Adm. byla Nr. ATP-1393-648/2012

Teisminio proceso Nr.: 4-01-3-03451-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 44.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarimo, kuriuo tenkintas V. E. skundas panaikinant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus 2012 m. liepos 9 d. nutarimą nubausti V. E. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 1 d. ir 5 d. galutine 750 Lt bauda bei nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.),

n u s t a t ė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus (toliau - Prevencijos skyrius) 2012-07-09 nutarimu V. E. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 1 ir 5 d. už tai, kad 2012-06-02, apie 0.30 val., viešoje vietoje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., I. M. vedžiojant savo ryzenšnaucerio veislės šunį vardu Z (duomenys pakeisti) su pavadėliu ir antsnukiu, jį užpuolė V. E. šuo mišrūnas (panašus į niūfaunlendo veislės šunį), po ko apkandžiojo ir sužalojo. V. E. neužtikrino savo šuns priežiūros ir saugumo, kad šuo nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmens turtui, kitiems gyvūnams, taip pažeisdama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-10-07 sprendimu Nr. 1-1251 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 6.8 ir 24 p. reikalavimus.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-17 nutarimu tenkino V. E. skundą panaikindamas Prevencijos skyriaus 2012-07-09 nutarimą ir nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.).

I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-17 nutarimą ir priimti naują nutarimą.

Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino liudytojų J. B. ir J. M. parodymus, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad V. E. šuo inkriminuotu laiku buvo Vilniuje. Šie liudytojai pagal individualius požymius apibūdino matytą šunį, kurio išvaizda atitinka administracinėn atsakomybėn traukto asmens šuns išvaizdą, t. y. nuplikęs šuns užpakalis ir uodega. Pati V. E. pripažino, kad ji nuskuto šuns užpakalį ir uodegą. Tai patvirtina, kad šis šuo buvo 2012-06-02 Vilniuje.

Minėtų liudytojų nuoseklūs ir neprieštaringi parodymai turėjo būti vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais - Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus 2012-05-31 gyvūnų gyvenimo sąlygų patikros aktu, liudytojų S. M. ir N. B. parodymais. Minėtas patikros aktas įrodo tik tai, kad šuo, priklausantis V. E., 2012-05-31 nebuvo Vilniuje. Liudytojas S. M. negalėjo pasakyti, ar šuo buvo teisės pažeidimo dieną ne Vilniuje. Taigi, tiek Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus 2012-05-31 gyvūnų gyvenimo sąlygų patikros aktas, tiek liudytojo S. M. parodymai negali patvirtinti, kad šuo 2012-06-02 nebuvo Vilniuje. Liudytojų J. B. ir J. M. parodymus patvirtina liudytojo N. B. parodymai.

Teismas motyvuotai neišdėstė savo vertinimo dėl teismo dalyvių nuomonės, susijusios su aplinkybe, kad nukentėjusiajai buvo parodyta V. E. priklausančio šuns skiepų knygutė. I. M. po teisės pažeidimo padarymo buvo nuėjusi pas administracinėn atsakomybėn trauktą asmenį siekiant sužinoti, ar pastarajai priklausantis šuo yra paskiepytas. V. E. teismo posėdžio metu pripažino, kad pasakė sūnui parodyti nukentėjusiajai tokią skiepų knygutę. Tuo atveju, jei V. E. šuo nebūtų sužalojęs nukentėjusiosios šuns, nebuvo jokio nei moralinio, nei teisinio pagrindo rodyti minėtą knygutę. Tokie V. E. veiksmai patvirtina, kad būtent jos šuo sužalojo I. M. šunį.

Teismo motyvai, kad nei vienas kaimynas negirdėjo triukšmo, šuo yra aklas ir senas, neturi reikšmės bylos teisingam teisiniam vertinimui, nes triukšmo negirdėjimas galėtų patvirtinti tik vieną faktą, kad tokio įvykio nebuvo. Kita vertus, teismas pripažino, kad toks įvykis buvo, tačiau tik mano, jog nukentėjusioji tiesiog supainiojo šunis. Be to, teismo posėdžio metu apklausti liudytojai gyvena kitose gatvėse nei V. E., todėl natūralu, kad jie negirdėjo jokio triukšmo. Tai, kad šuo yra senas ir aklas, nepatvirtina, kad jis negali sužeisti kito šuns ar žmogaus.

V. E. atstovas advokatas T. Bagdanskis atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos ATPK, tiek pagal teismų praktiką, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija turi surinkti tiek įrodymų, kad neabejotinai būtų įrodyta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė. V. E., gindamasi nuo kaltinimo, pateikė Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus 2012-05-31 gyvūnų gyvenimo sąlygų patikros aktą, kuris patvirtina, kad jos šuo 2012-05-30 buvo Vilniaus rajono Bezdonių seniūnijos (duomenys neskelbtini) k. Šiame akte aiškiai nurodyta ir šuns charakteristika bei jo fizinės savybės (šuo ramus, draugiškas žmonių ir gyvūnų atžvilgiu, yra senas, visiškai aklas ir ligotas). Liudytojas S. M. patvirtino, kad šuo 2012-05-30 buvo atvežtas į minėtą vietą ir ten buvo visą laiką. Teigia, kad V. E., nežinodama, jog ji ateityje bus apkaltinta teisės pažeidimo padarymu, negalėjo kasdien rinkti įrodymų, patvirtinančių jos šuns buvimo vietą. Priešinga pozicija prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Teismas teisingai atsižvelgė į šiai bylai reikšmingą aplinkybę - I. M. suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismo posėdžio metu buvo patvirtinta, kad ji po 2012-06-02 įvykių visų pirma rinko pažymas, reikšmingas žalos atlyginimui, o tik 2012-06-07 kreipėsi į policiją dėl tariamo įvykio. Tai parodo, kad pirminis nukentėjusiosios tikslas buvo žalos, padarytos jos šuniui, atlyginimas, o siekiant šio tikslo buvo pasirinktas įsimintinas V. E. šuo.

Pažymi, kad apeliaciniame skunde minimi liudytojai J. M. ir N. B. buvo šaukti pačios nukentėjusiosios. Nė vienas iš šių liudytojų nematė ir negirdėjo tariamo I. M. šuns 2012-06-02 užpuolimo. Be to, N. B. neatsiminė vėlesnių savo apsilankymų (duomenys neskelbtini) gatvėje, nors patvirtino, kad yra lankęsis minėtoje vietoje po 2012-06-02, tačiau neva aiškiai atsiminė prieš keturis mėnesius konkrečią dieną matytą konkretų šunį. Tokie liudytojo parodymai laikytini abejotinais, nes teismo posėdžio metu liudytojas negalėjo paaiškinti, kodėl buvo kviestas liudyti ir iš kur nukentėjusioji žinojo, kokias aplinkybes liudytojas galės parodyti. Kaimynų J. M. ir J. B., kuris yra artimiausias I. M. kaimynas, palaikantis glaudžius ryšius su ja, parodymai taip pat pagrįstai įvertinti kaip abejotini, nes abejonių kelia liudytojų sugebėjimas praėjus ilgam laiko tarpui neva tiksliai atsiminti V. E. šuns matymo dieną.

Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino 2012-06-02 ar kurią nors kitą naktį girdėję besipjaunančių šunų garsus, nukentėjusiosios ir A. O. šauksmus kviečiant patraukti šunį. Teismas teisingai sprendė, kad tamsiu paros metu ramioje sodų gatvėje neįmanoma neišgirsti minėto pobūdžio garsų. Tai, kad V. E. sūnus parodė daug kartų matytai kaimynei šuns skiepų knygutę, negali patvirtinti, kad būtent jos šuo apkandžiojo nukentėjusiosios šunį. Jeigu V. E. siektų išvengti administracinės atsakomybės ar elgtųsi nesąžiningai, ji nelieptų sūnui rodyti jokių dokumentų bei nebendrautų su kaimyne.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad kiekvienas vidutiniškai protingas žmogus suprastų, kad senas, aklas ir ligotas šuo negalėtų apkandžioti panašaus dydžio jauno ir sveiko šuns bei pats likti nesužalotas. Tam, kad būtų patvirtintas šis faktas, nereikalingos nei veterinaro, nei kinologo išvados.

Prevencijos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Prevencijos skyriaus 2012-07-03 nutarimas buvo priimtas pagrįstai, tinkamai įvertinus surinktą medžiagą.

I. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, jog visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. E. padarė inkriminuotus teisės pažeidimus.

Nukentėjusioji I. M. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad 2012-06-02, apie 0.30 val., ji vedžiojo savo šunį ryzenšnaucerį kartu su A. O., kai šunį užpuolį palaidas ir be antsnukio kaimynės V. E. šuo. Bandydami gelbėti šunį, jie pradėjo garsiai kviesti kaimynus patraukti šunį. Išbėgusi iš namų V. E. sustojo kelių metrų atstumu ir nesiėmė jokių veiksmų patraukti savo šunį. Pavykus išlaisvinti šunį, I. M. kartu su A. O. grįžo namo, kur pamatė, kad šuo yra sužalotas (b.l. 15). A. O. rašytiniame paaiškinime nurodė panašias aplinkybes, kita vertus, jis teigė, kad jiems šaukiantis pagalbos, į gatvę išėjo ne tik kaimynė, bet ir šeimininkas, kurie sustojo kelių metrų atstumu nesiimdami jokių veiksmų (b.l. 19-20). Taigi, nukentėjusioji I. M. ir liudytojas A. O. nurodė prieštaringą aplinkybę dėl to, kas išbėgo į gatvę jiems šaukiantis pagalbos. Be to, nukentėjusioji teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. O. yra jos artimas pažįstamas (b.l. 73-74). Byloje nenustatyta, kad 2012-06-02 incidentą tarp šunų matė ar girdėjo kokie nors kiti pašaliniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismui kelia abejonių ir pats nukentėjusiosios elgesys, kai ji kreipėsi į policijos pareigūnus praėjus tik 5 dienoms po aptariamo įvykio, t. y. 2012-06-07 (b.l. 16). Šiuo atveju vien I. M. ir A. O. nurodytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog būtent V. E. šuo inkriminuotu laiku ir vietoje sužalojo nukentėjusiosios šunį.

V. E. versija, jog jai priklausantis šuo 2012-06-02 nebuvo Vilniuje, šioje byloje nėra paneigta. Administracinėn atsakomybėn trauktas asmuo viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad jos šuo nuo 2012-05-30 buvo Vilniaus rajono Bezdonių seniūnijos (duomenys neskelbtini) k. (b.l. 1-5, 14, 25, 70). Jos versiją patvirtino ir D. E. (b.l. 24). Be to, byloje esantis Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus 2012-05-31 Gyvūno gyvenimo sąlygų patikros aktas patvirtina, kad skyriaus darbuotojai akto surašymo dieną patikrino niūfaundlendų veislės šuns, buvusio Benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos globotinio, gyvenimo sąlygas pas šeimininkus, kurie 2012-05-28 priglaudė absoliučiai aklą ir seną gyvūną. Akte nurodyta, kad 2012-05-31 buvo nuvykta į gyvūno nuolatinę gyvenamąją vietą, adresu Vilniaus r. Bezdonių sen. (duomenys neskelbtini) k., ir konstatuota, kad šuo prižiūrimas tinkamai. Be to, tarnybos darbuotoja nustatė, kad šuo yra labai draugiškas, nerodo agresijos nei žmonių, nei kitų gyvūnų atžvilgiu (draugiškai sutaria su kitu šeimos augintiniu, esančiu toje pačioje teritorijoje) (b.l. 11).

Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad J. M. žinotų šiai bylai kokias nors reikšmingas aplinkybes, jis buvo pakviestas duoti parodymus teismo posėdyje nukentėjusiosios iniciatyva. J. M. apklausos pradžioje apskritai nelabai žinojo, ką gali paaiškinti, kita vertus jis gerai atsiminė kokiomis savaitės dienomis matė šunį, kuris buvo trumpo kailio, lyg kirptas, užpakalyje kaip kirptas, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio (b.l. 75). Liudytojas J. B. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jis, 2012 m. birželio pirmą savaitgalį (neatsimena kurią dieną) eidamas pro kaimynų teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), pastebėjo didelį juodai pilką šunį, kurio užpakalis buvo apšiuręs. Tokį šunį jis matė pirmą ir paskutinį kartą. J. B. negirdėjo ir nematė 2012-06-02 įvykio (b.l. 22). Šio liudytojo nurodytas matyto šuns bendro pobūdžio apibūdinimas vienareikšmiškai nepatvirtina, kad tai buvo būtent V. E. šuo, tuo labiau, kad jis matė šunį apylinkėse tik vieną kartą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais buvo atmesti liudytojo N. B. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, ir nebekartoja jų. Įvertinus šias aplinkybes, nepritartina apeliacinio skundo teiginiui, kad liudytojų J. M., J. B. ir N. B. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn traukto asmens šuo 2012-06-02 buvo Vilniuje.

Priešingai nei teigia I. M., ta aplinkybė, kad V. E. pripažino, jog ji pasakė sūnui parodyti nukentėjusiajai šuns skiepų knygutę, savaime neįrodo, kad jos šuo dalyvavo aptariamame įvykyje. Skundžiamame nutarime pagrįstai atsižvelgta į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukto asmens šuo yra senas, ligotas ir aklas, kas kelia abejonių, ar tokios fizinės būklės šuo galėjo užpulti I. M. šunį ir padaryti pastarajam sužalojimus.

Įvertinus visas minėtas aplinkybes bei vadovaujantis principu, kad visos nepašalintos abejonės turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. E. padarė Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 1 d. ir 5 d. numatytus teisės pažeidimus. Todėl naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-17 nutarimą I. M. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarimą nepakeistą ir I. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                        Artūras Pažarskis