Civilinė byla Nr. 2-1428/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00239-2014-8                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 126.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2014 m. rugsėjis 2 d.

  Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „Danske bank A/S“ Lietuvos filialo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1185-524/2014, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Undoris“ pagal ieškovų R. B., Z. G., K. J., T. M., S. P., V. V., V. B., P. K., R. S., R. G., A. G., V. S., Y. Y., uždarosios akcinės bendrovės „Noble Group“, ,,Danske bank A/S“ Lietuvos filialo, Swedbank AB, ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė DNB bankas,  uždaroji akcinė bendrovė „LKB“.

Teisėja,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimu, įmonės mokumo vertinimu.

Ieškovai R. B., Z. G., K. J., T. M., S. P., V. V. (V.), V. B., P. K., R. S., R. G., A. G., V. S. (S.), Y. Y. (Y.) (t. 1, b. l. 2-6; t. 2, b. l. 2-4, 60-61, 62), UAB „Noble Group“ (t. 1, b. l. 81-82), ,,Danske bank A/S“ Lietuvos filialas (t. 1, b. l. 115-120), Swedbank AB (t. 1, b. l. 197) savarankiškais ieškiniais (pareiškimais) prašė iškelti atsakovui UAB „Undoris“ bankroto bylą, paskirti įmonės bankroto administratorių. Reikalavimą iškelti atsakovui bankroto bylą bendraieškiai motyvavo tuo, kad atsakovas neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, dėl savo finansinės padėties nepajėgia vykdyti turtinių įsipareigojimų, yra nemokus.

Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-22 nutartimi trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų byloje, įtrauktas AB DNB bankas (t. 1, b. l. 165-166, 187), 2014-05-05 teismo nutartimi – UAB „LKB“ (t. 2, b. l. 46-48, 64).

2014-05-06 Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas pareiškėjo A. B. prašymas dėl naujos bankroto administratoriaus kandidatūros svarstymo (t. 2, b. l. 74).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014-05-09 nutartimi (t. 2, b. l. 82-84) atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Undoris“, taip pat atsisakė priimti A. B. prašymą skirti bankroto administratorių ir jį su priedais grąžino pareiškėjui. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Undoris“, teismas įvertino į bylą pateiktus dokumentus, atsakovo argumentus dėl įmonės (ne)mokumo ir nustatė, jog UAB „Undoris“ pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, įmonė ketina vykdyti įsipareigojimus, todėl nėra nemoki. Teismo vertinimu, tai patvirtina ir aplinkybė, jog dalis ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškusių bendrovės darbuotojų po ieškinyje nurodomo darbo sutarčių nutraukimo vėl dirbo pas atsakovą, o tai leidžia padaryti išvadą, jog atsakovas sudarė susitarimus su darbuotojais dėl ieškinyje nurodytų įsiskolinimų išmokėjimų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo UAB „Undoris“ kelti bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas ,,Danske bank A/S“ Lietuvos filialas atskirajame skunde (t. 2, b. l. 87-91) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-09 nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo į bylą pateiktų dokumentų analize, kadangi pastarasis nepateikė visos bylai reikšmingos informacijos. Nors pagal atsakovo pateiktą kreditorių sąrašą įmonės pradelstų įsipareigojimų suma pareiškimo nagrinėjimo teisme dieną sudarė 1 190 158,58 Lt sumą, pagal UAB „Creditinfo Lietuva“ išrašą iš Turto arešto aktų registro matyti, kad atsakovo turtui taikyto arešto mastas siekia 6 599 942,43 Lt. Tai sudaro pagrindą abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie pradelstas skolas teisingumu. Be to, iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovo įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai sudaro 15 945,46 Lt, kad įmonėje nedirba nei vienas darbuotojas. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovas ilgą laiką neatsiskaito su savo darbuotojais, o tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas iškelti atsakovui bankroto bylą. Kita vertus, aplinkybė, jog įmonėje nedirba nei vienas darbuotojas, nesant jokių objektyvių duomenų, liudijančių įmonės faktinę veiklą (generuojančią pajamas) ir kartu patvirtinančių, jog atsakovo patiriami sunkumai nėra nuolatinio pobūdžio, sudaro pagrindą abejoti realiomis atsakovo galimybėmis vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, juolab, kad pagal įmonės pateiktas pelno (nuostolių) ataskaitas 2012-2013 metais įmonė veikė nuostolingai. Nesiimdamas priemonių šiai informacijai patikrinti, teismas pažeidė reikalavimą tokio pobūdžio bylose būti aktyviam ir pačiam rinkti įrodymus, pagrindžiančius tikrąjį atsakovo pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykį (CPK 179 str. 2 d.), netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, kuriais grindžiama atsakovo finansinė padėtis, dėl ko padarė neteisingą išvadą dėl atsakovo mokumo (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis pripažintina neteisėta ir naikintina dėl padarytų procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla buvo išnagrinėta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).

Atsakovas UAB „Undoris“, bendraieškiai R. B.,  Z. G., K. J., T. M., S. P., V. V., V. B., P. K., R. S., R. G., A. G., V. S., Y. Y., UAB „Noble Group“, Swedbank AB, tretieji asmenys AB DNB bankas, UAB „LKB“ atsiliepimų į atskirąjį skundą neteikė. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas tik dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Undoris“, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 str., 338 str.). Teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti A. B. prašymą skirti bankroto administratorių ir jis su priedais grąžintas pareiškėjui, atskiruoju skundu neskundžiama, taigi apeliacinės instancijos teismas dėl šioje dalyje priimto teismo procesinio sprendimo nepasisako. 

Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto (toliau – ir ĮBĮ) bei CPK nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju bendraieškiai savo reikalavimą iškelti įmonei bankroto bylą grindė vėlavimu mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, o taip pat įmonės nemokumu.

Pažymėtina, kad remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 str. 1 d.). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama ir tai, jog vien formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas pats savaime negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą, kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą, vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-05 nutartis c. b. 2-1031/2014 ir kt.).

Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo UAB „Undoris“ pradelsti skoliniai įsipareigojimai neviršija pusės į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, todėl net bendrovei ir vėluojant atsiskaityti su darbuotojais, nėra pagrindo įmonės laikyti nemokia bei kelti jai bankroto bylą. Teismas, padarydamas šią išvadą, rėmėsi iš VĮ „Registrų centras“ gautu UAB „Undoris“ 2011 metų balansu, taip pat atsakovo teismui pateiktuose dokumentuose – 2013 metų balanse, kreditorių, debitorių, ilgalaikio turto sąrašuose – užfiksuotais duomenimis. Iš pastarųjų matyti, kad 2011 metais bendrovė turėjo 9 591 813 Lt vertės turto, o jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 2 569 675 Lt, 2012 metais bendrovės turto vertę sudarė 9 444 462 Lt dydžio suma, o per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus – 2 533 501 Lt, pradelstų kreditinių įsipareigojimų dydis 2014-04-24 buvo 1 190 158,58 Lt, debitoriniai įsipareigojimai – 836 437,77 Lt, o ilgalaikio turto vertė – 3 907 473,48 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tuo atveju, jeigu būtų vadovaujamasi vien paminėtais duomenimis, būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo būsena neatitinka nemokumo kriterijų. Rėmimasis balanso duomenimis, nustatant įmonės mokumą (nemokumą), paprastai yra pakankamas, jeigu nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Nagrinėjamu atveju ieškovas ,,Danske bank A/S“ Lietuvos filialas, atskiruoju skundu nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, jog remiantis UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenimis, atsakovo turtui taikyto turto arešto mastas yra ženkliai didesnis, nei atsakovo nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma, o tai sudaro pagrindą abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie pradelstas skolas teisingumu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO bei teismui prieinamus Turto arešto aktų registro duomenis, apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais.

Atsakovo į bylą pateikto 2014-04-24 kreditorių sąrašo (t. 2, b. l. 38-40) turinys rodo, kad bendra kreditorinių įsipareigojimų, kuriuos atsakovas pripažįsta pradelstais (t. 2, b. l. 11), suma – 1 190 156,58 Lt. Tuo tarpu pagal Turto arešto aktų registro duomenis iki 2014-04-24 matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės UAB „Undoris“ turtui yra taikomos, siekiant užtikrinti bendros 3 996 284,30 Lt dydžio sumos išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus. Pažymėtina, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus išieškotinos sumos viršija 2 000 000 Lt. Tarp kreditorių yra ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Bendrovės pradelsti mokestiniai įsipareigojimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pagal prie atskirojo skundo pridedamus dokumentus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visumoje (CPK 314 str., 338 str.), palyginus juos su registro duomenimis, padvigubėjo. Tačiau nei paminėti, nei didžioji dalis kitų Turto arešto aktų registre nurodytų kreditorių nėra įtraukti į atsakovo teismui pateiktą kreditorių sąrašą. Išanalizavus atsakovo duomenis apie jo pripažįstamas pradelstų įsiskolinimų sumas bei Turto arešto aktų registro informaciją, matyti, kad UAB „Undoris“ pradelstų įsipareigojimų suma tikėtina siekia 4 568 135,48 Lt, o tai yra suma, artima atsakovo 2014-03-31 deklaruojamo turto vertės pusei – 4 721 878 Lt (9 443 756 : 2) (t. 2, b. l. 31).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su atskirojo skundo argumentu, jog iš byloje esančių įrodymų net nėra galimybės nustatyti realios atsakovo balanse įvardinto turto vertės. Iš UAB „Undoris“ balanso už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31 (t. 2, b. l. 31-32) matyti, kad atsakovas balanse yra apskaitęs ilgalaikį turtą 8 285 435 Lt sumai, tačiau ilgalaikio turto sąraše nurodytas turtas įvertintas tik 3 912 266 Lt suma (t. 2, b. l. 34-37). Taigi lieka neaišku, kas sudaro kitą atsakovo šiame balanse apskaitytą 4 373 169 Lt vertės materialųjį turtą. Antra vertus, iš ilgalaikio turto sąrašo matyti, kad dalį nekilnojamojo turto bendrovė įsigijo 2006-2007 metais. Tai, įvertinus visuotinai žinomą aplinkybę, kad nuo 2008 metų nekilnojamojo turto rinkoje vyko ženklus nekilnojamojo turto kainų kritimas, sudaro prielaidas abejoti, ar atsakovo nurodyta jam priklausančio nekilnojamojo turto vertė, nesant jos pagrindimo kitais objektyviais įrodymais, atitinka turto realią vertę, kuri ir yra reikšminga, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad nėra tikslūs atsakovo teikiami duomenys apie trumpalaikį turtą, kurį sudaro per vienerius metus gautinos sumos. Balanse nurodyta šio turto vertė – 1 157 939 Lt, tuo tarpu atsakovo teikiamo debitorių sąrašo (t. 2, b. l. 41) turinys rodo, kad bendrovė tikisi susigrąžinti skolas bendrai 836 437,77 Lt sumai, kurių atgavimo realumas, atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitymo už skolas terminai yra suėję 2008, 2011 metais ir didžioji dauguma debitorių, sprendžiant pagal sąraše nurodytą informaciją, yra užsienio valstybėse veikiančios įmonės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat yra abejotinas.

Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad byloje nebuvo išsamiai išanalizuotos ir aplinkybės, reikšmingos vertinant atsakovo finansinių sunkumų pobūdį. Iš atsakovo pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovo pradelstų įsiskolinimų susidarymo laikotarpis apima 2008-2012 metus. Sprendžiant iš bylos medžiagos, Lietuvos informacinės sistemos LITEKO bei Turto arešto akto registro duomenų, dalis sąraše nurodytų kreditorių, pavyzdžiui, trečiasis asmuo AB DNB bankas (t. 1, b. l. 176-177, Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. 2-1149-479/2011), ieškovas Swedbank AB (t. 1, b. l. 202-205,  Klaipėdos miesto apylinkės teismo c. b. Nr. 2-5954-323/2012), kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir pateikė vykdomuosius dokumentus vykdyti antstoliams atitinkamai dar 2011, 2012 metais, tačiau iki šiol teismo sprendimai nėra įvykdyti. Pažymėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-30 sprendimas už akių (c. b. Nr. 2-13563-328/2010), kuriuo kreditorių sąraše nenurodytam UAB „Undoris“ buvusiam darbuotojui V. K. priteistas 44 795,00 Lt dydžio neišmokėtas darbo užmokestis, sprendžiant iš Turto arešto akto registro duomenų, taip pat iki šiol nėra įvykdytas. Nustatytos aplinkybės neatitinka teismo išvados, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovo skolos negali būti išieškotos iš atsakovo turto. Skundžiamoje nutartyje nieko nepasisakyta apie tai, kad atsakovas nėra sumokėjęs darbo užmokesčio ne tik ieškovams, bet ir kitiems įmonės darbuotojams. Teismas nevertino ir niekaip neargumentavo aplinkybės, jog bendra įsiskolinimų, didžiąją dalimi susidariusių dar 2011 metais, suma darbuotojams – 129 892,36 Lt. Tuo tarpu išvada, jog „su atsakove buvo susitarimai dėl išmokų, nurodytų ieškinyje, išmokėjimo“, padaryta remiantis prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais, ir prieštarauja paties atsakovo pateiktiems duomenims, kuriais grindžiamos atsakovo skolos darbuotojams, įskaitant ieškovus.

Išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus bei su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija, jog atsakovo ketinimas vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, konstatuotas skundžiamoje nutartyje, deklaratyvus. Juridinių asmenų registre, UAB „Undoris“ įstatuose (t. 1, b. l. 140; t. 2, b. l. 13-27) nurodytos bei viešai skelbiamos veiklos pobūdis (t. 2, b. l. 113) lemia, jog jai įgyvendinti reikalingi žmogiškieji ištekliai. Tuo tarpu pagal atsakovo pateiktą bei viešai internetinėje erdvėje skelbiamą informaciją (http:// rekvizitai.vz.lt/imone/undoris/darbuotoju-skaicius/) nuo 2013-03-22 įmonėje nebuvo nei vieno apdraustojo darbuotojo. Ši aplinkybė, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, sudaro pagrindą abejoti atsakovo galimybe generuoti pajamas, reikalingas atsiskaitymui su kreditoriais.

Remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesiėmė visų procesinių galimybių patikrinti atsakovo pateiktų finansinių dokumentų, kaip ir atsiliepime į ieškinį išdėstytų argumentų, objektyvumą bei patikimumą, nors spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo teismas turi būti aktyvus, išsiaiškinti visas šiam klausimui teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir (ne)mokumą konstatuoti ne vien atliekamais matematiniais skaičiavimais dėl į balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų skolų santykio, o įrodymų apie įmonės finansinius pajėgumus veikti rinkoje visuma. Byloje nebuvo nustatytas realaus turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis bei kitos reikšmingas bankroto bylos (ne)kėlimui aplinkybės, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o bankroto bylos iškėlimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.).

Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turi imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, kad būtų surinkti visi įrodymai, kurių reikalauja ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis (tame tarpe kad būtų pateiktas išsamus kreditorių sąrašas, nurodomi aiškūs atsiskaitymo su kreditoriais terminai, antstolių vykdomi išieškojimai, įkeistas turtas ir kt.), įmonės balanse esančio turto sudėtį ir jo realią vertę patvirtinantys įrodymai, o prireikus – kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka įvertintų įmonės turtą (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartį Panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Undoris“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                           Dalia Kačinskienė