Administracinė byla Nr. A-1654-602/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05366-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 13 208 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kamerose buvo ne tik perteklinės miegojimo vietos, bet ir kiti baldai, todėl laisvo ploto buvo dar mažiau. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nesilaikoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21–22, 24, 26, 62–66 punktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose nebuvo veidrodžio, todėl buvo sunku laikytis asmeninės higienos, be to, tualetas atitvertas tik 1 m sienele, todėl kameroje nuolat jautėsi smarvė. Unitazas įrengtas priešais duris, todėl, pareiškėjo teigimu, jis nuolat buvo stebimas per kameros langelį ir tokiu būdu jautėsi pažemintas. Kamerose nebuvo ir tinkamo apšvietimo, t. y. langai per maži, su tinklu, dirbtinis apšvietimas taip pat nepakankamas. Be to, dėl grotų ant langų jų negalima atidaryti ir išvėdinti kamerų. Pabrėžė, kad gyvenamųjų patalpų temperatūra neatitinka nustatytų reikalavimų, kamerose nėra atliekamas remontas. Pareiškėjo teigimu, išduodama patalynė ir čiužiniai dvokia, yra nešvarūs. Pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas, nes skalbimo paslaugos yra mokamos, taigi jomis gali pasinaudoti tik pinigų turintys asmenys. Atkreipė dėmesį, kad kamerose skalbti ir džiovinti skalbinius nėra sąlygų, be to, Lukiškių TI-K neaprūpino jo visais priklausančiais drabužiais. Pažymėjo, kad 2013 m. kovo mėn. keturias savaites jam nebuvo suteikta galimybė paskambinti telefonu artimai draugei, bei nurodė, kad 2013 m. balandžio 2–3 d. jam buvo pateiktas nekokybiškas maistas, tokiu būdu pasikėsinant į pareiškėjo gyvybę.
Pasak pareiškėjo, dėl minėtų pažeidimų buvo pažeista jo garbė ir orumas, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, tokiu būdu buvo žalojama pareiškėjo sveikata.
Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl tariamai jam laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d. padarytų pažeidimų kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 10 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 19 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 20–21 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 20 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 21–23 d., 2011 m. lapkričio 3 d. vakare, nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. vasario 26 d., 2012 m. kovo 8–11 d., 2012 m. kovo 13 d. vakare, nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 3 d. vakare, 2012 m. gegužės 4–6 d., 2012 m. gegužės 10 d. vakare, nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 15 d. vakare, 2012 m. birželio 16–27 d., 2012 m. liepos 12 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d., 2012 m. rugpjūčio 30 d. vakare, nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. rugsėjo 28 d. vakare, nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. spalio 21 d., 2012 m. spalio 25 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, 2011 m. rugsėjo 5–16 d., nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d., 2012 m. kovo 12–13 d., nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., 2012 m. gegužės 7–10 d., 2012 m. birželio 13–15 d., nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. liepos 12 d., 2012 m. rugsėjo 6–28 d., 2012 m. spalio 22–25 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Lukiškių TI-K teigimu, HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Taip pat pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų, t. y. HN 76:2010, reikalavimus.
Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, jog pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, tačiau naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Pabrėžė, kad, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.
Dėl maitinimo Lukiškių TI-K paaiškino, kad tiek suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Dėl skambinimo teisės pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnyje yra išaiškinta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, kuriai taikomi BVK 85 straipsnio 5 dalies reikalavimai, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu.
Nurodė, kad BVK 95 straipsnyje yra nurodyta nuteistųjų teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda. Nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį. Paaiškino, kad tiek suimtieji, tiek nuteistieji, norintys gauti drabužių labdarą Lukiškių TI-K, turi parašyti prašymą ir nurodyti, kokie drabužiai jiems reikalingi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 12 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas konstatavęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. paduoti, pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo tik dėl laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. liepos 31 d.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. liepos 31 d. (598 paros) buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K 2011 m. rugsėjo 5–16 d., nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d., 2012 m. kovo 12–13 d., nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., 2012 m. gegužės 7–10 d., 2012 m. birželio 13–15 d., nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. liepos 12 d., 2012 m. rugsėjo 6–28 d., 2012 m. spalio 22–25 d. (iš viso 55 paros), taigi pareiškėjas minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 543 paras. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. vasario 26 d., 2012 m. kovo 8–11 d., 2012 m. kovo 13 d. vakare, nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 3 d. vakare, 2012 m. gegužės 4–6 d., 2012 m. gegužės 10 d. vakare, nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 15 d. vakare, 2012 m. birželio 16–27 d., 2012 m. liepos 12 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d., 2012 m. rugpjūčio 30 d. vakare, nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. rugsėjo 28 d. vakare, nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. spalio 21 d., 2012 m. spalio 25 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. liepos 31 d. (iš viso 533 paras), tuo tarpu kitomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad tinkamas plotas laikotarpiu 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 10 parų, taigi pažeidimo faktas laikytas nustatytu.
Dėl sienelės, skiriančios gyvenamąją kameros dalį nuo tualeto, teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Tuo tarpu dėl veidrodžio nebuvimo pareiškėjui kilę nepatogumai, teismo vertinimu, negalėjo būti pripažinti tokiais reikšmingais, kad sudarytų pagrindą neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, jog HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas sprendė, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes paties pareiškėjo teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštai, kuriuose nurodytos sąlygos pareiškėjo gyvenamosiose kamerose, patvirtino, jog langai vėdinimui buvo pritaikyti.
Pagal HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju periodu turėtų būti 18–28 °C, drėgmė – 35–65 %, oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s, o šaltuoju periodu oro temperatūra turėtų būti 18–22 °C, drėgmė – 35–60 %, oro judėjimo greitis –0,05–0,15 m/s. Pagal HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš pareiškėjo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštų bei Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų bei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos, teismas nustatė, kad kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pažeisti temperatūros ir apšvietos reikalavimai, be to, kai kuriose kamerose reikėjo atlikti remontą, taigi pažeidimo faktas šiais aspektais laikomas nustatytu.
Teismas atkreipė dėmesį, kad HN 76:2010 63 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas, o pagal HN 76:2010 65 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Pagal HN 76:2010 66 punktą lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepaneigė, taigi teismas darė išvadą, kad minėti HN76:2010 reikalavimai buvo pažeisti.
Teismas atkreipė dėmesį ir į HN 76:2010 64 punktą, kuriame nurodyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pasak pareiškėjo, ši nuostata buvo pažeista, nes jis negalėjo naudotis skalbyklos paslaugomis nemokamai. Teismas pažymėjo, jog, kaip nurodė Lukiškių TI-K, jei asmuo asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų, esant jo prašymui, viršutiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su tokiu prašymu į Lukiškių TI-K administraciją bei kad jam buvo atsisakyta skalbti viršutinius drabužius nemokamai, taigi nurodytais aspektais nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus.
Dėl pokalbių telefonu teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Taksofono kortelių nuteistiesiems ir suimtiesiems įsigijimo, naudojimosi, paėmimo saugojimui, gražinimo ir skambinimo telefonu Lukiškių TI-K tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-36, 6.2 ir 6.3 punktais, Lukiškių TI-K nuteistiesiems ir suimtiesiems skambučiai suteikiami šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis nuo 10 val. iki 12 val., tuo tarpu pareiškėjas norėjo skambinti draugei kitu laiku, t. y. po 16 val., todėl tai, kad pareiškėjui tokia teisė nebuvo suteikta, teismas nelaikė teisės aktų pažeidimu.
Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maisto, patiekto 2013 m. balandžio 2–3 d. Byloje teismas nenustatė jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo apsinuodijęs maistu tomis dienomis, o Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštai patvirtino, jog maistas buvo tikrinamas jusliniu būdu, todėl pareiškėjo teiginiai buvo laikomi neįrodytais.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, jog vietoj demisezoninės striukės jam buvo išduotas vatinukas, vietoj paprastų kelnių – vatinės kelnės, teismo vertinimu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos nebuvo pažeistos, kadangi vatinukas gali būti prilyginamas demisezoninei striukei, tuo tarpu vatines kelnės yra pareiškėjui priklausančio kostiumo dalis. Pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti kitokio modelio drabužius turi teisę gauti drabužių siuntinį (BVK 95 str. 1 d.) ir ši teisė jam nebuvo apribota, o tai, kad pareiškėjui buvo išduotas nepriklausantis darbo kostiumas, tik patvirtino, jog pareiškėjas buvo papildomai aprūpintas drabužiais ir tokie Lukiškių TI-K administracijos veiksmai negalėjo būti laikomi teisės aktų pažeidimu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. spalio 9 d. siūlytų drabužių pareiškėjas atsisakė, taigi pažeidimo faktas šiuo atveju nebuvo nustatytas.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose, HN 76:2010 nuostatų neatitinkančiose kamerose, pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakako pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundo.
III.
Pareiškėjas R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai skaičiavo asmeniui tenkantį plotą, nurodė, kad kameroje buvo tyčia įrengtos perteklinės miegamosios vietos. Atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, į kurį nėra įskaičiuojamas privalomas kameros inventorius. Nurodo, jog be veidrodžio pareiškėjas negali laikytis higienos reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog dėl to, kad tualetas buvo aptvertas tik apie 1 metro sienele, jis patekdavo į nemalonias, jo orumą žeminančias situacijas, kadangi jį galėdavo stebėti prižiūrėtojai. Taip pat nurodo, jog kameroje nuolatos būdavo tamsu, kadangi tiek natūralaus, tiek dirbtinio apšvietimo nepakakdavo. Nurodo, kad pažeistos jo teisės į materialinį aprūpinimą, nes drabužiai išduoti tokie, kuriuos dėvint jis jautėsi žeminamas kitų akivaizdoje
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K teikiant atsiliepimą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreipė dėmesį, kad šių duomenų, dėl kameros ploto normos vienam asmeniui, negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodoma, jog maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis). Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.
Akcentuojama, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, juntamas reputacijos pablogėjimas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis.
Pareiškėjas atsikirtimu į atsakovo atsiliepimą, nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikiama informacija neturi nieko bendro su nagrinėjama byla, nenurodė tų aplinkybių, jog pareiškėjas nuolat kreipdavosi pagalbos į psichologą tiek žodžiu, tiek raštu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 13 208 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. paduoti, pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo tik dėl laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Apeliaciniame skunde minėtos aplinkybės dėl praleisto ieškinio senaties termino pareiškėjas neginčija, o teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su teismo pozicija, todėl taip pat pasisako tik dėl minėto laikotarpio.
Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas taikė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. liepos 31 d. iš viso buvo 543 parų, iš kurių jis 533 paras buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, 10 dienų buvo laikomas, kai pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Akcentuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo atstovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis reikalavimu, nustatytu Įsakyme, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo dienų, kada minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko minėto reikalavimo, skaičių. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktą medžiagą, konstatuoja, jog iš 543 parų, kada pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, minimalus jam tenkantis plotas reikalavimų neatitiko 34 paras. Atitinkamai keistinas ir pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos dydis.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dėl sienelės, skiriančios gyvenamąją kameros dalį nuo tualeto, pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).
Vertindama nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog tualeto įregimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šiuo atveju pareiškėjas buvo nurodęs, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies tik 1 m sienele, dėl ko kiti patalpoje apgyvendinti asmenys buvo priversti justi tualeto smarvę. Be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas priešais įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo įvertino ir dėl jų pasisakė.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog be veidrodžio negali laikytis higienos reikalavimų. Nors pagal HN 76:2010 21 punktą, be kita ko, nustatyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengtas veidrodis, kurio Lukiškių TI-K kamerose, kaip nustatyta pagal šalių paaiškinimus, nebuvo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, iš esmės nebuvo padaryta.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, jog kamerose buvo netinkamas apšvietimas ir per maži langai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi HN 76:2010 22 punktu, pareiškėjo pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštais bei Lukiškių TI-K pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais bei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymomis ir nustatė, kad kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pažeisti temperatūros ir apšvietos reikalavimai, taigi pažeidimo faktą šiais aspektais laikė nustatytu.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog dėl to, kad negalėjo paskambinti jo norimu laiku, labai pablogėjo jo santykiai su žmona. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Kaip matyti, Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti nuteistųjų teisę paskambinti telefonu, dėl telefoninių pokalbių skaičiaus (kiekio) nukreipia į kitus šio kodekso straipsnius. Kadangi pareiškėjas ginčo metu laisvės atėmimo bausmę atliko kalėjime, yra aktualus Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustatantis, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Be kita ko, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu (Bausmių vykdymo kodekso 86 str. 1 d. 4 p.). Taksofono kortelių nuteistiesiems ir suimtiesiems įsigijimo, naudojimosi, paėmimo saugojimui, gražinimo ir skambinimo telefonu Lukiškių TI-K tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-36, 6.2 ir 6.3 punktais, Lukiškių TI-K nuteistiesiems ir suimtiesiems skambučiai suteikiami šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis nuo 10 val. iki 12 val. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas norėjo skambinti draugei kitu laiku, t. y. po 16 val., todėl to, kad pareiškėjui tokia teisė nebuvo suteikta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė teisės aktų pažeidimu.
Dėl pareiškėjo nurodomo argumento, kad buvo pažeistos teisės į materialinį aprūpinimą, nes drabužiai išduoti tokie, kuriuos dėvint jis jautėsi žeminamas kitų akivaizdoje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos nebuvo pažeistos.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (34 paros), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur. Nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai apskaičiavo parų, kada pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normą. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Teisėjų kolegija pastebi, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir išreikšta pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Virginija Volskienė