Civilinė byla Nr. 3K-3-29/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 106.1; 121.20 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. N. ir atsakovo R. A. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovui R. A. dėl 7700 Lt priteisimo; trečiasis asmuo A. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. liepos 31 d. laikraštyje „Noriu“ perskaitė skelbimą, jog parduodamas kombainas „JONDYR“ už 8000 Lt; paskambinęs nurodytu numeriu susitarė su atsakovu, kad atvažiuos apžiūrėti; kombainą apžiūrėjo su sūnumi ir kaimynu; atsakovas garantavo, kad kombainas yra geros būklės, žadėjo priimti atgal, jeigu šis nekultų; už kombainą sumokėjo atsakovui 7700 Lt; rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudaryta. Anot ieškovo, dėl to, kad lijo, kombainą išbandė po kelių dienų, šis nekūlė; bandė taisyti, bet nepavyko; pranešė atsakovui, šis buvo atvažiavęs, pasakė, ką ir kaip reikia sureguliuoti bei garantavo, kad kombainas dirbs; nukūlė apie 20 arų kvietrugių ir kombainas sugedo; kitą dieną nutempė kombainą atsakovui ir paprašė grąžinti pinigus, tačiau šis atsisakė tai padaryti.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo nepagrįstai įgytus 7700 Lt, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas iš 1997 m. rugpjūčio 25 d. pažymos–sąskaitos nustatė, kad ginčo kombaino savininkė yra atsakovo duktė – trečiasis asmuo A. A.; ši atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad 1997 m. įsigijo nurodytą kombainą ir 2006 m. pavedė tėvui (atsakovui) jį parduoti, taip pat kad nei iš ieškovo, nei iš atsakovo už kombainą pinigų negavo, tik buvo informuota apie tai, jog ieškovas sugadino kombainą ir dėl to rengiamasi pareikšti jam ieškinį. Teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad įrodyta, jog ieškovas perdavė atsakovui 7700 Lt, taip pat kad kombaino savininkė negavo iš atsakovo ieškovo jam perduotų 7700 Lt. Teismas konstatavo, kad kai nėra rašytinio dokumento apie kombaino pirkimą–pardavimą, atsakovas neigia įvykus pirkimą–pardavimą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), niekas nesikreipė į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto pripažinimo, atsakovas neperdavė kombaino savininkei 7700 Lt, kuriuos jis gavo iš ieškovo, o šis grąžino kombainą, tai 7700 Lt perdavimo atsakovui faktas nepateisinamas nei sandoriu, nei kokiu kitu teisiniu aktu, todėl laikytina, jog atsakovas įgijo šiuos pinigus be pagrindo. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas tyčia, elgdamasis nesąžiningai, t. y. neinformavęs ieškovo apie tikrąjį kombaino savininką, nepateikęs nuosavybės teisę įrodančio dokumento, neturėdamas daikto savininko įgaliojimo, reikalingo tam, kad būtų tinkamai sutvarkyti daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn dokumentai, negalėjo imti iš ieškovo pinigų, todėl privalo grąžinti ieškovui be teisinio pagrindo įgytus 7700 Lt.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo apeliacinį skundą: pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pagal žodinį susitarimą atsakovas pardavė ieškovui kombainą „JONDYR“; atsakovas jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė nuoseklių ieškovo paaiškinimų, liudytojų parodymų apie tai, kad šalys žodžiu susitarė dėl kombaino pirkimo-pardavimo už 7700 Lt. Kartu kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs, jog tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai, šalių ginčui išspręsti taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti, t. y. nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.237 straipsnis), ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, t. y. pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančių teisės normų. Kolegijos nuomone, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad šalių ginčas kilo dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalyko (kombaino) kokybės: ieškovas teigė, kad atsakovas, perduodamas jam kombainą, garantavo, jog šis dirbs, o jeigu nedirbtų, tai ieškovas galės jį grąžinti; anot ieškovo, nukūlęs 20 arų kvietrugių, kombainas sugedo, todėl jį grąžino atsakovui; atsakovas nurodė, kad perdavė ieškovui tvarkingą kombainą, tačiau jis šį sugadino, netinkamai eksploatuodamas. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė šalims pateikti ir netyrė šiai bylai tokios reikšmingos aplinkybės kaip parduodamo kombaino kokybė: ar pirkimo–pardavimo metu kombainas atitiko tokiems daiktams keliamus įprastus reikalavimus; ar su juo buvo galima dirbti; ar kombainas buvo sugadintas dėl netinkamo eksploatavimo ir pan. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas dėl bylai svarbių aplinkybių tyrimo, vertinimo (CPK 176, 183, 185 straipsnis), neištyrus bylai reikšmingų įrodymų, galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl ji turi būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija pažymėjo, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turėtų pasiūlyti šalims apsvarstyti galimybę dėl ekspertizės skyrimo tam, jog būtų pašalinti šalių prieštaravimai dėl kombaino kokybės, sugadinimų netinkamai eksploatuojant ir pan. Kolegijos nuomone, ekspertizės išvados teismui galėtų būti reikšmingos darant išvadą, ar netinkamos kokybės daikto pardavimas (jei ekspertai nustatytų kokybės pažeidimų, nes kombainas nenaujas) buvo esminis sutarties pažeidimas. Kartu kolegija nurodė, kad atmeta atsakovo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatas: nors pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą kombaino pirkimo–pardavimo už 7700 Lt sutartis turėjo būti sudaryta raštu, o CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatos riboja šalių, nesilaikiusių įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiems faktams įrodyti, tačiau šis įrodinėjimo ribojimas nėra absoliutus; CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, suteikianti teismui teisę netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais įstatyme nurodytais atvejais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktui nustatyti. Kartu kolegija nurodė, kad ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimas yra išimtinė ieškovo teisė ir pareiga (CPK 12, 13 straipsniai); teismas negali už ieškovą nuspręsti, kokį materialinį teisinį reikalavimą ieškovas turėtų pareikšti; ieškovas privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) ir nurodyti reikalavimą (ieškinio dalyką). Kolegijos nuomone, ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės prieštarauja ieškinio dalykui: ieškinyje nurodyta, jog su atsakovu buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, o reikalaujama grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad teismas gali užtikrinti efektyvią pažeistų teisių gynybą, jeigu besikreipiantis asmuo tinkamai formuluoja ieškinio dalyką ir jo pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje S. A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, bylos Nr. 3K-3-271/1999, Teismų praktika 14, p. 154). Kolegija konstatavo, kad šioje byloje nenustatytos esminės faktinės aplinkybės, neištirti reikšmingi įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 1.93 straipsnio 2 dalies, o tai reiškia, kad pripažino nustatytu faktą, jog atsakovas gavo iš ieškovo pinigus, kurių neturėjo gauti, nes jis nėra ginčo kombaino savininkas. Teismas, pripažinęs, kad atsakovas gavo iš ieškovo 7700 Lt, visiškai nevertino aplinkybės, kad kombaino savininkei pinigai nebuvo perduoti, taigi atsakovas nepagrįstai praturtėjo 7700 Lt.
2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad 7700 Lt perdavimo atsakovui faktas nepateisinamas nei sandoriu, nei kokiu kitu teisiniu aktu, todėl laikytina, kad atsakovas įgijo šį turtą be teisinio pagrindo.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12, 13 straipsnių nuostatas, suteikiančias ieškovui išimtinę teisę pasirinkti ieškinio dalyką ir pagrindą, bei nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindas prieštarauja ieškinio dalykui. Pradiniame ieškinyje kasatorius iš tikrųjų buvo nurodęs pirkimo–pardavimo santykius, tačiau, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad atsakovas nėra kombaino savininkas, o tikrasis savininkas negavo pinigų, kuriuos kasatorius perdavė atsakovui, pasinaudojo įstatymo suteikta teise ir pakeitė ieškinio pagrindą bei dalyką.
4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neatskleista bylos esmė, yra nepagrįsta. Byloje nustatytos ir ištirtos visos esminės faktinės šalių ginčo aplinkybės, visi reikšmingi įrodymai, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Akivaizdu, kad atsakovas prieš daugiau kaip dvejus metus be pagrindo gavo pinigus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.5, 6.237 straipsnių nuostatų.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 135 straipsnį, nustatantį ieškinio turinio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės prieštarauja ieškinio dalykui, ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, todėl teismas turėjo atmesti ieškinį.
2. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalį, pagal kurią proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; be to, šiuo atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo grąžinti bylos pirmosios instancijos teismui tam, kad ieškovas patikslintų ieškinį, nes tokia galimybė ieškovui jau buvo suteikta; jis nesugebėjo tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindo ir dalyko, todėl ieškinys turi būti atmestas.
3. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje J. Š. v. R. T., kt., bylos Nr. 3K-3-387/2003, išaiškinta, kad kai nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų pagal ieškinyje nurodytą ieškinio pagrindą, teismas privalo atmesti ieškinį, nes jis negali priimti sprendimo kitu, ieškovo nepareikštu, pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Nagrinėjamu atveju abi ginčo šalys – ir ieškovas, ir atsakovas – padavė kasacinius skundus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti ieškinį ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmąja instancija. Ieškovas kasaciniu skundu prašo, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o atsakovas – priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju kasaciniam teismui nėra teisinės galimybės priimti sprendimą dėl šalių ginčo esmės, kaip to prašo kasatoriai, nes apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė šiai bylai reikšmingų aplinkybių, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nenagrinėjo šalių ginčo esmės, bet grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl to kasacinio nagrinėjimo dalykas yra proceso teisės klausimai, susiję su apeliaciniu procesu ir apeliacinės instancijos teismo teise panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kartu pažymėtina, kad, atsižvelgdama į tai, jog atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad ieškovas tinkamai nesuformulavo ieškinio dalyko ir pagrindo, o apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės prieštarauja ieškinio dalykui, teisėjų kolegija pasisako ir dėl proceso teisės normų, nustatančių reikalavimus ieškinio turiniui.
Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo
Ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kita vertus, ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB Tauro bankas v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje B. R. v. metalinių garažų bendrija „Baltupiai, bylos Nr. 3K-3-725/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R., bylos Nr. 3K-3-124/2005, kt.).
Nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindu ieškovo išdėstytos faktinės ginčo daikto – kombaino – įsigijimo aplinkybės, taip pat aplinkybės, dėl kurių jis nusprendė grąžinti kombainą pardavėjui, ir suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui – grąžinti 7700 Lt, kuriuos jam ieškovas sumokėjo už šį kombainą. Taigi ieškinyje aiškiai išdėstytos šalių ginčo aplinkybės ir šių aplinkybių pagrindu suformuluotas aiškus reikalavimas atsakovui – grąžinti 7700 Lt. Tai, kad ieškovas reikalauja grąžinti nurodytą pinigų sumą kaip nepagrįstai atsakovo gautą turtą, reiškia jau ieškovo išreikštą nuomonę dėl teisinio ginčo santykio kvalifikavimo. Minėta, kad teisinis ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovo nurodytos kaip ieškinio pagrindas aplinkybės dėl kombaino pirkimo–pardavimo prieštarauja ieškinio dalykui, nes reikalaujama grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Iš ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių nustatęs, kad šalių ginčas kilo iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, teismas turėjo spręsti šį ginčą pagal nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovo kasacinio argumentus, kad ieškovas netinkamai suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo atmesti ieškinį. Pažymėtina, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. Š. v. R. T., kt., bylos Nr. 3K-3-387/2003, nes bylos, kurioje priimta ši nutartis, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi visiškai skiriasi.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, ne kartą pabrėžė, kad ši apeliacinės instancijos teismo teisė nėra absoliuti, nes yra ribojama įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais. Tai paaiškinama tiek apeliacijos prigimtimi, tiek siekiu užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje V. A. v. L. L. M., bylos Nr. 3K-3-344/2004; 2004 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-576/2004; 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje bylos N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje E. M. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518; 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š., bylos Nr. 3K-3-184/2008, kt.).
Tokie išimtiniai atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nustatyti CPK 327 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, privalo nutartyje nurodyti vieną iš CPK 327 straipsnyje nustatytų pagrindų bei jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo buvimą konkrečiu atveju. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, kuriam įstatymo suteikta teisė spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padarytas tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo, tiek materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo tik tada, kai pats negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, gali iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines aplinkybes, be to, tam tikrais atvejais – tirti bei vertinti naujus įrodymus, nustatyti pirmosios instancijos teismo neišsiaiškintas aplinkybes (CPK 314 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, rėmėsi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčui išspręsti turėjo taikyti ne nepagrįstą praturtėjimą, bet pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pažeistos tik materialiosios teisės normos, netinkamai jas aiškinant ir taikant, gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, negrąžindamas bylos nagrinėti iš naujo (CPK 330 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šalių ginčui išspręsti taikytinos ne prievoles dėl nepagrįsto praturtėjimo, bet pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos, galėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo klaidą, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas ne tik taikė ne tas materialiosios teisės normas, kurias reikėjo taikyti, bet ir pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Pažymėtina, kad tam, jog proceso teisės pažeidimai, kurie nepatenka į CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų esminių pažeidimų, t. y. absoliučių ar santykinai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų sąrašą, būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti jam bylą nagrinėti iš naujo, būtinos dvi sąlygos: pirma, apeliacinės instancijos teismas turi padaryti išvadą, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla; antra, šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, rėmėsi tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylos aplinkybių dėl pirkimo–pardavimo dalyku esančio ginčo daikto – kombaino – kokybės.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismui įstatymo suteikta teisė ištaisyti ne tik teisės, bet ir fakto klaidas. Minėta ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo veikloje privalo užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog ieškovas nuosekliai išdėstė ginčo kombaino pirkimo už 7700 Lt aplinkybes, o atsakovas jų nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismui apeliacinės instancijos teismas nurodė nustatyti tai, ar ieškovui buvo parduotas ginčo kombainas neatitiko tokiam daiktui keliamų kokybės reikalavimų, ar buvo ieškovo sugadintas netinkamai jį eksploatuojant, tačiau nenurodė motyvų, dėl kurių pats negalėjo nustatyti, jo nuomone, reikšmingų šalių ginčui išspręsti aplinkybių, susijusių su ginčo daikto kokybe. Dėl teismo nurodymo pirmosios instancijos teismui pasiūlyti šalims apsvarstyti galimybę dėl ekspertizės skyrimo pažymėtina, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai tam tikrų bylai reikšmingų klausimų negalima išsiaiškinti be specialių žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nepagrindė būtinybės siūlyti skirti ekspertizę ginčo kombaino kokybei nustatyti, nesvarstė, ar šios konkrečios bylos atveju tai būtų tikslinga ir pateisinama tiek protingumo, tiek proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų požiūriu. Teismas taip pat nesvarstė, ar tam, kad ginčo atveju būtų nustatyta, turi ar ne ieškovas pagrindą reikalauti grąžinti už kombainą sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties dėl esminio jos pažeidimo, nepakaktų ištirti byloje surinktus faktinius duomenis ir įvertinti juos pagal teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus parduodamam daiktui, netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, nuostatas (CK 6.327, 6.333, 6.334 straipsniai). Pažymėtina, kad CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo garantija pagal įstatymą: pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija yra nustatyta pirkimo–pardavimo sutartyje, ar ne. CK 6.327 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus parduodamam daiktui, 3 dalyje nustatyta, kad pardavėjas pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau; pagal šio straipsnio 4 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekė bus tinkama naudoti pagal jos įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 328 straipsnyje nustatytas draudimas naikinti sprendimą ar nutartį formaliais pagrindais reiškia, jog ne kiekvienas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, padarytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 329–330 straipsniai), yra pagrindas naikinti šio teismo sprendimą. Kiekvienu atveju apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkretaus teisės normų pažeidimo įtaką pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės teisingumui ir proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-576/2007, kt.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad nėra pagrindo naikinti materialiąja teisine prasme teisėtą teismo sprendimą vien tik dėl to, kad pritaikyta ne ta teisės norma, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje O. M. v. Kretingos socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-399/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-419/2005, kt.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės normų, reglamentuojančių šio teismo teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, pažeidimai yra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Dangutė Ambrasienė
Birutė Janavičiūtė