Administracinė byla Nr. eA-201-552/2024

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01799-2020-3

        Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,ABC Projektai“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Bruc Bond“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABC Projektai“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ABC Projektai“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko 2020 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. 03-50 ,,Dėl Bruc Bond, uždarajai akcinei bendrovei, išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu konstatuoti Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, PPTFPĮ ) pažeidimai ir Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-17 patvirtintų Finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui (toliau – ir PP/TF) (toliau – ir Nurodymai) pažeidimai, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos įstatymo (toliau – ir EPEPĮĮ) ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstaigų įstatymo (toliau – ir MIĮ) pažeidimai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dalyje dėl Įstatymo pažeidimų atsakovas konstatavo, jog Bendrovė neturėjo tam tikrų tinkamų vidaus dokumentų ir procedūrų, netinkamai taikė PP/TF reikalavimus praktikoje, o padarytus pakeitimus pagal atsakovo rekomendacijas atsakovas vertino kaip nepakankamus. Tačiau nebuvo nustatyta PP/TF, taip pat nenustatyta, kad Bendrovė sukėlė žalą. Dalyje dėl EPEPĮĮ ir MĮĮ pažeidimo atsakovas konstatavo, jog Bendrovė laikė klientų lėšas sąskaitoje ilgiau nei 48 val., taip pat ėmėsi netinkamų priemonių apsaugoti klientų lėšas, esančias sąskaitoje ir balansinėse ataskaitose, teikė netikslią informaciją apie klientų lėšų likučius sąskaitose, tačiau atsakovas nenustatė, kad Bendrovė sukėlė žalą arba įgijo nepagrįstos turtinės naudos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai pradėjo eilę procesų ir savo išvadomis bei veiksmais ėmė žlugdyti Bendrovę atimant dar 2016 m. gautą licenciją. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nei sukurtų teisėtų lūkesčių investuotojams, taip pat prieštarauja kitiems teisės aktams.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad priimant Nutarimą buvo pažeisti VAĮ reikalavimai, jog viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos. Pareiškėjo teigimu, iš Nutarimo nėra aišku, kokius konkrečius Bendrovės veiksmus vertino atsakovas. Lietuvos banko valdyba Nutarimo dalyse, kuriose aprašomos nustatytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, tik abstrakčiai aprašė tariamą pažeidimą ir darė nuorodą į kitą dokumentą. Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo aprašomosios dalies 1.4 punkte nurodyta išvada, kad Bendrovė inspektuojamuoju laikotarpiu ne visa apimtimi įdiegė rizikos vertinimu pagrįstą metodą, neatliko Bendrovės visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo bei, atlikdama klientų rizikos vertinimą, kliento riziką įvertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus geografinės ir (arba) kliento, paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai reikalauja tik nustatyti atitinkamas vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, Įstatymo 29 straipsnio 7 dalis įpareigoja finansų įstaigas nustatyti tokias procedūras atsižvelgiant į savo veiklos mastą ir pobūdį. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė yra maža įmonė, turinti mažą klientų portfelį (iki 50 aktyvių klientų) ir teikianti tik vieną licencijuojamą paslaugą, kuriai teikti naudojasi kredito įstaigų, kurioms taikomi aukštesni PP/TF prevencijos reikalavimai nei kitoms finansų įstaigoms Europos Sąjungos šalyse, paslaugomis, todėl Bendrovės nustatytos procedūros, susijusios su rizikos vertinimu, buvo pakankamos atsižvelgiant į Bendrovės veiklos mastą ir pobūdį. Pareiškėjas tvirtino, kad tinkamai įgyvendino rizikos vertinimo reikalavimus, įskaitant ir klientų kategorizaciją, inspektavimo metu Bendrovės veikloje nebuvo nustatyta jokių su PP/TF susijusių incidentų. Bendrovė klientams buvo suteikusi aukščiausios rizikos kategoriją, kas parodo atsakingą Bendrovės požiūrį į kliento keliamą PP/TF riziką, kai nesiekiama rizikos nuslėpti žemesnės rizikos kategorizavimu.

4.       Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo aprašomosios dalies 2 punkte nustatytu pažeidimu, kad netinkamai nustatė kliento ir kliento atstovo tapatybę ir neįsitikino, jog kliento atstovas turi teisę veikti kliento vardu, o Bendrovės atliekamas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas pasižymėjo reikšmingais trūkumais. Pareiškėjas paaiškino, kad įvykdė reikalavimus turėti kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo procedūras, kurios buvo taikomos tiek nustatant kliento tapatybę jam dalyvaujant, tiek nuotoliniu būdu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė konkrečių datų ir konkrečių klientų, kurių atžvilgiu nustatytas pažeidimas, nustatant tapatybę, naudojantis teisininkų paslaugomis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos bankui pateikė vidaus procedūrų pakeitimus bei nurodė ateityje taip pat planuojantis keisti procedūras. Bendrovė dar nesibaigus inspektavimo procesams inicijavo klientų pakartotinį tapatybės nustatymą bei pasitelkė trečiąją šalį UAB „Ondato“, teikiančią profesionalias tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu paslaugas, todėl inspektavimo metu nustatyti pažeidimai buvo pašalinti.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas, konstatuodamas, jog kliento tapatybės nustatymas pasitelkiant teisininkų kontoras buvo netinkamas, bei darydamas išvadą, kad klientų tapatybę nustatant nuotoliniu būdu vaizdo įrašų kokybė buvo prasta, nenurodė konkrečių datų, klientų, pažeidimų ir įrodymų, kuriais rėmėsi darydamas išvadą dėl vidaus procedūrų netinkamumo ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo aprašomosios dalies 3 punkte nurodytu pažeidimu ir nurodė, kad buvo reglamentavęs kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procesą vidaus procedūrose. Pareiškėjas paaiškino, kad pradėjo momentinės operacijų stebėsenos procesą automatizuoti ir testuoti, siekdamas patenkinti Lietuvos banko lūkesčius. Lietuvos bankas šį pažeidimą grindė bendro pobūdžio, prieštaringais ir neaiškiais argumentais, nenurodė, kodėl Bendrovės dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos reglamentavimas buvo netinkamas bei nedetalizavo, kokie konkretūs Bendrovės veiksmai buvo vertinami.

6.       Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo aprašomosios dalies 4 punkte nurodytu pažeidimu, tačiau pripažino, kad iki 2019 m. spalio 1 d. nebuvo detaliai reglamentavęs vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad praktikoje tikrino klientą, naudos gavėją, kliento atstovą ir lėšų siuntėją ar gavėją sankcijų sąrašuose. Bendrovės tvarkoje „AML, CTF and Sanctions Group Policy“ buvo nustatytas bendras reikalavimas nepažeisti sankcijas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai nereikalauja atlikti patikrą sankcijų sąrašuose automatiniu būdu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos bankas neidentifikavo, jog Bendrovės prašoma pateikti ne finansinį, o su PP/TF prevencijos reikalavimų įgyvendinimu susijusį auditą ar kitą vertinimą. Bendrovė buvo parengusi reikiamas vidaus kontrolės procedūras, patvirtinusi pareiginius nuostatus. Lietuvos bankas nepagrįstai konstatavo, kad rengiamos PP/TF prevencijos ataskaitos nebuvo pakankamos, kad užtikrintų tinkamą vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija, įgyvendinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos bankas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovės darbuotojai nėra tinkamai supažindinami su savo funkcijomis, PP/TF prevencijos reikalavimais. Pareiškėjas nesutiko, kad inspektuojamuoju laikotarpiu mokymų organizavimas buvo nepakankamas.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu neteisėtai konstatuota, jog Bendrovė pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio nuostatas. Lietuvos bankas, prieš suteikdamas Nutarimu panaikintą licenciją, patvirtino Bendrovės verslo planą, todėl Nutarimu nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė Lietuvos bankui pateikė neteisingą informaciją apie planuojamą elektroninių pinigų veiklą. Pareiškėjas paaiškino, kad susidūrė su anomalija rinkoje, kuri nebuvo aptarta verslo plane, t. y. iš esmės pasikeitė klientų elgsena, kuomet klientai pervesdavo pinigines lėšas ir nepateikdavo mokėjimo nurodymų, o pati Bendrovė neatliko jokių valinių veiksmų, kad klientų lėšos, esančios sąskaitose, būtų užlaikomos. Pareiškėjas pažymėjo, kad, nustačiusi klientų elgsenos rinkoje pasikeitimą, Bendrovė būtent taip ir padarė, kaip nurodyta verslo plane, ir kreipėsi į atsakovą su prašymu padėti ištaisyti esamą situaciją ir suteikti elektroninės pinigų įstaigos licenciją. Pareiškėjo teigimu, klientų elgesį rinkoje paveikė nuolat besikeičianti finansų rinkos teisinio reguliavimo bazė, o Lietuvos bankas verslo planu buvo informuotas apie grėsmę, su kuria Bendrovė gali susidurti pereidama prie elektroninių pinigų leidimo veiklos. Bendrovė, nustačiusi klientų elgsenos rinkoje pasikeitimą, ėmėsi aktyvių prevencinių priemonių pažeidimui šalinti, todėl Nutarimu nepagrįstai konstatuota, kad Bendrovė ilgą laiką nesiėmė veiksmų pažeidimui šalinti. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė ėmėsi aktyvių prevencinių priemonių, su kai kuriais klientais nutraukė dalykinius santykius, o likusiais atvejais įvedė teigiamo balansinio likučio mokestį. Bendrovė negalėjo numatyti, kad mokėjimų nurodymų teikimas iš klientų užtruks ilgesnį laikotarpį, kadangi Bendrovė numatė, jog dalis lėšų bus gaunama be mokėjimo nurodymų ir šią aplinkybę įvertino verslo plane, nurodydama, jog lėšos, negavus mokėjimo nurodymo, bus grąžinamos klientui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pats pateikė Lietuvos bankui duomenis, jog Bendrovė, reaguodama į klientų elgseną, kai pastarieji nepateikia mokėjimo nurodymų dėl jų lėšų pervedimo, nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. nebepriima naujų klientų ir nuo 2020 m. sausio 1 d. nutraukė sutartis su 25 klientais tam, kad išvengtų klientų lėšų užlaikymo. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. vasario mėn. patvirtino naują Bendrovės klientų lėšų saugojimo procedūrą, kurioje nurodyta konkreti prevencija ir konkretus veiksmų planas, kaip apsisaugoti nuo užsilikusių piniginių lėšų sąskaitose ir situacijų, kai klientai perveda pinigines lėšas nesant nurodymo.

8.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nutarimo aprašomosios dalies 8.2 ir 8.3 papunkčiuose nėra pateikti motyvai ir teisinis pagrindas, kodėl klientų piniginių lėšų sąskaitoje buvimas yra vertinamas kaip elektroninių pinigų leidyba. Teisinis reguliavimas nenustato, kad klientų piniginės lėšos mokėjimų atlikimui skirtoje sąskaitoje, kurios buvo užlaikytos dėl pačių klientų veiksmų / neveikimo, yra elektroninių pinigų leidyba. Pareiškėjas nurodė, kad, gaudamas pinigines lėšas iš savo klientų ir įskaitydamas jas į klientų mokėjimų atlikimui skirtas sąskaitas, lėšų savo nuosavybėn negavo. Bendrovės klientai, pervesdami pinigines lėšas Bendrovei, visada išliko tų piniginių lėšų savininkais, lėšos buvo įskaitytos į klientų, tačiau ne į Bendrovės sąskaitą. Pareiškėjo teigimu, Nutarime nepateikti motyvai, kodėl užlaikytos ir klientams grąžintos lėšos yra pripažįstamos elektroniniais pinigais, o ne kitomis grąžintomis lėšomis, kokiomis jos ir turi būti laikomos.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu neteisėtai konstatuota, jog Bendrovė pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi visi pažeidimai buvo ištaisyti, t. y. klientų lėšas  Bendrovė pervedė į sąskaitą Lietuvos banko Centro Link sistemoje. Pareiškėjo teigimu, jis pašalino pažeidimą, o klientų ir nuosavas lėšas nuo 2020 m. sausio mėn. laiko atskirose sąskaitose Lietuvos banke, t. y. sukūrė procedūras, kurios užtikrina tinkamą klientų lėšų apsaugą Lietuvos banke, todėl Nutarimu neteisėtai konstatuota, kad Bendrovė pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dar ir todėl, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos Bendrovės imperatyvios pareigos sudaryti rašytines sutartis su bankais, kuriose būtų susitarta dėl specialios nuostatos dėl klientų lėšų nuosavybės apsaugos Bendrovei tapus nemokiai. Pareiškėjas pažymėjo, kad klientų lėšų apsaugai rašytinio susitarimo nereikia, kadangi MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai nustatyta, jog mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų (vartotojų) nuosavybė ir į jas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas. Net ir nesant sutarties, Bendrovei tapus nemokiai, jos klientų lėšos išliks klientų nuosavybė ir į jas nebus galima nukreipti išieškojimo pagal Bendrovės skolas, kaip tai nustato įstatymas. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 12 d. pasirašė klientų lėšų saugojimo sąskaitos sutartį su Jungtinėje Karalystėje įsteigtu banku „Clear bank“, taip pat kreipėsi ir į Europos Sąjungos draudimo įstaigą Protean risk Ltd. dėl klientų lėšų apsaugos draudimo.

10.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog Bendrovė neturi patvirtintų ir galiojančių klientų lėšų saugojimo taisyklių, taip pat neturi numatyto konkretaus įstaigos darbuotojo, kuris yra atsakingas už klientų lėšų atskyrimo klausimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad pažeidimai dėl klientų lėšų apsaugos buvo pašalinti dar iki tyrimo išvados parengimo, atsakovas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovė pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog Bendrovė teikė neteisingą informaciją apie savo ir klientų lėšų likučius. Pareiškėjas paaiškino, kad padarytos klaidos buvo formalios, mažareikšmės ir nulemtos žmogiškos klaidos dėl skirtingų Lenkijoje ir Lietuvoje taikomų buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų, susijusių su užsienio valiutos konvertavimu. Pareiškėjo teigimu, smulkios klaidos ataskaitose nereiškia, kad Bendrovė neturi veiksmingo vidaus kontrolės ir apskaitos proceso.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog tariami Įstatymo reikalavimų pažeidimai buvo šiurkštūs, nevienkartiniai, sistemingi ir truko ilgą laiką. Dėl Bendrovės padaryto pažeidimo niekas nepatyrė žalos, niekas negavo nepagrįstos naudos (Įstatymo 37 str. 2 d. 2 p.), kas konstatuota ir Nutarimo 13 punkte. Taip pat Bendrovės veikloje nebuvo nustatytos vykusios įtartinos operacijos ar realiai įvykęs PP/TF. Pareiškėjas nesutiko, kad, užlaikydamas kelių klientų pinigines lėšas, padarė šiurkštų, nevienkartinį, sisteminį ir ilgai trunkantį pažeidimą, kurio nepašalino. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nutarime nenurodyti motyvai, kodėl šis pažeidimas yra kvalifikuojamas šiurkščiu, sisteminiu, ilgai trunkančiu ir nevienkartiniu. Pareiškėjo teigimu, klientų lėšų apsaugos reikalavimų pažeidimas nebuvo šiurkštus, nevienkartinis, sistemingas ir trukęs ilgą laiką. Pažeidimas buvo pašalintas iki Nutarimo priėmimo, kas buvo konstatuota ir pačiame Nutarime. Tai, kad galimas pažeidimas yra pašalintas, nėra pagrindo jį kvalifikuoti kaip pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, netikslių ir laiku nepateiktų finansinių duomenų apie klientų lėšų likučius teikimas taip pat nėra šiurkštus, nevienkartinis, sisteminis ir ilgalaikis pažeidimas. Finansinių ataskaitų dėl klientų lėšų likučių neatitikimai buvo smulkūs, atsiradę dėl skirtingų Lenkijoje ir Lietuvoje taikomų buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų, susijusių su užsienio valiutos konvertavimu, o vėlavimas pateikti finansines ataskaitas įtakotas vykdyto Bendrovės patikrinimo ir nedidelio darbuotojų skaičiaus, be to, klientai dėl to nepatyrė žalos. Klaidos galėjo atsirasti dėl žmogiškojo faktoriaus.

12.       Pareiškėjas nurodė, kad priimant Nutarimą nepagrįstai nebuvo įvertintos Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės: konstatuoti tariami pažeidimai nebuvo šiurkštūs, ilgai trunkantys, nevienkartiniai ar sisteminio pobūdžio (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 433 str. 7 d. 1 p. ir 8 d.); dėl pažeidimų niekas negavo neteisėtų pajamų, kitokios turtinės naudos, nepatyrė žalos (LBĮ 433 str. 7 d. 2 p., 6 p. ir 8 d.); Bendrovė nėra bausta už jokius pažeidimus ir jai nebuvo taikytos kitos poveikio priemonės (LBĮ 433 str. 7 d. 4 p. ir 8 d.); nustatyti teisės aktų pažeidimai neturi pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui (LBĮ 433 str. 7 d. 6 p.); Bendrovė nuolat bendradarbiavo su atsakovu atliekant tyrimą tiek dėl Įstatymo, tiek dėl MĮĮ, tiek dėl EPEPĮĮ tariamų pažeidimų (LBĮ 433 str. 7 d. 4 p. ir 8 d.); Bendrovė pati ėmėsi priemonių užkirsti kelią galimų pasekmių atsiradimui, taisyti pažeidimus ir juos ištaisė (LBĮ 433 str. 7 d. 4 p. ir 8 d.). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ignoravo aplinkybę, jog nustatyti teisės aktų pažeidimai neturi jokių pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui.

13.       Pareiškėjo teigimu, Nutarime nepagrįstai konstatuota Bendrovės atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad Bendrovė EPEPĮĮ 5 straipsnio pažeidimą padarė tyčia. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė neatliko jokių valinių ir tyčinių veiksmų, kad lėšos būtų užlaikomos klientų sąskaitose, lėšos buvo laikomos Bendrovės sąskaitose dėl klientų neveikimo, o Bendrovė veikė aktyviai, kad tai nebesikartotų. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami aiškiai, nedviprasmiškai, teisinis reglamentavimas turi būti perregimas, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams, todėl negali būti konstatuota Bendrovės tyčia dėl EPEPĮĮ 5 straipsnio pažeidimo, kai Bendrovė, nustačiusi galimą neatitikimą teisės aktams, pati kreipėsi į Lietuvos banką dėl elektroninių pinigų įstaigos licencijos suteikimo.

14.       Pareiškėjo teigimu, Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog kitų poveikio priemonių taikymas Bendrovei būtų neveiksmingas. Nutarime buvo ignoruota tai, kad kitos poveikio priemonės būtų buvusios itin veiksmingos, netaikant pačios griežčiausios nuobaudos bei faktiškai sužlugdant Bendrovės pradėtą vystyti veiklą Lietuvoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad pritaikyta poveikio priemonė prieštarauja Lietuvos banko praktikai, pažeidžia proporcingumo principą.

15.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas, priimdamas Nutarimą, padarė procesinius pažeidimus, nes neužtikrino visų aplinkybių įvertinimo ir priėmė nepagrįstą Nutarimą. Lietuvos banko veiksmai neleido užtikrinti tinkamo proceso ir objektyvaus aplinkybių išsiaiškinimo. Posėdžio metu Lietuvos bankas buvo pasyvus, nesiekė aiškintis aplinkybių, be to, darė didelį spaudimą Bendrovei posėdžio datą paskirti kuo greičiau. Nutarime nėra paaiškinta, kada Lietuvos bankas ištyrė ir įvertino Bendrovės prieš posėdį pateiktus dokumentus, nėra motyvuotai paaiškinta, kokią reikšmę šie dokumentai turėjo priimtam sprendimui. Lietuvos bankas priėmė Nutarimą tą pačią dieną, kai vyko žodinis posėdis, todėl, pareiškėjo manymu, negalėjo spėti įvertinti visų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos banko tarnautojai negerbė ir nesaugojo Bendrovės teisių ir teisėtų interesų, įstatymuose Lietuvos bankui nustatytą teisę prašyti finansų rinkos dalyvių pateikti informaciją, duomenis ir dokumentus, reikalingus finansų rinkos dalyvio priežiūrai. Atsakovo Nutarimas priimtas pažeidžiant VAĮ 362 straipsnį.

16.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

17.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos bankas, atlikęs pareiškėjo patikrinimo veiksmus ir priėmęs Nutarimą, vykdė jam LBĮ nustatytas pareigas, o investuotojai negali turėti pagrįstų lūkesčių, kad jų įsteigtų finansų rinkos dalyvių veiklos priežiūrai nebus skiriama reikiamo dėmesio ir jie galės nesilaikydami teisės aktų veikti finansų rinkoje. Nutarime išsamiai aptartos visos įstatymų nustatytos ir kitos reikšmingos aplinkybės, pateiktas aiškus reglamentavimas, nustatyti faktai ir jų vertinimas, o pareiškėjo skunde pateikti teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nutarimo motyvacinėje dalyje išsamiai aptartos tiek konkrečios su pažeidimais susijusios aplinkybės, tiek kitos pažeidimo įvertinimui ir sprendimui dėl poveikio priemonės priimti reikšmingos aplinkybės, todėl nėra pagrindo teigti, kad Nutarimas grindžiamas apibendrinimais ir kad nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų nuostatomis ar nemotyvuotas.

18.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos bankui, kaip ir kitiems viešojo administravimo subjektams nėra įtvirtintas reikalavimas priimant individualius administracinius teisės aktus visiškai perrašyti inspektavimo ataskaitose, tyrimo išvadose, ar kituose dokumentuose, esančiuose sprendimo priėmimo pagrindu, nustatytas aplinkybes. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui, į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Atsakovo teigimu, Nutarimas atitinka minėtus viešojo administravimo principus.

19.       Atsakovas nurodė, kad inspektavimo metu surinkta informacija patvirtina, jog pareiškėjas ne visa apimtimi įdiegė rizikos vertinimu pagrįstą metodą, neatliko pareiškėjo visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo, o atlikdamas klientų rizikos vertinimą, kliento riziką įvertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus geografinės ir (arba) kliento, paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius, todėl Nutarimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 ir 7 dalyje, Nurodymų 4, 5, 30 punktuose ir 54.2 papunktyje nustatytus reikalavimus. Nustatyti reikšmingi PP / TF prevencijos reikalavimų pažeidimai atsakovui leido daryti išvadą, kad pareiškėjui nebuvo žinomos rizikos, susijusios su klientais ir jų vykdoma veikla. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Bendrovės nustatytos procedūros, susijusios su rizikos vertinimu, buvo pakankamos atsižvelgiant į Bendrovės veiklos mastą ir pobūdį (mažą įstaigos dydį), kadangi remiantis pagrindiniais mokėjimo įstaigų veiklos rodikliais, pareiškėjas 2018–2019 m. buvo viena didžiausių mokėjimo įstaigų. Inspektavimo metu nustatyti atvejai rodo pareiškėjo formalų požiūrį į kliento rizikos vertinimą – klientai buvo priskiriami aukštai rizikos grupei kliento riziką vertinant nevisapusiškai ir neatsižvelgiant į visus geografinės ir (ar) kliento, paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius, o dėl šių priežasčių pareiškėjas negalėjo taikyti atitinkamų PP/TF rizikos valdymo priemonių dalykinių santykių su šiais klientais eigoje. Inspektavimo metu surinkta informacija patvirtina, kad pareiškėjas netinkamai nustatė kliento ir kliento atstovo tapatybę, o pareiškėjo atliekamas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas pasižymėjo reikšmingais trūkumais. Inspektavimo metu surinkta informacija taip pat patvirtina, kad pareiškėjo taikytos kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemonės ir procedūros buvo formalios ir nepakankamos siekiant užtikrinti, kad laiku būtų pastebėti įtartini kliento sandoriai ir (arba) veikla, pareiškėjas neužtikrino, kad sandoriai, sudaryti dalykinių santykių metu, atitiktų kliento veiklos profilį ir rizikos pobūdį, nesiaiškino klientų vykdomų sudėtingų ir neįprastų mokėjimo operacijų pagrindo ir ekonominio pagrįstumo.

20.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko surinkta informacija pagrindžia, jog pareiškėjas nebuvo nustatęs tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, inspektavimo metu nustatyti atvejai, kai pareiškėjas neužtikrino klientų ir naudos gavėjų patikros pagal tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių sąrašus. Lietuvos banko surinkta informacija pagrindžia, kad pareiškėjas neužtikrino vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūrų, kurios leistų užtikrinti PP / TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo vertinimą, įgyvendinimo ir neatliko šios srities vidaus audito ir (arba) vidaus kontrolės atitikties vertinimo. Lietuvos banko surinkta informacija pagrindžia, kad pareiškėjas nebuvo nustatęs atitinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su funkcijų ir atsakomybių įgyvendinant PP/TF prevencijos priemones pasiskirstymu ir darbuotojų supažindinimu su jiems priskirtinomis funkcijomis ir atsakomybėmis, procedūrų, taip pat vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija. Atsakovas nurodė, kad, įvertinus Lietuvos banko surinktą informaciją, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas inspektuotu laikotarpiu neužtikrino tinkamo darbuotojų supažindinimo su PP/TF prevencijos reikalavimais ir darbuotojų žinių atnaujinimo.

21.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas leido elektroninius pinigus, neturėdamas tokią teisę suteikiančios licencijos. Pareiškėjo veikla priimant iš klientų lėšas be mokėjimo nurodymo ir jas užlaikant pareiškėjo sąskaitose ilgiau nei 48 val. laikytina elektroninių pinigų leidimu. Atsakovas paaiškino, kad finansų rinkos dalyvis privalo užtikrinti, jog keičiantis jo verslo planui ar vykdomai finansinių paslaugų teikimo veiklai, jis atitiktų tai veiklai keliamus teisės aktų reikalavimus (jei planuojama vykdyti veikla nebeatitinka turimos licencijos, finansų rinkos dalyvis privalo prieš pradėdamas vykdyti šią veiklą kreiptis dėl reikiamos licencijos išdavimo). Pareiškėjas, pastebėjęs klientų lėšų užlaikymą sąskaitose, turėjo reaguoti į tai ir iš karto imtis tinkamų veiksmų (grąžinti klientams lėšas, o jei klientų elgsena nesikeičia – kreiptis į Lietuvos banką dėl elektroninių pinigų įstaigos licencijos išdavimo), tačiau to nedarė ir tęsė veiklą, pažeidžiančią imperatyvius EPEPĮĮ reikalavimus.

22.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neužtikrino klientų lėšų apsaugos, nes nenumatė priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą. Vadovaujantis MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas turėjo pareigą imtis priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, tačiau to nepadarė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tokios priemonės pirmiausia yra klientų lėšų atskyrimas ir aiškus lėšų nuosavybės teisinio statuso apibrėžimas, t. y. nurodymas, kad konkrečios lėšos yra klientų, o ne pačios elektroninių pinigų įstaigos nuosavybė.

23.       Atsakovas pažymėjo, kad, įvertinus Lietuvos banko surinktą informaciją, nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos bankui teikė neteisingą informaciją apie pareiškėjo ir jo klientų lėšų likučius kredito įstaigose ir Lietuvos banke. Informacija apie mokėjimo paslaugų vartotojų (klientų) ir pačios Bendrovės nuosavų lėšų likučius, laikomus Lietuvos banke ir kredito įstaigose, skyrėsi net 8 ataskaitiniais laikotarpiais. Neatitikimai tarp pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktų ir faktinių duomenų buvo dideli ir jų, priešingai nei nurodo pareiškėjas, negalima laikyti mažareikšmiais.

24.       Lietuvos bankas, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones, ir parinkdamas konkrečią poveikio priemonę, įvertino tiek LBĮ 433 straipsnyje nustatytas sąlygas, tiek Nutarime išdėstytų aplinkybių visumą ir priėmė pagrįstą bei proporcingą padarytiems pažeidimams sprendimą. Nustatyti tiek esminiai Įstatymo nuostatų pažeidimai, tiek esminiai EPEPĮĮ, MĮĮ ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimai, kurie daro didelę neigiamą įtaką teisės norma saugomoms vertybėms, kadangi pareiškėjas neatliko pagrindinių Įstatyme nustatytų pareigų PP / TF prevencijai užtikrinti, neturėdamas licencijos vykdė elektroninių pinigų leidimo veiklą, netinkamai vykdė klientų lėšų apsaugos reikalavimus, taip sukeldamas grėsmę klientams prarasti pinigus, teikė Lietuvos bankui neteisingą priežiūrai skirtą informaciją. Įvertinus šias aplinkybes pagrįstai konstatuota, kad švelnesnės poveikio priemonės taikymas neleistų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslo – užtikrinti pareiškėjo veiklos atitiktį Įstatymo, EPEPĮĮ, MĮĮ ir kitų teisės aktų normoms, nustatančioms reikalavimus veiksmingam finansų rinkos dalyvio veiklos rizikos valdymui, taip pat užtikrinti pažeidimų prevenciją ateityje. Atsakovo teigimu, tiek Nutarime, tiek tyrimo ataskaitoje nurodyti konkretūs atvejai parodo, kad pareiškėjas ne pavieniais atvejais neužtikrino, kad pareiškėjo klientų lėšos nebūtų užlaikomos ilgiau, nei yra leidžiama mokėjimo įstaigai. Tai patvirtina, kad pažeidimas nebuvo vienkartinis, be to, pažeidimas buvo nustatytas daugeliu atvejų, kurie kartojosi ilgą laiką.

25.       Atsakovas pažymėjo, kad pažeidimo pašalinimas yra tik vienas iš poveikio priemonės skyrimo tikslų, tačiau skiriant poveikio priemonę labai svarbūs ir kiti poveikio priemonės taikymo tikslai, t. y. nubausti pažeidimą padariusį asmenį, taip pat atgrasyti tiek pažeidėją, tiek kitus asmenis nuo pažeidimų darymo ateityje, t. y. pasiekti realų (veiksmingą) ir atgrasantį poveikį. Pareiškėjas dalį mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų ilgą laiką laikė kredito įstaigose atidarytose sąskaitose, kurioms nebuvo nustatytos priemonės, užtikrinančios mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, todėl nuolat kėlė mokėjimo paslaugų vartotojams grėsmę prarasti šias lėšas.

26.       Atsakovas nurodė, kad tikslių ir laiku teikiamų finansinių duomenų teikimas priežiūros institucijai teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais yra esminė sąlyga, leidžianti Lietuvos bankui tinkamai ir laiku atlikti dokumentinę priežiūrą, kurios metu analizuojama Lietuvos banko turima informacija ir atliekama prižiūrimo finansų rinkos dalyvio stebėsena. Neteisingos informacijos teikimas kelia grėsmę, kad gali būti pažeisti pareiškėjo klientų esminiai interesai, nes Lietuvos bankas, negaudamas tikslių finansinių duomenų, neturi galimybės įvertinti, ar pareiškėjas tinkamai vykdo jam keliamus reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas suprato, kad vykdo elektroninių pinigų leidimo veiklą, ir vis tiek nuo 2018 m. sąmoningai tai darė, todėl Nutarimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, negrąžindamas lėšų klientams ilgą laiką, tyčia veikė be teisę leisti elektroninius pinigus suteikiančios licencijos. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos bankas, taikydamas pareiškėjui poveikio priemonę, nenukrypo nuo Lietuvos banko poveikio priemonių taikymo praktikos. Atsakovas paaiškino, kad Bendrovės inspektavimą ir tyrimą atliko ir poveikio priemonę paskyrė skirtingi Lietuvos banko, kaip priežiūros institucijos, padaliniai, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo.

 

II.

 

27.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

28.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra mokėjimo įstaiga, veikianti pagal jai 2016 m. spalio 13 d. išduotą licenciją ir teikia dvi paslaugas savo klientams: mokėjimo paslaugą per segreguotas sąskaitas ir tiesioginių sąskaitų administravimo paslaugą, kuri nėra licencijuojama. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2019 m. spalio 14 d. potvarkiu Nr. V 2019/(21.l-2100)-234-78 nusprendė atlikti mokėjimo įstaigos UAB ,,Bruc Bond“ (dabar­ – UAB ,,ABC Projektai“) tikslinį neplaninį inspektavimą. Inspektavimo rezultatai buvo įforminti 2020 m. sausio 9 d. tikslinio inspektavimo ataskaitoje Nr. 400/2020/02 (toliau – ir Ataskaita). Lietuvos bankas, atlikęs tyrimą dėl Bendrovės veiksmų, vykdant mokėjimo įstaigos veiklą, surašė 2020 m. vasario 6 d. tyrimo išvadą Nr. 400/2020/03 (toliau – ir Išvada). Nutarimu nutarta panaikinti Bendrovės (buvęs pavadinimas UAB „Moneta International“), Lietuvos banko valdybos 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 03-140 išduotos mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 ir 6 punktuose nustatytas mokėjimo paslaugas, galiojimą.

29.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 1 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2, 7 dalimis, Nurodymų 54.2, 5 punktais, nustatė, kad byloje pateiktas Bendrovės vadovas „Procedures on Prevention of Money Laundering & Financing of Terrorism“ (toliau – ir Tvarka) patvirtina, jog rizikos vertinimu pagrįsto metodo taikymas ir visos veiklos PP/TF rizikos vertinimas įstaigoje reglamentuotas tik nuo 2019 m. liepos 1 d., todėl teismas konstatavo, kad iki 2019 m. liepos 1 d. Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus tvarkos ir procedūrų, kurių pagrindu būtų atliekamas visos veiklos PP/TF rizikos vertinimas. Teismas konstatavo, kad Bendrovė neatliko visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo atsižvelgiant į įstaigos veiklos mastą, pobūdį, specifiką, visapusiškai neapžvelgė ir neįvertino rizikų, susijusių su įstaigos klientais, produktais, paslaugomis, paslaugų teikimo kanalais ir operacijomis, neatliko išsamios analizės, kuri padėtų įstaigai užtikrinti efektyvų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, atsižvelgiant į įstaigos specifiką, kaip tai įtvirtinta Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje. Teismas nurodė, kad Bendrovė, neatlikusi visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo, neužtikrino PP/TF rizikos valdymo sistemos. Tai lėmė, jog Bendrovė ne tik neidentifikavo, kas jai kelia didžiausią PP/TF riziką (kuriais produktais, paslaugomis ir kokias būdais gali būti pasinaudota Bendrove PP/TF tikslams), kuriose savo veiklos srityse ji turėtų teikti pirmenybę kovai su PP/TF, bet taip pat negalėjo remtis PP/TF rizikos vertinimu, kaip pagrindu tolimesnėms PP/TF prevencijos priemonėms finansų įstaigoje taikyti.

30.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad inspektavimo komisijos nustatyti atvejai rodo, jog įstaiga klientų rizikos vertinimą atliko nenuosekliai, neskyrė dėmesio visapusiškai kliento rizikų analizei ir klientus rizikos grupei priskyrė pagal skirtingus atsitiktinius kriterijus. Dėl to įstaiga kliento rizikos vertinimo metu neidentifikavo visų su klientu susijusių PP/TF rizikų, jų neįvertino ir dalykinių santykių eigoje neturėjo galimybių taikyti atitinkamų, į konkrečias rizikas orientuotų rizikos valdymo (mažinimo) priemonių. Teismo vertinimu, Inspektavimo ataskaitoje pateikti klientų bylų pavyzdžiai, kai įstaiga rizikos vertinimą atliko formaliai ir netaikydama Tvarkoje numatytų rizikos kriterijų, patvirtina inspektavimo komisijos padarytas išvadas. Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktus klientų pavyzdžius, kai kliento rizikos vertinimas atliktas nepabaigus kliento pažinimo proceso, pripažino, kad jie patvirtina, jog kliento rizikos vertinimas buvo atliekamas ir sprendimas užmegzti dalykinius santykius su klientu buvo priimamas neužbaigus kliento pažinimo proceso. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nepabaigus kliento pažinimo proceso, t. y. nedisponuojant visa informacija apie klientą ar nesurinkus dokumentų šiai informacijai pagrįsti, nėra galimybės visapusiškai įvertinti visų su klientu susijusių rizikos veiksnių, kadangi tam tikros su klientu susijusios PP/TF rizikos nėra identifikuojamos, bei taikyti atitinkamas PP/TF rizikos valdymo priemones tęsiant dalykinius santykius. Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad inspektuotu laikotarpiu Bendrovė neatliko visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo, o atlikdama klientų rizikos vertinimą, kliento riziką įvertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus geografinės ir (ar) kliento, paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius, taigi praktikoje nebuvo įdiegusi rizikos vertinimu pagrįsto metodo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė padarė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 ir 7 dalyje bei Nurodymų 4, 5, 30, 54.2 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus.

31.       Vertindamas Nutarimo 2 punktą, teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 1, 12 dalimis, 10 straipsnio 3, 4 dalimis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunkčiu, 3 dalimi, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-314 patvirtintų Techninių reikalavimų kliento tapatybės nustatymo procesui, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginio vaizdo perdavimą, patvirtinimo“ (toliau – ir Techniniai reikalavimai) 13, 20, 22.3, 22.5 punktais, nustatė, kad Bendrovė pati neatliko kliento atstovo tapatybės nustatymo, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsniu, todėl toks tapatybės nustatymas negali būti prilyginamas kliento tapatybės nustatymui, kai klientas dalyvauja fiziškai. Be to, toks tapatybės nustatymo būdas neatitinka atvejų, nustatytų Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose. Teismas nurodė, kad Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų Įstatymo 13 straipsnio reikalavimų įgyvendinimą, neturėjo kontrolės priemonių, kurios užtikrintų, kad teisininkų kontoros vykdo sąlygas, nustatytas Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, taip pat neįsitikino, kad teisininkų kontora, registruota trečiojoje valstybėje, kuri taiko Europos Sąjungos nustatytiems klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymo reikalavimams ir informacijos saugojimo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad Bendrovės taikytas kliento tapatybės nustatymas, pasitelkiant trečiąsias šalis – teisininkų kontoras, neatitinka Įstatyme nustatytų kliento tapatybės nustatymo reikalavimų ir dėl to nebuvo tinkamas. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog įstaiga, nustačiusi, kad kliento tapatybės nustatymas naudojant teisininkų paslaugas neatitinka Įstatymo reikalavimų, 2019 m. I ketvirtį inicijavo visų klientų atstovų tapatybės nustatymą tiesioginio vaizdo perdavimo būdu naudojant Skype programą arba įstaigos darbuotojui fiziškai susitinkant su kliento atstovu. Tačiau nors Bendrovė pati identifikavo kliento atstovo tapatybės nustatymo reikalavimų pažeidimus ir ėmėsi priemonių juos šalinti, teismas konstatavo, kad Bendrovė nuo dalykinių santykių su klientais, kurių tapatybė buvo nustatyta pasitelkiant trečiųjų šalių paslaugas, pradžios iki tinkamo klientų atstovų tapatybės nustatymo, pažeidė Įstatymo reikalavimus, reglamentuojančius kliento atstovo tapatybės nustatymą. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad nenustačius kliento atstovo tapatybės ir neįsitikinus, jog kliento atstovas turi teisę atstovauti klientą, sudaromos sąlygos anonimiškumui, todėl neįmanoma užtikrinti, jog įstaigos paslaugomis nepasinaudos su klientu nesusijusios trečiosios šalys ar asmenys, kuriems taikomos tarptautinės finansinės sankcijos. Tokiais atvejais nėra galimybės identifikuoti ir įvertinti visų su klientu susijusių PP/TF rizikų bei nustatyti atitinkamas tokių rizikų valdymo priemones. Teismas nurodė, kad inspektavimo komisijos pateikta medžiaga, patvirtina, jog Bendrovės taikomas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas turi esminių trūkumų ir neatitinka teisės aktų, reglamentuojančių nuotolinį tapatybės nustatymą, reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai darė išvadą, kad įstaiga inspektuotu laikotarpiu netinkamai nustatė kliento ir kliento atstovo tapatybę ir neįsitikino, kad kliento atstovas turi teisę veikti kliento vardu. Teismas konstatavo, kad Bendrovės atliekamas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas pasižymėjo reikšmingais trūkumais.

32.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 3 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 16 dalimi, 17 straipsniu, 16 straipsnio 2 dalimi, Nurodymų 31.1, 31.3.1 punktais, įvertino Bendrovės inspektavimo metu pateiktą informaciją ir darė išvadą, kad Bendrovėje vykdomos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos metu atliekama operacijų analizė atliekama formaliai, analizės išvados fiksuojamos netinkamai – mokėjimo operacijos neįvykdymo priežastys nedetalizuojamos, išvadų data nenurodyta, komentarai trumpi ir neleidžiantys daryti išvadų apie atliktos analizės rezultatus, mokėjimo operacijos tvirtinamos, nors dokumentai gaunami vėliau (arba iš viso negaunami). Kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos neefektyvumą rodo ir mažas vidinių tyrimų skaičius. Įstaigos pateiktais duomenimis, inspektuotu laikotarpiu buvo atlikti aštuoni vidiniai tyrimai dėl klientų veiklos ar atliktų mokėjimo operacijų, kurių duomenys taip pat patvirtina, kad įstaigoje kliento dalykinių santykių stebėsena vykdoma ne tik formaliai ir neefektyviai, bet ir sąmoningai nevaldant klientų, kurių veikla susijusi su padidinta rizika, keliamos PP/TF rizikos. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad Bendrovės taikytos kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemonės ir procedūros buvo formalios ir nepakankamos, siekiant užtikrinti, kad laiku bus pastebėti įtartini kliento sandoriai ir (ar) veikla, Bendrovė neužtikrino, kad sandoriai, sudaryti dalykinių santykiu metu, atitiktų kliento veiklos profilį ir rizikos pobūdį, nesiaiškino klientų vykdomų sudėtingų ir neįprastų mokėjimo operacijų pagrindo ir ekonominio pagrįstumo.

33.       Vertindamas Nutarimo 4 punktą, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Nurodymų 31.3.4 punktu, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, Lietuvoje yra įgyvendinami Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti apribojimai. Teismas nurodė, kad Inspektavimo ataskaitoje pateikti pavyzdžiai, kai įstaiga neužtikrino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimų, patvirtina, jog, nors tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo procesas nuo 2019 m. spalio 1 d. įstaigoje reglamentuotas, inspektavimo metu buvo nustatyta atvejų, kai įstaiga tinkamai neužtikrino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo dalykinių santykių užmezgimo metu bei tęsė dalykinius santykius, todėl pagrįstai daryta išvada, kad inspektuotu laikotarpiu įstaiga nebuvo nustačiusi tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Inspektavimo metu buvo nustatyta atvejų, kai Bendrovė, pradėdama ir tęsdama dalykinius santykius, neužtikrino klientų ir naudos gavėjų patikros tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių sąrašuose.

34.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 5 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad Bendrovėje inspektuotu laikotarpiu nebuvo užtikrinamas vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūrų, kurios leistų užtikrinti PP/TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo vertinimą, įgyvendinimas, ir nebuvo atliekamas šios srities vidaus auditas ir (arba) vidaus kontrolės atitikties vertinimas.

35.       Vertindamas Nutarimo 6 punktą, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi ir sutiko su atsakovo vertinimu, kad nesant aiškiai aprašytų Bendrovės darbuotojų funkcijų ir atsakomybių, neįtvirtinus aiškaus ir sistemingo funkcijų ir atsakomybių pasidalijimo / pasiskirstymo, nereglamentuojant Bendrovėje procesų bei nedokumentuojant šių procesų pakeitimų, kyla rizika, kad Bendrovė nesugebės užtikrinti tam tikrų vidaus procedūrų įgyvendinimo kontrolės. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad, įvertinus Bendrovės darbuotojų paaiškinimus ir išanalizavus įstaigos pateiktą klientų pažinimo ir komunikacijos su klientais informaciją, matyti, jog Bendrovės valdybos narys, atsakingas už PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, ne tik yra įtraukiamas į kasdienę įstaigos veiklą, įskaitant komunikaciją su klientais dėl reikalavimų ar dokumentų, bet yra pagrindinis asmuo, kuris įstaigoje priima sprendimus. Atsižvelgęs į tai, kad šis valdybos narys tuo pačiu yra atsakingas už su verslu susijusius sprendimus ir yra Bendrovės naudos gavėjas bei turi tiesioginį suinteresuotumą Bendrovės pelningumu, teismas vertino, kad aiškiai neapibrėžus funkcijų ir atsakomybių įgyvendinant PP/TF prevencijos reikalavimus, neskiriant pakankamai resursų atitikties funkcijoms įgyvendinti, nesant nepriklausomo PP/TF prevencijos srities atitikties ir (ar) audito vertinimo bei įstaigoje tam pačiam asmeniui priimant sprendimus tiek dėl verslo, tiek dėl PP/TF prevencijos reikalavimų įgyvendinimo, kyla reali interesų konflikto, atitikties nepriklausomumo pažeidimo ir silpnos atitikties kultūros grėsmė. Teismas konstatavo, kad inspektavimo metu nustatyti trūkumai rodo, jog Bendrovėje neveikė efektyvi vidaus kontrolės sistema, o tai darė neigiamą įtaką PP/TF rizikos valdymui, t. y. adekvačių PP/TF prevencijos priemonių, skirtų rizikai mažinti ir valdyti, parinkimui. Inspektuotu laikotarpiu Bendrovė nebuvo paskyrusi valdybos nario, atsakingo už Įstatyme nustatytų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, nebuvo nustačiusi atitinkamos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su funkcijų ir atsakomybių įgyvendinant PP/TF prevencijos priemones pasiskirstymu ir darbuotojų supažindinimu su jiems priskirtinomis funkcijomis ir atsakomybėmis, taip pat Bendrovėje nebuvo vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija.

36.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 7 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi, Nurodymų 54.9 papunkčiu, įvertino organizuotų mokymų medžiagą ir darė išvadą, kad inspektuotu laikotarpiu įstaigoje organizuoti mokymai buvo bendro pobūdžio, nepakankamai išsamūs bei nepritaikyti atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas. Mokymų metu nebuvo supažindinama su aktualiais PP/TF prevencijos reikalavimais, riziką identifikuojančiais veiksniais, įtartinų operacijų identifikavimu, vidinių tyrimų procesu, naudos gavėjų nustatymu esant sudėtingoms struktūroms ir pan., nebuvo organizuojami mokymai, susiję su įstaigos tiksline klientų grupe ir su tuo susijusiomis PP/TF rizikomis. 2019 m. liepos ir spalio mėnesį buvo pakeistos įstaigos vidaus procedūros, reglamentuojančios PP/TF prevenciją, tačiau mokymų sąraše informacija apie įstaigos darbuotojų supažindinimą su pasikeitusiomis procedūromis ar dėl šių pasikeitimų organizuotus mokymus nenurodyta. Teismas darė išvadą, kad inspektuotu laikotarpiu įstaigoje trūko PP/TF prevencijos srities mokymų, organizuotų įstaigos darbuotojams atsižvelgiant į jų funkcijas, atsakomybes, Įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus bei gynybos linijas, todėl įstaiga inspektuotu laikotarpiu neužtikrino darbuotojų supažindinimo su PP/TF prevencijos reikalavimais ir darbuotojų žinių atnaujinimo, taigi įstaigos darbuotojų mokymų organizavimas inspektuotu laikotarpiu buvo nepakankamas, darbuotojai, įgyvendinantys PP/TF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PP/TF prevencijos reikalavimais.

37.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 8 dalies, teismas vadovavosi EPEPĮĮ 5 straipsniu, MĮĮ 4 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 22 ir 53 punktais, nustatė, kad byloje pateikti sąskaitų duomenys patvirtina, jog lėšos buvo gaunamos be konkretaus lėšų panaudojimo tikslo ir laikomos neribotą laiką, t. y. ilgiau nei 48 val., kaip buvo nurodyta Verslo plane. Bendrovės pateikti dokumentai ir paaiškinimai teismui leido teigti, kad Bendrovė, siekdama paraginti klientus aktyviau vykdyti mokėjimus, ėmėsi tam tikrų veiksmų, tačiau šie veiksmai buvo pradėti taikyti ypatingai pavėluotai (tik praėjus 1–2 metams) nuo veiklos vykdymo pradžios, be to, jie nebuvo pakankamai veiksminga kontrolės priemonė. Teismas nurodė, kad Bendrovės pateiktų klientų sąskaitų išrašų informacija patvirtina, kad nors įmonė dėjo pastangas, tačiau Verslo plane nurodyto reikalavimo vykdymo neužtikrino. Be to, Bendrovė nuo pat veiklos pradžios neįgyvendino ir Verslo plane nurodyto proceso – grąžinti lėšas klientui, jei 48 val. laikotarpis pasibaigia negavus atitinkamų dokumentų mokėjimo nurodymui įvykdyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl minėtos aplinkybės įstaigos atstovas 2019 m. gruodžio 17 d. susitikime paaiškino, kad toks grąžinimas nors ir yra įmanomas, tačiau nebūtų patrauklus klientui – įstaigos atstovo teigimu, tai būtų „siaubinga paslauga“. Teismo vertinimu, toks Bendrovės atstovo paaiškinimas sudaro pagrindą manyti, jog Bendrovė net neplanavo įgyvendinti Verslo plane nurodyto įsipareigojimo grąžinti lėšas klientui, nepateikus būtinų dokumentų per laiką, viršijantį 48 valandas. Teismas konstatavo, kad Bendrovės pateiktų klientų sąskaitų išrašų informacija, rodo, jog Bendrovės nuo 2017 m. vasario 20 d. pradėta vykdyti veikla, priimant klientų lėšas be mokėjimo nurodymo ir laikant šias lėšas neribotą laikotarpį, neatitinka išduotos mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti tik licencijoje nurodytas mokėjimo paslaugas, t. y. įstaiga, kaip ir kitos mokėjimo įstaigos, galėjo priimti lėšas į mokėjimo įstaigos atidarytą mokėjimo sąskaitą tik kartu su mokėjimo nurodymu, kuris turėjo būti įvykdytas Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo nustatytais terminais, tačiau to nedarė. Teismas darė išvadą, kad Bendrovė nuo pat savo veiklos pradžios neįgyvendino Verslo plane nurodytų priemonių, nustatančių, kad įstaiga nekontroliuoja lėšų ilgiau, negu to reikia operacijoms atlikti arba techninėms priežastims, mokėtojo lėšos nedelsiant pervedamos gavėjams, mokėtojo lėšos laikomos jo sąskaitoje ne ilgiau, nei 48 val., nepateikus būtinų dokumentų per laiką, viršijantį 48 val., įstaiga grąžina lėšas mokėtojui. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, neturėdamas elektroninių pinigų įstaigos licencijos, leido elektroninius pinigus, todėl pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio reikalavimus, taip pat pateikė neteisingą informaciją mokėjimo įstaigos licencijai gauti. Teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo nesuprasti, kad kitokio nei Verslo plane nurodyto proceso įgyvendinimas neatitinka įstaigai išduotos mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas.

38.       Vertindamas Nutarimo 9 punktą, teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ilgą laiką neužtikrino mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų saugumo, t. y. ataskaitinėms datoms klientų lėšos, buvusios bankuose atidarytose sąskaitose, nebuvo tinkamai apsaugotos pagal MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Taip pat tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad Bendrovės veikloje buvo laikotarpis, kai ji neatskyrė klientų lėšų nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų, t. y. įstaiga ūkinei veiklai skirtas lėšas ir klientų lėšas laikė toje pačioje sąskaitoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai darė išvadą, jog Bendrovė didžiąją dalį mokėjimo operacijoms vykdyti gautų mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų, kurios iki kitos darbo dienos pabaigos nebuvo perduotos gavėjui ar pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui vykdant mokėjimo operacijas, saugojo sąskaitose, atidarytose kredito įstaigose, tačiau sutartyse, sudarytose su kredito įstaigomis, nenumatė priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, taip pat Bendrovė dalį mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų neatskyrė nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų, todėl pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

39.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 10 punkto, teismas konstatavo, kad pareiškėjas negebėjo laiku surinkti ir pateikti tikslios finansinės informacijos apie klientų ir įstaigos lėšų likučius, kas pagrindžia, jog Bendrovėje nėra veiksmingų vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų patikimos bei tinkamos vidaus bei išorės finansinės informacijos vedimą ir pateikimą laiku. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pateikė Lietuvos bankui ketvirtines priežiūrai skirtas Mokėjimo įstaigos balansines ataskaitas, kuriose buvo nurodyta neteisinga informacija apie mokėjimo paslaugų vartotojų (klientų) ir pačios įstaigos nuosavų lėšų likučius, laikomus Lietuvos banke ir kredito įstaigose. Neteisinga informacija minėtose ataskaitose buvo pateikta už aštuonis ataskaitinius laikotarpius, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas priežiūrai skirtose Mokėjimo įstaigų balansinėse ataskaitose (5001 ir EM008_01 formos) Lietuvos bankui teikė neteisingą informaciją apie įstaigos ir klientų lėšų likučius.

40.       Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Inspektavimo ataskaitos ir Tyrimo išvados duomenis, pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimus, darė išvadą, kad Nutarime konstatuoti teisės aktų pažeidimai yra nevienkartiniai, sistemingi, truko ilgą laiką. Teismas sutiko, kad pareiškėjas dalį nustatytų pažeidimų bandė taisyti, tačiau, teismo vertinimu, nedėjo visų galimų pastangų, jog pažeidimai būtų eliminuoti iš įstaigos veiklos. Teismas darė išvadą, kad atsakovas Nutarime pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

41.       Teismo vertinimu, Lietuvos bankas, kaip institucija, prižiūrinti finansinių priemonių rinką, skirdamas pareiškėjui griežčiausią poveikio priemonę, tinkamai individualizavo poveikio priemonės efektyvumą. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atgrasomasis poveikis yra individualizuotas būtent pareiškėjo atžvilgiu ir sutiko, kad kitos mažiau griežtesnės poveikio priemonės skyrimas šio tikslo nepasiektų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl poveikio priemonės proporcingumo, bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovas, skirdamas griežčiausią poveikio priemonę – mokėjimo įstaigos licencijos atėmimą, netinkamai įgyvendino teisės aktų nuostatas. Teismas konstatavo, kad Lietuvos bankas tinkamai įvertino pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

42.       Teismas vadovavosi VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Nutarime aiškiai išdėstytas faktinis ir teisinis nutarimo priėmimo pagrindas, Nutarimo teisinė argumentacija nukreipta į  atitinkamas ginčo santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, iš kurių galima suprasti, kokią įtaką, reikšmę Nutarimas turi pareiškėjo teisėms ir pareigoms, taip pat aiškiai nurodyta Nutarimo apskundimo tvarka. Teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo ginčo situaciją, VAĮ 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti. Teismas nurodė, kad Nutarimas priimtas vadovaujantis pareiškėjo tikslinio inspektavimo rezultatais, pateiktais Ataskaitoje ir Išvadoje. Teismas pažymėjo, kad Nutarime yra aiškios nuorodos į šiuos dokumentus, su kuriais pareiškėjas buvo supažindintas, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, pažeidė VAĮ 362 straipsnio reikalavimus.

 

III.

 

43.       Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos įrodymus ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, šiam teismui užduodant klausimą, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – ir Direktyva Nr. 2009/110/EB) 2 straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti aiškinamos taip, kad tuo atveju, kai mokėjimo paslaugų įstaiga priima pinigines lėšas be konkretaus mokėjimo nurodymo jas pervesti tą pačią arba kitą darbo dieną ir lėšos lieka mokėjimo paslaugų įstaigos sąskaitoje, skirtoje mokėjimo operacijoms atlikti ilgiau negu 48 val., tai yra pagrindas pripažinti „elektroninių pinigų leidybą“.

44.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, o tik perrašė atsakovo dokumentus, teismo sprendimas yra be motyvų, todėl buvo pažeisti pareiškėjo teisė į teisingą teismą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnio 4 dalis, 56 straipsnio 7 dalis, Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“ 2.6, 5.5, 5.6, 5.7 punktai.

45.       Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimo išvados dėl licencijuojamos veiklos vykdymo neturint tam būtinos licencijos grindžiamos atsakovo 2016 m. vasario 29 d. paskelbta vieša pozicija (toliau – ir Pozicija). Kadangi šiame dokumente išdėstyti nurodymai neturi įstatyminio pagrindo, pareiškėjas 2020 m. lapkričio 17 d. prašė teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šio atsakovo dokumento teisėtumą, nustatyti jo neatitikimą EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 daliai ir 6 straipsnio 1 daliai, MĮĮ 4 straipsnio 3 daliai ir ESTT pateiktiems išaiškinimams. Tačiau šis prašymas liko neišspręstas.

46.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimu buvo pažeistos Izraelio–Lietuvos dvišalės investicijų ir abipusės apsaugos sutarties 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes Bendrovės akcininkai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, o pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintas joks nuoseklus, nediskriminacinis, skaidrus ir atitinkantis Lietuvos Respublikos teisinį procesą režimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo įvertinta, jog 2021 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, jog Nutarimas dalyje dėl Įstatymo reikalavimų įgyvendinimo neturi faktinio pagrindo (VAĮ 8 str. 1 d.), taip pat kad Inspektavimo ataskaitoje, Tyrimo išvadoje ir Nutarime konstatuoti kaltinimai neturi jokio faktinio pagrindo, kuris įrodytų atsakovo teiginius. Atsakovas patvirtino, kad Nutarimas buvo priimtas neturint ir nepateikiant valdybai visos tyrimo metu surinktos medžiagos. 2021 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio metu atsakovas taip pat pripažino, jog pareiškėjui neteikė administracinių nurodymų iki taikydamas griežčiausią sankciją, taip pažeidė VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 368 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjo teigimu, paskirta nuobauda yra neproporcinga. Pareiškėjas nurodo, kad nėra atlikęs jokių operacijų, susijusių su pinigų plovimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nėra įrodyta, jog jis EPEPĮĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą atliko tyčia, paaiškina, kad neatliko jokių valinių veiksmų, kad lėšos būtų užlaikomos klientų sąskaitose – lėšos buvo užlaikomos dėl pačių pareiškėjo klientų neveikimo. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu spręsti susidariusią situaciją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimu ignoruota, jog griežčiausia poveikio priemonė skiriama tik kai nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pažeidėjui jau buvo taikytos kitokios poveikio priemonės ir / arba konstatuotų pažeidimų neįmanoma pašalinti, tačiau šiuo atveju griežčiausia sankcija (licencijos atėmimas) neteisėtai paskirta nesvarstant kitų poveikio priemonių taikymo galimybių. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepagristai nedavė jokių privalomų nurodymų Bendrovei ir nenustatė jokio termino pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir vien tik taikė griežčiausią sankciją.

47.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimu liko neištirtos ir neįvertintos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad visus atsakovo konstatuotus pažeidimus savo iniciatyva ištaisė dar prieš priimant Nutarimą, o tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.). Pareiškėjas nurodo, kad ištaisė ir užkirto kelią galimų pasekmių atsiradimui dėl MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų. Pareiškėjas pažymi, kad dėl atsakovo konstatuotų tariamų pažeidimų niekas nepatyrė žalos, negavo neteisėtų pajamų ir / ar kitokios turtinės naudos, o tai yra pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LBĮ 433 str. 7 d. 2 p., 8 d. ir Direktyvos Nr. 2014/59/ES 114 str. d) ir e)), tačiau ji liko neįvertinta. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad anksčiau pareiškėjui jokios poveikio priemonės nebuvo taikytos (VAĮ 362 str. 1 d. 1 p., LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.), o nustatyti teisės aktų pažeidimai neturi jokių pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui (VAĮ 362 str. 1 d. 1 p., LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.). Pareiškėjas pažymi, kad nuolat ir betarpiškai bendradarbiavo su atsakovu atliekant tyrimą (VAĮ 362 str. 1 d. 1 p., LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.), o tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau ji liko neįvertinta.

48.       Pareiškėjas nesutinka, kad konstatuoti Įstatymo, EPEPĮĮ, MĮĮ pažeidimai yra šiurkštūs, nevienkartiniai, sistemingi, truko ilgą laiką. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas PP TF šiurkščių pažeidimų sąrašas tačiau atsakovas neįrodė nei vienos aplinkybės, kuri patvirtintų, kad konstatuoti tariami PP/TF pažeidimai yra laikytini šiurkščiais pagal Įstatymo 34 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo teigimu, EPEPĮĮ pažeidimas nėra šiurkštus ir yra vien tik formalaus pobūdžio, kadangi Bendrovė jokių pajamų dėl to negavo, bei jokia žala ir pasekmės tretiesiems asmenims dėl to taip pat neatsirado. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad šis pažeidimas dėl klientų lėšų užlaikymo buvo nevienkartinis ir sistemingas, nes pareiškėjas dėl to niekada nebuvo įspėtas ar baustas. Pareiškėjas pažymi, kad MĮĮ pažeidimas dėl klaidų ataskaitose nėra šiurkštus, nevienkartinis, sisteminis ir ilgalaikis, kadangi klaidos ataskaitose atsirado dėl žmogiškos klaidos, tačiau dėl klaidų ataskaitose nebuvo patirta jokia žala ir klaidos buvo ištaisytos. Pareiškėjas tvirtina, kad nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai (VAĮ 369 str. 1 d.).

49.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skiriant griežčiausią sankciją – licencijos atėmimą, nukrypta nuo atsakovo praktikos, taip diskriminuojant pareiškėją kitų rinkoje esančių dalyvių atžvilgiu. Be to, Europos Sąjungos valstybių narių priežiūros institucijų praktika įrodo, kad teismo sprendimu neteisėtai pareiškėjui palikta galioti aiškiai neproporcinga sankcija.

50.       Pareiškėjas tvirtina, kad Ataskaita nėra paremta įrodymais, neturi faktinio pagrindo. Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 ir 7 dalių, ir Nurodymų 4, 5, 30 ir 54.2 punktų pažeidimai dėl rizikos vertinimo pagrįsto metodo yra paneigti byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad Bendrovės veiklos mastas niekada nebuvo didelis, lyginant su kitomis mokėjimo įstaigomis. Bendrovė pagal savo veiklos mastą įvykdė reikalavimus turėti pakankamas vidines tvarkas ir procedūras, susijusias su rizikos vertinimu pagrįsto metodo taikymu. Pareiškėjas nurodo, kad visos Bendrovėje galiojusios PP/TF taisyklės ir jų nuostatos buvo suderintos su atsakovu iki licencijos išdavimo. Atsakovas nuo pat 2016 m. nei karto nepateikė jokių administracinių nurodymų ir / ar pastabų, kokios PP/TF įtvirtintos nuostatos nebūtų laikomos bendrojo pobūdžio ir / ar nepakankamai detalios. Pareiškėjas nesutinka, kad PP/TF prevencijos rizikos vertinimo taisyklės turėjo trūkumų, ir pabrėžia, kad atsakovas pareiškėjo veikloje nenustatė jokių su PP/TF susijusių incidentų. Tą patvirtina ir faktas, kad byloje nėra konstatuota nei vieno atvejo, kada pareiškėjas savo kliento nebūtų identifikavęs ir/ar būtų identifikavęs klaidingai. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas identifikavo visus savo klientus, priskiriant juos prie konkrečios rizikos kategorijos. Pareiškėjas visuomet dalykinius santykius su klientais užmegzdavo tik tuomet, kai buvo užbaigiamas „pažink savo klientą“ procesas. Pareiškėjas nesutinka su konstatavimu, kad jis neatsižvelgė į rizikas atliekant tolesnę dalykinių santykių stebėseną. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad Nutarimas dalyje dėl rizikos vertinimu pagrįsto metodo neatitinka reikalavimų individuliam administraciniam aktui (VAĮ 8 str.).

51.       Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 9 straipsnio 12 dalies, 11 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimai dėl netinkamo klientų tapatybės nustatymo yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas įvykdė reikalavimą turėti kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo vidines tvarkas ir procedūras. Pareiškėjo teigimu, klientų tapatybės nustatymas, pasitelkiant advokatų kontoras, nėra Įstatymo reikalavimų nesilaikymas (Įstatymo 10 str.). Pareiškėjas paaiškina, kad 2016 m., kai jis pradėjo savo veiklą, nebuvo įmanoma kliento tapatybės nustatyti nuotoliniu būdu. Tam nebuvo nei teisės aktų numatytų reikalavimų, nei tinkamų techninių galimybių. Pareiškėjas nurodo, kad advokatų pasitelkimas nustatant kliento tapatybę pats savaime nėra netinkamas būdas kliento ir kliento naudos gavėjo tapatybei nustatyti. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, nenustatęs klientų tapatybės, jokių mokėjimo paslaugų šiems neteikė. Pareiškėjo teigimu, nėra įrodyta, kad pareiškėjo taikytas nuotolinis tapatybės nustatymas turėjo trūkumų.

52.       Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 9 straipsnio 16 dalies, 17 straipsnio ir Nurodymų 31.1 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas įvykdė reikalavimus turėti kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemones ir procedūras, tinkamai įgyvendinimo kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėjimą. Pareiškėjas nesutinka, kad jis nevykdė realios klientų veiklos atitikimo klientų anketoje nurodytai veiklai vertinimo, neanalizavo mokėjimų, kai klientas persiveda lėšas į / iš kitos banko sąskaitos ar mokėjimus vykdo įmonių grupėje pagrįstumo, taip pat nesutinka, kad operacijų analizės metu siekiama surinkti mokėjimus pagrindžiančius dokumentus, tačiau nėra gilinamasi į dokumento turinį ir nėra išsiaiškinamas mokėjimo pagrįstumas. Pareiškėjas nesutinka, kad nesiėmė priemonių lėšų kilmės šaltiniui nustatyti ir / ar neanalizavo mokėjimų ekonominio pagrįstumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad konstatuojant, jog pareiškėjo taikytos kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemonės ir procedūros buvo formalios ir nepakankamos, jokie įrodymai nebuvo tirti.

53.       Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 31.3.4 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas buvo nustatęs vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, tinkamai taikė sankcijų monitoringą, atsakovui pateikė paaiškinimus, kaip vykdė ir įgyvendino reikalavimus dėl sankcijų monitoringo. Pareiškėjas tvirtina, kad jo veiklos apimtys leido efektyviai įgyvendinti reikalavimus stebėti asmenis, kuriems taikomos sankcijos. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymas reikalauja atlikti patikrinimą sankcijų sąraše, tačiau neįpareigoja to daryti būtinai automatiniu būdu. Tai, kad nustatyti keli atvejai, kuriais netaikytas automatinis patikrinimas, nereiškia, kad patikrinimai visai nebuvo atlikti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nerado nė vieno Bendrovės kliento ar naudos (lėšų) gavėjo, kuris būtų įtrauktas į sankcijų sąrašus.

54.       Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu konstatuotas Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies pažeidimas yra paneigtas byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas aiškiai neidentifikavo, jog reikalaujama pateikti duomenis apie su PP/TF rizikomis susijusį auditą, o ne finansinį. Nors teisės aktai nenustato kokios konkrečiai vidaus politikos ir kontrolės procedūros atitikties Įstatymo nuostatoms užtikrinti turi būti nustatomos, pareiškėjas atsižvelgė į atsakovo nuomonę ir atnaujino transakcijų stebėjimo tvarką iškart po Inspektavimo ataskaitoje išsakytų pastabų. Po atsakovo pastabų pareiškėjas detalizavo susijusias procedūras.

55.       Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 10 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Bendrovė tinkamai įgyvendino reikalavimą turėti reikalingus vidaus dokumentus, tinkamai įgyvendinimo reikalavimus informuoti darbuotojus dėl su PP / TF prevencija susijusių funkcijų ir komunikavimo dėl PP/TF rizikų. Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Nurodymų 54.9 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas pažymi, kad tinkamai įgyvendino reikalavimą turėti reikalingus vidaus dokumentus, turėjo parengęs reikalingas tvarkas ir vidaus procedūras dėl PP/TF mokymų – Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tvarkoje nustatė, kad darbuotojai turi būti apmokyti taikyti vidaus procedūras ir teisės aktus, ir kad Atitikties vadovas nors kartą per metus organizuoja mokymus darbuotojams. Pareiškėjas supažindino darbuotojus su 2019 m. liepos ir spalio mėn. pasikeitusiomis vidaus tvarkomis, susijusiomis su PP/TF prevencija. Pareiškėjas tinkamai įgyvendino reikalavimus organizuoti mokymus darbuotojams, nuolat rengė tiek vidinius mokymus, tiek siuntė darbuotojus į išorinius mokymus PP/TF prevencijos srityje.

56.       Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimu neteisėtai konstatuotos elektroninių pinigų leidybos sąlygos, kurių nėra nustatyta įstatyme (EPEPĮĮ 5 str.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad elektroninių pinigų leidybai konstatuoti būtina nustatyti ir konstatuoti tikslą leisti elektroninius pinigus (EPEPĮĮ 2 str. 1 d., 6 str. 1 d. MĮĮ 4 str. 3 d., Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 str. 2 d.). Kai mokėjimo paslaugą teikia ne elektroninių pinigų įstaiga ir mokėjimo paslauga teikiama neturint tikslo leisti arba grąžinti nominalią elektroninių paslaugų vertę, tai tokia mokėjimo paslauga nėra laikoma su elektroninių pinigų leidimu susijusia veikla (EPEPĮĮ 2 str. 1 d., 6 str. 1 d., MĮĮ 4 str. 3 d.). Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo išvada dėl elektroninių pinigų leidybos sąlygų prieštarauja įstatymui ir ESTT išaiškinimams. Sprendimu nėra konstatuota nei viena elektroninių pinigų leidybos sąlyga (EPEPĮĮ 2 str. 1 d. 6 str. 1 d., MĮĮ 4 str. 3 d., Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 str. 2 d.). Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimu neteisėtai konstatuota, jog pareiškėjas 2016–2019 m. Verslo plane pateikė neteisingą informaciją. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2016–2019 m. verslo planas buvo suderintas su atsakovu ir paties atsakovo patvirtintas. Pareiškėjas daro išvadą, kad 2016 m. atsakovas pats patvirtino 2016–2019 m. verslo planą, jo nuostatos buvo detaliai suderintos su atsakovu, todėl teismo sprendimo ir Nutarimo išvada, kurioje konstatuota, kad 2016–2019 m. verslo plane pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Pareiškėjas pažymi, kad atliekant tyrimą jis nuolat bendradarbiavo su atsakovu, tačiau atsakovas nenurodė, ką konkrečiai pareiškėjas turėtų atlikti kitaip, o vien tik taikė griežčiausią sankciją.

57.       Dėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pareiškėjas nurodo, kad elektroninių pinigų leidybos veiklą reglamentuoja Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios buvo perkeltos į EPEPĮĮ. Byloje nepateikus Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 straipsnio 2 dalies nuostatų išaiškinimo, kas yra laikytina elektroninių pinigų leidyba, nėra galimybės išspręsti ginčo. ESTT priėmus prejudicinį sprendimą, kad mokėjimo paslaugų įstaigai priimant pinigines lėšas be mokėjimo nurodymų ir mokėjimo paslaugų įstaigai užlaikant klientų lėšas esančias sąskaitose, skirtas mokėjimo operacijoms atlikti, ilgiau negu 48 val. – tai nėra laikoma elektroninių pinigų leidyba, tai bus pagrindas teismui naikinti sprendimą ir Nutarimą, kurių pagrindu neteisėtai konstatuota, kad pareiškėjas leido elektroninius pinigus, ir kurių pagrindu iš pareiškėjo buvo atimta mokėjimo įstaigos licencija.

58.       Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimu pažeistos MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Pareiškėjas nurodo, kad nėra pagrindo konstatuoti paties pareiškėjo ištaisytą klaidą, kada dalis klientų lėšų buvo laikomos Bendrovės sąskaitoje, kaip pažeidimą, kada šį pažeidimą nustatė pats pareiškėjas ir jį nedelsdamas ištaisė dar iki pasikreipiant į atsakovą. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimu ir Nutarimu nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas dėl to, kad neturėjo susitarimo su banku, kuriame būtų įtvirtintos specialios sąlygos dėl klientų lėšų apsaugos pareiškėjui tapus nemokiam, kadangi nepateikta jokių motyvų ir jokios konkrečios nuorodos į teisės aktą, kuris nustatytų pareiškėjui prievolę sudaryti su bankais minėtus rašytinius susitarimus (VAĮ 8 str. 1 d. ir ABTĮ 87 str. 4 d.). Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai konstatuota ir tai, kad pareiškėjas neturi patvirtintų ir galiojančių klientų lėšų saugojimo taisyklių (procedūrų), taip pat neturi numatyto konkretaus įstaigos darbuotojo, kuris yra atsakingas už klientų lėšų atskyrimo klausimus. Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2019 m. gruodžio 19 d. klientų lėšos kiekvienos darbo dienos pabaigoje buvo pervestos į sąskaitą „CentroLink“, su atskiru IBAN kodu, kuri yra skirta specialiai klientų lėšų apsaugai. Klientų lėšų perkėlimo procesas buvo baigtas 2020 m. sausio mėn. Pareiškėjo lėšos, skirtos Bendrovės ūkinei veiklai, yra laikomos atskiroje „CentroLink“ sąskaitoje, su atskiru IBAN kodu. Tokiu būdu atsakovui nurodžius, kaip konkrečiai pareiškėjas turėtų užtikrinti klientų lėšų apsaugą, tai pareiškėjas ir užtikrino.

59.       Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimu nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neturi veiksmingo vidaus kontrolės ir apskaitos proceso. Pareiškėjas pažymi, kad klaidos ataskaitose yra mažareikšmės ir nulemtos žmogiškos klaidos dėl skirtingų Lenkijoje ir Lietuvoje taikomų buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų, susijusių su užsienio valiutos konvertavimu, todėl nėra pagrindo dėl šios žmogiškos klaidos skirti griežčiausią sankciją – licencijos atėmimą. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad smulkios klaidos ataskaitose reiškia, jog pareiškėjas neturi veiksmingo vidaus kontrolės ir apskaitos proceso, kai pareiškėjas dar prieš Išvados priėmimą pradėjo imtis priemonių efektyvinti vidaus procesą.

60.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo prijungti prie bylos Europos Komisijos 2015 m. spalio 26 d. atsakymą Lietuvos bankui dėl elektroninių pinigų ir mokėjimo paslaugų atskyrimo.

61.       Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepaneigė padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų, jo teiginiai deklaratyvūs, iškreipia nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovas nurodo, kad, skirdamas pareiškėjui poveikio priemonę, Lietuvos bankas įvertino visas poveikio priemonei skirti reikšmingas aplinkybes, todėl Nutarimu pareiškėjui skirta poveikio priemonė yra teisėta, pagrįsta ir proporcinga. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl konstatuotos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes byloje pateikti įrodymai aiškiai rodo pareiškėjo tyčią. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai nebuvo mažareikšmiai, priešingai – buvo itin reikšmingi (šiurkštūs, sistemingi, pakartotiniai ir ilgalaikiai), todėl Lietuvos bankas privalėjo imtis adekvačių veiksmų ir priemonių pažeidimus padariusio pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovo teigimu, kitų įstatyme nustatytų poveikio priemonių taikymas pareiškėjui būtų neveiksmingas siekiant individualios ir bendrosios tokių pažeidimų prevencijos (t. y., užkertant kelią pareiškėjui daryti pakartotinius pažeidimus ir atgrasant kitus asmenis nuo būsimų pažeidimų), nes iš pareiškėjo padarytų teisės aktų pažeidimų ir pareiškėjo veiksmų, kai tik formaliai buvo keičiamos vidaus procedūros, o patys pareiškėjo atliekami veiksmai nebuvo skirti operatyviam pažeidimų šalinimui ir tinkamam teisės aktų reikalavimų užtikrinimui, nebuvo pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas sugebės veikti stabiliai, patikimai ir laikysis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui skiriant poveikio priemonę nebuvo nukrypta nuo Lietuvos banko poveikio priemonių taikymo praktikos.

62.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl elektroninių pinigų leidimo sąlygų konstatavimo yra nepagrįsti, o teismo išvada, kad pareiškėjas, nebūdamas elektroninių pinigų leidėju, leido elektroninius pinigus, todėl pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta.

63.       Dėl pirmosios instancijos teismo neišspręsto pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl išaiškinimo, ar Pozicija neprieštarauja teisės aktams, atsakovas pažymi, kad iš teismo sprendimo akivaizdu, jog teismui nagrinėjamu klausimu nekilo abejonių dėl Pozicijos atitikties įstatymams, teismas pritarė Lietuvos banko pateiktiems argumentams dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pagrindo nebuvimo, todėl pagrįstai nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Pozicija nėra norminis administracinis teisės aktas, todėl vien dėl to nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, be to, pareiškėjo prašymo turinys neatitiko ir tokiam prašymui keliamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų reikalavimų.

64.       Atsakovas paaiškina, kad Lietuvos bankas neišduoda jokio patvirtinimo ar sutikimo dėl verslo plano. Verslo plano pateikimo Lietuvos bankui tikslas – Lietuvos bankui įvertinti, kokią veiklą finansų rinkos dalyvis ketina vykdyti, ir ar licencija, kurią finansų rinkos dalyvis prašo išduoti, suteikia teisę verstis finansų rinkos dalyvio planuojama veikla. Finansų rinkos dalyvis privalo užtikrinti, kad keičiantis jo verslo planui ar vykdomai finansinių paslaugų teikimo veiklai, jis atitiktų tai veiklai keliamus teisės aktų reikalavimus (jei planuojama vykdyti veikla nebeatitinka turimos licencijos, finansų rinkos dalyvis privalo prieš pradėdamas vykdyti šią veiklą kreiptis dėl reikiamos licencijos išdavimo).

65.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl to, kad Lietuvos bankas nedavė jokių nurodymų, o vien tik taikė pačią griežčiausią poveikio priemonę, ir nurodo, kad pareiškėjas klaidingai vertina jo inspektavimo ir tyrimo metu atliktus veiksmus kaip bendradarbiavimą, padaryti pažeidimai kėlė itin reikšmingas Nutarime nurodytas rizikas, todėl priežiūros tikslas negalėjo būti pasiektas duodant privalomus nurodymus. Atsakovas pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ilgą laiką neužtikrino mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų saugumo, t. y. ataskaitinėms datoms klientų lėšos, buvusios bankuose atidarytose sąskaitose, nebuvo tinkamai apsaugotos pagal MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

66.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti pastebėjimus dėl Išvados, taip pat jis turėjo galimybę ją ginčyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, nepateikdamas jokių Ataskaitoje ar Išvadoje pateiktas išvadas paneigiančių įrodymų. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodyto Izraelio–Lietuvos dvišalės investicijų ir abipusės apsaugos sutarties pažeidimo, atsakovas pažymi, kad nei priimant Nutarimą, nei teismo sprendimą, pareiškėjas nebuvo diskriminuotas kitų asmenų atžvilgiu, o pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių investuojant į Lietuvos rinką nėra susiję su pareiškėjo padarytais pažeidimais, jų kvalifikavimu ir poveikio priemonių už juos taikymu, todėl yra teisiškai nereikšmingi. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos banko valdybos nariams buvo pateikta visa reikšminga informacija, būtina sprendimui dėl poveikio priemonės taikymo pareiškėjui (Nutarimui) priimti.

67.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas ilgą laiką veikė neturėdamas reglamentuoto tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo proceso, taip pat inspektavimo metu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad keturiais atvejais iš tikrųjų atliko klientų patikrą tarptautinių finansinių sankcijų sąrašuose. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bendrovės visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo metodologijos priede (2020 m. gegužės 21 d. skundo 7 priedas) buvo nurodyta, jog pareiškėjas 2019 metais neužtikrino pakankamos kontrolės, kad kiekvienas klientas yra patikrintas sankcijų sąrašuose.

68.       Atsakovas nurodo, kad Lietuvos banko surinkta informacija pagrindžia, jog pareiškėjas neužtikrino vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūrų, kurios leistų užtikrinti PP/TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo vertinimą, įgyvendinimo ir neatliko šios srities vidaus audito ir (arba) vidaus kontrolės atitikties vertinimo. Tai reiškia, kad pareiškėjas nebuvo nustatęs tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (arba) audito procedūrų ir neatliko realaus vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties vertinimo ar audito, taigi nevykdė Įstatymo nuostatų, o pareiškėjo į bylą pateikti argumentai to niekaip nepaneigia.

69.       Atsakovas paaiškina, kad EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta formuluotė „ <...> piniginė vertė, kuri laikoma elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose" reiškia, kad tik elektroninių pinigų leidėjai gali saugoti piniginę vertę arba ją sukurti. Atsakovo teigimu, tai esminis skirtumas tarp elektroninių pinigų leidėjų ir mokėjimo įstaigų, kurios gali užsiimti tik piniginės vertės perdavimu. Elektroninių pinigų leidėjai gali sukurti piniginę vertę arba ją saugoti, kai tuo tarpu mokėjimo įstaigos piniginę vertę gali tik perduoti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo veikla priimant iš klientų lėšas be mokėjimo nurodymo ir jas užlaikant pareiškėjo sąskaitose ilgiau nei 48 val. laikytina elektroninių pinigų leidimu, kurio faktui nustatyti nėra svarbu, kokiomis aplinkybėmis esant jie buvo išleisti – ar dėl klientų neveikimo, ar kitų aplinkybių, o mokėjimo įstaiga atitinkamai privalo užtikrinti, kad jos vykdoma veikla atitiktų imperatyvius įstatymo reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad, leisdamas elektroninius pinigus, iš klientų gautas lėšas pareiškėjas įskaitė į Bendrovės sąskaitą ir tuo pačiu savo klientams suteikė elektroninius pinigus sąskaitoje, atidarytoje pas pareiškėją (t. y., klientams išleido elektroninius pinigus kliento sumokėta nominalia verte), taigi visiškai atitiko EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

70.       Atsakovas pažymi, kad byloje esančios aplinkybės rodo, jog nėra jokių abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šias aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad byloje pateikti sąskaitų duomenys patvirtina, jog lėšos buvo gaunamos be konkretaus lėšų panaudojimo tikslo ir laikomos neribotą laiką, be to, pareiškėjas suprato, kad kitokio nei verslo plane nurodyto proceso įgyvendinimas neatitinka pareiškėjui išduotos mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas, tačiau to nepaisė.

71.       Pareiškėjas Bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymus prijungti teisės eksperto išvadą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, šiam teismui užduodant klausimą – ar Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti aiškinamos taip, kad tuo atveju, kai mokėjimo paslaugų įstaiga priima pinigines lėšas be konkretaus mokėjimo nurodymo jas pervesti tą pačią arba kitą darbo dieną ir lėšos lieka mokėjimo paslaugų įstaigos sąskaitoje, skirtoje mokėjimo operacijoms atlikti ilgiau negu 48 val., tai yra pakankamas pagrindas nustatyti „elektroninių pinigų leidybą“.

72.       Pareiškėjas nurodo, kad Išvada ir Nutarimu atsakovas neteisėtai nusprendė panaikinti Bendrovei suteiktą mokėjimo įstaigos licenciją konstatuojant, kad pareiškėjas leido elektroninius pinigus, elektroninių pinigų leidimo faktą konstatuodamas remiantis šiomis elektroninių pinigų leidybos sąlygomis: 1) Bendrovė priimdavo klientų pinigines lėšas nesant klientų nurodymų, kur pervesti tas pinigines lėšas toliau; 2) Bendrovė pinigines lėšas, esančias sąskaitoje, užlaikė ilgiau negu 48 val. Pareiškėjas akcentuoja, kad jokiame teisės akte tokių elektroninių pinigų leidybos sąlygų nėra nustatyta, tokios pinigų leidybos sąlygos prieštarauja EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, MĮĮ 4 straipsnio 3 daliai, Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas pažymi, kad prašoma prie bylos prijungti teisės eksperto išvada įrodo, jog pareiškėjas elektroninių pinigų neleido ir nėra nustatyta jokių elektroninių pinigų leidybos sąlygų bei jokių elektroninių pinigų formos sąlygų.

73.       Atsakovas Lietuvos bankas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teikia tuos pačius, anksčiau byloje teiktus argumentus ir motyvus, tiek dėl elektroninių pinigų leidimo teisinio kvalifikavimo, tiek dėl prašymo kreiptis į ESTT priimti prejudicinį sprendimą. Prašoma prijungti prie bylos išvada taip pat grindžiama iš esmės tais pačiais, kaip ir pareiškėjo teiktais, argumentais. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 61 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodo, kad pareiškėjo pateikta išvada nelaikytina eksperto išvada ir vertintina tik kaip pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai teismui.

 

IV.

 

74.       Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. spalio 19 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydama priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, kai mokėjimo įstaiga priima pinigines lėšas be konkretaus mokėjimo nurodymo jas pervesti tą pačią arba kitą darbo dieną ir lėšos lieka mokėjimo įstaigos sąskaitoje, skirtoje mokėjimo operacijoms atlikti, ilgiau negu teisės aktuose apibrėžtą mokėjimo paslaugos atlikimo terminą, mokėjimo įstaigos veiksmai laikytini: a) mokėjimo įstaigos atliekamos mokėjimo paslaugos ar mokėjimo operacijos, kaip jos apibrėžtos 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 4 straipsnio 3 ir 5 dalyse, dalimi; ar b) elektroninių pinigų, kaip jie apibrėžti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 2 straipsnio 2 dalyje, leidimu. 

75.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-661/22 išaiškino, kad 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 4 straipsnio 3 punktas ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 2 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinami taip: mokėjimo įstaigos veikla, kurią sudaro lėšų iš mokėjimo paslaugos vartotojo gavimas, kai nedelsiant kartu su šiomis lėšomis nepateikiamas mokėjimo nurodymas ir dėl to jos lieka mokėjimo sąskaitoje, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 12 punkte, kurią tvarko ši įstaiga, yra šios mokėjimo įstaigos teikiama mokėjimo paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punktą, o ne elektroninių pinigų leidimo operacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 2 punktą.

 

V.

 

76.       Pareiškėjas UAB ,,ABC Projektai“ pateikė nuomonę dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-661/22 pateiktų išaiškinimų, be kita ko, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Bendrovės skundą ir panaikinti Nutarimą.  

77.       Bendrovė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

77.1                       Vertimasis ūkine komercine veikla, neturint tam reikalingos licencijos, įstatyme ir LVAT praktikoje vertinama kaip šiurkščiausiu pažeidimu, už kurį visuomet skiriama griežčiausia poveikio priemonė – licencijos atėmimas. ESTT paneigus šiurkščiausią pažeidimą, dėl kurio iš apelianto neteisėtai buvo atimta licencija, Nutarimas turi būti panaikintas visa apimtimi.

77.2                       Pats atsakovas viso proceso metu įrodinėjo, kad tik el. pinigų leidyba, neturint el. pinigų įstaigos licencijos yra „pats šiurkščiausias“ pažeidimas, dėl kurio taikė griežčiausią poveikio priemonę – licencijos atėmimą. ESTT paneigus esminį ir patį šiurkščiausią atsakovo konstatuotą pažeidimą, atsakovo taikyta poveikio priemonė nebeturi pagrindo.

77.3                       Kitų Nutarimu konstatuotų pažeidimų atsakovas Nutarimu nemotyvavo kaip „pačių šiurkščiausių“, „pačių reikšmingiausių“ ar savarankiškai sudarančių pagrindą skirti pačią griežčiausią poveikio priemonę – licencijos atėmimą. Nutarime atsakovas net nevertino mažareikšmiškumo sąvokos, kas sudaro savarankišką pagrindą naikinti Nutarimą.

77.4                       Kiti procesiniuose dokumentuose atsakovo dėstomi spekuliaciniai teiginiai apie tai, kad kiti pažeidimai nėra mažareikšmiai, bet staiga patapo reikšmingiausiais ir sudarantys pagrindą atimti licenciją net ir esant ESTT sprendimui, yra neteisėtas Nutarimo motyvų pildymas, kas sudaro savarankišką pagrindą naikinti Nutarimą pilna apimtimi (VAĮ 8 str. ir 368 str. 4 d.).

77.5                       Kiti Nutarime konstatuoti pažeidimai net ir nesudaro pagrindo skirti pačią griežčiausią poveikio priemonę – licencijos atėmimą.

77.6                       ESTT sprendimas galutiniu pagrindu patvirtino, jog atsakovas iš tikrųjų, neatliko išsamaus, nešališko ir objektyvaus tyrimo, kuris pagrįstų Nutarimo išvadas.

77.7                       Individualaus administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas likusioje dalyje gali būti vertinamas ir / ar pildomas ne pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, o tik iš naujo atlikus tyrimą, kurio metu iš naujo būtų individualizuojamas individualus administracinis aktas. Tą padaryti galima tik panaikinus Nutarimą.

78.       Atsakovas Lietuvos bankas savo papildomu atsiliepimu prašo teismo nagrinėjant klausimą, dėl kurio išaiškinimą pateikė ESTT, vadovautis byloje Lietuvos banko teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ESTT priimtas prejudicinis sprendimas susijęs tik su vienu Lietuvos banko konstatuotu pareiškėjo padarytu veiklos pažeidimu, Lietuvos bankas 2020 m. balandžio 16 d. nutarime Nr. 03-50 konstatavo  dar dešimt pažeidimų, sudariusių pagrindą panaikinti pareiškėjo turimos licencijos galiojimą, dėl kurių Lietuvos bankas taip pat yra pateikęs savo argumentus procesiniuose dokumentuose.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

VI.

 

79.       Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Nutarimo, kuriuo pareiškėjui  už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos bei Lietuvos Respublikos mokėjimų įstaigų įstatymų pažeidimus panaikinta mokėjimo įstaigos licencija, teisėtumo ir pagrįstumo.

80.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus ir atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti šį Nutarimą atmetė.

81.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, visų pirma, nevertino pareiškėjo argumentų, tinkamai nemotyvavo sprendimo, rėmėsi tik atsakovo nurodytais argumentais. Be to, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, nepasisakė dėl skirtos poveikio priemonės proporcingumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde  iš esmės pakartoja pirminiame skunde išdėstytą poziciją, kad jis arba nepadarė teisės aktų pažeidimų, arba jie yra formalūs, nesukėlę pasekmių, todėl mažareikšmiai.

82.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

83.       Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

84.       Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pažeidimų buvimą/nebuvimą, nurodė aktualias ginčui spręsti teisės normas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, visas pareiškėjui inkriminuotas veikas išvardijo, susiejo su konkrečiomis teisės normomis ir jas vertino. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo argumentus dėl inkriminuotų jam veikų nebuvimo arba pažeidimo formalumo bei dėl jų pasisakė. Vien ta aplinkybė, kad teismas iš esmės palaikė atsakovo poziciją ir pripažino pagrįstais jo argumentus, nėra pakankamu pagrindu pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nemotyvuotu.

 

Bylai aktualus teisinis reguliavimas

 

85.       PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Nurodymų 54.2 papunktyje įtvirtintas reikalavimas finansų įstaigoms nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, rizikos valdymu. Nurodymų 4 punkte nurodyta, kad PP/TF rizikai vertinti finansų rinkos dalyviai turi įdiegti rizikos vertinimu pagrįstą metodą, kuris turi padėti finansų įstaigoms veiksmingai valdyti patiriamą PP/TF riziką.

86.       PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalyje ir Nurodymų 5 punkte nustatyta, kad PP/TF rizika turi būti vertinama atsižvelgiant į šias rizikos rūšis: kliento rizika, produktų, paslaugų rizika ir (arba) operacijų rizika, šalies ir (arba) geografinio regiono rizika. Nurodymų 30 punkto nuostata įpareigoja finansų rinkos dalyvius skirstyti klientus, su kuriais yra užmegzti dalykiniai santykiai, į rizikos grupes pagal savo vidaus dokumentuose nustatytus klientų priskyrimo prie rizikos grupių kriterijus ir procedūras.

87.       PPTFPĮ 29 straipsnio 7 dalyje finansų įstaigoms nustatyta pareiga atsižvelgiant į veiklos mastą ir pobūdį įdiegti procedūras ir sistemas, skirtas PP/TF rizikai nustatyti, vertinti bei valdyti, ir veiksmingas šios rizikos mažinimo priemones, nurodant, kad finansų įstaigų rizikos, susijusios su PP/TF, valdymas turi būti neatskiriama bendros rizikos valdymo sistemos dalis.

88.       Vadovaujantis PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalimi, finansų įstaigos privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę. PPTFPĮ 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta prievolė imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, siekiant nustatyti, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją. PPTFPĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai klientas yra juridinis asmuo, atstovaujamas fizinio asmens, šio atstovo tapatybė nustatoma taip pat, kaip ir kliento – fizinio asmens. PPTFPĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai klientas yra juridinis asmuo, atstovaujamas fizinio asmens, arba klientui – fiziniam asmeniui atstovauja kitas fizinis asmuo, finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas turi pareikalauti iš jo įgaliojimo ir patikrinti jo galiojimą, t. y. jį išdavusio asmens teisę išduoti tokį įgaliojimą, įgaliojimo galiojimo laiką, kokius veiksmus atlikti nurodyta įgaliojime (įgaliojimas turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus). Užsienyje išduotas įgaliojimas turi būti legalizuotas arba patvirtintas dokumentų tvirtinimo pažyma.

89.       PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktyje nustatytas kliento tapatybės nustatymo būdas naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą, kai tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas kliento veido atvaizdas ir kliento parodytas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas. Vadovaujantis PPTFPĮ 11 straipsnio 3 dalimi, nustatydamos kliento ir naudos gavėjo tapatybę klientui fiziškai nedalyvaujant, finansų įstaigos privalo imtis PPTFPĮ 9 straipsnyje nustatytų priemonių ir nustatyti bei patikrinti ir kliento, ir naudos gavėjo tapatybę, gauti šio įstatymo 10 ir 12 straipsniuose nurodytus duomenis, kliento ir naudos gavėjo tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar papildomą informaciją, kuri leistų įsitikinti kliento tapatybės autentiškumu, patikrinti, ar yra aplinkybių taikyti sustiprintą kliento tapatybės nustatymą.

90.       PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalyje ir Nurodymų 31.1 papunktyje numatyta pareiga finansų įstaigoms vykdyti nuolatinę dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų Įstaigos turimas žinias apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį. PPTFPĮ 17 straipsnyje numatyta pareiga atkreipti dėmesį į tokią veiklą, kuri dėl savo pobūdžio gali būti susijusi su PP/TF ir ypač į sudėtingus ar neįprastai didelius sandorius ir visas neįprastas sandorių struktūras, kurios neturi akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo, ir dalykinius santykius ar pinigines operacijas su klientais iš trečiųjų valstybių, kuriose pagal tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų oficialiai paskelbtą informaciją PP/TF prevencijos priemonės yra nepakankamos ar neatitinka tarptautinių standartų.

91.       Vadovaujantis Nurodymų 31.3.1 papunkčiu, įstaiga privalo išnagrinėti tokių operacijų ar sandorių vykdymo pagrindą ir tikslą, o tyrimo rezultatus įforminti raštu ir saugoti 5 metus popierinėje arba elektroninėje laikmenoje.

92.       PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalis finansų įstaigas įpareigoja nustačius, kad jų klientas atlieka įtartiną piniginę operaciją ar sandorį, nepaisant piniginės operacijos ar sandorio sumos, tą operaciją ar sandorį sustabdyti (išskyrus atvejus, kai dėl piniginės operacijos ar sandorio pobūdžio, jų atlikimo būdo ar kitų aplinkybių to padaryti objektyviai neįmanoma) ir ne vėliau kaip per 3 darbo valandas nuo piniginės operacijos ar sandorio sustabdymo apie šią operaciją ar sandorį pranešti FNTT.

93.       PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas įpareigojimas finansų įstaigoms nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Nurodymų 31.3.4 papunktis įpareigoja finansų įstaigas patikrinti, ar klientui nėra taikomos tarptautinės Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų finansinės sankcijos.

94.       PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga finansų įstaigoms nustatyti tinkamas vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūras PPTFPĮ nuostatoms užtikrinti.

95.       PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punkte finansų įstaigoms numatyta pareiga nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su funkcijų finansų įstaigoje įgyvendinant PP/TF prevencijos priemones pasiskirstymu, taip pat informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija. PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansų įstaigos privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su FNTT.

96.       PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir Nurodymų 54.9 papunktyje finansų įstaigoms nustatyta pareiga nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su mokymų darbuotojams organizavimu, siekiant juos tinkamai supažindinti su PP/TF prevencijos reikalavimais. PPTFPĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Įstaiga privalo imtis tinkamų priemonių, kad atitinkami jų darbuotojai žinotų apie PPTFPĮ pagrindu galiojančias nuostatas. Tokios priemonės apima atitinkamų darbuotojų dalyvavimą specialiose tęstinėse mokymo programose, kuriose jie būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su PP/TF, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais.

97.       EPEPĮĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra elektroninių pinigų leidėjai, draudžiama leisti elektroninius pinigus.

98.       MĮĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokėjimo įstaiga gali teikti tik priežiūros institucijos jai išduotoje licencijoje nurodytas mokėjimo paslaugas.

99.       MĮĮ 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad mokėjimo inicijavimo paslauga – mokėjimo paslauga, kai mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu mokėjimo nurodymas inicijuojamas iš mokėjimo sąskaitos, atidarytos kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje.

100.       MĮĮ 2 straipsnio 53 punkte nustatyta, kad sąskaitos informacijos paslauga – mokėjimo paslauga, kai internetu pateikiama konsoliduota informacija apie vieną ar kelias mokėjimo paslaugų vartotojo turimas mokėjimo sąskaitas kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje arba kelių mokėjimo paslaugų teikėjų įstaigose.

 

Dėl  atsakovo Nutarimo 1­–7 punktuose konstatuotų pažeidimų

 

101.       PPTFPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. Taigi, įstatymo paskirtis, įgyvendinant jo priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, tarp jų ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2177, yra prevencinė kova su pinigų plovimu, nusikalstamu būdu įgytų lėšų realizavimu ir (ar) terorizmo finansavimu.

102.       Kaip nurodoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 preambulėje, neteisėtų pinigų srautai gali pakenkti finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui bei reputacijai ir kelia grėsmę ES vidaus rinkai bei tarptautiniam vystymuisi. Pinigų plovimas, terorizmo finansavimas ir organizuotas nusikalstamumas tebėra didelės problemos, kurias reikėtų spręsti ES lygiu. Be toliau plėtojamų baudžiamosios teisės priemonių Sąjungos lygiu, kryptinga ir proporcinga prevencija, neleidžianti pasinaudoti finansų sistema pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais, yra būtina ir ta prevencija gali duoti papildomų rezultatų.

103.       Pažymėtina ir tai, jog finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų tinkamas / netinkamas prievolės nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras įgyvendinimas neatleidžia jų nuo kitų šiuo Įstatymu nustatytų prevencijos priemonių taikymo, be kita ko, tokių kaip įgyvendinti kliento tapatybės nustatymo, pažinimo, stebėsenos, ir kt. reikalavimus.

104.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos banko inspektuotu laikotarpiu Bendrovė neatliko visos  savo veiklos PP/TF rizikos vertinimo, o atlikdama klientų rizikos vertinimą, kliento riziką įvertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus geografinės ir (ar) kliento, paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius, taigi praktiškai nebuvo įdiegusi rizikos vertinimu pagrįsto metodo (PTFPĮ 29 str. 1 d. 2 p., 2 ir 7 d. ir Nurodymų 4, 5, 30 p. ir 54.2 p.). Tai patvirtinta ir ta aplinkybė, jog rizikos vertinimu pagrįsto metodo taikymas ir visos veiklos PP/TF rizikos vertinimas Bendrovėje reglamentuotas tik nuo 2019 m. liepos 1 d., taigi iki nurodytos datos Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus tvarkos ir procedūrų, kurių pagrindu būtų atliekamas visos veiklos PP/TF rizikos vertinimas. Nurodytos aplinkybės iš esmės neginčijo ir pats pareiškėjas.

105.       Inspektavimo metu, be kita ko, buvo nustatyta, kad Bendrovės visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo reglamentavimas turi esminių trūkumų, Tvarkoje nenurodytas Bendrovės atliekamo visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo procesas, neapibrėžtos darbuotojų pareigos ir atsakomybės atliekant vertinimą, nenurodyta, kokiais šaltiniais ir duomenimis remiantis rizikos vertinimas turi būti atliekamas, kokia informacija turi būti įtraukiama į vertinimą, kokiais rodikliais remiantis identifikuojama PP/TF rizika, jos pasireiškimo tikimybė ir poveikis bei nėra apibrėžta, kaip rizikos vertinimas yra panaudojamas tolimesnėje įstaigos veikloje.

106.       Taigi Bendrovė neužtikrino PP/TF rizikos valdymo sistemos, kurios esminiai elementai yra PP/TF rizikos nustatymas, nuolatinis vertinamas ir proporcingų priemonių patiriamai rizikai valdyti (mažinti) veiksmingumas.

107.        Inspektuotu laikotarpiu Bendrovėje kliento rizikos grupė buvo siejama su kliento tapatybės nustatymo tipu, o klientai rankiniu būdu  skirstomi į tris rizikos grupes: žemos (taikomas supaprastintas kliento tapatybės nustatymas), vidutinės (taikomas įprastas kliento tapatybės nustatymas) ir aukštos (taikomas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas).

108.        Tiek inspektavimo komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo buvo vertinta, kad Bendrovės vidaus procedūrose nustatyti klientų skirstymo į rizikos grupes principai yra bendrinio pobūdžio ir nepakankamai detalūs. Nedetalizavus rizikos grupavimo principų ir kriterijų, nuoseklus klientų rizikos vertinimas praktikoje tampa sunkiai įgyvendinamas, o konkretaus kliento rizikos vertinimas priklauso nuo darbuotojo, atliekančio tokį vertinimą, kompetencijos ir patirties.

109.       Bendrovės darbuotojai, atlikdami klientų rizikos vertinimus, nesivadovauja klientų rizikos vertinimo principais, aprašytais įstaigos vidaus procedūrose, o atlikti klientų rizikos vertinimai yra formalūs, nestruktūruoti, visapusiškai neatskleidžia su visų konkrečių klientų susijusių PP/TF rizikų ir nėra panaudojami atliekant tolimesnę kliento dalykinių santykių stebėseną. Daugeliu atvejų vertinant skirtingų klientų riziką nėra atsižvelgiama į visus kliento, produkto, paslaugos teikimo kanalo ar geografinės rizikos veiksnius, o klientas tam tikrai rizikos grupei priskiriamas vadovaujantis tik vienu iš rizikos veiksnių neatsižvelgiant ir nevertinat kitų. Vertinant kliento riziką atsižvelgiama tik į laikotarpį, kurį juridinis asmuo vykdo veiklą, tačiau nėra vertinamas kliento veiklos pobūdis ar kiti su kliento rizika susiję rizikos veiksniai. Vertinant geografinę riziką atsižvelgiama tik į tai, kur yra įsteigta pati įmonė, tačiau nėra atsižvelgiama į tai, kur yra įsteigtas akcininkas ir kur reziduoja naudos gavėjas ar kokios valstybės pilietybę jis turi.

110.       Vertinant kliento riziką, Bendrovės Tvarkoje nustatyti rizikos veiksniai nėra vienodai taikomi visų klientų atžvilgiu. Nustatyta atvejų, kai tam tikri kliento ar geografinės rizikos veiksniai yra vertinami vienų klientų atžvilgiu, tačiau kitų klientų atžvilgiu tie patys veiksniai į rizikos vertinimą nėra įtraukiami.

111.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, kad tokie nustatyti atvejai rodo, jog Bendrovė klientų rizikos vertinimą atliko nenuosekliai, neskyrė dėmesio visapusiškai kliento rizikų analizei ir klientus rizikos grupei priskyrė pagal skirtingus atsitiktinius kriterijus. Bendrovė kliento rizikos vertinimo metu neidentifikavo visų su klientu susijusių PP/TF rizikų, jų neįvertino ir dalykinių santykių eigoje neturėjo galimybių taikyti atitinkamų, į konkrečias rizikas orientuotų rizikos valdymo (mažinimo) priemonių. Taip pat toks kliento rizikos vertinimas yra atliekamas veikiau kaip formalumas, kadangi juo nėra vadovaujamasi planuojant tolimesnius PP/TF prevencijos veiksmus, taikomus kliento atžvilgiu.

112.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktus klientų pavyzdžius, kai kliento rizikos vertinimas atliktas nepabaigus kliento pažinimo proceso, pripažino kad jie patvirtina, jog kliento rizikos vertinimas buvo atliekamas ir sprendimas užmegzti dalykinius santykius su klientu buvo priimamas neužbaigus kliento pažinimo proceso. Dažnu atveju kliento pažinimo anketoje nurodoma, kad kliento pažinimo procesas yra neužbaigtas dėl trūkstamos informacijos ar dokumentų, taip pat kai kliento patvirtinimo formoje nurodyta, kad klientas nepateikė savo vidaus tvarkų, informacijos apie akcininkus, dokumentų, pagrindžiančių planuojamas vykdyti mokėjimo operacijas klientas nepateikė legalizuotų arba tikrumo žyma patvirtintų dokumentų. Teismas sprendė, kad, tokiais atvejais įstaigos vadovų pritarimas dėl dalykinių santykių užmezgimo su tokiais klientais buvo gautas neturint pilnos ir išsamios kliento pažinimo informacijos, nors kliento pažinimo anketoje taip pat dokumentuojamas suteiktas vadovybės pritarimas pradėti dalykinius santykius. Tam tikrais atvejais kliento pažinimo anketoje atlikus rizikos vertinimą, įstaigos vadovų pritarimas pradėti dalykinius santykius su klientu suteikiamas su sąlyga, kad kliento pažinimo procesas bus visiškai pabaigtas iki dalykinių santykių pradžios, nors įstaiga nėra nustačiusi vidaus kontrolės procedūrų, kurių pagrindu, pabaigus kliento pažinimo procesą, kliento rizikos vertinimas būtų papildomai peržiūrimas ir atnaujinamas. Nepabaigus kliento pažinimo proceso, t. y. nedisponuojant visa informacija apie klientą ar nesurinkus dokumentų šiai informacijai pagrįsti, nėra galimybės visapusiškai įvertinti visų su klientu susijusių rizikos veiksnių, kadangi tam tikros su klientu susijusios PP/TF rizikos nėra identifikuojamos bei taikyti atitinkamas PP/TF rizikos valdymo priemones tęsiant dalykinius santykius.

113.       Teismas darė išvadą, kad pagal Bendrovėje vyraujančią bendrąją praktiką kai kuriais atvejais įvertinus kliento PP/TF riziką, dalykiniai santykiai su klientu užmezgami tik nustačius tam tikras sąlygas, kurios nurodomos kliento patvirtinimo formoje.

114.       Bendrovė neįvertino ir nesirėmė viešoje erdvėje esančia neigiama informacija apie klientą arba tai atlikdavo formaliai. Nustatyta atvejų, kai kliento byloje nėra kliento pateiktos informacijos patikros viešoje erdvėje rezultatų (neskaitant atliktos patikros tarptautinių finansinių sankcijų sąrašuose). Be to, patys Bendrovės atstovai patvirtino, kad ilgą laiką informacijos patikra nors ir buvo atliekama viešai prieinamose paieškos sistemose, tačiau jos rezultatai nebuvo dokumentuojami ir saugomi kliento byloje. Taip pat inspektavimo ataskaitoje nustatyti atvejai ir pateikti pavyzdžiai, kai kliento byloje yra išsaugoti informacijos patikros rezultatai, tačiau jie neatspindimi kliento rizikos vertinime.

115.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad Bendrovė inspektuojamuoju laikotarpiu netinkamai nustatė kliento ir kliento atstovo tapatybę ir neįsitikino, kad kliento atstovas turi teisę veikti kliento vardu, įstaigos atliekamas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas pasižymėjo reikšmingais trūkumais (PPTFPĮ 9 str. 1 d. 1 p., 9 str. 12 d., 11 str. 3 ir 5 d.).

116.       Bendrovė nuo veiklos pradžios iki 2019 m. sausio mėn. kliento juridinio asmens tapatybę nustatydavo per trečiąsias šalis – teisininkų kontoras, kurios kliento atstovo, fizinio asmens tapatybę nustatydavo fizinio susitikimo metu. Įstaiga pasirinkdavo teisininkų kontorą užsienio valstybėje, kurioje tuo metu būdavo kliento atstovas, susisiekdavo su ja ir pateikdavo nurodymus nustatyti kliento atstovo tapatybę, o vėliau iš teisininkų kontoros gaudavo teisiškai patvirtintą asmens tapatybės ar kitų dokumentų kopijas. Įstaiga sutartinių santykių su teisininkų kontoromis neturėjo, o už tokių paslaugų teikimą atsiskaitydavo sąskaitų faktūrų pagrindu. Tokį kliento atstovo tapatybės nustatymo būdą Bendrovė laikė kliento atstovo tapatybės nustatymu, kai kliento tapatybė nustatoma klientui dalyvaujant fiziškai.

117.       PPTFPĮ nustatyta galimybė kliento (ir kliento atstovo) tapatybę nustatyti klientui dalyvaujant fiziškai ir klientui fiziškai nedalyvaujant. Nagrinėjamu atveju įstaiga pati neatliko kliento atstovo tapatybės nustatymo, vadovaujantis PPTFPĮ 10 straipsniu, todėl toks tapatybės nustatymas negali būti prilyginamas kliento tapatybės nustatymui, kai klientas dalyvauja fiziškai. Be to, toks tapatybės nustatymo būdas neatitinka atvejų, nustatytų PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose, tarp jų ir nuotolinio kliento tapatybės nustatymo būdo naudojantis trečiųjų šalių informacija. Be to, Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų PPTFPĮ 13 straipsnio, kuris reglamentuoja naudojimąsi trečiųjų šalių informacija, reikalavimų įgyvendinimą. Neturėjo kontrolės priemonių, kurios užtikrintų, kad teisininkų kontoros vykdo sąlygas, nustatytas PPTPĮ 13 straipsnio 2 dalyje, taip pat neįsitikino, kad teisininkų kontora, registruota trečiojoje valstybėje, kuri taiko Europos Sąjungos nustatytiems klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymo reikalavimams ir informacijos saugojimo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus. Bendrovės taikytas kliento tapatybės nustatymas, pasitelkiant trečiąsias šalis – teisininkų kontoras, neatitinka PPTPFĮ nustatytų kliento tapatybės nustatymo reikalavimų ir dėl to nebuvo tinkamas.

118.        Pažymėtina, kad Bendrovė pati identifikavo kliento atstovo tapatybės nustatymo reikalavimų pažeidimus ir ėmėsi priemonių juos šalinti, visgi, Bendrovė nuo dalykinių santykių su klientais, kurių tapatybė buvo nustatyta pasitelkiant trečiųjų šalių paslaugas, pradžios iki tinkamos klientų atstovų tapatybės tvarkos nustatymo, pažeidė PPTFPĮ reikalavimus, reglamentuojančius kliento atstovo tapatybės nustatymą.        

119.       Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad nenustačius kliento atstovo tapatybės ir neįsitikinus, jog kliento atstovas turi teisę atstovauti klientą, sudaromos sąlygos anonimiškumui, todėl neįmanoma užtikrinti, jog įstaigos paslaugomis nepasinaudos su klientu nesusijusios trečiosios šalys ar asmenys, kuriems taikomos tarptautinės finansinės sankcijos. Papildomai, tokiais atvejais nėra galimybės identifikuoti ir įvertinti visų su klientu susijusių PP/TF rizikų bei nustatyti atitinkamas tokių rizikų valdymo priemones, pavyzdžiui, kai Įstaigos paslaugomis naudojasi asmenys, kurie yra iš padidintos PP/TF rizikos valstybių bei kita.

120.       Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad 15 iš 23 patikrintų klientų bylų atveju vaizdo perdavimo kokybė buvo itin prasta, todėl vaizdo skambučio metu aiškiai nesimato tapatybės dokumento nuotraukos, asmens tapatybės dokumento duomenų bei asmens tapatybės dokumento numerio ir galiojimo datos. Dėl šių priežasčių nėra galimybės vaizdo skambučio metu nustatyti kliento tapatybės iš tapatybės dokumento atvaizdo ar tą padaryti vėliau iš momentinės ekrano nuotraukos, atliktos vaizdo skambučio metu. Pagal įstaigos nustatytą procedūrą, darbuotojas  vaizdo skambučio metu kliento pateikiamus tapatybės dokumento duomenis turi užfiksuoti Formoje. Kadangi vaizdo skambučio metu šie duomenys yra neįskaitomi, konstatuotina, kad darbuotojas asmens tapatybės dokumento duomenis Formoje užfiksuoja remdamasis kliento pateikta asmens tapatybės dokumento kopija. Inspektavimo ataskaitoje nurodyti konkretūs atvejai, kai Formoje užfiksuotas asmens tapatybės dokumentas skiriasi nuo to, kurį klientas parodo vaizdo skambučio metu, kai kliento atstovo elgesys tapatybės nustatymo metu kelia įtarimų, taip pat, kai įstaigos darbuotojas, atlikdamas vaizdo skambutį, sufleruoja atsakymus kliento atstovui, kai kliento atstovas vaizdo skambučio metu patalpoje yra ne vienas, fiksuojant kliento veido atvaizdą nesimato kliento veido arba kliento atstovo atvaizdas nėra aiškiai matomas ir atskiriamas nuo kitų aplinkoje esančių objektų.

121.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad inspektuojamuoju laikotarpiu Bendrovės taikytos kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemonės ir procedūros buvo formalios ir nepakankamos siekiant užtikrinti, kad laiku būtų pastebėti įtartini kliento sandoriai ir (arba) veikla, Bendrovė neužtikrino, kad sandoriai, sudaryti dalykinių santykiu metu, atitiktų kliento veiklos profilį ir rizikos pobūdį, nesiaiškino klientų vykdomų sudėtingų ir neįprastų mokėjimo operacijų pagrindo ir ekonominio pagrįstumo (PPTFPĮ 9 str. 16 d., 17 str. ir Nurodymų 31.1 p.).

122.       Nustatyta, kad inspektuotu laikotarpiu Bendrovė nebuvo tinkamai reglamentavusi kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos proceso bei darbuotojų pareigų ir atsakomybių šiame procese. Įstaigos procedūroje Policy on Prevention of Money Laundering and Terrorist Financing (valdybos patvirtinta 2018 m. liepos 31 d. ir galiojo iki 2019 m. birželio 30 d.) nurodyti įtartinų operacijų kriterijai formalūs bei aprašyti neatsižvelgiant į įstaigai būdingas rizikas. Kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procesas detaliau reglamentuotas tik 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojus Tvarkai bei Atitikties užtikrinimo vadovei 2019 m. spalio 1 d. patvirtinus procedūrą Screening and Transaction Monitoring Operating Manual. Tačiau procedūrose aprašyti įtartinų operacijų kriterijai yra bendro pobūdžio (mokėjimas yra laikomas įtartinu, jeigu yra didesnis nei įprastai, jeigu mokėjimas atliekamas naujam verslo partneriui ir pan.), o nustatytas momentinės operacijų stebėsenos procesas yra netinkamas (nors įstaigoje momentinės stebėsenos metu analizuojamos visos mokėjimo operacijos nepriklausomai nuo sumos, nurodyta, kad mokėjimo operacija gali būti įvykdyta, nors kliento pareikalauti mokėjimą pagrindžiantys dokumentai nėra pateikti).

123.       Bendrovėje dalykinių santykių ir operacijų stebėsena vykdoma formaliai, todėl rizika, kad įstaiga gali būti pasinaudota PP/TF tikslais, inspektuotu laikotarpiu nebuvo valdoma.

124.       Inspektavimo komisija, peržiūrėjusi pasirinktų klientų pažinimo informaciją ir jų atliktų mokėjimo operacijų analizę, taip pat nustatė, kad dalis įstaigos klientų, kurių veikla susijusi su padidinta PP/TF rizika, vykdė sudėtingus ar neįprastai didelius sandorius, ir, nors tam tikrų atliktų mokėjimo operacijų pagrindas, tikslas bei lėšų kilmė nėra aiškūs, įstaiga nepateikė įrašų, pagrindžiančių, kad kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos metu buvo atliktas vidinis tyrimas / analizė dėl galimai įtartinų operacijų vykdymo. Nors mokėjimo operacijų realiu laiku stebėsenos procesas Įstaigai suteikia galimybę identifikuoti kliento elgsenos nukrypimus nuo klientų pažinimo etape surinktos informacijos, įstaigoje realios klientų veiklos (atliekamų mokėjimų) atitikimo kliento pažinimo anketose deklaruotai kliento veiklai vertinimas nėra vykdomas. Inspektavimo ataskaitoje pateikiami pavyzdžiai, patvirtinantys, kad įstaiga neatlieka analizės, kai klientas persiveda lėšas į / iš kitos banko sąskaitos ar mokėjimus vykdo įmonių grupėje, kaip mokėjimus pagrindžiantys dokumentai pateikiami kliento paaiškinimai, kad pervedamos nuosavos lėšos arba įvairios sutartys, sudarytos įmonių grupėje. Operacijų skaidymą įstaiga grindžia klientų lėšų diversifikavimu, tačiau tą pagrindžiančių dokumentų inspektavimo metu nepateikė.

125.       Inspektavimo metu taip pat nustatyta, kad įstaigos darbuotojai, atlikdami momentinę operacijų stebėseną, patikrina klientą, lėšų siuntėją / gavėją Refinitiv World-Check One duomenų bazėje siekdami nustatyti, ar nėra sutapimų su sankcijų sąrašais bei patikrina, ar yra kliento pateiktas operaciją pagrindžiantis dokumentas. Sutiktina su komisijos pastebėjimais, kad nors įstaigoje yra renkami mokėjimo operacijas pagrindžiantys dokumentai, tačiau jie vertinami tik patikrinant, ar pateiktame dokumente yra paminėtas klientas / lėšų gavėjas / siuntėjas. Kaip nustatė komisija, operacijas pagrindžiantys dokumentai dažnai nedetalizuoja suteiktų paslaugų, nustatyta atvejų, kai dokumentai pateikti prancūzų kalba be vertimo, kai nenurodyti sutartis pasirašantys asmenys, kai mokėjimo ir sąskaitoje nurodytos sumos nesutampa, todėl sutiktina su padaryta išvada, kad operacijų analizės metu siekiama surinkti mokėjimus pagrindžiančius dokumentus, tačiau nėra gilinamasi į dokumento turinį ir nėra išsiaiškinamas mokėjimo pagrįstumas.

126.       Inspektavimo metu nustatyta, kad nors įstaigos klientai atlieka didelius, neįprastos struktūros (pavyzdžiui, mokama už kitas įmones) mokėjimus, operacijų stebėsenos metu nėra analizuojamas tokių mokėjimų ekonominis pagrįstumas ir teisėtas tikslas, nesiaiškinama mokėjimų pagrindas, kaip tai nustato PPTFPĮ 17 straipsnio nuostatos.

127.       Inspektavimo ataskaitoje pateikiami klientų bylų analizės pavyzdžiai, kai įstaiga nesiėmė atitinkamų priemonių lėšų kilmės šaltiniui nustatyti bei nesiėmė priemonių užtikrinti, kad klientų vykdomos mokėjimo operacijos ir sandoriai atitiktų įstaigos turimą informaciją apie klientą, jo veiklą ir lėšų šaltinį, neidentifikuotos operacijos atitinkančios Įtartinumo kriterijus, be to įstaiga pateikė prieštaringą informaciją kuri rodo, kad įstaigoje kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena vykdoma netinkamai, o vidiniai tyrimai yra neišsamūs ir atliekami pavėluotai, be to, įstaiga neturi vidaus kontrolės procedūrų užtikrinti tikslios ir išsamios informacijos įstaigos viduje valdymui.

128.       Inspektavimo ataskaitoje pateikta ir aptarta informacija, leidžia konstatuoti, kad tikrinamuoju laikotarpiu momentinė dalykinių santykių ir operacijų stebėsena potencialiai įtartiniems sandoriams nustatyti nebuvo efektyvi, todėl rizika, jog įstaiga gali būti pasinaudota PP / TF tikslais, nebuvo valdoma, taip pat įstaigoje nebuvo vykdoma rizikos pasireiškimo tikimybę mažinanti retrospektyvi stebėsena (kliento atliktų (įvykusių) sandorių stebėsena per tam tikrą laikotarpį). Iš įstaigos pateiktų duomenų matyti, kad retrospektyviai klientų operacijas pradėta stebėti nuo 2019 m. liepos 1 d., kai Tvarkoje buvo reglamentuotas kliento dalykinių santykių stebėsenos procesas, kurio metu taip pat yra retrospektyviai analizuojamos kliento per metus įvykdytos mokėjimo operacijos.

129.       Inspektavimo komisija, įvertinusi įstaigos pateiktą keleto klientų baigto arba atliekamo kliento dalykinių santykių stebėsenos proceso informaciją (2019 m. gruodžio 31 d. duomenimis Įstaiga yra atlikusi arba pradėjusi 21 kliento retrospektyvią operacijų analizę), padarė išvadą, kad tokios stebėsenos metu fiksuojami pagrindiniai verslo partneriai ir jų vykdoma veikla, tačiau neatliekama detali mokėjimų analizė, nepateikiama informacija, susijusi su kliento mokėjimų geografija, pagrindiniais verslo partneriais ir pan., o pateikiamos išvados yra paviršutiniškos.

130.       Įvertinus įstaigos inspektavimo metu pateiktą informaciją, darytina išvada, kad įstaigoje vykdomos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos metu atliekama operacijų analizė atliekama formaliai, analizės išvados fiksuojamos netinkamai – mokėjimo operacijos neįvykdymo priežastys nedetalizuojamos, išvadų data nenurodyta, komentarai trumpi ir neleidžiantys daryti išvadų apie atliktos analizės rezultatus, mokėjimo operacijos tvirtinamos, nors dokumentai gaunami vėliau (arba iš viso negaunami). Kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos neefektyvumą rodo ir mažas vidinių tyrimų skaičius. Įstaigos pateiktais duomenimis, inspektuotu laikotarpiu buvo atlikti 8 vidiniai tyrimai dėl klientų veiklos ar atliktų mokėjimo operacijų, kurių duomenys taip pat patvirtina, kad įstaigoje kliento dalykinių santykių stebėsena vykdoma ne tik formaliai ir neefektyviai, bet ir sąmoningai nevaldant klientų, kurių veikla susijusi su padidinta rizika, keliamos PP/TF rizikos.

131.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad

inspektuojamuoju laikotarpiu įstaiga nebuvo nustačiusi tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, buvo nustatyta atvejų, kai įstaiga pradėdama ir tęsdama dalykinius santykius neužtikrino klientų ir naudos gavėjų patikros pagal tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių sąrašus, todėl įstaiga neužtikrino tinkamo PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 31.3.4 papunkčio reikalavimų įgyvendinimo.

132.       Bendrovėje iki 2019 m. spalio 1 d. tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo procesas nebuvo tinkamai reglamentuotas. 2018 m. liepos 31 d. patvirtinta Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politika (angl. Policy on Prevention of Money Laundering and Terrorist Financing), galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d. klientų, naudos gavėjų ir atstovų patikrą sankcijų sąrašuose nurodė tik kaip papildomą privalomą kliento pateiktos informacijos patikrinimo elementą nurodant, kad mokėjimo operacija laikytina įtartina, jeigu klientas, naudos gavėjas, kliento atstovas, lėšų siuntėjas arba lėšų gavėjas yra randamas sankcijų sąrašuose. Bendrovėje tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo procesas detaliau reglamentuotas tik 2019 m. spalio 1 d. patvirtinus naują procedūrą – Screening and Transaction Monitoring Operating Manual, kuri jau detaliau reglamentuoja įstaigos darbuotojų veiksmus ir atsakomybes įgyvendinant tarptautines finansines sankcijas, ribojamąsias priemones.

133.       Bendrovėje nėra vykdoma kontrolė, ar visi klientai ir naudos gavėjai yra suvesti į reguliarų automatinį tikrinimą Refinitiv World-Check One duomenų bazėje, todėl Bendrovė negali užtikrinti, kad pasikeitus tarptautinių finansinių sankcijų turiniui ir klientą įtraukus į tarptautinių finansinių sankcijų sąrašus būtų vykdomos Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimą, finansų įstaigoms nustatytos pareigos.

134.       Nors Bendrovės teigimu, lėšų siuntėjai ir lėšų gavėjai taip pat yra patikrinami sankcijų sąrašuose rankiniu būdu atliekant mokėjimo operacijų stebėseną, kai prieš įvykdant mokėjimo operaciją lėšų siuntėjų ir lėšų gavėjų patikra yra atliekama rankiniu būdu Refinitiv World-Check One duomenų bazėje, inspektavimo ataskaitoje pateikti pavyzdžiai, kai Bendrovė neužtikrino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimų, patvirtina, kad nors tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo procesas nuo 2019 m. spalio 1 d. reglamentuotas, nustatyta atvejų, kai Bendrovė tinkamai neužtikrino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo dalykinių santykių užmezgimo metu bei tęsė dalykinius santykius, todėl pagrįstai daryta išvada, kad inspektuotu laikotarpiu Bendrovė nebuvo nustačiusi tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Inspektavimo metu buvo nustatyta atvejų, kai Bendrovė pradėdama ir tęsdama dalykinius santykius neužtikrino klientų ir naudos gavėjų patikros tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių sąrašuose.

135.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad inspektuojamuoju laikotarpiu Bendrovėje nebuvo užtikrinamas vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūrų, kurios leistų užtikrinti PP/TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo vertinimą, įgyvendinimas ir nebuvo atliekamas šios srities vidaus auditas ir (arba) vidaus kontrolės atitikties vertinimas (PPTFPĮ 29 str. 4 d.).

136.       Teisėjų kolegija pažymi, kad inspektuotu laikotarpiu Bendrovės procedūrose ir tvarkose atitikties ir (ar) audito, skirto PPTFPĮ nuostatoms užtikrinti, procesas nebuvo reglamentuotas, bei nebuvo atliekamas PP/TF prevencijos srities vidaus auditas ar kitas nepriklausomas vertinimas, kaip numatyta PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalyje. Bendrovė nurodė, kad inspektuotu laikotarpiu turėjo tik finansinės atskaitomybės auditą, taip pat yra svarstomos išorinio veiklos audito atlikimo galimybės, tačiau 2019 m. gruodžio 13 d. inspektavimo komisijai pateiktame Atitikties departamento projektų plane PP TF prevencijos srities nepriklausomas patikrinimas ir vertinimas nėra numatytas.

137.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad Bendrovė inspektuojamuoju laikotarpiu nebuvo nustačiusi atitinkamos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su funkcijų ir atsakomybių įgyvendinant PP/TF prevencijos priemones pasiskirstymu ir darbuotojų supažindinimu su jiems priskirtinomis funkcijomis ir atsakomybėmis, taip pat Bendrovėje nebuvo vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija, įstaiga ilgą laiką nebuvo paskyrusi valdybos nario, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą (PPTFPĮ 22 str. 1 d. ir 29 str. 1 d. 10 p.).

138.       Bendrovės generalinės direktorės 2017 m. spalio 19 d. įsakymu Atitikties užtikrinimo vadovė G. A. buvo paskirta atsakinga už bendradarbiavimą su FNTT, tačiau valdybos susitarimu valdybos narys E. N. atsakingu už PPTFPĮ nustatytų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimo organizavimą paskirtas tik 2019 m. rugsėjo 16 d. Be to, jo funkcijos ir atsakomybės niekur nėra apibrėžtos.

139.       Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad nesant aiškiai aprašytų Bendrovės darbuotojų funkcijų ir atsakomybių, neįtvirtinus aiškaus ir sistemingo funkcijų ir atsakomybių pasidalijimo / pasiskirstymo, nereglamentuojant Bendrovėje procesų bei nedokumentuojant šių procesų pakeitimų, kyla rizika, kad Įstaiga nesugebės užtikrinti tam tikrų vidaus procedūrų įgyvendinimo kontrolės.

140.       Teismas taip pat sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad Bendrovės valdybos narys, atsakingas už PP / TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, ne tik yra įtraukiamas į kasdienę įstaigos veiklą, įskaitant komunikaciją su klientais dėl reikalavimų ar dokumentų, bet yra pagrindinis asmuo, kuris Bendrovėje priima sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad šis valdybos narys tuo pačiu yra atsakingas už su verslu susijusius sprendimus ir yra įstaigos naudos gavėjas bei turi tiesioginį suinteresuotumą įstaigos pelningumu, laikytina, kad aiškiai neapibrėžus funkcijų ir atsakomybių įgyvendinant PP / TF prevencijos reikalavimus, neskiriant pakankamai resursų atitikties funkcijoms įgyvendinti, nesant nepriklausomo PP / TF prevencijos srities atitikties ir (ar) audito vertinimo bei įstaigoje tam pačiam asmeniui priimant sprendimus tiek dėl verslo, tiek dėl PP / TF prevencijos reikalavimų įgyvendinimo, kyla reali interesų konflikto, atitikties nepriklausomumo pažeidimo ir silpnos atitikties kultūros grėsmė.

141.       Bendrovėje atliekama daug rankinio darbo, kuris reikalauja daug resursų, yra imlus laikui bei lemia didelę klaidų tikimybę, kas rodo, kad Bendrovė neturi tinkamų vidaus kontrolės procedūrų, užtikrinančių darbuotojams, atsakingiems už PP/TF prevenciją, prieigą prie klientų bylų bei visos informacijos pasiekiamumą, o bendrų sistemų nebuvimas ir didelė rankinio darbo apimtis lemia neteisingą ir neišsamią informaciją.

142.       Tokie trūkumai ne tik lėmė netikslios informacijos inspektavimo komisijai pateikimą, tačiau lemia ir tai, kad darbuotojai, vykdydami kasdienes PP/TF prevencijos funkcijas, disponuoja nepilnos informacijos apimtimi apie klientus. Bendrovės darbuotojai gali atlikti neišsamius, ne visa apimančius vidinius tyrimus, vertindami klientų riziką neatsižvelgti / neturėti galimybės atsižvelgti į visos apimties informaciją bei priimti sprendimus dėl rizikų valdymo, pavyzdžiui, taikyti sustiprintą dalykinių santykių stebėseną, imtis priemonių turto ir lėšų kilmės šaltiniui nustatyti, kreiptis į klientą dėl dokumentų, pagrindžiančių mokėjimo operacijas ir pan.

143.       Atitikties užtikrinimo vadovė rengia ir įstaigos generalinei direktorei du kartus per metus teikia PP/TF prevencijos ataskaitas. Inspektavimo komisijai buvo pateiktos 2 ataskaitos – 2019 m. sausio 4 d. ir 2019 m. birželio 5 d., kuriose trumpai aprašomi ataskaitinio laikotarpio darbai ir įvykiai, susiję su PP/TF prevencija – pavyzdžiui, pateikiama informacija apie naujai priimtus Atitikties departamento darbuotojus, įvykusius mokymus, sukurtą įtartinų operacijų pranešimų žurnalą, nurodomas faktas, kad pasikeitė teisės aktai, atsirado atskaitomybės Lietuvos bankui pareiga ir pan. Ataskaitose taip pat pateikiamas bendras mokėjimo operacijų skaičius per ataskaitinį laikotarpį, nurodoma, kad dauguma klientų priskirti aukštos rizikos kategorijai ir pan. Minėtos ataskaitos Bedrovės valdybai neteikiamos, nors vadovės teigimu, įstaigos valdybos nariui E. N. ataskaitų informacija yra žinoma. Šių ataskaitų teikimo tvarka, teikimo periodiškumas, už tokių ataskaitų parengimą atsakingi darbuotojai, bent minimalūs šaltiniai, kuriais remiantis ataskaitos rengiamos, ataskaitų turinys ir pan. Bendrovėje nėra reglamentuotas.

144.       Ataskaitose nurodoma informacija nelaikytina pakankama, kad Bendrovės vadovai galėtų susidaryti įspūdį apie PP/TF rizikos lygį ir taikomų PP/TF rizikos valdymo priemonių efektyvumą; nebuvo numatyta ir Bendrovės vadovams pateikta konkrečių PP / TF riziką identifikuojančių rodiklių (atsižvelgiant į kliento, produkto / paslaugos, geografinės šalies ir pan. rizikas) reikšmių atskaitomybės laikotarpiu, klientų atliekamų mokėjimo operacijų mastas ir jo pokytis, atliekamų mokėjimų srautai į įvairias šalis ir šių srautų analizė, pranešimų pateiktų FNTT skaičius ir priežastys ir pan.). 

145.       Teismo įsitikinimu, nustatytos aplinkybės, leidžia teigti, kad inspektavimo metu nustatyti trūkumai rodo, kad Bendrovėje neveikė efektyvi vidaus kontrolės sistema, o tai darė neigiamą įtaką PP/TF rizikos valdymui, t. y. adekvačių PP/TF prevencijos priemonių, skirtų rizikai mažinti ir valdyti, parinkimui. Inspektuotu laikotarpiu įstaiga nebuvo paskyrusi valdybos nario, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, nebuvo nustačiusi atitinkamos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su funkcijų ir atsakomybių įgyvendinant PP/TF prevencijos priemones pasiskirstymu ir darbuotojų supažindinimu su jiems priskirtinomis funkcijomis ir atsakomybėmis, taip pat įstaigoje nebuvo vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija.

146.       Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad bendrovės darbuotojų mokymų organizavimas inspektuojamuoju laikotarpiu buvo nepakankamas, darbuotojai, įgyvendinantys PP/TF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PP/TF prevencijos reikalavimais atsižvelgiant į jų funkcijas, gynybos linijas, PPTFPĮ ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir priskirtas atsakomybes (PPTFPĮ 22 str. 2 d., 29 str. 1 d. 9 p. ir Nurodymų 54.9 p.).

147.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Tvarkoje įtvirtinta nuostata, jog visi Bendrovės darbuotojai privalo būti tinkamai apmokyti taikyti bendrovės procedūras bei teisės aktus nurodant, kad prieš pradedant vykdyti funkcijas visiems darbuotojams privalo būti suteikti tinkami mokymai, Atitikties užtikrinimo vadovė yra atsakinga už tinkamą bei reguliarų bent kartą per metus mokymų visiems įstaigos darbuotojams pagal jų vykdomas funkcijas organizavimą.

148.       Teismas atlikęs savarankišką Bendrovės organizuotų mokymų medžiagos patikrą, darė išvadą, kad inspektuotu laikotarpiu bendrovėje organizuoti mokymai buvo bendro pobūdžio, nepakankamai išsamūs bei nepritaikyti atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas. Mokymų metu nebuvo supažindinama su aktualiais PP/TF prevencijos reikalavimais, riziką identifikuojančiais veiksniais, įtartinų operacijų identifikavimu, vidinių tyrimų procesu, naudos gavėjų nustatymu esant sudėtingoms struktūroms ir pan., nebuvo organizuojami mokymai, susiję su įstaigos tiksline klientų grupe ir su tuo susijusiomis PP/TF rizikomis. 2019 m. liepos ir spalio mėnesį buvo pakeistos įstaigos vidaus procedūros, reglamentuojančios PP/TF prevenciją, tačiau mokymų sąraše informacija apie įstaigos darbuotojų supažindinimą su pasikeitusiomis procedūromis ar dėl šių pasikeitimų organizuotus mokymus nenurodyta.

149.       Apibendrinus konstatuotina, kad pareiškėjas nesiėmė savalaikių veiksmų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonėms įgyvendinti ir taip padarė reikšmingų PPTFPĮ nuostatų pažeidimų, kurie darė neigiamą įtaką teisės normų saugomoms vertybėms; pareiškėjo pažeidimai nėra vienkartiniai; pažeisti teisės aktų reikalavimai, susiję su priemonių visoms pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos rūšims nustatyti, vertinti ir valdyti įdiegimu, tinkamu klientų PP/TF rizikos nustatymu ir vertinimu, o pažeidimo padariniai reikšmingi, nes kliento keliamos PP/TF rizikos lygio neteisingas nustatymas neleido užtikrinti atitinkamų PP/TF prevencijos priemonių taikymo konkrečiam klientui; pažeisti teisės aktų reikalavimai, susiję su kertinėmis PPTFPĮ įtvirtintomis pareiškėjo pareigomis nustatyti ir patikrinti kliento, naudos gavėjo ir kliento atstovo tapatybę, taikyti sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemones didesnės PP/TF rizikos grupės klientams, atlikti informacijos apie kliento naudos gavėją patikrą patikimame ir nepriklausomame šaltinyje, o pažeidimo padariniai itin reikšmingi, nes pareiškėjui kilo ir išliko rizika, kad neužtikrinus tinkamo tapatybės nustatymo nepatikrinus kliento pateiktos informacijos patikimame ir nepriklausomame šaltinyje, klientų, su kuriais pareiškėjas užmezgė dalykinius santykius, vardu gali veikti kiti asmenys, suinteresuoti nuslėpti savo tapatybę ir tikrąją mokėjimo operacijų paskirtį, taip sudarant sąlygas anonimiškumui ir kita.

150.       Teisėjų kolegijos nuomone, Bendrovė nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pažeidimai nebuvo padaryti. Be to, dauguma pareiškėjo teiktų argumentų yra nukreipti į ateitį, teigiant, kad konstatuotus pažeidimus planuojama šalinti, tačiau tai nepaneigia padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Be kita ko, pareiškėjas, ypač atsižvelgiant ir finansų rinkos dalyviams keliamus didesnius atidumo ir rūpestingumo reikalavimus, negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais (neveikimu) pažeidžia teisės aktų reikalavimų

 

        Dėl  Nutarimo 8 punkte konstatuoto pažeidimo

 

151.        Kaip jau minėta šios nutarties IV skyriuje, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-661/22 paneigė Nutarimo 8 punkte padarytą išvadą, kad Bendrovė, nebūdama elektroninių pinigų leidėja, leido elektroninius pinigus, todėl pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio reikalavimus, taip pat pateikė neteisingą informaciją, siekdama gauti mokėjimo įstaigos licenciją. ESTT nuomone, mokėjimo įstaigos veikla, kurią sudaro lėšų iš mokėjimo paslaugos vartotojo gavimas, kai nedelsiant kartu su šiomis lėšomis nepateikiamas mokėjimo nurodymas ir dėl to jos lieka mokėjimo sąskaitoje, yra šios mokėjimo įstaigos teikiama mokėjimo paslauga, o ne elektroninių pinigų leidimo operacija.

152.        Tai reiškia, kad atsakovas Nutarime netinkamai taikė Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos įstatymą ir nepagrįstai vertino Bendrovės veiksmus kaip šio teisės akto pažeidimą. Tuo tarpu mokėjimo paslaugai teikti Bendrovė turėjo išduotą licenciją.

153.       Esant nurodytai situacijai teisėjų kolegija panaikina Nutarimo 8 punktą, kuriuo pripažinta, jog Bendrovė pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnį, MĮĮ 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 22, 53 punktus.

        

        Dėl Nutarimo 9-10 punktuose konstatuotų pažeidimų

 

154.       Nutarimo 9 punkte buvo konstatuota, kad Bendrovė sutartyse, sudarytose su kredito įstaigomis, kuriose laikė dalį mokėjimo operacijoms vykdyti gautų mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų, kurios iki kitos darbo dienos pabaigos nebuvo perduotos gavėjui ar pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui vykdant mokėjimo operacijas, nenumatė priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, taip pat įstaiga dalies mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų neatskyrė nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų, todėl pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

155.       Nutarime taip pat konstatuota, jog Bendrovė netinkamai vykdė klientų lėšų apsaugą, t. y. iš klientų gautas lėšas saugojo kredito įstaigose ir Lietuvos banke, tačiau su bankais sudarytose sutartyse dėl sąskaitų atidarymo nebuvo nuostatų, susijusių su klientų lėšų apsauga. Kai kuriais laikotarpiais Bendrovė ūkinei veiklai skirtas lėšas ir klientų lėšas laikė toje pačioje sąskaitoje. Bendrovėje nebuvo patvirtintos klientų lėšų saugojimo taisyklės (procedūros), taip pat nebuvo paskirtas konkretus darbuotojas, atsakingas už Bendrovės ir klientų lėšų atskyrimo klausimus.

156.       Aktualūs teisės aktai numatė, jog Mokėjimo įstaiga, pasirinkusi mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų, gautų tiesiogiai mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų tiekėjo mokėjimo operacijoms vykdyti, apsaugos būdą, nurodytą MIĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d.), privalo apsaugoti lėšas, atskirdama šias lėšas nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų. Jeigu gavus lėšas kitos darbo dienos pabaigoje jas vis dar turi mokėjimo įstaiga ir jos nėra perduotos gavėjui ar pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, šios lėšos turi būti laikomos atskiroje sąskaitoje, atidarytoje Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje (įskaitant užsienio valstybės kredito įstaigos filialą, įsteigtą Lietuvos Respublikoje), kitos valstybės narės kredito įstaigoje, Lietuvos banke arba kitos valstybės narės centriniame banke ar investuojamos į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.

157.       Bendrovė pateiktuose paaiškinimuose pripažino Lietuvos banko nustatytą klientų lėšų saugojimo pažeidimą, kai klientų ir Bendrovės lėšos buvo laikomos toje pačioje sąskaitoje. Bendrovė atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytą pažeidimą pašalino – nuo 2020 m. sausio mėnesio klientų ir nuosavas lėšas laiko atskirose sąskaitose, parengtas klientų lėšų saugojimo procedūros aprašymas, klientų lėšų pervedimas į Lietuvos banko mokėjimų sistemą Centrolink, atidaryta klientų lėšų saugojimo sąskaita Jungtinės Karalystės banke ir kt.

158.       Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad atitinkamu laikotarpiu klientų lėšos, buvusios bankuose atidarytose sąskaitose nebuvo tinkamai apsaugotos pagal MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Taip pat Bendrovė ūkinei veiklai skirtas lėšas ir klientų lėšas laikė toje pačioje sąskaitoje.

159.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Bendrovė ilgą laiką dalį klientų lėšų laikė kredito įstaigose atidarytose sąskaitose, kurioms nebuvo nustatytos priemonės, tinkamai užtikrinančios klientų nuosavybės teisių apsaugą, todėl klientams kildavo grėsmė prarasti šias lėšas. Nurodyta aplinkybė, kad pažeidimą Bendrovė pripažino ir ėmėsi aktyvių veiksmų jam pašalinti ar kad realių neigiamų pasekmių nebuvo sukelta, nesudaro pagrindo išvadai, kad Nutarimo 9 punkte konstatuoto pažeidimo nebuvo, ar kad už minėto pažeidimo padarymą Bendrovei neturėtų būti pritaikyta poveikio priemonė. 

160.       Nutarimo 10 punkte buvo konstatuota, kad Bendrovė priežiūrai skirtose Mokėjimo įstaigų balansinėse ataskaitose (5001 ir EM008_01 formos) Lietuvos bankui teikė neteisingą informaciją apie įstaigos ir klientų lėšų likučius kredito įstaigose ir Lietuvos banke.

161.       MIĮ 19 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2019 m. liepos 31 d.) nustatyta, kad mokėjimo įstaigos tarpinių ir metinių finansinių ataskaitų rinkinių sudėtį, kitų ataskaitų formas, ataskaitų sudarymo ir pateikimo tvarką nustato įstatymai ir priežiūros institucijos priimti teisės aktai. MIĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokėjimo įstaigos priežiūrai skirtų ataskaitų formas, ataskaitų sudarymo ir pateikimo tvarką nustato priežiūros institucijos teisės aktai.

162.       Įgyvendinant šias teisės aktų nuostatas, Lietuvos banko valdybos 2012 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 03-46 ,,Dėl elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų finansinių ataskaitų“ (redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) buvo patvirtinta Mokėjimo įstaigos balansinės ataskaitos 5001 forma., o Lietuvos banko valdybos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 03-259 ,,Dėl elektroninių pinigų įstaigų ir mokėjimo įstaigų priežiūrai skirtų finansinių ir veiklos ataskaitų sudarymo, šių ataskaitų ir kitos informacijos teikimo Lietuvos bankui tvarkos aprašo ir priežiūrai skirtų ataskaitų formų patvirtinimo“ – Mokėjimo įstaigos balansinės ataskaitos EM008_01 forma.

163.       Teiktuose paaiškinimuose Bendrovė nurodė, kad 2019 metais atliko auditą ir ištaisė minėtus apskaitos trūkumus, kurie atsirado dėl žmogiškųjų klaidų ir įvairiose šalyse taikomų skirtingų teisės aktų nuostatų, susijusių su valiutos konvertavimu. Taigi pats pareiškėjas iš esmės neneigia to fakto, kad Lietuvos bankui buvo teikta neteisinga informacija ir tai buvo daryta kelis ataskaitinius laikotarpius, tarp jų ir buvusius jau po audito.

164.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido konstatuoti, kad pareiškėjas negebėjo laiku surinkti ir pateikti tikslios finansinės informacijos apie klientų ir įstaigos lėšų likučius, o tai pagrindžia, kad Bendrovėje nėra veiksmingų vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų, patikimos bei tinkamos vidaus bei išorės finansinės informacijos vedimą ir pateikimą laiku. Taigi Bendrovė laikytina padariusia Nutarimo 10 punkte konstatuotą pažeidimą.

 

        Dėl taikytos poveikio priemonės proporcingumo

 

165.       Lietuvos bankas Bendrovei taikė griežčiausią PPTFPĮ ir MĮĮ numatytą poveikio priemonę – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos panaikinimą. Tokios poveikio priemonės parinkimas Nutarime motyvuotas tuo, jog nustatyti tiek esminiai PPTFPĮ pažeidimai, tiek esminiai EPEPĮĮ, MĮĮ ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimai, kurie daro didelę neigiamą įtaką teisės norma saugomoms vertybėms, kadangi pareiškėjas neatliko pagrindinių Įstatyme nustatytų pareigų PP / TF prevencijai užtikrinti, neturėdamas licencijos vykdė elektroninių pinigų leidimo veiklą, netinkamai vykdė klientų lėšų apsaugos reikalavimus, taip sukeldamas grėsmę klientams prarasti pinigus, teikė Lietuvos bankui neteisingą priežiūrai skirtą informaciją. PPTFPĮ pažeidimai laikyti šiurkščiais, Nutarimo 8 punkte nurodytas pažeidimas – tyčiniu ir tęsiamu iki Nutarimo priėmimo. Taip pat pažymėta, jog Nutarimo 8 punkte konstatuoto pažeidimo darymas yra nesuderinamas su licencijuotos finansų įstaigos veikla ir jai keliamais standartais.

166.        Šia nutartimi teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog Nutarimo 8 punktas, kuriuo pripažinta, jog Bendrovė pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnį, MĮĮ 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 22, 53 punktus, naikintinas kaip nepagrįstas. Turint omenyje, kad šis pažeidimas turėjo esminės reikšmės taikytos poveikio priemonės griežtumui, svarstytina, ar  Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė yra proporcinga.

167.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su padarytų pažeidimų mažareikšmiškumu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija juos laiko nepagrįstais, nes Nutarimo 1–7 punktuose konstatuoti pažeidimai  atitinka PPTFPĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šiurkštaus pažeidimo požymius (kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 9–15 straipsniuose, nesilaikymas (1 p.); pranešimo apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnyje, nesilaikymas (2 p.); informacijos saugojimo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 19 straipsnyje, nesilaikymas (3 p.); jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas neturi nustatęs šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų (4 p.), ir pagal PPFTPĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą laikomi sistemingais pažeidimais (kai ginčo pažeidimais tuo pačiu metu nustatomi PP/TF prevenciją reglamentuojančių nuostatų pažeidimai, apimantys kelias reikalavimų grupes).

168.        Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos bankui jam pavestos finansų įstaigų priežiūros atlikimas siejamas su galėjimu taikyti Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatytas poveikio priemones, parenkamas pagal Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kas nėra draudžiama ar ribojama, kai atsakomybėn traukiamas  subjektas savo noru ir valia užkerta kelią neigiamų pasekmių atsiradimui ir įvykdo Įstatymo reikalavimus po nustatyto jų šiurkštaus ir sistemingo pažeidimo fakto Taigi tai, kad Bendrovė kai kuriuos iš nustatytų pažeidimų ištaisė iki Lietuvos banko nurodymų gavimo ar tai, kad neatsirado realios neigiamos pasekmės, nėra pagrindu visiškai netaikyti poveikio priemonių.

169.       Kaip matyti iš administracinių teismų praktikos, už PPTFPĮ pažeidimus juridiniams asmenims paprastai skiriamos piniginės baudos, t. y. antros pagal griežtumą poveikio priemonės, numatytos PPTFPĮ 36 straipsnyje. Tokia poveikio priemonės rūšis skiriama net ir nustačius šiurkščius bei sistemingus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-444-1188/2023; 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-933-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-415/2023; 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1535-1047/2023; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-430-662/2024 ir kt.) Paties Lietuvos banko viešai skelbiama informacija taip pat patvirtina, kad mokėjimo įstaigoms už panašaus pobūdžio pažeidimus skiriami įspėjimai bei piniginės baudos ir tik išimtiniais atvejais – vadovų nušalinimas ar licencijos galiojimo sustabdymas ar panaikinimas (žr. https://www.lb.lt/lt/poveikio-priemones-2). 

170.       PPTFPĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija, priimdama sprendimą dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo, parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, atsižvelgia į: 1) nustatytų pažeidimų sunkumą ir trukmę; 2) dėl pažeidimų finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti; 3) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), kaltę ir finansinį pajėgumą; 4) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), padarytus ankstesnius pažeidimus ir jam taikytas poveikio priemones, taip pat jo bendradarbiavimą su priežiūros institucija; 5) šiame įstatyme nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 6) nustatytų pažeidimų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes rinkos stabilumui ir patikimumui; 7) kitas įstatymuose nustatytas arba kitas svarbias aplinkybes.

171.       Atsižvelgus į tai, jog Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, paties atsakovo Nutarime konstatuotos  Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės (anksčiau Bendrovės veikloje nebuvo nustatyti PPTFPĮ ir mokėjimo įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, Bendrovė ėmėsi veiksmų, siekdama pašalinti teisės aktų pažeidimus, nenustatyta dėl pažeidimų gautų pajamų, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydžio), padaryti pažeidimai realių neigiamų pasekmių nei Bendrovės klientams, nei kitoms finansų įstaigoms nesukėlė, manytina, jog pritaikyta poveikio priemonė – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos panaikinimas – yra per griežta ir neproporcinga, todėl keistina į švelnesnę.

172.        Poveikio priemonės už PPTFPĮ pažeidimus, kurios gali būti taikomos finansų įstaigoms, nustatytos PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalyje: finansų įstaigos įspėjimas dėl šio įstatymo pažeidimų arba priežiūros institucijos duodamų privalomų nurodymų nevykdymo (1 p.); šiame įstatyme nustatytų baudų skyrimas finansų įstaigai (2 p.); kai finansų įstaiga sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, – laikinas įstaigų valdybos nario (narių), administracijos vadovo (vadovų), vyresniojo vadovo, finansų įstaigų filialo vadovo (vadovų) nušalinimas nuo pareigų (3 p.); kai finansų įstaiga sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, – laikinas ar visam laikui vieno ar kelių filialų ar kitų padalinių veiklos uždraudimas (apribojimas) (4 p.); laikinas teisės finansų įstaigai disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose kredito įstaigose, ir (ar) kitu turtu apribojimas (5 p.); kai finansų įstaiga sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, kai finansų įstaigai būtina turėti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, – išduotos licencijos ar leidimo vykdyti veiklą panaikinimas ar laikinas jo galiojimo sustabdymas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas (6 p.), laikinas uždraudimas finansų įstaigai teikti vieną ar kelias finansines paslaugas (7p.).

173.       Mokėjimo įstaigų įstatymo 33 straipsnis už šio įstatymo pažeidimus numato iš esmės panašias poveikio priemones: viešas pažeidimo ir jį padariusio asmens paskelbimas; įspėjimas dėl šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimo ir nurodymas per nustatytą terminą nutraukti teisės akto pažeidimą; šio įstatymo nustatytų baudų skyrimas, laikinas uždraudimas teikti vieną ar kelias mokėjimo paslaugas, laikinai ar visam laikui uždraudžiama vieno ar kelių mokėjimo įstaigos filialų ar tarpininkų veikla, mokėjimo įstaigos ar jos tarpininko vadovo nušalinimas, mokėjimo įstaigos akcininko balsavimo teisės apribojimas, teisės disponuoti lėšomis ir turtu laikinas apribojimas , licencijos galiojimo panaikinimas ar laikinas jos galiojimo sustabdymas.

174.        Teisėjų kolegijos nuomone, tiek Lietuvos banko vykdomos finansų įstaigų veiklos priežiūros, tiek ir poveikio priemonių, numatytų Įstatyme ir MIĮ, tikslai bus pasiekti Bendrovei pritaikius laikiną licencijos galiojimo sustabdymą iki 2024 m. liepos 1 d., kuri atitiktų egzistavusią padėtį bei turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį.

175.       Apibendrinus, konstatuotina, jog Bendrovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, iš dalies tenkinant Bendrovės skundą, panaikinant Nutarimo 8 punktą ir pakeičiant Nutarimu Bendrovei pritaikytą poveikio priemonę.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

176.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

177.       Nutartimi iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą, jis įgijo teisę į dalies teismo išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į tenkintų reikalavimų skaičių, Bendrovei atlygintina 30 procentų pagrįstų ir būtinų bylinėjimosi išlaidų, neviršijančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos)  nuostatose nustatytų dydžių.

178.       Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai 36 792,61 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimą (30 250 Eur (su PVM) už suteiktas teisines paslaugas ir 6 542,61 Eur (su PVM) išlaidas apmokant už parengtus būtinus vertimus).

179.       Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė sąskaitų faktūrų kopijas, mokėjimo nurodymus ir 2020 m. lapkričio 13 d. pažymą, patvirtinančią, kad visos nurodytos išlaidos pareiškėjo yra apmokėtos.

180.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijose. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

181.       Rekomendacijų 8.2 papunktis numato, jog už ieškinį, priešieškinį,  atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojama priteisti suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 2,5 sandaugai. Rekomendacijų 8.19 papunktis numato, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą priteistina suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 2,5 sandaugai. Rekomendacijų 8.20 papunktis numato, kad kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių Rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo valandą priteisti suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 0,1 sandaugai.

182.       Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo teiktos šios teisinės paslaugos: informacijos analizė; skundo ruošimas ir pateikimas teismui, atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą analizė; komunikacija su vertėjais dėl 2020 m. gegužės 21 d. skundo priedų vertimo; Europos Sąjungos teisės aktų analizė dėl elektroninių pinigų įstaigų veiklos; 2020 m. rugpjūčio 14 d. prašymo ruošimas atsakovui dėl informacijos suteikimo; pasiruošimas 2020 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžiui; 2020 m. rugsėjo 15 d. procesinių prašymų ir paaiškinimų paruošimas; atstovavimas 2020 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje; 2020 m. spalio 8 d. prašymo prijungti prie bylos vertimus ruošimas; 2020 m. spalio 13 d. paaiškinimų ruošimas dėl atsakovo pateiktų įrodymų prijungimo prie bylos; pasiruošimas 2020 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžiui; 2020 m. lapkričio 17 d. paaiškinimų ruošimas; atstovavimas 2020 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje.

183.       Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo parengimą teismui ir kitas teisines paslaugas apmokėjo 2020 m. birželio-rugsėjo mėnesiais, todėl vertinant patirtų išlaidų dydį aktualūs 2019 m. IV ketvirčio ir 2020 m. I ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris atitinkamai buvo 1358,6 Eur ir 1381,0 Eur.

184.       Pareiškėjo prašomos priteisti sumos už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir kt. žymiai viršija Rekomendacijose nurodytos maksimalias sumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sumą iki 3 000 Eur.

185.       Pareiškėjas prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 42 556,95 Eur už advokato teisinę pagalbą ir 9 000 Eur už eksperto L. Didžiulio išvados parengimą.

186.        Nurodytoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė įrodymus, iš kurių matyti, kad už suteiktas teisines paslaugas pareiškėjas apmokėjo 2021 m. birželio-lapkričio mėn., 2022 m. vasario-gruodžio mėn., taip pat 2023 m. sausio-liepos mėn. Visgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nėra galimybės detalizuoti konkrečių teisinių paslaugų, už kurių teikimą prašoma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pagrįsti jų sąsajumą su nagrinėjama byla. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2021 m. liepos 7 d. teikė apeliacinį skundą, 2022 m. balandžio 22 d. – paaiškinimus, 2024 m. balandžio 9 d. rašytinius paaiškinimus, o 2024 m. balandžio 10 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2020 m. IV ketvirtį – 1524,2 Eur; 2021 m. III ketvirtį –1598,1 Eur, 2023 m. II ketvirtį  – 2000,1 Eur).

187.       Rekomendacijų 8.10. papunktyje nurodyta, kad už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme priteistina suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 1,7 sandaugai.

188.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į tai, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės identiški argumentams, išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui, į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, sumą iki 3 000 Eur.

189.        Prašoma priteisti išlaidų už eksperto išvados parengimą suma nelaikytina būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, kadangi išvadoje konstatuotomis aplinkybėmis nebuvo remiamasi nagrinėjamoje byloje, todėl nepriteistina.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABC Projektai“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABC Projektai“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos banko 2020 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 03-50 ,,Dėl Bruc Bond, uždarajai akcinei bendrovei, išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ 8 punktą, o šiuo nutarimu pritaikytą poveikio priemonę – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimą – pakeisti išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo sustabdymu iki 2024 m. liepos 1 d.

Priteisti uždarai akcinei bendrovei „ABC Projektai“ iš Lietuvos banko 6 000 (šešis tūkstančius) Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

 

        Ričardas Piličiauskas

 

           Arūnas Sutkevičius