Administracinė byla Nr. I-0767-189/2014
Proceso Nr. 3-61-3-02765-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 28., 74.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Kaminsko ir Irenos Paulauskienės,
dalyvaujant pareiškėjos UAB „Jurvitola“ atstovei advokato padėjėjai Giedrei Narbutei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Jurvitola“ skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) prašydama:
1) Panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, Ministerija) 2013-06-18 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1865 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;
2) Įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-06-18 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1865 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;
3) Priteisti iš Lietuvos valstybės po 0,93 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjai priklausančios integruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;
4) Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėdama faktines ginčo aplinkybes nurodė, kad Energetikos ministerija 2012-10-12 pareiškėjai išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti, b. l. 8) Nr. LP-2578, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini).
Ministerija 2013-06-18 pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti, b. l. 13) Nr. LG-1865. Leidimo gaminti dalyje „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Pareiškėja nesutikdama su šia Leidimo gaminti dalimi, kreipėsi į teismą.
Nurodė, jog Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) 2012-06-21 redakcijos 20 str. 11 d. numatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 4 d. nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 12 d., atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 str. 2 d., tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.
Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012-07-04 nutarimu Nr. 827 (toliau – Aprašas), 6.1 p. nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 p. nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 p. nustatyta, kad Aprašo 8.2 p. nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 p. taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais.
Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 7 d. buvo nustatyta, kad Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Taigi Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,80 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23.
Tačiau jau nuo 2013-02-01 įsigaliojusios Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 str. 6 d. buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Taigi pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatymas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Vadinasi asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 str. dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galiojo Komisijos 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,87 Lt/kWh.
Pareiškėjai išduotame Leidime gaminti yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi nors Leidimą plėsti pareiškėja gavo dar 2012-10-12, t. y. galiojant Įstatymo 2012-06-21 redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jai 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,80 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjai bus taikomas tik 0,87 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu. Iš to seka, kad tiesiogiai taikant Įstatymo 2013-01-17 redakciją ir pareiškėjai nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje nustatytą reguliavimą, o tai reiškia, kad pareiškėjai taikomas fiksuotas tarifas nepagrįstai yra sumažinamas 0,93 Lt/kWh. Pareiškėjos teigimu, tokiu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai bei interesai, nes Įstatymo pakeitimo Įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, jog Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.
Pareiškėjos teigimu, gavus Leidimą plėtrai, jai buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Todėl būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo pareiškėjos apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas, nes tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Tuo tarpu šiuo atveju Energetikos ministerijos Bendrovei išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Taip pat pabrėžė, kad Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjai Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai.
Nurodė, jog dėl jau paminėtų neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėja patytė žalą negautų pajamų forma, kurią sudarė elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,93 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nors ir kreipėsi į visuomeninį tiekėją AB „Lesto“ dėl elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties sudarymui ir sutartis dar nėra sudaryta, tačiau faktiškai iki 2013-07-17 pareiškėja yra pagaminusi 7040 kWh elektros energijos, kas atitinkamai reiškia 6547,2 Lt dydžio žalą negautų pajamų forma (7040 kWh x 0,93 Lt/kWh).
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei atsiliepimų (b. l. 19–22, 29–62) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Dėl pareiškėjos argumentų, išdėstytų dėl 2013-06-18 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1865 nustatytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis nurodė, kad pareiškėja gavusi Leidimą plėtrai ir pradėdama veiklą energetikos sektoriuje sutiko su leidime nurodytomis veiklos sąlygomis, t. y. su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl darė išvadą, kad pareiškėja laisva valia atliko eilę veiksmų ir tik po to apskaičiavęs žalą kreipėsi į teismą.
Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir viešojo intereso principo įgyvendinimo nurodė, kad įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (toliau – ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymas) buvo parengtas siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir siekiant išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Pabrėžė, kad šią diskreciją objektyviai lėmė nedarni atsinaujinančios energetikos plėtra.
Nurodė, kad lex retro non agit principas yra išvedamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintos nuostatos, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Pažymėjo, kad jis taip pat siejamas ir su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu – teisinio saugumo reikalavimu. Pabrėžė, kad reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu.
Dėl pareiškėjos prašomos žalos priteisimo nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, taip pat duomenų apie elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją.
Atsakovės teigimu, pareiškėjos antrais reikalavimas taip pat turėtų būti atmestinas, kaip nepagrįstas, nes, priešingu atveju, tenkinus šį reikalavimą atsakovė nesilaikytų ginčą reglamentuojančių teisės aktų, o tai prieštarautų viešojoje teisėje įtvirtintiems principams.
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjai 2013-06-18 Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1865 nustatytų veiklos sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytine medžiaga nustatyta, kad Ministerija 2012-10-12 pareiškėjai išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2578 (b. l. 8). Šiuo leidimu pareiškėjai suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas–(duomenys neskelbtini), instaliuota galia–0,03 MW, elektrinės tipas–saulės elektrinė, projektinė metinė elektros energijos gamyba–30000 kWh.
Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-30 išdavė pažymą Nr. 14ĮP2-43015, patvirtinančią, kad pareiškėjos saulės elektrinė yra sumontuota, išbandyta ir atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 9).
Pareiškėjai pagal 2013-04-22 prašymą (b. l. 24), 2013-06-18 buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1865, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos–vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime taip pat nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas–(duomenys neskelbtini), įrengtoji galia 0,03 MW, elektrinės tipas–saulės elektrinė (integruota į pastatą, b. l. 13).
Taigi pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl savo teisių ir interesų galimo pažeidimo, kurį būtent ir sieja su pasikeitusiu saulės energetikos skatinimo teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjos teigimu, pastarosios teisių ir interesų galimas pažeidimas pasireiškė tuo, kad gavus leidimą plėtrai, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, pareiškėjai sukūrė teisėtus lūkesčius, jog išpildžius nustatytas sąlygas (t. y. pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.
Pagal Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01) saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 str. redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 d.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).
Nuo 2013-02-01 įsigaliojusio Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 str. 6 p. (redakcija, galiojusi nuo 2013-02-01) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (7 d.).
Taigi nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjai Leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusi iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01. Įsigaliojus Įstatymo pataisoms, nuo 2013-02-01 skatinimo kvotų paskirstymas buvo sustabdytas.
Bylos medžiaga tvirtina, kad dėl Leidimo gaminti elektros energiją pareiškėja kreipėsi 2013-04-22 (b. l. 24) ir Leidimas gaminti jai buvo išduotas 2013-06-18, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis įstatyminėmis teisės nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi, remiantis aukščiau minėtu teisiniu reglamentavimu atsakovė neturėjo pagrindo leidime įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal Leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t. y. atsakovė neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, tam, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Todėl, kaip ir šiuo atveju, Įstatymo pakeitimų priėmimo tikslas (redakcija nuo 2013-02-01) ir buvo vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas.
Nepagrįstais vertintini ir pareiškėjos argumentai, jog ginčijama Leidimo gaminti dalis pažeidė ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus, nes pareiškėja tikėjosi, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Pažymėtina, kad kaip numatyta teisės doktrinoje, verslininkai vykdantys atitinkamą veiklą veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka būtent pačiam verslininkui, o tai reiškia, kad pareiškėja turėjo įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, įstatymų leidėjas pakeitė Įstatymo nuostatas gindamas silpnesnę sandorio šalį, t. y. elektros energijos vartotoją, siekiant užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip matyti iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto, nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW–siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.
Šiuo aspektu (dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo) taip pat pažymėtina, kad pareiškėja dar gavusi Leidimą plėsti, kuriame nustatyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją ir, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, jau tada negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdama leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi apibendrinant darytina išvada, kad Ministerijos 2013-06-18 leidimas Nr. LG-1865 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas bei priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl naikinti šią dalį pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai taip pat nėra pagrindo ir įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-06-18 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1865 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pareiškėja trečiuoju reikalavimu prašo priteisti po 0,93 Lt/kWh už pareiškėjai priklausančios integruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013-06-18 Leidimo gaminti priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 str. nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Bylos medžiaga nustačius, kad ginčijamas 2013-06-18 Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1865 buvo priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija ir Ministerija veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo argumentams dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjos atžvilgiu. Tuo tarpu nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinojo elemento– neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima. Šiais pagrindais atmestini pareiškėjos argumentai dėl žalos atlyginimo.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkinamas ir prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjos UAB „Jurvitola“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Bronius Januška
Arūnas Kaminskas
Irena Paulauskienė