Civilinė byla Nr. B2-691-555/2015;
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01569-2009-8;
Procesinio sprendimo kategorija 126.8
(s)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Tintrade Limited skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais,
n u s t a t ė:
pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo dienos 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio BUAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimo nutarimus.
Pareiškėjas nurodo, kad minėtame susirinkime kreditoriai susirinkimo darbotvarkės 1.1. klausimu priėmė nutarimą įkaito turėtojui BAB Ūkio bankui kartu su įkeistu nekilnojamuoju turtu perduoti degalinėse esantį turtą, kurio sąrašas pateiktas administratoriaus informacijoje, kaip vientisą turtinį kompleksą, kuris priimtas išimtinai vienintelio kreditoriaus ir įkaito turėtojo BAB Ūkio banko balsais, nei vienam iš likusių kreditorių nepritariant. Nepaisant kilnojamojo turto perdavimui nepritariančių kreditorių ir administratoriaus argumentų, kreditorius BAB Ūkio bankas pats savo balsais priėmė sprendimą kartu su įkeistu nekilnojamuoju turtu perimti ir neįkeistą kilnojamąjį turtą. Tokiu būdu, pareiškėjo nuomone, BAB Ūkio bankas, turėdamas absoliučią balsų daugumą susirinkime, elgiasi nesąžiningai, tuo sumažindamas kitų kreditorių galimybes atgauti bent dalį jų kreditorinių reikalavimų iš neįkeisto kilnojamojo turto, o kartu tuo pažeidžiamas ir viešasis interesas. Be to, pareiškėjas nurodo, kad susirinkimo darbotvarkės 1.2 klausimu išimtinai vienintelio kreditoriaus ir įkaito turėtojo BAB Ūkio banko balsais buvo nutarta nepritarti, kad perėmus turtą įkaito turėtojas BAB Ūkio bankas sumokėtų 504 009,96 Lt (145 971,37 Eur) administravimo išlaidų. Pareiškėjo manymu kreditorius BAB Ūkio bankas, pasinaudodamas savo balsų persvara, neteisėtai atsisakė sumokėti paskaičiuotas 504 009,56 Lt (145 971,37 Eur) administravimo išlaidas. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Nutarimo 1.2. darbotvarkės klausimo neteisėtumą ir BAB Ūkio banko nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, kad kreditorius BAB Ūkio bankas tiesiog balsavo prieš administravimo išlaidų priteisimą, kuris imperatyviai nustatytas įstatyme. Nesutikdamas su dydžiu BAB Ūkio bankas galėjo siūlyti jį perskaičiuoti, ar siūlyti savo paskaičiuotą išlaidų dydį, tačiau nepritarti absoliučiai jokiam administravimo išlaidų dydžiui neturėjo teisės.
Atsiliepimu į skundą suinteresuotas asmuo Petrotrans trading Ltd su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad BAB Ūkio bankas per plačiai interpretuoja sudarytus hipotekos įkeitimo lakštus, nurodydamas, kad jais buvo įkeistas ir įkeistuose nekilnojamojo turto objektuose buvęs kilnojamasis turtas. Suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad hipotekos objektu gali būti ir kilnojamasis turtas, ir turtinės teisės, jeigu šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su nekilnojamaisiais daiktais. Petrotrans trading Ltd nesutinka su BAB Ūkio banko pozicija ir nurodo, kad atsakovės BUAB „Vakuolė“ nekilnojamojo turto įkeitimo sandoriuose kilnojamasis turtas nenurodytas, tokiu būdu šis turtas nebuvo įkeistas kartu su atsakovo nekilnojamuoju turtu. Todėl daro išvadą, kad vienintelio akcininko kreditoriaus BAB Ūkio banko balsais priimtas sprendimas kartu su įkeistu nekilnojamuoju turtu perduoti degalinėse esantį turtą kaip vientisą turtinį kompleksą, yra neteisėtas, nepagrįstas ir pripažintinas negaliojančiu. Suinteresuotas asmuo taip pat sutinka su pareiškėjo nuomone, kad BAB Ūkio banko atsisakymas sumokėti priskaičiuotas administravimo išlaidas yra neteisėtas, nes tokia pareiga kyla iš įstatymo.
Atsiliepimu į skundą BUAB „Vakuolė“ administratorius su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad svarstant klausimą dėl BUAB „Vakuolė“ turto perdavimo BAB Ūkio bankui kreditoriams buvo žinoma, kad kilnojamasis BUAB „Vakuolė“ turtas nėra įkeistas, tačiau, nepaisant šios teisinės kilnojamojo turto padėties, didysis kreditorius BAB Ūkio bankas sprendė, kad šis turtas yra įkeistas kartu su nekilnojamuoju turtu. Tokia didžiojo kreditoriaus pozicija, administratoriaus nuomone, neatitinka įkeitimo sandorių turinio ir atspindi išimtinai BAB Ūkio banko nuomonę, suteikiančią prioritetą tik jo turtiniams interesams. Administratorius pažymi, kad BAB Ūkio bankui neatlygintinai perėmus neįkeistą BUAB „Vakuolė“ turtą, būtų šiurkščiai pažeistos Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatos ir tikslai. Administratorius taip pat nesutinka su BAB Ūkio banko pozicija dėl administravimo išlaidų. Administratorius teigia, kad hipotekos kreditoriui tenka pareiga visais atvejais - ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui, - dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Įkaito turėtojas neargumentavo savo sprendimo balsuoti „prieš“, tenurodė, jog kreditorių susirinkimo nutarimas tam nėra būtinas. Toks didžiausio kreditoriaus elgesys laikytinas nesąžiningu, nes, kaip didysis kreditorius, BAB Ūkio bankas lemia visus BUAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimo sprendimus, todėl reikalavimo dydis šį kreditorių įpareigoja elgtis ypač atsakingai, pagrįsti vienokią ar kitokią savo poziciją bei sprendimus. Administratorius mano, kad atsisakymas sumokėti administravimo išlaidas yra nemotyvuotas ir neteisėtas.
Atsiliepimu į skundą kreditorius BAB Ūkio bankas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad svarstant turto perdavimo BAB Ūkio bankui klausimą 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreditorių susirinkime, svarstymo metu buvo kalbama apie degalinių, kaip turtinių kompleksų su visais daiktais perdavimą BAB Ūkio bankui už tokią pačią kainą, kuri buvo nustatyta paskutinėse varžytynėse. Atsakovo bankroto administratorius nekėlė klausimų dėl to, jog kilnojamasis turtas galimai neįkeistas BAB Ūkio bankui ir negali būti perduotas, taip pat šių klausimų nekėlė ir kiti kreditoriai, kadangi viso bankroto proceso metu buvo pabrėžiama, jog turtas yra įkeistas UAB „Energolinija“, o vėliau, perėmus reikalavimo teises - BAB Ūkio bankui. BAB Ūkio bankas nesutinka su pareiškėjo pozicija ir mano, kad ginčo kilnojamieji daiktai yra neatsiejamai susiję su įkeistais nekilnojamaisiais daiktais. Be jų įkeisti nekilnojamieji daiktai (pvz., degalinė arba plovykla) negali būti laikomi baigtais statyti ir tinkamais naudoti statiniais. BAB Ūkio bankas savo poziciją grindžia vadovaudamasis Civilinio kodekso (CK) 4.171 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodo, kad įkeičiant pagrindinį daiktą, laikoma, jog įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti prie pagrindinio daikto priklausiniai. BAB Ūkio bankas taip pat nesutinka su pareiškėjo pozicija dėl administravimo išlaidų ir mano, kad reikalaujamos administravimo išlaidos yra visiškai nepagrįstos. Nurodo, kad įkeistas turtas bankroto proceso metu buvo nuomojamas, todėl bankroto administratorius negalėjo patirti jo administravimo išlaidų. Bankroto administratorius turėtų pagrįsti visas bankroto metu patirtas išlaidas, nurodyti, kiek jų jau yra padengta iš nuomos ir kitomis gautomis pajamomis ir tik tuomet galima būtų svarstyti, kokio dydžio administravimo išlaidas turi mokėti BAB Ūkio bankas kaip įkeisto turto perėmėjas.
Skundas atmestinas.
Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato Civilinio proceso kodeksas (CPK) ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Vakuolė“. 2011 m. rugpjūčio 10 d. dienos nutartimi Kauno apygardos teismas patvirtino UAB „Energolinija“ finansinį kreditorinį reikalavimą 26 013 044,44 Lt (7 533 898,41 Eur) sumai. 2007 m. sausio 18 d., 2007 m. balandžio 5 d., 2007 m. liepos 11 d., 2007 m. spalio 29 d., 2008 m. lapkričio 27 d. notaro patvirtintais įkeitimo lakštais AB Ūkio banko naudai UAB „Vakuolė“ įkeitė jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (degalines su priklausiniais, žemės sklypus) ir turtines teises. UAB „Energolinija“ 2011 m. birželio 30 d. turtinių teisių perdavimo - priėmimo aktu perleido ieškovei reikalavimo teises į BUAB „Vakuolė“, kartu su prievolę užtikrinančiais BUAB „Vakuolė“ turto hipoteka bei įkeitimais. 2013 m. rugpjūčio 7 d. pakartotiniame BUAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkime buvo nutarta BUAB „Vakuolė“ priklausančio ir BAB Ūkio bankui įkeisto turto pardavimo kainų nemažinti ir pritarti turto perdavimui, sutikimą perimti nekilnojamąjį turtą pateikusiam įkaito turėtojui kreditoriui BAB Ūkio bankui už paskutiniame pardavime nustatytą pardavimo kainą (nekilnojamąjį turtą su priklausiniais ir su juo susijusį ilgalaikį kilnojamąjį turtą Draugystės 8B, Kaune už 3 200 000 Lt (926 784,06 Eur) plius PVM, Kušliškių k., Kalvarijos sav. už 2 355 000 Lt (682 055,14 Eur) plius PVM, žemės sklypus Biruliškių g. 1a, Kaune už 150 000 Lt (43 443 Eur) plius PVM, Merkinės k., Varėnos r. už 200 000 Lt (57 924 Eur) plius PVM)(2 nutarimas). Vykdydamas 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, administratorius parengė ir pateikė kreditoriui BAB Ūkio bankui turto priėmimo - perdavimo aktą, kuriuo ketino perduoti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą. Kartu su priėmimo - akto projektu bankui taip pat buvo pateiktas kito balanse apskaityto ir neapskaityto (bet išnuomoto) turto sąrašas, kuris, administratoriaus nuomone, nėra įkeistas, todėl neperduotinas. Kreditorius administratoriui pareiškė reikalavimą perduoti BAB Ūkio bankui įkeistą turtą, t. y. ne tik nekilnojamąjį, tačiau ir ilgalaikį kilnojamąjį turtą, neatsiejamą nuo nekilnojamojo turto. 2013 m. lapkričio 19 d. įvyko pakartotinis BUAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimas, kuriame svarstyta dėl turto perdavimo/pardavimo įkaito turėtojui ir administravimo išlaidų apmokėjimo. Šiame susirinkime administratorius pateikė tokį nutarimo projektą: „1.1. Įkaito turėtojui BAB Ūkio bankui kartu su įkeistu nekilnojamuoju turtu perduoti degalinėse esantį turtą, kurio sąrašas pateiktas administratoriaus informacijoje, kaip vientisą turtinį kompleksą. 1.2. Nustatyti, kad perėmus turtą įkaito turėtojas BAB Ūkio bankas turi sumokėti 504 009,96 Lt (šiuo metu - 145 971,37 Eur) administravimo išlaidų“. Už 1.1. nutarimą balsavo tik BAB Ūkio bankas, turintis 79,59 proc. visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių finansinių reikalavimų sumos balsų, už 1.2. nutarimą balsavo prieš taip pat tik BAB Ūkio bankas, turintis 79,59 proc. visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių finansinių reikalavimų sumos balsų (b. l. 14-22). Šiuos nutarimus skundžia kreditorius Tintrade Limited nurodydamas, kad nutarimai priimti išimtinai BAB Ūkio banko – dominuojančio kreditoriaus – balsais, jiems nepritarė daugiau nei vienas kreditorius, todėl nutarimai laikytini pažeidžiančiais kitų kreditorių interesus.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).
ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pakartotiniame kreditorių susirinkime nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. lapkričio 19 d. kreditorių susirinkimas buvo pakartotinis, jame dalyvavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma sudarė 99,62 proc. visų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų, skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai priimti balsuojant kreditoriui, kurio reikalavimas sudarė 79,59 proc. visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, kad ĮBĮ nuostatos dėl kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nutarimai, nors formaliai priimti ir laikantis nustatytų procedūrų, nėra teisėti, nes priimti tik vieno kreditoriaus balsais ir atitinka tik to kreditoriaus interesus.
Pažymėtina, kad ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Lietuvos apeliacinis teismas be to yra nurodęs, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus.
Dėl nutarimo, priimto 1.1. darbotvarkės klausimu teisėtumo.
2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio BUAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimas darbotvarkės 1.1. klausimu priėmė nutarimą „įkaito turėtojui BAB Ūkio bankui kartu su įkeistu nekilnojamuoju turtu perduoti degalinėse esantį turtą, kurio sąrašas pateiktas administratoriaus informacijoje, kaip vientisą turtinį kompleksą“. Šį nutarimą ginčija pareiškėjas, teigdamas, kad nutarimas buvo priimtas išimtinai banko balsais ir tenkina tik jo interesus, todėl pripažintinas negaliojančiu.
Pažymėtina, kad 2014 m. sausio 31 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1175-555/2014. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1175-555/2014 ieškovas BAB Ūkio bankas prašė pripažinti BAB Ūkio banko nuosavybės teises į kilnojamąjį turtą esantį Kalvarijos sav. Kušliškių k., taip pat į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą esantį Draugystės g. 8B, Kaune; įpareigoti administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti turtą BAB Ūkio bankui sudarant galimybę prieš turto perėmimą jį faktiškai apžiūrėti. Minėtoje byloje Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu priėmė ieškovo pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė, ieškinio dalį dėl kilnojamųjų daiktų pripažinimo nekilnojamojo turto priklausiniais tenkino, o ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovo bankroto administratorių perduoti ieškovui įkeistą turtą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi teismo sprendimą paliko nepakeistą, taigi sprendimas įsiteisėjo ir įgijo res judicata galią, t. y. šalys neteko teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu (CPK 61 straipsnis, 150 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 233 straipsnio 3 dalis).
Iš įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1175-555/2014 nustatyta, kad teismas pripažino pagrįstais argumentus, jog degalinėje tam, kad statinį pripažinti baigtu statyti ir tinkamu naudoti, turi būti sumontuoti įvairūs kilnojamieji pagal savo paskirtį daiktai - gesintuvai, radiatoriai, stebėjimo sistema ir kt. Be jų įkeisti nekilnojamieji daiktai degalinė arba plovykla negali būti laikomi baigtais statyti ir tinkamais naudoti statiniais. Todėl teismas sprendė, kad šioje situacijoje negali būti taip, kad ginčo kilnojamuosius daiktus reikėtų išimti iš įkeistų nekilnojamųjų daiktų. Degalinė negali būti laikoma atitinkančia keliamus statybos ir priešgaisrinės saugos reikalavimus, jeigu joje arba prie jos nebus priešgaisrinio inventoriaus (dėžės smėliui, gesintuvo, nedegaus audeklo, priešgaisrinio stovo ir pan.). Teismas pažymėjo, jog norint laikyti degalinės pastatą tinkamu naudoti, jame turi būti įrengta šildymo sistema (šildymo katilas, radiatoriai ir pan.), plovykloje turi būti sumontuota plovimo įranga. Todėl teismas darė išvadą, kad tarp ginčo daiktų ir hipotekos lakštuose nurodytų statinių yra nuolatinis ryšys - ginčo kilnojamieji daiktai yra skirti tik hipotekos lakštuose įkeisto turto aptarnavimui. Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). CK 4.171 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma, kai hipotekos objektas yra ne žemė, o kitoks pagrindinis daiktas (CK 4.12 straipsnis), turintis ir galintis turėti priklausinį, kurio apibūdinimas atitinka CK 4.19 straipsnio 1 dalies dispozicijoje pateiktus požymius – savarankiškumą, paskirtį tarnauti pagrindiniam daiktui, nuolatinę sąsają su pagrindiniu daiktu. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad yra pagrindas laikyti, jog ginčo kilnojamieji daiktai yra hipotekos lakštu įkeisto turto priklausiniai ir kad šie priklausiniai kartu su pagrindiniu daiktu yra įkeisti ieškovei (hipotekos kreditoriui). Nustatytas faktas laikytinas prejudiciniu, kurio šioje byloje įrodinėti nereikia. Ginčo byloje kreditoriui nesutinkant su 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 1.1., kuriuo nuspręsta visą nekilnojamąjį turtą Draugystės g. 8B, Kaune ir Kušliškių k., Kalvarijos sav. kartu su juo susijusiu kilnojamuoju turtu perduoti hipotekos kreditoriui, atsižvelgiant į nustatytą prejudicinį faktą, kad kilnojamasis turtas minėtuose nekilnojamuose daiktuose buvo įkeistas bankui, konstatuotina, kad skundas šioje dalyje yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Dėl 1.2. darbotvarkės klausimu svarstyto nutarimo.
2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio BUAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimas darbotvarkės 1.2. klausimu svarstė nutarimo projektą: „Nustatyti, kad perėmus turtą įkaito turėtojas BAB Ūkio bankas turi sumokėti 504 009,96 Lt (145 971,37 Eur) administravimo išlaidų“. Šis nutarimas nebuvo priimtas prieš nutarimą balsuojant tik hipotekos kreditoriui. Pareiškėjas skundžia šį nutarimą, nors iš kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad nutarimui pritarta nebuvo, taigi iš esmės joks nutarimas ginčo klausimu nebuvo priimtas.
Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šis ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje.
Esminę reikšmę nagrinėjamam klausimui turi tai, jog bankroto proceso administravimo išlaidų mokėjimo šaltinis yra bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšos, tai yra lėšos, gautos pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintos skolos, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautos lėšos, o kai įmonės neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi tik sumokėjus už bankroto administravimą, gali būti atsiskaitoma su kreditoriais, tame tarpe ir su kreditoriumi - įkaito turėtoju (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Tai seka iš ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies normos, numatančios, jog pirkėjui sumokėjus visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui į jo nurodytą sąskaitą pervedama priklausanti pinigų suma, atskaičius kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų dalį. Akivaizdu, jog kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė iš administratoriaus sukauptų lėšų, yra tiesiogiai susijusi su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų dydžiu bei jų padengimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, tuo atveju, kai įkeistą turtą parduoda pats bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo kreditorinį reikalavimą, sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka atskaičius atitinkamas administravimo išlaidas. Tokia taisyklė taikytina taip pat ir tuo atveju, kai įkeistas turtas nebuvo parduotas ir yra perduodamas nuosavybėn kreditoriui įkaito turėtojui. Todėl ginčo atveju BAB Ūkio bankas, būdamas hipotekos kreditoriumi, perėmusiu įkeistą turtą, turi dalyvauti dengiant BUAB „Vakuolė“ administravimo išlaidas.
Iš 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad kreditorių susirinkimo metu BAB Ūkio banko atstovas pažymėjo, jog administravimo išlaidas bankas apmokės įstatymo nustatyta tvarka, todėl atskiras kreditorių sprendimas dėl administravimo išlaidų apmokėjimo nėra tikslingas (b. l. 20). Atsiliepime į skundą BAB Ūkio banko atstovas pažymėjo, kad nesutinka mokėti nurodytą administravimo išlaidų sumą, kadangi reikalaujamos administravimo išlaidos yra akivaizdžiai nepagrįstos, įkeistas turtas bankroto proceso metu buvo nuomojamas, todėl bankroto administratorius negalėjo patirti jo administravimo išlaidų. Be to, BAB Ūkio banko nuomone, bankroto administratorius turėtų pagrįsti visas bankroto metu patirtas išlaidas, nurodyti, kiek jų jau yra padengta iš nuomos ir kitomis gautomis pajamomis ir tik tuomet galima būtų svarstyti, kokio dydžio administravimo išlaidas turi mokėti BAB Ūkio bankas kaip įkeisto turto perėmėjas.
Teismas pažymi, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.
Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad įstatymas numato pareigą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, kuriam administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą sumokėti administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje, šios pareigos neginčija ir BAB Ūkio bankas, tačiau savo sprendimą nesutikti su administravimo išlaidų suma grindžia tuo, kad bankroto administratorius nepateikė tinkamo turto administravimo išlaidų pagrindimo. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad bankroto administratoriui pateikus papildomą administravimo išlaidų pagrindimą, kreditorių susirinkimui neužkertamas kelias svarstyti nurodytą klausimą iš naujo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad naikinti BUAB „Vakuolė“ 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimus nėra pagrindo, todėl pareiškėjo Tintrade Limited skundas netenkintinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 1 straipsnio 1 dalimi, 290-291 straipsniais, ĮBĮ 24 straipsniu, teismas
n u t a r i a:
pareiškėjo Tintrade Limited skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais atmesti.
Nutartis per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.
Teisėjas Egidijus Tamašauskas