Civilinė byla Nr. 3K-3-99-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38920-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.4.3; 2.6.2.8; 2.6.4.4.3.

                                                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P.–V. ieškinį atsakovui V. V. ir atsakovo V. V. priešieškinį ieškovei G. P. V. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimą, bendravimo su vaiku tvarką, aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.
2. Ieškovė ieškiniu prašė nutraukti jos ir atsakovo V. V. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; priteisti iš atsakovo neturtinę 10 000 Lt (2896,20 Eur) žalą; nepilnamečio sūnaus M. V. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 900 Lt (260,66 Eur) per mėnesį, mokamomis iki sūnaus pilnametystės; priteisti atsakovui santuokos metu įgytą automobilį „Volvo 850“; priteisti ieškovei iš atsakovo 2500 Lt (724,05 Eur) dydžio kompensaciją už atsakovui natūra tenkančią didesnę turto dalį. Ieškovė nurodė, kad dėl namų apyvokos daiktų, baldų pasidalijimo pretenzijų neturi.
3. Ieškovė nurodė, kad dėl santuokos nutraukimo yra kaltas atsakovas, kurį nuolat ištikdavo pykčio priepuoliai. Dėl atsakovo psichologinio ir fizinio smurto ji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį skausmą, sumažėjo jos bendravimo su aplinkiniais galimybės. Nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą ieškovė prašė nustatyti su ja, nes prie jos sūnus yra prisirišęs, tinkamai auklėjamas ir lavinamas, jam sudaryta saugi aplinka. Ieškovė pateikė 900 Lt (260,66 Eur) prašomą vaiko išlaikymą pagrindžiančią jo poreikių lentelę.
4. Atsakovas priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; priteisti atsakovui iš ieškovės 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą; nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu; priteisti iš ieškovės nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės; padalyti santuokoje įgytą turtą (2500 Lt (724,05 Eur) vertės transporto priemonę „Volvo 850“ asmeninės nuosavybės teise priteisiant atsakovui; fotoaparatą „Canon Powershoot G7“ su priedais, muzikinį centrą „Sony CMT-HX“, indų servizus, dviratį „Giant bicycle“ ir kitus ieškovės išsineštus kilnojamuosius namų apyvokos daiktus, kurių bendra vertė 10 000 Lt (2896,20 Eur), priteisiant ieškovei), atsakovui priteisti 5000 Lt (1448,10 Eur) dydžio piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto vertę.
5. Atsakovas nurodė, kad ieškovė dėl neištikimybės būdama akivaizdžiai kalta dėl santuokos iširimo privalo atlyginti atsakovui neturtinę žalą už patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą ir nerimą. Kadangi sutuoktinės iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl 2013 m. spalio 24 d. konflikto, siekdamas apsiginti, atsakovas kreipėsi į antstolį, kad būtų konstatuotas ieškovės ir R. Ž. susirašinėjimo faktas. Nurodyta, kad šalių nepilnametis sūnus neturėtų nuolat gyventi su ieškove, nes ji savo elgesiu ir gyvenimo būdu jam rodo negerą pavyzdį, negali išauklėti sūnaus doru ir garbingu vyru, piliečiu, nes pati ilgą laiką buvo negarbinga moteris ir mama. Ieškovė savarankiškai, be atsakovo pagalbos negalėjo ir negali tinkamai susitvarkyti su augančiu berniuku. Kadangi ieškovė, išsikraustydama iš namų, be atsakovo žinios ir sutikimo pasiėmė pirmiau nurodytus daiktus, kurie yra bendroji jungtinė nuosavybė, iš ieškovės atsakovui priteistina 5000 Lt (1448,10 Eur) dydžio kompensacija už jos pasiimtą turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė nepilnamečio šalių vaiko M. V. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu V. V.; priteisė iš ieškovės 300 Lt (86,89 Eur) dydžio periodinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki sūnaus pilnametystės; nustatė bendravimo su vaiku tvarką; santuokoje įgytą turtą padalijo lygiomis dalimis: atsakovui priteisė natūra transporto priemonę „Volvo 850“, (duomenys neskelbtini), kurios vertė 3750 Lt (1086,08 Eur), ieškovei iš atsakovo – 1875 Lt (543,04 Eur) piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.
7. Teismas pagal byloje pateiktus įrodymus sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, todėl atmetė šalių prašymus priteisti neturtinę žalą. Nustatęs, kad nagrinėjant bylą ieškovė darė kliūtis atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus bendravimui, teismas konstatavo, jog, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, ji ir toliau taip elgtųsi. Ekspertizės išvadoje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, siūloma šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, tokią poziciją palaikė ir išvadą byloje davusi institucija, todėl teismas šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su atsakovu, o iš ieškovės nepilnamečiam sūnui priteisė periodinį išlaikymą po 300 Lt (86,89 Eur).
8. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą nė viena iš šalių neišdėstė aiškios nuomonės, nenurodė siūlomos tvarkos, kaip šalys turėtų bendrauti su nepilnamečiu sūnumi. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys nesugeba rasti kompromiso, derybų ir nuolaidų būdu susitarti tarpusavyje, kaip kiekviena iš šalių turi bendrauti su nepilnamečiu vaiku, negilindamos vaiko jau patirtų išgyvenimų dėl šalių sprendimo gyventi skyrium, teismas, siekdamas netraumuoti vaiko, nustatė tokią bendravimo tvarką, kuria būtų užtikrintas maksimalus nepilnamečio vaiko bendravimas su kiekvienu iš tėvų ir kuria būtų apribota tėvų galimybė konfliktuoti vaiko akivaizdoje. Pagal teismo nustatytą tvarką ieškovė ir atsakovas su sūnumi bendrauja kas antrą darbo dieną, priklausomai nuo to, porinė ar neporinė metų savaitė, atitinkamai pasiimdami ir kitą dieną, arba pirmadienį, jei vaikas iš ugdymo įstaigos paimtas penktadienį, nuvesdami į ugdymo įstaigą; šventines dienas sūnus praleidžia su tuo iš tėvų, pas kurį yra pirmąją šventinę dieną; susirgusį vaiką slaugo tas iš tėvų, pas kurį būdamas vaikas susirgo; vasarą šalys bendrauja su sūnumi visas atostogų dienas, kurias suderina taip, kad laikotarpiai nesutaptų.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2015 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju abu sutuoktiniai yra kalti dėl šalių santuokos iširimo. Bylos duomenys patvirtina, kad abu tėvai sūnui iš esmės gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis, tačiau, atsižvelgiant į byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir išvadą duodančios institucijos išvadas, vaiko nuomonę, pagrįstai gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, nurodė, kad ji nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra optimali ir geriausiai šalių nepilnamečio vaiko bei ieškovės teises ir teisėtus interesus užtikrinsianti bendravimo su vaiku tvarka, kuri padės sustiprinti ieškovės ryšį su sūnumi. Teismo nustatytas 86,88 Eur kas mėnesį išlaikymo dydis laikytas kaip nepažeidžiantis proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principo, be to, įvertinus ieškovės gaunamas pajamas ir turimą turtą, daryta išvada, kad ji turės realią galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių nepilnamečio sūnaus poreikių turinį, atsižvelgė į situaciją, susiklosčiusią tarp šalių, bei derino vaiko ir tėvų interesus, kartu pernelyg nenukrypdamas nuo tokio išlaikymo dydžio, kuris atitiktų būtinųjų vaiko poreikių užtikrinimą. Byloje nustatyta ir šalys to neginčijo, kad ieškovė, palikdama atsakovą, savo nuožiūra pasiėmė dalį santuokoje įgytų daiktų, kita dalis liko atsakovui jam priklausančiame bute. Ši faktinė aplinkybė teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad šalys santuokos metu įgytus kilnojamuosius neregistruotinus daiktus, pvz., fotoaparatą „Canon Powershoot G7“ su priedais, muzikinį centrą „Sony CMT-HX“, indų servizus, dviratį „Giant bicycle“ ir kitus namų apyvokos ir interjero daiktus, realiai pasidalijo, pradėdamos gyventi skyrium, todėl šių daiktų vertė pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo įtraukta į bendro turto vertę ir atitinkamai į ją neatsižvelgta nustatant priteistiną kompensaciją. Be to, šalys byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų visų pirmiau nurodytų kilnojamųjų daiktų įgijimą ir jų rinkos vertę, taip pat byloje nebuvo pateikta duomenų apie konkrečius atsakovui likusius kilnojamuosius daiktus ir jų vertę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nustačius netinkamus sutuoktinio elgesio šeimoje faktus (neištikimybę), neteisinga konstatuoti kito sutuoktinio kaltę, remiantis vien lojalumo ir pagarbos nebuvimu bylos nagrinėjimo (ne santuokos) metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Tokiu atveju kito sutuoktinio kaltei konstatuoti turėtų būti nustatyti konkretūs šio sutuoktinio pareigų santuokoje pažeidimo faktai. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl teismai atsakovo kaltę konstatavo nesant tam pakankamo pagrindo, pažeisdami CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sutuoktinio kaltės prezumpciją (kurios ieškovė nepaneigė), netinkamai ir ne iš esmės įvertinę byloje pateiktus įrodymus. Vertinant sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, atsižvelgtina į sutuoktinių santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką. Atsakovo procesinis elgesys neturėjo ir nebegali turėti įtakos faktiškai iširusiai santuokai, negyvenant kartu nuo 2013 m. spalio 25 d. Be to, teismų išvada, kad sutuoktiniai kartu negyveno nuo 2013 m. rugsėjo mėn. ir tik tada ieškovė pradėjo bendrauti su kitu vyru, nepagrįsta įrodymų viseto tinkamu įvertinimu iš esmės.
2. Pripažinus, kad santuoka nutraukta dėl kito sutuoktinio kaltės, remiantis CK 3.70 straipsnio 2 dalies, 6.250 straipsnio nuostatomis, turėjo būti sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo atsakovui klausimas. Atsakovo prašoma priteisti 2896,20 Eur suma yra teisinga ir pakankama kompensuoti neturtinei žalai, patirtai dėl pažeminimo, neigiamų išgyvenimų, nepagrįstai inicijuoto ikiteisminio tyrimo, ieškovės apgaulės, neištikimybės ir pan.
3. Teismai pažeidė CK 3.116–3.118 straipsnių nuostatas, nes privalėjo išspręsti kilnojamųjų daiktų padalijimo, piniginių kompensacijų dydžio klausimus, atsižvelgę į byloje pateiktus įrodymus, tačiau to nepadarė. Ieškovei pasiėmus kilnojamuosius daiktus, kurių 4914 Lt (1423,19 Eur) vertę atsakovas, priešingai nei konstatavo teismai, įrodė (pateikė įsigijimo dokumentus), už šiuos atitinkamos vertės santuokoje įgytus daiktus jam turėjo būti priteista 711,60 Eur piniginė kompensacija arba sumažinta ieškovei iš atsakovo priteista kompensacija už automobilį iki 168,55 Eur.
4. CK įtvirtinta, kad bendravimo tvarka nustatoma tik su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina, bet ne su abiem tėvais, t. y. nereglamentuojamas bendravimo tvarkos nustatymas su tėvu, su kuriuo nustatoma nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 3.170, 3.175 straipsniai). Teismų nustatyta abiejų tėvų bendravimo su sūnumi tvarka yra akivaizdžiai neadekvati, neprotinga, pažeidžianti nepilnamečio sūnaus ir tėvo interesus, nėra suderinama su įprastu ir nusistovėjusiu nepilnamečio sūnaus dienos ritmu, taip pat sudėtinga tokią tvarką įgyvendinti. Bendravimo tvarka, kai kas antrą savaitės dieną vaikas gyvena pas motiną, o kas antrą – pas tėvą, iš esmės reiškia dviejų gyvenamųjų vietų nustatymą, kas pažeidžia CK 3.169 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nustatyta bendravimo tvarka taip pat sudaro sąlygas kilti naujiems šalių ginčams, nes šalių norai ir interesai dėl sūnaus būsimos lankomos mokyklos pasirinkimo jau dabar yra skirtingi, todėl susitarimo pasiekti neįmanoma.
5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų jo turiniui, yra nenuoseklus, nes neaišku, iki kada galioja teismo nustatyta šios bylos šalių ir jų nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka (iki tol, kol vaikas lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ar iki jo pilnametystės; ar vaikui pradėjus lankyti mokyklą būtina nustatyti kitą bendravimo su motina tvarką).
12. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: 
1. Teismas teisingai pripažino santuoką iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes ieškovės išėjimo iš šeimos priežastis buvo atsakovo smurtas, nepagarba, nepasitikėjimas. Įvertinęs bylos duomenis, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės neištikimybės faktas patvirtintas tik nuo 2013 m. rugsėjo mėn., jau faktiškai negyvenant kartu su atsakovu. Taikant CK 3.61 straipsnio nuostatas neturi teisinės reikšmės tai, kad vienas iš sutuoktinių pažeidė santuokines pareigas daugiau, kitas – mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
2. Atsakovo nurodyti kilnojamieji daiktai teismų pagrįstai nepadalyti, dalį jų pasiėmė ieškovė, kita dalis atiteko atsakovui, jam atiteko ir už ieškovės lėšas pagerintas nekilnojamasis turtas (butas). Be to, atsakovas nepateikė specialistų įvertinimo, kokia yra daiktų vertė, atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą. Priteista piniginė kompensacija atsakovo jau sumokėta.
3. Atsakovas nenurodė konkretaus pažeidimo teismams aiškinant ir taikant CK 3.170, 3.175 straipsnių nuostatas. Teismo nustatyta optimali ir geriausia nepilnamečio vaiko ir jo motinos teises ir teisėtus interesus užtikrinanti bendravimo tvarka, atsižvelgiant, inter alia, į konfliktišką ieškovės ir atsakovo elgesį. Ši tvarka nepažeidžia tėvo, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, teisių. CK 3.169 straipsnio nuostatos nepažeistos. Bendravimo tvarkos su vaiku apibrėžimas taip pat ir atsakovui nereiškia esminio pažeidimo. Ši tvarka užtikrina maksimalų vaiko bendravimą su skyriumi gyvenančia motina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir neturtinės žalos atlyginimą

13. Santuokos nutraukimo sąlygos reglamentuojamos CK 3.60 straipsnio nuostatose, pagal kurias sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis); teismas pripažįsta sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (2 dalis); preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jei, inter alia, jis yra neištikimas (3 dalis). CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).
14. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
15. Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad teismai pažeidė CK 3.60 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, esant nustatytam ieškovės neištikimybės faktui, pripažino ir atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, kai tam nebuvo pakankamo pagrindo, t. y. motyvuodami vien lojalumo ir pagarbos ieškovei stoka nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą.  
16. Kasatoriaus argumentai teisiškai nepagrįsti, nes byloje teismų nustatytos ir įvertintos ne tik ieškovės, bet ir atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinančios aplinkybės. Spręsdami dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, teismai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, vertino bylos duomenų visumą, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, egzistavusias iki santuokos nutraukimo. Dėl santuokos iširimo šalys kaltino viena kitą, todėl joms teko atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo pareiga. Ieškovė įrodinėjo atsakovo smurto prieš ją ir sūnų aplinkybes, atsakovas – ieškovės neištikimybės faktą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylos duomenys šį (ieškovės neištikimybės) faktą patvirtina nuo 2013 metų rugsėjo mėn., t. y. jau po faktinio santuokos iširimo, ir vertino tai kaip nepagarbą atsakovui. Atsakovo smurto aplinkybes teismas laikė neįrodytomis, tačiau įvertino jo elgesį su ieškove, inter alia, iki faktinio santuokos iširimo (ne tik nagrinėjant bylą, kaip teigia kasatorius). Teismas sprendė, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė savo santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas (CK 3.26–3.30 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos sprendimą, konstatavo, kad teismas pagrįstai pripažino esant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo: ieškovė neįrodė smurto prieš ją ir vaiką fakto (įvertinti liudytojų parodymai, vaiko psichologinės ekspertizės išvada, nutrauktas ikiteisminis tyrimas); atsakovas nepagrindė teiginio, kad turi būti taikoma CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, nes ji gali būti paneigta ir tai buvo padaryta; abu sutuoktiniai iki santuokos iširimo nebuvo lojalūs, tolerantiški vienas kitam, jų tarpusavio elgesys buvo nepagarbus. Nėra pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis, kurios, priešingai nei teigia kasatorius, padarytos tinkamai vadovaujantis įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, be kita ko, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė nebuvo gerbiama atsakovo, nebuvo sutuoktinių lygiateisiškumo santuokoje, atsakovas nebuvo lojalus, liguistai nepasitikėjo ieškove, kuri privalėjo paklusti jo nurodymams, priimti jo nuomonę. Šios faktinės aplinkybės, vertinant jas visų bylos duomenų kontekste, suponuoja išvadą, kad santuoka iširo, nes abu sutuoktiniai prisidėjo prie to, pažeisdami CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatytas savo, kaip sutuoktinių, lojalumo bei pagarbos vienas kitam pareigas. Taigi teismai pagrįstai taikė ne CK 3.60 straipsnio 3 dalies, o CK 3.61 straipsnio 2 dalies nuostatas.
17. Kasatoriaus keliamas klausimas dėl CK 3.60 straipsnio 3 dalies ir 3.61 straipsnio 2 dalies nuostatų tarpusavio santykio, t. y. ar pripažinus, kad su vieno sutuoktinio kaltės prezumpcija susiję faktai įrodyti ir prezumpcija pasitvirtino, gali būti konstatuojama ir kito sutuoktinio, pažeidusio jam įstatyme įtvirtintas pareigas, kaltė, nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšmingas, nes ieškovės neištikimybės faktas iki santuokos faktinio iširimo neįrodytas, bylos duomenys jo nepatvirtina, o priežasčių, lėmusių santuokos iširimą, buvo ne viena, ir jos teismų įvertintos tinkamai. Vėlesnė ieškovės neištikimybė teismų pagrįstai įvertinta kaip nepagarba atsakovui, tačiau ne pagrindas taikyti prezumpciją ir (ar) pripažinti įrodytu su ja siejamą faktą.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011).
19. Kadangi santuoka pagrįstai pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tai CK 3.70 straipsnio 2 dalis netaikytina. Todėl teismai pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
20. Nenustačius kasatoriaus nurodytų teisės normų pažeidimo, nėra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei ir reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetimo.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokoje įgyto turto padalijimą, aiškinimo ir taikymo

21. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti, inter alia, sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje, reglamentuojančiame turto balanso sudarymą.
22. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo nutraukiant santuoką, teisingo sutuoktinių bendro turto balanso sudarymas yra teismo pareiga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-566/2012). Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Privalo būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Pagal CK 3.118 straipsnio 2 dalį iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis). Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-686/2013).
23. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei toks šalių susitarimas nepasiekiamas – turto vertė gali būti nustatoma remiantis bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Taigi kiekvienoje byloje teismas turėtų individualizuoti būtinybę patvirtinančias faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ir netaptų taisykle visoms šeimos byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-505/2014).
24. Ieškovė prašė priteisti atsakovui natūra transporto priemonę, o ieškovei – atitinkamą kompensaciją. Ji nurodė, kad neturi pretenzijų dėl namų apyvokos daiktų, baldų pasidalijimo. Atsakovas, pareiškęs priešieškinį, prašė teismo padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą (transporto priemonę, fotoaparatą, muzikinį centrą, dviratį, indų servizus, kt.), priteisti jam iš ieškovės piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę šio turto vertę. Taigi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl bendro turto padalijimo.
25. Byloje nenustatyta, kad šalys būtų sudariusios notarinį susitarimą dėl bendro turto padalijimo, todėl teismai, nagrinėdami šalių santuokos nutraukimo bylą, privalėjo išspręsti ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo klausimą, laikydamiesi įstatyme nustatytos ir kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškintos tvarkos.
26. Atsakovas teigia, kad teismai pažeidė CK 3.116–3.118 straipsnių nuostatas, nes aptariamos pareigos nevykdė. Šis kasatoriaus argumentas laikytinas pagrįstu, jį patvirtina, inter alia, teismų procesinių sprendimų turinys. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad, nors atsakovas prašo priteisti ieškovei priešieškinio reikalavimuose nurodytą kilnojamąjį turtą, kurį ši pasiėmė išsikeldama iš atsakovo buto, šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio turto įgijimą ir rinkos vertę bylos nagrinėjimo metu, be to, dalis santuokoje įgytų daiktų, teismo vertinimu, liko atsakovui, todėl teismas konstatavo, kad šalys kilnojamuosius neregistruotinus daiktus, įgytus santuokos metu, pasidalijo pradėjusios gyventi skyrium, ir atsakovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, nurodęs, kad, šalys, kaip jos pačios tvirtina, neturi kreditorių, sprendė tik automobilio padalijimo klausimą, nustatė jo rinkos vertę, šį turtą atsakovui priteisė natūra, o ieškovei – atitinkamą kompensaciją, laikydamasis lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad faktinė aplinkybė, jog ieškovė, palikdama atsakovą, savo nuožiūra pasiėmė dalį santuokoje įgytų daiktų, kita dalis liko atsakovui, reiškia, jog šalys santuokos metu įgytus kilnojamuosius neregistruotinus daiktus realiai pasidalijo, pradėdamos gyventi skyrium, todėl jų vertė pagrįstai neįtraukta į bendro turto vertę ir į ją neatsižvelgta nustatant priteistinos kompensacijos dydį. Šios teismų išvados teisiškai nepagrįstos, padarytos pažeidžiant įstatymo nuostatas, nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.     
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių išsikeldamas iš kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio būsto vienašališkai, savo nuožiūra pasiima su savimi dalį kilnojamųjų daiktų, priklausančių abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, likusią dalį palikdamas kitam sutuoktiniui, nesant duomenų, kad pastarasis sutuoktinis su tokiu turto padalijimo būdu sutiko, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bendras turtas buvo pasidalytas bendru sutuoktinių susitarimu.
28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad šalys santuokos metu įgytus kilnojamuosius neregistruotinus daiktus realiai pasidalijo, pradėdamos gyventi skyrium, nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sutiko su ieškovės atliktu faktiniu bendro turto padalijimu. Priešingai, atsakovas priešieškiniu reiškė reikalavimą įtraukti ieškovės išsineštą turtą į bendrą dalytino turto masę. Todėl teismai nepagrįstai ignoravo įstatyme įtvirtintą pareigą sudaryti teisingą sutuoktinių bendro turto balansą ir padalyti turtą laikantis šiam procesui nustatytos tvarkos. Teismų argumentas, kad dalis santuokoje įgytų daiktų liko atsakovui, nenurodant, kokie tai daiktai ir kokiu pagrindu pasibaigė sutuoktinių bendrosios nuosavybės teisė į šiuos daiktus, nesudaro pagrindo nespręsti dėl atsakovo reikalavimo dėl jo nurodyto bendro turto padalijimo. Pažymėtina, kad abi ginčo šalys yra vienodai atsakingos už informacijos, reikalingos tinkamam dalytino turto balansui sudaryti, pateikimą teismui. Taigi, tiek ieškovė, tiek atsakovas privalėjo teismui pateikti duomenis apie turtą, jų manymu, esantį bendrąja jungtine jų nuosavybe. Jei tarp šalių kiltų ginčas dėl tam tikro turto priskyrimo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, šį klausimą, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, turėtų spręsti teismas.  
29. Antrasis argumentas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas neįtraukė neregistruotinų kilnojamųjų daiktų, kuriuos padalyti prašė atsakovas, į dalytino turto masę ir atitinkamą atsakovo reikalavimą padalyti jo nurodomos vertės turtą atmetė kaip nepagrįstą – tai, kad šalys, teismo vertinimu, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų visų nurodytų santuokos metu įgytų kilnojamųjų daiktų rinkos vertę bylos nagrinėjimo metu. Nors apeliaciniu skundu atsakovas ginčijo šį teismo argumentą, nurodydamas, kad priešieškinyje buvo nurodęs daiktų vertę, o ieškovė jos neginčijo, taip pat neprašė jai priteisti dar kitų kilnojamųjų daiktų, bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisakė.
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto vertės nustatymas yra teismo pareigos sudaryti bendrą sutuoktinių turto balansą ir tinkamai padalyti turtą sudėtinė dalis. Remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, jei teismas turi duomenų apie bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą, jis įtrauktinas į dalytino turto sąrašą. Tuomet nustatytina šio turto vertė. Jei šalys dėl dalytino turto vertės nesusitaria, kiekviena iš jų turi teisę remtis savo pateikiama turto vertę ir ją įrodinėti. Šalys turi teisę teikti į bylą jų nurodomą turto vertę pagrindžiančius įrodymus, o teismas turi teisę, esant poreikiui, pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tinkamu teismo aktyvumo šeimos bylose įgyvendinimu sprendžiant dalijamo turto vertės nustatymo klausimą, kai nenustatoma aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nukrypti nuo dispozityvumo ir šalių rungimosi principų, gali būti pripažįstamas ir pasiūlymas šalims pateikti tinkamus įrodymus, termino šiems veiksmams atlikti nustatymas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-566/2012). Šalims papildomų įrodymų dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto vertės nepateikus, teismas dalytino turto vertę nustato pagal byloje esančius įrodymus, kuriais jis suformuluoja savo įsitikinimą. Tai reiškia, kad, pvz., vienam iš sutuoktinių pateikus kilnojamųjų daiktų įsigijimo dokumentus, kuriuose nurodyta jų kaina, ir prašant tą kainą laikyti dalijamo turto verte, o kitam sutuoktiniui neginčijant atsakovo nurodytos turto vertės ir (ar) nepateikiant įrodymų, patvirtinančių kitokią vertę (mažesnę ar didesnę), teismas turto vertę nustato, vadovaudamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tokia situacija, kai viena iš šalių pateikia įrodymus, jos įsitikinimu, patvirtinančius dalijamo turto vertę, o kita šalis elgiasi pasyviai (t. y. neginčija šios vertės, neteikia įrodymų, patvirtinančių kitokią turto vertę), nesuponuoja teismo teisės atmesti šalies reikalavimą padalyti turtą, kaip nepagrįstai sprendė bylą nagrinėję teismai.
31. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas teismui pateikė kai kurių prašomų padalyti kilnojamųjų daiktų įsigijimo dokumentus, taip pat nurodė šių ir kitų namų apyvokos daiktų vertę. Bendra atsakovo priešieškinyje nurodyta daiktų vertė – 10 000 Lt (2896,20 Eur). Ta aplinkybė, kad ieškovė, klaidingai laikydama minėtus daiktus jau pasidalytais, neprašė teismo jų padalyti, nepateikė duomenų apie atsakovui likusius kilnojamuosius daiktus ir jų vertę, neginčijo atsakovo nurodytos jo prašomų padalyti daiktų vertės, nesudarė pagrindo teismams nespręsti klausimo dėl atsakovo nurodytų daiktų įtraukimo į dalytino turto balansą, jų vertės nustatymo ir padalijimo.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai, pažeisdami CK 3.118, 3.119 straipsnių nuostatas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, turto padalijimo klausimą sprendė pagal įstatymo reikalavimus nesudarę sutuoktinių bendro turto balanso. Esant nurodyto pobūdžio pažeidimams, atitinkamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dalys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo naikintinos, ir ši bylos dalis perduotina pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, neatskleidusiam jos esmės, nenustačiusiam teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių (CPK 360 straipsnis). 

Dėl atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos

33. Pagal CK 3.169 straipsnio 2 dalį, jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Remiantis CK 3.170 straipsnio 4 dalimi, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.
34. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-202/2014).
35. Teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad nustatytina tik skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka, o ne tėvo (motinos), su kuriuo teismo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bendravimo su vaiku tvarka.
36. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė ne tik skyrium gyvenančios ieškovės, bet ir atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, nors su atsakovu teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu teismai netinkamai taikė CK 3.170 straipsnio 4 dalį. Todėl sutiktina su kasatoriaus argumentu, kad atsakovo bendravimo su vaiku tvarka teismo sprendimu šiuo atveju nustatyta nepagrįstai. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis, panaikintinos ir ši bylos dalis perduotina pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl ieškovės bendravimo su vaiku tvarkos

37. CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
38. Aiškindama pirmiau nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra svarbus, todėl valstybės institucijos, inter alia, teismas, turi pareigą užtikrinti jo palaikymą ir vystymąsi. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Visgi tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras. Aptariamu aspektu vertinant vaiko interesus teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytini vaiko amžius ir poreikiai, sveikatos būklė, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vieta, faktinė vaiko tėvų gyvenamoji vieta, nulemianti vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybės įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Tokia teisės aiškinimo taisyklė grindžiama vaiko poreikiu turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų pernelyg dažnas gyvenamosios vietos kaitaliojimas.
39. Pagal nagrinėjamoje byloje teismų patvirtintą ieškovės bendravimo su vaiku tvarką vaikas pas kiekvieną iš tėvų gyvena kas antrą darbo dieną, o savaitgalius praleidžia pakaitomis su vienu iš tėvų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokia tvarka yra optimali ir geriausia, užtikrinanti vaiko teises ir jo bei motinos teisėtus interesus. Teismas rėmėsi tuo, kad psichologijos ir psichiatrijos ekspertų išvadose nurodyta, jog su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų bendravimas turi būti kuo dažnesnis; motina yra sudariusi tinkamą vaikui aplinką; duomenų, kad reikia riboti bendravimą, nėra; vaikas dar pats negali išreikšti aiškios nuomonės dėl bendravimo su motina dažnumo. Taigi, byloje nesant duomenų, kurie teiktų pagrindą taikyti ieškovės maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principo ribojimus, teismai, nustatydami ieškovės bendravimo su vaiku tvarką, vadovavosi šiuo principu. Tačiau, kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų turinio, CK 3.175 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose įtvirtintas aptariamas principas, aiškintos ir taikytos netinkamai.
40. Byloje tarp tėvų nebuvo sutarimo dėl tokios ieškovės bendravimo su vaiku tvarkos, kokią nustatė teismas. Nors teismas skundžiamoje nutartyje, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėjo, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas, vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, spręsdamas dėl ieškovės bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, šio veiksnio neįvertino. Pažymėtina, kad pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikui savaitės darbo dienomis tektų kasdien kilnotis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, taigi, nebūtų užtikrinama stabili jo gyvenamoji aplinka. Bylos duomenimis, ieškovės ir atsakovo gyvenamosios vietos yra skirtingos, tačiau, tvirtinant kasatoriaus skundžiamą ieškovės bendravimo su vaiku tvarką, į tai neatsižvelgta. Aplinkybė, kad vaikas dėl savo amžiaus (penkerių metų pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo patvirtinta ginčo tvarka, priėmimo metu) pats negali išreikšti aiškios nuomonės dėl bendravimo su motina dažnumo, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pagrindas eksperimentuoti, nustatant kasdieninio vaiko kilnojimosi reikalaujančią bendravimo tvarką. Atvirkščiai, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio amžiaus vaikui būtina stabili namų aplinka, dienos režimas, kurių užtikrinimas būtų beveik neįmanomas kas antrą dieną gyvenant skirtinguose namuose. Be to, teismai nevertino fakto, kad tarp šalių nėra sutarimo dėl tokios ieškovės bendravimo su vaiku tvarkos, pagal kurią vaikas gyventų pas kiekvieną iš jų kas antrą darbo dieną.
41. Sutiktina su kasatoriumi, kad šiuo atveju nustatyta ieškovės bendravimo su vaiku tvarka yra neracionali, neužtikrinanti stabilios vaiko aplinkos ir faktiškai reiškia dviejų vaiko gyvenamųjų vietų (su tėvu ir su motina) nustatymą, nes, realiai įgyvendinant šią tvarką, vaikas kas antrą dieną bendrauja tai su tėvu, tai su motina jų gyvenamosiose vietose. Todėl negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo tokios tvarkos vertinimu kaip geriausiai užtikrinančios prioritetines vaiko teises ir teisėtus interesus.
42. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta ieškovės bendravimo su vaiku tvarka, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis, panaikintinos ir ši bylos dalis perduotina pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
43. Naikinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, ir šią bylos dalį perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikintinos ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriose išspręstas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,12 Eur tokių išlaidų. Bylos dalį perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis, kuriomis nustatyta ieškovės ir atsakovo bendravimo su sūnumi M. V. tvarka, padalytas santuokoje įgytas turtas, priteisiant ieškovei 543,04 Eur kompensaciją, ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Nutarties kopiją išsiųsti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui, Vedybų sutarčių registrui, VĮ „Regitra“.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis