Baudžiamoji byla Nr. 2K-135-696/2017

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00190-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.5.1.; 1.2.28.5.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintiesiems V. V., A. Ž.,

išteisintųjų gynėjui M. N.,

nukentėjusiajam E. V.,

nukentėjusiojo E. V. atstovui advokatui Raimundui Jurkai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties.

Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžiu V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. Ž. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimo, nukentėjusiojo E. V. ir jo atstovo advokato Raimundo Jurkos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų V. V., A. Ž., išteisintųjų gynėjo M. N., prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinio skundo netenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. V. ir A. Ž. buvo kaltinami tuo, kad savavaldžiavo, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. tuo, kad jie, būdami TŪB „V.“ savininkai, veikdami bendrininkų grupe, iš E. V., kuris dirbo TŪB „V.“ vadybininku-pardavėju, 2012 m. kovo 8 d., apie 17 val., TŪB „V.“ parduotuvėje, esančioje Plungėje, (duomenys neskelbtini), gavęs duomenų apie vagysčių būdu galbūt padarytą TŪB „V.“ žalą, t. y. kad E. V. iš TŪB „V.“ yra galbūt pasisavinęs 250 000 Lt   (72 405 Eur), savavališkai, neatlikus TŪB „V.“ inventorizacijos ir nenustačius padarytos žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp žalos ir E. V. veiksmų, pažeisdami 1999 m. kovo 16 d. Nr. VIII-1087 Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį (vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai), vykdė E. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą TŪB „V.“ tariamą teisę į 250 000 Lt (72 405 Eur) žalos atlyginimą. TŪB „V.“ vadybininkas-pardavėjas E. V. pasirašė 2012 m. kovo 8 d. paprastąjį vekselį, pagal kurį jis be sąlygų įsipareigojo iki 2012 m. balandžio 6 d. V. V. sumokėti 125 000 Lt (36 202,5 Eur), ir 2012 m. kovo 8 d. paprastąjį vekselį, pagal kurį E. V. be sąlygų įsipareigojo sumokėti 2012 m. balandžio 6 d. A. Ž. 125 000 Lt (36 202,5 Eur). Minėtus vekselius V. V. ir A. Ž. 2012 m. balandžio 6–7 dienomis perdavė Plungės rajono 2-ajam notarų biurui, reikalaudami, kad juos E. V. apmokėtų iki 2012 m. balandžio 14 d., nurodydami, kad neapmokėjus vekselių bus kreiptasi į notarų biurą dėl vykdymo įrašo išdavimo ir į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Taip V. V. ir A. Ž., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė E. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą TŪB „V.“ tariamą teisę į 250 000 Lt (72 405 Eur) žalos atlyginimą ir tuo E. V. padarė didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams.

Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, V. V. ir A. Ž., kad jie vykdė E. V. ne pripažįstamą, kaip nustatyta kaltinime, o ginčijamą teisę ir kad jie panaudojo psichinę prievartą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Teismas priėmė šį pakeistą kaltinimą. 

2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. V. atstovas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              2.1. Kasatorius nurodo, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus ir BPK reglamentuotus reikalavimus įrodymų vertinimui bei apeliacinio skundo nagrinėjimui. Skunde teigiama, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

2.2. Kasatorius ginčija liudytojos V. D. parodymų vertinimą, nes, kasatoriaus  manymu, minėtos liudytojos parodymai Skuodo rajono apylinkės teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą ir šios liudytojos parodymai, duoti Plungės rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-181-363/2013, kurioje E. V. pripažintas kaltu pasisavinęs 1014 Lt (293,67 Eur), skiriasi dėl esminių aplinkybių. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, atlikdami įrodymų vertinimą, pažeidė reikalavimą vertinti įrodymus atskirai, o po to ir kaip visumą. Teismai, nustatę, kad liudytojos V. D. parodymai tarpusavyje nesutampa, turėjo pareigą šiuos prieštaravimus šalinti juos susiedami su kitais bylos duomenimis, kadangi tai yra privalu siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nes gali sudaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, objektyviuosius požymius, kurių visumos analizė kartu gali leisti atsakyti į klausimą ir dėl išteisintųjų psichinio santykio tarp daromos veikos ir kilusių padarinių (tyčios). Apeliacinės instancijos teismas į šiuos skundo argumentus nesigilino, o tik paviršutiniškai pateikė šių argumentų atmetimo motyvus. Taip buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nes teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

2.3. Kasatorius nurodo, kad teismai netyrė, kokiomis aplinkybėmis buvo surašyti vekseliai, kaip buvo nustatyta turtinė žala TŪB „V.“ 2012 m. kovo 8 d. Teismai netyrė, ar išteisintieji veikė laikydamiesi teisės aktų nustatytos tvarkos, ar ne; kodėl įgyvendino savo tariamą teisę be jokio pagrindo – inventorizacija nebuvo atlikta, vekseliai išrašyti išteisintųjų vardu, bet ne bendrovės naudai, pats E. V. nurodė, kad jam buvo liepta surašyti šiuos vekselius, jam buvo padiktuotas tekstas rašant paaiškinimą. Šios ir kitos aplinkybės sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, sudėties požymių turinį, tačiau nė vienas teismas šių aplinkybių įstatymo nustatyta tvarka netyrė, nes laikė su byla nesusijusiomis aplinkybėmis. Kartu tokiu būdu teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, kad teismas išvadas daro vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, įstatymu ir išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

              2.4. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog „išteisintųjų sąmoningą siekį savavališkai iš nukentėjusiojo E. V. išsireikalauti didelės pinigų sumos rodo tai, kad A. Ž. ir V. V. sudarė tokias sąlygas, jog nukentėjusysis negalėtų laisvai pasirinkti racionalaus elgesio varianto pagal susiklosčiusias aplinkybes.“ V. V. į parduotuvę, kur ir buvo numatyta neteisėtai sulaikyti E. V., buvo pakviesti dar du asmenys, t. y. V. G. ir R. G.. Šie asmenys buvo pakviesti ne kviestinių liudytojų vaidmeniui atlikti, o sukurti atmosferą, dėl kurios E. V. būtų psichologiškai palaužtas. Nukentėjusiajam tądien baigus darbą, jis netikėtai buvo sustabdytas, užrakintas patalpoje su keturiais suaugusiais vyrais, apsuptas išteisintųjų bei V. G. bei R. G.. Tokioje padėtyje nukentėjusysis buvo verčiamas prisipažinti tai ko nepadarė, pasirašyti dokumentus, kurių nespėjo net perskaityti, taip pat buvo diktuojamas tekstas verčiant rašyti pačiam prisipažinimus. Tokia sukurta padėtis buvo akivaizdi poveikio priemonė įgyvendinti nusikalstamus tikslus. Sudaryta situacija tapo dar labiau bauginanti, kai buvo neleista atsiliepti į skambinančio tėvo skambutį, o šiam sunerimus ir atvykus į darbovietę, jis nebuvo įleistas į TŪB „V.“ patalpas, kur tuo metu buvo užrakintas E. V.. Šie išteisintųjų ir kitų minėtų asmenų veiksmai, apribojant ne tik judėjimo, bet ir pasirinkimo laisvę, buvo sąmoningi, siekiant sukurti įtampą, bejėgiškumo jausmą, bauginančią aplinką, ir dėl tokio psichinio spaudimo priversti pasielgti taip, kaip to reikalauja išteisintieji.

2.5. Kasatorius teigia, kad nors apeliaciniame skunde buvo nurodoma, jog jeigu V. V. ir A. Ž. pakviestų asmenų V. G. ir R. G. paskirtis buvo dalyvauti fiksuojant E. V. neteisėtus veiksmus, teismai neatsakė į klausimus: kodėl buvo daromas vaizdo įrašas E. V. darbo vietoje, kodėl reikėjo papildomai kviestis ir kitus asmenis, jeigu E. V. neteisėtų veiksmų fiksavimas vyko ne tik vaizdo kamera, bet ir dalyvaujant net abiem TŪB „V.“ bendrasavininkiams (išteisintiesiems).

2.6. Anot kasatoriaus, esminių pažeidimų teismai padarė ir vertindami bylos duomenis dėl nukentėjusiojo nurodomos didelės žalos, sukeltos išteisintųjų veiksmais. Skuodo rajono apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad teismas nenustatė, jog vekselių pasirašymo faktas sąlygotų didelės žalos padarymą. Klaipėdos apygardos teismas dėl didelės žalos leido suprasti, kad nenustačius išteisintųjų neteisėtų veiksmų nėra pagrindo kalbėti ir apie didelės žalos požymį. Tačiau, kita vertus, teigė, kad teismai nenustatė, jog V. V. ir A. Ž. 2012 m. kovo 8 d. įvykio metu būtų siekę sukelti didelę žalą. Tokiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas parodė nenuoseklumą, nes viena vertus, žalos požymis šioje byloje apskritai nenustatinėtinas, bet, kita vertus, bylos duomenys nepatvirtina, kad išteisintieji siekė tokią žalą nukentėjusiajam padaryti. Tačiau kasatorius nurodo, kad nukentėjusysis E. V. į teisėsaugos institucijas kreipėsi jau kitą dieną po įvykio, t. y. 2012 m. kovo 9 d., o tai rodo, kad iš vakaro, kai nukentėjusysis E. V. grįžo į namus, nebuvo jokių objektyvių galimybių dėl emocinės būsenos kreiptis į policiją (tą patvirtina ir nukentėjusiojo sutuoktinė bei jo tėvai). Kreipdamasis į teisėsaugos institucijas E. V. nurodė, kad didelės žalos jam padarė būtent išteisintųjų ir kitų su jais dalyvavusių dviejų asmenų bendri veiksmai, kuriais nebuvo laikytasi ne tik teisės aktų nustatytos tvarkos, bet ir buvo sukeltas stresas, apribota fizinė laisvė, išgyvenimai ir pan. Nukentėjusysis viso proceso metu akcentavo kitus didelę žalą sukėlusius faktorius, o ne vekselių pasirašymą.

3. Pasak kasatoriaus, buvo netinkamai taikyta ir aiškinta BK 294 straipsnio 1 dalis. Nurodoma, kad nė vienas teismas, nors to buvo prašoma, neįsigilino į tai, kad išteisintųjų veiksmais, kuriais nukentėjusysis buvo priverstas pasirašyti paaiškinimą bei išrašyti išteisintųjų vardu  vekselius, buvo nesilaikyta įstatymų nustatytos tvarkos. DK 258 straipsnis numatė, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos.

4. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo apribota nukentėjusiojo teisė kaltinti, pažeista teisė prašyti keisti kaltinimą. Nukentėjusysis E. V. prašyme dėl kaltinimo keitimo nurodė,  kad niekada nepripažino, jog iš TŪB „V.“ yra pasisavinęs 250 000 Lt (72 405 Eur). Taigi nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, jog A. Ž. ir V. V. vykdė E. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą TŪB „V.“ tariamą teisę į 250 000 Lt (72 405 Eur) žalos atlyginimą ir šias aplinkybes išteisintieji tikrai žinojo ir suprato. Nukentėjusysis minėtame prašyme suformulavo kaltinamiesiems kitokį kaltinimą, kuriame nusikalstamos veikos požymis „pripažįstamą“ buvo pakeistas į požymį, išreikštą terminu „ginčijamą“. Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pasisakyta tik dėl vieno iš nukentėjusiojo prašyme dėl kaltinimo keitimo suformuluotų kaltinimų išteisintiesiems A. Ž. ir V. V. požymių – psichinės prievartos panaudojimo. Taigi, anot kasatoriaus, Skuodo rajono apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes nenagrinėjo nukentėjusiojo pateiktame prašyme keisti kaltinimą išteisintiesiems nurodyto požymio – „ginčijamą“ teisę.

Nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato R. Jurkos kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

5. Nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir tuo pagrindu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, nesutinka būtent dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su apylinkės teismo padarytu įrodymų vertinimu ir atmetė apeliacinį skundą. Tačiau nesutikdamas su įrodymų vertinimu kasatorius daro išvadą, kad nebuvo išnagrinėtas jo apeliacinis skundas. Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo. Kartu teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, liečiančių įrodymų vertinimo klausimus. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Todėl teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo nagrinės tik baudžiamojo proceso įstatymų tinkamo taikymo aspektu, bet nenagrinės apeliacinio teismo sprendimo įrodymų vertinimo aspektu, nes įrodymų vertinimo klausimai nagrinėjami tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Teisėjų kolegija į posėdį nekviečia liudytojų, neskiria ekspertizių, neatlieka kitų procesinių veiksmų, dėl kurių ji galėtų nuspręsti kitaip vertinti byloje esančius įrodymus.  Juo labiau nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, kurie neturi jokios įtakos kaltininkų veiksmų kvalifikavimui (pvz., aplinkybė, kad išrašyti vekseliai ne iš karto buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą). Tai jau anksčiau pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ši aplinkybė nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės vertinant V. V. bei A. Ž. veiksmus jiems pareikšto kaltinimo dėl savavaldžiavimo kontekste, tačiau kasatorius vėl iškelia šiuos argumentus jau kaip kasacinio skundo motyvus.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016). Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

6.1. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, savo išvadas padarė neištyręs byloje surinktų įrodymų visumos, neišnagrinėjęs visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

6.2. Kasatorius teigia, kad  apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes, anot kasatoriaus, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojos V. D. parodymų nesutapimo tarpusavyje. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas apie šį apeliacinio skundo argumentą pasisakė net itin išsamiai, išdėstydamas argumentuotą poziciją ne tik dėl šios liudytojos parodymų, bet ir dėl kitų liudytojų parodymų. Teismas nurodė, kad jokių esminių prieštaravimų tarp liudytojų V. D., V. G., R. G. bei V. M. parodymų ar esminių neatitikimų byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms nenustatyta. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog natūralu, kad praėjus po įvykio ne vieneriems metams (procesas truko ketverius metus), galimi neesminiai parodymų kitimai ir tai yra logiškai paaiškinama bei suprantama. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardytų minėtų liudytojų parodymų, jie yra nuoseklūs ir logiški, jų esminės detalės tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su liudytojos V. D. ir kitų liudytojų parodymų prieštaringumu, tiek tarpusavyje, tiek dėl vienų su kitais, pasisakė.

6.3. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojų A. V., B. V. ir V. V. parodymų dėl nukentėjusiojo E. V. laisvės suvaržymo, laisvo elgesio varianto pasirinkimo, emocinės būklės, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde.  Tokie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Pirma, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo visą vekselių pasirašymo situaciją, taip pat ir nukentėjusiojo atstovo keltą versiją dėl E. V. laisvės suvaržymo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nustatyta, jog liudytojų V. D., V. G., R. G., V. M. ir išteisintųjų V. V. ir A. Ž. parodymais nustatyta, kad E. V. jautėsi ramiai, o sutrikęs buvo tik įvykio pradžioje, kai patikrinus kasą, pas jį buvo aptikti bendrijai priklausantys pinigai. Parduotuvėje pokalbis tarp V. V. ir E. V. buvo ramus, niekas nešaukė, niekas negrasino, E. V. laisvė nebuvo apribota, nes parduotuvės durys visą laiką buvo atrakintos, E. V. bet kada galėjo išeiti, telefonu jam niekas nedraudė atsiliepti, jis pats ignoravo skambučius juos atmesdamas. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. V. pats parodė, kad, V. V. pasiūlius iškviesti jo tėvus, jis pats prašė jų nekviesti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog E. V. buvo kaip nors suvaržyta laisvė, o nukentėjusysis jautė diskomfortą, emocinius išgyvenimus, nepatogumo jausmą dėl savo paties padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentus, dar kartą pažymėjo, kad laisvė nukentėjusiajam nebuvo apribota, parduotuvės durys buvo atrakintos, jis bet kada galėjo išeiti, pokalbio metu jautėsi ramus, pas jį radus bendrovei priklausančius pinigus, pats prašė nekviesti jo tėvų ir policijos, būtent dėl to ir buvo pasirašyti vekseliai. Kalbant apie kasatoriaus nurodytų liudytojų A. V., B. V. ir V. V. parodymus dėl vekselių pasirašymo aplinkybių, atkreiptinas dėmesys, kad šių liudytojų parduotuvėje tuo metu net nebuvo, todėl jie apie minėtas aplinkybes nieko ir negalėjo parodyti. Be to, liudytojai B. V. ir V. V. parodė, kad jų su V. V. susitikimo metu, jiems tariantis dėl laidavimo už sūnaus padarytą nuostolį bei skolos sumažinimą, V. V. kalbėjo ramiai. Taigi priešingai, nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai išsamiai analizavo ir pasisakė tiek apie vekselių pasirašymo aplinkybes, apie E. V. tariamą laisvės apribojimą, tiek ir apie nukentėjusiojo tariamai patirtą psichinę prievartą, apie liudytojų parodymų prieštaringumą.

6.4. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo motyvai apeliacinės instancijos teismo nutartyje išskirti ir išdėstyti atskirai. Susipažinusi su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus teismo nutartyje argumentuotai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas.

Dėl A. Ž. ir V. V. išteisinimo      

7. Kasatorius ginčija išteisinamąjį nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl, kasatoriaus manymu, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, t. y. dėl netinkamo BK 294 straipsnio taikymo A. Ž. ir V. V..  Kasatoriaus manymu, A. Ž. ir V. V. veikoje yra visi BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.     

7.1. BK 294 straipsnio (Savavaldžiavimas) 1 dalis nustato, kad tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, padarė savavaldžiavimo nusikaltimą.

7.2. Pirmiausia, vertinant išteisintųjų veiksmus Baudžiamojo kodekso nuostatų požiūriu, pažymėtina, kad išteisintieji nustatė, kad jų įmonėje daromas nusikaltimas  ir jį galimai padaryti galėjo tik E. V., kuris dirbo pardavėju. Tam, kad patikrintų savo įtarimus, jie nustatė stebėjimą kamera ir padarė kontrolinį prekių užpirkimą. A. Ž. ir V. V. turėjo teisėtą pagrindą aiškintis situaciją jų įmonėje ir pareikalauti iš darbuotojo ataskaitos apie savo darbą. Juo labiau kad jie padarė kontrolinį užpirkimą, sužymėjo pinigus ir turėjo teisę tikrinti, kaip naudojamas jiems nuosavybės teise priklausantis turtas. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad jie, kaip įmonės savininkai, vykdė savo tikrą, o ne tariamą  teisę kontroliuoti, ar visi pinigai už parduotas prekes įnešami į kasą. Šioje dalyje jų veiksmai neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Be to, pažymėtina, kad ir pats E. V. iš pradžių pripažino, kad veikė neteisėtai, gautų pinigų neįnešė į kasą, ir traukė iš kišenės pinigus. Be to, pas jį rasti ir iš anksto sužymėti pinigai. Tai reiškia, kad A. Ž. ir V. V. įtarimai, jog E. V. pasisavina gautus už parduotas prekes pinigus, neįneša jų į kasą pasitvirtino (pažymėtina, kad dėl TŪB „V.“ priklausančių 1014 Lt pasisavinimo E. V. vėliau Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį). Be to, jis pareiškė, kad ir anksčiau savinosi pinigus, neįnešdamas jų  į parduotuvės kasą.

7.3. Kitas klausimas, ar A. Ž. ir V. V., nustatę neteisėtus E. V. veiksmus, toliau veikdami, laikėsi  įstatymo nustatytos tvarkos. BK 294 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vykdė savo teisę nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Kaltinimas A. Ž. ir V. V. dėl šio savavaldžiavimo požymio buvo tas, kad nustatę, jog E. V. galbūt yra pasisavinęs 250 000 Lt (72 405 Eur), savavališkai, neatlikus TŪB „V.“ inventorizacijos ir nenustačius padarytos žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp žalos ir E. V. veiksmų, pažeisdami 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį (vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai), vykdė E. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą TŪB „V.“ tariamą teisę į 250 000 Lt (72 405 Eur) žalos atlyginimą. Pagal įstatymais nustatytą tvarką, nustačius, kad daroma veika, turinti nusikaltimo požymių, privalu kreiptis į teisėsaugos institucijas ir pranešti apie įvykį, o šios institucijos baudžiamojo proceso nustatyta tvarka nustato kaltininką, jo padarytą žalą ir imasi priemonių, kad ji būtų atlyginta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintieji norėjo kviesti policiją, tačiau to nedarė tik E. V. prašymu. Be abejo, nėra draudimo nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų patiems tartis dėl nuostolių atlyginimo civilinėje teisėje numatyta tvarka, nesikreipiant į teisėsaugos institucijas. Juo labiau kad ir BK 178, 182, 183, 184 straipsnių atitinkamos dalys numato, kad už šių straipsnių atitinkamose dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas. Taigi tai, kad šioje situacijoje nebuvo kviesta policija ir šalys pačios bandė tartis dėl žalos atlyginimo, nelaikytina veiksmų atlikimu, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad šią aplinkybę pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas teigdamas, kad „žalos padarymas nagrinėjamu atveju buvo priežastis, leidžianti V. V. ir A. Ž. nuspręsti, ar dėl to kreiptis į teisėsaugos institucijas, ar žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinės atsakomybės pagrindu, šiuo atveju pasirašant vekselius už pripažįstamą skolą. O visi dėl to kylantys ginčai turi būti sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

7.4. Vienas iš savavaldžiavimą kvalifikuojančių požymių yra smurto panaudojimas. Byloje nenustatyta, kad išteisintieji naudotų psichinį ar fizinį smurtą, nenustatyta, kad parduotuvės durys buvo užrakintos  ir E. V. būtų jėga ar grasinimais užkirstas kelias išeiti iš patalpos ar kitaip apribota jo laisvė. To neparodė nė vienas liudytojas byloje. Pagaliau to neparodė ir pats E. V.. Grasinimas iškviesti policiją, grasinimas gresiančia baudžiamąja atsakomybe ir laisvės atėmimo bausme byloje nustatytomis aplinkybėmis negali būti laikomas psichiniu smurtu.

7.5. Kalbant apie smurto požymį savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtyje, pažymėtina, kad nusikaltimo sudėčiai neturi  reikšmės ir ta aplinkybė, ar E. V. tėvas byloje nustatytomis aplinkybėmis galėjo patekti į parduotuvę, ar ne. Net jei jis ir negalėjo patekti  į parduotuvę (nors jo buvimo prie parduotuvės nepatvirtino nei vienas liudytojas), tai jokiu būdu nepatvirtina, smurto panaudojimo prieš E. V. požymio. Taigi ir dėl to teisėjų kolegija neįžvelgia A. Ž. ir V. V. veiksmų neteisėtumo BK 294 straipsnio 2 dalies požiūriu.

7.6. Po to, kai E. V. paprašė nekvieti policijos, jis pats sutiko atlyginti padarytą žalą, kurios dydį įvertino apie 250 000 litų. Taigi jis pripažino skolą. Vekselis  yra vienas iš skolą įrodančių dokumentų, todėl išteisintieji, pasikonsultavę su teisininkais, pasiūlė užpildyti ir pasirašyti skolos vekselį, tą E. V. ir padarė.  Be abejo, tiksli padarytų A. Ž. ir V. V. įmonei nuostolių sumą nebuvo aiški, todėl jie rėmėsi pradiniu E. V. padarytų nuostolių įvardijimu. Kadangi E. V. pripažino padaręs žalą įmonei, jis savo noru pasirašė jam pateiktus vekselius (tik kitą dieną jis suabejojo skolos dydžiu ir jo tėvai pradėjo derybas su V. V.. Tačiau iš 2012 m. kovo 19 d. TŪB „V.“ atlikto inventorizacijos akto matyti, kad įmonei padaryta žala yra artima inventorizacijos metu nustatytam įmonei padarytam nuostoliui). Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo teismai, ta aplinkybė, kad prieš E. V. pasirašant paprastuosius vekselius nebuvo atlikta inventorizacija ir nenustatytas priežastinis ryšys tarp padarytos žalos bei E. V. atliktų veiksmų, taip pat ir TŪB „V.“ realiai padarytos turtinės žalos dydis, veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, kvalifikacijai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste esminės reikšmės neturi. Šie duomenys gali būti reikšmingi civilinėje byloje sprendžiant vekseliuose nurodytų  sumų pagrįstumo klausimą.

7.7. Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tik tuo atveju, jei dėl neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelės žalos nukentėjusiajam. Kasatorius daug dėmesio skiria tai aplinkybei, kad teismai nepagrįstai nevertino žalos, padarytos E. V.. Teisėjų kolegija pažymi, kad  apie didelę žalą BK 294 straipsnio prasme galima kalbėti tik tuo atveju, kai kaltininkai elgėsi neteisėtai, t. y. jų padarytuose veiksmuose yra BK 294 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytos veikos požymių – jie veikė savavališkai, pažeisdami įstatymais nustatytą tvarką ar naudojo smurtą. Tačiau, kaip teisėjų kolegija jau  prieš tai konstatavo, teismai pagrįstai  neįžiūrėjo savavaldžiavimo veikos požymių, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti  apie BK 294  straipsnyje numatytų padarinių buvimą  A. Ž. ir V. V. veikoje. Priežastinis ryšis baudžiamosiose bylose nustatomas ne tarp bet kokių kaltinamojo veiksmų ir objektyviai kilusių padarinių, o tik tarp neteisėtų kaltinamojo veiksmų, kurie yra nusikaltimo sudėties objektyvusis veikos požymis, ir kilusių padarinių. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neskyrė didelio dėmesio apeliacinio skundo argumentams dėl didelės žalos, nes sutiko su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl pavojingos veikos nebuvimo.            

Dėl kaltinimo pakeitimo

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo apribota nukentėjusiojo teisė kaltinti, pažeista teisė prašyti keisti kaltinimą. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą. Pirmosios instancijos teismas priėmė nukentėjusiojo atstovo prašymą pakeisti kaltinimą ir nagrinėjo bylą pagal naują kaltinimą. Kitas dalykas, kad naujame kaltinime nurodytos aplinkybės – psichinės prievartos panaudojimas ir E. V. ginčijimas A. Ž. ir V. V. vykdomos teisės – nepasitvirtino. Teismai motyvavo savo sprendimus dėl pakeistame kaltinime nurodytų naujų aplinkybių ir pagrįstai išteisinimo kaltinamuosius A. Ž. ir V. V. dėl nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje. Dėl psichinės prievartos požymio ir ginčijamos teisės teisėjų kolegija pasisakė anksčiau šioje nutartyje, atsakydama į kasacinio skundo motyvą dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties A. Ž. ir V. V. veikoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                          Aldona Rakauskienė

                                                                                                                            Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Vytautas Piesliakas