,70 Eur (neturėjo teisės išskaičiuoti iš mokėtinos sumos PVM ir sumokėti jį į valstybės biudžetą), todėl prašo priteisti iš jos 625 765,46 Eur skolą. Taip pat, laikydamas, jog atsakovė nepagrįstai delsė sumokėti pinigus už įsigytą Turtą (turėjo tai padaryti iki 2017 m. spalio 23 d.), prašo priteisti palūkanas už naudojimąsi pinigais. Teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisakys dėl kiekvieno iš minėtų argumentų.

Dėl Akto reikšmės

21.       Atsakovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu kėlė klausimą dėl ieškovo teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kai turto perdavimo – priėmimo aktas, kurio pagrindu pagal įstatymą pirkėjai perėjo nuosavybės teisė į Turtą ir kuriame numatyta mokėtina suma yra 985 258,24 Eur, yra galiojantis bei nenuginčytas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad Aktui galiojant ieškovas netiesioginio ieškinio pagrindu negali įgyvendinti BUAB „Egvilta“ teisių, kurių ji neturi.

22.       Apeliaciniame skunde ieškovas su tokia pozicija nesutinka. Nurodo, jog nei ĮBĮ, nei Aprašas nenustato privalomos turto perdavimo hipotekos kreditoriui akto formos ir/ar akto sąlygų, o hipotekos kreditoriaus prievolė sumokėti turto pardavimo kainos ir finansinio reikalavimo kainos skirtumą kyla įstatymo pagrindu (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis), todėl ieškovas neturėjo pareigos ginčyti Akto tam, kad galėtų pateikti teismui netiesioginį ieškinį. Akte nurodytos Turto perdavimo sąlygos laikytinos perteklinėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apelianto argumentai iš esmės yra pagrįsti.

23.       ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse. Jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos. Tokiu būdu sutiktina su apelianto pozicija, jog kreditoriaus, perimančio varžytynėse neparduotą įkeistą turtą pareiga sumokėti už šį turtą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytinėse kyla iš įstatymo. Tuo tarpu, Aktas yra bankroto administratoriaus bei tokio kreditoriaus susitarimas, siekiant įgyvendinti minėtą teisės normą. Tokiu būdu ieškovas laikytinas turėjusiu teisę pareikšti teisme netiesioginį ieškinį savo skolininkės BUAB „Egvilta“ vardu, siekdamas įgyvendinti įstatyme numatytas teises. Visgi ši išvada nėra pakankamai panaikinti skundžiamam teismo sprendimui, nes dėl ieškovo netiesioginio ieškinio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas sprendime vis tiek pasisakė.

24.       Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė BUAB „Egvilta“, ieškovas, šioje byloje nors ir teigiantis, kad neturi pareigos ginčyti Akto pagrįstumo, Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018 buvo pareiškęs reikalavimą dėl Akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio ir CK 1.91 straipsnio pagrindais. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis ieškinys buvo atmestas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu, o toks teismo sprendimas pripažintas pagrįstu ir apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis). Visgi, ši aplinkybė nelaikytina turinti esminės reikšmės sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus, nes, kaip jau minėta, kreditoriaus pareiga atsiskaityti už perimamą varžytinėse neparduotą turtą kyla įstatymo, o ne Akto pagrindu.

Dėl Turto pardavimo kainos bei PVM taikymo

25.       Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog hipotekos kreditorė atsakovė INTI KINNISVARA OU perimdama varžytynėse neparduotą Turtą pagrįstai iš mokėtinos už jį sumos išskaičiavo ir į valstybės biudžetą sumokėjo PVM. Ieškovo vertinimu, atsakovė PVM turėjo paskaičiuoti nuo visos varžytynėse pasiūlytos Turto kainos 3 605 601 Eur ir jį sumokėti papildomai, neišskaičiuodama jo iš bendros sumos, kadangi 3 605 601 Eur yra ta suma, kurią kreditoriai tikėjosi gauti už parduodamą turtą. Tokią savo poziciją atsakovė grindžia aplinkybe, jog teismų procesiniais sprendimais nustatyta pradinė Turto pardavimo varžytynėse kaina 2 800 000 Eur turėjo būti nustatyta neįskaičiuojant į ją PVM, todėl ir galutinė pasiūlyta kaina skaičiuotina pagal tokį patį principą. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu neturi pagrindo sutikti.

26.       Kaip teisingai pažymėjo ieškovas, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo nustatyta Turto pardavimo iš varžytynių tvarka bei pradinė kaina – 2 800 000 Eur. Ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi. Nors iš esmės sutiktina su ieškovu, kad priimant minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį BUAB „Egvilta“ nebuvo PVM mokėtoja, vien ši aplinkybė neleidžia daryti iš vados, kad į teismo nustatytą pradinę pardavimo kainą toks mokestis nebūtų įtraukiamas, jei ji taptų PVM mokėtoja. Apeliaciniame skunde ieškovė cituoja iš konteksto išimtas minėtos nutarties dalis, kuriose kalbama apie anksčiau nustatytas Turto pardavimo kainas, kurios buvo nurodomos formatu „suma + PVM (jeigu PVM bus taikomas)“. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios formuluotės teismo nutartyje kaip tik patvirtinta, kad siekiant nustatyti, jog mokesčiai (įskaitant ir PVM) būtų skaičiuojami papildomai, neįtraukiant jų į bendrą Turto kainą, tai turėtų būti nurodyta papildomai. Kitu atveju laikytina, kad į nurodytą prekės kainą PVM yra įskaičiuotas.

27.       Aplinkybė, jog vykstant varžytynėms atsakovės buvo PVM mokėtojomis, o BUAB „Egvilta“ buvo dar ir bankrutuojanti, byloje dalyvaujantiems asmenims buvo žinoma. Iš varžytynių skelbimo akivaizdu, jog paskelbta pradinė Turto pardavimo kaina yra laikoma ta visa kaina, kurią pirkėjas tikėjosi sumokėti už perkamą objektą. Kitu atveju prie papildomos parduodamo Turto informacijos turėjo būti pažymėta, jog į pradinę parduodamo turto kainą nėra įtrauktas mokėtinas PVM.

28.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytam argumentui, jog be kita ko, ieškovas taip pat nepagrįstai tapatina teismo procesiniu sprendimu nustatytą pradinę Turto kainą bei galutinę Turto kainą, už kurią Turtas gali būti realiai parduotas rinkoje. Jei potencialūs turto pirkėjai vertina parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuoja pirkėjų konkurencija, varžytynėse parduodamo objekto kaina padidėja. Tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, rodo ir konkrečių varžytynių, pasibaigusių 2017 m. rugpjūčio 25 d., rezultatai, kuomet varžėsi du pirkėjai ir varžytynių laimėtojas UAB „Ralkona“ pasiūlė 28,8 proc. didesnę kainą, negu buvo nustatyta pradinė Turto pardavimo iš varžytynių kaina. Už šią kainą Turtą perėmė ir atsakovė INTI KINNISVARA OU. Taigi, perleidus turtą už didesnę kainą, akivaizdu, kad BUAB „Egvilta“ kreditorių teisės nebuvo pažeistos.

29.       Dėl šių priežasčių atmestini apelianto argumentai dėl skolos iš atsakovės priteisimo už nepagrįstai sumažintą Turto įsigijimo kainą.

Dėl atsakovės teisės sustabdyti prievolių įvykdymą

30.       Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės INTI KINNISVARA OU palūkanas už naudojimąsi BUAB „Egvilta“ priklausančiais pinigais, kurios susidarė pirkėjai per ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą nesumokėjus perkamo Turto kainos. Ieškovo teigimu, atsakovės sprendimas sustabdyti jos prievolių įvykdymą neturėjo jokio teisinio pagrindo, o jos nurodytoms aplinkybėms išnykus (2017 m. lapkričio 23 d.) atsakovė sugalvojo kitas visiškai nepagrįstas bei nemotyvuotas aplinkybes. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, jog ir su šiais ieškovo argumentais nėra pagrindo sutikti.

31.       CK 6.344 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai pirkėjas turi pakankamą pagrindą manyti, kad dėl pardavėjo kaltės jam gali būti pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo ar teisių į juos suvaržymo, jis gali sustabdyti kainos mokėjimą, išskyrus atvejus, kai pardavėjas užtikrina galimų pirkėjo nuostolių atlyginimą.

32.       Ieškovas byloje nepateikė pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog apie varžytynių laimėtojos UAB „Ralkona“ ir BUAB „Egvilta“ kreditorės J. K. –P.pareikštus ieškinius dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis atsakovė INTI KINNISVARA OU žinojo dar iki Akto pasirašymo. Todėl 2017 m. spalio 23 d. kreipusis į BUAB „Egvilta“ dėl mokėjimo sustabdymo atsakovė laikytina pagrįstai siekusi išvengti didesnių teisinių ginčų bei išlaidų. Tuo tarpu, 2017 m. gruodžio 1 d. rašte nurodžiusi sustabdanti prievolių įvykdymą dėl nagrinėjamų kitų teisminių ginčų atsakovė taip pat laikytina nepažeidusia BUAB „Egvilta“ kreditorių teisių. Tiek pats ieškovas, tiek ir kiti asmenys buvo iniciavę pakankamai daug ginčų dėl BUAB „Egvilta“ Turto pardavimo iš varžytynių. O atsakovė, šiuo atveju elgdamasi kaip protingas ir apdairus asmuo, galėjo sustabdyti prievolių įvykdymą, siekdama ateityje išvengti teisinių ginčų dėl Turto išreikalavimo.

33.       Aplinkybė, jog įgijusi Turtą atsakovė iš karto pradėjo pastato statybos rangos darbus, nelaukdama kol pasibaigs teisminiai ginčai dėl varžytynių teisėtumo, neįrodo, jog neegzistavo rizika nurodyta CK 6.344 straipsnio 5 dalyje. Taip pat tokios rizikos nebuvimo neįrodo aplinkybė, kad Turto kainą pirkėja visgi sumokėjo 2018 metais, dar neišnykus jos 2017 m. gruodžio 1 d. rašte nurodytoms aplinkybėms.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

34.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

35.       Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

37.       Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

38.       Atsakovė INTI KINNISVARA OU pateikė teismui prašymą priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgus į tai, jog atsakovė laikytina laimėjusia apeliacinį procesą, egzistuoja pagrindas priteisti jai tokių išlaidų atlyginimą. Visgi, įvertinus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius, atlygintina suma mažintina iki protingo 1 164 Eur dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Estijos Respublikos bendrovei INTI KINNISVARA OU (juridinio asmens registracijos kodas 11085821) iš ieškovo E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 164 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                Marius Bajoras

                Kazys Kailiūnas

                Asta Radzevičienė