Civilinė byla Nr. 3K-3-459-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01766-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 113.6.1.3; 114.8.2; 121.21 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio žemprojektas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio žemprojektas“ ieškinį atsakovui Infrastruktūros plėtros departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Ertera“, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, privalomąjį bylos sustabdymą.

Ieškovė UAB „Panevėžio žemprojektas“ prašė teismo priteisti iš atsakovo Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 100 000 Lt nuostolių atlyginimo, 8,05 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. birželio 21 d. sudarė su atsakovu projektavimo paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės detaliojo plano parengimo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už tai atsiskaityti. Didžioji paslaugų dalis buvo suteikta ir atsakovas už jas atsiskaitė, išskyrus už pakoreguotą topografinę nuotrauką. 2010 m. birželio 6 d. raštu atsakovas informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą dėl to, kad ji neva pažeidė sutarties terminus. Ieškovė savo kaltės dėl vėlavimo nepripažino, tačiau sutiko nutraukti sutartį ir pareikalavo atsiskaityti už darbus, atliktus iki sutarties nutraukimo (topografinės nuotraukos parengimą), bei sumokėti delspinigius. Ieškovė, atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį ir neatsiskaičius už atliktus darbus, patyrė nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė, laimėjusi atsakovo paskelbtą atvirą Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės detaliojo plano parengimo paslaugų pirkimo konkursą, 2006 m. birželio 21 d. su atsakovu sudarė projektavimo paslaugų sutartį. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo suteikti Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės detaliojo plano parengimo paslaugas, susidedančias iš parengiamojo etapo, teritorijų planavimo dokumentų rengimo, sprendinių pasekmių vertinimo ir baigiamojo etapų, o atsakovas įsipareigojo, jeigu paslaugos atliktos pagal sutarties reikalavimus ir laiku, pasirašyti atliktų paslaugų aktus, organizuoti mokėjimą ir už jas sumokėti 999 080 Lt su PVM. 2009 m. gegužės 5 d. papildomu susitarimu Nr. O4-6-1p/1, 2009 m. lapkričio 27 d. papildomu susitarimu Nr. O4-6-1p/2 ieškovė ir atsakovas susitarė, kad sutarties vykdymui įtakos neturės nei nuo 2009 m. sausio 1 d., nei nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. pasikeitęs standartinis PVM dydis. 2009 m. lapkričio 6 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-5755 buvo nuspręsta rengti tarptautinio Šiaulių karinio oro uosto teritorijos ir jos prieigų Šiaulių mieste detalųjį planą ir tokiu būdu perimti detaliojo planavimo organizatoriaus teises. 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-5755 Šiaulių apskrities viršininkas patvirtino planavimo darbų programą, 2009 m. lapkričio 30 d. patvirtino 2009 m. lapkričio 27 d. planavimo sąlygas Nr. 69 tarptautinio Šiaulių karinio oro uosto teritorijos ir jos prieigų Šiaulių mieste detaliajam planui rengti, o 2009 m. gruodžio 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius išdavė planavimo sąlygų Nr. DP-134(09) sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti. Atsakovas 2010 m. vasario 25 d. raštu Nr. IS-124(1.12) prašė ieškovę parengti ir pateikti jam papildomų paslaugų sąrašą ir jų kainą, naują kalendorinį paslaugų grafiką. Šalių pasirašytu kalendoriniu paslaugų grafiku ieškovė ir atsakovas parengiamojo etapo dokumentacijai parengti nustatė terminą nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. liepos 1 d. (topografinei nuotraukai koreguoti – nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. gegužės 30 d.) ir sulygo, kad detalusis planas turi būti parengtas iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. 2010 m. balandžio 27 d. ieškovė su trečiuoju asmeniu UAB „Ertera“ sudarė sutartį Nr. 10-TP-007 dėl geodezinių darbų atlikimo, kuria UAB „Ertera“ per du mėnesius įsipareigojo atlikti topografinės nuotraukos atnaujinimą M 1:500 „Tarptautinio Šiaulių karinio oro uosto teritorijos ir jos prieigų Šiaulių mieste“ teritorijos detaliajam planui sudaryti, o ieškovė įsipareigojo už darbus sumokėti 100 000 Lt. Darbus UAB „Ertera“ atliko 2010 m. birželio 21 d. ir atliktų darbų aktu juos perdavė ieškovei. 2010 m. liepos 10 d. pakoreguotą analoginės formos topografinę nuotrauką UAB „Ertera“ įteikė Karinių oro pajėgų aviacijos bazei ir atsakovui. 2010 m. rugsėjo 16 d. atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė sutartu terminu neparengė Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės detaliojo plano, sutartį nutraukė. Pakoreguotos topografinės nuotraukos derinimo lapą ieškovė įteikė atsakovui 2010 m. rugpjūčio 17 d. lydraščiu Nr. 10-17. Pakoreguotos topografinės nuotraukos popierinį variantą ieškovė 2010 m. gruodžio 16 d. raštu išsiuntė atsakovui. Teismas sprendė, kad ieškovės prievolė negali būti laikoma tinkamai įvykdyta. Šalys, suderindamos paslaugų grafiką, susitarė dėl paslaugų suteikimo terminų, o suderindamos kalendorinių paslaugų apmokėjimo grafiką, nustatė terminus darbams apmokėti. Teismas nustatė, kad jokių susitarimų dėl papildomo apmokėjimo šalys nesudarė. Šalys nepasirašė sutarties, ketinimų protokolo ar kito rašytinio dokumento dėl topografinės nuotraukos koregavimo atlikimo ir jo apmokėjimo. Be to, atsakovas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą tokių susitarimų dėl paslaugos kainos didinimo ir negalėjo pasirašyti, nes atsakovo kaip perkančiosios organizacijos perkamos Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės detaliojo plano parengimo paslaugos buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto. Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, kuri buvo taikoma vykdant atvirą Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės detaliojo plano parengimo paslaugų pirkimo konkursą, nustatyta, kad sudarant pirkimo sutartį negali būti keičiama laimėjusio pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos. Tokia nuostata atitinka ir šalių susitarimą, nes pagal sutarties 6.4 punktą vykdytojas (ieškovė) įsipareigojo atlikti dokumentų taisymus pagal užsakovo (atsakovo), naudotojo ir krašto apsaugos sistemos tarnybų bei derinančių institucijų pastabas be papildomo mokesčio. Taigi, šalys (juridiniai asmenys), žinodamos tokių sutartinių santykių reglamentavimą įstatymais, nors ir pasirašė kalendorinius paslaugų grafikus, kuriuose nustatyti konkretūs papildomi darbai, tarp jų ir topografinės nuotraukos koregavimas, dėl papildomo apmokėjimo nesusitarė, nes ir negalėjo susitarti. Nors atsakovas 2010 m. vasario 25 d. raštu Nr. IS-124(1.12) prašė ieškovę parengti ir pateikti atsakovui papildomų paslaugų sąrašą ir jų kainą, naują kalendorinį paslaugų grafiką ir nurodė, kad sutinka, jog ieškovė gali turėti papildomų išlaidų, tačiau, teismo nuomone, toks sutikimas negali būti vertinamas kaip sutikimas jas apmokėti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip profesionalė, pasirašydama sutartį, galėjo numatyti ir įvertinti galimą topografinės nuotraukos koregavimą dėl to, kad ši nuotrauka galioja tik vienerius metus.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Panevėžio žemprojektas“ apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo prašymas sustabdyti nagrinėjamą bylą CPK 163 straipsnio 3 dalies pagrindu, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-27243-728/2013, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinėje byloje Nr. 2-27243-728/2013 priimtas galutinis sprendimas neturės tiesioginės įtakos nagrinėjamai civilinei bylai. Teisėjų kolegija sprendė, kad abiejose bylose pareikšti reikalavimai ir jų faktinis pagrindas yra skirtingi ir kad šio prašymo tenkinimas užvilkins teismo procesą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Panevėžio žemprojektas“ prašo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismo priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1655-728/2014, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Vilniaus apygardos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, 2013 m. kovo 27 d. nutartyje nurodė, kad šalys susitarė dėl papildomų darbų, jų apimties ir atlikimo terminų, tačiau nesusitarė dėl apmokėjimo už juos, nors derybos dėl apmokėjimo buvo vedamos; kad, šalims galutinai neaptarus kainos, taikytinos CK 6.198 straipsnio nuostatos. Iš naujo bylą nagrinėdami teismai sprendė, kad šalys nebuvo sudariusios ar pasirašiusios jokio susitarimo dėl papildomų darbų apimties ir kainos, t. y. nesirėmė aukštesnės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pažeidė CPK 4 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį.

2. Pagal Viešųjų pirkimo įstatymo nuostatas laimėjusio pasiūlymo kaina bei pirkimo dokumentuose ir pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos negali būti keičiamos tik sudarant pirkimo sutartį, o ne vėlesniuose sutarties vykdymo etapuose. Šalys negalėjo numatyti planavimo organizatorių pasikeitimo, dėl ko kilo poreikis atlikti papildomus darbus, kurie nebuvo įrašyti į sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pagrindinės pirkimo sutarties, todėl pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 73 straipsnio 4 dalį, 86 straipsnio 11 dalies 1 punktą atsakovas turėjo teisę įsigyti iš ieškovės papildomus darbus. Be to, net jeigu atsakovas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, tai neatleidžia jo nuo prievolės atsiskaityti už papildomus darbus. Pažymėtina, kad šalys derėjosi dėl papildomų darbų apimties ir jų kainos, o ne dėl padarytų klaidų taisymo, todėl teismų nuoroda į sutarties 6.4 punktą nepagrįsta.

              3. Ieškovė, prašydama iš atsakovo priteisti jos patirtus nuostolius, kuriuos sudaro negautos  pajamos už atliktą sutartimi sulygtą darbą, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, įrodinėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis neteisėtai 2010 m. rugsėjo 16 d. vienašališkai nutraukė šalių sudarytą sutartį. Dėl ieškovės nurodytų argumentų ir motyvų pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 270 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl neteisėto atsakovo vienašališko sutarties nutraukimo nepasisakė (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų Viešųjų pirkimų įstatymo 73 straipsnio 4 dalies ir 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto nuostatų, leidžiančių šalims susitarti dėl papildomų darbų apimties ir jų kainos, taip pat nenurodė motyvų, kodėl laikė nepagrįstais ieškovės apeliacinio skundo teiginius, kad topografinės nuotraukos pateikimas elektroniniu būdu, o ne popieriniu variantu, laikytinas tik techninio pobūdžio neatitikimu, kuris galėjo būti lengvai pašalintas.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1655-728/2014, patenkino ieškovės UAB „Panevėžio žemprojektas“ ieškinio reikalavimą ir pripažino atsakovo Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos su ieškove 2006 m. birželio 21 d. sudarytos Projektavimo paslaugų sutarties vienašališką nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutraukimą neteisėtu bei priteisė iš atsakovo ieškovės naudai jos patirtus nuostolius. Taigi priimtais teismų sprendimais vienoje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovas pagrįstai nutraukė šalių sudarytą sutartį, o kitoje civilinėje byloje – kad atsakovas sutartį nutraukė nepagrįstai. Teismas, nustatęs, jog yra vienas iš įstatyme nurodytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, privalo sustabdyti bylą ex officio; civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymas galimas bet kurios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Tradicija“ v. UAB „Serneta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-660/2006; 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Longlita“ v. UAB „Ekorida“, bylos Nr. 3K-3-413/2008).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Infrastruktūros plėtros departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje. Ieškovė kasaciniame skunde remiasi įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta nagrinėjant ginčą šioje, o ne kitoje byloje, ir ją priėmęs teismas civilinės bylos neišnagrinėjo iš esmės, o grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nereiškia, kad teismas, iš naujo įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, turėjo priimti priešingą sprendimą.              

2. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad vyko derybos dėl papildomų darbų – topografinės nuotraukos koregavimo. Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 73 ir 86 straipsniai taikomi perkančiųjų organizacijų, veikiančių vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje, pirkimams bei supaprastintiems pirkimams. Atsakovas paslaugas pagal sutartį pirko organizuodamas atvirą konkursą.

3. Pagal ieškinio reikalavimus ir jų faktinį pagrindą, šioje byloje nagrinėti klausimai: ar šalis saistė sutartiniai santykiai dėl topografinės nuotraukos koregavimo, ar turėjo ieškovė teisėtą pagrindą reikalauti iš atsakovo kompensuoti jos patirtas išlaidas dėl topografinės nuotraukos koregavimo. Nepriklausomai nuo to, teisėtai ar ne yra nutraukta sutartis, užsakovas visada privalo sumokėti už šalių sudarytoje sutartyje sulygtą ir atliktą darbą. Jeigu dėl darbo apmokėjimo nebuvo sutarta, nepriklausomai nuo to, ar teisėtai, ar neteisėtai buvo nutraukta sutartis, už tokius darbus iš valstybės biudžeto negali būti sumokėta. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių pasirašytoje sutartyje buvo nustatyta fiksuota paslaugų kaina, ji nebuvo ir negalėjo būti pakeista, nevykdant atskiro viešojo pirkimo; byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo ketinimus ir valią atlygintinai nusipirkti iš ieškovės sutartyje nenustatytus darbus (topografinės nuotraukos koregavimą); sutarties 2.5 punkte nurodyta, kad į paslaugų kainą yra įskaičiuotos visos išlaidos ir mokesčiai, susiję su sutarties įsipareigojimų vykdymu; pagal sutarties 6.4 punkto sąlygas, vykdytojas (ieškovė) įsipareigojo atlikti dokumentų taisymus pagal užsakovo (atsakovo), naudotojo ir krašto apsaugos sistemos tarnybų bei derinančių institucijų pastabas be papildomo mokesčio. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti apmokėti (kompensuoti) turėtas išlaidas už topografinės nuotraukos koregavimą. Pažymėtina, kad ieškovė savo rizika (pažeisdama sutarties 6.5 punkto sąlygas) pasirinko per trečiąjį asmenį atlikti topografinės nuotraukos koregavimą, todėl ji laikytina atsakinga už papildomas išlaidas.

4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nestabdė bylos nagrinėjimo, nes tiek abiejose bylose pareikšti reikalavimai, tiek jų faktinis pagrindas yra skirtingi: nuostolių atlyginimas ir atsiskaitymas už atliktus darbus yra skirtingais pagrindais atsirandančios prievolės, todėl ginčai dėl jų gali būti sprendžiami atskirai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas.

Dėl CPK 4 straipsnio ir 182 straipsnio normų aiškinimo

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Išnagrinėjęs šią bylą iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo ir priimdamas 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, privalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartimi, ir nurodoma CPK 4 straipsnis bei 182 straipsnio 2 punktas.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą. Kadangi kasaciniame skunde nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis yra priimta nagrinėjamoje byloje, tai negali būti vertinama kaip precedentas, kuriuo turėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas šią bylą

Pagrindinės teismo sprendimo res judicata taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Pozityvusis res judicata poveikis įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte, pagal kurį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. Č. prašymą, bylos Nr. 3K-3-294-916/2015). Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, nagrinėjamu atveju CPK 182 straipsnio 2 punkto norma negali būti taikoma, kai tam tikras faktines aplinkybes nustato anksčiau bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas toje pačioje byloje, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nes tai neatitinka vieno esminių prejudicialumo nustatymo kriterijų – kad aplinkybės turi būti nustatytos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, išdėstyti išaiškinimai nėra besąlygiškai privalomi, nes bylą nagrinėjant iš naujo gali būti nustatytos kitos bylos aplinkybės.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės nurodomi kasacinio skundo argumentai dėl CPK 4 straipsnio ir 182 straipsnio 2 punkto normų pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl CPK 320 ir 331 straipsnių pažeidimo, įrodymo vertinimo

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, reglamentuojantį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, ir 331 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties turinį.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija. Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. O apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal ieškovo parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų teisė tam tikrais įstatyme nurodytais atvejais teikti naujus įrodymus taip pat yra susijusi su įrodinėjimu aplinkybių, kurios buvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės patikslintu ieškiniu reikštas reikalavimas dėl atsakovo vienašališko 2006 m. birželio 21 d. projektavimo paslaugų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu Vilniaus miesto 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi nebuvo priimtas. Kaip matyti iš ieškovės ieškinio nagrinėjamoje byloje ir pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės eigos, nagrinėjamoje byloje ieškovė neginčijo sutarties nutraukimo teisėtumo, sutarties nutraukimo teisėtumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tiek bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netyrė, nevertino aplinkybių dėl 2006 m. birželio 21 d. projektavimo paslaugų sutarties nutraukimo teisėtumo bei nepasisakė šiuo klausimu. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmeta kasatorės kasacinio skundo argumentus, kad teismai netirdami sutarties nutraukimo teisėtumo, pažeidė proceso teisės normas.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 73 straipsnio 4 dalies ir 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto taikymo ginčui. Visų pirma kasatorės minimos Viešųjų pirkimų įstatymo 73 straipsnio 4 dalies ir 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto normos yra šio įstatymo III skyriuje, reglamentuojančiame perkančiųjų organizacijų, veikiančių vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje, pirkimus, t. y. taikomos kitokiems pirkimų teisiniams santykiams nei nagrinėjamoje byloje, todėl šios normos negalėjo būti taikomos nagrinėjamam ginčui. Kita vertus, bylą nagrinėję teismai pripažino, kad ieškovė ir atsakovas susitarė, jog ieškovė atliks topografinės nuotraukos korekciją, tačiau nesusitarė, kad atsakovas ieškovei už šias paslaugas papildomai sumokės, t. y. pripažino, kad ieškovė įsipareigojo šią korekciją atlikti už jai pagal šalių sudarytą sutartį jau sumokėtą kainą, todėl kasatorės argumentai dėl Viešųjų pirkimų įstatymo normų, reglamentuojančių galimybę keisti viešųjų pirkimų būdu sudarytą sutartį, taikymo neturėjo teisinės reikšmės ginčui ir apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo dėl jų atskirai pasisakyti. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šalių sudarytos sutarties 6.4 punkto nuostatą bylą nagrinėję teismai taikė nepagrįstai, nes ieškovės atlikta topografinės nuotraukos korekcija negali būti laikoma ieškovės atliktu dokumentų taisymu pagal atsakovo pastabas, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti teismų padaryta išvada dėl šalių susitarimo turinio. Nagrinėjamoje byloje esminiai klausimai – ar šalys susitarė dėl papildomų paslaugų (topografinės nuotraukos korekcijos) atlikimo ir kaip susitarė dėl šių paslaugų apmokėjimo, t. y. ar šios paslaugos bus papildomai apmokėtos, ar suteiktos už bendrą sutarties kainą, atitinkamai – ar atsakovui kilo pareiga sumokėti ieškovei už jos atliktas papildomas paslaugas ir ar atsakovas pažeidė sutartines prievoles nesumokėdamas už šias paslaugas. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pasisakė dėl šių esminių klausimų.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų praktikoje nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgment of 27 September 2001, par. 30). Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of  9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29–30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių – Konvencijos narių įstatymų nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus. Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. mutati mutandis Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59–60).

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. CPK 331 straipsnio reikalavimai pažeidžiami, jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodomi ar neišdėstomi teismo padarytų išvadų motyvai. Aplinkybė, kad apeliacine tvarka priimtame dokumente pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai iš esmės pakartojami arba nedaug papildomi, negali būti vertinama kaip apeliacijos neįvykdymas, nes tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos motyvus, nors ir pateiktus pirmosios instancijos teismo, apsvarstė ir įvertino, o nurodydama savo procesiniame dokumente pateikė juos kaip savo apsvarstytus ir patvirtintus bei, jos nuomone, pagrįstus ir teisėtus. Į tuos pačius klausimus ir argumentus apeliacinės instancijos teismas gali atsakyti tokiais pat motyvais kaip ir pirmosios instancijos teismas, ir tai nevertinama kaip motyvų nenurodymas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų kasacijos pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis neturėtų būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Bylą nagrinėjantis teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kiti kasatorės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų turinio analize. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, kai jos buvo aiškinamos ir taikomos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorė nesutinka su teismų atliktu jos išdėstytų argumentų teisiniu įvertinimu, tačiau vien ta aplinkybė, kad teismai priėmė kasatorei nepalankų procesinį sprendimą, nereiškia, jog teismai tai padarė neįvertinę įrodymų ir nepagrindę savo išvadų. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismai rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Teismų padarytos išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kasatorė nepagrindė savo teiginių, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino ne visus byloje esančius įrodymus ar neatskleidė bylos esmės. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl privalomo bylos sustabdymo

Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai be teisėto pagrindo atmetė jos prašymą sustabdyti civilinę bylą iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme kita civilinė byla pagal kasatorės ieškinį atsakovui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Kasatorė mano, kad šalių sudarytos sutarties vienašališko nutraukimo pagrįstumo (nepagrįstumo) klausimas tiesiogiai susijęs su atsakovo kaltės nustatymu ir atsakomybės klausimu nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais kasacinio skundo argumentais.

Bylos nagrinėjimo sustabdymo institutą reglamentuojančiuose CPK 163 ir 164 straipsniuose įtvirtinti atvejai, kai teismas privalo arba turi teisę sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. N. S. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-942/2000; 2001 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. O. v. UAB „Presas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-880/2001; išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujasis turgus“ v. UAB „Kauptė“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-248/2002; kt.). Taigi civilinės bylos nagrinėjimas šiuo pagrindu sustabdomas tada, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra taip susijusios, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. N. S. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-942/2000; 2006 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. L. G., bylos Nr. 3K-3-238/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujasis turgus“ v. UAB „Kauptė“, bylos Nr. 3K-7-248/2002; 2005 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje SIA „Parekss lizings“ v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-7-260/2005; kt.). Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga privalomojo bylos nagrinėjimo sustabdymo atveju sustabdyti bylą siekiama išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Geonafta“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-268/2005; kt.). Taigi tam, kad būtų galima nuspręsti, yra tarp dviejų bylų nurodytas ryšys ar ne, įmanoma visus teisiškai reikšmingus faktus nustatyti nagrinėjamoje byloje ar ne, galima tik nustačius ir įvertinus visas su konkrečioje nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais susijusias aplinkybes.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami kasatorės prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo, įvertino tai, kad nagrinėjamoje byloje kasatorė reikalauja priteisti iš atsakovo atlyginimą už papildomus darbus pagal šalių sutartį, o kitoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-68-3-20373-2013-0), dėl kurios prašo stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, yra pareiškusi reikalavimą dėl atsakovo vienašališko šalių sudarytos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas yra šalių susitarimo dėl papildomų darbų ir mokėjimo už juos (ne)buvimas, o vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumas (neteisėtumas) neturi įtakos atsakovo pareigai sumokėti už sutarties galiojimo metu papildomai atliktus darbus, jeigu toks susitarimas būtų įrodytas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kasatorės minimoje kitoje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas neturės tiesioginės įtakos nagrinėjamai civilinei bylai, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė tokį kasatorės prašymą.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. liepos 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 10,67 Eur tokių išlaidų. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Panevėžio žemprojektas“ (j. a. k.147761091) 10,67 Eur (dešimt Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski