Administracinė byla Nr. I-396-386/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00323-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.5; 74

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 19 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

dalyvaujant pareiškėjos L. P. atstovui advokatui Albertui Bandžiui,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Linai Šukytei,

2015 m. vasario 5 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) 2014-04-08 teisme gautu skundu (I t., b. l. 2-4) atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (toliau – ir atsakovas, VSDFV Klaipėdos skyrius), trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teikia šiuos savarankiškus reikalavimus:

- panaikinti atsakovo 2013-12-31 sprendimą Nr. SNAD-2883 „Dėl L. P. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

- įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam K. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir K. B.) mirus.

Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei yra pagrindas manyti, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1999, Nr.110-3207; 2003, Nr.114-5114) 27 straipsnio 2 dalimi, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (Žin., 2004, Nr.44-1448) 86 punktu nurodytos mirusiojo šeimos nario (sutuoktinio) sampratos, pagal kurią sutuoktiniu laikytinas tik sutuoktinis, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra sudaręs ir/ar įregistravęs santuoką su nukentėjusiuoju prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio  1 ir 2 dalims, dėl šio prieštaravimo įvertinimo.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiamu sprendimu atsisakyta jai skirti ir išmokėti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam, t. y. K. B., mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, jog vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1999, Nr.110-3207; 2003, Nr.114-5114) (toliau - ir Įstatymas) 27 straipsnio 2 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (Žin., 2004, Nr.44-1448) (toliau - ir Nuostatai) 86 punktu, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe skiriama tik mirusiojo šeimos nariams, o pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis pareiškėja nėra mirusiojo šeimos narys, ji su mirusiuoju įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravusi santuokos. Paaiškina, kad K. B. nuo 1998-07-20, atsikraustęs pas pareiškėją, iki pat savo mirties, įvykusios nelaimingo atsitikimo darbe metu 2013-04-30, gyveno drauge, bendrai vesdamas ūkį, o pareiškėjos ir nukentėjusiojo bendras gyvenimas buvo grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti šeimos santykiams būdingas tam teises ir pareigas.

Pareiškėja mano, kad įvertinus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI dalies „Kitų šeimos narių teisės ir pareigos“ XV skyrių „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2011-09-28 nutarimą byloje Nr. 21/2008, kurioje buvo įvertinta Lietuvos Respublikos Seimo 2008-06-03 nutarime „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ įtvirtinta šeimos samprata, skundžiamame sprendime neteisingai interpretuojama šeimos nario sąvoka ir samprata, pagal kurią mirusiojo šeimos nariu, konkrečiai - sutuoktiniu, laikytinas tik sutuoktinis, sudaręs ir/ar įregistravęs santuoką įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu (I t., b. l. 113-118) į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėja 2013-12-09 atsakovui pateikė prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką mirus apdraustajam K. B. dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, kuriame melagingai nurodė, jog yra jo sutuoktinė. Naudojantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis nustatyta, jog L. P. 1976-08-22 sudaryta santuoka su J. P. nutraukta 1995-03-09 ir kitos santuokos sudarymas neįregistruotas. Teigia, kad Įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą fizinių asmenų, turinčių teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo, pripažinto draudiminiu įvykiu – Įstatymas nepateikia nei šeimos sąvokos sampratos, nei šeimos nario (sutuoktinio) sampratos, jis tik nustato fizinius asmenis, įgyjančius teisę į socialinio draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui. Mano, kad įvertinus CK 3.7, 3.12-3.22, 3.40 straipsnius, darytina išvada, jog šalių susitarimas sukurti šeimos santykius, sudarytas nesilaikant šiuose  straipsniuose nustatytos tvarkos, nėra laikomas santuoka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu (I t., b. l. 128-131) į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyti motyvai ir argumentai iš esmės analogiški, nurodytiems atsakovo atsiliepime.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Pareiškėja L. P. ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Šioms administracinės bylos šalims apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėta iš esmės joms nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjos L. P. teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajam K. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.

Faktinės bylos aplinkybės

Nustatyta, kad pareiškėjos atstovas 2013-12-09 prašymu „Dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo bei mokėjimo“ prašė skirti ir išmokėti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajam K. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Šiame prašyme nurodyta, kad pareiškėjos sutuoktinis K. B., dirbęs statybininku UAB „Šilutės būstas“, 2013-04-30 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo mirtinai sužalotas. Šiuo prašymu pareiškėja taip pat prašė atsiųsti tinkamai patvirtintą sprendimo, kuriuo nelaimingas atsitikimas darbe su nukentėjusiuoju K. B. buvo pripažintas ar nepripažintas draudžiamuoju įvykiu, kopiją. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar minėtas įvykis pripažintas draudžiamuoju.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2013-12-31 sprendimu Nr. SNAD-2883 „Dėl L. P. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ (I t., b. l. 5), vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 86, 97, 99 punktais, nusprendė neskirti L. P. vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, skiriama mirusiojo šeimos nariams. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, - iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis L. P. nėra mirusiojo šeimos narys.

Pareiškėjos atstovas 2014-05-04 skundu „Dėl 2013-12-31 sprendimo Nr. SNAD-2883 ir 2014-01-21 rašte Nr. (9.22)SI-3880 nurodyto sprendimo“ (I t., b. l. 132-134) skundžiamą sprendimą apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

VSDFV 2014-03-06 sprendimu Nr. (11.1)I-2118 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013-12-31 sprendimo Nr. SNAD-2883 ir 2014-01-21 rašte Nr. (9.22) SI-3880 nurodyto sprendimo“ (I t., b. l. 7) skundžiamą sprendimą paliko nepakeistą, motyvuojant iš esmės analogiškais argumentais, nurodytiems skundžiamame sprendime.

2011-11-04 darbo sutartyje Nr. 317 (I t., b. l. 37-40), sudarytoje tarp UAB „Šilutės būstas“ ir K. B., K. B. asmens medicinos knygelėje (sveikatos pase) apsk. F. 048/a (I t., b. l. 82-83) , išduotame Šilutės pensionato, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2013-05-17 specialisto išvadoje Nr. M 313/13(03) (I t., b. l. 96-97) nurodoma, jog  K. B. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pagal Šilutės rajono savivaldybės Šilutės seniūnijos 2013-06-06 pažymą apie asmens paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2013-550-PD)-1150  (I t., b. l. 139) K. B. 1998-10-13 deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).

Pagal 2013-12-17 išrašą iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro apie santuokos sudarymą (I t., b. l. 123) pareiškėja 1976-08-22 susituokė su J. P., ši santuoka nutraukta 1995-03-09. Šilutės rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1481 1998-08-14 sprendimo išraše (I t., b. l. 138) nurodyta, kad šiuo sprendimu, kuris įsiteisėjo 1998-08-28, nutraukta K. B. ir V. B. santuoka, įregistruota 1998-08-20.

Šilutės rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2014-10-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1942-733/2014 netenkino pareiškėjos prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir K. B. iki jo mirties 2013-04-30 buvo partneriai, bendrai gyvenę nuo 1998-07-20 neįregistravus santuokos (sugyventiniai) (t. II, b.l. 6-8).

Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Šiuo atveju atsisakymas skirti ir išmokėti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus grindžiamas tuo, jog pareiškėja, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 86 punktų prasme nelaikytina mirusiojo K. B. šeimos nare. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, susiję su teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus įgyvendinimo sąlygomis.

Nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius bei asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, šių asmenų teises į draudimo išmokas, taip pat išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams.

Įstatymo 27 straipsnis (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1644 redakcija) įtvirtina nuostatas dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus:

„1. Apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

2. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).“

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas dėl teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus yra detalizuojamas Nuostatuose. Nuostatų 86 punkte taip pat nustatyta, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie mokosi nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ar formaliojo profesinio mokymo programas ar studijuoja pagal dieninių ar nuolatinių studijų programas, – iki švietimo įstaigos baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai, vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties, motina (įmotė) ir tėvas (įtėvis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje ir Nuostatų 86 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, daro išvadą, jog šios teisės normos pagal savo turinį yra materialinės ir nustato teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus – apibrėžia asmenų, turinčių tokią teisę, ratą – tai mirusiojo šeimos nariai, kuriais Įstatymo ir Nuostatų prasme laikytini apdraustojo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).

Nuostatų 94.3 punkte nurodyta, kad prie prašymo skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi būti pateiktas ir santuokos liudijimas, jeigu dėl išmokos kreipiasi mirusiojo sutuoktinis. Pagal nuostatų 97 punktą išmokos skiriamos pagal šiuose Nuostatuose kiekvienai išmokai nurodytų dokumentų originalus arba notaro ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens patvirtintas jų kopijas (išskyrus asmens, kuris kreipiasi, tapatybę patvirtinančius dokumentus, kurie sutikrinami priimant prašymą skirti išmoką); šių Nuostatų 94.2–94.4 ir 94.7 punktuose nurodyti dokumentai pateikiami tik tuo atveju, jeigu šiuose dokumentuose nurodytų asmens duomenų nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Pažymėtina, kad pareiškėja nei teikdama prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, nei teismui Nuostatų 94.3 punkte nurodyto santuokos liudijimo, patvirtinančio pareiškėjos ir K. B. sudarytą santuoką, nepateikė, taip pat tokių duomenų nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Nuostatų 99 punkte nustatyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokos skiriamos Fondo valdybos teritorinio skyriaus arba Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu.

Pagal VSDFV direktoriaus  2010-09-28  įsakymu Nr. V-394 (Žin., 2010, Nr. 116-5961) patvirtintų VSDFV Klaipėdos skyriaus nuostatų 10 punktą šio skyriaus uždaviniai, veiklos tikslai yra: operatyviai tvarkyti Fondo lėšas (užtikrinant teisingą duomenų apie draudėjus, apdraustuosius asmenis ir išmokų gavėjus tvarkymą; užtikrinant priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku; užtikrinant teisingą valstybinio socialinio draudimo išmokų ir išmokų iš valstybės biudžeto skyrimą ir mokėjimą gavėjams; užtikrinant finansų apskaitą); įgyvendinti teisės aktus, reglamentuojančius valstybinį socialinį draudimą; įgyvendinti socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus socialinio draudimo politikos tikslus ir uždavinius, Vyriausybės, Fondo tarybos ir Fondo valdybos pavedimus.

Kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje jo veiklai skirtais principais, tarp jų ir šio straipsnio 1 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu. Pagal šį punktą, minėtas principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog teismas nenustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, viršijo kompetenciją ar kad skundžiamas sprendimas prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (ABTĮ 89 straipsnis). Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus tiesiogiai sietinas su skundžiamo sprendimo panaikinimu, todėl konstatavus, kad skundžiamo sprendimo nėra pagrindo panaikinti, darytina išvada, kad nėra pagrindo ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei yra pagrindas manyti, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1999, Nr.110-3207; 2003, Nr.114-5114) 27 straipsnio 2 dalimi, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (Žin., 2004, Nr.44-1448) 86 punktu nurodytos mirusiojo šeimos nario (sutuoktinio) sampratos, pagal kurią sutuoktiniu laikytinas tik sutuoktinis, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra sudaręs ir/ar įregistravęs santuoką su nukentėjusiuoju prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, dėl šio prieštaravimo įvertinimo.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A-525-2528-12).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu toks pareiškėjos prašymas nelaikytinas administraciniam teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl tokio prašymo netenkinimas nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės teisingumo. Konkrečiu atveju teismui jokių abejonių dėl Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų  straipsnio 86 punkto nuostatų konstitucingumo nekilo.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja apskritai nepateikė įrodymų patvirtinančių, pareiškėjos ir mirusiojo K. B. bendrą gyvenimą, kuris būtų buvęs grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo, bendro ūkio vedimu ir panašiais ryšiais, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Pareiškėja tik abstrakčiai nurodė, kad K. B. gyveno su ja, bendrai vesdamas ūkį ir kt., tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, pvz. duomenų apie bendrai pirktus pirkinius ar sumokėtus mokesčius už paslaugas, bendrą turtą  ir kt. Pastebėtina, kad pareiškėja savo gyvenamosios vietos adresą nurodo (duomenys neskelbtini), o mirusysis K. B. visur savo adresą nurodydavo  (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės patvirtina, jog nėra įrodymų pripažinti pareiškėją mirusiojo K. B. šeimos nare net ir platesne prasme, nei remiantis santuokos kriterijumi.

Teismas, pasinaudojęs ABTĮ 4 straipsnio teismui suteikta diskrecija kreiptis arba nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, nenustatė pagrindo tenkinti šį pareiškėjos prašymą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

            Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai  Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjos                                                        Laimutė Jokubauskaitė

Eglė Kiaurakytė

Vida Stonkuvienė