Civilinė byla Nr. e2-807-1019/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07083-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;
(S)
2.6.8.10; 2.6.4.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 9 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė,
sekretoriaujant Jolantai Žilienei,
vertėjaujant S. M.,
dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui M. B.,
atsakovui V. K., jo atstovui advokatui Andriui Krištapavičiui,
atsakovui M. S.,
trečiajam asmeniui I. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. S., V. K., T. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo – I. J.
Teismas
n u s t a t ė:
ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, galutinai patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašo jo naudai solidariai priteisti iš bendraatsakovių 2376,04 Eur nuostolių atlyginimo, visas Biuro patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 53,00 Eur žyminį mokestį, 576,81 Eur (454,07 Eur + 110,87 Eur + 11,87 Eur) vertimo išlaidas bei 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo grąžinti Biurui 167 Eur žyminio mokesčio.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dėl M. S., vairavusio V. K. ir jo (duomenys neskelbtini) T. K. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) (kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės – (duomenys neskelbtini) nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 44 068,98 PLN sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 44 068,98 PLN (9777,90 Eur). Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens, raštu kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grąžinti (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 9777,90 Eur. Bendraatsakovai reikalaujamos sumos nesumokėjo. Ieškovas, pateikęs prašymą dėl reikalavimo sumažinimo civilinėje byloje, nurodo, kad mažina savo reikalavimą bendraatsakoviams 7401,86 Eur suma.
Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad į šį teisminį procesą ieškovo iniciatyva įtrauktas bendraatsakoviu vien dėl tos aplinkybės, kad eismo įvykis (duomenys neskelbtini) Respublikoje buvo padarytas su jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, kuris eismo įvykio metu neturėjo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Tuo tarpu patį eismo įvykį su atsakovo automobiliu padarė kitas asmuo, kuris taip pat į bylą yra įtrauktas atsakovu – M. S. Tarp atsakovo kaip automobilio savininko ir eismo įvykio kaltininko (M. S.) nėra jokio tiesioginio teisinio santykio. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikia itin svarbų rašytinį įrodymą – panaudos sutartį, kuri atskleidžia, kad ieškovo kildinama civilinė atsakomybė atsakovo V. K. atžvilgiu yra nepagrįsta. Eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), o panaudos sutartis, pagal kurią atsakovas perdavė neatlygintinai naudotis automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitam asmeniui, t. y. panaudos gavėjai I. J., buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) ir galiojo iki (duomenys neskelbtini). Pagal panaudos sutartį panaudos davėjas praranda perduodamo daikto valdymą, nes jis yra perleidžiamas panaudos gavėjui, kuris ir perima daikto valdymą ir jo naudojimą absoliučiai pagal savo nuožiūrą. Atsakovui nėra žinoma, kokiomis aplinkybėmis automobilis atsirado (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir ten sukėlė eismo įvykį (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pirmiausiai turi būti išspręstas klausimas dėl V. K. kaip netinkamo atsakovo pakeitimo tinkama atsakove – I. J., kuri buvo jai perduoto automobilio gavėja su visomis jai tenkančiomis teisėmis ir pareigomis.
Ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodė, kad bendraatsakoviai neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo (duomenys neskelbtini) įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti Biurui (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Atsakovas V. K. tik informavo Biurą, kad jam yra žinoma, jog vairuotojas M. S. eismo įvykio metu apgadino dvi transporto priemones, bei pateikė M. S. asmens dokumentų kopijas. Biuras pateikė visus bendraatsakovių civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami (duomenys neskelbtini). Bendraatsakovis V. K. vengia jam tenkančios naštos ir apsiriboja vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu. V. K. savo atsiliepime į ieškinį teigia, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal panaudos sutartį buvo naudojama I. J., todėl jis neva nėra tinkamas bendraatsakovis šioje byloje, ieškovas su tokiais teiginiais nesutinka. Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams (ar asmenims, naudojantiems transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį) (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Už žalą atsakingo asmens (šiuo atveju – M. S.) ir asmenų, atsakingų už draudimo sutarties sudarymą (šiuo atveju – V. K. bei T. K.) atsakomybė yra solidari (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Eismo įvykis kilo dėl M. S. kaltės, vairuojant neapdraustą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. K. ir T. K., kaip transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrasavininkai, neįvykdė TPVCAPDĮ imperatyvo – pareigos apdrausti transporto priemonę. Leido (sudarė galimybę) neapdrausta transporto priemone naudotis kitiems asmenims (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalys). Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
2025-02-04 teismo posėdžio metu liudytojas G. L. nurodė, kad liudytojas paskolino mašiną (duomenys neskelbtini) A. M. S. ir I. B., kurie pateko į autoįvykį. Automobilį pervežė autoevakuatoriumi į aikštelę. Iškvietė patys, apmokėjo I. ar M., tiksliai nepamena. Liudytojas iš M. S. gavo kompensaciją už (duomenys neskelbtini) – 1400 Eur. Nepažįsta D. K., kuriam (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką. (duomenys neskelbtini) nedavė įgaliojimo, kad jo vardu turi teisę gauti kompensaciją. Prie įgaliojimo yra paso Nr., kuris nesutampa su byloje esančia paso kopija – pasą keitė (duomenys neskelbtini) m. Senas pasas gal liko. Įgaliojime yra ir adresas, (duomenys neskelbtini) m. pavasarį gyveno (duomenys neskelbtini). Įgaliojime ranka įrašytas parašas yra ne liudytojo, raštas taip pat ne liudytojo. Paaiškino, kad jo vardas rašomas ne G., o G. Po eismo įvykio nepasirašė dokumentų, kuriuos teikė policijai ar pan. Dėl žalos atlyginimo tarėsi tiesiogiai – davė pinigus ir tiek. Į draudimą nesikreipė. Nežinojo, kad buvo policijos tyrimas, draudimas tyrė. Tik dabar sužinojo, kad pasas panaudotas. Liudytojas buvo automobilio savininkas, pirko. Neturi pirkimo-pardavimo sutarties, paliko automobilyje ir viskas liko (duomenys neskelbtini). Į advokatą dėl žalos automobiliui nesikreipė, nesikreipė į nieką. Po įvykio (duomenys neskelbtini) buvo aikštelėje, automobilio negalėjo sutaisyti. Automobilį pirko iki 7000 zlotų. Parašas akivaizdžiai ne jo, suklastoti dokumentai. Neturi jokių pretenzijų M. S., V. K.
2025-02-04, 2025-03-20 teismo posėdžių metu ieškovo atstovas M. B. paaiškino, kad palaiko procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Liudytojas nepripažįsta įgaliojimo, bet ieškovas bendravo su (duomenys neskelbtini) – jie neturi pagrindo tikėti, kad parašas netikras. Minėjo, kad bylos dokumentai pateikti advokato, taip pat ir pirkimo-pardavimo sutartis. (duomenys neskelbtini) atsiuntė ir pirkimo-pardavimo sutartį. Parašas labai panašus. Asmenų paaiškinimas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad parašas suklastotas. Vizualiai sunku nustatyti parašo tikrumą. Atsakovai su liudytoju yra pažįstami, šnekėjo apie bylą prieš apklausą. Nesutinka su atsakovo, liudytojo pozicija. Yra tik prielaidos. Nėra įrodymų, kad parašas suklastotas. Dėl žalos dydžio – yra pateikta remonto sąmata. Atsakovas kitų įrodymų nepateikė. Neturi pagrindo netikėti (duomenys neskelbtini) draudikų biuro pateiktais dokumentais. Jei išaiškėtų, kad parašas netikras, pradėtų procesą dėl išmokos apgaulės būdu. Kol kas (duomenys neskelbtini) draudikų biuras nemato tam pagrindo. (duomenys neskelbtini) automobilio vertė 7900 PLN, atstatymo vertė, išmokėta apie 28000 PLN. Žalą administravo (duomenys neskelbtini) biuras. Biuras neturi teisinių svertų revizuoti žalos dydžio. Administracinis mokestis yra pagal Rekomendacijas, 15 proc. nuo bendros žalos. Už (duomenys neskelbtini) 1396,80 PLN, už (duomenys neskelbtini) – 4351,32 PLN.
2025-03-20 teismo posėdžio metu atsakovas V. K. paaiškino, kad automobilį pirko trečiasis asmuo, jis įregistravo savo vardu, sudarė panaudos sutartį. Kai įvyko autoįvykis (duomenys neskelbtini), atsakovą M. S. paėmė į areštinę. (duomenys neskelbtini) išsikvietė tralą, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), A. dirba servise „(duomenys neskelbtini)“, jam sumokėjo (duomenys neskelbtini). Gavo 150 Eur. Kadangi bendravo su tralo vairuotoju, nuvežė į servisą „(duomenys neskelbtini)“, buvo ten iki (duomenys neskelbtini) mėn. Apie įvykį sužinojo po poros dienų po įvykio. Iš ieškovo gavo informaciją (duomenys neskelbtini) m. rudenį; užpildė pranešimą apie įvykį, kas vairavo. Buvo gavęs tik vieną užklausimą, į kurį atsakė. Buvo nuvykęs į Biurą ((duomenys neskelbtini)), kai gavo pretenziją. Norėjo išsiaiškinti dėl vertės, kuri labai didelė. Tuo metu nežinojo, kad (duomenys neskelbtini) išpirkę (duomenys neskelbtini). Tik vėliau M. S. nurodė, kad išmokėjo kompensaciją G. L. (duomenys neskelbtini) m. automobilis negali tiek kainuoti. (duomenys neskelbtini) vertė (duomenys neskelbtini) m. nebuvo didesnė nei 1400 Eur. Būtų sumokėjęs realią vertę. (duomenys neskelbtini) buvo tik galinis bamperis atplėštas, išvyko pats. Žala daugiausia iki 1000 Eur. Daugiau apie ją nežino, nes pats nematė. Atsakovas turi daugiau negu (duomenys neskelbtini) automobilius, perka turguj, internetu, puikiai žino vertes.
2025-03-20 teismo posėdžio metu atsakovo advokatas paaiškino, kad nėra įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) remonto darbai faktiškai atlikti. Trečiasis asmuo nevairuoja automobilio, norėjo išnuomoti, atsakovas išnuomavo M. S. Kai M. S. informavo apie įvykį, atsakovas atvyko į servisą prie „(duomenys neskelbtini)“, apmokėjo M. S. už sudaužytą jo automobilį. Galvojo, kad parvarys savo automobilį, bet nebuvo verta taisyti. Pagal Panaudos sutartį automobilį turėjo drausti trečiasis asmuo. Sutartį paėmė iš interneto, abu skaitė, pasirašė. Automobilį pirko trečiasis asmuo. Jei keli asmenys atsakingi, turi siūlyti įtraukti bendraatsakovius. Už (duomenys neskelbtini) M. S. kompensavo.
2025-05-15 teismo posėdžio metu atsakovas M. S. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Vairavimo pagrindas – išsinuomavo iš V. K. automobilį žodžiu. V. K. mokėjo 200 Eur/mėn. Dėl žalos paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) tiek nekainuoja, kiek paskaičiuota. Dirba (duomenys neskelbtini). Išmano apie automobilius.
2025-05-15 teismo posėdžio metu trečiasis asmuo I. J. paaiškino, kad automobilis buvo jos, pagal Panaudos sutartį jai priklausė. Ji atsakinga, kad nebuvo apdraustas. Neišmano dėl žalos dydžio, negali nieko pakomentuoti. Automobilis buvo įregistruotas V. K. vardu, už nuomą lėšas perduodavo jai. Automobilį pirko už 1200 Eur. Gavo 2 mėn. po 200 Eur nuomos mokesčio. Po įvykio V. K. atlygino žalą, tiksliai neatsimena, mokėjo per kelis kartus.
Baigiamojoje kalboje ieškovo atstovas M. B. nurodė, kad prašo ieškinį tenkinti solidariai. Didžiausias ginčas dėl atsakovo – kas savininkas. Laikosi pozicijos, kad buvo V. K. eismo įvykio metu. V. K. raštu nurodė, kad buvo savininkas, pateikė Panaudos sutartį, bet vėliau pakeitė poziciją, neva savininkas yra trečiasis asmuo. Už neapdrausto automobilio padarytą žalą atsakingas savininkas. Realiai savininku buvo V. K., M. S. nurodė, kad sumokėjo V. K. už sudaužytą automobilį, išsinuomavo automobilį ne iš trečiojo asmens, o iš V. K., jam mokėjo nuomos mokestį. Nurodė, kad sumažino reikalavimus ta suma, dėl kurios kilo didžiausias ginčas. Ginčų dėl (duomenys neskelbtini) žalos nekilo. Atsakovo pareiga teikti įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius. Nėra jokių įrodymų, paneigiančių (duomenys neskelbtini) draudikų biuro nurodytą žalos dydį. (duomenys neskelbtini) žala apskaičiuota pagal skirtumą tarp rinkos vertės ir likutinės vertės. Nesutinka su atsakovo siūlymu bylinėjimosi išlaidas skirstyti proporcingai. Reikia vertinti šalių atsakomybę, kaltę dėl proceso. Nemano, kad paduodamas ieškinį, ieškovas elgėsi neapdairiai. Vyko normalus procesas, šalys teikė įrodymus, paaiškinimus, šalys reagavo į tai. Ieškovo patirtos išlaidos turi būti priteistos pilna apimtimi. (duomenys neskelbtini) biuras neturėjo informacijos apie atlygintą žalą, o pateikus, sumažino reikalavimus. Jei būtų šie įrodymai pateikti iki proceso, būtų reikalavimai mažesni. Paaiškinimas apie įgaliojimą buvo, bet rašytiniai įrodymai dėl žalos atlyginimo buvo pateikti tik teismo proceso metu.
Atsakovo V. K. atstovas advokatas Andrius Krištapavičius baigiamojoje kalboje nurodė, kad viso proceso metu neneigė, jog oficialiai pagal registro duomenis atsakovas buvo automobilio savininkas. Bet papildomai paaiškino, kad automobilis buvo parduotas I. J. Tą patvirtino ir trečiasis asmuo. V. K. netinkamas atsakovas, nes yra Panaudos sutartis, pagal kurią už draudimą atsakinga panaudos gavėja. Trečiasis asmuo patvirtino, kad yra atsakinga pagal Panaudos sutartį. Trečiasis asmuo nurodė, kad už nuomą jai V. K. perduodavo pinigus. Tinkama atsakovė – I. J., atsakomybės nevengia. Atsakovas V. K. proceso metu gynėsi tuo, kad už (duomenys neskelbtini) žala atlyginta – teikė įrodymus, apklausė liudytoją. Įrodyta, kad tas reikalavimas visiškai nepagrįstas. Dėl to reikalavimą sumažino. Ta informacija ieškovui tapo žinoma dėl V. K. veiksmų, dėl kurių atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas. Prašo atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį. Jei byloje susiklostė aplinkybės, kad įrodė, jog be teisinio pagrindo draudimo išmoką K. sumokėjo, klausimas, ar kitam asmeniui irgi pagrįstai išmokėta suma. Prašo atmesti ieškinį, nes kyla daug abejonių, ar išmoka išmokėta pagrįstai. (duomenys neskelbtini) draudikų biuras nepaaiškino, kokiu pagrindu išmokėjo. Klausimas, ar nėra sukčiavimo. Prašo įvertinti galimybę šį klausimą perduoti teisėsaugos institucijoms. (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovė sukčiavo. Ieškovas neteikė įrodymų, kad už (duomenys neskelbtini) išmoka išmokėta pagrįstai.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dėl M. S., vairavusio V. K. ir jo sutuoktinei T. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, jog eismo įvykio metu transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonė, (duomenys neskelbtini)) savininku buvo atsakovas V. K., o Transporto priemonę vairavo M. S. Taip pat nustatyta, jog eismo įvykio metu Transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu.
Eismo įvykio metu žala buvo padaryta dviem transporto priemonėms – automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, už (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiam L. W. išmokėta 9300,00 PLN išmoka, už automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal nukentėjusiojo prašymą už transporto priemonę 27 780,09 PLN išmoka išmokėta D. K. Už transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transportavimą išmokėta 1228,77 PLN. Iš viso eismo įvykio valstybės – (duomenys neskelbtini), nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė Biurui reikalavimą 44 068,98 PLN sumai, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos, nacionaliniam draudikų biurui.
Biuras, sumokėjęs (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 44 068,98 PLN (9777,90 Eur), pareiškė ieškinį dėl 9777,90 Eur žalos atlyginimo.
Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškinio reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas nelaikomas ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė; tokiu atveju pradiniai ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja ar sumažėja jų apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008, 2020 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-687/2020).
Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) nacionalinis draudikų biuras, įvertinęs jam iki šiol nežinotą informaciją – teisme bendraatsakovių pateiktą susitarimą, pagal kurį M. S. tiesiogiai atlygino G. L. dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimo patirtą 1400 Eur žalą, įsipareigojo grąžinti Biurui 7401,86 Eur, kuriuos pastarasis sumokėjo (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui, sumažino ieškinio reikalavimus ir prašo solidariai priteisti Biurui iš bendraatsakovių 2376,04 Eur nuostolių atlyginimo už (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsakovas V. K., nesutikdamas su ieškiniu, nurodo, kad yra netinkamas atsakovas byloje, be to, atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė žalos dydžio. Atsakovas M. S., nesutikdamas su ieškiniu, teigia, kad ieškovas neįrodė, jog pagrįstai išmokėjo išmoką už (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Taigi, tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų prievolės atlyginti dėl eismo įvykio patirtą žalą bei dėl žalos dydžio.
Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą bei pateikė reikalavimą sumokėti išlaidas, patirtas dėl eismo įvykyje padarytos žalos nustatymo, administravimo ir atlyginimo. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į biurų tarybos vidaus nuostatų 5 straipsnio ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui (toliau – (duomenys neskelbtini) Biuras) reikalaujamus 2376,04 Eur, kuriuos sudaro išmoka už sugadintą automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), žalos administravimo mokestis.
Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog, sistemiškai vertinant TPVCAPDĮ nuostatas, Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, kt.). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.
Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi, pagal nurodyto straipsnio nuostatas, už žalą atsakingu laikomas asmuo, veikimu ar neveikimu kitam asmeniui sukėlęs žalą.
Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 4 dalimi, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Civilinei deliktinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos būtinosios taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018).
Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu atsakovo V. K. vardu registruota ir M. S. vairuojama Transporto priemonė buvo nedrausta. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCADĮ 4 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Žalioji kortelė – žaliosios kortelės sistemai priklausančio nacionalinio draudikų biuro vardu išduotas tarptautinis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 24 dalis).
Tuo atveju, kai kaltininkas padaro žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, išmoką už per eismo įvykį padarytą žalą nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims moka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį ieškovas taip pat moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju.
Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.
Atsakovo V. K. teigimu, jis yra netinkamas atsakovas byloje, nes pagal jo ir trečiojo asmens sudarytą Panaudos sutartį už draudimą atsakinga panaudos gavėja. Nustatyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) Panaudos sutartį Transporto priemonė neatlygintinai buvo perduota valdyti ir naudotis trečiajam asmeniui I. J. Panaudos sutartis sudaryta iki (duomenys neskelbtini). Panaudos sutarties 7 punkte nustatyta, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą transporto priemonę, naudoti ją pagal paskirtį, rūpintis transporto priemonės technine būkle, savo sąskaita remontuoti transporto priemonę, apmokėti visas transporto priemonės išlaikymo išlaidas, pasirūpinti transporto priemonės draudimu. Atsakovo teigimu, jis nėra tinkamas atsakovas byloje, nes pagal CK 6.639 straipsnį už žalą, padarytą tretiesiems asmenims naudojant daiktą, perduotą pagal panaudos sutartį, atsako panaudos gavėjas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl panaudos davėjo ar asmens, kuriam tas daiktas perduotas panaudos davėjo sutikimu, tyčios ar didelio neatsargumo.
Sprendžiant dėl atsakovo tinkamumo byloje pažymėtina, kad pagal TPVCAPDĮ, kuris yra specialusis įstatymas (CK 1.3 straipsnio 2 dalis), 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). Draudikų biurui naudojantis reikalavimo teise į savininką TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, aktualus transporto priemonės savininko nustatymo klausimas įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme, registro duomenys apie savininką nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-309/2010).
Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertinant šalių paaiškinimus, reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Transporto priemonė įregistruota V. K. vardu, Panaudos sutarties 3 punkte nurodyta, kad Transporto priemonė priklauso panaudos davėjui (V. K.) asmeninės nuosavybės teise. Tai, jog Transporto priemonės savininkas yra V. K., jis nurodė Biurui (duomenys neskelbtini) teikdamas pranešimą apie eismo įvykį užsienyje (el. bylos failas 1, b. l. 155). Teismo posėdžio metu, teikdamas paaiškinimus, atsakovas V. K. teigė, kad tikroji Transporto priemonės savininkė yra I. J. Šių aplinkybių neneigė ir I. J. Vertinant atsakovo V. K., taip pat ir trečiojo asmens paaiškinimus, jų nuoseklumą, patikimumą, pažymėtina, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nenurodė aplinkybių ir neįrodinėjo, kad Transporto priemonė jam nepriklauso nuosavybės teise. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Transporto priemonė pagal Panaudos sutartį buvo perduota I. J. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovas V. K., teikdamas duomenis ir paaiškinimus Biurui, taip pat neginčijo aplinkybių dėl nuosavybės teisės. Atsiliepime teigė, kad jam nėra žinoma, kokiomis aplinkybėmis bylai aktualiu laikotarpiu jam nuosavybės teise priklausantis, bet valdomas ir naudojamas visiškai kito asmens, automobilis atsirado (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir ten sukėlė eismo įvykį (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų teismo posėdžio metu, apie Transporto priemonės perdavimą atsakovui M. S. buvo žinoma, už nuomą M. S. mokėjo V. K., kuris pinigus perduodavo I. J. Nagrinėjamu atveju, atsakovo paaiškinimams esant prieštaringiems, svarbūs yra byloje esantys rašytiniai įrodymai. Kaip minėta, nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodomas aplinkybes, kad Transporto priemonė nuosavybės teise priklausė I. J. Priešingai, Regitra duomenys patvirtina, kad Transporto priemonė nuosavybės teise priklausė atsakovui V. K.
Atsakovo teigimu, pagal Panaudos sutartį už Transporto priemonės draudimą atsakinga buvo trečiasis asmuo I. J. Panaudos sutartis nėra įregistruota viešajame registre. Vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015 ir joje nurodytą praktiką). Nagrinėjamu atveju atsakovas V. K. sudarė su trečiuoju asmeniu Panaudos sutartį, kuri nesukuria teisių ir pareigų ieškovui.
Teismas, įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių, byloje esančius įrodymus, teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo sutikti su atsakovo V. K. teiginiais, kad jis yra netinkamas atsakovas byloje.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Draudikų biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Taigi, transporto priemonės savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda iš įstatymo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Pažymėtina, jog eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo ieškinys buvo pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – (duomenys neskelbtini) nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, bylai aktualiu (duomenys neskelbtini) teisiniu turiniu.
Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) Biuro pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo M. S. Transporto priemonės valdytojo neteisėtų veiksmų (kaltės), t. y. nebūdamas pakankamai atsargus ir nesilaikydamas saugaus važiavimo greičio, leidžiančio suvaldyti transporto priemonę, bei saugaus atstumo, trenkėsi į tris automobilius, sustojusius dėl keliuose vykdomų kelio darbų. Atsakovai tai paneigiančių leistinų rašytinių įrodymų byloje nepateikė. Byloje nustatyta, kad M. R. apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi atsakovas M. S. pripažintas kaltu, padaręs jam inkriminuotas veikas pagal baudžiamąjį kodeksą dėl netyčia sukelto pavojaus kelių eismui, dėl kurio kilo grėsmė daugelio asmenų gyvybei ir sveikatai (el. bylos priedas, b. l. 29-30).
Byloje nustatyta ir ginčo iš esmės nėra, jog atsakovas V. K. šiuo atveju buvo tinkamai informuotas apie (duomenys neskelbtini) vykstantį minėto eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, buvo sudarytos visos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese bei juo domėtis, tiek teikti savo paaiškinimus. Atsakovas teikė paaiškinimus, nurodė automobilį vairavusį asmenį.
Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo abejoti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, jog eismo įvykis įvyko dėl Transporto priemonės vairuotojo – atsakovo M. S. kaltės.
Atsakovų teigimu, ieškovas nepagrindė žalos dydžio. Nustatyta, kad ieškovas sumokėjo (duomenys neskelbtini) biuro reikalaujamą išmoką dėl automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Išmokėjimo faktą patvirtina pavedimo kopijos.
Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra išaiškinęs, jog atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 41 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Todėl su reikalavimu nesutinkantiems atsakovams nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo paskaičiuotas žalos dydis. Aplinkybė, kad ieškovas byloje sumažino ieškinio reikalavimus dėl eismo įvykio metu automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos atlyginimo, savaime nereiškia, kad reikalavimas atlyginti žalą dėl (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas.
Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, tai yra faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis parodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas pažymi, kad dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
Atsakovai kėlė abejones dėl automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos masto ir, atitinkamai, žalos dydžio. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik Biuras, o atsakovas (trečiasis asmuo) kelia tik abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – (duomenys neskelbtini) nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti (duomenys neskelbtini) teisės aktų nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A- 347-302/2019, 38 punktas). Taigi, priešingai nei teigia atsakovai, byloje ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškinys pagrįstas kompetentingo subjekto – (duomenys neskelbtini) nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais. Atsakovai kitokio užsienio teisės turinio, susijusio su (duomenys neskelbtini) nustatytu žalos dydžiu, neįrodinėjo, su tuo susijusių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovų 2376,04 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise (9300 PLN žala, 12 PLN (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui už teismo sprendimo kopijos išdavimą, 1396,08 PLN administravimo mokesčio) nurodė reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, pateikė nuostolių dydį pagrindžiančius rašytinius įrodymus bei ieškovo Žalų administravimo departamento išvadą su paaiškinimais dėl žalos dydžio. Minėti rašytiniai įrodymai ir juose nurodytos aplinkybės nepaneigtos atsakovų leistinais įrodymais. Atsakovų nesutikimas su žalos dydžiu grįstas deklaratyviais teiginiais. Teismas pažymi, jog atsakovai pareigos pateikti dokumentus, paneigiančius nurodytą žalos dydį, nepateikė, apsiribojo ieškovo pateikto žalos dydžio kritika, kėlė nepagrįstas abejones, todėl teismas, atsižvelgdamas į rungtyniškumo principo nulemtą įrodinėjimo pareigą bei pagrindinį vaidmenį, tenkantį įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, šiuo konkrečiu atveju neturi pagrindo abejoti ieškovo pateiktais dokumentais ir paaiškinimais apie mokėjimus eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui ir dėl (duomenys neskelbtini) Biuro patirtų kitų išlaidų, kadangi juose yra pateikti išsamūs duomenys apie sąskaitų bei mokėjimų datas ir numerius. Byloje nustatyta, kad atsakovo V. K. ir T. K. Transporto priemonė įvykio dieną nebuvo drausta, atsakovai TPVCAPDĮ numatytos pareigos jos apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neįvykdė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovo reikalavimas tenkintinas ir ieškovui iš atsakovų solidariai priteistina 2376,04 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas byloje Nr. 3K-P-537/2011). Teismų praktikos įtrauktas ir vartojamas „procesinių palūkanų“ terminas nereiškia naujos CK nenustatytos palūkanų rūšies. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų metinės procesinės palūkanos už priteistą 2376,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2024 m. gegužės 9 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnio 1 dalis).
Teikiant ieškinį, ieškovas sumokėjo 220 Eur žyminio mokesčio, ieškovas taip pat patyrė 576,81 Eur vertimo išlaidų, iš viso – 796,81 Eur. Atsakovas V. K. pateikė įrodymus, kad patyrė 2000 Eur atstovavimo išlaidų.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas suformulavo pradinį ieškinio reikalavimą, prašydamas priteisti 9777,90 Eur žalos atlyginimo, vėliau, naudodamasis jam CPK suteiktomis procesinėmis teisėmis, sumažino ieškinio reikalavimus, prašydamas priteisti iš atsakovų 2376,04 Eur žalos atlyginimą. Ieškinio reikalavimų sumažinimas ir padidinimas yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. CPK 93 straipsnyje įtvirtintose bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėse nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į pradinį ar pakeistą reikalavimą, kuriuo ieškinio reikalavimas yra sumažinamas.
Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turi vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).
Naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiška ir veiksminga, jeigu bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į pareikštų ir tenkintų bei atmestų reikalavimų kiekį. Bylose turi būti atsižvelgiama į bylos esmę apskritai ir ne tik į pareikštų tenkintų reikalavimų kiekį, bet ir į tai, kiek asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, pavyko kokybiškai laimėti ginčą (žr. 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Girdauskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 54171/21). Taigi, teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet konkrečiu atveju įvertinti ir tai, kokie reikalavimai iš esmės buvo tenkinti, o kurie atmesti, taip pat vertinti, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-403/2024).
Nagrinėjamu atveju ieškinys, sumažinus reikalavimus, tenkintas visiškai. Abi šalys prašo visiškai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinio teismo praktikoje pareikštų reikalavimų sumažinimas ir (ar) atsisakymas savo esme prilyginamas bylos dalies, dėl kurios reikalavimai sumažinti (ar jų atsisakyta), išsprendimui kitos šalies naudai, nes jai neteks atsakyti pagal tuos reikalavimus, kurių ji atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016 31 punktas; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018 22 punktas).
Vertinant priežastis, dėl kurių ieškinio reikalavimai buvo sumažinti, pažymėtina, kad pradiniu ieškiniu buvo prašoma priteisti žalos atlyginimą dėl dviejų eismo įvykyje sugadintų automobilių. Atsakovas nuosekliai proceso metu nesutiko dėl automobilio (duomenys neskelbtini) žalos atlyginimo, atsikirtimus grindė aplinkybėmis, kad (duomenys neskelbtini) draudikų biuras nepagrįstai išmokėjo išmoką, nes dėl šio automobilio savininkas dėl draudimo išmokos nesikreipė, žalą visiškai atlygino atsakovas M. S.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidos skirstytinos proporcingai sumažintų ir tenkintų reikalavimų daliai, pripažįstant, kad patenkinta 24 proc. reikalavimų. Teismo vertinimu, tokių proporcijų taikymas, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, turi būti vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. tokios išlaidos turi būti proporcingos bylos sudėtingumui, advokato darbo ir laiko sąnaudoms ir neviršyti Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, vadovaujasi ne tik nurodytais CPK 98 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, tačiau ir sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, siekiant, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimų sudėtingumą, bylos apimtį, teismo posėdžių skaičių, trukmę, teismas daro išvadą, kad atsakovo V. K. nurodytos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija 2004-05-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo sumažinta 76 proc. ieškinio reikalavimų, sumažinto ieškinio reikalavimai patenkinti visi, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų priteisti 151,15 Eur bylinėjimosi išlaidų ((53 Eur žyminis mokestis + 576,81 Eur vertimo išlaidų) x 24 proc. = 151,15 Eur). Likusi sumokėta žyminio mokesčio dalis (167 Eur), sumažinus ieškinio reikalavimus, grąžintina ieškovui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 7 dalis). Atsakovui V. K. iš ieškovo priteistina 1520 Eur atstovavimo išlaidų (2000 Eur x 76 proc.).
Byloje patirta 94,24 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes dėl ieškinio sumažinimo, sumažintą ieškinį tenkinus visiškai, iš ieškovo valstybei priteistina 71,62 Eur, iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteistina 22,62 Eur, t. y. po 7,54 Eur (CPK 92, 96 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovų valstybei priteistina suma neviršija valstybės nustatytos minimalios priteistinos sumos (8 Eur), todėl ji iš atsakovų nepriteisiama (CPK 92, 96 straipsniai, Teisingumo ir Finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (pakeistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2)).
Dėl atskirosios nutarties.
Atsakovo V. K. advokatas teismo posėdžio metu teigė, kad (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovė sukčiavo, nepaaiškino, kokiu pagrindu išmokėjo draudimo išmoką už automobilį (duomenys neskelbtini), todėl prašė teismo įvertinti galimybę šį klausimą perduoti spręsti teisėsaugos institucijoms.
CPK 299 straipsnyje nustatyta teismo teisė priimti atskirąją nutartį, nusiunčiant ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuojant apie pažeidimus, kai nagrinėjant bylą teismas padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Taigi, teismui nustatyta diskrecijos teisė spręsti dėl tokios nutarties priėmimo tikslingumo. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėjus, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar pateikti duomenys yra pakankami kreiptis į prokurorą. Teismų praktikoje dėl CPK 300 straipsnio 1 dalies taikymo yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teismas turi pareigą kreiptis į prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, o ne tada, kada tokią nuomonę turi (išreiškia) proceso šalys (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-368-467/2022, 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-853-933/2022).
Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, byloje nėra pateikta konkrečių duomenų apie (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovės galimai atliktas nusikalstamas veikas. Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, poreikio priimti atskirąją nutartį ar kreiptis su pranešimu į prokurorą CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka neįžvelgia. Atsakovas, manydamas, kad asmenys galimai sukčiavo, klastojo dokumentus, todėl turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, gali savarankiškai kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 279 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. 125709291, solidariai iš atsakovų V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 2376,04 Eur (du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir 4 ct) nuostolių atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2376,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gegužės 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 151,15 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt vieną eurą ir 15 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j. a. k. 125709291, atsakovui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1520 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j. a. k. 125709291, valstybės naudai 71,62 Eur (septyniasdešimt vieną eurą ir 62 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Grąžinti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. 125709291, 167 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio (žyminio mokesčio kodas (duomenys neskelbtini)). Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo sprendimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Jurgita Rimeikienė